0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

Jeffter'io namas
« Prieš 3 mėnesius »
Tarp nemažai tiesią gatvę supančių namų stoviniavo ir Edgar'o Jeffter'io namas, nupirktas jo tėvų. Jį aplink supo ganėtinai aukšta gyvatvorė, kad stovint greta jos matysi tik namo stogą. Pamatyti galima ir antro aukšto langus, tik tam prireiktų pereiti į kitą gatvės pusę. Išvysti gyvą tvorą iš kiemo galima tik perėjus sidabru blizgančius, tačiau ne sidabrinius, siaurus, bet aukštus vartus, kurie niekad nebūna užrakinti. Per kiemą vingiavo nedidukas takelis vedantis iki pat namo durų. Daugiau viskas buvo padengta žole, o pats namas iš išorės nebuvo kažkuo išskirtinis, nuo kitų šiame miestelyje esančių namų.
Patekus vidun per visą namo ilgį ėjo pilkšvas koridorius, kurio gale buvo dar vienos durys vedančios į galinį namo kiemą. Tik patekus į namą ir pasisukus į dešinę pusę pateksi į nedidukę tačiau jaukią virtuvėlę, kurioje nieko daug nebuvo, staliukas, pora kėdžių, kriauklė ir dujinė vyryklė, ant kurios mėtėsi keptuvė su puodu. Paėjus kiek toliau koridoriumi, po ta pačia puse, kaip ir buvo virtuvė dar buvo galima patekti į du kambarius. Pirmiau pakliūtum į erdvią svetainę, kur prie sienos stovėjo nemaža spinta su stiklinėmis durimis, kurios saugojo prašmatnesnius indus skirtus veikiausiai čia užsuksiantiems svečiams. Kitoje kambario pusėje stovėjo laiptai vedantys į antrąjį aukštą, kur buvo dar trys kambarėliai, vienas didesnis ir kiti du mažesni, skirti svečiams, jei šie sugalvotų apsistoti nakvynei. Po svetainės laiptais dar stovėjo židinys, o viduryje kambario ovalus, pailgas stiklinis stalas apsuptas keletos fotelių ir sofos. Na, o pasukus už svetainės atsidurtum namo šeimininko miegamajame, kuriame apart plačios lovos, naktinio stalelio ir drabužių spintos daugiau nieko nerastum. Žinoma, tai dar ne viskas, kadangi liko nepaminėta kairioji koridoriaus pusė, kuri turėjo irgi dvi erdves ir jos buvo kone pačios svarbiausios Jeffter'iui visame name. Įžengus pro pagrindinį įėjimą ir įėjus pro pirmąsias duris iš kairės, būsi pasiekęs erdvią, gal net erdviausią patalpą, kurioje Edgar'as praleidžia kone daugiausiai laiko būdamas namuose. Ten kamputyje stovi rašomasis stalas ir kėdė. Daugiau nieko. Net sienos baltut baltutėlės. Taip yra todėl, nes tai treniruočių, magijos praktikavimosi kambarys, kurio išvaizdą pastato savininkas keičia dažnai, pagal tai kokio tipo praktika jis užsiima. Šis kambarys yra apgaubtas magijos, kad izoliuotų garsus bei iš lauko pusės pro langą visuomet būtų matomas įprasto kambario vaizdas. Ir paskutinysis kambarys esantis už šio yra Jeffter'io darbo kambarys. Jis išskirtinis, nes jame pilna grifiškos atributikos. Ant tamsiai rusvų sienų galima išvysti kybsant vėliavėlių, šalikų ir aišku Grifų Gūžtos herbą, kabantį virš nediduko židinio, prieš kurį stovėjo rašomasis stalas ir po kėdę iš abejų jo pusių. Ant to stalo gali pastebėti stovinčią įrėmintą nuotrauką, kurioje visaip besistaipo grifiukai, po iškovotos mokyklos taurės, kuri Edgar'ui buvo pirmoji. Netoliese stovėjo ir fotelis greta knygų spintos įtalpintos per visą sienos dydį. Pora lentynų buvo prikištos knygų apie visokius dalykus, kurių mokama Hogvartse, išskyrus apsigynimą nuo juodosios magijos. Taip buvo tik todėl, nes likusios aštuonios eilės buvo prikrautos būtent tokios tematikos knygų.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *
  • 677
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #1 Prieš 3 mėnesius »
   Į Godriko Daubą kažkur apie vidurnaktį įsuko motociklas. Kuo tolyn, tuo labyn lijo. Fasas važiavo ir tyliai keiksnojosi. Kairiąja ranka laikė rankose apsiaustu užklotą žmogaus dydžio ir svorio skudurą - man rodos, tik taip nualpusią mergaitę ir tepavadinsi, dešiniąja laikė motociklo vairą. Buvo visas pavargęs, sušlapęs, sušalęs, sustingęs ir sustipęs. Ir piktas, kad prisiėmė šią atsakomybę, nors per visą tą kelią nuo Londono iki Godriko Daubos pyktis jau buvo bebaigiąs išgaruoti ir užleisti vietą susitaikymui su esama situacija.
   Bet to dar buvo negana. Važiuojant gatve ir dar esant tolokai nuo namų, Fasiro motociklas sukosėjo  kaip peršalusi pelėda, anądien atskridusi ir atnešusi raštelį nuo tėvo, o tada ir visai užsilenkė.
   - Šūdas, šūdas, šūdas... - Fasiras nulipo nuo transporto priemonės, pasivarė ją į kelkraštį ir tamsoje pliaupiant lietui pamėgino susiorientuoti, kurioje maždaug vietoje yra. Juk tokiuose miesteliuose kaip Godriko Dauba valdžia visai nešvaisto pinigų naktiniam gatvių apšvietimui. Na, tik kartą ar kelis per metus - Mirusiųjų pagerbimo dienomis, per Kalėdas, Naujuosius ir panašiai. Ministras bereikalingai perbraukė šlapia ranka per šlapią kaktą, bet atrodo, kad tik tai ir padėjo susiprasti, kur jis yra ir kaip jam pasisekė.
   Fasiras stovėjo kaip tik priešais savo krikštatėvio namus supančią gyvatvorę. Savaime aišku, namuose jau buvo tamsu - šviesos nesimatė, bent jau žiūrint iš gatvės pusės. O gal bet kokią šviesą iki jai pasiekiant pusvampyrio akis privertė išblėsti šis bjaurus lietus... Bet kokiu atveju, tikimybė, kad Edgar'as Jeffter'is nemiegos, buvo juokingai maža, kad ir kaip Ministras norėjo, kad būtų priešingai. Bet pasimetęs ir užsiknisęs su visu šiuo reikalu, jaunuolis beveik nedvejodamas pasuko link sidabriškai žvilgančių vartelių, skiriančių gatvę nuo kiemo, uždarė juos paskui save. Skubiu žingsniu perėjo kiemą ir krumpliais pabeldė į duris. O tada pradėjo graužti sąžinė. ,,Kurio velnio aš jam trukdau, velnias... Galėjau tiesiog grįžti namo, o čia braunuosi..."
   ,,Kaip jau yra, taip." - Muninas grakščiai nutūpė ant peties ir pabandė nuraminti draugą.
   - Mhm, - numykė Fasiras, jau girdėdamas tylų bildesį, bylojantį apie namo šeimininko atsibudimą ir žengimą atrakinti ar tiesiog atverti durų. ,,Kažin, kaip jis reaguos... Atvaro krikštasūnis maždaug, su lavonu ant rankų kaip su nuotaka..." - pasišaipė iš savo situacijos von Sjuardas. Varnas garsiai iškvėpė orą.

Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #2 Prieš 3 mėnesius »
Buvo vidurnaktis, tačiau Edgar'as dar nemiegojo. Paėmęs vieną knygą iš savo darbo kambario, ją nusinešė į pačio vadinamą "Treniruočių kambarį". Jis neketino skaityti. Tiesiog norėjo atsidėti reikiamos informacijos turintį šaltinį, kuris gali padėti rytojaus treniruotėje. Vos tik knyga buvo padėta ant stalo, išgirdo kažką besibarbenant į duris. Sekundėlei sukluso, pamanydamas, kad nuo to sėdėjimo per dienas namie jam jau perkaito galva, o kur dar faktas, kad niekas čia nė nesilankydavo. Bet netruko susivokti, kad tas bildesys į duris buvo pernelyg tikroviškas, todėl patraukė jų link. Jaunuolis vos tik pravėrė duris nesusipratusiu žvilgsniu kilstelėjo antakį.
- Dar gražiau..,- tai buvo pirmieji jo žodžiai, kai išvydo Fasirą laikantį rankose kažkokį vaiką, kurio veido negebėjo įžiūrėti. Na, ir tikriausiai, jog vaiką, bent iš matomų gabaritų bandė spręstu. Kaip jis? Bandė išmąstyti, kaip krikštasūnis jį galėjo čia rasti, bet ilgai to daryti neteko. Vien susigaudžius, jog prieš tave stovi ministerijos darbuotojas, o ypač jos galva, palieka aišku, kad jiems vieni juokai yra gauti bet kokią informaciją apie neslapukaujančius asmenis.
- Atsiprašau. Užeik,- kiek atsikvošėjęs pravėrė plačiau duris ir pamojo ranka į koridorių, - Antras įėjimas po dešine,- uždarydamas duris iškart nurodė juodaplaukis uždarydamas savų namų duris ir nupėdino iš paskos.
- Kas nutiko?- paklausė iškart Jeffter'is, kuriam suvokti situaciją buvo per sunku. Nesuprato ko Fasiras čia atsibeldė tokiu metu su kažkokiu vaiku. Nesuprato ar vaikas tiesiog miega, ar jis sužeistas. Nelaukdamas atsakymo vis tik pristūmė vieną fotelių arčiau židinio ir pasiėmęs iš kišenės savo lazdelę pamosavo prieš jį, kad šis įsižiebtų. Jo akimis naktibaldoms reikėjo šilumos, nes atrodė, kaip permirkusios kojinės ištrauktos iš skalbenkės, su sugedusia gręžimo funkcija.
- Gali padėti savo draugą čia, jei jam nereikia išskirtinos pagalbos,- parodė į tą pristumtą fotelį ant kurio atlošo padėjo ką tik nuo sofos paimtą užklotą.
- Ar jums reikia sausų drabužių?- po šio klausimo pasikrapštė pakaušį suprasdamas, kad paklausė nelabai mąstydamas. Iš kur jis gaus jiems tų drabužių, kai jų neturi pats, apart savų. Nors kas žino, gal jiems ir tie tiktų.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *
  • 677
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #3 Prieš 3 mėnesius »
   - Sveikas, Edgarai, - namo durims atsivėrus Fasiro veidą iškreipė nervinga pavargusi šypsena. Von Sjuardui kiek palengvėjo, kad Edgaras atėjo gan greit ir neatrodė apsimiegojęs ar piktas lyg ką tik išverstas iš lovos. Greit tas vyptelėjimas, iš šalies nužvelgus šią absurdišką situaciją, ir išblėso. Nebebuvo čia ko ir šypsotis, savaime aišku. Lietus toliau nemaloniai merkė, todėl jaunuolis nesmagiai kilstelėjo petį, lyg iš nervų, lyg iš gėdos ar atsiprašomai, lyg bandydamas paprašyti Munino, kad šis silpniau spaustų petį nagais.
   - Ačiū, - Fasas dėkingas žengtelėjo vidun, atsigręžė, lūkuriuodamas namo šeimininko. Staiga susivokė,  kad, po teisybe, jis negalėjo žinoti, kur krikštatėvis gyvena. Bet sužinojo po to, kai pats namą nusipirko - pardavėjas nustebęs skėstekėjo pečiais, kad į Godriko Užkampį atsikrausto jau antras jaunas žmogus. O kadangi buvo ir plepus, tai dar pridūrė ir pirkėjo pavardę. O negana to, Edgaro gyvenamą vietą aptikti padėjo ir vampyriškos juslės. Pasukęs pro nurodytas duris, ministras automatiškai užvertė galvą, apsižvalgydamas po kambarį - gana erdvią ir gražią svetainę. Edgarui pristūmus fotelį, Fasas nuėmė nuo mergaitės savo apsiaustą (šis buvo neperšlampamas, todėl mergaitė buvo vandens praktiškai nepaliesta) ir paguldė ją kur palieptas. Po svetainę veikiai sklido židinio ugnies šiluma. Fasas, jausdamasis kaip koksai indėnas, drąsos išbandymo metu šokęs nuo krioklio ir būdamas šlapesnis negu šlapias, nedrįso net atsisėsti ant sausų baldų, todėl kol kas vis dar stoviniavo, pasisukęs į Edgarą, šonu į židinį.
   - Kad žinotum, kaip sunku paaiškinti, - vyptelėjo Fasiras. - Na, ji ne draugas, o draugė. Iš esmės, net ne draugė, tik šiek tiek pažįstama, - jaunuolis persibraukė per šlapius plaukus dar šlapesne ranka ir žvilgtelėjo į Muniną, kuris stovėjo prieš židinį išskleidęs sparnus iš išpūtęs krūtinę.
   - Ne, kur jau su tais rūbais... Jei reikės - pareisiu namo... - numykė Fasas. Tada prisiminė, kad krikštatėvis dar turbūt nė nežino, kad jie gyvena tame pačiame miestelyje.
   - Ojojoj, - sudejavo von Sjuardas, jau visai nusiminęs ir netekęs jėgų atsisėdo į fotelį. Jeigu kas - pats sutvarkys ir išdžiovins, pasižadėjo sau. - Tai čia tarp kitko, aš nusipirkau namą Godriko Dauboje, nes... - nutraukė mintį, susigriebęs, kad apie tėvą pasakoti visai neturi ūpo. Todėl apsimetė jau nebesusigaudančiu tarp savų minčių ir pradėjo pasakoti nuo kito galo.
   - Čia Elridė, grifė... Turbūt antrame ar trečiame kurse, nesu tikras... - atsiduso Fasas. - Pažįstami po vieno susitikimo... Sutikau ją Londone, po darbo. Ketinau važiuoti namo, o ji buvo jlvisai pavargusi ir pasiklydusi, kažką neaiškiai vapėjo apie tai, kad nebeturi namų, o tada nualpo man po kojom, - pasakojo eliksyrų profesorisus sūnus. - Nebūčiau sukęs pas tave, dar motociklui kažkas nutiko, o čia lyja... Atsiprašau, kad įsibroviau čia naktį, - su kaltės jausmu kalbėjo jis. Tada prisiminė, kaip motina dirbdavo ligoninėje.
   - Klausyk, o šalto vandens galėtum?.. - paklausė Fasiras. - Mama suvilgydavo kaktą ir smilkinius, tai padėdavo...

Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #4 Prieš 3 mėnesius »
Jeffter'is klausėsi ką šneka Fasiras ir pritariamai tik linksėjo galva parodydamas, jog sugaudo visą jo skelbiamą informaciją. Hogvartso profesoriaus sūnui paprašius vandens, namų šeimininkas nieko nelaukdamas nuskuodė virtuvėn, iš spintelės išsitraukė nedidukę stiklinukę ir prileidęs porą trečdalių vandens į ją parskubėjo atgal į svetainę.
- Štai,- perdavė stiklinį indą krikštasūniui iš savo pirštine padegtos rankos. Taip, jis net ir būdamas namuose dėvėjo pirštinę, kuri slėpė kadaise sužalotą ranką. Tuomet žvilgtelėjo į miegančią ar be sąmonės gulinčią mergaitę.
- Ar ji neturėtų būti Hogvartse šiuo metu?- iškart pasiteiravo ir nenuleidęs rimto žvilgsnio nuo jos truputėlį sulinksėjo galva pridėdamas prie klausimo, - Taip. Žinau. Nors iš veido gal ir nebūčiau pažinęs, tačiau iš vardo pamenu, jog praėjusiais metais tarp mūsų naujokėlių buvo toks vardas Elridė. Man regis ji buvo viena iš gabiausių pirmakursių,- bandė prisiminti, kadangi būdamas septintame kurse mažai teko bendrauti su jauniausiais koledžo nariais. Žvilgsniui pakrypus į Muniną suprunkštė. Šypseną kėlė jo mandrai, jei taip galima pasakyti, išmesta krūtinė link židinio.
- Užsiauginai pamaivėlį, tiesa?- užklausė Fasiro ir pats prisėdo ant sofos, - Primena Spaiką, kuris mėgsta pasipuikuoti prie tavo tėvuką, kai šiam kas nepasiseka,- dar labiau ėmė šypsotis kalbėdamas apie prisiminimus. Jie sukėlė šiokią tokią nostalgiją, kuri tarsi prarideno eilę lašų už trumpaplaukio akių. Jis ilgėjosi Hogvartso. Ten jautėsi kitaip. Jis turėjo draugų, pažįstamų, buvo gerbiamas koledžo narys, prefektas. O dabar? Dabar tarsi pamirštas. Net nesusisiekia nei jis su bendrakoledžiais, nei jie su juo. Tarsi viskas būtų baigta. O gal iš tiesų taip ir buvo, juk Hogvartsą baigė, ties to visi ėmė gyventi savus gyvenimus. Žinoma, sutiko ir Claudie ir tą patį Fasirą jau ne pirmą kartą po baigimo, tačiau tie susitikimai labiau vyksta iš reikalo pusės.
- Tai sakai nusipirkai irgi čia namą?- dabar jau šilčiau šypteldamas žaliaakis žvelgė į magijos ministrą, - Tai jau gal šeimą kuri?- tiesiai šviesiai teiravosi to, kas pirmiausiai šovė į galvą. O tokia mintis kilo ne be preteksto. Ir ne vien dėl to, kad manė, jog jis ir Claudie galgi yra pora, tačiau, kad ir nutraukė sakinį, turėjusį tarsi įvardinti naujo būsto įsigijimą. O žinant jaunojo von Sjuardo drovumą, tai buvo kone puiki priežastis atlikti minties šuolį. Kita vertus buvo pereitą prie mergaitės, o buvusio Grifų Gūžtos auklėtinio manymu, taip ir turėjo būti, nes iš čia esančių, jai dabar, rodos, labiausiai reikalinga pagalba.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *
  • 677
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #5 Prieš 3 mėnesius »
   Fasiras von Sjuardas nejaukiai palūkuriavo, kol krikštatėvis taip skubiai išbėgo vandens, atsistojo ir priėjo prie Elridės. Pridėjo delną prie mergaitės kaktos - ši buvo šilta, atrodo, ne karšta. Kai Edgar grįžo su stikline, jaunuolis išsitraukė iš apsiausto, kurį turėjo kairiojoje rankoje (mat iki to laiko jis nuo šalčio ir drėgmės saugojo mažąją grifę. Dabar Fasas net sudrebėjo supratęs, kad lazdelė nesunkiai galėjo iškristi ant kelio ir dabar bebūtų likę šakalyčiai), lazdelę.
   - Žinai, kiek atsimenu, jinai buvo velnių priėdus, - tarė Fasas vyptelėdamas. - Acio Elridės burtų lazdelę, - pasakė jis ir sugavo iš mergaitės kišenės iššokusį stebuklingą medžio dirbinį. - O atsidūrus nežinomoje vietoje su dviem praktiškai nežinomais žmonėmis... Nežinai, kas gali nutikti, - kalbėjo Ministras. Galbūt tai jau buvo kažkas panašaus į dėl darbo į kraują įaugusį atsargumą - juk Ministrui tekdavo ir dalyvauti Vizengamoto veikloje, susitikti su nusikaltėliais ar bent jau stebėti kitų pareigūnų veiklą su jais. Juokinga, palyginus, juk Elridė buvo tik antrakursė, jei tik Edgaro žinios nemelavo. Bet von Sjuardas padėjo ir savo, ir mažosios grifės lazdeles toliau, ant židinio, ir paėmė iš Edgaro rankų stiklinę su vandeniu.
   - Nežinau, kodėl ji ne Hogvartse... - tarė Fasiras, žvilgtelėdamas į Edgar. - Pagalvojau, kad galbūt dabar kalėdinės mokinių atostogos?
Gavęs stiklinę Fasas trumpam sutriko - nežinojo, kaip visgi su tuo vandeniu elgtis. Bet truputį vandens pilstelėjo sau ant rankos (kuri ir prieš tai nebuvo visai sausa, cha) ir perbraukė ja per Elridės kaktą, suvilgė smilkinius. Šiaip ar taip Faso rankos buvo kiek vėsesnės už normalaus žmogaus, o reikėjo tikėtis, kad būtent vanduo ir vėsumas budino nualpusiuosius iš tos keistos besapnės, kiek Ministrui teko girdėti, būsenos.
   - Jau gerai nežinau, kaip ji mokėsi, bet, kiek teko ją matyti, tai ne eilinis vaikis, - gūžtelėjo pečiais Fasas. Tada žvilgsnį patraukė pirštinė ant Edgar rankos. Niekad ir nepaklausė, kodėl jis buvo pirštinėtas. Klausė tik tėvo, bet šio nuomone tai buvo mada.
   - O klausyk, ko tu net namuose tą pirštinę nešioji? Visada maniau, kad šiaip ar dėl grožio, o žiūriu, kad net ne viešumoj nenusiimi... - paklausė jaunesnysis burtininkas.
   Pasekęs Edgar žvilgsnį ir pats smagiai šyptelėjo iš Munino.
   - Na, augom tai kartu, nuo gimimo... - tebešypsodamas tarė von Sjuardas. Varnas pajuto į jį susmeigtus žvilgsnius, pasisuko į jaunuolius ir piktai iškvėlė orą, o tada išpūtė krūtinę dar labiau ir iškėlė snapą aukštyn.  Fasas tyliai nusijuokė.
   - Šeimos tradicija buvo kiekvienam naujagimiui po gyvūną... - pasakė jis, vėl mintyse išvydęs besišypsančio Raveno ir Solveigos atvaizdus. - O šiaip jis tik bijo ugnies, o mėgsta šilumą. Išpučia krūtinę, kad drąsos daugiau būtų, - išdavė varno silpnybę eliksyrininko sūnus.  Išgirdusio repliką apie tėvą Faso veide šypsena priblėso. - Taip, - trumpai patvirtino jis, kad mažiau matytųsi jo paniūrimas, pasisuko atgal į židinį ir paukštį.  Kitas Jeffterio komentaras privertė Fasą išpūsti akis.
   - Kurti šeimą?! - bemaž pasipiktinęs šūktelėjo, o tada suprato, kad reakcija buvo per audringa kaip normaliam aštuoniolikamečiui. - Na, ne... A, tu pagalvojai apie Claudie? Tas susitikimas buvo atsitiktinis, nė nežinojau, kad ji dirba ten... - beieškodamas atmintyje tokio krikštatėvio klausimo priežasčių von Sjuardas prisiminė tą šelmišką Edgaro mirktelėjimą, reiškiantį ,,Nu, sėkmės". Fasas atsiduso.
   - Nusipirkau namą, nes reikėjo deklaruoti nuolatinę gyvenamąją vietą, o tokios dar neturėjau. O čia namas buvo gan nebrangus ir tvarkingas, - pasakė Ministras. Po žodžiu  ,,nebrangus" slypėjo faktas apie nelabai kokią Fasiro finansinę padėtį. Ačiūdie, tai ištaisyti padėjo nemaža alga. Bet dabar jaunuolis jautėsi it laikydamas visą maišą, pilną ylų, kurios nieko kita ir nedarė, tik smaigaliais skynėsi kelią pro drobę į šviesą. Paprasto pokalbio metu buvęs Hogvartso mokinys negebėjo nuslėpti kiekvieno sutrikimo ar šyptelėjimo dėl kažko jam nesmagaus ir norimo nuslėpti.
   - Tai taip, - tarstelėjo von Sjuardas. - O tu kodėl nusprendei būtent čia apsigyventi? Irgi dar vienas? - šyptelėjo šypsena, irgi bylojančia apie tikrąją klausimo prasmę - ar namų šeimininkas irgi dar nesiveda į namus šeimininkės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Fasiras von Sjuardas »

Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #6 Prieš 3 mėnesius »
- Ta prasme priėdus velnių?- Edgar'as norėjo, jog tiksliau jo krikštasūnis įvardintų tos velnius, nes daugelis vaikų būdavo savotiškai išdykę, tik vieni labiau, kiti mažiau. Po to gūžtelėjo pečiais nieko nesakydamas, tačiau ministras jaunuolio manymu kiek perdėjo, paimdamas mergaitės lazdelę. Burtininkui dar šiais metais baigusiam Hogvartsą neatrodė, jog mažoji galėtų pakenkti. Abejojo, jog galėtų mokėti atlikti kažką tokio burtų lazdele, kas pražudytų du suaugusiuosius. Aišku, nenuvertino jaunėlės, tačiau kažkuo baisiu nelabai norėjo tikėti.
- Ar darbas labai sekina? Gal nori eiti pailsėti? Nes atrodai pervargęs,- pūstelėjęs akis paklausė Fasiro, visiškai nekomentuodamas, jo apie Kalėdų atostogas. Negalvojo, jog nušoko nuo proto ar kažko panašaus. Suprato, kad darbas yra ne iš lengvųjų, kurį dirbant dienos gali susiplakti į vieną. Na, nebent kažkas pasikeitė Hogvartse, bet pagal įprastą tvarką, Kalėdų atostogos turėjo prasidėti vos už poros savaičių.
Prieš sulaukdamas atsakymo Jeffter'is spėjo ir pats sulaukti klausimo apie pirštinę. Yra klausė jo apie jo ranką, tačiau tiesiogiai taip ir niekam niekada neatsakė. Ne išimtis buvo ir šis kartas. Vienintelis skirtumas, jog pradžioje jis buvo paveiktas įvykio, padovanojusio jam pusiau metalinę ranką, o dabar jau keli metai, kai jis buvo su tuo susigyvenęs. Todėl nesukeldamas jokios neigiamos emocijos nusišypsojo ir atsakė:
- Ji man daug reiškia, todėl pastoviai ją ir mūviu,- nors tikroji priežastis ir nebuvo pateikta, jis vis tiek nemelavo. Pirštinė reiškė. Reiškė tą įvykį, dėl kurio jis ir dėvi ją.
- Tokie pat atsitiktiniai, kaip ir Hogvartse?- susijuokdamas perklausė buvusį bendrakoledžį, kai šis baigęs apie Muniną ėmė aiškinti apie atsitiktinius susitikimus. Na, tarkim pamintijo nelabai norėdamas patikėti šį kartą viralų sūnumi.
- Palauk, palauk? Kaip tais neturėjai?- pertraukė Fasą Edgar'as šis pareiškė, jog neturėjo kur deklaruoti gyvenamosios vietos,- Tai kur gi gyvenai prieš tai?,- visada buvo įsitikinęs, jog gyvena su tėvu, bent jau jo namuose, nes pastarasis jose greičiausiai retai matomas dėl savo užimamų pareigų Hogvartso mokykloje.
Eilinį sykį sugūžtelėjo pečiai, kai buvo pasiteirauto, kodėl jis pats čia atsibeldė.
- Tikslios priežasties nėra. Buvo namas. Tėvai pasiūlė nupirkti. Tai taip ir gavosi, jog dabar gyvenu čia.
Suprunkštelėjo juoku ir įtaisęs gudrų šypsnį veide papurtė galvą į šonus, kai išgirdo pats klausimą apie šeimą. Rodėsi, kad svetys norėjo dabar lyg atsilyginti tuo pačiu, paklausdamas būtent to paties klausimo, kurio dar neseniai klausė pats žaliaakis.
- Kol kas vienas šeimininkauju,- su šypsena veide atsakė, tačiau ją netrukus pakeitė rimtumo kupina išraiška, - Beje, mano reikalai dar nejuda, dėl kurių buvau užklydęs į ministeriją?- prisiminė vieną aktualesnių klausimų.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *
  • 677
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #7 Prieš 3 mėnesius »
   Pats to nejausdamas Fasas užvertė akis aukštyn, mintimis sugrįždamas į ežero salą, kurioje ir buvo susitikęs su Elride. Pro auksines kaip tėvo akis veikiai prabėgo jau bebaigiąs išblukti pokalbis, Elridės šypsena ir smalsumas, baltų plaukų sruoga, pešiojama ir blaškoma vėsoko rudens vėjo. Von Sjuardas nejučia pasisuko į mergaitę. Dabar jos plaukai buvo jau visiškai balti - štai, kodėl jis taip negreitai ją atpažino.
   - Įžūli, sakyčiau, - tarė buvęs grifas ir pasilenkė prie miegančios mergaitės veido lyg norėdamas kažką įžiūrėti. Giliai įkvėpė orą. Dažų kvapo nebuvo - plaukai dažyti buvo seniai. - Mėgsta rizikuoti ir nemėgsta būti silpna, - ,,Per šituos darbo mėnesius Ministerijoje supratau, kad net mažų vaikų, kurie nebūna ta pilka, taiki, nepavojinga masė, žvilgsnis skiriasi.". - Skamba kvailai, spėju. O tu pats jos nepažįsti, niekada susitikę Hogvartse nebuvote? - Tada Fasiras prisiminė tą įpykusios Endlercat žvilgsnį ir rėkimą ant jo, suaugusio žmogaus, kaip ant sau lygaus. Pusvampyris atsitraukė nuo mergaitės ir pasisuko į Edgar. Ką gi. reikėjo pripažinti, kad iš tiesų jautėsi pavargęs, bet pats manė, kad dabar tikrai ne laikas ilsėtis. Tiesą sakant, jis taip manė nuo pat darbo Ministerijoje pradžios.
   - Na, sunkus, - Fasiras vos vos šyptelėjo ir kilstelėjo pečius. - Bet ne, viskas gerai. Prisiilsėsiu grabe, kaip sakoma, - pajuokavo jis. Akį patraukė lazdelės, kartu padėtos ant židinio - galbūt šis pernelyg atsargus - netgi galbūt kiek paranojiškai ir visiškai kvailai - elgesys ir bylojo krikštatėviui apie ne visiškai blaiviai veikiančią Anglijos burtininkų galvą. Toji pati galva kelissyk palinksėjo, parodydama supratingumą, Edgarui atsakius į klausimą apie pirštinę. ,,Et. Matyt, ne aš vienas prisirišu prie visokių nesąmonių," - pamintijo pusvampyris, nė nenumanydamas, kad maišą su keliomis ylomis už nugaros slepia ne vienas.
   - Taip, atsitiktiniai, - darsyk patvirtino Fasas šyptelėdamas. - Kodėl gi turėčiau kažką slėpti, jeigu ir turėčiau kažkokius ypatingus ryšius? O apie Hogvartsą net šnekėti nereikia, žinai, visad buvau ir liksiu vienišius, - šyptelėjo jis. Kai Ravenas neįtraukdavo į visokias nesąmones, tai pats Fasiras nieko ir nebeveikdavo - nei kalbant apie mergiočių kabinimą, nei apie ką kita. Atrodo, neatsiminė, kad ir krikštatėvis būtų su mergiotėm lakstęs palaukėmis. Bet nors abudu - turiu mintyje šiame kambaryje stovinčius buvusius grifus - buvo ramūs ir rimti jaunuoliai, didžiausias skirtumas tarp jų, kuris vienam kirto kelią į šeimos kūrimą, o kitam - ne - rasė. Na, ir vidinis Fasiro širdies skausmas, kurį dabar buvo bemaž visai beužgožiąs beribis darbas ir rūpesčiai. ,,Na, o dabar turėsim dar vieną rūpestį," - į Fasiro minčių giją įsiterpė Muninas, snapu lyg netyčia kryptelėdamas į ant sofos snūduriuojančią Elridę. ,,Taigis, kad," - tarstelėjo von Sjuardas. Nors tikėjo ir manė, kad tai bus labai laikina.
   - Na, neturėjau, - gūžtelėjo pečiais lyg sakydamas ,,o kas čia tokio?" Fasas, kiek suglumintas tokio staigaus Edgaro pašokimo. - Tai šen, tai ten. Dažniausia pasilikdavau kabinete... - laiku užsičiaupė, o tada pratęsė: - Na, o kitu laiku apsistodavau kokiame... Hm, viešbutyje, ar šiaip, na, gyvenamą vietą atrasti juk nesunku, - tarstelėjo jaunuolis.
   ,,Ir tu tikrai neleisdavai laiko miške naktimis, ir po parkus neslampinėdavai, ir po kapines nevaikštinėdavai, na, ir tuščiuose namuose neapsistodavai, pinigų turėjai užtektinai, tai ir niekur kitur, kaip pavyzdingas Ministras..." - nerūpestingai vardijo varnas, apsisukdamas nugara į židinį ir vis dar iškėlęs snapą.
   ,,Skrudinkis, skrudinkis, šašlykėli," - paerzino varną atgal von Sjuardas.
   ,,Kai pagalvoji, tai čia aš pratinuosi," - atsakė varnas, o Fasirui nesupratus, kodėl, pratęsė: ,,Kai mudu degsim pragare. Tau skaudės labiau."
   - O, aišku, - linktelėjo galva eliksyrininko sūnus, viena fraze atsakydamas į abiejų pašnekovų kalbą, tik į vieną - tiesiogiai, o į kitą - sarkastiška prasme. Išvydęs krikštatėvio veide platėjančią šypseną dėl paties pusiau kerštaujant paklausto klausimo, Fasiras gudriai vyptelėjo.
   - Šeimininkauji vienas, bet čia galima suprasti nevienprasmiškai, - atsakė jis. Išgirdusiojo klausimą apie prisiminimus auksinės akys nukrypo į grindis, Fasiras papurtė galvą. - Ne, atleisk, dar neperžiūrėjau. Planavau tai padaryti rytoj ryte, kada būsiu normaliai pailsėjęs ir galėsiu viską peržiūrėti kaip žmogus, susikaupęs. Dabar daug darbo, tai į Vizengamotą pakviečia, tai šis, tai tas... - atvirai kalbėjo magijos ministras. - Beje, o tu pats dar niekur nedirbi? Tąsyk buvai užsukęs, bet taip ir nepapasakojai, ką pats veiki po Hogvartso baigimo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Fasiras von Sjuardas »

Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #8 Prieš 3 mėnesius »
Pats mintimis buvęs grifas grįžo į tas dienas, kai da buvo pirmųjų kursų moksleivis. Norėjo prisiminti tuomečius mokinius. Ir gerai pagalvojus jie nelabai kuo ir skyrėsi nuo Elridės, jei tai ką sako Fasiras yra tiesa.
- Juk visada būna ir įžūlių, ir tų mėgstančių rizikuoti, ar priimančiu neapgalvotų sprendimų,- gal itin įžūlus Jeffter'is pats nebuvo, gal tik labai, labai mažai daliai asmenų, kurių jis turėjo itin didelę priežastį nemėgti, tačiau neretai teko kažko imtis vadovaujantis ne visiškai blaiviu protu.
- Gal ko nors nori atsigerti?- pašoko staigiai nuo sofos prisiminęs, jog nieko nepasiūlė savo svečiui. Čia pat ir susigribo, jog nelabai ką tikriausiai ir gali pasiūlyti be vandens ir arbatos.
- Jei jau taip sakai,- palinksėjo juodais plaukais pasidengusią galvą gavęs atsakymą į klausimą susijusi su poilsiu. Tamsiaplaukis pats nebuvo pavargęs. Į miegus nei trupučio netraukė, nors ir buvo jau po vidurnakčio. Bet juk jis ir nebuvo iš tų, kurie anksti eitų miegoti.
- Gerai, gerai, tebūnie,- šypsena išpuošė veidą, nes kad ir ką šnekėjo dabartinis magijos ministras, juo, bent šiuo klausimu, jaunuolis negalėjo patikėti. Jam per daug čia tuomet visokiausių sutapimų atrodė.
- O tai tėvo namai?- primerkė akis. Nebuvo aišku, kodėl Fasiras miegodavo darbe, nuomodavosi kambarius ir panašiai. Buvo įsitikinęs, jog galėjo gyventi pas tėvą, kol pats būtų įsigijęs būstą. Buvo įsitikinęs, kad norėtų, galėtų gyventi pas jį nors ir visą savo gyvenimą.
Akimirkai stojo tyla, kai von Sjuardas įbedė žvilgsnį į savo varną, o šis į savo šeimininką. Rodės, kad jie žvilgsniu supranta vienas kitą.
- Kad nėra kur čia stengtis ieškoti dviprasmybių,- patikimo, kad jo žodžiai atspindėjo realią situaciją, be jokių kitokių galimų interpretacijų.
- Supratau,- tvirtai taręs žaliaakis atsiduso. Norėjosi išsiaiškinti viską kiek įmanoma greičiau.
- Kur aš dirbsiu?- su šypsenėle perklausė ir tuoj pat ėmė aiškinti, kodėl yra nedirbantis, - Susirasiu darbą, padirbsiu savaitę, o vėliau eisiu dirbti valytojų į Azkabaną?- šis sakinys galėjo pasirodyti su šiurkštumo prieskoniais, tačiau kalbantysis neatsakinėjo piktai. Ir taip, neatmetė galimybės, jog gali pakliūti į Azkabaną, bet ir dirbti nelabai ką norėjo, ar nelabai matė patinkančio darbo. Bent šiuo momentu. Jam labiau patiko, tai ką jis darė dabar.
- O visas mano veiksmas vyksta čia. Gyvenu ir tiek. Treniruojuosi bei gilinu savo, kaip burtininko, įgūdžius,- sušvelnėjęs tonas atskleidė tai, ką vaikinas veikia būtent po to, kai baigė Hogvartsą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *
  • 677
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #9 Prieš 3 mėnesius »
   Fasiras von Sjuardas sučiaupė lūpas mąstydamas. Kuo toliau, tuo daugiau pats sau atrodė kaip pervargęs nevisprotis. Velnių čia supanikavo dėl mažos mergaitės, velnių ėmė traidalioti? Įkvėpė oro vieną gurkšnį, iškvėpė, įkvėpė antrą, iškvėpė. ,,Viskas tvarkoj," - tarė sau. Žvelgė į tebegulinčią Elridę.
   - Na, taip įžūlių yra daug, - sutiko Fasiras. - Bet ši - ypatingai. Kad ir šiandien. Netyčia atsitrenkė į mane gatvėje ir aprėkė, pašnekėjo kažką, leisdama suprasti, kad nebeturi namų... Na, nežinau. Retas vaikis taip šnekėtų. O gal ir ne. Nežinau, mažai patirties turiu su mažiais, - pasakė Fasas ir kilstelėjo akis į krikštatėvį. - Tu juk buvai prefektas, turėjai bendrsuti su jauniausiais, jiems padėti, taip? Tu turėtum geriau ir žinoti, - padarė gan logišką išvadą von Sjuardas. - Tai nemanai, kad ji kažkuo skirias? Juolab, ir baklti plaukai, man rodos, ne taip ir populiaru. Jau stilius toksai... Gana maištingas, - Fasiro lūpas iškreipė kreiva šypsenėlė. Pats buvo juodaplaukis, visuomet vienoda tvarkinga ševeliūra.
   Fasiras vėlgi kiek nustebusias akis įsmeigė į vos vieneriais metais vyresbį jaunuolį.
   - Ne, tikrai ačiū už pasiūlymą, bet atsisakysiu, - šyptelėjo Fasiras. - Kiek tdn kilometrų nuo Londono iki Godriko Daubos? Ir važiuojant visą kelią lijo. Tai ir atsigėriau, ir prisigėriau kaip kempinė, - pasišaipė iš savęs, tada vėl prisiminęs atsistojo ir su nemažomis pastangomis nusirengė šlapią švarką, apmaudžiai skėstelėjo rankomis.
   - Velnias, reikėtų paržygiuoti namo, šit ir įsibroviau šlapias kaip vilkolakis, - pasakė ir padarė kalbą vaizdingesne burtininkų mėgstamu palyginimu. Šiuo atveju jis turėjo nusksmbėti labai paradoksaliai. Fasas pažvelgė į jau išsidžiovinusį plunksnas varną susidomėjusį pėdinantį artyn Elridės ir juodomis akutėmis stebeilijantį į ją. - Gal ir parlėksiu? - paklausė Fasas. - Grįžčiau greit, už pusės valandos.
   Bet toliau užšnekintas Ministras buvo priverstas bent kuriam laikui šią mintį užmiršti - iš pradžių neakivaizdiniai kaltinimai juokais dėl galimų šiltesnių santykių su Claudie slėpimų, o vėliau ir rimtesni. Į pirmuosius juodaplaukis jau net ir neatsakė, o ignoruoti sntruosius tokios prabangos  sau leisti jau negalėjo. Šit kaip būna, kai koksai aštrus daiktelis iš maišo išlenda.
   - Na, jis dabar Hogvartse gyvena... - Fasiras išvengė ir žodžio ,,tėvas". Dabar savo viduje karštligiškai svarstė įvairiausius variantus teiginių, kuriais dabar gslėtų pasiteisinti, kodėl visgi netupi po tėvo sparnu. Meluoti krikštatėviui visgi visiškai nesinorėjo. - Nežinau, ar išvis turi namą, - pasakė ir suprato, koks skystas yra šis argumentas. Išspaudė blausią šypseną: - Na, ir panorau gyventi vienas.
   Ir tai buvo tiesa, tik nepilna. Ką gi padarysi, kad gyvenimas bei žmonių ir kitų padarų asmenybės bei santykiai yra tokie sudėtingi. Juk retas žmogus ar nežmogus težinojo, kad Sorenas, jo biologinis tėvas, kurio jis jau nebepripažino savo tėvu, buvo savanaudis! Iš tiesų, tai vienas Fasiras ir težinojo. Senis savanaudis, pasipūtęs dėl savo grynakraujės kilmės, bailys, negebantis apginti savo šeimos!.. Šiukšlė. Ne tėvas. Fasiro kumštis, laikantis apsiaustą, sekundėlei susigniaužė, ant grindų begarsiai nutyško ir į kilimą susigėrė keli vandens lašai. Ir vėl - lašai.
   - Patikėsiu, jeigu jau taip sakai, - šyptelėjo Fasiras į atsakymą dėl galimų dviprasmybių. Matyt, ne vienas auksaakis buvo toksai vienišius su savais darbais. Kitas Edgaro atsakymas į klausimą, atrodo, tik dar labiau patvirtino šį galimą faktą, o Fasirą kiek suglumino.
   - Tai tu kol kas nieko neveiki, nes lauki, kol peržiūrėsiu tą prisiminimą? - lyg ir netikėdamas savo padaryta išvada ar spėjimu paklausė Fasas. - Nemanau, kad tu, Edgaras Jeffteris, mano krikštatėvis, buvęs Grifų Gūžtos prefektas ir žmogus, kuriuo, mano manymu, tikrai daug kas pasitiki - ir ne be reikalo - galėtų būti iškrėtęs kažką tokio baisaus. Netikiu, - susiraukė von Sjuardas. - Bet ką gi, - atsiduso jis. - Tu bent treniruojiesi, nešvaistai laiko veltui, kas yra pagirtinas dalykas.
   Naktinio svečio akys vtl nukrypo į mergaitę, gulinčią ant fotelio. Sekundėlei Fasirui pasivaideno, kad ši sukrutėjo. Jaunuolis klausiamai pažvelgė į krikštatėvį.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • III kursas
  • *
  • 184
  • Taškai: 209
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #10 Prieš 3 mėnesius »
Elridė įtemtai klausėsi, ką kalba kambarėlyje esantys vyrai. Mergaičiukė labai bijojo ir nesuvokė, kas įvyko, nors stengėsi. Pagal balsus ji sumojo, kad yra du vyrai tam pačiam kambary, tačiau jos tai visiškai netenkino. Grifiukės galvoje sukosi tik viena - pabėgimo planas. Kaip aš čia patekau... Elridė svarstė kaip turėtų pabėgti nuo dviejų vyrų, kurių nematė, be lazdelės, nes jos nebejautė niekur. Iš tikrųjų suvokusi, kad nebejaučia burtų lazdelės ji nebeturėjo visiškai drąsos. Juk šiek tiek pramokusi burti ji tikėjosi pabėgti iš tokių situacijų, o čia ją atėmė. Mergaitei sukilo didžiulis baimės jausmas užgožiantis protingesnes mintis. Jos mintys linko į tai, kad viskas negali būti dėl jos gerumo. Na, kaip galėtų būti dėl jos gerovės, jei burtų lazdelę atėmė, vienintelį jos ginklą. Elridė pabandė atsiminti, kas nepersenai nutiko, tačiau galvos skausmas visą tai stipriai apsunkino. Po ilgų pastangų, jos manymu, ji atsiminė Fasirą, nors puikiai neprisiminė jo vardo. Vyrą, kurį sutiko gatvėje, kurį buvo sutrikusi prie ežero, ant kurio rėkė bereikšmius dalykus, nes buvo įpykusi. Įpykusi dėl kažko, ko tuo metu neatsiminė. Mergaitei dar kartą teko pasukti galvą, dėl ko ji buvo įpykusi. Atsiminusi vieną kapą ji pajautė šiokį tokį ilgesį, tačiau atminčiai priartėjus prie antrojo suspaudė širdį. Elridė išgyveno tai dar kartą. Dar kartą tą klaikų skausmą, spaudžiamą gerklę dėl kurios rodės, kad ji uždus. Viskas plaukė vėl, kitų žmonių ašaros, nors jų ir daug nebuvo. Elridei pasidarė dar liūdniau, prie jos močiutės kapo stovėjo tik dar kelios močiutės, kurios kažkada ateidavo į namus kavutės su sausainiais. Po visų ceremonijų pasiliko tik ji viena, niekas nė nepriartėjo prie mergaitės mamos kapo. Grifiukė ten buvo kelias valandas, nors būtų buvusi, kad ir visą laiką, kurį gavo laisvą neiti į Hogvartsą. Bet kvailas lietus išstūmė ją iš ten, nes ji jo nemėgo. Ji nekentė lietaus, nors nežinojo kodėl, bet nujautė, kad tai susyja su praeitimi. Mergaitė sudrebėjo nuo viso to ir nė nepajautė, kaip jai ištryško ašara. Bet tuo metu ji pajautė dar kai ką. Grifiukė jautė kažkieno žvilgsnį. Mergaitė nematė, kas ją stebi, ar kokio stoto vyrai buvo kambarėlyje, bet jei jau ji neturėjo burtų lazdelės situacija nieko gero nežadėjo. Mergaičiukės rankos dar labiau sudrebėjo. Ji nenorėjo dingti ir toliau miegoti, tačiau jai buvo nesaugu, o juo labiau vienoje vietoje gulėti ir nejudėti nebuvo taip lengva tokiai kaip ji. Elridė sukaupė atgautą energiją, nors jos nedaug te atgavo, ir sugniaužė kumščius. Velniai čia dedas, bet blogiau nebus. Grifiukė staigiai šoko iš vietos kur buvo paguldyta. Ji pajautė didžiulį svaigulį, jai linko keliai, tačiau nesirūpindama mergaitė pasileido pamačiusi duris. Ji tikėjo, kad išėjimas čia pat, nors nė nesitikėjo, kad pabėgimas pavyks. Elridė tikėjosi bent pamatyti kambarius ir sužinoti kur ji yra, bet ji nesigaudė. Nesigaudė koks ten buvo kambarys, o svaigulys neleido geriau suvokti. Ji atsitrenkė į kažką, bet jo net nepajudino. Grifė nesuprato tai buvo siena, ar žmogus, bet, kad daugiau ant kojų nepajėgs išsilaikyti jai buvo aišku kaip du kart du.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Elride Endlercat »

Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #11 Prieš 3 mėnesius »
Edgar'as klausė, ką Fasiras šneka apie mergaitę, kurią atsigabeno čionais kartu su savimi. Klausydamas tuo pačiu buvęs grifas filtravo visą informaciją. Kai svetys baigė tai, ką norėjo pasakyti, namų šeimininkas dar sekundėlę pagalvojo.
- Šiaip ar tai vieni esame daugiau, kiti mažiau įžūlūs,- tarsi teisino moksleivę, - Aprėkė nei iš šio nei iš to? Sakė nebeturi namų?- garsiai perklausė tarsi tai padėtų suvokti geriau visą situaciją, kas buvo gana sudėtinga, - Gal ji tiesiog buvo pervargus? Gal labiau emociškai išsekusi ir nebesipaistė pačioje aplinkoje bei nemąstė ką šneka? Jei jau net sąmonės neteko,- vaikinas neatmetė galimybės, jog jai kažkas ir iš tiesų nutiko, vis gi keistas tas faktas, kad ji buvo sutikta Londone tuo metu, kai Hogvartse dar vyksta pamokos.
- Taip buvau. Ir bendraudavau su jaunaisiais mūsų atstovais. Bet žinai, juk aš labiau turėjau būti lyg jų pagalbininkas bendrais Hogvartso reikalais. Aišku, būdavo, jog tekdavo išspręsti ir vieno kito grifiuko problemėlę. Vieni drąsiau atsiskleidžia, kiti labiau vaikšto ratais, šnekėdami bala žino ką, kol priveda prie to ko nori. Bet kaip ir minėjau, visi yra daugiau ar mažiau saviti bei skirtingi,- pabandęs įvertinti jaunesniųjų Grifų Gūžtos mokinių elgseną šyptelėjo, kai Soreno sūnus užsiminė apie Elridės plaukų spalvą.
- Neteisinga būtų vertinti pagal išvaizdą,- iškart po savo nuomonės juodaplaukis uždavė klausimą, - Ar visi goblinai yra tokie bjaurūs, kaip jie atrodo iš išorės?
- Bet, jei ko norėsi, nesidrovėk, prašyk. Pabrėžiu nesidrovėk,- susijuokė, o savo žodžius pabrėžė vien dėl to, nes kiek pamena, ministras turėjo tą savo savotišką kuklumą.
- Jau nori eiti?- pasiteiravo Edgar'as, nes vėlei nelabai suprato savo buvusio bendrakoledžio, kai šis pareiškė, jog reiktų žygiuoti. Na, šita dalį suprato, bet keistai jam nuskambėjo "Gal ir parlėksiu", "Grįžčiau greit".
- Netikiu, jog neturėtų namų,- nenorėjo sutikti su Fasiro teiginiu, kai kalba pasisuko apie jo tėvą,- Nes kur gi jis dėtųsi, jei baigtų dirbti mokykloje?- bet čia buvo priverstas susimąstyti apie tai, jog daugiametis profesorius tikriausiai nebūtų ir neturėtų preteksto būti išmestas iš mokyklos, o jei nusprėstų pats išeiti, tai galėtų iš anksto susiorganizuoti sau gyvenamą vietą, - Nors.. Gal iš dalies ir galima būtų patikėti,- dalinai pakeitęs savo nuomonę žaliaakis šypteldamas linktelėjo galva, - Na, o jei turėjai noro pats vienas gyventi, tai suprantamas tavo sprendimas,- bet pala, pala! Vėl jaunuolis pastebėjo kažkokią spragą, - Ar tu nebendrauji su savo tėvu?- mat užkliuvo buvusiam grifų prefektui žodis "nežinau".
- Nemanau, jog kažkas pasikeistų, jei jį ir peržiūrėtum, bet tiesiog nusimestų papildomas rūpestis,- sakydamas, kad nemano, jog kažkas pasikeistų, turėjo tą atvejį, jei nepakliūtų į Azkabaną, nes pakliuvimas į magijos ministerijos suteiktą prieglobstį nusikaltėliams savaime aišku, jog atneštų tam tikrų, priverstinų pokyčių.
O galbūt neturėtų?- nemanė, kad visi besąlygiškai pasitikėti juo. Ir tai, ką būtent davė jaunajam von Sjuardui ištirti, buvo vienas iš įvykių, kuris pagal patį to įvykio dalyvį galėjo smugdinti tą pasitikėjimą juo. Net nebuvo tikras, ar didžioji dalis išvis Hogvartse prisimena jį.
- O tu dirbi kone įtakingiausioje vietoje ir ją laikai laiko švaistymu?- tik spėjo paklausti ir pajuto krikštasūnio žvilgsnį kilstelėtą nuo Elridės. Pats žvilgtelėjo į ją. Kaip ji sukrutėjo Jeffter'is nematė. Jis žvilgtelėjo tuo momentu, kai ji stryktelėjo iš fotelio ir lyg kokia raketa pasileido greitai bėgti tarp svetainės stalo ir sofos, į tarpą, kuriame stovėjo Edgar'as. Jis nelabai suprato kas dedasi. Mergaičiukė judėjo sparčiai jo link ir nė nestabdė, ko pasekoje trinktelėjosi, gana stipriai, į jį. Nors trumpaplaukis dar vis bandė susivokti kas čia ką tik įvyko, tai neaptemdė visiškai jo galvos ir reakcijos jis neprarado. Vos tik antrakursė stuktelėjo, ji ėmė virsti atgalios. Buvęs Hogvartso moksleivis stvėrė ją kaire ranka už jos peties. Bet kritimo nestabdė. Leido jai kristi. Tik šiek tiek suktelėjo grifę dešiniau savęs, jog šioji kristeltų tiesiai ant minkštos sofos, o ne ant grindų, ant kurių būtų galimybė ir užsigauti.
- Viskas gerai?- iškart teiravosi susirūpinusiu veidu žvelgdamas į baltaplaukę.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *
  • 677
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #12 Prieš 3 mėnesius »
   Fasiras von Sjuardas, besiklausydamas krikštatėvio, ginančio mergaitę, neištvėręs šyptelėjo ir tarsi pasiduodamas iškėlė rankas.
   - Gerai jau gerai, turbūt, kad perspaudžiau, paimdamas tą lazdelę, - prisipažino jis. - Bet jeigu ji dabar yra sukrėsta, tai tik ir dar vienas argumentas spėjimui, kad ji gali elgtis pavojingai, - kalbėjo nė neįtardamas, kad baltapūkė grifė dabar turbūt jau budri ir tik apsimeta, jog miega. Atrodė, kad kažką įtarė varnas, keistai stebeilijantis į merginą, bet taip nebuvo. Išgirdęs palyginimą apie goblinus, Fasiras pakreipė galvą.
   - Plaukų spalva dabar dažniausiai yra žmogaus pasirinkimas, kuris apie jį tikrai šį tą pasako. Tai faktas, - atrėmė jis. - O, goblinai turbūt labiausiai ir tinka lyginti su padūkusiomis mergaitėmis, - pusiau juokais kalbėjo, ranka mostelėdamas į Elridę. - Iš tiesų, mažokai su goblinais bendrauju, bet nesavanaudis ir patikimas goblinas yra itin retas. Na, bet juokas juokais. Vis tiek prisipažįstu, kad kiek per smarkiai sureagavau. Įprotis, - jau liūdniau vyptelėjo ministras, leisdamas suprasti apie darbo praktiką, na, tiesą sakant, būtent tokią - retą.
   Krikštatėviui taip pabrėžus nesidrovėjimą ir prašymą, Fasas šyptelėjo ir linktelėjo. Tiesą sakant, pats sau neatrodė labai jau kuklus ir drovus. Veikiau tiesiog ramus. Ir nereiklus. Šit, kaip nereikia ir gryčios. Bet sausų drabužių gauti būtų visai neprošal. Bet abejodamas gūžtelėjo pečiais ir atsistojo. Pasisuko į langą, išgirdęs tam sykiui staiga pasmarkėjusį lietaus baladojimąsi į langą. Tai kirto per norą netgi labai greitai bėgti namo. Juolab, kad sausam grįžti atgal būtų sunku ir su kerų pagalba.
   - Aš nesakiau, kad Magijos Ministerija yra laiko švaistymas, - kiek sutrikęs pasakė auksinių akių paveldėtojas. Atsiminęs, ką kalbėjo, suprato, kad krikštatėvis turbūt klaidingai jį suprato iš pagyrimo dėl treniruočių. - Turėjau mintyje, kad tu nesėdi rankų sudėjęs, na, tu, ko gero, taip ir negalėtum, - šyptelėjo. Ar kas nors kada nors matė Grifų Gūžtos prefektą švaistant laiką? Galbūt ir taip, bet, ko gero, tikrai ne Jeffter'į. Ko gero, šis žmogus ir Fasui buvo vienas iš veiklumo ir laiko vertės suvokimo mokytojų. Na, kas dar? Dar - visuomet Fasą kur nors ištempdavęs kažką nuveikti - ar gražaus, ar nelabai - brolis dvynys. Visiška priešingybė. Neramus, nedrovus, netylus, nededantis, tiksliau, nedėjęs per daug pastangų į mokslus. Bet nuoširdus. Kur kas nuoširdesnis už savo beveik visiškai identišką kopiją - na, gyvą kopiją - stovinčią šiame jaukiame kambaryje su židiniu.
   - Ką turi mintyje su tuo, kad niekas nepasikeis, kai peržiūrėsiu prisiminimą? - paklausė von Sjuardas. - O tu dar kažkam jį davei? - pasitikslino. Bet suprato, kad jei jis ir pasinaudotų savo padėtimi, padėdamas išvengti nemalonumų, krikštatėvis tikrai kastųsi iki teisingumo. Turbūt net ir neleistų taip padaryti. Štai, kodėl vidurinysis von Sjuardas, už Fasirą jaunesnis vos dešimčia minučių, taip dažnai šaipydavosi iš jo krikštatėvio. Dėl per didelės sąžinės.
   Ir nutiko tai, ko eliksyrininko sūnus bijojo ir kam jau ruošėsi psichologiškai, kad neišsiduotų.
   - Ką? - perklausė, kad laimėtų laiko. Tegul krikštatėvis pakartoja klausimą apie tėvą, o jis per tą laiką sumąstys. Bet taip staiga paklaustas ministras vis tiek sekundėlei kaltai nusuko žvilgsnį, karštligiškai mąstydamas, ką atsakyti, kad nepameluotų ir išvengtų... Kad ko išvengtų? Ak, taip. Klausimų. Visiškai nereikalingų klausimų. Bet kita vertus... Gal tegu pasaulis sužino apie tamsiąją Soreno pusę? Bet ne. Fasiras nenorėjo to daryti. Lyg ir dar jautėsi skolingas tėvui, lyg bijojo. Ir sąžinė. Jis ne kerštautojas. Bet ką į tai - vien į tas smerkiančias mintis apie tėvą pasakytų Edgaras?
   Bet čia jų pokalbis nutrūko. Staiga pašokusi Elridė blaškėsi po kambarį, Fasiras jau šoko ją sugauti, kai ši smarkiai trenkėsi į čia pat stovėjusį namo šeimininką. Edgarui klausiant, ar baltaplaukei viskas gerai, ministras pažvelgė į jį bei nutaisė triumfuojančią veido išraišką. ,,Matai? Atsargumas yra gerai. Sakiau." - sakė von Sjuardo veidas. 

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • III kursas
  • *
  • 184
  • Taškai: 209
Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #13 Prieš 3 mėnesius »
Mergaitė pajautė kaip ją kažkas suėmė ir pasodino. Trumpam ji apsidžiaugė, nes nemanė, kad ilgiau būtų išsilaikiusi ant kojų. Jos žalios akys nukrypo prie tolėliau stovinčio Fasiro. Mergaitei atrodė, kad jis ją išdavė kažkam. Pažvelgusi į kitą vyrą ji susiraukė ir garsiai atsiduso. Mergaičiukė neturėjo jokio noro kalbėti. Ji vis dar nesugebėjo suvokti situacijos. Nežinojo, ar gerais kėslais papuolė į tokią vietą. Elridė kambarėlyje pastebėjo keistoką gyvūną - varną. Todėl, kad mergaitė paukščius nelabai mėgo ji prunkštelėjo ir nusuko žvilgsnį. Elridė atsisuko į ją pagavusį vyrą ir ėmė svarstyti ką turėtu sakyti.
-Kur esu ir ar greit paleisit iš čia? Atgal į Londoną,- atsakiusi ji dar kartą apsidairė. Elridė vis dar šiek tiek drebėjo. Jai virpėjo balsas, nors ji norėjo atrodyti tvirta. Tvirta, nes tokia uuvo močiutė netekusi dukros. Grifiukei net širdis suvirpėjo, kai ji susiprato, kad močiutė net ir netekusi dukros prieš ją buvo tvirta ir stipri. Elridė nematė jos verkiant niekad ir tuo žavėjosi. Mergaitė grįžo į realybę ir šyptelėjo. Ji nebeturės galimybių matyti jos šypseną, ar girdėti jos gražias pasakas. Elridė nebežinos, kur praleisti atostogas, kai negalės būti Hogvartse, o tai ją stipriai erzino. Jai be liko šuo, kurį paliko Hogvartse. Eh... Įdomu, ar jis ten niekieno namų darbų nesukramtė... Mergaitei iškilo dar vienas klausimas, kodėl ji apalpo. Jai atrodė, bent ji bandė sau įrodyti, kad buvo sveika. Mergaitė atsiminė, kad ji ramiai stovėjo, nugrimzdo į mintis, o tada bum. Mažajai grifiukei tai buvo per daug įtartina, ji dar niekados nebuvo praradusi sąmonės. Jos akys nukrypo prie vaikino sutikto mieste. Elridės akys užsiplieskė pykčiu, rodos, ji norėjo suvalgyti Fasirą gyvą. Kurį laiką besitramdydama ji sugniaužė kumščius. Jis turbūt ir lazdelę atėmė... Eh... O gal jis tikrai ateivis? Tyliai savęs paklaususi ji pažvelgė į jo akis ir šyptelėjo. Ateiviai tokių neturi, bet yra magiškų gyvių, kurie tokias turi. Jai atrodė kiek juokinga, ji galėjo spėlioti ir spėlioti, bet nusprendė, kad kažkada išsiaiškins pagrįstai.
-Ką tu padarei man! Jei jau nesileidžiu į kalbas turi mane užmigdyti?!-ji atsistojo piktai žvelgdama į vyresnėlį. Mergaitė, rodos, atgijo ir galva jai nebesisuko. Ji degė pykčiu, nes norėjo būti palikta viena. Bet ateivis iš ežero neleido tam norui išsipildyti, gaila, tai nutiko būtent tuo metu, kai ji nebemokėjo valdytis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Elride Endlercat »

Ats: Jeffter'io namas
« Atsakymas #14 Prieš 3 mėnesius »
- Sukrėsta, nesukrėsta, vis tiek labai mažai šansų, jog tau sugebės pasipriešinti pirmų kursų mokinys,- Jeffter'is ir toliau buvo įsikandęs savo ir netikėjo, kad šis mergaičiukas, atgabentas į jo namus, galėtų pakenkti.
Jau juoką kėlė ir diskusija apie išvaizdą, plaukus. Buvęs grifas nusijuokė.
- Tebūnie,- atrodo sutiko su Fasiro pateiktu faktu, bet nieko nelaukęs vos gi nesusilaikė nemesdamas replikos, kuri atspindėtų jo pozicijas, - Bet tikriausiai vis gi žinai, jog atrodantys neiššaukiančiai ir padoriai, praeityje gebėjo pridaryti daugybę blogo.
- Ką turi omenyje sakydamas tuomet, jog nešvaistau laiko?- tiklinosi Edgar'as, jam juo praktikavimasis patiko, tačiau ar tai nebuvo laiko švaistymas, to nežinojo ar bent negalėjo šiam momentui pasakyti, kadangi tuo kuo dabar užsiiminėjo, nelabai galėjo jam duoti naudos. Tuo labiau kitiems. Tam, kad būtų išpešta kažkas naudingo, turėjo tikriausiai būti kažkokia specifinė situacija.
- Na, aš treniruosiuosi namuose toliau, o tai reiškia, kad niekas nepasikeis,- kiek susiraukė, kai jaunasis von Sjuardas pasidomėjo ar niekam nedavė šio prisiminimo, - Ne, o kodėl klausi?- susidomino šis keistas klausimas. Juk koks skirtumas kas žinos, kas ne. Bent jau juodaplaukiui, tai buvo didelės reikšmės. Aišku, nesiskelbė visiems iš eilės ką yra padaręs, tačiau jei nutiktų taip, jog tai šoktų viešumon, tai priimtų tai, kaip bausmę, kurios nusipelnė.
Edgar'as nė nespėjo perklausti klausimo, kaip ten vystosi bendravimas tarp Soreno ir Fasiro. Iš pokalbio vėžių buvo išmuštas, pabudusios mergaitės. Besidžiaugiančios ministro išraiškos nepastebėjo, kuri bylojo apie jo teisumą, kad mergaitė gali pridaryti problemų. Kaip ten bebūtų, jaunuolis būtų ir vėlei prieštaravęs savo krikštasūniui, nes tai ką regėjo buvo tik menkutė problema.
- Godriko dauboje,- rimtai žvelgdamas į Elridę, jaunasis burtininkas nurodė jai jos būvimo vietą, - Prašom, eik nors ir dabar,- ranką ištiesė link išėjimo ir švelniai nusišypsojo, norėdamas parodyti, jog jos jokiais būdais čia nelaiko, ir jog ji neturi ko bijoti, - Tačiau ar tai tinkamas metas? Gal sulauk rytojaus? Vis gi spėju dar neturi tiek jėgų, jog be vargo pasiektumei Londoną,- pasisuko į Fasirą, tik jau be šypsenos veide, - Tavęs dar kartą irgi paklausčiau to paties, nors ir gyveni čia pat,- bet čia netrukus į pokalbį įsiterpė šviesiaplaukė mergaitė. Šį sykį jau jos balso tonas buvo skambesnis su piktumo prieskoniais. Žaliaakis nusikvatojęs pakreipė galvą ir besišypsodamas žvelgė į antrakursę.
- Ramiai, ramiai. Niekas tavęs juk nemigdė. Bet..,- nutilo sekundėlei ir pasisuko link židinio, kur buvo padėtos Faso ir Endlercat lazdelės, - Accio Elridės lazdelę,- moksleivės lazdelei papuolus į tamsiaplaukio delną, šis iškart pratęsė savo "Bet.." ištiesdamas mergaitės lazdelę prieš ją, - Jei manai, jog vis gi taip buvo padaryti.. Imk ir atsilygink tuo pačiu, jei nuo to tavo manymu tau pagerės,- paskutinius žodžius tarė prislopindamas balsą, tarsi netikėdamas tais žodžiais.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017