[Alisa Faun]

Alisa galiausiai pamatė pramerktas kaštonines kaip ir jos plaukai sesers akis.
- Na ką, dabar mano eilė, - pasakė švilpė ir nusišypsojo. Kažin ar įdomų prisiminą matė Charlottė? Gal jis susijęs su manimi? - pamanė ir paspėliojo mintyse ji. Alisa jau pasiruošusi užsimerkė ir laukė kol sesuo ištars burtažodį. Kai antrąjį kartą jai nepavyko šešiolikmetė ištarė:
- Nieko tokio.
Dar vienas bandymas ir Alisa atsidūrė dideliame dideliame name. Čia juk Faunų dvaras, - ištarė mergina. Ji sėdėjo ant kilimo prieš gana senovišką televizorių. Pažvelgė į savo rankas. Jos mažytės ir putlutės, o šalia jos sėdėjo sesuo. Apvalaus veido ir tokių pat mielų, garbanotų kaip ir dabar plaukų. Maždaug penkerių metų. Alisa jai nusišypsojo, nuo žemės paėmė lėlę.
- Čia mano mėgstamiausia lėlė, - tarė mergaitė, - jos vardas bus. Hmmm... Tsetsilya, kaip tetos.
Neilgai trukus pro virtuvės duris pasirodė mama nešina lėkšte pyragaičių.
- Mama! - pašoko mažoji keturmetė ir nubėgo pas ją, - aš tik vieną, - ir pagriebė iš lėkštės pyragaitį.
- Alisiukai, atiduok man pyragaitį, tik po pietų! - sušuko mama su savo rusišku akcentu.
- Aš dabar labai noriu, - suspaudė lūpas kaip mielutis šuniukas Faun.
- Galėsi suvalgyti po pietų, - tarė mama.
- Ne! - sušuko Alisa ir pradėjo bėgti, o mama ją vytis, bet su šypsena veide. Gaudynės truko kelias minutes kol mama pagavo dukrą, o tada suėmė į glėbį ir pabučiavo į žanduką. Alisa nusijuokė, o tada mama pradėjo ją kutenti.
Prisiminimas išblėso. Kaip buvo gera... - pamanė Alisa ir nusišypsojo, bet nuo tokio prisimino ją ėmė liūdesys. Kaip norėčiau ir vėl ją apkabinti.
Netikėtai viena ašara jai iškrito iš akies, bet niekam nespėjus pastebėti nusisukusi ją nubraukė ir toliau sėdėjo lyg niekur nieko.

[Eleizija Stigler]

Varnė pakėlė akis ir sustingo vietoje. Tiesiai jai į kaktą buvo nukreipta burtų lazdelė. Mergina sunkiai nurijo seiles ir susikišo rankas į suknelės kišenes.
-Gerai, pradėk.
Eleizija lėtai užmerkė akis ir įtempė ausis. Tyla. Kelias sekundes nieko nesigirdėjo. Varnė nustebo. Stipriau suspaudė pirštus į kumštį ir jau ruošėsi atsimerkti, pažiūrėti, kodėl jos kolegė delsia. Nespėjo atsimerkti, kai ausis sukuteno jos švelnus balsas. Ji ištarė burtažodį ir... Akyse akimirksniu aptemo, mergina pradėjo svyruoti, bet, įsikibusi į kėdės atlošą, nurimo. Visas merginos dėmesys buvo nukreiptas į jos mintis, sąmonę. Mergina kilstelėjo savo ranką iš kišenės ir perbraukė per savo smilkinį. Jis lėtai tvinksėjo.
Maža Elė lakstė Stiglerių namo galiniame kieme. Ji įsivaizdavo esanti sakalu, kuris savo aštriais sparnai skrodė dangaus debesis. Netikėtai išgirdo kito vaiko juoką ir sustojo. Iškart metė savo žaidimus ir atsigręžė juoko link. Juoko skleidėjas buvo jos vyresnysis brolis - Frankas. Jis metė pašaipią šypseną. Elė suraukė savo nosytę ir kirto jam žodžiais:
-Ko juokiesi?
Brolis akimirką pasijuokė ir tada nutilo.
-Reiks močiutei pasakyti, kad nustotų savo anūkei pasakoti pasakas apie animagus, nes mano sesutė prisigalvoja visokių šposų, kad ji yra viena iš jų. Dar prasitarsi mokykloje esanti burtininkė.
Eleizija sugriežė dantimis.
-Šposų? Užaugusi aš tapsiu animage. Pavirsiu į sakalą ir tau plaukus išpešiosiu su savo sakalo nagais.
Iškišo liežuvį.
Vaizdas pradėjo lietis, varnė nurijo seiles ir atsimerkė. Jos veidą puošė graži šypsena. Mergina pasitaisė plaukus ir tyliai nusijuokė.
-Visai pamiršusi buvau savo tą pažadą, - tyliai sau tarė.
Akis pakėlė į savo kolegę ir staigiai ištraukė savo lazdelę. Ją nukreipė į merginą ir tarė:
-Pasiruošusi? - pasiteiravo ir galiausiai ištarė tą žodį. -Imion.

[Klarė Konė Karter]

Klarės plaukai tuo metu buvo supinti į kuodą. Penkiametės plaukai, jei būdavo palaidi jau šluodavo žemę. O ką jau kalbėti, kad mergaitė buvo judri ir vos nusėdėdavo vienoje vietoje. Mėgstamiausia vakaro dalis buvo, kai iš darželio grįžę Katerina ir Darijus apsupdavo vyresnėlę. Taip buvo ir šį kartą. Pasimaviusi ji imdavo išdarinėti visokius triukus. Kuriuos metais jaunesni brolis su sese bandydavo kartoti tol, kol tėvai sunerimę dėl jaunesniųjų sprandų pasisodindavo vaikus ant sofos. Šį kartą tai įvyko greičiau, nei daug kas tikėjosi. Nepraėjo nė penkios minutės, kai dvynys nukrito ant žemės kiek per pavojingai. Paguosti jį nebuvo taip lengva. Berniukas buvo tėčio numylėtinis. Tad tai dažniausiai reiškė pramogą.
Jau vyresnė, žaliaakė ėmė suprasti, jog brolis kartais ir pamanipuliuodavo tėvais, norėdamas iškaulyti dėmesio.
Nors buvo ir gana vėlu tokio amžiaus vaikams. Karteriai šį vakarą keliavo į čiuožyklą. Mašinoje skambėjo vaikų juokas. Nors ir pramoga neapsėjo be mėlynių, klegesys nutilo dar automobiliui nepasiekus namų. Klarė su broliu ir sese, prigaudę zuikių užmigo greitai.
Prisiminimas blėso ir Klarei vėl buvo penkiolika. Praėjo dešimt metų nuo laimingų laikų, kai Karteriai buvo viena darni šeima. Tėtis laikui bėgant paliko vaikus ir dėl to šiek tiek kalta jautėsi vyriausia jo atžala.
Buvo sunku susikaupti ir nepradėti žliumbti vidury klasės. Prisiminimas buvo geras, tikrai negalėjai pavadinti jo nelaimingu. Tačiau laimingi nesėkmingos šeimos prisiminimai, vienintelę ne žiobarę kartoje slėgė labiau, nei kiti galėjo įsivaizduoti.

[Skarletė Siuzana Vein]

Profesorė smalsiai žvelgė į mokinius - kas dirbo poromis, kas po vieną - akivaizdžiai matėsi kurių daugiau. Hannah šyptelėjo Eleizijai - tikėkimės jos prisiminimas jai patiks. Kai visi baigė pirmąją užduotį, mergina surinko visų mokinių dėmesį į save:
-Antrąją užduotį galite pasirinkti iš dviejų variantų,- ant lentos atsidūrė užrašyti burtažodžiai: 1. Imiom ir 2. Sertum ,- pasirinkdami pirmą variantą - iš dėžės išsitrauksite daiktą. Žinoma, šiais laikais jis gal turi pavadinimą ir visai neypatingą, bet pavartoję Imiom burtažodį galėsite sužinoti visus to daikto pavadinimus nuo pat senovės iki dabar. Manau, panelė Karter yra kažkur apie tai skaičiusi, tai, jei norės papildomo taško, galės prieiti ir man apie tai papasokoti. Primenu, tik, jei norės taško, kurio nusipelnė. Burtažodį reikia nukreipti į daiktą, sužinosite pavadinimus, juos užrašykite, paduokite man ir galėsite eiti. Antrasis variantas yra skirtas atpažinti kuriems žmonėms daiktas iš pirmo priklausė. Kiek pamenu, tai buvo panelės Stigler mintis, tau galioja tas pats kas Klarei - žinoma, jei nori taško. Šio burtažodžio panaudojimas panašus - nukreipi lazdelę į daiktą, ištrauktą iš tos pačios dėžės ir ant jo pasirodo vieno ar daugiau žmonių veidai, kuriems šis daiktas priklausė. Vėlgi užrašote daikto pavadinimą, atpažįstate žmogų ir paduodate man. Manau, kad viskas turėtų būti aišku, ar ne? Jei reikia pagalbos, prieikite prie manęs,- pabaigė kalbą Hannah ir vėl atsisėdo ant kėdės, nepamiršdama savo arbatos, o dėžę su senesniais daiktais pastatė netoli savo stalo.

Kas dar neįvykdė pirmos užduoties - galite daryti ir toliau. Jei kas neaišku - a.ž. Galite pasirinkti TIK vieną užduoties variantą. Dirbate po vieną ir bent 2-3 įrašai, kad įvykdytumėte užduotį.  Naudokite originalumą, vaizduotę. Sėkmės...

[Clementine Martes]

 Dar prieš tariant burtažodį, Emillia viduje bijojo, kad nieko nepavyks. Tai yra labai didelė atsakomybė ant jos. Bet ne vienai Emai buvo baisu. Priešais Emillia buvo gan graži mergina kuri rodos irgi bijojo. Bet su drebančiomis rankomis, klastuolė tik ištarė burtažodį, o jos kolegė turėjo būti jau pasinėrusį į jos prisiminimą.
 Po kiek laiko, Eleizija 'grįžo į realybę'. Emillia tik nusišypsojo ir nesusilaikus savo smalsumą paklausė merginos...
- Ar viskas gerai? - Pabandė pabūti rūpestinga. - Tikiuosi, kad viskas pavyko.. - Atsidus, nuleido burtų lazdelę ir pradėjo mintimis jau save ruošti prisiminimams.
- Gerai, aš pasiruošus. - Sugniaužė stipriai savo kumščius, nurijo seiles, bei užmerkė akis. Įtampa. Kol kas dar nieko nebuvo. Mergina jautė ant kiek garsiai ir stipriai daužėsi jos širdis. Išgirdus kaip taria burtažodį, klastuolė tiesiog sustingo ir negalėjo pajudėti iš vietos..
 
 Emi tada buvo kokie 4 metai. Tiksliai, ji nuspėti negalėjo. Tada ji buvo šalia mamos, ji gamino lazanija. Prarijus seiles mergaitė nekantriai negalėjo susilaukt, kol jos mama pagamins. Jos mama atrodė kažkokia liūdna, bet tik kai ji pastebėdavo, kad Emillia į ją žiūri, ji visada nusišypsodavo.
- Kas yra, mama? - Kiek pergyvenusiai paklausė. Ne visada juk pamatysi liūdna mamą. O Emilliai tai kėlė pačiai šiokį tokį liūdesį tada. Bet mama ir vėl tik nusišypsojo mergaitei. Ema negalėjo suprast kas gi vyksta, lyg ji liūdi, bet lyg ir šypsosi.
- Žinai, - prakalbo mama. - Niekada neparodyk, kad esi liūdna. Visada nusišypsok ir neparodyk kokia esi viduje, nešiok kaukę. - Pasakė ir toliau sau gamino ir tada tylėjo.
 Emillia buvo pasimetus. Ji nesuprato, ko ji čia taip pasakoja ir kas atsitiko. Tada dar pagalvojo, kad ji kažkokia tiesiog keista, o gal susirgo? Todėl sau neėmus į galvą nusisuko ir toliau laukė vakarienę.

 Vaizdas pradėjo lietis. O po kiek laiko, matėsi tik tamsuma. Tik ta juoda spalva. Iš lėto atsimerkus akis, klastuolė atsirado realybėje. Kaip keista, kad tai pamiršau. Užsigalvojo ir šyptelėjo, nes tada ji viską suprato, ką ji turėjo omenyje.
- Na kaip ir viskas... - Lengvai atsiduso.. - Kažkaip keistai jaučiuosi. Rodos, reikia jau eiti pranešti profesorei, kad padarėm praktinį darbą, taip? - Nusišypsojo Eleizijai.

[Auksė Marlena Hale]

Jai jau atrodė, kad užduotis padaryta, viskas pabaigta ir nieko daryti daugiau nereikės. Tačiau klydo, nes pamiršo žodžius, susijusius su antrąja užduotimi. Visgi, darbo pusiaukelėje nenutrauksi. Jei jau sumąstė čia ateiti ir padaryti pirmąją užduotį, tuomet padarys ir antrąją.
Bethany pakilo nuo pagalvėlės. Šįkart išklausė visą antrosios užduoties paaiškinimą, tik nebuvo tikra, kurį burtažodį norėtų pasirinkti. Dėžė su senesniais daiktais nebuvo tokia didelė, kokios tikėjosi, bet daiktų matėsi pakankamai. Galbūt varniukė būtų galėjusi išsirinkti norimą, tačiau išsitraukė dėžės kampe buvusį daiktą - nedidelę, baltą, keliose vietose turėjusią įtrūkimų, nedidelėmis, raudonomis, jau pablukusiomis gėlytėmis, puoštą vazą. Grįžti iki savo vietos ilgai netruko, o burtažodžiai buvo du.
- Sertum, - atsisėdusi nukreipė lazdelę į vazą bei pasiruošė pamatyti asmenis. Be viso to, dar reikės juos aprašyti, tad paruošė darbui ir savo smegenis, kad šios atsimintų kuo daugiau detalių.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany žiūrėjo į vazą. Jos akelės įdėmiai žvelgė į vieną tašką, į vazos vidurį. Ji vis laukė, kol kažką išvys, kol pamatys žmones, kurie turėjo šią seną, tikrai seną, vazą. Nieko. ,,Ar aš kažką padariau ne taip?", - jau ėmė kaltinti save, ir dar šiek tiek susikrimto. Bet labiausiai pasimetė. Pabandžiusi nuvyti įkyrų klausimą galvoje, Bethany dar kartą ištiesė lazdelę bei nukreipė į sendaiktį. Keli gilūs įkvėpimai ir ji jau buvo pasiruošusi viską pakartoti vėl. Tereikėjo ištarti vieną žodį. Mergaičiukė jau spėjo prasižioti bei beveik ištarti pirmąją burtažodžio raidę, o gal ir skiemenį, tačiau ėmė ryškėti vaizdas.
Greitosiomis padėjusi lazdelę į šoną, Bethany sukaupė dėmesį. Viskas, ką dabar ji darė, tebuvo žiūrėjimas bei stebėjimas. Pirmiausiai pasirodė berniuko veidas. Jam nebuvo daugiau dešimties. Akys atrodė rudos ir gilios, veidas nespinduliavo jokios emocijos. Bet visgi, šis, pirmojo asmens atvaizdas kažką priminė mergaičiukei. Ji nespėjo įsižiūrėti į berniuką labiau, tik prisiminti didelius, putlumo turinčius skruostus bei gilias, rudas akis. Šis veidas išnyko staiga, jį pakeitė kitas, dabar jau moters veidas. Aplink moters veidą palaidi, tamsūs plaukai dengė ausis. Bethany spėjo, jog ji maždaug dvidešimties. Jos lūpos buvo itin putlios, akys pilkos, o prie dešiniosios akies matėsi nedidelis apgamėlis. Vaizdas išnyko.
,,Galvok!", - varniukė stengėsi save paskatinti. Iš abiejų veidų, jų panašumų, mergaičiukė suprato, jog berniukas ir moteris buvo giminės. Atrodė, kad jos galvoje jau kažkur giliai tupėjo atsakymas. Lyg kabėjo ant liežuvio galo. Tačiau, mergaičiukė niekaip neprisiminė.

[Auksė Marlena Hale]

Popieriaus lapas gulėjo priešais ją. Bethany rankoje laikė plunksną. Mergaičiukė niekaip nesugalvojo ką parašyti, o dviejų matytų veidų vardai ir pavardės tiesiogine prasme kabėjo ant liežuvio galo. Kad ir kaip ši varniukė stengėsi, prisiminti jai nepavyko niekaip. Staiga, šiai savotiškai gudruolei, kilo viena idėja, kuri galėjo pasitvirtinti. ,,Gal reiktų pažiūrėti į vadovėlį? Jame galbūt kas nors bus", - trumpai nuskambėję žodžiai privertė imtis veiksmų.
Mergaičiukė padėjo plunksną ir paėmė į rankeles knygą. Ji netraukė dėmesio, tačiau reikėjo bent kažką daryti, tad atsivertė pirmąjį puslapį. Bethany vertė ir vertė knygą, kol akys už kai ko užkliuvo. Greitai perskaičiusi nuotraukos, kurioje buvo atvaizduoti tokie patys jos matyti veidai. Tuomet pagriebė plunksną į ranką bei ėmė rašyti.

Balta vaza

Ši balta, daugybę įtrūkimų turinti, pablukusiomis gėlėmis puošta vaza priklausė Arijui Martinui, aštuonerių metų berniukui. Vėliau šis sendaiktis buvo perduotas Eleonorai Martin.

Viskas. Ji baigė. Beliko pasikelti iš vietos (tai nebuvo taip lengva, kaip atrodė) ir nunešti profesorei. Bethany buvo pasiryžusi padaryti abi užduotis, tad padėdama savo lapelį profesorei ant stalo, pakankamai džiaugėsi savo pastangomis.

[Klarė Konė Karter]

Žalios akys smigo kažkur toli ir penktakursei reikėjo gerokai pasistengti susikaupti ties profesorės žodžiais. Išgirdus apie kerus, kuriuos prieš tai minėjo, veide atsirado kreiva šypsenėlė. Stropiai pirštu barbendama į rankai patogią atramą išlaukė momento, kai profesorė uždavė antrosios praktikos užduotis ir atsivėrė laisvas kelias migruoti nelabai pastebimai.
Dideliais žingsniais Klarė pasiekė profesorės vietą.
- Nesutrukdysiu? - Mandagiai pasiklausė prieš išrėždama informaciją, kurią sužinojo vasarą. Rankos surado plaukus, kurie jau spėjo kiek apsivelti tuo metu, kol buvo prispausti prie krėslo nugarėlės.
- Imiom kerai, dar kitaip vadinami Vardo istorijos kerais. Buvo atrasti tyrinėtojų Maroke, norint atgaivinti vienos iš senovės marokiečių kalbų dialektą. Šiuo išskirtiniu dialektu kalbėjo burtininkai, kai norėdavo kalbėtis apie magiją viduramžių laikais. Magus tuomet itin stropiai bandė sudeginti ant laužo. Kerai ypatingi ne tik tuo, kad suteikia senųjų kalbų žinias, tačiau padeda atrasti jau primirštą senąją magiją, kuri nepaisant naujai vis išrandamų burtažodžių lieka ne ką mažiau veiksmingesne.
Išpyškinusi ką žinojo laukė profesorės komentaro. Buvo smalsu išbandyti šiuos kerus praktikoje. Mat penkiolikmetės namuose buvo uždrausta naudotis magija. Ką jau kalbėti apie neišbandytų kerų bandymus.

[Elzė Merė Smitherson]

oho kokia antroji užduotis.. Hm... gurkštelėjo arbatos ir dar patogiau, kaip sliekas susirangė išklausiusi mokytojos ir net neketino pajudėti.
-Ei, Cher, padaryk paslaugą, atnešk kažką man, bet kokią senieną. - lyg įsakius ji dirstelėjo dėžės pusen ir stebėjo. Bet visas veiksmas buvo per daug įdomus ir jai parūpo, kas ten per daiktai, taigi ji pakilo ir nutrepsino link dėžės. Išvarčius pusę dėžės tarp senų vazų ir ąsotėlių ji atrado kažką įdomesnio. Kažkoks vainikas nupintas iš medžiaginių juostų ir apklijuotas medžiaginėmis gėlėmis ir dirbtiniais lapeliais. Šerė švelniai jį paėmė ir ėmė apžiūrinėti. Vyravo ryškios spalvos, supinta paprasta kasele, bet atrodė dailiai. Staiga nukrito vienas lapelis. Lyg nieko nebuvo švilpukė įmėtė jį atgal į dėžę ir nukriuksnojo atgal į vietą.  Neapsisprendusi kurį naudot ji šmaukštelėjo
-Sertu-aaa! - arbata išsipylė. ech tu maža nenaudelė. Tuščias puodelis nukeliavo ant stalo, o keliai vėl tapo sausi.
-Sertum.

[Klarė Konė Karter]

Noras greičiau pradėti užduotį nugynė Klarę atgal į paliktą, kiek spėjusią nuo kūno šilumos atvėsti vietą. Jau sėsdamasi prisiminė, jog nepasirinko daikto. Nubėgusi prie dėžės išsitraukė pirmą pasitaikiusį. Senos, stikliukais puoštos šukos. Šukos buvo medinės, joms trūko kelių dantelių, tačiau atrodė labai mielos ir numylėtos. Per žaliaakės neuronus perbėgo minčių šuorai, apie tai, kam priklausė šios šukos: gal močiutei, kuriai pasimirus šukos tapo nereikalingos, o gal jos priklausė mažai mergaitei, kurias ji galėjo pamesti šokinėdama per balas.
Įsitaisė atgal į kėdę ir pasidėjo nedidelį daiktelį ant kelių. Noras išbandyti naujus kerus, apie kuriuos galvojai gerą pusmetį, zujo kaip įkyrus uodas. Kelis kartus įkvėpė ir iškvėpė, žiūrėdama į hipnotizuojančias liepsnas, kurios rodos net pasigardžiuodamos rijo aplink susitelkusį orą. Susitelkimas buvo labai svarbus magijoje, Klarė tai išbandė savo kailiu tiek bandydama slapčia burti namuose, tiek pirmaisiais metais mokykloje. Iš jaudulio ir didelio noro tiesiog perdegdavo.
- Imiom. - Ramiai, neskubėdama, tačiau aiškiu ir tvirtu balsu, ištarė mosteldama lazdele į šukas. Neįsivaizdavo, kaip kerai atsiskleis. Knygoje skaitė, jog vieniems atsiveria vaizdiniai, kuriuose buvo kalbama apie daiktą kita kalba, kitiems, tenka skaityti laiškus, kuriuose paminėti daiktai.
Prieš grifės akis kilo vaizdiniai: moteris, apsiengusi labai puošnia, vos pro duris išsitenkančia suknele, jos plaukus šukavo dvi tarnaitės; vyras - dabita, atsistojęs prie veidrodžio kalba su draugais, jo rankose taip pat šukos... Vaizdai skriejo taip greitai, kad Klarė vos spėjo surinkti žodžius:

Žodžiai apibūdinantys šukas: raspal, kam, sac, cepillo, duklay, haarborsel, scuab, hajkefe, spazolla.

Nežinojo, ar surašė teisingai, keli pavadinimai pasimetė tarp minčių, ne visus pavyko išskirti, kaip būtent šukų pavadinimą, tačiau gal taip įvyko, kerus bandant pirmą kartą. Dar kartelį pasikėlė nuo krėslo, jog paduotų profesorei raštelį. Darbas buvo įdomus, šiuos kerus penktakursė išmėgins dar tikrai ne sykį.

[Torė Finitsis]

Mergaitės mintys vis dar sukosi aplink savo prisiminimą. Ji dabar niekada, niekada jo nepamirš. Kaip galėtų? Jei jau likimas suteikė progą jį atsiminti. Netrukus profesorė paskelbė ir kitą praktikos dalį. Torė kurį laiką galvojo ką geriau rinktis. Pirmą ar antrą burtažodį. Prasėdėjo taip kelias minutes, kol suvokė, kad tikrai derėtų pradėti. Torė lėtai atsistojo ir priėjo prie dėžės su daiktais. Nežiūrėdama išsitraukė pirmąjį pakliuvusį po ranka. Daiktas buvo šaltas kaip ledas, o kampai buvo gan aštrūs. Torė pakėlė į akių lygį ir apžiūrėjo. Metalinė širdis. Galbūt tai ir vaizdavo būtent pačią širdį, o ne metalinę, juk kas galėtų vardo tyrimui parinkti tikrą širdį? Ateivis? Torė vėl nusinešė daiktą prie židinio ir atsisėdo.
- Imiom,- sumurmėjo, bet visiškai nieko neatsitiko,- Imiom,- pakartojo ir atrodo, kad šį kartą pavyko.

[Skarletė Siuzana Vein]

Hannah įdėmiai pažvelgė į mokinius, vėliau į vyresnėlę grifiukę - panelę Klarę Konę Karter, kuri kaip tik pateikė informaciją apie neseniai minėtą burtažodį.
-Puiku, mieloji, gali eiti - taškas kaip tik keliauja į grifų gūžtos smėliuko laikrodį,- nusišypsojo Hannah, toliau apžiūrėdama kokius burtažodžius pasirinko mokiniai. Retas kuris rinkosi sekantį burtažodį, bet Hannah per daug nekreipė dėmesio. Kam trūko ir norėjosi - pripilstė puodelius arbatos, papildė lėkštes sausainių ir pyragėlių, nepagailėjo šokoladinių varlių - jos skiriamojo ženklo.
-Pamoka eina į pabaigą, dar turit keliolika minučių, paskubėkite,- šūktelėjo mokiniams, nusišypsodama ir eidama tvarkytis savo stalo, spintos, dar užsigerdama saldymedžio arbatos.

[Taylor Granger]

Taylor tekina bėgo koridoriumi. Buvo tylu, tik jos batų kulnai greitai kaukšėjo plytelėmis. Mergina vėlavo - pramiegojo. O juk jos mėgstamiausia pamoka - magijos istorija! Uždususi sustojo prie kabineto ir pravėrė duris. Mokytoja jos net nepastebėjo, visi susikaupę jau darė užduotį. Mergaitė atsisėdo ir iš vyresnės grifiukės susižinojo, ką reikia daryti. Iškart apsisprendė daryti antrąją užduotį. Taylor priėjo prie dežės ir iš jos ištraukė mažą, bet nuostabiai gražų veidrodėlį. Veidrodis buvo apvalus,sidabrinis, su okeano mėlynumo safyrais. Rankeną apsivijusi medžio šaka, ant veidrodžio nugarėlės- maži varniukai. Stiklas padūmavęs, bet sveikas. Mergaitė atsisėdo, sukryžiavusi kojas, prieš save pasidėjo veidrodėlį. Iš kišenės išsitraukė burtų lazdelę ir nukreipė ją į veidrodėlį.
-Sertum.

[Elzė Merė Smitherson]

Atsirado kažkokie brūkšniai. Brūkšniai virto linijom. O linijos vaizdais. Nors teko palūkėti kelias ar net keliolika minučių, bet vaizdas išryškėjo. Pasirodė jauna, maždaug penkiolikos - šešiolikos metų mergina. Ji buvo apsirengusi balta, trijų ketvirčių ilgio rankovėmis maikute su raukiniais. Jos ilgi, rudi plaukai buvo supinti į dvi kasytes, o ji pati šypsojosi baltais dantim, lyg iš kokios dantų pastos reklamos. Ant kaklo turėjo rombo formos randą. Gilios žaliai rudos akys buvo gan didelės, oda įdegusi. Ant kaklo buvo pakabukas su metaliniu užrašu: Felicija Frel. Tai buvo jos vardas ir pavardė. Kai vaizdas pagaliau išsisklaidė, Šerė čiupo pergamentą ir rašė

Ryškus vainikas su dirbtinėm gėlėm ir lapeliais peiklausė Felicijai Frel. Jaunai penkiolikos - šešiolikos metų merginai su ilgais rudais plaukais, didelėmis žalsvai rudomis akimis, plačia šypsena ir rombo formos apgamu ant kaklo.

nusprendusi, kad tiek užtenka ji padėjo pergamentą mokytojai ant stalo, ir išpėdino iš pamokos, tarstelėjusi džiaugsmingai nuobodų
-Viso gero!
Mokytojai.