[Elride Endlercat]

Nežinodama, kodėl, mergaitė pėdino link Edgaro namų. Bet kažkur kitur keliauti nelabai norėjo, savi namai jai buvo visiškai svetima vieta. Galbūt kažkada buvo džiaugsminga, galbūt kažkada ji svajojo gyventi viena tokiuose namuose ir būti šeimininkė pati sau. Bet tie namai kėlė tik prisiminimus nuo kurių jai darėsi bloga. O ir Hogvartse likti tikrai nenorėjo. Nematė ten jokios įdomesnės veiklos, kadangi su niekuo nebendravo, o pamokose, kai tekdavo su kažkuo atlikti praktiką, kiekvieną kartą pasigailėdavo. Nes žiūrėk, vieną pamoką per plauką nenumirsi nuo krentančių lubų, kitą mirsi iš nuobodulio, nes niekas neįtinka.
Aišku, ir į šią vietą Elridė ne taip ir norėjo grūstis, nenorėjo trukdyti. Juolab, dažnai aptikdavo save mąstant, kad nėra esmės trikdyti kitų gyvenimų savo apsilankymais, nes jie juk turi savų rūpesčių, ypač žmogus pas kurį ėjo. Bet tik pakeliui susivokė, kur keliauja. Bet gal ir gerai, treniruotė prablaškys ir mergaitė galės bent kuriam laikui sukti galvą, kaip nugalėti kažkokį gyvį, o ne nervuotis nežinant, kas laukia kitą dieną. Nors... Treniruotės ji taip pat nelabai norėjo. O tada kyla klausimas, ko ji nori, bet šito ir pati mergaičiukė nežinojo.
Grifiukė perėjo vartelius ir takeliu patraukė link niekuo neišsiskiriančio namo. Išspraudusi šypseną mergaitė pabildeno į duris.

[Edgar Jeffter]

Ne kaip dažniausiai, Edgar'as atsikėlęs šį sykį ėmėsi apsitvarkyti savo namų, pakeisdamas rytines treniruotes, nuo kurių jau ir šiaip dažniau pasiimdavo laisvą dieną. To priežastis buvo ta, jog žinojo, kad į Azkabaną keliauti jam neteks, kad vis gi buvo išteisintas. Todėl buvo ramus bent dėl to, kad jo įgūdžių gilinimas nebesustabdys magiškoji įkalinimo įstaiga.
Keliaudamas per kambarius ir mosuodamas lazdele, kuri gelbėjo tvarkantis, vaikinas išgirdo birbenimą į duris. Ar kiek ne per anksti? klausdamas savęs žvilgtelėjo į laikrodį, rodantį vienuoliktą valandą ryto. Na, tai nebuvo ankstus metas, tačiau jo laukiamas svetys turėjo ateiti valandėle vėliau. Įdomu buvo Jeffter'iui kokiu reikalu norėjo užsukti pas jį Fasiras. Bet kam būtinai reikalas? Juk magijos ministras ir šiaip galėjo aplankyti savo krikštatėvį. Bet to, kai gerai pagalvoji, niekada tikriausiai ir nebuvo. Visą laiką vienas pas kitą keliauja tik su reikalais. Net, jei jaunasis von Sjuardas ir ateis tik pasisvečiuoti, tuomet vis tiek apie reikalus prakabs pats namų šeimininkas. Jam reikėjo sutvarkyti dar vieną reikalą dėl Elridės, nes sulaukęs savo bylos galo, dabar be jokių kliūčių galėjo apsiimti mergaitės globą.
- Oo.. Sveika,- šyptelėjo išvydęs grifę, - Užeik,- pravėrė plačiau duris.
- Tai atvykai pasitreniruoti,- su žaisminga šypsena veide pasiteiravo savo mokinės pasukdamas į svetainę, kurioje sumosavo lazdele, kad ir iš jos pradingtų susikaupusios dulkės ir prisėdo ant sofos, ranka paragindamas ir pačią Endlercat kažkur prisėsti.
- Deja, šiandieną nepasitreniruosime. Tačiau vis tiek šaunu, kad atvykai, nes šiandieną turėtų atvykti ir Fasiras. O ta proga ruošiausi pasiteirauti dėl tavo globos, jei tik dar to nori ir nepasikeitė tavo planai?- pasitikslino ar mergaičiukė dar vis nori, kad šis taptų jos globėjas. Neatmetė galimybės, kad ji pergalvojo gerai, ką buvo juodaplaukis jai papasakojęs apie save anksčiau ir tai ėmė jai kelti nerimą.

[Elride Endlercat]

Kiek pastoviniavus mergaitė ėmė dvejoti, ar tikrai gerai padarė atsibeldusi, ar nesutrukdys. Bet duris prasivėrė ir ji jau nieko kito padaryti negalėjo kaip nusišypsoti ir pasisveikinti.
-Labas,-ramiausiai pasisveikinusi ji nedrąsiai įžengė į namą ir, kaip visados, apsidairė. Žaliaakės mintys išsisklaidė ir ši nusekė paskui namų šeimininką. Išgirdusi klausimą Elridė trumpam stabtelėjo ir pasimetė, bet greit vėl susigaudė. Mintys, ar sakyt, tiesą, kad atėjo šiaip sau, nežinodama, kodėl, ar teisintis treniruote, greitai pralėkė pro jos mažą galvelę. Tik kurią panaudoti ji nežinojo, tad nusprendė, kad treniruotė pravers.
-Taip,-šyptelėjusi pagaliau atsakė ši, nors nebuvo tikra, kad to nori, ir vis dar dvejojo. Ji labai tingėjo mosuoti savo lazdele, juolab, mintys vėl ėmė maišytis su pamokose išgirsta informacija ir kitais smulkiais dalykėliais, kas kėlė didžiulį chaosą galvoje.
Prisėdusi grifiukė ėmė melstis, kad tik nebūtų treniruotės, ji nusprendė, kad jos nebenori ir jau geriau tada netikėtai pradingti, arba pavaidinti, kad jai kažką skauda. Bet, vyresnėliui prašnekus baltapūkės veide iškart atsirado šypsena. Aišku, ji ją sutramdė, juk atėjo dėl treniruotės, bent taip sakė, nors vis tiek viduje džiūgavo, kad galės ramiai pasėdėti ir nereikės stoti prie jokius vorus, ar kitus baisius padarus. O, kas sekė po žodžių, kad treniruotės nebus mergaitę privertė sustingti, ji kuriam laikui nustojo kvėpuoti. Grifiukė dar kartą pasimetė ir giliau įkvėpusi įsistebeilijo į grindis, nes svarstė, ką turėtų sakyti, tuo pačiu džiaugėsi, kad pagaliau viskas tvarkosi. Elridė jau buvo beveik pamiršusi, kad buvo užsiminusi jam apie globą, o dabar ėmė šiek tiek dvejoti. Mat buvo nusprendusi, kad jis tiesiog nenori, o tada atsiminė ir kitą pokalbio dalį. Svarstydama paauglė vis dar stebeilijosi į grindis.
-Reiškias esi nekaltas?-iškart neatsakiusi Elridė vis dar bandė susigaudyti.-Niekas nepasikeitė,-patraukusi pečiais ji pakėlė galvą. Jausdama šiokią tokią baimę, nors nežinojo, nuo ko, nebetramdė savo šypsenos ir leido sau pasidžiaugti. Jai dar šmėstelėjo tokia mintis, kad ji turės treniruotis dažniau, kas reikš, kad teks atsisveikinti su savo tinginyste, bet geriau pagalvojus, atsikratyti jos bus į naudą. O dar, ji svajojo apie tai jau kurį laiką.
-Kelintą valandą jis atvyks?

[Fasiras von Sjuardas]

   Vėjas būtų galėjęs nesunkiai pataršyti atsipalaidavusio jaunuolio, žygiuojančio vasariška gatve, plaukus, jeigu tik būtų egzistavęs. Deja, šiandie retai kada būtai galėjęs bent menkiausią gūsį užjusti, taip buvo tvanku. O minėtasis jaunuolis, paprastai dėvintis klasikinius, akies per daug netraukiančius rūbus (pavyzdžiui, juodas kelnes, juodus apsiaustus ir apskritai bet ką, kas juoda), šįsyk vilkėjo tik neįprastai šviesius bridžus bei marškinius trumpom rankovėm. Kairę ranką su laikrodžiu Godriko Daubos gyventojas buvo paslėpęs kišenėje, dešiniojoje nešėsi indelį su, ko gero, ledų kokteiliu ar šerbetu, iš kurio kartkartėm per šiaudelį vis siurbtelėdavo šalto ir saldaus jo turinio. Rodos, paprastų paprasčiausias vasarotojas, galbūt atvykęs į kaimą pas tėvus per atostogas nuo studijų. Aišku, tą įspūdį gadino du gana keisti dalykai, kuriuos nesunkiai užtiktų ir ne pati pastabiausia akis: pirmiausia, jis buvo nė kiek neįdegęs, o antra - ant kairiojo peties tupėjo varnas, karts nuo karto godžiai nužvelgiantis ledus.
   - Ei. Tavo nematomumo kerai blunka, - tyliai sumurmėjo Fasiras kažkam, be garso žygiuojančiam šalia.
   - Atsiprašau, šeimininke, - dar tyliau atsakė tas kažkas - tiek ir tebuvo tų įrodymų, kad Anglijos Magijos ministras buvo ne vienas. Fasiras lyg neišgirdęs siurbtelėjo šerbeto dar, stabtelėjo prie sankryžos, apsižvalgė ir perėjo gatvę. Visai neskubėdamas pėdino pas savo krikštatėvį. Dar keli namai ir von Sjuardas išvys Jeffter'io namus. Pereidamas dar vieną gatvę juodaplaukis žvilgtelėjo į savo rankinį laikrodį, patenkintas linktelėjo pats sau ir pravėrė vartelius į kiemą, vėliau juos užsidarė paskui save.
   ,,Muninai, paukščiams šitas š tikrai nėra sveika", - kai varnas vėl pasisuko į šerbetą, neištvėręs burbtelėjo Fasiras.
   ,,Pusvampyriams, beje, irgi", - juodaplunksnis buvo užsispyręs. Fasiras atsiduso ir pabeldė į krikštatėvio namų duris. Pasiklausė, kas dedasi už jų, rodos, išgirdo kažką kalbant. Aha, ko gero, jis nebus vienintelis Edgar'o svečias. Patekęs į šešėlį namų šeimininko krikštasūnis saulės akinius užsidėjo ant viršugalvio ir ramiai palūkėjo, kol durų link ims garsėti žingsniai, klaktelės raktas bei jis bus pakviestas į vidų. Bandė atsiminti, ar sakė Edgar'ui, kokiu reikalu prašosi pas jį į svečius, visgi atsiminti nepavyko. ,,Galbūt per daug užsiatostogavau?" - paklausė savęs.

[Edgar Jeffter]

- Taip,- šypteldamas vaikinas patvirtino, jog jo byloje nebuvo aptikta jokių pažeidimų, nors pačiam dar vis mažumėle kiek rodėsi kitaip. Kaip bebūtų, tačiau oficialiai jis nebuvo nieko kaltinamas. Jo šypsena dar labiau sustiprino Elridės veide atsiradęs šypsnis po to, kai ji pareiškė, kad niekas nepasikeitė, jos planuose. Edgar'as džiaugėsi galėdamas padėti.
- Turėtų neužilgo,- tarė pažvelgdamas į sieną, tarsi ant jos kabėtų laikrodis. Nors dabar nežinojo tikslaus laiko, bet žinodamas, kada pradėjo užsiimti namų tvarkymųsi ir tai, kiek maždaug galėjo visa tai trukti, jautė, kad jau turėtų būti apie dvyliktą valandą. Tokiu laiku ir turėjo užsukti magijos ministras. Dar minutė, kita ir namų šeimininko ausis pasiekė dar vienas bildenimasis į duris šiandieną. Jei dabar žvilgteltum į laikrodį, galėtum pasakyti, kad jaunasis von Sjuardas punktualumu nesiskundė.
- Sveikas,- tik spėjęs pradaryti duris juodaplaukis pasisveikino ir praleidęs krikštasūnį į vidų bei staigiu judesiu kilstelėjęs galvą Muninui, įsitaisiusiam ant savo šeimininko peties, šiek tiek kilstelėjo ranką norėdamas ja paspausti auksaakio ranką, bet staiga susilaikė. Nes, kaip jau žinoma, dešiniąją ranką dengė pirštinė, o su ja sveikintis nemandagu. Nusiimti jos irgi nenorėjo, tad nusprendė, kad bus geriau apsieiti be rankų paspaudimų.
- Prisėsk,- paragino Fasą buvęs grifas, kai atlydėjo svečią į tą pačią namų patalpą, kurioje sėdėjo ir ketvirtakursė mergaitė.
- Pastaruoju metu įprasta grupelė? A?,- nusijuokė Jeffter'is pastebėdamas, kad jau ne pirmą kartą ši asmenų grupė susiburia į vieną vietą. Gerai pagalvojus, trumpaplaukis baigęs Hogvartso beveik vien su jais ir tebebendravo.
- Taigi, kokie vėjai tave atnešė čia pas mane?- paklausė įsmeigdamas žalias savo akis į eliksyrininko sūnų.

[Elride Endlercat]

Toliau netramdydama šypsenos mergaičiukė pasinėrė į trumputes svajas. Jai kilo klausimai, kas bus toliau, kas jos laukia, ji mąstė, ar viskas bus gerai. Bet visgi netikėjo, kad kažkas galėtų būti blogai. Tikėjosi geriausio iš geriausių, kad pagaliau bus laimingiausias žmogus pasauly, nors tuo metu kaip tik taip ir jautėsi.
Išgirdusi bildenimą į duris Elridė dar labiau išsišiepė, atrodė, kad jos žandai tuoj suplyš. Namų šeimininkui nuėjus pasitikti svečio paauglė atsistojo, tiksliau pašoko iš savo vietos, ir ėmė trypti iš laimės, kaip kokia didžiulė gerbėja pamačiusi mylimiausią atlikėją. Laimė veržėsi per visus kraštus, o galvoje stūksojo paprastutis žodis - pagaliau. Bet visgi, ilgai taip nešokinėjo, nes žinojo, kad greit vėl grįš Edgaras su dar papildomu žmogeliu, nors Fasiras jai vis dar buvo ateivis. Vėl atsisėdus į savo vietą grifei nereikėjo ilgai laukti ir kambaryje jau buvo trys žmogeliai. Įdomu, kas pasikeis... Stebėdama viską mergaičiukė jau kiek aprimo.
- Taigi, - pritarusi dar kartą nusišypsojo. Tiesą sakant, paauglei jau žandikaulį paskaudo nuo tos šypsenos, mat tą darė retai, galbūt atprato. Bet planuodama, ką galės padaryti kitaip, nors nebuvo daug tokių dalykų, žaliaakė pagaliau galėjo prisiekti, kad nesigaili nieko, kas jai nutiko. Jos manymu, dėl tokių vietų verta. Ji netgi ėmė mąstyti, kad reiktų atsiprašyti tos jaunesnės grifiukės, dėl kurios klaidos vos nesumokėjo mėnesiu ligoninėje, arba dar geriau - mirtim, bet šią mintį greit nustūmė, mat, jos manymu, jai tai bus gera pamoka viską daryti saugiau. Nors ta pačia pamoka galėtų ir baltapūkė pasinaudoti.
Vėl prakalbus namų šeimininkui Elridė kantriai tylėjo ir laukė. Na, aišku, ką pasakyti ji neturėjo, dėl to ir tylėjo. Bet taip sėdėti jai darėsi vis sunkiau, neskaitant to, kad jos veide vis dar švietė šypsena, mergaitė pasijautė ne per geriausiai. Ji pajautė, kaip suurzgia jos pilvas, bet manydama, kad ištvers ir viskas praeis toliau ramiai, sėdėjo. Bet nepraėjus nė minutei pilvelis vėl suurzgė, o ir pasijautė paauglė ne per geriausiai. Nagi, tu gali, mieste kažką užvalgysi... Bet ilgai taip neištvėrė ir nužvelgė namuose esantį žmogelį.
- Atsiprašau? - kiek nejaukiai kreipėsi ši. - Gal turi ko užkąsti?

[Fasiras von Sjuardas]

   Ilgai trūnyti už durų neprisireikė. Edgar'o žingsniai pasigirdo bemaž iškart, pasirodo, durys net nebuvo užrakintos. Visgi jei Fasas ir būtų tat žinojęs, veržtis vidun nesibeldus atrodė ganėtinai nemandagu.
   - Sveikas, - linksmu tonu atitarė ir von Sjuardas. Varnas dėl netikėto krikštatėvio poelgio krūptelėjo, bet lyg tai prisiminęs keistus žmonių sveikinimosi įpročius garsiai krankštelėjo bemaž tiesiai pusvampyriui į ausį. Visgi šis per smarkiai nesureagavo ir nužingsniavo į Jeffter'io svetainę - jau ne pirmąsyk čia lankėsi, todėl šiek tiek žinojo, kur ką rasti.
   Pasirodo, klausa ministro neapgavo - Edgar iš tiesų nebuvo vienas namuose ir jo svetainėje jau sėdėjo jaunoji grifė, su kuria susipažinti juodaplaukis svečias gavo tokiu keistu būdu ir tokioje netikėtoje situacijoje.
   - Labas, Elride, - įžengęs į ką tik paminėtą kambarį pasisveikino Fasas ir draugiškai kilstelėjo ranką. - Miestelio centre atsidarė naujas ledų kioskas, gal jau buvot ir išbandėt? Ten kitapus bažnyčios, buvusioj sendaikčių krautuvėj, - tarsi visai nerūpestingas paauglys ėmėsi reklamos auksaakis ir iliustruodamas tai siurbtelėjo savojo šerbeto. Pamintijo, kad galbūt nebuvo labai mandagus ir nepamąstė atsinešti šio saldaus šlamšto į svečius, todėl pabandė užglaistyti tai pažadu: - Jeigu kada eisim per Daubą, būtinai pavaišinsiu, - ir šelmiškai mirktelėjo Elridei, kai išgirdo jos pilvo urzgimą.
   - Dėkui, - Fasiras atsisėdo į fotelį prie židinio, rodos, ten sėdėjo ir tuomet, kai atgabeno čionai baltapūkę mergiotę tiesiai iš Londono. - Ech, - atsiduso, prieš pradėdamas dėstyti reikalą: - Man rodos, jau sakiau, kad tą namą Godriko gatvėje nusipirkau visai neseniai. Na, kiek čia, jau dveji, ar treji metai? - suabejodamas mestelėjo retorinį klausimą. - Ir tik neseniai sužinojau, kad jame gyvena namų elfas. Man jis įtartinai paklusnus ir geras, anksčiau priklausė ten gyvenusio auroro šeimai, o dabar esą buvo lieptas tarnauti ateisiantiems ten gyventi šeimininkams. Po teisybe, norėčiau, kad patikrintum, ar jis švarus. Girdėjau, kad neblogai esi įvaldęs tokius ir panašius kerus... Žinai, į Magijos Ministeriją gabent jo nesinori, - nejaukiai šyptelėjo Fasiras.

[Edgar Jeffter]

Visi susirinkę šiandieną buvo pakilios nuotaikos. Visi su šypsenomis bei geromis emocijomis. Dažniausiai šios trijulės susitikimus lydėdavo itin rimti ir susimąstę veidai, bandantys išspręsti tam tikrus reikalus. Tiksliau nelabai malonius reikalus.
- Man net neteko apie tokį dar girdėti,- kilstelėjo antakį juodaplaukis, kai išgirdo apie naujai atsidariusią ledainę ir nudelbė žvilgsnį į Elridę, kuri keliaudama pas jį gal jau spėjo pastebėti Faso minėtą ledų kioską.
Šiandien puiki diena pasivaikščiojimui,- namų šeimininkas mestelėjo tarsi užuominą, kad nebūtina to "kada" ilgai laukti.
- Kažko lyg ir turiu. Minutėlę atsiprašysiu,- šyptelėjęs Jeffter'is pasišalino iš svečių kambario ir nupėdino keltai minučių iki virtuvės. Iš ten grįžo nešinas lėkštės su keliomis keptomis vištienos šlaunelėmis, dubenėliu pomidorų bei pora tuščių lėkštučių.
- Ne kažkas, bet gal tiks. Vėliau galėsime pasidaryti, ko nors normalaus,- padėjęs valgį ant stalo, vieną tuščią lėkštę padėjo arčiau Fasiro, kitą arčiau jaunosios grifės. Netrukus, buvo pereita prie šiandieninių reikalų. Ir pradėta kalbėti buvo ta tema, dėl kurios čia atkeliavo Edgar'o krikštasūnis.
- Ar tai tas elfas, kurį regėjau, kai paskutinį kartą buvau pas tave?- teiravosi žaliaakis, ši informacija jam buvo reikalinga tik įdomumo dėlei, nes duoti naudos ar kažkaip kitaip pasitarnauti šiuo atveju ji negalėjo.
- Ir jis atsirado tik po kelių metų?- sekantis klausimas jau buvo aktualesnis pačiam apsigynimo nuo juodosios magijos žinovui.
- Patikrinti galiu, tačiau ar tai gera mintis tai daryti pas mane?- rimtai žvelgė į auksines akis, norėdamas įsitikinti ar tikrai ministras nori veikti tokiu keliu, - Nes jei jis yra užburtas, gali kilti ir komplikacijų, jei užbūrimui buvo naudota tamsesnės pusės magija,- galiausiai išdėstęs rizikas pakilo nuo sofos ir priėjo prie židinio, kuriame šiuo metu neruseno ugnis. Tačiau nors ugnies ir nebuvo, buvęs Grifų Gūžtos kvidičo komandos gaudytojas žiūrėjo į židinį, lyg jame matytų tą ugnį, gebančią raminti ir sudėlioti mintis į joms skirtas vietas. Pačiam buvo kiek neramu, žinant galimas rizikas. Žinojo, kad atsitikus kažkam ne taip jis taptų kaltas. Jis nebenorėjo daugiau daryti klaidų, kas vėliau galėjo pakenkti jam ir jam svarbiems žmonėms. Bet atsakyti krikštasūniui irgi nenorėjo. Sugniaužęs pirštinuotą kumštį atsisuko į jaunąjį von Sjuardą.
- Be to, kad galėčiau patikrinti, man reikalingas pats elfas.

[Elride Endlercat]

Elridė tik linktelėjo su šypsena ir geriau nužvelgė Fasirą. Pilvukas vėl apsireiškė, o ši piktai nužvelgė vyresnėlį. Mergaitė buvo geros nuotaikos, tad tramdėsi, bet vis tiek pyko. Jis turbūt tyčia... Sulaukusi mirktelėjimo paauglė primerkė akis. Ateivis...
- Na, aš nemačiau jo... - mintimis nukeliavusi ji ėmė ieškoti vietos, kur turėjo stovėti ta ledainė, tačiau niekaip neatsiminė. Dar šiek tiek pasiknaisiojus ji įbedė piktą žvilgsnį.
- Tu tyčia? - gan paprastu tonu paklaususi mergaitė giliai įkvėpė. Žaliaakė dar bandė suvokti, iš kur jis žinojo, kad ji alkana, jos manymu, pilvas garsiai tikrai nerėkė, kad paauglė alkana. Bet nieko gero nesugalvojus, kaip, kad jau amžinai sakytą žodį „ateivis“, numojo ranka.
Apsidžiaugusi, kad namų šeimininkas grįš su maistu, Elridė patrynė rankomis lyg koks blogiukas, kuris sugalvojo dar vieną planą, kaip galės atkeršyti kitiems. Mergaitė vis dar buvo geros nuotaikos, tačiau jos žvilgsnis linko į pusę, kurioje sėdėjo Fasiras.
- Tai kada pasakysi, kas per ateivis esi? - gan draugiškai šyptelėjusi ji tikėjosi bent priminti jam, kad, jos manymu, jis yra ateivis. Žaliaakė nesitikėjo, kad vyresnėlis prasitars, kas yra toks. Ji, aišku, neatmetė minties, kad jo akys tai šiaip retas reiškinys, tačiau manyti, kad jis yra ateivis iš kokio nors Marso, buvo šauniau.
Grįžus šeimininkui Elridė nė nepajautė, kaip čiupo nedidelį pomidorą ir po kelių sekundžių jis jau buvo mergaičiukės skrandy. A... Pagaliau... Bet pilvas, gavęs auką panoro dar, pareikšdamas tai dar vienu tyliu sugurgimu. Nu raminkis tu... Nužvelgusi pilvą mergaitė dar kartą mintimis liepė jam apsiraminti. Pastebėjusi ir daugiau maisto baltapūkė tik patenkinamai nusišypsojo.
- Nemanau, kad reiks, - tarstelėjusi ji įsidėjo kelis pomidorus ir vištienos į lėkštę. O jis šakutę atnešė? Nužvelgusi atneštus dalykus ir nepastebėjusi jokio įrankio paauglė patraukė pečiais ir paėmė šlaunelę rankomis. Tegu nebando sakyti, kad valgau nemandagiai... Su kuo kitu turėčiau valgyti? Krimsdama Elridė ėmė klausytis, ką kalba vyresnieji. Išgirdusi, kad Fasiras turi elfą mergaitė susidomėjo. Aišku, ji matė kelis Hogvartse, bet jei pavyktų šį galėtų ir pakalbinti, o jai tas buvo įdomu. Mergaitei tokie padarėliai buvo labai įdomus, bet pastebėjusi bijodavo prieiti. Aha... Parodyk tą padarėlį... Man įdomu...

[Fasiras von Sjuardas]

   - Gal mažokai išeini iš namų? - visai logiškai spėjo Fasiras, Edgar'ui pasakius, kad šiam dar neteko girdėti apie ledainę. Kalbėdamas pakeitė savo kalbėjimo planą į jau išsakytąjį iš mažiau mandagaus ,,Turbūt mažai išlendi iš savo urvo". Visgi su krikštatėviu nederėjo šnekėti kaip kokiam visam šustram ir piktam rajoniniam su draugeliu prie alaus bokalo. Nors jiedu ir buvo bemaž bendraamžiai, Jeffter'is gebėjo išlaikyti autoritetą von Sjuardų sūnaus akyse. Galbūt ir abiejų sūnų akyse būtų išlaikęs, jeigu tik abudu vaikštinėtų pas jį į svečius. Nors Raveno akyse turbūt ne... Jis juk su visais jausdavosi ir elgdavosi kur kas laisviau.
   - Aš visiškai už, - guviai šyptelėjo vaikinas, Jeffter'iui metus užuominą. Elridei piktai dėbtelėjus į Fasą, šis net prunkštelėjo. - Atsiprašau, mano tikslas nebuvo suerzinti tave, - visgi susivaldęs atitarė, nusprendęs karštakošės mergiotės nebeerzinti, nors ir iš tiesų neketino to padaryti. Aplinkybės, kaip sakoma, bei pakliuvimas į ne vietą ir nelaiku. Na, aišku, tą mirktelėjimą buvo galima pavadinti erzinimu, bet visgi apie ledus jis nešnekėjo tyčia.
   - Ne, dėkui, sotus, - papurtė galvą Fasas, kai Edgar stumtelėjo lėkštę link jo. Pusvampyris galėjo valgyti žmonių maistą, tačiau visgi su juo nesijausdavo visiškai pavalgęs ir pilnas energijos. Visgi prigimtis darė savo. Tas pats buvo ir su krauju - žmogaus ir vampyro prigimčiai reikėjo abiejų tipų maisto. Nors Fasui buvo tekę girdėti ir apie tokius atvejus, kai žmogaus ir vampyro sūnuje laimi kažkurios vienos padermės bruožai ir apetitas.
   - Ateivis iš Magijos Ministerijos, - trūktelėjo pečiais von Sjuardas ir kilstelėjo antakį: - O kas jau negerai?
   Edgar'ui pradėjus klausinėti apie Oldeforto namų elfą, Fasiras susimąstė.
   - Atsirado po kiek laiko, nežinau. Kurį laiką mažai būdavau namuose, nes būdavau per daug pavargęs, kad grįžčiau, tad nakvodavau Londone. Taip, ten tas pats, - linktelėjo patvirtindamas. - Neatsimenu, kaip jį pirmąkart susitikau, bet štai, jau kiek laiko, ir jis tarnauja it tarnautų nuo amžių pradžios mano šeimai, - tarsi su nuostaba akyse Fasiras prisimerkęs žvilgtelėjo į Jeffter'į. - Manau, geriau tai daryti būtų mano namuose, kad jeigu kas, tavieji nenukentėtų dėl mano kaltės. O kokios galimos rizikos? - pasidomėjo ministras ir pajuto graužiant kaltę. - Jei tai pavojinga, geriau pasikviesiu iš ministerijos specialistų, nenoriu užkrauti tau atsakomybės.

[Edgar Jeffter]

- Gal,- truktelėjo pečiais į viršų Jeffter'is atsakinėdamas apie išėjimą iš namų. Dažnai tikrai pastaruoju metu niekur neidavo. Na, žinoma, tekdavo kas bent kas ketvirtą dieną išeiti bent iki parduotuvės, tačiau ledainės nebuvo pastebėjęs. Galbūt dėl to, kad ne į tą pusę traukdavo.
- Kaip visuomet,- juodaplaukis nusijuokė iš to, kad Fasiras pastoviai atsisako siūlomų vaišių. Nors žinant jo rasę, gal jis nelabai buvo linkęs skanauti žmogiškais patiekalais.
Prisimerkęs namų šeimininkas tik nužvelgė abu savo svečius, kai pastarieji užvedė diskusiją apie ateivius. Nelabai suprato apie ką eina kalba, tačiau gilintis per ne lyg į šią temą irgi nenorėjo, todėl nusprendė susilaikyti nuo klausimų ir komentarų apie tai. Bent jau kol kas.
Iš Fasiro pasakojimo buvo ganėtinai sunku, susidaryti įspūdį apie tai ar gali būti kažkas ne taip su namų elfu. Atrodo, jaunąjį von Sjuardą stebino tai, kad elfas labai jau ištikimai tarnauja. Ši priežastis nelabai stebino apsigynimu besidominčio vaikino. Jis žinojo, kad šios būtybės ištikimai tarnaus savo šeimininkams, nepaisant, kad gali tekti daryti ir nemalonių joms pačioms dalykų.
- Ar pakenkimas namams būtų didelis nuostolis?- Edgar'as šiuo klausimu parodė, kad nei kiek nesijaudina dėl savo namų, - O rizikos.. Prakeiksmai, sužalojimai, blogio išlaisvinimas- išvardino abstrakčius dalykus, kurie galbūt skambėjo kiek nejaukiai, nors po šiais žodžiais galėjo būti paslėpta ir menkutė pasekmė, kaip kokia išdaiga. Vis gi pabrėždamas šiuos dalykus buvęs grifas norėjo atkreipti dėmesį į tą žymiai blogesnę pusę, nes ji galėjo pridaryti daug daugiau žalos.
- Aš tau skolingas,- žalios akys nužvelgė auksines, - Tačiau ar tuo legalu užsiimti be ministerijos žinios?- nebuvo įsitikinęs, kad tokių dalykų aiškinimasis namų aplinkoje yra teisėtas.

[Elride Endlercat]

Elridė įtariai nužvelgė Fasirą. Nenorėjo? Meluoja... Vis dar netikėdama, kad vaikinukas apie maistą užsiminė šiaip sau vis nuskanuodavo jį akimis. Bet gera nuotaika neleido ilgai pykti. Juk tokia diena, jai vis dar buvo noras trypčiot vietoje. Iš tikrųjų ir treniruotės panoro, bet jos jau nebegaus.
Pavarčiusi akis dėl gauto atsakymo mergaitė pasiėmė dar vieną pomidoriuką. O ko aš tikėjausi? Aišku, ji tik norėjo paerzinti, primenant, kad palaiko jį keistuoliu, bet išgirsti tikrą atsakymą buvo labai įdomu. Ji eilinį sykį įsistebeilijo į auksines akis. Gal jis tikrai tik paprastas žmogus? Su keistom akim...
-Nieko...-prisiminusi, kad turi atsakyti ji gan tyliai tarstelėjo. Nebematė esmės kažką taukšti daugiau. Tarkim jis žmogus... Gaila. Jeigu ministras būtų prisipažinęs, kad yra koks nors kitoks padaras Elridė iškart apipultų jį klausimais, kadangi tokie dalykai ją domino, turbūt vien dėl to ir įtarinėja visus, kurie turi kažkokius neįprastus dalykus pamiršdama, kad pati turi šiokį tokį išskirtinumą.
Nesulaukdama, kol kambaryje atsiras tas mažytis elfas mergaitė suvalgė visą pasiimtą vištieną. Jos laimei, ji nuo to greitai pavalgė ir pilvas nebeurzgė kaip pasiutęs šuo. Nužvelgusi jau tuščią lėkštę grifiukė nusprendė, kad užteks, nors jautėsi kiek nejaukiai. Mmm... Kada aš valgiau be šiandienos? Klausdama savęs žaliaakė dar bandė klausytis jų pokalbio, tačiau nelabai sekėsi, kadangi daugelį žodžių praleido valgydama.
-A... Nenoriu kišti į ne savus reikalus, bet man laaabai įdomu,-nedrąsiai šyptelėjusi mergaitė atsisuko į Fasiro pusę.-Galėčiau pamatyti tą elfą? Man įdomu...-vos vos šyptelėjusi ji tikėjosi pagreitinti viską, mat pamatyti tą padarą norėjo jau kai apie jį buvo užsiminta. Gal jis kažkuo skiriasi nuo Hogvartse esančių elfų? Laukdama atsakymo paauglė jau mąstė, kokie skirtumai galėtų būti.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras darsyk patraukė ledų ir pajuto, kad traukiant šiaudelis jau šlerpia.
   - Atsiprašau, - sumurmėjo, nors galbūt niekam tas per daug nerūpėjo. - Aš vėliau išmesiu, - pažadėjo jaunuolis, pasidėdamas indelį ant stalo. Juodaplaukis dar pašnairavo į Elridę - ši tai jau tikrai nepraleis progos ką nors jam ,,užmesti". Tik dabar von Sjuardui toptelėjo į galvą, kokie jie skirtingi - vienas juodais, kitas - baltais plaukais; vienas vyresnis, kitas dar mokinys; vienas - rimtas ir niūrus, o kitas - mažumėlę nervingas ir mėgstantis kvailai pokštauti. Elridė galbūt netgi mažumėlę priminė Fasui jo šelmį brolį, na, aišku, tik ne išvaizda.
   Antras momentas, privertęs ministrą nelabai jaukiai pasijausti, buvo Edgar'o nusijuokimas iš jo. Galbūt kada nors reikėtų susikišti tokį pomidorą ar dar kažką panašaus iš mandagumo? Dabar krikštatėvis galvos, kad jis tik ir medžioja naktimis kokius nekaltus padarus ir laka jų kraują. Nors taip tikrai nebuvo. Fasui tiesiog nereikėjo daug. Galų gale, logiška, kad jis valgo žmonių maistą - juk atėjo pas Jeffter'į į namus rydamas ledus.
   - Na na, - sumurmėjo jis Elridei, kai ji išsisuko nuo normalaus atsakymo į jo klausimą, bet visgi dabar jam rūpėjo kiti dalykai, o ne pokalbiai apie ateivius. - Beje, kaip tau sekasi mokslai? - visgi uždavė kitą klausimą, tikėdamasis išsamesnio ir normalesnio atsakymo. Nors kaži, ar kimšdama vištieną Endlercat ką nors išgirdo.
   - Jeigu grius namai, tai tegul grius mano, ne tavo, - šyptelėjo Fasas, - Nes elfas yra mano problema, - jaunuolis kurį laiką patylėjo, klausydamasis apsigynimo nuo juodosios magijos išmanovo ir pamąstė. - Jeigu čia tokia rizika, tai nežinau, ar verta tik mudviem bandyti kerėti... O dėl ministerijos... Tokio atvejo tirti niekas nesiųs nė magiškosios policijos ekipažo, - gūžtelėjo pečiais von Sjuardas. - Nebent tik todėl, kad kviečia ministras.
   - Ir tu nesi skolingas, - papurtė galvą jis, pridurdamas. - Tai buvo mano pareiga. Nekaltinsiu, jeigu nesutiksi, pabandysiu rasti kitą žmogų, kuris galėtų... O vien patikrinti įmanoma? Neliečiant ir neišlaisvinant kažko, ko nederėtų liesti ar išlaisvinti... - nutęsė susimąstęs.
   Kai prabilo Elridė, Fasiras mažumėlę nustebęs pasisuko į ją.
   - Taip, be abejo galėsi jį išvysti, - linktelėjo jis. - Tavo šeima tokio neturėjo? - paklausė, mat kažkodėl jam atrodė, kad Endlercat'ai buvo gan sena šeima.

[Edgar Jeffter]

- Dabar jau nebe vien tavo,- akcentavo žaliaakis krikštasūniui, kad rūpestis dėl elfo guli ne ant jo vieno pečių. O ar namai galėjo sugriūti? Įmanoma, bet tuo kažkaip labai abejojo Jeffter'is. Nebent elfo užkerėtojai ar užkerėtojas buvo dideli išdaigininkai. Vis gi dar net neaišku ar tasai elfas iš viso buvo užkerėtas.
Namų šeimininkas pikčiau nužvelgė Fasirą, kai šis pareiškė, kad jis nėra skolingas. Ką tu čia šneki? Pamintijo iškart juodaplaukis, tačiau to garsiai nesakė. Žinojo, kad yra skolingas, o dėl to ginčytis neturėjo nė menkiausio noro.
- Nieko tu daugiau neieškok,- Edgar'as tarė nužvelgdamas pusvampyrį. Nematė esmės įtraukinėti kitus žmones, kai pats galėjo pagelbėti.
- Yra labai daug variantų.. Todėl sunku pasirinkti tinkantį, kai nežinai, kaip gali būti užkerėtas tavo elfas. Net neaišku ar jis iš vis užkerėtas,- baigdamas šyptelėjo, nes pagalvojo kokio velnio kažkam gi apkerėti namų elfą, kad vėliau šis pakenktų nepažįstamam žmogui. Na, nebent esi blogio genijus galintis iš to išpešti didelės naudos.
- Taigi, kai būsi pasirengęs gali atsivesti savo globotinį pas mane,- patikino eliksyrininko sūnų. Regis, Elridė degė noru pamatyti namų elfą, tarsi tokio padaro dar nebuvo regėjusi priešais save.
- Nesi mačiusi namų elfo?- atsisukęs į mergaitę pasiteiravo buvęs Grifų Gūžtos atstovas.
- Beje, Fasirai,- vėl pažvelgė į ministrą, - Taip pat ir aš turiu prašymą. Norėčiau, jog padėtum susitvarkyti visus reikalus, jog galėčiau gauti Elridės globą,- uždavęs klausimą grifiukei tamsiaplaukis prisiminė, kad turi ir pats prašymą jaunajam von Sjuardui.
- Dabar jau net dviguba skola bus,- sukrizeno po to, kai vis gi leido sau iš burnos išsprūsti žodžiams apie skolas. Na, kad ir kiek tų skolų būtų ar nebūtų, vaikinas vis tiek bet kokiu atveju būtų pasiryžęs padėti.

[Elride Endlercat]

Tiksliai neišgirdusi klausimo Elridė pakėlė akis.
-Kokie mokslai?-jai prireikė kelių sekundžių, kad susigaudytų.-Ai, em... Nieko ypatingo. Kažkokia mergiotė vos nepribaigė manęs per pamoką ir tiek,-patraukusi pečiais ji šyptelėjo. Mergina nesuvokė, kam to klausti, mokslų vis tiek nemėgo ir manė, kad tai aišku.
-Elfų?-kiek pasitikslinusi grifiukė ėmė isteriškai juoktis.-Nuo kada žiobarai turi namų elfus?-jau šiek tiek apsiraminusi paklausė ši. Mergaičiukei toks klausimas atrodė labai juokingas, ji manė, kad akivaizdu, jog yra iš žiobarų šeimos. Aišku, po tokio klausimo pasijautė kiek nemaloniai, mat yra žmonių, kurie nemėgsta iš žiobariškos šeimos kilusių žmonių, bet ji tikėjosi, kad šie nebuvo tokie. Nors Elridė nesuprato, kokia esmė vertinti žmones pagal tai, ar jie kilę iš burtininkų šeimos, ar ne. Juk ne visi grynakraujai geba puikiai burti.
-Na mačius šiek tiek... Hogvartse kažkur,-primerkusi vieną akį bandė atsiminti, kur matė, tačiau jos atmintis šį kartą nepasitarnavo.- Bet niekad nemačiau iš arti,-skėstelėjusi rankas grifė šyptelėjo.-Be to, jie juk kalba?-šito paklaususi ji tikėjosi, kad nepalaikys jos visiškai neišprususia, bet jai buvo tiesiog įdomu. O amžinybę nelauksi, kad puikiau pažinti tuos padarėlius, reikia naudotis proga. Ypač, kai dabar dar pamatys keistą reginį, nors tiksliai nesuvokė, kas bus su tuo elfu ir ką su juo privalės daryti.
-O be to... Tam elfui skaudės? Kad ir ką jūs su juo darysite...-iš tikrųjų mergaitė tikėjosi, kad jie pasakys jog jis liks sveikas. O jei ne, aišku, baltapūkė jau planavo, kaip ims rėkti, mat, jos manymu, tie elfai ir taip kankinasi tarnaudami.
Namų šeimininkui užsiminus apie prašymą Elridės akys iškart sužibo. Ji labai norėjo viską sutvarkyti kuo greičiau, nors nesuvokė, ką tada reikės daryti. Nesuvokė, ar kažkas pasikeis, bet suvokė, kad treniruotės padažnės. Na... Vasara lauks labai šauni... Bet bent į pamoką apsigynimo nereiks...
Nužvelgusi abu vyresnėlius, kadangi vėl buvo pajuokauta dėl skolos mergaitė geriau įkvėpė. Atrodo draugai, o kad ir ką darytų sako, kad vienas kitam skolingi...