0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #60 Prieš 1 dieną »
Regis, dabar visi veikėjai buvo nukrypę prie temos, kaip būtų galima pamaitinti velos kūdikį, neverčiant žmogaus maitinti jo. Tik visgi naujagimio motina buvo įsikandusi kelių metodų ir šie būtent buvo susiję su žmonėmis. Edgar'ui, žinoma, tai nepatiko. Nepatiko tas keliamas Amikos spaudimas.
Kai Sorenas išdėstė viską ką žino apie velų mitybą, juodaplaukis giliai įkvėpė. Po to pasukinėjo kaklą, jį taip parąžydamas. Pajuto, kaip ima svaigti galva. Tą svaigulį netrukus paaiškino magijos ministerijos darbuotoja Lordess. Pastaroji paragino jaunuolį prisėsti. Šis sutiko su jos tokia mintimi ir po truputėlį ėmė grįžti link tos kėdės ant, kurios sėdėjo prieš tai.
- Tikiuosi, viskam pasibaigus prabudinsite mane,- vos girdimai sušnypštė pro dantis žaliaakis praeidamas pro profesorių von Sjuardą. Neabejojo, kad šio klausa turėjo užfiksuoti šiuos žodžius, kurie nuskambėjo pagarbiai, nepaisant to, kad dar vis savo buvusiu koledžo vadovu nepasitikėjo visu šimtu procentų.
Buvusiam grifui atsisėdus, jis atrodė dar labiau apsiblausęs. Atrodė, jog tuoj ims ir užmigs.
- Viskas gerai,- vos sulemeno išgirdęs nevisiškai aiškiai, ką sakė Fasas, tačiau jam užteko suprasti, kad jis stojo jo pusėn. Tuomet suraukęs žvilgsnį pažvelgė į buvusią profesorę. Aš tai prisiminsiu mintyse tarsi įsirašė šią moterį į nepatikimų žmonių sąrašą, kuri jį drįso be jokios dvejonės įtraukti į pavojų. Taip, būtų galima sakyti, kad motina viską daro dėl savo vaiko, tačiau kur ji buvo anksčiau, kai viskam galėjo pasiruošti iš karto. Nežinia. O kas būtų, jei čia nebūtų šiandien pas ministrą užklydęs žmogus. Ir gi nežinia.
Jaunas magas jausdamas, kad tuoj gali visiškai prarasti blaivų protą ir mąstymą, nieko nebelaukė. Užsimerkė ir nebyliai sukrutinęs lūpas durstelėjo sau į koją su lazdele, kurią laikė savo kelnių kišenėje, jos nė neištraukdamas. Edgar'as liko sėdėti palenkęs galvą į žemę. Jis liovėsi kvėpavęs. Taip pat liovėsi ir senęs. Animagas dabar buvo tarsi uždarytas savotiškoje laiko kapsulėje, kurią atidarius net ir po tūkstančių metų, jis būtų vis dar tas pats, šiandien savo gimtadienį atšventęs dvidešimtmetis. Vaikinas save užkerėjo didelių pastangų reikalaujančiais "Užburtojo miego" kerais, taip atjungdamas save nuo išorės ir nebeleisdamas niekam lįsti į savo galvą. Ir jei vaikas, ketinęs maitintis juo buvo vis dar ramus, tai reiškė, kad jis staiga prarado apetitą arbą susirado kažką žmogiško jaunojo von Sjuardo kaimynystėje. Grįžtant prie Jeffter'io, dabar egzistavo tik viena bėdelė, kad jis savęs pažadinti negalės ir pasirinkdamas tokį sprendimą rizikavo būti sudorotas vampyrų, jei šie apsimetėliai. Rizikavo būti tiesiog išmestas kažkur. Tačiau neturėjo kito pasirinkimo. Na, iš tiesų turėjo, tačiau jie buvo nepriimtini. Jaunas burtininkas galėjo naudoti mirtinus arba sužeisti galinčius kerus, taip siekdamas pakenkti vaikui, tačiau ne jis kaltas, kad jo motinai suveikė motiniški instinktai tik paskutinę sekundę. Galėjo Edgar'as ir bėgti, bet čia gal būtų pati vela sužaidusi savo galiomis, todėl priimtiniausia ir logiškiausia atrodė tai, kas buvo padaryta dar vos prieš kelias minutes.

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • *****
  • 1371
  • Lytis: Vyras
  • ,,Turėk drąsos naudotis savo protu."
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #61 Prieš 23 valandas »
   - Oi, ne, tai toli gražu ne legenda, - atsakė Sorenas. - Be abejo, vadinamieji vampyrai ,,vegetarai" kaip ir aš daugiausia naudoja gyvūnų kraują, tačiau tai problematiška, - šyptelėjo, daugiau nebesigilindamas. Per atstumą pajuto vėstančią velos sūnaus kaktą, dabar kreivai šypsenėlei buvo pats laikas pasišalinti iš barzdoto balto snukio, ką ji labai laiku ir padarė. Laikas bėgo, situacija keblėjo. Situacija priminė šlubą senį, bėgantį trečią ratą aplink stadioną, jei sumanytume vaizdžiai palyginti. Amikai komanduojant, ką reikėtų daryti vyrams, stovintiems virtuvėje, auksaakis mažumėlę sutriko. Kelių šimtų metų senumo, jeigu kalbant konkrečiau - turbūt Soreno amžiaus įsitikinimai ir įsikalęs auklėjimas, draudžiantis skriausti žmones, darė savo. Senis von Sjuardas kol kas nedrįso nieko sakyti - jeigu nepaprieštarautų, sukeltų dar didesnį sūnaus pyktį, galbūt kas nors pagalvotų, kad jį sugundė vela. Jei paklustų savo įsitikinimams - galbūt tai taptų nedideliu įrašu sąraše po užrašu ,,Helijaus Lordeso mirties priežastys". Vaistytojui netiko anei viena, anei kita. Teoriškai būtų buvę itin lengva paimti ir pasigauti - ir panaudoti - kokį nors žiobarą, tačiau tai buvo dar šlykščiau ir nesąžiningiau...
   Svarstymus nutraukė žodžiai lyg šaltas vanduo - ,,pusiau žmogus, tačiau vis tiek pusiau vampyras". Sorenas sekundėlei įsmeigė šaltu tauriuoju metalu spindinčias akis į jas paveldėjusįjį - ką jo žodžiuose reiškia ,,vis tiek"? Ką reiškia nejaukumas jo balse? Gėdą, neapykantą, ar pavydą? O gal visų trijų kombinaciją?
   Sorenas kilstelėjo akis, kai darsyk prabilo jaunoji mama. Dar labiau jį nustebino - sakyčiau, maloniai nustebino - Fasiro pasisakymas apie prievartą. Sulaikyti liūdną šypseną, ramiame sūnaus tone išgirdus mirusiosios jo motinos balso gaidelę, buvo kaip niekad sunku. Visgi paveldėjo šį tą ir iš jos, o dabar it koksai Černobylio šešėlis visu pajėgumu spinduliavo aplinkui save šios ramybę ir užsispyrimą. Gal ir tą sarkazmą paveldėjo?.. Nors kaži... Šitą ne jis paveldėjo, o Venas...
   Kai pagalvoji, koks taiklus vardo trumpinys vampyrui, a?
   Bet dabar svarbu ne tai.
   Viena lygtis... Kaip išgelbėti jaunuolį nuo prievartos, kūdikį nuo mirties ir motiną nuo kategoriškumo? Na, gerai, įmanomos išspręsti čia tik dvi, tos dvi pirmos, o trečia jau ne. Kuri mama gi ne kategoriška? Ypač savo vaikams arba tiems, kurie gali būti atsakingi už jo nelaimę?
   Papildoma sąlyga - laikas ir sąžinė. Žiobaras - netinka. Čiorninovo eliksyras - netinka. Fasiras - oi, ne ne. Sorenas - deja...
   - O ką aš galėčiau padaryti? - tyliai pasiteiravo Sorenas Fasiro. Nuoširdžiai tikėjosi patarimo iš jo. Vis dar suko galvą, buvo tikras, kad įmanoma kažką padaryti...
   ,,Kas dar?" - pasijuto bemaž toks pat bejėgis, kaip tąsyk jautėsi, septyniolikto amžiaus pradžioj. Bet tada jis bent buvo vienas, lygtis irgi buvo viena, o buvo ir katilas, ir...
   - Ką? - nesuprato Sorenas, Edgar'ui einant pro jį. Žodžiai buvo tylūs, tokie tylūs, kad vargu, ar daugiau kas išgirstų per vaiko rėkimą. Bet Sorenas išgirdo. Ir dabar sustingęs dėl nežinios akylai stebėjo Edgar'ą, matė, kaip jis pasiėmė lazdelę...
   Žvilgsnį pabandė išblaškyti kažkieno žvilgsnis ar garsus įkvėpimas. Bet Sorenas aiškiai matė, kaip jaunuolis lazdele baksteli sau į koją ir... ,,Ką jis daro?.."
   Ar... Viena lygtis jau išsisprendė pati?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 23 valandas sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 10 mokslo metų vedęs NIV pamokas. Beje, vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 

Kas verda eliksyrus iš mandragorų, o kas - iš ašarų, plunksnų ir kančių...

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017