0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #135 Prieš 5 metus »
   Fasiras kurį laiką dar neryžtingai pasisukiojo Edgar'o svetainėje, akimis tarsi mėgindamas užčiuopti sienų raštus - po teisybe, net nesuprato ir nepasigilino, ar ten dažyta, ar tapetai: štai, kas nutinka, kai užsigalvoji - bet žvilgsnis taip ir nuslydo, neperdavęs jokios informacijos į smegenis, bent jau ne į sąmoningą jų dalį. O paskui ir randasi visokie dežavu ir mistiniai suvokimai. Fasui labai norėjosi Edgar'ui paprieštarauti, bet visgi jis susilaikė nuo žodžių ir vien nepritariamai pakraipė galvą. Suprask - jam nepatinka, kad krikštatėvis užsiims galimai pavojingu reikalu vienas. Tiksliau, galimai net LABAI pavojingu reikalu.
   - Būk su juo ir paklusk jam iki kol mes grįšim ar net ir dar ilgiau, - staiga į elfą pasisuko Fasiras norėdamas užtikrinti, kad kokie nors netikėti elfo kaprizai nesutrukdytų ir taip galimai sudėtingo magijos seanso. Baubas tik linktelėjo galva parodydamas, kad suprato įsakymą ir jo laikysis. ,,Kažin, kiek ilgai..." - pamintijo Fasiras, nusmelkus nelabai gerai nuojautai. Bet Edgarui išėjus ir išsivedus elfą, o durims dusliai ir nesmagiai dunkstelėjus, iš lauko pusės lauko duris uždaryti teko ir juodaplaukiam pusvampyriui. Su geriausiomis viltimis, kad viskas bus gerai.
   Didžiąją kelio link ledainės dalį Elridė su Fasiru pratylėjo. Tik prisiartinęs prie ledainės kioskelio pusvampyris žvilgtelėjo į mergaitę ir pamintijo, kad tą tylą reikėjo prablaškyti. Pats žinojo, kaip gąsdina tokia tyla ne vietoje. Na, o mergaitės klausimas, pertraukęs garsų tuštumos karalienės valdymą, buvo būtent tai, ko reikėjo.
   - Taip, šerbetą. Man jie bene skaniausi, - tarė ministras, pirštu bakstelėdamas į norimo skonio ledus. Pardavėjai pildant tris indelius, von Sjuardas neramiai dėbtelėjo į savo rankinį laikrodį. Laikas ėjo, Edgar pasiųsti gynėjo nesutiko. Pamažėle ėmė graužti sąžinė. Į akis kaltinančiai plieskė saulė, o Fasiras dėl įtampos netgi pamiršo savuosius saulės akinius, vis dar užsidėtus ant viršugalvio.
   - Beje, ar buvai mačiusi Godriko Daubos bažnyčią? - paklausė Fasiras, ranka mostelėdamas į nelabai įmantrų, bet ganėtinai gražų ir miestelio aikštę puošiantį pastatą. Vos nepridūrė komentaro apie savo tėvą, nejučia stabtelėjo ir įsistebeilijo į tą pastatą. Tėvui jis kažkodėl reiškė labai daug. Fasirui taip ir neteko išsiaiškinti, kodėl gi. Dilgtelėjęs smalsumo jausmas dabar buvo veikiai nugesintas sudiržusio ir nusivylusio pusvampyrio proto. - Jei atkreipei dėmesį, prie jos yra kapinės. Ten palaidota daug įžymių žmonių. Tik nežinau, ar tave tokie dalykai domina, - šyptelėjo jis.
   Kiek pasikuitęs po kišenes ir atskyręs galeonus nuo svarų jaunuolis sumokėjo už ledus, įteikė Elridės porciją Elridei, o Edgar'o ir savo indelius pasiėmė pats. Tuomet abu bičiuliai, jei būtų galima juos taip pavadinti, pasuko į namų pusę.
   - Kaip tau patiko pasikalbėti su elfu? - lyg tarp kitko paklausė jaunuolis, žinodamas, jog Elridei tai turėjo padaryti nemažą įspūdį. Klausimas nuskambėjo kvailai, Fasirui dar pasirodė, kad tai tik paaštrino įtampą. Kai jie atsidūrė jau prie Jeffter'io namų durų, ministras staiga žengtelėjo žingsnį į priekį pirmesnis.
   - Nepyk, bet geriau aš patikrinsiu, ar viskas gerai. Ledus padedu čia, - sudėjo savo ir Edgar'o indelius ant laiptų, išsitraukė burtų lazdelę ir pasibeldė į duris. Lazdele mostelėjo kažkur į artimiausio lango pusę, o tuomet nukreipė ją į ten, iš kur turėjo atsidaryti durys. Kurį laiką luktelėjęs Fasiras įžengė vidun pats.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #136 Prieš 5 metus »
Bildesys į duris kol kas nutraukė Edgar'o apmąstymus. Pakilęs iš fotelio ėmė traukti laukųjų durų link, bet nespėjo nė iš svetainės išeiti, kai išgirdo atsiveriančių durų garsą. Namų šeimininkas stvėrė savo burtų lazdelę į ranką. Mat, keista buvo, jog buvo pasibelsta, o vėliau mėginama užeiti. Nenumanė, kad taip keistai bandys patekti vidun į namą Fasiras, kuris juodaplaukio galva turėjo tiesiog įeiti į vidų. Aišku, nebuvo blogai tai, jog jaunasis von Sjuardas vien prieš patekdamas į namo vidų ėmė elgtis atsargiai.
- Ai.. Čia jūs..,- nežymiai šyptelėjęs nuleido burtų lazdelę po to, kai įžengęs į koridorių  išvydo savo krikštasūnį.
- Prisiskanavot?- vėl šypteldamas pasiteiravo magijos ministro ir grifiukės. Teiravosi tarsi viskas būtų praėję sklandžiai. Na, sklandžiai ir praėjo, tačiau iškilo kitokios problemos.
Kai jau visi vėl suėjo į kambarį, Jeffter'is sėdo į fotelį, kuriame sėdėjo, prieš pasibeldžiant Fasui. Nuo stalo pasiėmė lapą, ant kurio buvo užsirašęs, ką matė. Tuomet pažvelgė į elfą ir prisimerkė.
- Geriau jau jo nebūtume tikrinę..,- atsidusęs pasisuko į eliksyrininko sūnų. Trumpaplaukis taip pareiškė, nes elfas buvo apkerėtas kerais, kurie suveikia tik atliekant patikrinimą. Jei nebūtų atliktas patikrinimas tie kerai nebūtų ėmę veikti. Bet to niekas nežinojo, todėl atsitiko, kaip atsitiko.
- Tikrindamas tavo namų elfą, tarsi aktyvavau kerus, kuriais jis buvo užburtas,- ramiai aiškino, kas nutiko, - Tuomet išvydau tekstą. Jog jo nepamirščiau ar nepamesčiau iš galvos kokių nors žodžių, iškart jį užrašiau čia,- kilstelėjo lapą žvelgdamas į auksines akis, - Ir, jei gerai suprantu tai ką mačiau, tuomet pasirinkimų turime nedaug,- tai pasakęs kyštelėjo lapuką pusvampyriui. Jame buvo parašyta:
Jei dabar tu tai matai,
Savo darbo nedarai.
Apie save tiktai galvoji,
Ir į kitus ranka numoji.
Ką gi rinksies tu dabar?
Elfą ar save vis dar?
Elfas septynias dienas tik turi,
Paskui tu žiūri, kad jis jau guli.
Išgelbėti tu jį gali,
Tik ar drąsos tu tiek turi?
Pirma turėsi tu kai ką surasti,
Kas ištartų releasasti.
Keturi skirtingi žmonės,
Ypatingi, dirbantys tik dėl gerovės.
Tik jie išlaisvins tavo elfą,
Bet čia ir vėl pasuki savo galvą.
Tik spės būtybė tapt laisva,
Ir tavo siela taps nauja.
Nes į save tu mūsų boso sielą įsileisi,
Ir savo blaivų protą tu apleisi.

- Kas užbūrė tavo elfą, tikriausiai, tas buvo su tavimi susidūręs,- sprendė Edgar'as bent iš to, ką neseniai regėjo tikrindamas elfą. Žaliaakis norėjo padėti krikštasūniui. Jis turėjo idėja, kaip tai padaryti. Tik čia ir vėl kyla problemėlė, nes turėtų imtis viską ant savęs, kas, greičiausiai, nutemptų visus planus dėl Elridės, jei išvis vis jų nesugriautų.
- Turiu idėją,- ryžosi pasidalinti tuo, ką sugalvojo, - Galime išgelbėti tiek elfą, tiek tave,- kreipęsis į jaunąjį von Sjuardą, vaikinas žvilgtelėjo į Elridę ir nusišypsojo, taip siekdamas, kad bent kiek ramiau jaustųsi mergaitė, nes nemanė, kad tai, ką ji girdi, ją džiugina, - Tik turėsi man atiduoti savo namų elfą,- dar kartą susitikus žalioms ir auksinėms akims išdėstė Jeffter'is savo sumanymą.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #137 Prieš 5 metus »
-Nebuvau...-kiek tyliau, pareiškė ši.-Juk suvoki, kad čia niekados nevaikščiojau pilnai? Nebent ieškodama namo...-nužvelgusi bažnyčią mergaitė šyptelėjo. Ji nebuvo didelė tikinčioji ir nežinojo visų tikėjimo dalykėlių, tačiau bažnyčia pasirodė gan graži.
-Turbūt joje tuokėsi daug gražių porų...-mestelėjusi savo apmąstymą ji praleido kitus Fasiro žodžius, mat apie kapines galvoti nelabai norėjo. Jos manymu, jos yra per daug niūrios ir perpildytos skausmo, bet kodėl taip manė, nežinojo. Galbūt, todėl, kad ten gulėjo mirę žmonės, o gal todėl, kad buvo vos kelis kartus ir šie džiaugsmo tikrai nesuteikė.
Einant atgal Elridė toliau jautė nemalonų jausmą, kurio nesuprato, tad ir mintys linko tik į tą pusę, o užduotas klausimas privertė ją trumpam sustoti, nes kitaip ji būtų neišgirdusi jo.
-Ai... Norėtųsi daugiau pakalbinti,-patraukusi pečiais atsakė ši ir toliau įsistebeilijo į savo porciją, kur eina nebežiūrėjo, o ir valgyti nebenorėjo. Ledai tirpo, o žaliaakė jų nė nepalietė, nors, rodos, dar neseniai taip norėjo jų. Pakėlusi galvą grifė pamatė namą ir  jau ruošėsi brautis vidun, bet Fasiro žingsnis ją sustabdė. Supykusi dėl tokio elgesio ji stipriai susiraukė. Norėjosi aprėkti, kad nepasitiki ja, bet nuo rėkimo susilaikė.
-Kodėl turėtum pirmas eiti?-kiek pikčiau paklaususi nužvelgė padėtus ledus ir atsileido. Kaip ji du likusius indelius turės paimti ir nunešti nelabai suvokė, bet pabandė. Tikėdamasi, kad durys liks praviros mergaičiukė paėmė ant grindų padėtus indelius ir įžengė į vidų paskui vaikinuką, aišku, duris paskui save uždarydama kojų pagalba, geriau nesugalvosi.
Pamačiusi namų šeimininką grifė dėkingai atsiduso, nors šiam uždavus klausimą patylėjo, kadangi ledų palietusi nebuvo. Regis, viskas buvo gerai, tad ši greit nuėjo į svetainę ir padėjo vyrukų indelius ant stalo, o tada įsitaisė savo vietelėje, kurioje sėdėjo dar prieš išeinant. Apsidžiaugusi, kad stebuklingai ledų neišmetė iš rankų pasiėmė savus, nors jie ir buvo patirpę, skonis buvo lygiai taip pat nuostabus. Bet kiti Edgaro žodžiai ją privertė vėl padėti ledus ant stalo. Juk iš pradžių atrodė, kad viskas gerai, bet jo sakinys galėjo reikšti labai daug. Kiek pasimetusi Elridė nužvelgė abu vyrukus.
Susidomėjusi, kas buvo tame lapuke visgi susilaikė neprilindus ir laukė. Buvusi baimė vėl grįžo, bet grifiukė nieko negalėjo padaryti, tad tiesiog sėdėjo ir klausėsi, kurį laiką. Vėl prakalbus namų šeimininkui ji išplėtė akis ir panoro perskaityti tą lapelį. Tie žodžiai nuskambėjo jos galvoje, žvilgsnis nukrypo ties ministru, bet šioks toks sumišimas neleido mąstyti. Išgelbėti nuo ko? Ji nepraleido pro akis ir to šypsnio, tačiau tikėti, kad viskas gerai, negalėjo. Nematė nieko gero tokioje situacijoje. Išvis, kas gero gali būti, kai reikia žmogų ir dar elfą gelbėti? Iš pradžių jau galvojo, kad tada geriau tas elfas miršta ir tebūnie būna pamirštas, bet toks dalykas visgi buvo per žiaurus. Gera nuotaika jau buvo išnykusi ir visa „tobula“ diena sugadinta.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #138 Prieš 5 metus »
   - Suvokiu. Jei norėsi, galėsim kada nors pasivaikščioti. Aš irgi ne itin gerai pažįstu šitą miestelį, - atitarė Fasiras. Kada jis į čia visgi atsikraustė? Prieš dvejus metus? Tiesa, jis čia kartas nuo karto apsilankydavo ir anksčiau, bet visgi nebuvo išnaršęs miestelio kaip gimtinės. Po teisybe, kažin, ar Anglijos Magijos ministras išvis turėjo konkrečią vietą, kurią būtų galėjęs pavadinti gimtine. Lygiai taip, kaip dabar Sorenui von Sjuardui neliko vietos, kurią būtų galėjęs pavadinti savo namais. Tik, aišku, jo sūnus to greičiausiai nežinojo.
   - Gali būti, - abejingai gūžtelėjo pečiais juodaplaukis, plačiais žingsniais toliau skaičiuodamas aptrupėjusias ir nudilusias šaligatvio plyteles. Pokalbis niekaip nesirišo - galbūt todėl, kad abu jaunuoliai buvo mažumėlę introvertai. Apskritai, jeigu pasigilintum, galėtum suprasti, kad jie buvo vietomis panašaus charakterio, nors nė vienas niekaip nebūtų to pripažinęs.
   - Galbūt dar pavyks tai padaryti, - nė negalvodamas atsakė Fasiras, išduodamas mažokas viltis, kad būtybė liks sveika ir gyva. Nors, po teisybe, jo nuomonė buvo gana optimistiška. Tik, kaip sako, tikėkis geriausio, bet ruoškis blogiausio. ,,Kiek šansų Baubui išgyventi?" - paklausė pusvampyris varno. ,,Aš negaliu to apskaičiuoti", - paprastai atsakė varnas, nepasižymintis talentu tinkamai suprasti metaforas.
   - Todėl, kad aš mažumėlę vyresnis ir baigęs Hogvartsą, - atsakė Fasiras, praverdamas duris. Greitai pasigirdo ir jų link garsėjantys žingsniai, tuomet von Sjuardas suprato, kad Edgar'ui viskas gerai, tik pusvampyris davė per mažai laiko jam ateiti. Per daug sunerimęs ir nekantrus.
   - Mes, - linktelėjo Fasiras, nuleisdamas lazdelę. Jo auksinių akių žvilgsnis jau buvo klausiantis ir nekantrus. Bet neilgai trukus Jeffter'is pats pradėjo kalbą apie elfą. Fasas porąsyk susiraukė, nelabai nutuokdamas, ko link suka jo krikštatėvis. Paėmęs lapelį su greita rašysena pakreivotu, bet suskaitomu tekstu, ministras dusyk jį perskaitė, linktelėjo galva.
   - Kas galėjo tai padaryti?.. - apstulbęs, pritildytu balsu paklausė jaunuolis. - Tas burtažodis - anagrama, ar jis toks ir turi būti? - paklausė, darsyk perskaitydamas tekstą ir mintyse pradėdamas kitaip perdėlioti raides. Kas iš jų galėtų išeiti? Kažin, ar kas daugiau, negu tik viena su kita nesusijusių raidžių kratinys. Tik burtininkas buvo pratęs dorotis su tokiais galvosūkiais.
   - Papasakok, ką nori padaryti, - Fasiras atidžiai nužvelgė krikštatėvio veidą - kaip visuomet ramų ir bemaž bejausmį, su šiokia tokia šypsenėle. Kaži, ar kas nors ir galėtų sudrumsti jo ramybę. O gal jis tiesiog labai gerai tvardosi ir neišsiduoda. Bet šįsyk tai ne esmė. Dvidešimtmetis kairiąja ranka suėmė lapelį, o dešiniosios delnu mąstydamas užsidengė lūpas it mėgintų nuslėpti šypseną. Tik šįsyk nebuvo nieko juokingo.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #139 Prieš 5 metus »
- Neturiu idėjos,- pasukinėjo galvą į šonus Edgar'as. Buvo neįmanoma pasakyti, kas galėjo tai padaryti Fasirui. Tai galėjo padaryti bet kas. Na, gal ne visiškai bet kas. Tokį užkerėjimą galėjo atlikti tik įgudęs burtininkas, tačiau tokių buvo apstu. Galima buvo suprasti tik tai, kad tas kas užbūrė namų elfą, nelabai mėgo dabartinio ministro. Taip pat tas asmuo turėjo žinoti, kur kraustosi magijos ministerijos galva, ar kur gyvena bei apie elfą, esantį namuose, jei jis iš tiesų buvo tose namuose dar prieš įsikeliant Fasirui. Tai buvo kelios užuominos, bet ar prie kaltininko jos privesti galėjo - nežinia.
- Dėl burtažodžio nesu tikras. Reiktų patikrinti,- juodaplaukis negalėjo dabar pasakyti ar burtažodis yra toks, koks ir turėtų būti. Vis gi buvo linkęs manyti, kad jis nebuvo kaip nors užšifruotas. Kam šifruoti vieną žodį. Jei kažkas mėgintų kažką slėpti, greičiausiai, tai padaytų ne viename žodyje tarp daugybės kitų. Nors niekada negali žinoti, kam kokia mintis gali šauti galvon.
- Manau, kad viskas yra taip, kaip matome,- pasitrynė pirštinuota ranka sau ties kakta buvęs grifas ir pasiėmė indėlį su parneštais, jau spėjusiais aptirpti, ledais.
- Skanu,- kiek atitrūkęs nuo gautos nuo reikalų sekundėlei šyptelėjo vaikinas. Bet tik tai sekundėlei, po kurios vėl sugrįžo visas rimtumas. Vėl padėjęs ant stalo savuosius ledus ėmė dėstyti savo sumanymą.
- Jei elfas yra apkerėtas dar vienais kerais, kurie turi dvejopą pasirinkimą, tai gelbėjant elfą, kerai palies jo šeimininką. Aišku, jei tai ką mačiau yra tiesa. Tokiu atveju, jei atiduotum savo elfą man, aš būčiau jo šeimininkas ir tu liktum neliečiamas. Ir tuomet beliktų imtis elfo išgelbėjimo pagal pateiktas instrukcijas,- Jeffter'io planas buvo toks, kad apsaugotų tiek jaunąjį von Sjuardą, tiek pačią būtybę, tačiau šioje situacijoje jis jau save pastatytų į to vietą, kuris galimai taptų apkerėtu. To, žinoma, žaliaakis neminėjo, bet tai suprasti, tikriausiai, nebuvo sunku. Kaip be būtų pusvampyris buvo svarbi asmenybė magijos pasaulyje, todėl Edgar'as ir užsiminė apie štai tokį sumanymą, nes pats buvo tik paprastas magas. Tik dabar vienintelis dalykas, kas skatino atsisakyti šios idėjos buvo Elridė, dėl kurios globos ne per seniausiai buvo kalbėta.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #140 Prieš 5 metus »
Susidomėjusi ir su jaučiama baime mergaitė įsistebeilijo į vieną tašką mąstydama, kaip turėtų elgtis. Kažką sakyti, ar geriau patylėti ir stebėti visą situaciją? Juolab, iš vyresnėlių žodžių atrodė, kad nieko gero nebus. Žvilgsnis krypo nuo vieno prie kito žmogaus, o visko pilnai suprasti vis tiek negebėjo, o ta nežinomybė erzino. Tad ji ir pasidavė norėdama kuo mažiau prisigalvoti nesąmonių, kad vėliau nebūtų nervai veltui.. Jei jie norės, tai pasakys kažką svarbaus, kas galbūt suteiks žinių ir sumažins nežinomybę, bet jie, bent jai taip atrodė, buvo per daug susikaupę ties planu ir visgi tai neatrodė kaip eilinis bevertis dalykas.
Pasiėmusi ledus į rankas gan greit suvalgė juos, nors po kelių minučių pasigailėjo. Tie ledai, rodos, įstrigo gerklėje ir nejudėjo, nei aukštyn, nei žemyn. Nemalonus jausmas ėmė erzinti Elridę, o tada išgirstas  namų šeimininko balsas privertė atkreipti dėmesį į jį ir pasiklausyti, kas kalbama. Mergaitė ėmė manyti, kad arba elfui, arba Fasirui kaput, o tas planas tai tik patvirtino. Žaliaakė įsistebeilijo į Edgarą ir stengėsi apsiraminti, nors sunkiai sekėsi. Pykti dėl tokio plano negalėjo, tačiau, kad kažkuris iš jų mirtų nenorėjo. Vos atrandi ir vėl prarandi, grifė pasijautė, kad pasaulis vėl sukasi prieš ją ir kad tik ir nori, kad visko netektų. Tik šį kartą nebuvo pykčio, buvo tik neviltis. Elridė dar kelias sekundes paspoksojo bandydama mąstyti, ar turi kažką sakyti, ar geriau patylėti.
-Edgar?-klausiamai ištarusi namų šeimininko vardą nesugebėjo žiūrėti į akis, bijojo tiesos tad nuleidusi kiek žemiau galvą įsistebeilijo į vieną tašką.-Tu mirsi?-vos ne vos paklaususi laukė atsakymo, bet vis dar nesuvokė, kas dedasi jos viduje. Mat pykčio nebuvo, rodos, tuštuma ir tiek. Tik juokinga, kaip ta tuštuma ją erzino stipriau nei koks nors kitas neigiamas jausmas. Nežinojo, kaip elgtis, nežinojo, ką turėtų galvoti, galbūt norėtų verkti, bet tik ne prie žmonių, nors ir tai tuo nebuvo tikra. Bandydama nuteikinėti save, kad viskas susitvarkys ir čia tik ji išsigalvojo viską ištraukdama iš konteksto, kad kažkas gali mirti, bet kuo toliau vis sunkiau tikėjo savais žodžiais. Ir nesvarbu, kad žadama ne mirtis, vis tiek, jos manymu, nukentėti turės kažkas, o to užteko užplūdusiai nevilčiai.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #141 Prieš 5 metus »
   Fasiras pašnairavo į Edgar'ą - savaime aišku, kad greičiausiai jis nežino, kas gi padarė šitą nesąmonę, štai todėl ir buvo užduotas retorinis klausimas. Po teisybe, jau ne retorinis, nes su sugadinta esme. Bet, aišku, į tai dėmesį atkreipėme tik mes, nes šiuo metu juodaplaukiam jaunuoliui visai nerūpėjo klausimų retoriškumo apsauga. Visgi į kitą Jeffter'io frazę jo svečiui beliko tik pritariančiai linktelėti galva. Kas gi kitas iš jų trijų geriau išmanys, kaip kuriami užkeikimai ir ko galima tikėtis iš juose minimų burtažodžių.
   - Vis dėl to pamėginsiu kažką iš to išpešti, - garsiai pamintijo von Sjuardų sūnus. Jo žvilgsnis kurį laiką styrojo pro langą it po šūvio dar virpanti, į taikinį įsmeigta strėlė - mintyse ministras bėgiojo per prisiminimus ir faktus, galinčius padėti identifikuoti nusikaltėlį. Bet kas iš to? Tas, kuris taip pasielgė, bus pasirūpinęs ir savo apsauga, ir jo suradimas kaži, ar padės įveikti problemą.
   - Ne, tau šitų kerų neperleisiu, - tvirtai atsakė ir papurtė galvą Edgar'o krikštasūnis. Dievaži, jis dar nebuvo toksai be sąžinės, kad artimam žmogui atiduotų savo bėdas. Širdyje kažkur giliai sukirbėjo kažkoks nelabai maloniai šaldantis jausmas. Turbūt tai mirtingieji apdainavo ir pavadino baime... Bet šiuo atveju Fasas buvo nusiteikęs tvirtai bei ryžtingai. ,,Juolab", - nejučia pamintijo jis, slapčia dėbtelėdamas į Elridę. - ,,Būsiu mažesnis praradimas, jeigu kas..."
   - Man tik būtų neblogai, kad patartum, ką turėčiau daryti, - patylėjęs pridūrė ministras.
   Kai prabilo Elridė, Fasas šyptelėjo ir vėl pakraipė galvą neigdamas. 
   - Nemirs jis. Viskas bus tvarkoj, - mirktelėjo auksinę akį lyg patikindamas. Aišku, jokių garantų nebuvo, bet von Sjuardas tikėjosi, kad jam svarbių ir artimų mergaitės ir jaunuolio šie pikti kerai nepalies. Viltis miršta paskutinė. Pusvampyriai... Galbūt pirmi. Na, bet dar ne laikas dramatizuoti...

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #142 Prieš 5 metus »
Jeffter'is būtų bandęs krikštasūnį įkalbinėti perleisti savo namų elfą jam, kai išgirdo, jog jo planas yra nepriimtinas pusvampyriui. Tik šį kartą jį sulaikė jaunoji grifė, kurios globa ketino apsiimti. Žaliaakis turėjo du pasirinkimus. Nuvilti ir įskaudinti Elridę arba nežinia kokioje situacijoje palikti Fasą. Aišku, gal prisiėmus atsakomybę už elfą, būtų galima išsisukti iš galimos situacijos ir viskas vėl stotų į savas vėžias. Vis gi, kaip būtų niekas negalėjo pasakyti. Galbūt šioje situacijoje būtų paprasčiau pasinaudoti žiniomis, įgytomis per ateities būrimo pamokas. Bet jaunuolio netenkino toks pasirinkimas, nes tas ateities būrimas ne visada būna tikslus ir jis tik dar labiau sujaukia viską, tai atnešdamas dar didesnes pasekmes.
- Pasakyk, ką pirma planuoji daryti?- perklausė magijos ministrą, kai šis paklausė ko turėtų imtis, ir nelaukęs atsakymo dėstė kas jam dabar sukosi galvoje, - Jei aukosi namų elfą, tuomet Tau nieko neturėtų nutikti, tačiau..,- nutilo, nes, tikriausiai, ir nereikėjo užbaigti, kad būtų galima suprasti, tai ką norėjo pasakyti.
- Kitu atveju, turėsi ieškoti žmonių. Nežinau kokių, bet, kaip matome, jie turėtų būti kažkuo ypatingi. Ir išvis turėtum perleisti man savo namų elfą, nes ne tu aktyvavai užkeikimą,- paskutinis sakinys nuskambėjo kiek pakeltu tonu. Namų šeimininkas vis gi paragino atiduoti namų elfą, kai suprato, kad jo dėka užkeikimas ėmė veikti ir pats visus pastatė į šitą situaciją.
- Jei negausiu elfo, greičiausiai, nieko nenutiks,- rimtai kalbėjo atsigręžęs į moksleivę ir tuomet sujudindamas galvą parodė į Fasirą, - Bet jam gali nutikti, jei jis mėgins gelbėti elfą. Tikiuosi, kad tai nebus tai apie ką užsiminei tu,- dabar Edgar'o viduje virė pyktis. Ir tas pyktis buvo ne ant to, kas drįso šitaip pasielgti su eliksyrininko sūnaus būtybe. Šiuo momentu pyko ant Fasiro, kad jis buvo užsispyręs ir nesutiko su planu. Ir pyko ne vien ant jo, bet ir ant savęs, nes eilinį sykį, jei būtų kažką padaręs kitaip, viso to galbūt būtų išvengta. Aišku, jei viskas baigsis gerai, tuomet tas pyktis beliks tik viso to kaltininkui, tačiau, kai dabar spaudė laikas, apie pastarąjį veikėją nebuvo laiko galvoti.
- Jei esi nusiteikęs viską nešti ant savo pečių, privalai prieš tai pasikalbėti su savo tėvu,- tokį nurodymą davė todėl, nes manė, jog tėvas privalo žinoti kokioje situacijoje yra jo sūnus ir kas jam gali nutikti. Taip pat manė, kad tėvas nesiryš aukoti savo sūnaus, vienintelio išlikusio artimo šeimos nario, ir įkrės proto perleisti savo namų elfo valdymą kam nors kitam.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #143 Prieš 5 metus »
Vienas, du ir trys, spėkit, kas tuojau pravirks? Tyliai mintyse šaipydamasi iš savęs Elridė stengėsi susitramdyti nuo nemalonaus jausmo ir taip nekenčiamų ašarų. Juk ką tu, paauglė buvo per daug „stipri“, kad imtu verkti. Merginai toks nemalonus jausmas, kurio apibudinti ji negebėjo, buvo būtent todėl, kad ji pasijautė kaip našta negebanti padėti. Na, kur ji galės padėti, kai yra dar visiškai maža ir nesuvokianti pasaulio, bet labai norėjo. Jei nebijotų, sakytų, kad tada geriau duoda jai elfą, kad šis išgyventų ir vyresnėliai nenukentėtų, bet, deja, bijojo, juolab, nežinojo, kas tada jos lauktų ir dar suvokė, kad niekas jai neleistų taip. Kad žinotumėt, kaip dėl to mergaičiukė kaltino savo amžių... Bet visgi keista, kad, rodos, neseniai norėjusi mirties paaugliukė ėmė jos bijoti, bet, galbūt ir gerai.
Greičiausiai... Toliau tyliai stebėdama vyrukus mergina mąstė, ką turėtų daryti ji.  Žaliaakė jau buvo aprimusi, tačiau vis tiek turėjo kažkokį jausmą viduje, kuris labai erzino. Ir vis tiek nieko kito padaryti negalėjo, kaip klausytis.
-Tai, kažkuris  esantis šiame kambaryje vis tiek turės nukentėti?-atsargiai rinkdama žodžius Elridė nužvelgė Fasirą. Ji nelabai gebėjo suvokti, kokio velnio žmogus turi užburti elfą? Jai atrodė, kad Fasiras dar visiškai jaunas ir neturėtų turėti priešų, tad klausimas kybojo jos galvoje, kokia priežastis tokios... painiavos? Aišku, negražu gilintis į kito žmogaus gyvenimą, bet mąstyti apie jį niekas nedraudžia. Įsižiūrėjusi į auksines akis mergaitė, rodos, dar labiau apsunko. Netikėtai atsiradęs noras miegoti kiek suerzino grifę, tačiau ši susitramdžiusi susikėlė kojas ir jas apsikabino, mat jai taip buvo patogiau, nors šiaip ji tiesiog norėjo kažką apsikabinti, kad pasijaustų šiek tiek ramesnė.
Išgirstas Edgaro nurodymas Fasirui žaliaakę privertė atkreipti dėmesį. Ji vėl nužvelgė Magijos Ministrą ir sustojo ties jo akimis. Taip ir žinojau... Jos dešinysis kamputis šiek tiek pakilo. Grifė jautė kažkokią pergalę pagaliau suvokusi, ką pamokoje matomos akys taip priminė. Nors jai nepatiko, kad žmonės patys negeba pakišti įdomių faktų. Juk sutikus Londone Fasirą nė nebūtų pagalvojusi, kad šis buvo Ministras. Vien prisiminusi, kaip su juo pasielgė pajautė gėdos jausmą, nors ta situacija buvo kaip nepavykusios komedijos scena.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #144 Prieš 5 metus »
   Fasiras instinktyviai apsidairė po Edgar'o svetainę ir akimis susirado savo namų elfą. Dabar į šį padarą jam žvelgiant apimdavo dvejopi jausmai bei abejonės - užuojauta padarui ir kartu išgąstis dėl savęs. Galbūt tiesą kalbėjo tas, kuris elfui uždėjo tą užkeikimą? Galbūt iš tiesų jaunasis von Sjuardas per daug žvelgia į save ir rūpinasi savimi? Tas, kuris jį prakeikė, turėjo jį pažinoti. Juk kaipgi kitaip jis galėjo nuspėti, kad Fasiras bus toks smalsus ir tikrins tą būtybę? Kita vertus, paslaptingasis ministro priešas nepažinojo jo taip gerai, kad suvoktų, jog šis pats elfo netikrins, o duos tai padaryti krikštatėviui. Ech, vis tiek situacija buvo gana sudėtinga.
   - Nežinau, - atvirai prisipažino juodaplaukis jaunuolis, nužvelgdamas sutrikusį elfo veidą ir dideles išplėstas akis. - Nenorėčiau, kad dėl manęs jis mirtų. Reikėtų pabandyti eiti sunkesniu keliu, - susimąstęs nutęsė, linktelėdamas į nebaigtą Edgar'o sakinį. ,,Galbūt čia ir Oldefortai įsipaišę?" - pamintijo jis. ,,Iš Paslapčių departamento teko girdėti, kad jie irgi nebuvo paprasti mirtingieji... Kita vertus..." - pats paneigė savo mintį Fasas: - ,,Užkerėti kažkieno namų elfą yra labai geras būdas nusitraukti kaltinimus nuo savęs..."
   - Tau tai aš neperleisiu, būk ramus, - kategoriškai atsakė Fasiras dar papurtydamas galvą. - Užkeikimą ne aš aktyvavau, bet aš paprašiau jį aktyvuoti, tad pats kaltas. Su tuo kalba baigta, - kilstelėjo auksines akis į krikštatėvį taip tarsi padėdamas tašką. Ką Fasiras darys dabar? Visų pirma, pamėgins panagrinėti eilėraštį ir praleis visą naktį, mėgindamas perdėlioti ano keisto burtažodžio raides į kokį nors prasmingą žodį, padėsiantį įveikti užkeikimą. Jeigu nepavyks, viskas bus aišku, ir von Sjuardas surinks ypatingų žmonių būrelį...
   - O kas ten turėta mintyje kaip ypatingi žmonės? - staiga pasiteiravo juodaplaukis ir susiprato, jog kaži, ar krikštatėvis turės atsakymų į šitą klausimą. Ar tai - politikai, ar tiesiog burtininkai? O gal magiškos būtybės?
   Kaip visą gyvenimą uždavinėti klausimus mokytojams ir iškart gauti atsakymus, o atėjus į gyvenimą uždavinėti dar daugiau klausimų, tik atsakymų jau nesulaukti...
   - Panašu, jog taip, Elride, - lakoniškai atsakęs ministras nežymiai linktelėjo galva. Tuomet mažumėlę sutrikęs vėl pasisuko į krikštatėvį. - Aš esu jau pilnai atsakingas už savo likimą, jam nebūtina to žinoti, - išpoškino gana paaugliškai. Kad tik nesugalvotų Jeffter'is susisiekti su Sorenu... Iš to nieko gero nebūtų. Kur Sorenas, ten problemos...
   ,,Ei... O ar negalėjo to elfo užkeikti Sorenas?" - nauja mintis šovė į von Sjuardo galvą.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #145 Prieš 5 metus »
Namų elfo Edgar`as negaus. Bet tą jau spėjo numanyti vaikinas, kai Fasas pirmą kartą pareiškė neperleisiąs savo būtybės. Taigi, liko kitas variantas, kuris buvo prastesnis. Na, prastesnis namų šeimininko akimis. Daugiau nerimo kėlė ir tai, kad planuojama buvo gelbėti ir elfą. Aišku, tokį poelgį juodaplaukis suprato ir gerbė, tačiau kartu ir peikė, nes į keblią padėtį buvo statomas svarbus žmogus.
- Ypatingi žmonės..,- tyliai sumurmėjęs buvęs grifas ėmė galvoti. Gerai pagalvojus visa ta žinutė buvo susijusi su magijos ministru ir viskas buvo skirta jam, todėl logiška buvo sieti viską būtent su juo.
- Neįsivaizduoju. Tačiau būčiau linkęs manyti, kad tai turi būti tau ypatingi keturi žmonės arba elfo savininkui. Bet kokiu atveju, jei mano spėjimas teisingas, tai vis tiek tie žmonės bus susiję su tavimi,- pakėlęs savas, susikrimtimo kupinas, akis iki auksinių akių lygio pridūrė, - Bet tai tik spėjimas, kaip ir minėjau.
Jaunasis von Sjuardas, regis, buvo užsispyręs ir tėvo klausimu, tik buvo neaišku kodėl. Jo tėvas gal ir nelabai galėjo čia padėti, tačiau bent gerą patarimą duoti tikrai galėjo. Juolab jis buvo Fasiro tėvas. Ir tikrai privalėjo žinoti, kas vyksta su jo sūnumi. Su vieninteliu jam likusiu vaiku.
- Tu atsakingas, o žinoti jis turi,- tuomet viena mintis net toptelėjo Jeffter`io galvoje, - Galbūt jis net yra vienas to ketverto žmonių?- čia ir vėl buvo logiška mąstyti, kad vaikui jo tėvas turėtų būti ypatingas, kai ir tėvam jų vaikai.
Galiausiai, Edgar`o žvilgsnis nukrypo vėl prie Elridės, kuri sėdėjo susigūžusi. Ji ne ką mažiau atrodė sutrikusi. Nors trumpaplaukis nenorėjo nieko slėpti nuo jos, visgi ėmė galvoti, kadbuvo klaidinga tokiais reikalais užsiimti prie jos. Ji buvo dar tam per jauna ir nepasiruošusi.
- Gal nori pailsėti?- pasiteiravo jos animagas. Jo galva jai čia nebuvo reikalo sėdėti ir klausytis to, ko, veikiausiai, ji nenorėjo girdėti. To kas liūdino ir slėgė. Tokie reikalai nė neleido burtininkui normaliai paskanauti jam parneštais ledais, iš kurių jau teliko gėrimas. Iš susirinkusiųjų pakilių nuotaikų dienos pradžioje šiuo momentu irgi buvo likę tik kažkas panašaus.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #146 Prieš 5 metus »
Mergaitės akys žvelgė tai į vieną, tai į kitą pusę. Ji jautėsi nemaloniai, lyg neturėtų būti tame kambaryje, kai vyresnėliai aptarinėjo svarbius reikalus. Bet taip pat norėjo viską žinoti, jai juk rūpėjo tie žmonės, nors iš tikrųjų nelabai norėjo pripažinti. Elridė kelioms sekundėms įsispoksodavo į vieną tašką nieko nemąstydama, nieko nejausdama, bet tai ne tik nuramindavo, bet ir priversdavo, kažkodėl, pasijausti dar blogiau. Nuovargis ir be paaiškinimo atsiradusi graužatis, nors ji ir suvokė, kad dėl elfo nebuvo kalta, varė merginą iš proto, jei jo dar ten bent truputis buvo. Miegas bandė ją pasigrobti, nors tokioje situacijoje ji arba visiškai nemiegotų, arba nulūžtų ilgam. Aišku, jai labiau patiktų antrasis variantas, bet dažniausiai tenka tenkintis pirmuoju, gaila.
Kai Edgar kreipėsi į ją, mergaičiukė iš pradžių išsigando, o tada šyptelėjo, nes nežinojo, ką turėtų atsakyti. Išeiti nenorėjo, bet pasilikti nematė esmės. Kodėl amžius reiškia tiek daug? Apsvarstydama, ką turėtų daryti išspraudė mažytę šypseną ilgesniam laikui.
-Praverstų,-gan tyliai pratarusi apsidairė. Miegoti ji tikrai nesugebės, bent taip manė, tačiau sėdėti kambaryje ir klausytis visko nenorėjo. Mat jai ta situacija atrodė baisesnė, nei turbūt buvo, juolab, daugelio dalykų nežinojo, o vaizduotė tokiais atvejais buvo labai laki. Dar kurį laiką paspoksojusi į vieną tašką vėl nusižiovavo. O atrodo prieš nežinia, kiek laiko, buvo nuostabiausios nuotaikos, ir jai atrodė, kad niekas jos nesugadins, o štai vėliau viskas ėjo blogyn ir blogyn... Žaliaakė nieko nesuvokdama ir tikėdamasi, kad žmonėms esantiems kambaryje nieko nenutiks, nusprendė, kad geriau palikti juos ramybėje.
Elridė nuleido kojas ir nužvelgė vyruką, kiek valandų nežinojo, bet atrodė, kad jau koks vidurnaktis, kai ji dažniausiai guli lovoje.
-Aš... Galiu gal trumpam numigti? Vis tiek niekuo jums nepadėsiu...-Po klausimo einančius žodžius grifiukė ištarė su šiokiu tokiu nusivylimu ir pykčiu. Oi, kad ji galėtų ir nebijotų... Turbūt jau seniai būtų ėmusi rėkti, kad ji gali viską prisiimti, bet, deja, bijojo ir nesuvokė, kas vyksta. Ir negalėjo nieko pakeisti, nemokėjo savęs priversti, atrodo, Grifų Gūžta, bebaimė turėtų būti, turėtų. Dar paspoksojusi į vieną tašką ji lėtai atsistojo ir patraukė iš kambario. Prieš išeidama nusišypsojo jame dar likusiems vyresnėliams tikėdamasi, kad šiems taip bus geriau, nors nežinia, ar tas šypsnis gali kažką pakeist, bet ji norėjo tikėti tuo. Dabar reikia atsiminti, kur kambarys, kuriame galiu numigt...
Patraukusi laiptais aukštyn stabtelėjo, trumpam apmąstydama, kas įvyko, o tada su atodūsiu tęsė savo trumputę kelionę link kambario.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #147 Prieš 5 metus »
   Fasiras von Sjuardas slapčia įtariai dėbtelėjo į Edgar'ą - visgi spėjimai nepasitvirtino - krikštatėvis nepuolė prieštarauti dėl elfo prakeiksmo palikimo Fasirui ant pečių. Vadinasi, liko viena problema mažiau. Bet, reikia pripažinti, pernelyg apsidžiaugti dėl to pusvampyris nesiskubino. Čia, ko gero, būtų panašu, jeigu džiaugtumeis per laidotuves dėl didesnio karsto arba dėl šokoladuko, kurį gavai vykstant karui ir esant deficitui. Kita vertus, reikia imti ir vertinti viską, ką tik mums duoda gyvenimas. O duoda, po teisybe, visai nemažai. Na, bet čia tik tarp kitko. Dabar derėtų grįžti prie Fasiro pokalbio su Edgar'u ir paminėjimo, kad juodaplaukis pusvampyris mąstydamas lūkuriavo ir savo krikštatėvio nuomonės apie ypatinguosius žmones. Ir, nemeluosiu, toji nuomonė von Sjuardui buvo netikėta.
   - Taip galvoji? - Fasiras pabilsnojo pirštais per lapelį. - Galbūt visai logiška... - pripažino tebesusimąstęs. Tiesą sakant, pats svarsčiau apie ypatingų gebėjimų turinčius žmones, bet šis variantas logiškesnis...
   Tada juodaplaukis susiprato, kame gali būti visas šios situacijos baisumas. Dešiniąja ranka nervingai patampė savo marškinėlių apykaklę tarsi šioji, ir taip gan laisvai palikta, trukdytų jam kvėpuoti. Politikui, kalbančiam viešai, tai būtų stačiai nedovanotina klaida. Mat toks judests žaibiškai sunaikindavo visų pasitikėjimą.
   Bet esmė ne tame. Ką galėjo tokio baisaus suprasti jaunuolis? Galbūt mažumėlę netikėta, bet jis susivokė, kad šioje situacijoje jam netiks jo patarėja ministerijos pirmajame departamente, netiks aurorų štabo vadovas, netiks bufeto darbuotojas ar jo mėgstamos kavinės virėja... Čia reikėjo artimo ypatingo žmogaus. Kiek jis tokių turėjo? Vieną? Pusantro?.. Abu jam dabar artimiausi žmonės buvo čia, šiame kambaryje. Edgar'as Jeffter'is ir Elridė Endlercat. O pastarosios į užkeikimo atšaukimą kaži, ar galima būtų kviesti. Ko gero, ji dar per jauna tam.
  ,,Gal dar pasikviesti kokią Claudie? Anksčiau juk sutardavom..." - pamintijo jis.
   - Jam nebūtina to žinoti, - mechaniškai atkartojo Fasiras, nekeisdamas balso intonacijos. Pasisukęs į Elridę juodaplaukis šyptelėjo jai.
  - Eik, pailsėk, - draugiškai patarė jis, šyptelėdamas. Matyt, kad įspūdžių ir nervų pilna diena mergaitę išvargino. Fasiro tai nestebino. Turėtų ji užmigti greit... Bet kaip su juo bus - neaišku.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #148 Prieš 5 metus »
- Bet aš galiu ir klysti,- pasakė Edgar'as rimtu veidu nužvelgdamas Fasą. Nebuvo tikras, kad jo pamąstymai buvo teisingi. Visgi tikėjosi, kad nebus suklydęs, jei jo krikštatėvis sumanytu vadovautis tuo, kuo siūlė juodaplaukis burtininkas.
- Ar tu klausai savęs, ką čia šneki?- šiek tiek pikčiau pasiteiravo magijos ministro, kai šis pareiškė, kad jo tėvui nebūtina žinoti apie susiklosčiusią situaciją, - Aišku, gal laiko ir nėra daug, kad išgelbėtum elfą, tačiau viską turi apgalvoti blaiviai. Juk jo išgelbėjimas gali pridaryti dar daugiau bėdos,- bandė įtikinti buvusį bendrakoledžį, jog jam reikia susimatyti su savo tėvu. Juolab žinojo, kad šis gali duoti naudingą patarimą. Juk pats ne vieną kart gavo labai vertingos informacijos iš Soreno.
- Žinoma, kad gali,- šyptelėdamas Jeffter'is be jokių dvejonių atsakė pavargusiai mergaitei. Kai grifiukė pasišalino į viršų, kur buvo svečiams skirti kambariai, juodą pirštinę ant vienos rankos mūvintis vaikinas vėl pažvelgė į jaunąjį von Sjuardą.
- Jei kas nutiks tau begelbėjant elfą, kas tuomet sutvarkys viską dėl Elridės globos?- tokio klausimo paklausė trumpaplaukis tiek iš susirūpinimo, tiek vis dar bandydamas parodyti auksaakiui, kad jis yra asmuo, be kurio panašūs reikalai neišsispręstų. Gal Fasiras ir sutiktų su tuo, bet esant dabartinėms aplinkybėms jis tikrai tai neigs. Tą jau spėjo suprasti animagas.
- Tai nuo ko pradėsi?- teiravosi namų šeimininkas norėdamas sužinoti ką planuoja pusvampyris. Edgar'o manymu, jei Fasiras norėjo kažko imtis, tai turėjo nedelsti. Aišku, savaitė laiko nėra mažas laiko tarpas, bet šiuo atveju, tai nebuvo ir marios laiko. Ypač, kai turi užšifruotus nurodymus ir nežinai ar juos aiškiniesi teisingu keliu. Bent viena neteisingai interpretuota detalė gali kainuoti daug laiko. Būtent dėl to juodaplaukis ir norėjo, kad nebūtų apsiribota vien jo nuomone. Manė ir net labai manė, kad čia tinkamiausias išreikšti savo poziciją būtų jo buvęs Nuodų ir Vaistų profesorius. Todėl žaliaakis jau turėjo planą, kaip dėl viso šio reikalo susisiekti su eliksyrų meistrui, jei jo sūnus nenuspręstų pats kreiptis į jį.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #149 Prieš 5 metus »
   - Taip, klysti galime ir abu, - palinksėjo galva Fasiras. Lyg trumpam sugniužęs lėtai delnu persibraukė per plaukus, sukando dantis. Į galvą atėjo dar viena teorija, dar vienas spėjimas. Jis nebuvo džiuginantis ir niekuo negalėjo padėti. Jaunuolio akis patraukė toli toli pro langą matomas į nemažą uosį nusileidęs varnų pulkas. Vėl užgulė prasta nuojauta. Ar gali taip būti?.. Ar gali būti, kad jį pasivijo prakeiksmas iš praeities? Galbūt ir jam jau laikas...
   Lange Fasiras išvydo savo atvaizdą. Peršviečiamą, blausų it vaiduoklis. Gana paradoksalus vaizdas - žiūrėti į skaidrų save, po kurio krūtinę nardo varnos, nežinia ko ieškančios tame uosyje, bet tai pakildamos, tai nusileisdamos, įstrižai keisdamos savo lokaciją tai ant vienos, tai ant kitos šakos. „Čia lyg Raveno atvaizdas...“ - kvailai pamintijo vyriausiasis von Sjuardų sūnus. Neįsivaizdavo, kaip mirė jo brolis, bet vienas iš variantų dabar buvo atspindėtas lange ir pro langą. Užkapotas varnų. Tiesa, ne tokių. Varnų geležiniais snapais ir nagais... Kaip beprotiškai turėjo skaudėti jo broliui... „Kodėl jis? Kodėl ne aš...
   Galbūt laikas ištaisyti šią neteisybę?
   - Aš apgalvosiu, - rodos, daugiau nei reikia prislėgtu balsu atsakė Fasas. Piktas krikštatėvio tonas jį sutrikdė. Nedaug trūko, kad skruostus nudažytų bjaurus juodumas, būdingas vampyrams. Jų kraujas juk nebuvo raudonas.
   - Ką gi Sorenas padarys? - paklausė juodaplaukis, skruostas trūktelėjo, išduodamas slepiamą panieka. - Nieko. Jis neišmano prakeiksmų.
   „Žinojai, kad žiobarai prakeiksmu vadina didelę nelaimę?“ - paklausė Muninas.
   „Žiobarai - ne mes.“ - atkirto von Sjuardas. Varnas patylėjo.
   - Turime dar savaitę, jeigu nespėsiu sutvarkyti dėl globos, perduosiu tai savo patarėjai, - pasakė Fasiras. Nuskambėjo žiauriai, bet tai buvo realistiška. - Nuo ko pradėsiu... Dar nežinau, - dabar jaunuolis pasisuko į krikštatėvį. - Galbūt pradėsiu ieškoti ypatingų sau žmonių, - gūžtelėjo pečiais. - Nežinau. Turbūt reikėtų paskubėti, - galbūt pernelyg abejingai dabar sumurmėjo juodaplaukis.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“