[Edgar Jeffter]

- Šneki lyg nepažinotum savo tėvo,- tarstelėjo Edgar`as primerkdamas savo žalias akis. Gal krikštasūnis ir buvo teisus sakydamas, kad Sorenas neišmano prakeiksmų ar kerėjimo įmantrybių, tačiau juodaplaukio nuomone jis visiškai klydo teigdamas, jog eliksyrininkas negali šioje situacijoje būti naudingas. Buvęs Jeffter`io nuodų ir vaistų profesorius tikrai galėjo pagelbėti savo išmone. Jo patarimas galėjo būti naudingas. Žinoma, niekas neliepia patarimais vadovautis. Bet kas žino, gal kada nors jie pravers.
- Jei ruošėsi išgelbėti elfą, tuomet turėtum,- jau giliai atsidusęs ir nebeprieštaraudamas namų šeimininkas sutiko, jog laiko nėra daug norint išgelbėti namų elfą.
- Jei reikės pagalbos kreipkis. Be jokių dvejonių,- pabrėžė magas paskutiniuosius savo žodžius, kad krikštasūnis neprisigalvotų nutrūktgalviškai imtis veiksmų, apie kuriuos nieko nenutuokia. Animagas savo galvoje bandė ieškoti, kuo galėtų padėti, bet kol kas jokių užuominų nebuvo. Reikėjo laukti. Laukti kol bus Fasiras ras ypatingus jam žmones, kurie tikriausiai galės padėti panaikinti prakeiksmą nuo jaunajam von Sjuardui priklausančios būtybės ir greičiausiai užmes kažkokią bėda pačiam.
Nebežinojo juodą pirštinę mūvintis ant vienos rankos jaunuolis, ką daugiau galėtų pasakyti ar ko galėtų paklausti. Todėl jis tik tyliai sėdėjo giliu ir susimąsčiusiu žvilgsniu žvelgdamas į pusvampyrį. Jam nepatiko tokia situacijoje, kurioje, bent šiuo momentu, negalėjo nieko pagelbėti. Po galais! Ne! greit sujudindamas galvą į šoną vijo šalin mintį, kad jam gali vėl tekti stoti į kovą prieš savo draugą. Tik šį sykį tai būtų ne tik draugas, bet ir krikštasūnis bei magijos ministerijos galva. Aišku, ne pareigose esmė. Pagrindinis dalykas tas, kad atrodo, jog visi kas artimi Edgar`ui, jie pakliūva į bėdą. Kad ir dabar tas elfo patikrinimas įtraukė Fasą į bėdą. Ar Elridei būtų saugu su manim? ėmė kirbėti dvejonės buvusio Grifų Gūžtos nario galvoje.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Aš jį pažįstu geriau už tave, - griežtai stebeilydamas į Edgar tarė Fasiras. ,,Kita vertus, tu teisus. Kažin, ar kas jį pažįsta. Kažin, ar ir jis pats pažįsta save, toks apsimetėlis..." - mintijo pusvampyris, rodos, iš naujo užsiliepsnodamas neapykanta. Iš tikrųjų, pagalvojus, būtų logiška, kad pusės tūkstantmečio amžiaus asmuo yra sunkiai pažįstamas ir aprėpiamas. Jau devyniasdešimtmečius senukus būna sunku suprasti bei žinoti, kodėl jie tokie, nors, aišku, būna, kad juos jau paveikia senatvės ligos - ne tik fizinės, bet ir protinės. Sorenui kažin, ar tai būdinga... Nors.. Gal?..
   - Tuomet ir pradėsiu, - Fasiras ištiesė nugarą - nė pats nepastebėjo, kad tas psichologinis jo sugniužimas buvo matomas ir išorėje. Visgi atsitiesimas buvo geras ženklas - simbolizavo ryžtą. Nors, reikia pripažinti, savo viduje von Sjuardas ir dvejojo. Ar verta kažką daryti? Ar verta ten vargti, jeigu jis toks vienišas pasaulyje?
   ,,Verta. Edgar, Elridė, Amika, Helijus..." - pamintijo ministras sau. Šalies į savo prioritetų sąrašą neįtraukė - ministras juk bus perrinktas greitai ir paprastai.
   ,,O mane pamiršai?" - paklausė Muninas.
   ,,Be abejo, ne, - paneigė Fasiras. - Tu toks svarbus, kad galiu tavęs ir neminėti garsiai" Turbūt net ir pats nesuprato, ar tai buvo itin bjaurus sarkazmas, ar tai buvo nuoširdu. Jis nuo savo sielos bičiulio niekada nebuvo tiek stipriai nutolęs, kiek nutolo dabar. Ir bemaž nesusimąstė apie tai, nors ir jautėsi nejaukiai.
   - Be abejo, kreipsiuosi, - linktelėjo galva juodaplaukis. Šįkart be šypsenos, kuri jam ir šiaip nebuvo būdinga. - Viskas bus gerai. Sugalvosiu, o jeigu kas, kreipsiuosi, - pasakė Fasiras, kad būtų dar užtikrinčiau. Galbūt gana politikiškas poelgis.
   - Turbūt jau ir eisiu, - sumurmėjo nedrąsiai vaikinas, žengtelėdamas žingsnį arčiau durų. Be žodžių ištiesė ir spustelėjo krikštatėviui ranką atsisveikindamas, o tada jau su pilnu apsisprendimu išėjo pro duris.

[Elride Endlercat]

Elridė patyliukais pravėrė duris ir įkišusi nosį į kambarį įsitikino, kad jame bus kur išsidrėbti. Grifė įžengė į kambarį ir uždariusi duris atsipalaidavo. Jos veide šmėstelėjo visiškas nusivylimas ir nuovargis, tad baltapūkė nieko nelaukusi krito veidu į lovą ir giliau įkvėpusi užmerkė akis. Aišku, kol mergaitė užmigo praėjo šiek tiek laiko, tačiau jos poza visiškai nepakito, o galva buvo tuštutėlė.
Gaila, bet grifė puikiai nenumigo. Jos vokai prasivėrė, ji lėtai apsivertė ant nugaros ir susidėjo rankas ant pilvo. Jau po dešimties sekundžių Elridė suvokė, kad miego nori dar labiau, o jos kūnas visiškai nepailsėjo ir tai jai nuotaikos nepakėlė. Žaliaakė giliai atsiduso ir vėl užsimerkė. Ji tikėjosi, kad pavyks antrą kartą užmigti, tačiau kai į galvą ėmė brautis visokeriopos mintys jos akys vėl atsimerkė ir su neviltim nužvelgė lubas. Mergaitė nenorėjo keltis ir vėl eiti į tą kambarį, nes nenorėjo trukdyti vyresnėliams, bet likti viena kambaryje taip pat nespindėjo laime. Taigi, neapsispręsdama, ką daryti, ir bandydama išvengti minčių lavinos grifė lėtai atsisėdo ant lovos ir pasirąžė. Eiti reikėjo, jos manymu, bet ji vis atidėliojo tą, visiškai neskubėjo.
Pasitraukusi nuo lovos paaugliukė ėmė vaikščioti po kambarį stumdama visas mintis tolyn, bet tas sekėsi ne per geriausiai, tad su giliu atodūsiu ji nužvelgė duris ir lėtai patraukė link jų. Kai šios prasivėrė grifė lėtai ištipeno lauk ir pasistengė sukelti kuo mažiau garsų. Aišku, tai tikrai nebuvo jai. Grifė lipo laiptais, o šie, atrodo, tyčia ėmė girgždėti. Nusivylusi laiptais tyliai juos išvadino išdavikais ir paėjusi toliau mergaitė išgirdo, kaip užsidarė durys. Nusivylusi, kad nespėjo atsisveikinti Elridė atsiduso ir nutipeno į kambarį, kuriame turėjo būti likęs šeimininkas. Ji pasistengė išsprausti šypseną.
-Na?

[Edgar Jeffter]

Edgaras nieko neatsakė ir savo krikštasūniui ir nutarė nebesiginčyti matydamas, jog šis darosi vis irzlesnis. Ir ne veltui juk jam galimai grėsė pavojus. Nors taip sakyti kol kas būtų netikslu, nes iš tiesų pavojuje buvo naujoji jo būtybė, kurią ministras buvo pasiryžęs apsaugoti, tik tai galimai mestų dar vieną prakeiksmą, kuris kristų ant pačio Fasiro.
Vėliau, pusvampyriui patikinus, kad jis kreipsis pagalbos, jei jos tik prireiks, namų šeimininkas tik linktelėjo tikėdamasis, jog iš tikrųjų taip ir bus ir Fasas nesiims spręsti dalykų pats vienas, kurie gali būti jam sunkiai įveikiami.
Jeffter`is pakilo iš savo vietos, kai jau, rodos, viskas jaunuolių buvo apšnekėta, ir patraukė paskui jaunąjį von Sjuardą, kuris jau ruošėsi vykti namo. Bent jau taip manė, Edgar`as, kad jis vyks namo. Pusvampyriui ištiesus ranką, žaliaakis kilstelėjo savo, tik akimirkai stabtelėjo. Jam rankų paspaudimas buvo ganėtinai keistas dalykas, verčiantis pasijusti nejaukiai. To priežastis buvo pirštinė, kuri slėpė jo pusiau metalinę ranką. Na, ir pati ranka nebuvo išimtis. Su pirštine sveikintis juk nemandagu, o rodyti rankos irgi niekam nenorėjo. Vos keli asmenys yra ją matę. Kaip ten bebūtų, vis dėl to animagas ištiesė savo ranką, tačiau nenusimovė pirštinės. Tiesiog nenorėjo.
Išlydėjus magijos ministrą, buvęs grifas grįžo į svetainę ir atsistojęs priešais fotelį susimąstė. Žadėjo prisėsti ir bandyti viską apgalvoti ramiai. Tačiau sudvejojo, kad tokiu vėlyvu metu, tai būtų nelabai naudinga ir ryt tektų viską pergalvoti iš naujo. Todėl likdamas prie pastarosios minties apsisuko ir ėmė eiti savo kambario link. Be išeiti iš svetainės nepavyko. Žaliaakį sustabdė mergaitės balsas.
- Jau išsimiegojai, ar taip anksti keliesi?- kiek nustebęs pasiteiravo burtininkas. Taip pat suprato, ko tuo "Na?" Elridė norėjo paklausti, todėl nė nelaukdamas ėmė dėstyti jai.
- Kaip ir pati girdėjai, situacija nelengva, jei norime iš jos ištraukti visus nenukentėjusius. Bet manau, jog viskas bus gerai ir tau nevertėtų sukti dėl to galvos. Tau egzaminai ant nosies. Dėl tos priežasties derėtų ties jais ir susikaupti, kad ateityje galėtum šitokias situacijas spręsti nė nemirktelėjus,- sumirksėdamas akimis, buvęs Hogvartso moksleivis šyptelėjo grifiukei. Neabejojo, kad yra dalykų, su kuriais ir dabar ketvirtakursė gali susitvarkyti lengvai, tačiau traukti į tokius reikalus dar nesiryžo. Žinoma, net ir nenorėjo.
- Bet.. Kadangi Fasiras nežinia ar informuos profesorių Soreną von Sjuardą apie šį įvykį, tai šioje situacijoje gali pagelbėti ir tu. Norėčiau, kad tu praneštum jam, jog gali nutikti taip, kad Fasiras perims pavojingą prakeiksmą nuo savo namų elfo,- paprašęs paslaugos tęsė, - Nors aš manau kitaip, Fasiras vis tiek teigia, kad jis nieko negalės pagelbėti. Bet kokiu atveju manyčiau, jog profesorius apie tai turėtų žinoti. O dabar eik dar pailsėti. Aš taip pat einu. Labanakt,- dar kartą lengvai nusišypsojęs juodaplaukis apsisuko ir patraukė ten, kur ir ėjo prieš tai, į savo kambarį.
- Beje, ryt imsiuosi tvarkyti visko dėl tavo globos,- dar prieš žengdamas per tarpdurį pridūrė, kad Elridė negalvotų, jog jo planai pasikeitė dėl susidariusių aplinkybių.

[Elride Endlercat]

Atsakyti mergiotė nespėjo, tik skėstelėjo rankomis be jokios reikšmės. Nei ji išsimiegojo, nei ką, bet tylėjo.
Grifė klausėsi namų šeimininko, bet jos veide matėsi nusivylimas. Egzaminai nelabai jai rūpėjo, taip ji jiems ruošėsi, bet nesijaudino, nes jai rūpėto tik išlaikyti. Išvis, Elridė nesuvokė kam tie egzaminai, ar žmogus moka, ar ne, gali pamatyti ir pamokose, o egzaminai, tik papildomas stresas bandant viską iškalti, kad bent gerai atsakytum teorinius klausimus, beprotystė ir tiek.
Kaip ji norėjo padėti, tad žinia, kad bent truputį gali prie visko prisidėti, paauglę pralinksmino, aišku, ji to neparodė.
-Aš jam pranešiu...-lyg pažadėdama sau, lyg pažadėdama Edgarui tarstelėjo mergina ir paskendo savo mintyse. Kas bus, jei Fasiras gaus tą prakeiksmą? Ar jis mirs, ar tiesiog pakvaiš ir ims žudyti žmones? Elridė svarstė, kaip turėtų pasijausti Sorenas.
-Labanakt...-kelioms sekundėms atsitokėjusi grifiukė tarstelėjo nueinančiam vyrukui ir dar liko kuriam laikui stypsoti kambaryje. Miego nebenorėjo, ką sakė Edgaras negirdėjo, ji mąstė, kur, kaip, kada, galės pranešti viską ką reikia, bet po kelių minučių suvokė, kad poilsis reikalingas. Giliai atsidususi ir nusivylusi, nes, kad ir kaip pyko, kad dėl amžiaus negali spręsti rimtesnių klausimų su kitais ir padėti, suvokė, kad net tokios lengvutės užduotėlės atrodė labai sunkios. Gal ji tiesiog viską permąsto? Gal būtent tame problema?
Savęs klausinėdama, bet šiek tiek aprimusi su minčių lavina baltapūkė lėtai sliūkino link kambario iš kurio neseniai buvo atėjusi.

[Sorenas von Sjuardas]

   Vidury kažkokios Godriko Daubos gatvės staiga išdygo vyras su juodais, pečius beveik siekiančiais plaukais ir neilga juoda barzda. Rankoje jis laikė nedidelį lagaminą, o šalia jo stovėjo mergaitė. Baltaplaukė, gerokai jaunesnė. Atrodė kaip tėvas ir dukra. O gal net senelis, sprendžiant iš neryškios žilės ties smilkiniais. Vyras taip paseno per neilgą laiką. Gal tiek ir tereikia. Reikia dar pridurti, kad šiedu žmonės atrodė kaip visiškos priešingybės. Ko gero, taip ir buvo.
   - Na, štai, Godrikos Dauba, - atsikvėpė, lyg niekur nieko nebūtų nutikę, Sorenas, ir ranka persibraukė per plaukus, mat nuo vėjo šie buvo visaip išsidraikę. Vampyras klausiamai nužvelgė Elridę, o tuomet stumtelėjo ją link šaligatvio, kad netyčia kas nors nesuvažinėtų. Pats irgi pasitraukė nuo važiuojamosios kelio dalies.
   - Tai kur tiksliai šiuo metu gyvena Edgar'as? - paklausė von Sjuardas, lyg niekur nieko žvalgydamasis po vakarinę Godriko Daubą. Langai jau buvo uždenginėti užuolaidomis. Per jas į gatves skverbėsi blanki balta ir mėlyna televizorių šviesa. Rodos, žiobarai neturėjo jų pastebėti. Kai įsitikino savo saugumu, auksaakis vėl sugrįžo prie minčių apie į bėdą papuolusį sūnų. Kažin, kur jis dabar. O gal teks eiti ir pas jį?

[Elride Endlercat]

Mergaitė nieko nesuvokusi apsidairė. Vos prieš kelias sekundes ji stovėjo prie ežero, o tada tas sadistas čiupo ją už rankos ir viskas. Nieko nesuvokdama, kadangi neatsiminė, kad būtų keliavusi nešykle Grifė piktai nužvelgė Soreną, nors šis neparodė jokių emocijų. Iš tikrųjų, Elridė norėjo jį sudeginti, tačiau suvokusi, kad yra jau šiek tiek pažįstamoje vietoje giliai atsiduso.
Kai šioji buvo pastūmėta Soreno, tvirtai su žaibais akyse nužvelgė profesorių ir mintyse išvadino jį kvailiu, bet neišdrįso to pareikšti balsu.
Išgirdusi vyruko klausimą baltapūkė dar kartą giliai atsiduso. Ji neprisivertė pasitikėti juo dėl jaučiamų emocijų, bet protas liepė rodyt tą nelemtą namą. Elridė lėtai pakėlė ranką ir bedė pirštu į vieną iš namų gatvėje.
-Ten,-ramiausiai atsakiusi mergina lėtai patraukė link to namo bijodama, kad daro klaidą.

[Sorenas von Sjuardas]

   Giliai širdyje numanydamas, kokia aistringa neapykanta dega Elridės viduje ir kaip stipriai su ja kovoja sveikas protas, Sorenas von Sjuardas užgniaužė šypseną ir toliau žvalgėsi po Godriko Daubą it pirmąsyk ją matytų. Aišku, juk Elridė negalėjo numanyti, kad vyras čia labai netrumpą laiką gyveno ir žvalgėsi bemaž vien tam, kad nukreiptų savo mintis nuo jam rūpimų dalykų bei šelmiškų minčių. Pastarosios irgi dabojo vampyrą nuo liūdnų prisiminimų - galbūt todėl eliksyrininkas taip kvailai ir elgėsi.
   Į trumpą Elridės atsakymą barzdočius tik linktelėjo ir nudūlino Elridei iš paskos. Edgar'o namas buvo visai gražus ir gana nemažas. Eliksyrininkas apsižvalgė, dairydamasis Fasiro namo - galbūt krikštatėvis su savo krikštasūniu yra kaimynai. Bet visgi ne. Gatvė su Soreno sūnaus namu greičiausiai buvo kitoje gatvėje, už pusės kilometro ar daugiau kelio. Tiek tos Godriko Daubos. Bažnytkaimis. Nedaug gyventojų, nedaug namų. Kiekvienas užkampis ranka pasiekiamas iš bemaž bet kurios gyvenvietės vietos.
   Elridei, baltajai kelrodei žvaigždei, atvedus Soreną prie reikiamo namo, eliksyrininkas valandėlę luktelėjo, klausiamai nužvelgė mergaitę - ar ši pabels, ar leis jam? Ir merginai stovint ir nieko nedarant, būtybė žengtelėjo laipteliu aukštyn ir šaltu delnu pabilsnojo į duris. Atsitraukė per kelis žingsnius atgal, kad šeimininkui atidarant duris šios kieno nors nenumuštų ir nenuneštų tolyn.

[Edgar Jeffter]

- Bombarda!- kerų sukeltas sprogimas nuvertė medį, sulaužydamas jo kamieną, priešais žaliaakį burtininką, kuris ir panaudojo šiuos kerus. Jis taip siekė blokuoti kelią jį besivejančiam piktadariui. Net nežiūrėdamas, kaip storakamienis medis krinta skersai jo ir persekiotojo, kad negaištų laiko, jis apsisukęs šimtu aštuoniasdešimt laipsnių pasileido bėgti toliau. Slėptis nelabai buvo kur. Nebent už kokio medžio, kadangi magas radosi miške, apgaubtame nakties tamsos. Bėda ta, kad toks variantas irgi ne ką galėjo būti naudingesnis. Galbūt net pavojingesnis nei tiesioginė kova.
Edgar'as vis dar mestelėjo žvilgsnį per petį. Piktojo burtininko nesimatė, tačiau vėl atsisukus į tą pusę, į kurią lėkė, staigiai sustojo. Akys išsiplėtė. Prieš jį stovėjo po juodu gaubtuvu pasislėpusi būtybė, ta pati, kuri ir vijosi jį. Išgąsčio buvo, nes būtent šiuo momento nesitikėjo išvysti savo persekiotojo. Visgi nuostabos pas vaikiną negalėjai aptikti. Ir taip tik todėl, jog tai buvo treniruotė, sukurta pačio. Scenarijaus, žinoma, jis nesudėliojo, tačiau kokių gebėjimų sukurti padarai gali turėti puikiai žinojo.
- Confrigo!- girgždantis balsas ištarė juodajai magijai priklausantį burtažodį.
- Protego Duo!- atgalios surėkė buvęs grifas sumojuodamas savo burtų lazdele. Sureagavo greit ir tai padėjo atremti ataką.
- Expelliarmus- šį kart neberėkdamas paleido dar vienus kerus iš paskos, kurie taip pat sėkmingai nuginklavo priešininką. Su šiuo buvo kiek lengviau pagalvojo Edgar'as. Mat jis per šia treniruotę kovojo ne tik su šiuo, bet su keliais tokiais sukurtais tamsiaisiais burtininkais. Nuginklavus pastarąjį, treniruočių kambaryje esantys iliuzijos kerai išsisklaidė. Kambarys tapo, kaip įprasta.
Negi Fasiras? išgirstas duslus bildenimas į duris Jeffter`iui priminė krikštasūnį. Įprastai gal būtų stebėjęsis kas vakare čia galėjo pas jį užklysti, bet jau vakariniai ar naktiniai kažkieno apsilankymai nebestebino. O esama situacija pirmiausiai vertė būtent pagalvoti apie jaunąjį von Sjuardą.
Nuskubėjęs prie durų namų šeimininkas jas atvėrė tik už jų išvydo ne Fasą, o jo tėvą kartu su savo globotine. Tai kiek stebino, nors ir numanė, kodėl jie atvyko pas jį. Tik nežinojo kodėl konkrečiai. Galėjo būti pora variantų. Vienas, kad norėjo aptarti situaciją, kitas, jog neranda magijos ministro.
- Sveiki,- pasisveikino Edgar`as. Tiesa, atvykėliams jis galėjo atrodyti kiek keistai atrodė, nes neskaitant prakaito lašų dengiamos kaktos, jis stovėjo apsivilkęs žemėmis aplipusią maikę. Visada dėvima pirštinė irgi buvo pasidabinusi žemėmis, o pusė jo veido buvo pajuodę, nuo treniruotėse buvusių sprogimų.
- Užeikite,- nelaikydamas eliksyrininko ir grifės už durų paragino šiuos užeiti vidun.

[Elride Endlercat]

Grifė nenuleido akių nuo Soreno, bet vis žvilgčiojo į namą link kurio ėjo. Ji bijojo, nors nesuvokė, kodėl, jos protas bandė įtikinti, kad nieko blogo nenutiks, tačiau jausmai skelbė, kad tas vyrukas, šalia kurio mergina ėjo, yra velnio išpėra. Taip ir pasiekė namus paaugliukė. Klausimai ir visokiausios mintys toliau sklandžiojo jos galvoje keldamos chaosą, bet pagaliau buvo pasiektas ne tik namas, bet ir jo durys. Daugelis minčių nuslinko šalin, gaila, kad tik daugelis, ir merginos žvilgsnis sustojo ties durų rankena. Kuo ji buvo ypatinga, nežinia, Elridė tikėjosi, kad šioji ims netikėtai ir pati sukrutės. Žaliaakė galėjo skubėti ir pirmoji pabildenti, tačiau nenorėjo, tad tiesiog laukė, kol tą padarys Sorenas. Ir visgi, rodos, pats profesorius iš pradžių to daryti nenorėjo.
Stoviniuodama Grifiukė nusižiovavo, apsižvalgė, o tada ir durys prasivėrė. Įdėmiai nužvelgusi Edgarą šyptelėjo šiam, nuo klausimų susilaikė, nors nutuokė, ką šis veikė. Kaip elgtis ji nežinojo, savo neapykantos Sorenui rodyti nenorėjo, nors žinojo, kad tai nuslėpti bus sunku.
Namų šeimininkui pasiūlius užeiti mergaičiukė neskubėdama įžengė į namus ir patraukė link amžino susitikimų kambario. Svarstydama, kokių dar siaubingų žinių prisiklausys šią dieną.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas suspaudė delnuose vienintelį jam likusį ir iš jo neatimtą turtą - lagaminėlį, užburtą nepastebimais Išplečiamaisiais kerais ir prikrautą įvairiausių jam brangių ir reikalingų daiktų. Aišku, visus juos būtų su dideliu malonumu iškeitęs į bet kurį sūnų, į Solveigą arba į Natalie. Deja, tokie mainai neegzistavo. Na, jis bent jau turi dar ir Spaiką. O Edgar'as ir Elridė jo dar kol kas irgi nepaliko ar neužmušė. Na, kol kas. Elridės šnairavimas į eliksyrininką eliksyrininkui sakė pakankamai daug. Ko gero, grifiukė net neslėpė tos keistos neapykantos.
   Nejučia Sorenas net paklausė savęs, iš kur gi galėjo kilti tokia neapykanta. Kiek tik traukė vampyriška atmintis, jis nebuvo nuskriaudęs Endlercat ar jai kaip nors ko nors pridirbęs. Vadovas - gerai, mokytojas - ką gi... Bet šitokia neapykanta? O gal šiuolaikiniam jaunimui tiesiog kvailai atrodo tasai mandagumo reikalavimas? Bet juk Edgar'as visuomet buvo mandagus ir paslaugus, Fasiras irgi... Ne, Fasiras čia pavyzdžiu netinka. Fasirą auklėjo pats Sorenas, vadinasi, jeigu jis su visais prisiminimais, ryšiais ir meile iš savo širdies neišplėšė ir to auklėjimo, tai turėtų jį ir tebeturėti. O jeigu jis dar prasimušė ir į ministrus, vadinasi, išauklėtas buvo neblogai. Nors čia vėlgi abejonė. Galbūt sužavėjo burtininkų visuomenę Trampo stiliaus įžūlumu? Nors ne, kažin. Sorenas neskaitė laikraščių, kad nematytų sūnaus veido, bet tėviška nuojauta kalbėjo, jog tokį įžūlumą reikšti būtų galėję nebent Ravenas bei Solveiga. Bet tik ne Fasas.
   Kita vertus... Ko verta tokio tėvo nuojauta?
   - Sveikas, Edgar, - blausiai šyptelėjo Sorenas, o tuomet kilstelėjo antakį, nustebintas netikėtos buvusio prefekto išvaizdos. Pagreitėję širdies dūžiai ir pulsas, mažumėlę tvoskiantis iš gyslų adrenalinas ir purvas, uždengęs bent pusę visų rūbų paviršiaus ploto.
   - Kaip tu čia dabar taip?.. - sutrikęs suvapėjo vampyras, žengtelėdamas į vidų Elridei iš paskos. Sudvejojęs stabtelėjo, kai įžengė vidun, pasisuko į Edgar'ą, bet tuomet pamatė, kad mergaitė jau žengia į kitą kambarį. Paskubomis nusimovęs batus juodabarzdis nukėblino baltaplaukei iš paskos. Sustojo svetainėje su lagaminu rankose, lyg neketintų čia užsibūti.
   - Tai... Fasiras pavojuje? - tyliai paklausė, rimtomis akimis nužvelgdamas abu žmones, esančius šiame kambaryje kartu su juo.

[Edgar Jeffter]

Namų šeimininkas atsakė šypsniu įeinantiems į vidų.
- Kaip?- nesupratęs ką Sorenas turėjo omenyje mažumėle pasimetė Jeffter`is. Netikėtas buvusio profesoriaus vizitas visiškai išstūmė iš galvos ką tik vykusią treniruotę bei tai, kaip jis šiuo metu atrodo.
- Galėjote eiti ir su batais,- jaunuolis tarė eliksyrininkui, tačiau jau pavėluotai.
- Prašom, prisėskit,- ranka perskrodė orą parodydamas į svetainėje esamas sėdimąsias vietas. Tuomet šyptelėjo ir pažvelgė į žaliaakę mergaitę, atlikusią jo pavestą užduotį, - Dėkoju, kad pranešei,- vos tik spėjo padėkoti iškart išgirdo klausimą iš vampyro. Į pastarąjį pažvelgė be šypsenos. Bet tai apie ką prasidėjo pokalbis ir neturėjo džiuginti. Nebent esi vienas iš tų, kuris prisidėjo prie užkeikimo kūrimo, pastačiusio magijos ministrą į dabartinę situaciją.
- Kol kas ne,- giliai atsidusęs pažvelgė į auksines akis, - Ir aš atsiprašau..,- atsiprašė, nors suvokė, kad tai nepadės Fasiro tėvui, tačiau privalėjo tai padaryti.
- Jo elfas pavojuje, tačiau jis pasiryžęs gelbėti jį, o to kaina, kaip mes manome, yra ant savęs mesti kažkokį kitą prakeikimą,- išaiškinęs situaciją dar nenukreipė savo žvilgsnio kitur, - Ir tai mano kaltė,- prisipažino ir tuo pačiu išdavė dėl ko buvo atsiprašyta, jei, žinoma, to Edgar`o gerbiamas profesorius nebuvo nuspėjęs.
- Fasirui tereikėjo atiduoti savo elfą man ir aš būčiau ištaisęs šią klaidą. Bet jis atsisakė,- dabar jau nudelbė nerimo kupinas akis į grindis.
- Atleiskite ir todėl, kad taip atrodau. Treniravausi,- akims užkliuvus už žemėmis aplipusių drabužių susiprato, kad atrodo lyg būtų ką tik išsivoliojęs po dirvą. Visgi išvaizdos nepaisė ir nesiskubino keistis aprangos ir nusiprausti. Priežastis dėl ko čia atėjo nuodų ir vaistų profesorius buvo, kur kas svarbesnė ir kažin ar itin jam rūpėjo, kaip dabar atrodo jo buvęs auklėtinis. Taip, gal dėmesį ir atkreipė, bet kažin ar tai buvo svarbu.
Iš lėto pėdindamas priėjo laiptus, vedančius į antrą aukštą ir prisėdo ant jų. Akimirką susimąsčiusiai pasėdėjęs, greit kilstelėjo galvą nužvelgdamas tiek grifę, tiek Soreną.
- Gal jūs jau buvot susitikę su Fasiru? Nors ne. Nelogiška. Iš pradžių pagalvojo, kad kitos rasės atstovas jau buvo susisiekęs su savo sūnumi, nes nematė esmės, kodėl turėtų susisiekti pirma su juo. Juk krikštasūnis ir pats galėjo puikiai paaiškinti visą situaciją. Tik nežinia ar išdėstytų visas detales. Kaip ten bebūtų, prisimintas senolio klausimas teigė, kad su Jeffter`iu, greičiausiai, buvo nuspręsta aptarti situaciją pirmiau.

[Elride Endlercat]

Įsitaisiusi mergina nužvelgė dažnai lankomą kambarį, o tada jos žvilgsnis sustojo ties Sorenu. Ką jis padarė, kad ši jo nemėgo? Ir esmė ne pačiam susitikime balkone, o dar seniau, kai ji vaikščiojo į pamokas ir netinginiavo ant savos lovos. Nors jo vedamos pamokos jai nebuvo sėkmingos, tai buvo pačios baltapūkės kaltė, tad savo neapykantos suvokti ji nesugebėjo, nes savąją kaltę suprato.
Elridė vos vos linktelėjo ir nusižiovavo. Ji žinojo, kad nusimato nuobodi, ilga, valanda. Taip būna kiekvieną kartą, kadangi paaugliukės amžius ir protelis neatitiko reikalų svarbumo ir kištis ji nelabai galėjo, o jei ir galėtų... ką ji padarytų?
Baltapūkės žvilgsnis nukrypo nuo Soreno ties Edgaru ir kuriam laikui sustojo. Ji klausėsi, ką šis kalba, bet pati tylėjo, nes neturėjo ką sakyti. Grifės galvoje ėmė lįsti su šia situacija nesusijusios mintys, kadangi ši atsipalaidavo žinodama, kad niekuo nepadės. Ir kaip tyčia, mintys buvo apie pačios mergaitės ateitį, tik ilgai jos neužsiliko.
Edgaro klausimas pasiekė merginos galvą, bet kalbėti ji nekalbėjo. Papurtė savo galvą, ko pasekoje kelios sruogelės nukrito ant jos veido, tačiau jas, kurį laiką, žaliaakė ignoravo.
Laiko praėjo nedaug, o Grifė nežinojo, kuo jai užsiimti, tad vėl nužvelgė Nuodų ir Vaistų profesorių, mat neturėjo nė menkiausios minties apie jo darbo vietos palikimą, ir susimąsčiusi dar šiek tiek paspoksojo, o tada pasvarstė, kad sėdės ten nebent jei bus kažkuo reikalinga.
-Aaatsiprašau,-jau nebe taip drąsiai, kaip kalbėjo balkone, Elridė nenuleido akių nuo Soreno ir tęsė.-Ar aš kažkuo čia būsiu reikalinga?

[Sorenas von Sjuardas]

   - Turėjau mintyje, atrodai, - sumurmėjo profesorius.
   ,,Sakyčiau, buvo kamuoliu trolių futbolo mače, o vėliau kažkas ir komandų įmynė jį į purvą...", - mintį pratęsė Spaikas. Nors ši mintis buvo gal kiek per stipri.
   - Ar viskas tvarkoje? - dar atsigręžė Sorenas, praeidamas pro Edgar'ą. Kartais keisti, nuotaikingi ar juokingi dalykai iš tikrųjų slepia labai negerus dalykus, ir vampyras puikiai tai ir žinojo. Vien jau po tos nuodingos puotos, kurioje dalyvavo apytiksliai prieš keturis šimtus metų. Iš tų laikų liko ir garsioji jo eksdenteziastiška, dirbtinė šypsenėlė, į kurią jis kassyk stengdavosi įdėti nuoširdumo. O vėliau beliko įprotis.
   Fizinė žūtis sužaloja ir sustabdo kūną, psichinė - visiems laikams įkalina būtybę nesveikame jos pačios pasaulyje, dvasinė - supjausto ir purvuose išmaudo sielą. Kaip bebūtų keista, mirę pastarąja mirtimi padarai dar turi miglotą galimybę prisikelti, ko jau neturi mirę kitomis.
   Bet prikelti ir užmušti su keturgubu smūgiu, sakyčiau, yra žiauriau, negu ir visai neprikelti.
   - Niekis, - sumurmėjo von Sjuardas į repliką dėl batų ir numojo laisvąja ranka, kad būtų dar tikriau. Įžengęs į svetainę ir gavęs leidimą, prisėdo ant fotelio, bet jo povyza vis dar rodė įtampą - sėdėjo tik ant pusės fotelio, neatsirėmęs, sukryžiuotais pirštais, akimis lėkdamas tai prie Elridės, tai prie Edgar'o.
   - Tu prakeikei elfą? - susiraukęs pakreipė galvą eliksyrininkas. Ne, taip būti juk negali. - Kas ten nutiko? Tau nepavyko kažko užburti? - pažėrė dar klausimų Sorenas. Visgi suprato, jog jų gausa Edgar'o nepaspartins, todėl nutilo ir kantriai stebeilijo į sūnaus krikštatėvį.
   - Nieko keista, - linktelėjo Sorenas, nejaukiai garsiai nurydamas seiles. ,,Užsispyręs kaip mama.". - A, treniravaisi... - numykė, nelabai žinodamas, kaip tai turėtų atrodyti. Bet dabar buvusiam Grifų Gūžtos vadovui tai nelabai ir terūpėjo. Paklaus kitą kartą, jei nepamirš. Kad pamirštų, tikimybė mažoka, nes smalsumas vis pasivydavo von Sjuardą ir priversdavo išsiaiškinti jam rūpimus klausimus.
   - Galbūt ir ne, Elride. Jei nori, manau, gali eiti, - pasakė juodabarzdis, žiūrėdamas į mergaitę, o vėliau klausiamai žvilgtelėjo ir į Edgar'ą. Gal šiam atrodys, kad baltaplaukė čia reikalinga. O mokytojui atrodė kitaip - kad mergaitės dalyvavimas čia bent jau jai tikrai neišeis į naudą.
   - Ne, su Fasiru nesimačiau jau nuo tada, kai mes ten buvom susitikę, - atsakė profesorius. Dabar jis jau dėbsojo į grindis, svarstydamas, ar Anglijos ministras jau pasakė krikštatėviui, kokie jo ryšiai su tėvu.

[Edgar Jeffter]

Edgar'as neišgirdo ką burbtelėjo profesorius apie jo išvaizdą, todėl apie ją jis pats ir prašneko vėliau. Tačiau kitą klausimą girdėjo bei į jį sureagavo.
- Taip. Na, tiksliau žiūrint ką turite omenyje,- namų šeimininkui pačiam buvo gerai, tačiau kiti dalykai, kaip pavyzdžiui tas pats Fasiras, kėlė nerimą.
Uždavus klausimą von Sjuardui jau svetainėje, žaliaakis ramiai papurtė galvą į šonus. Ruošėsi jau ir aiškinti situaciją, tik akimirkai buvo pristabdytas kitų krikštasūnio tėvo klausimų. Ir tie klausimai būtent ir prašė paaiškinimo apie tai, kas darosi su Fasiru.
- Man nepavyko tinkamai patikrinti ar elfas nėra užburtas. Tą mėgindamas padaryti aš aktyvavau prakeiksmą, kuris arba pražudys elfą, arba užtrauks nežinomą prakeiksmą jo šeimininkui. Kaip ir minėjau Fasiras pasiruošęs yra nuimti prakeikimą nuo savo namų elfo, o ką tai reiškia kažin ar bereikia kartoti,- užsidėjęs pirštinėtą delną sau ant sprando, palenkė savo galvą žemiau, ir pirštais jį patrynė, - Gaila, kad dabar net nežinau, kaip galėčiau panaikinti užkeikimą nuo elfo, apart to varianto, kuris galimai kažkaip pakenks jūsų sūnui,- negalėjimas padėti be galo slėgė juodaplaukį. Norėjo kažką daryti, bet neturėjo jokios idėjos ką galėtų padaryti, kas padėtų jaunajam von Sjuardui.
- Jei tik nori gali eiti daryti tai, kas tau šiuo metu yra priimtiniau,- paantrino eliksyrininkui, šiam pažvelgus į Edgar'ą. Animagas tikrai nenorėjo, jog Elridė įsitrauktų į pavojingus reikalus, nors ir nujautė, kad ji vargu ar atsisakytų prisidėti, jei galėtų. Kažin ar pats būtų kada atsisakęs būdamas jaunesnis. Gerai pagalvojus, sunku būtų prisiminti keblesnę situaciją, apie kurią būtų žinojęs, bet nebūtų įtrauktas. Nors dauguma jų tikriausiai buvo tokios, į kurias įsiveldavo nuo pat pradžių ir be kitų iniciatyvos.
- Tuomet derėtų jums kuo greičiau pas jį nuvykti. Įdomu ką jis galvoja. Bijau, kad jis visiškai nesugniužtų,- abejojo jaunuolis ar magijos ministras pakels šias užgriuvusias problemas. Jis pažinojo pusvampyrį jau ilgą laiką, tačiau nėra matęs jo tokioje padėtyje, kai turi tarp kažko. Šiuo atveju tarp savęs ir kito. Ką pasirinks nekėlė daug klausimų ir tai buvo galima lengviau nuspėti. Gal jau ir spėlionių nereikia, nes Fasas paskutinį kartą palikdamas krikštatėvio namus jau ganėtinai aiškiai parodė savo poziciją šiuo klausimu.