[Fasiras von Sjuardas]

   Juodaplaukis šyptelėjo iš trumpo Elridės nesusigaudymo, apie ką eina kalba. Ko gero, ji nebuvo iš tų, kurie į mokyklą eina su džiaugsmu. Gana sveiko proto vaikas, jei nekreipsim dėmesio į kai kuriuos įtartinus reiškinius.
   - Vos nepribaigė - čia tiesiogine, ar perkeltine prasme? - nusišypsojo auksaakis. Žinojo, kaip mokiniai mėgsta perdėti tai, kas vyksta aplink juos. Juk ir pats nuolat tai darydavo... ,,Mane tėtis užmuš, kai sužinos, kad gavau du!"; ,,Prefektas mus pakars, jei vėl aptiks slampinėjančius komendanto valandomis!"; ,,Ūkvedys mus pakabins ant kryžiaus žemyn galva, nespardyk jo katės!" ir taip toliau - štai, kokios nebrandžios frazės galėjo sklisti iš tokio rimto žmogaus, atsiprašau, pusvampyrio lūpų. Bet visi kažkada buvo vaikai, todėl visiškai nereikia stebėtis sužinojus, kokių nesąmonių kažkas kažkada yra prikrėtęs. Nors Fasiras, palyginus, buvo gana ramus vaikas. Aišku, tik tol, kol jo kur nors nenusitempdavo Ravenas. Tas tai buvo velnių priėdęs, ir gal ne tik velnių, bet ir gyvačių, papūgų, taksiukų ir kitokio gyvo bieso, kurio dūšios galimai rangydavosi jo viduje, sukeldamos tokį nenumaldomai ir nežmoniškai didelį norą krėsti šunybes.
   - Ak, tiesa...- susizgribo Fasas, prisiminęs, kad Elridė gyveno ne burtininkų šeimoje. - Na, kalbant atvirai, mes namų elfo irgi neturėjome, - pridūrė jis lyg tarp kitko. Užjuto pakitusią Elridės nuotaiką - lyg gėdą, lyg liūdesį, nors nelabai suprato, kas lėmė šį jos nuotaikos pakitimą.
   Fasiras šyptelėjo į Edgar'o atsakymą ir dėkingas linktelėjo. Visgi neilgai trukus teko susidurti ir su piktesniu krikštatėvio žvilgsniu, kurį jaunuolis nesunkiai atlaikė. Kai dirbi ministerijoje, dar ne su tokiais žvilgsniais susiduri, ooo... Vienam tas netinka, kitam anas nepatinka, vienam per brangūs čeburėkai su varške, kuriuos parduoda Magijos Ministerijos 8 lygio (dar vadinamo Magiškų užkandžių departamentu; kaip visgi gaila, kad ten nedirba Claudie Amneta, jos keksiukais ir kitokiais skanumynais turbūt kvepėtų visas 10 aukštų Ministerijos pastatas. Tiesa, eina legendos, kad jų yra ir daugiau, tik juos užsiėmę Illuminati organizacijos nariai) kavinukė... Dar ne retas atvejis, kad ir šiaip žmonių priguža, neišsimiegojusių per savaitgalį. Kam jiems reikalingos burtų lazdelės, kad nemoka išsiburti Poilsio Ir Miego valandų trumpinimo kerų? Reikėjo dirbt mokykloj per pamokas, o ne miegoti. Bet ką čia bepridursi, tie, kurie anų kerų neišmoko, greičiausiai ir nebeišmoks. Užtat išmokimo galima palinkėti tiems, kurie galbūt tik šiemet pirmąsyk paklius į Hogvartsą ir, tikėkimės, labai godžiai ir išmintingai srėbs Mokslo ir Išminties sriubą. Čia perkeltine prasme, o ne turint omeny vieną ,,Youtube" kanalą.
   - Na, bet jeigu kažkas nepavyks... - vis dar abejodamas numykė Fasiras. - Aš tikrai galėčiau mėginti pats susirasti specialistų... - atsiduso jis. Be abejo, Magijos Ministerijos darbuotojai turbūt net su labai dideliu malonumu atliktų tokio svarbaus asmens paskirtą užduotį. Juk galbūt taip įgytų Ministro pasitikėjimą, galbūt būtų stebuklingai paskirti į kokią nors šiltą vietelę, pavyzdžiui, Aurorų Štabo vadovus, galbūt Ministras atsidėkodamas nupirktų butelį, šokolado ar tiesiog jau minėtą prabangų čeburėką iš 8 skyriaus. Galų gale juk tikrai būtų kuo pasigirti giminaičiams ir draugams. Galbūt prie namo kada nors būtų pastatyta bent dviejų metrų aukščio marmuro skulptūra su to didvyrio vardu ir prierašu ,,Tas, kuris padėjo Magijos Ministrui"... Ooo, kiek svajoti būtų galima. Bet turbūt gana liūdna ir apmaudu pranešti, kad visgi tokia skulptūra greičiausiai neegzistuos. Bent ne Fasiro von Sjuardo valdymo metu.
   - Nemanau, kad geriau jį vesti pas tave, - papurtė galvą jaunasis von Sjuardas. - Jeigu tau nesunku, geriau patikrinimą atlikti mano namuose. Dėl visa ko, - kilstelėjo pečius, mat visai nežinojo, ko reikia tikėtis. - Ir ne, nemanau, kad jam skaudės, - pasisuko jis į Elridę, o tuomet į Edgar'ą - klausiamu žvilgsniu.
   Neilgai trukus krikštatėvis vėl kreipėsi į jį vardu. Auksaakis kilstelėjo antakį ir linktelėjo, lyg parodydamas tuo, kad atidžiai jo klausosi.
   - Elridės globą? - nustebęs perklausė von Sjuardas ir dar mestelėjo klausiamą žvilgsnį Elridei. Tuomet bemaž nusikvatojo: - Ot tai atvežiau tau vaikį. Maniau, vienai nakčiai, kad nesušaltų, o čia... Na, bet be abejo, jeigu judu abu apsisprendę ir sutinkate, tai reikalus susitvarkyti padėsiu, - jau ramesniu tonu pridūrė politikas. Kitu atveju ir su kitais žmonėmis kalbėdamas jis būtų dar bandęs perkalbinėti ar aiškintis, ar jie tikrai supranta savo norimą prisiimti atsakomybę, bet dėl Edgar'o Jeffter'io sprendimų kažkodėl abejonių nekilo.
   - Visgi jeigu tavo namai netyčia išlėks į orą, liksiu tau skolingas ne viengubą, o dvidešimtgubą skolą, - nejaukiai vyptelėjo juodaplaukis, tardamas retai vartojamą ar gal net neegzistuojantį žodį.

[Edgar Jeffter]

Vos nepribaigė? tai ir Edgar'as pakartojo. Tik savo galvoje.
- Kas nutiko?- iškart kreipėsi į mergaitę, nes pats visą tai įsivaizdavo kiek kitaip nei Fasiras. Buvusiam grifui tai atrodė ganėtinai rimtas dalykas, nes žinojo, kokie pavojai gali tykoti Hogvartse. Pats gi mokėsi antrojo Hogvartso mūšio metu. Dabar pastoviai dėvi juodą pirštinę, slepiančią dalinai metalu padengtą ranką, po to, kai buvo užpultas kažkokio šuns. Teko kovoti prieš draugę. Vėliau net reikėjo susiremti su keistu asmeniu, nežinia kaip patekusiu į Hogvartsą, tam, kad apgintų draugę. Žodžiu, Hogvartsas buvo magiška ir nuostabi vieta, tačiau ši vieta taip pat slėpė ir nemažai pavojų.
- Taip,- kuo ramiausiai atsakė į moksleivės klausimą ar elfai kalba.
- Jei nepavyks man, tai kažin ar pavyks kitam,- jau kreipėsi į suaugusįjį svečią, - Rizikos tikimybė išlieka ta pati. Tas pats ir su namais, išlėks ar mano namas, ar tavo, rezultate neliks vieno namo,- bandė juodaplaukis išaiškinti, kad ir kokį pasirinkimą padarys Soreno sūnus, rizika išliks kone ta pati.
- Na.. Bet rinktis tau,- galiausiai viską išdėstęs iš savo pusės leido spręsti pačiam ministrui, nes vis gi tai jo elfas.
- Jeigu jis neužkerėtas arba užkerėtas jam žalos nedarančiais kerais tai ne, neskaudės,- Jeffter'is pateikė atsakymą, kurį norėjo girdėti, tikriausiai, tiek Fasiras, tiek Elridė, tačiau neslėpdamas ir kitos atsakymo pusės pateikė ir ją, - Tačiau, jei jis bus užburtas kažkuo, kas gali jam pakenkti, gali baigtis ir liūdnai,- galiausiai iškvėpė giliai įkvėptą orą.
- Tikiuosi neužtruks tiek laiko, kiek užtruko mano bylos tyrimas,- jau vėlei šmaikštavo Edgar'as prisimindamas, kad jo byla buvo tiriama ganėtinai ilgai. Net porą metų. Aišku, ten ir svoris reikalo visai kitas, kur turi atlikti tyrimą ir visą kitą, o kur čia tereikės užpildyti šiek tiek popierėlių.
Pačiam pusvampyriui grįžus ties skolų tema, namų šeimininkas pasimetė. Nebesuprato ar jo krikštasūnis nori pas save bandyti patikrinti savo namų elfą, ar vis dėl to sutinka tai daryti pas jį patį.
- Tai pirma atvesk tą savo padarėlį, kuriuo manaisi galintis man įsiskolinti,- su šypsena veide pasakė savo buvusiam bendrakoledžiui.

[Elride Endlercat]

Elridė nustebo, kad vyresnėliai taip susidomėjo, bet iškvėpusi orą tik patraukė pečiais.
-Tiesiogine, per em...- bandydama prisiminti kokia pamoka buvo padarė pauzę.-Na, per kažkuria pamoka dėl mergiotės vos lubos neužkrito, ar ten jų gabalėlis,-dar kartą patraukusi pečiais baltapūkė atsakė. Ji nelabai norėjo pasakoti kažką daugiau, kadangi nematė esmės, o pagalvojus, kas tada dėjosi galvoje jos netenkino, o gadintis nuotaikos nenorėjo. Bet visgi tą grifiukę vis dar kaltino dėl to. Nors, turbūt, pati būtų lygiai taip pat susimovusi.
Suspindus akims, kad elfai kalba mergaičiukė jau mąstė, ko galės paklausti to padarėlio. Paauglei buvo labai įdomu, kaip padarėlis gali gyventi visą laiką dirbdamas. Ji valandos išdirbti normaliai negali ir per ją penkis kartus pasiduoda sakydama, kad pavargo, o čia palieptas turi viską atlikti. Jei išvis gyvenimą turi... Juk čia negyvenimas... Ir visgi Elridės netenkino žinia, kad elfas gali nukentėti.
-O įmanoma patikrinti, ar jis nukentės ar ne? Juk jis irgi gyvas padarėlis...-kiek viltingai ji nužvelgė namų šeimininką. Aišku, kiek keista, kad mergaičiukė taip rūpinasi tuo, bet gyvūnus ji mėgo, o vien pagalvojus apie juos jau spėjo pasiilgti savo šunelio. O tas šunelis mergaitę kiek sutrikdė.
-O tiesa... Edgarai... Aš šunį turiu,-vyptelėjusi ji įsižiūrėjo į vyruko akis. Žaliaakė tikrai nežadėjo jo atsikratyti, o bent vasara turės laikyti šalia, tad jos galvoje atsidūrė malda, kad namų šeimininkas nebūtų alergiškas šunims. Turbūt reikėjo anksčiau pasakyti... Hm...
Elridė trumpam mėgavosi Fasiro nuostaba, bet labai stipriai laukė, kol šis sutiks. Šyptelėjusi, kad šis sutiko mergaitė giliau įkvėpė ir atsipalaidavo. Pilvas pilnas, geros žinios, o dar ir elfą turbūt galės apžiūrėti ir pakalbinti, geresnės dienos dar kurį laiką tikrai nesulauks.
Edgarui pasakius, kad atvestų elfą paauglė susikėlė kojas, tikėdamasi, kad šeimininkas nesupyks.
-Aha, gali jau dabar atvest,-kiek tyliai ištarusi ji šyptelėjo Fasirui, nes noras pakalbinti elfą buvo didžiulis.

[Fasiras von Sjuardas]

   ,,Tiesiogine, em. Turbūt tiesioginė prasmė perkeltine prasme", - pamintijo Fasiras, gūžtelėdamas pečiais į Elridės pasakojimą. Nieks dar nenumirė... Na, ne, melas. Daug kas numirė Hogvartse po pavojingų išdaigų, bet juk Elridei nieko nenutiks. Nieko nenutinka artimiems... O... Dar ir kaip nutinka. Fasiras surimtėjusiu, susimąsčiusiu žvilgsniu įsistebeilijo į Elridę, ausyse, rodos, vėl ėmė skambėti metalinis kranksėjimas.
   - Neturėtum būti tokia abejinga tokiems nutikimams, - išsakė pastebėjimą gyvas išlikęs dvynys. Londone visi pažinojo netgi du tokius dvynius, tik ne visi žinojo tragiškas jų istorijas. - Per kokią čia pamoką, jei ne paslaptis? Per kerėjimą sprogdinot ką? - pajuokavo jis, mėgindamas išspausti šypseną ir nuslėpti mąslumą. Fasiras pastebėjo, kad ir jo krikštatėvis netikėtai surimtėjo, o prisiminęs keistą jo ranką, pamanė, kad galbūt visai nėra ko tuo stebėtis.
   - Kaži, ar viską įmanoma patikrinti, Elride, - gūžtelėjo pečiais jaunuolis.
   - Jei tu apsiimi patikrinti, tai darysime mano namuose, - ,,mes pasitarėme ir aš nusprendžiau" būdu nukirto Fasiras, visgi norintis, kad neliktų nė menkiausios tikimybės krikštatėviui likti benamiui dėl jo kaltės. Aišku, bet kokiu atveju šį žmogų ar su globotine, ar be jos, priimtų gyventi į savo namus, bet bičiulio namai nėra savi namai.
   - Neužtruks, - mažumėlę susinepatoginęs užtikrino Fasiras, sau mintyse pasižadėdamas popierius sutvarkyti vos tik grįš iš atostogų į ministeriją. Ši dabar atrodė lyg tamsa šviesos tunelio gale, visiškas negatyvas. Tik imant geriau apie darbą galvoti vėlgi imdavai suprasti, kad jis nėra toks jau blogas. Bet kas gi galvoja apie darbą per atostogas?
   - Ar nori jį tikrinti iškart, ar tik pamatyti? - paklausė von Sjuardas, kai Edgar'as paprašė atvesti jam namų elfą. Aišku, tai visiškai nebus sudėtinga - užteks tik pasišaukti tą padarą. Jis atsiras čia lyg visą tą laiką būtų klausęsis ir ruošęsis atkeliauti... Arba ne ,,lyg", o iš tikrųjų.
   - Šunį? - Fasiras prikando lūpą, slėpdamas šypseną. ,,Liaudies išmintis byloja, kad bėda po vieną nevaikšto", - staiga į pokalbį įsikišo Muninas. - Šuniui irgi reikės suveikti globos dokumentus?

[Edgar Jeffter]

- Svarbiausia, kad nenužkrito,- šyptelėjo žaliaakis ir jau norėjo mestelti akmenų į profesorių daržą sakydamas, jog šie turėtų pavojingoms praktinėms dalims naudoti daugiau iliuzijos apipintus metodus, tačiau susilaikė, nes prisiminė tuos laikus, kai pats mokėsi, o tuomet irgi ne visose pamokose galėdavai išlįsti nenukentėjęs. Tai buvo įprasta.
- Yra būdas. Ateities būrimas, kuris leidžia dalinai manipuliuoti ateitimi. Bet ateities būrimu naudotis aš nemėgstu,- toks pasirinkimas būtų atėmęs daugiau laiko, be to Edgar'as niekada ir nebuvo linkęs į ateities žiūrėjimą.
- Šunį? Turi, tai turi,- namų šeimininkas tik šyptelėjo. Jis neturėjo nieko prieš gyvūnėlius. Gal net dabar pats augintų drakoną, kurį buvo išsibūręs per transfigūraciją pirmame kurse. Tik, deja, tą kartą klastuolės pyktis sunaikino tą padarėlį.
- Jei nori, kad patikrinimą darytume pas tave, tebūnie,- skėstelėjo rankomis juodaplaukis nebežinodamas, ką čia bepridurti. Tiesą sakant nebuvo ko ir pridurti, nes nelabai vaikinui ir rūpėjo, kur reikės atlikti tą patikrinimą.
Fasirui patikinus, jog reikalai dėl globos netruks, Edgar'as tik su šypsena veide linktelėjo jam.
- Man pamatyti jo nereikia, galiu tikrinti iškart,- tvirtai pareiškė jaunuolis, mūvintis juodą pirštinę ant savo dešinės rankos. Tik ir vėl nelabai suprato ar krikštasūnis elfo patikrinimą nori atlikti pas save namuose, ar ne. Juolab, jei jis turi savo namų elfą kažkur šalia, kam taip veržtis pas save į namus? Taip, tam, jog nenukentėtų krikštatėvio namai. Bet jei nukentės namai, tai ką kalbėti apie žmones ir visus kitus padarus esančius namuose? Tikriausiai šis klausimas jaunajam von Sjuardui nė nekilo. Nors Fasiras pusvampyris, pas jį jėgos tikrai daugiau nei pas paprastą žmogų, nepaisant to, kad jos galbūt mažiau nei pas tikrą vampyrą.

[Elride Endlercat]

Elridei dar labiau pasidarė keista, kai vyresnėliai toliau rūpinosi. Juk nieko ypatingo... Patys ten mokėsi. Nužvelgusi abu mergaičiukė tik šyptelėjo. Bet atsiminti per kurią pamoką tai nutiko jai sekėsi ne per geriausiai. Susimąsčiusi ji perkreipė lūpą į dešinę pusę, o tada nejučia šyptelėjo pilnai.
-A... Nuodai ir vaisai, man atrodo...-patraukusi pečiais mergaitė dar bandė įsitikinti, ar tikrai taip, tačiau visgi tą padaryti vis tiek sekėsi ne per puikiausiai. Atrodo ilgą laiką tai atsiminė, bet galvoje tūnojo tik vaizdinys, kaip baltapūkė laukė niršdama, kol tas didelis gabalas ją pribaigs. Atkeršysiu aš kažkada jai... Tikrai atkeršysiu...
Apsidžiaugusi, kad jos šunelis nebus jokia problema mergaitė šyptelėjo. Tikiuosi jam patinka perdėtai draugiški gyvūnai... Apsidairiusi aplink mergaitė nužvelgė vyrą, mat jos šunelis labai draugiškas, tad juo atsikratyti būna sunku.
-Šunyms reikia dokumentų?-nieko nesupratusi Elridė klausiamai nužvelgė Fasirą. Tokio dalyko ji niekad nebuvo girdėjusi, bet visgi apie dokumentus ir kitą visiškai nenusimano. Na, aišku, ką nusimanysi, kai visiškai patirties neturi, o su knyga nebendrauji, bet ji tikėjosi, kad jie pajuokavo. Nors labai lengvai patikėtų, kad dokumentų reikia iš tikrųjų. O jei tikrai reikia... Papildomas darbas
Elridei jau atsibodo klausytis vaikinų ginčo. Ji taip ir nesuprato, ką jie su tuo elfu darys. Kodėl žmonės negali sutart normaliai? Pasako ten ir būna ten... Pavarčiusi akis žaliaakė tik tyliai mintyse bambėjo, kad greičiau atgabentų tą nelemtą padarėlį, mat jai jau atsibodo taip sėdėti ir klausytis jų beverčių klausimų.
-Jūs galit greičiau su tuo elfu? Nežinia, kiek čia laiko kalbat tą patį per tą patį... Aš noriu jį pakalbinti ir susipažinti...-nenustygdama vietoje grifiukė patempė lūpą žiūrėdama į Fasirą. Jai labai stipriai atsibodo taip sėdėti, o kantrybės didėlės neturėjo. Net nelabai suprato, kodėl jie taip tempia laiko ir nematė esmės, kurio name viskas įvyks. Išvis norėjo pasiūlyti keliauti į visiškai tuščius ir nenaudojamus namus, bet turbūt jie nesutiktų, tad patylėjo.

[Fasiras von Sjuardas]

Fasiras kuriam laikui nutilo, kai Elridė paminėjo jo tėvo dėstomą dalyką. Karštligiškai ėmė svarstyti, kaip turėtų elgtis, kad išvengtų bereikalingų klausimų - galbūt pačiam tokių užduoti? Kažkodėl prieš Edgar'ą ir Elridę nežinia kodėl jis jautė begalinę gėdą, kad taip pyksta ant tėvo. Galbūt todėl, kad Elridė bemaž visai neturėjo tokio, o Edgar'as... Atrodė, kad jis būtų kitokios nuomonės apie tėvo ir sūnaus konfliktą. Kaip ir Muninas, prieš kurį Fasas jau irgi kentė gėdą. Tokiais žeminančiais momentais atrodė, kad visas pasaulis sukasi apie jo tėvą ir nesupranta, koks jis baisus padaras.
   Bet argi logiška, kad visi nesuprastų, o tik jis vienas - Fasiras - viską žinotų? Argi visas pasaulis išprotėjo? Negi tik jis vienas, jis, pusvampyris, nešiojantis garsios giminės vardą, išsaugojo protą... Kažin? O gal?..
   - Aišku, - lyg jau visai nesureikšmindamas to, ką išgirdo, atsakė jaunuolis, nebeužduodamas jokių klausimų. - Dėl dokumentų pajuokavau, jų nereikės, - šyptelėjo Fasiras Elridei.
   Dėl elfo, rodės, kad nerimauja visi šiuose namuose, tik dėl labai jau skirtingų priežasčių. Juodaplaukis kurį laiką pastebeilijo į Elridės akis, svarstydamas dėl elfo lemties. Tarytumei baltapūkės veizolai galėtų jam kažkuo padėti.
   - Nors kažin, ar namas nukentės... - sumurmėjo von Sjuardas. Nebuvo girdėjęs, kad ministerijoje kuris departamentas būtų tvarkęs sprogimo padarinius po prakeikimo panaikinimo. - O gal aš tik per daug svarstau apie tikimybių tikimybes, - šyptelėjo lyg pašnekovams, lyg sau. - Ar tu būtum pasiruošęs, jei elfą pašaukčiau jau dabar?

[Edgar Jeffter]

- Tai jau virėt sprogstamuosius eliksyrus?- iškart pasiteiravo jaunuolis grifiukės, kai ši paminėjo pamoką, kurioje vos neužgriuvo jos lubos. Daugiau nelabai įsivaizdavo nuo kokių eliksyrų galėtų pradėti griūti pastatai.
- Truputėlį kantrybės,- šyptelėjo namų šeimininkas Elridei, kai šią, rodos, jau apėmė nuobodulys besiklausant vaikinų. Iš tiesų, jie tikrai jau kalbėjo vieną ir tą patį, niekaip nepriimdami galutinio sprendimo. Vis gi ilgai laukti nebereikėjo. Fasas galiausiai nusprendė.
- Gal ir niekas nenukentės,- skėstelėjo ranka juodaplaukis, - Galimybių yra įvairių, kaip ir galimybė palikti elfą neliestą. Turiu omeny nepatikrintą,- davė tarsi dar vieną variantą, kuris gali niekam nepakenkti. Nors ir čia nežinia, kaip tas namų elfas gali būti apkerėtas. Gal ims vieną dieną ir pradės siautėti. Bet tai ir vėl viena galimybė iš daugelio tik jau iš kitos pusės.
- Taip, žinoma. Gali pakviesti,- sutiko Jeffter'is, jog elfas būtų pakviestas dabar. Laiko tamsiaplaukis turėjo. Kaip nekeista, dabar buvo tik po pietų. O tai buvo kažkas naujo. Įprastai jaunasis von Sjuardas ir Edgar'as susitinka vidurnakčiais. Dar vienas skirtumas nei įprastai buvo tas, kad šis susitikimas buvo planuotas. Vidurnaktį vienas pas kitą užklysta netikėtai. Na, bet nereikia norėti, jog viskas visada būtų taip pat.
- Jei nori dar dėkis,- juodą pirštinę mūvintis vaikinas žvilgtelėjęs į ant stalo dar tebesančią vištieną, kreipėsi į moksleivę, galvodamas, kad šioji gal norėtų daugiau tik iš mandagumo nusprendė, kad pakaks. Nors gal ir pasisotinus, nes ko čia gėdytis. Ne pirmas kartas, kai jau lankosi pas Edgar'ą. O juolab, jei net išdrįso paprašyti maisto, tai ko bijoti dėtis daugiau.

[Elride Endlercat]

-Panašiai,-atsakiusi tik patraukė pečiais, ta tema nebelabai norėjo kalbėti, kadangi po truputį mąstant ėmė kilti pyktis. Visgi, ant bedrakoledžės pykti nėr malonu, tačiau Elridės manymu, ji nusipelnė. Turbūt tą kartoja jau ne viena kartą, tik nežinia, kiek tuo tiki.
Mergaitė išspaudė šypsena, bet vis tiek giliai atsiduso. Kantrybės ji neturėjo ir norėjo, kad viskas praeitų kiek greičiau ir tikėjosi, kad spės pakalbinti elfą. Iš tikrųjų, kiek išsigando susivokusi, kad gali nespėti, kadangi vaikinukai turbūt imsis iškart reikalo. Neee... Aš privalau jį pakalbint, man įdomu... Įsižiūrėjusi į Fasirą Elridė papurtė galvą.
-Aš spėsiu jį pakalbinti, taip?-kiek nedrąsiai, bet tvirtai paklaususi prašomai šyptelėjo abiems. Aš imsiu melstis... Įdomu, jis žino, kodėl yra toks mažas?
Apsidžiaugusi, kad reikalai juda grifiukė nuleido kojas ant žemės ir su šypsena stebėjo vyresnėlius. Ji labai spirgėjo ir tai buvo netgi kiek keista, kadangi tuos elfus mačiusi ir Hogvartse. Nežinia, ką ji įsivaizdavo, gal kokį genijų, kuris tarnauja žmonėms.
Nužvelgusi Edgarą, o tada vištieną, mergaitė sudvejojo. Ji jau buvo pasisotinusi, nors ta vištiena jai buvo tikrai labai skani. Gal truputį... Vis dar dvejodama vis dėl to pasičiupo vištienos gabaliuką ir laiminga įsidėjo į lėkštę.
-Aš nežinau, ar pabaigsiu... Bet, na... Skanu,-šyptelėjusi mergaitė nužvelgė maistą lėkštėje, o tada pamatė, kad pomidorų nebėra. Giliau įkvėpusi ji pasistengė nekreipti dėmesio, tačiau iškart nepuolė valgyti. Kažkas ją vis sulaikė, kadangi pilvas nerėkė, kad nori valgyti. Ji žvilgtelėjo į Fasirą norėdama pastebėti, ar šis tikrai nenori valgyti ir vis tempė gumą.
-O gal aš nevalgysiu... Juk minėjot ledainę...-pakėlusi galvą Elridė pastūmė lėkštę toliau. Ji niekaip negalėjo apsispręsti, tačiau visgi ledų norėtų labiau. Juk saldu, kam tas normalus maistas, reikia cukraus. O kaip norėčiau arbūzo skonio ledų... O pala, jis turėjo šerbetą? Vėl atsisukusi į Fasirą grifė nužvelgė jį, nors šis jau nebelaikė rankoje savo atsinešto gėrimo. Mergaitė tikėjosi kažkaip sulaukti atsakymo, nors tai būtų neįtikėtina.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras vis dar mąsliai spoksojo į židinį be ugnies, bet suprato, jog sprendimo jau nebekeis.
   - Manau, spėsi, - šyptelėjo iš vaikiškos užgaidos von Sjuardas dar klausiamai žvilgtelėdamas į Edgar'ą ir, kai Elridė pasilenkė į vištieną, slapčia kilstelėjo antakį ir nežymiai kryptelėjo galvą į mergaitę, nebyliai klausdamas, ar patikrinimo metu nereikės mergaitės paprašyti išeiti. Vylėsi, jog krikštatėvis šią užuominą supras, o Elridė - nepastebės. Mat jau buvo aišku, kad ši mergiotė retai kada kažką pražiopsodavo ir nuolat keldavo problemas.
   Problemų, aišku, kėlė ne tik Elridė. Problemų prisidaryti ir susinervinti gebėdavo ir pats Fasas, na, ir ne tik pats prisidarydavo bėdų. Bėda buvo ir gana gerai tarp hogvartsiečių žinomas jo tėvas, o bendravimas su šios mokyklos mokiniais neleisdavo jam visiškai užmiršti tėvo ir nuolat kėlė moralinius klausimus bei abejones dėl jo sprendimo teisingumo.
   - Baube? - sumurmėjo Fasiras, žinodamas, jog elfas pasirodo bet kur ir bet kada, užtenka vien tik jį išsikviesti vardu. Tokia galinga buvo namų elfų magija, juos pačius pririšanti amžinai tarnystei.
   Kažkas garsiai pokštelėjo, kambaryje atsirado nedidelis, nelabai senas elfas su tamsiai pilku apsiaustėliu ir tos pačios spalvos kelnėmis. Batų jis, rodos, neturėjo.
   - A, sakai, ledų nori? - bemaž nusijuokė juodaplaukis pusvampyris. - Po elfo patikrinimo ir galėsim nueiti, - šyptelėjo jis, pasisukdamas į nustebusį kambarį apžiūrinėjančią mažąją būtybę. Aišku, mintyje turėjau ne Elridę, o Baubą. 

[Edgar Jeffter]

Edgar`as visiškai kitaip suprato savo krikštasūnio antakio kilstelėjimo. Juodaplaukis pamanė, kad magijos ministrą stebina tai, kiek daug ši mergaitė gali valgyti. Pačio namų šeimininko kažkodėl tai nelabai stebino. Jam atrodė, kad valgai tiek, kiek nori.
- Jei tikrai nenori, nevalgyk,- tarstelėjo leisdamas suprasti ketvirtakursei, kad šioji gali valgyti nesidrovėdama, jei tik telpa į skrandį.
- Sveikas,- šypteldamas pasisveikino žaliaakis nužvelgdamas pilkai apsirengusį elfą. Po to atsigręžė į Elridę.
- Paklausk kažko, jei nori, nes nenoriu tempti. Tikriausiai Fasiras nekantrauja sužinoti, kaip viskas iš tikrųjų yra su jo namų elfu,- dirstelėjo ir į metais už save jaunesnį vaikiną.
- Manau ledų galėsite nueiti ir dabar, nes vis tiek paprašyčiau jūsų pabūti čia per patikrinimą,- pareiškė, kad namų elfo patikrinimą atliks vienas. To priežastis buvo, jog nieko nenutiktų aplinkui esantiems asmenims, jei šis elfas būtų apkerėtas ir dar būtent tokiais kerais, kurie galėtų pakenkti tam, kas būtų netoliese elfo.
- Pasiruošęs?- kreipėsi į elfą Jeffter`is kildamas iš vietos, kurioje sėdėjo.
- O jūs galite palaukti čia ar nueiti į ledainę, jei norite. Jei užtrukčiau porą valandų, tuomet ateikite į treniruočių kambarį. Elridė žino, kur jis,- iš karto pridūrė, nes nebuvo tikras ar jaunasis von Sjuardas žino, kur yra tas kambarys, - Tik prieš tai pasibelskite. Jei atsakymo nesulauksite atsargiai pamėginkite užeiti. Jei pastebėsite kažką keisto ar nežinomo, nedelsdami uždarykite kambario duris ir pabandykite išsiaiškinti ką matėte prieš mėgindami, ką nors daryti,- išdėstė nurodymus moksleivei ir eliksyrininko sūnui, kaip šie turėtų elgtis, jei jam kažkas nutiktų.
- Eime,- tarstelėjo namų elfui Edgar`as ir pasuko iš svetainės į treniruočių kambarį.
- O tu nežinai ar buvai užkerėtas, ar - ne?- teiravosi magiškos būtybės manydamas, kad šioji gal vis gi prisimena kažką apie galimą ar negalimą jos užkerėjimą.

[Elride Endlercat]

Linktelėjusi Edgarui mergaitė nustūmė visiškai lėkštę ir patogiau įsitaisė. Atsiradęs elfas iškart patraukė jos žvilgsnį. Kiek susimąsčiusi Elridė nužvelgė jį ir atsistojusi priėjo. Dar geriau nužvelgusi mergaitė įsižiūrėjo į elfo akis, o tada šyptelėjo norėdama atrodyti draugiškesnė.
-Kodėl tu toks mačiukas?-pirmas klausimas turbūt būtų sukėlęs juoką, tačiau ji klausė visiškai rimtai. Geriau pamąsčiusi mergaičiukė sučiaupė lūpas ir nužvelgė Fasirą.
-Jis tave skriaudžia? Sakyk tiesą...-dar kartą atsisukusi į vyresnėlį vos vos šyptelėjo.-O... Ir, na... Gal paskutinis, kaip tau nesunku viską daryti? Beje kaip tu buri be lazdelės?-pabaigusi savo klausimus Elridė atsiduso ir atsistojo. Jai norėjosi dar pabendrauti, bent truputį, bet deja.
-Fasiiiraaiiii,-atsistojusi kiek zyziančiu balsu grifiukė vėl nužvelgė vyruką. Jos manymu, jis jau turėjo suprasti, ko ji nori, bet, kad įsitikintų padarė pauzelę ir išspraudė šypseną.
-Eisim ledų?-šiek tiek labiau šyptelėjusi mergaitė meldėsi, kad jis sutiktų. Aišku, ji negalėjo pamiršti ir namų šeimininko. Kiek pamąstė ir tada atsisuko į jį.
-Tau paimti kažkokių?-gražiai paklaususi jau mąstė, kokius pati norės imti. Kokių ten skonių bus... Gal kelių rėiks imti? Be šių buvo dar daugybė minčių susijusių su maistu, elfas iš mergiotės galvos jau spėjo išgaruoti. Nors grįžo, kai pamatė, kad namų šeimininkas išsiveda jį lauk. Jo žodžiai Elridę kiek išgąsdino, mat jis pasirodė gan rimtas. Vyrukui išėjus mergaičiukė buvo kiek susinervavus. Ji nežinojo, ko turėtų tikėtis, visgi, pokalbio vaikinukų nesiklausė, nežinojo, kokia rizika ir kas bus.
-Ė... Jam juk viskas gerai bus?-nužvelgusi magijos ministrą grifiukė tikėjosi, kad jis patvirtins, kad viskas bus gerai. Nors, aišku, tai nieko nepakeis. Juk ne šiaip sau žmogelis išėjo į kitą kambarį. Siaubas... Gal nebus blogiau už tuos padarus praeitą kartą? Prisiminusi, kas nutiko pirmąją treniruočių dieną nusipurtė.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras šyptelėjo, Elridei ir Edgarui sureagavus į elfą. Krikštatėvis tik pasisveikino su juo, o Elridė - jau ir užkrovė įvairiausiais klausimais. ,,Ar ji tai jau buvo suplanavusi, ar čia automatiškai?" - pamintijo sau juodaplaukis.
   - Aš esu mažas, nes esu mažas, - visai logiškai atsakė elfas, nesutrikdytas tokio klausimo. Fasiras prikando lūpą, bandydamas sulaikyti šypseną. Visgi kitas klausimas šį padarėlį jau suglumino. - Skriaudžia? Ne, - nustebęs atsigręžė į Fasą. - Tai mūsų giminės dovana - kerėti be lazdelių. Lazdelių magija yra būdinga tik šeimininko rasės padarams, - išpoškino pilkasis. O tuo tarpu juodaplaukis elfo šeimininkas pasisuko į namų šeimininką.
   - Ar esi tikras, jog nori patikrinimą daryti vienas? - paklausė Fasiras su abejonės gaidele balse. Kita vertus, nebuvo reikalo abejoti krikštatėvio gabumais ir įgūdžiais - jis turbūt dar ne su tokiais reikalais buvo susidūręs.
   - Pasiruošęs kam? - atsakė elfas klausimu į klausimą. - Ne, aš neatsimenu, kad būčiau buvęs užkerėtas, - papurtė galvą.
   - Be abejo, galėsim nueiti. Man irgi visai ne pro šalį dar viena porcija, - pajuokavo juodaplaukis ir dar klausiamai žvilgtelėjo į Edgar'ą, kai Elridė jo paklausė, kokių ledų jam parnešti. Tai pasirodė visai gražus gestas iš jos pusės. - Aišku, būsim viskam pasiruošę, - linktelėjo von Sjuardas jau be šypsenos veide. - Jeigu viskas bus gerai, susitarkim, kad iškviesi gynėją ir nusiųsi mums, ar dar kažkaip duosi ženklą. Jeigu jo nesulauksim, suprasim, kad kažkas ne taip, - pasiūlė Fasiras, kad ir kokia maža buvo tos nesėkmės tikimybė.
   - Tikiuosi, kad viskas gerai, bet garantuoti negaliu, - gūžtelėjo pečiais ministras, dirstelėjęs į Elridę. Jaunuolis irgi atsistojo ir pasuko link durų - tik ne treniruočių kambario, o laukujų. Dar klausiamai žvilgtelėjo į Elridę bei pasiėmė tuščią savo ledų indelį. Išmes kur nors Godriko Dauboje - šiukšlių dėžių žiobarai juk pristatė visur.

[Edgar Jeffter]

Edgar`as buvo priverstas nusišypsoti gana plačia šypsena, kai išgirdo vieną iš Elridės klausimų namų elfui. Šypseną sukėlė klausimas apie būtybės skriaudimą. Aišku, tamsiaplaukis nežinojo ar nėra skriaudžiamas šis padarėlis savo šeimininko, bet buvo linkęs manyti, jog ne. Paprasčiausiai netikėjo, jog jo krikštasūnis galėtų taip elgtis. Netikėjo, kad ir ketvirtakursė iš tiesų taip mano, tiesiog jau pažinodamas ją geriau, spėjo pastebėti, kad ji tarsi lyg kartas nuo karto bando paerzinti pusvampyrį.
- Taip. Juk ar taip, ar taip jį atliksiu vienas. O jūsų buvimas kartu, tai tik rizika nukentėti ir jums, kai to galima išvengti,- kai elfas atsakė į visus mergaitės klausimus, buvęs grifas nedelsdamas atsakymą davė ir Fasui.
- Patikrinimui,- namų šeimininkas patikslino savąjį klausimą namų elfui ir dar atsigręžė į Elridę bei Fasirą, - Karamelinių, jeigu bus. O po patikrinimo, jei viskas bus sėkmingai, tai susitiksime čia. Nebent užtruksite ilgiau ledainėje, tai tokiu atveju aš luktelsiu jūsų. Ne problema. Tačiau, kaip ir minėjau, jei manęs po dvejų valandų čia nebūtų, darykit taip, kaip liepiau.
Edgar`ui buvo ramiau, kai namų elfas pareiškė, jog neatsimena, kad būtų užkerėtas. Aišku, kai kurie elfo prisiminimai irgi galėjo būti ištrinti, todėl to visiško tikrumo, kad nieko blogo negresia, negalėjo būti ir nebuvo.
- Stokis čia,- pirštinuota ranka parodė sienos pusėn tik įėjus pro treniruočių kambario duris. Pats apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas nužingsniavo prie savo stalelio. Ant jo nepamatęs ko norėjo kreipėsi į būtybę:
- Truputėlį luktelk,- ir Jeffter`is pasišalino į savo darbo kabmbarį, iš kurio sugrįžo su knyga rankose. Grįžęs iškart uždarė kambario, kuriame paprastai tobulina savo įgūdžius, duris. Vėl priėjęs prie stalelio atsivertė knygą. Joje persiskaitęs, tai ką reikėjo atsistojo priešais elfą.
- Pradedam?- paklausė padarėlio ir po kelių sekundžių sumosavo savo lazdele prieš jį bei kažką sušnabždėjo. Iš lazdelės išėjo bespalvis oro gūsis, kuris perskrodė magijos ministro namų elfą. Atrodo, nieko nevyko. Bent kol kas. Vis gi įsitikinti tuo, kad būtybė nėra užkerėta reikėjo šiek tiek laiko. Dėl to Edgar`as nenuleisdamas lazdelės akylai stebėjo ją. Nepraėjo nei minutė, kai iš namų elfo ėmė veržtis akinanti šviesa. Kas per..? Paslėpta po pirštine ranka prisidengė savo žalias akis. Dar tokio dalyko vaikinas nebuvo regėjęs ir nebuvo apie tai skaitęs, todėl nesuvokė kas vyksta. Šviesa tarsi stiprėjo ir brovėsi į akis. Netrukus Jeffter`is išvydo toje šviesoje tekstą. Viskas buvo tarsi kokioj vizijoj. Tik pats jausmas buvo kitoks. Juodaplaukis suprato, kur jis yra, kas jį supo aplink, net tebejautė, kaip dengiasi nuo šviesos, tačiau vaizdas akyse buvo kitoks. Dar viena, kita sekundė ir viskas liovėsi. Tarsi nieko nebūtų nutikę.
- Ar tau viskas gerai?- iškart žvilgtelėjo į padarėlį, kuris, kaip paaiškėjo, buvo užkerėtas. Jis lyg ir stoviniavo, kaip ir prieš tai. Regis, viskas gerai iš pirmo žvilgsnio nepastebėjęs jokios žalos jaunuolis paraginęs namų elfą eiti drauge patraukė į darbo kambarį, kur susiradęs tuščią lapą, nurašė tekstą, kurį regėjo, kad nepamirštų ir tuomet grįžo į svetainę, kurioje nieko nebuvo. Dar nespėjo grįžti. Iškart padarė išvadą, bet ir visas patikrinimas truko vos pusė valandos.
- Prisėsk,- Edgar`as paragino tą, kurį ką tik patikrino ir pats atsisėdo į fotelį. Tuomet žvelgė į vieną tašką susimąsčiusiu žvilgsniu bandydamas suprasti ką matė ir ką tai reiškė.

[Elride Endlercat]

Su gautais atsakymais mergaičiukė nebuvo patenkinta, tačiau susilaikė nuo dar vieno klausimėlio. Ji nenorėjo tempti gumos ir pagalvojo, kad vėliau galės taip pat pakalbinti tą padarėlį. Nors klausimų kūrėsi vis naujų ir naujų, vieni logiški, o kiti ne, bet jai buvo vienodai įdomūs.
Linktelėjusi ir pasistengusi įsiminti namų šeimininko norą žaliaakė trumpam prisimerkė. Elridė pradėjo kreipti dėmesį į kiekvieną vyresnėlių pasakytą žodį, nors jų jau buvo mažai. Jei viskas bus sėkmingai... O kas jei nebus? Neskubėdama mergaitė patraukė paskui Fasirą, tačiau vis tiek truputį bijojo. Jai per daug knietėjo bent įsitikinti, kad nieko baisaus nenutiks. Dar kartą prarasti kažką ji nenorėjo, oi ne. Paauglė juk išprotėtų, bent ji taip manė, lyg vis dar būtų buvus sveiko proto... Tad stabtelėjusi prie lauko durų, dar neperžengusi slenksčio kurį laiką pastovėjo svarstydama. O kas jei... Vos vos šyptelėjo, kvaila mintis dingtelėjo jos galvoje. Jos manymu, tai bent truputį numalšins jaučiamą baimę viduje, nors ir stengėsi nenusileisti jai. Paauglė  nuskuodė tolyn nuo durų link jau įsiminto treniruočių kambario. Pribėgusi prie jų grifė lėtai pasilenkė ir priglaudė galvą prie durų tikėdamasi kažką išgirsti, bet deja, neišgirdo. Nusivylusi ir nenorėdama laužtis vidun, kadangi norėjo ledų, po truputį atsitraukė nuo durų ir vėl patraukė lauko link. Kodėl ten buvo taip tylu? Savęs klausdama mergaičiukė stengėsi išmąstyti kažkokį paaiškinimą. Aišku, ji neatmetė ir to, kad galbūt kambaryje jau buvo koks nors lavonas, nors negalėjo patikėti, kad taip įmanoma. Ji iš tikrųjų neįsivaizdavo, kokia grėsmė ten išvis gali būti, bet  po savo nemalonios minties pasistengė nustumti viską šalin. Ledai, reikia galvoti apie ledus... Patraukusi link ledainės, nors tiksliai nežinojo, kur ji, grifė stengėsi nuraminti save ir įtikinti, kad  vyruko namuose nieko blogo neįvyko ir kad ta tyla, tai geras ženklas. Nors nurimti jai sekėsi ne per geriausiai. Ledai nepadėjo išstumti visų minčių lauk ir jos fantazija jau kūrė vaizdinius, kaip būtų baisu, jei grįžus į namus nieko nesigirdėtų, tyla ir dar kartą tyla. Ir kiek keista, bet, jos manymu, jau geriau kažkieno riksmai, kurie įrodytų, kad žmogus dar gyvas, nei visiška tyla, kuri galėjo reikšti labai daug.
Ir ledainę pasiekusi Elridė nenurimo. Trypsėjo vietoje, stengdamasi malšinti savo fantaziją, bet per ją ir ledų skonio išsirinkti negalėjo. Ji pakėlė galvą kiek susimąsčiusi ir bandė prisiminti, kokius ledus valgė paskutinį kartą.
-Pala... Tu šerbetą gėrei?-kiek klausiamai atsisukusi į Fasirą mergaitė vėl žvilgtelėjo į turimus skonius ir linktelėjo. Manau tiks... Pasiprašiusi arbūzų skonio kokteilio, mat jai tai skambėjo šauniausiai ir skaniausiai, tuo pačiu prisiminė ir kitus ledus, ne jai.
-A... Edgarui karameliniu...-kiek tyliau pasakė, kadangi pajautė, kaip šiurpuliukai perbėgo per kūną vien užsiminus. Paauglės galvoje vėl plūduriavo nemalonios mintys, kad tų ledų gali neprireikti. Bet be viso šito ji dar kiek nužvelgė tuos ledus klausdama savęs, kodėl žmogus nepasirinko kažko įdomesnio. Jai atrodė, kad tokie karameliniai ledai jau turėjo atsibosti, juolab, kad seniau juos labai dažnai kramsnojo.
Patraukus namo žaliaakė labai pagreitino tempą. Jai buvo ir smalsu ir tuo pačiu baisu grįžti į tuos namus, tačiau juk privalėjo. Tad ir kulniavo tikėdamasi, kad Fasirui tempas tiko.