[Taylor Granger]

Niekas nepasikeitė. Taylor suglumusi pakėlė veidrodėlį ir pažvelgė į jį. Staiga suprato, kad veidrodžio stiklas tapo dar labiau padūmavęs, o jame lyg pro miglą ėmė ryškėti veidas. Taylor atkimšo rašalo buteliuką, paėmė į rankas plunksną ir pasiruošė rašyti. Veidrodžio stikle mergaitė išvydo be galo gražią moterį juodais lyg varnas plaukais. Moteris vilkėjo mėlynais drabužiais, jos plaukuose buvo diadema. Staiga Taylor nutvilkė suvokimas. Moteris veidrodyje buvo... Rovena Varnanagė, Hogvartso įkūrėja. Mergina puolė rašyti, vis dar negalėdama atsigauti nuo atradimo. Vos užrašius Varnanagės vardą, vaizdas ėmė keistis. Dabar jis rodė jauną vyrą, irgi juodais plaukais. Vyro veidas buvo rūstokas, jis atrodė griežtas. Ant smaragdo mėlynumo apsiausto, kurį vilkėjo vyras, juodas kaip smala varnas lesė pelės maitą. Taylor greitai sumetė, kad vyras- tikriausiai Varnanagės palikuonis, galbūt net sūnus. Vieną po kito veidrodis rodė žmones, visi jie buvo panašūs vienas į kitą. Taylor vos spėjo rašyti, gale pastebėjo, kad tarsi automatiškai užrašė penkis vardus. Atrodė tarsi veidrodis pats jai diktavo, ką rašyti. Jos lape buvo parašyta:

Rovena Varnanagė. Astaras Varnanagis. Tomidijus Varnanagis. Belatričė Varnanagė. Sarungė Varnanagė.

Taylor kiek palaukė. Veidrodis nebesikeitė, dabar jame mergina matė tik savo mėlynas akis. Taylor atsistojo, pajutusi užtirpusias kojas, susvyravo. Priejusi prie mokytojos stalo, padėjo ant jo popieriaus lapą.

[Alisa Faun]

Alisa nusibraukė ant akių užkritusią sruogą ir pažvelgė į savo sesę:
- Na, aš einu pasiimti daikto, juk dabar reikia dirbti po vieną. Susitiksime po pamokos, - ištarė mergina tikėdamasi, kad Charlotte nieko neatsitiks ir ji nebijos viena atlikti užduoties. 
Švilpė nužingsniavo prie dėžės. Į ją įkišo savo ranką ir ilgai negalvodama ištraukė daiktą. Jai kliuvo kažkoks tai senas kaklo papuošalas. Ant ilgos sidabrinės grandinėlės kabojo mažas atsidarantis pakabukas. Alisa sugraibiusi ji pirštais atvėrė ir pažvelgė į vidų. Ten buvo maža nuotraukytė kurioje buvo pavaizduota moteris ir mergaitė. Tai tikriausiai mama su dukra, - pamanė Alisa. Kaip miela, - pagalvojo ir ją vėl pasiekė nuoskauda dėl mamos mirties. Ji išsitraukė iš kišenės savo lazdelę ir ant pleduko padėjo pakabuką.

[Charlotte Faun]

Charlottė nusišypsojo sugrįžusiai sesei. Ji atrodė taip, tarsi nė nebūtų ką tik mačiusi kažkokio prisiminimo. Nuojauta kuždėjo, kad jai viskas ne taip jau gerai, kaip apsimeta, kad yra, bet nusprendė dabar nieko nesakyti - neduokdie ir jos sesutė regėjo prisiminimą apie jau mirusią mamą, tada Magijos istorijos kabinetas paskestų nuo judviejų ašarų. Sukelti sceną pirmą savo sugrįžimo dieną Charlottė norėjo mažiausiai, todėl tik nusuko savo žvilgsnį nuo Alisos į mokytoją, kuri jau aiškino sekančią užduotį.
Varniukei pasirodė, kad atpažinti žmones, kuriems priklausė kažkoks daiktas turėtų būti daug įdomiau, negu tik užrašyti jo senesnius pavadinimus, todėl žvilgtelėjus į seserį, atsistojo ir nuėjo prie dėžės su daiktais. Ji buvo pripildyta visokių menkniekių, bet kiekvienas savotiškai traukė merginą. Arbatos puodelis nulūžusia rankenėle, nešvarus perlų vėrinys, sudužęs veidrodėlis, sustojęs laikrodis, rodantis 11:11 (Charlottė vos susilaikė nesušukusi visiems ,,Vienuolika vienuolika! Sugalvokit norą!"). Buvo ir suplyšęs, purvinas ir kažkuo raudonu aptaškytas nuotakos nuometas, ir Charlottė jau norėjo jį pasiimti, bet apsigalvojo - juk nežinia, kokias baisiais ir šiurpias paslatis jis gali slėpti. Šyptelėjo pamačiusi seną kasetę ir jau tiesė ranką jos pasiimti, bet tada jos akis užkliuvo už šalia gulinčios raudonos dėžutės. Kažkas ją labai traukė prie jos, lyg kokia keista jėga. Varnė norėjo sužinoti, kas joje slypi, tad iš karto pasičiupo ją ir nubėgo atgal prie savo stalo.
Atsisėdo patogiai ir išsitraukė plunksną, rašalą bei pergamento lapelį, kad galėtų užrašyti žmones, kuriems priklausė ši dėžutė. Tada švelniai, bijodama sulaužyti šį daiktą, jį atidarė. Ir aiktelėjo. Viduje gulėjo sidabrinis vestuvinis žiedas su deimantuku viduryje, o žiedo apačioje buvo išgraviruota ,,Vienintelei mano gyvenimo rožei".
Ak, kaip miela, - pagalvojo. Bet kartu ir žinojo, kad šis "tyrimas" nebus iš lengviausiųjų, nes jeigu žiedas dėžutėje ir, kiek matosi, beveik nepaliestas, reiškia, jog jo meilės istorija neturėjo labai laimingos pabaigos.

[Torė Finitsis]

Viskas aplink išnyko. Nieko nebeliko. Torė sėdėjo ant visiškai senovinio krėslo priešais veidrodį, o kažkokia moteriškė šukavo jos plaukus. Švisius. Pirmakursė buvo kažkieno kito kūne. Vos moteris prakalbo viskas pranyko, o Torė įsiminė išgirstą žodį. Spėjo, kad jis turbūt ir bus tas, ko ji ieško. Vaizdai lėkė vienas po kito, o Torė pabuvojo kokiuose septyniuose skirtinguose kūnuose. Paskutiniame, ji tiesiog gulėjo ant lovos, buvo taip arti prie mirties. Kaip suprato, kažkokia moteris tuo metu sirgo maru. Visa laimė, kad tai buvo netikra, nes visai nenorėjo į dabartį parnešti tos kraupios ligos. Kai galiausiai vėl atsidūrė klasėje, mergaitė išsitraukė lapelį ir plunksną. Pamirkė į rašalą ir užrašė visus girdėtus pavadinimus. Tikėjosi, kad nei vieno nesumaišė ir nepamiršo.

Ankstesni širdies pavadinimai

Cor, Limbus, Aucus, Lor, Clar, Riktusem, Bros, Clai

Mergaitė padėjo plunksną į šalį ir paėmė lapelį tarp pirštų. Atsistojo nuo savo minštos vietos ir priėjo prie profesorės.
- Štai, manau, kad pavyko prisiminti visus,- nedrąsiai šyptelėjo.

[Charlotte Faun]

Mergina plonais ir ilgais rankos pirštais apglėbė savo burtų lazdelę. Nusišypsojo dar kartą žvilgtelėjusi į žiedą dėžutėje, nukreipė į ją lazdelę ir gana tyliai tarė:
- Sertum, - virš dėžutės atsirado šviesiai mėlynas debesėlis, tačiau jame nebuvo nei vieno vardo ar veido.
Charlottė šiek tiek pyktelėjo ant savęs. Negi ji, šeštakursė, nesugeba nei tokio paprasto burto atlikti? Pyktis, apėmęs ją, jau norėjo išsiveržti ašarų pavidalu, tačiau ji kai ką prisiminė. Prisiminė, jog kai buvo psichiatrijos ligoninėje, mokėsi šokti. Keistas gydymas, tačiau keli ekspertai tikėjo, jog tai padės atstatyti jos stabilią būklę ir valdyti pyktį. Iš pradžių kojos nors tu ką nenorėjo dėstytis ir mergina vis užmindavo savo šokių treneriui ant kojos, o tai keldavo jai vis didesnį pyktį, tačiau su laiku, kai vis daugiau treniravosi, net padarius kažką ne taip, pyktis atslūgdavo, ji į klaidas nebereguodavo taip stipriai. Todėl ir dabar sukaupusi visą ryžtą burtažodį ištarė ir vėl, šį kartą - garsiau ir tvirčiau:
-  Sertum, - debesis ir vėl iškilo, jau lyg ir matėsi neryškūs veidai, tačiau jų įžiūrėti varnė dar nesugebėjo.
Aha, viskas gerai, tiesiog šiandien ne tavo diena, tu sugebėsi, tau tuoj pavyks, - ramino save, nors jautė, kad šiaip jau neblogai ištreniruota pykčio tramdymo technika čia, Hogvartse, nelabai veikia.
Jai bandant dar sykį, į burtažodį buvo sutelktas visas jos pyktis ir kitos nemalonios emocijos:
- Sertum! - Dabar virš dėžutės plūduriavo mėlynas debesėlis su penkias veidais. Ko gero, to pykčio, tos stiprios emocijos ir reikėjo tam, kad burtas pavyktų.
Charlottė nusišypsojo ir visos blogos mintys iš jos galvos pasitraukė taip pat greitai, kaip iš Lietuvos pasitraukė sniegas. Prie savęs arčiau prisitraukusi plunksną ir kol kas tuščią pergamentą, viršuje, dešiniame kampe brūkštelėjo datą, kairiame - savo vardą ir pavardę, o nusileidusi keliais centimetrais žemyn, per vidurį didelėmis raidėmis užrašė

,,Vestuvinio žiedo dėžutė".

Po apačia, ir vėl kairėje lapo pusėje ji dailyraščio suraitė

,,Šeimininkai:"

, o tada dar kartelį pasižiūrėjo į debesėlį.
Jame puikavosi vaiduokliški dviejų žmonių (moters ir vyro) atvaizdai. Pora, kaip suprato, buvo pagyvenę - moteris turėjo trumpus žilus plaukus ir nemažai raukšlelių veide, bet ją jos kaip tik gražino. Mokinė prisiminė, jog šią moterį kažkada matė Magijos ministerijos darbuotojų knygoje, kurią vartė bibliotekoje. Netrukus jai į galvą šovė vardas - Apolonija van Hausten. Taip, tai ji, - pagalvojo, ir užrašė jos vardą pergamente.
Varnė pamanė, jog būtų logiška, jeigu dėžutė su žiedu iš pradžių būtų priklausiusi jos vyrui. Bėda, kad jo Apolonija neturėjo. Dar kartą pasižiūrėjusi į žiedą suprato, jog tai, kad jis - nedėvėtas, reiškia, jog Apolonija jo nenešiojo, o "pasipiršimo ceremonija" nenusisekė. Tad mintyse perkratė vardus žmonių, su kuriais, skaitė, Apolonija susitikinėjo. Atmetimo būdu išmetė tuos, kuriuos pagal atvaizdą tikrai žinojo, ir liko du: Albertas Okonoklis ir Augustas le Zaravijo. Vyras debesėlyje neatrodė panašus į prancūzą, todėl Charlottė pergamente užrašė Alberto Okonoklio vardą ir jį gražiai suvyniojusi nunešė ir įteikė mokytojai.
Sugrįžusi atgal į savo vietą padėjo galvą ant stalo ir ją užsikniaubusi rankomis užsnūdo iki kol nuskambėjo skambutis iš pamokos.

[Skarletė Siuzana Vein]

Laikas ėjo greitai, užduotys buvo vykdomos sparčiai, o arbatos puodeliai bei sausainių, pyragaičių ir keksiukų lėkštelės vis tuštėjo. Visiems galutinai pabaigus užduotis, nusišypsojo ir paprašydama sunešti puodelius bei padarytus darbus, leido keliauti iš pamokos kur nori, gal į kiemą, gal į bendruosius kambarius, gal į didžiąją salė, kur nors. Paleido dar anksčiau nei reikėjo - prieš didžiojo varpo skambėjimą.
-Susitiksime kitoje pamokoje,- linksmai sušuko, išėjus paskutiniam mokiniui ir uždarius duris. Hannah teliko susitvarkyti kabinetą ir keliauti prie ežero, įkvėpti gryni oro. Štai buvo užgesinta krosnelė, suplauti puodeliai, lėkštelės, o pagalvėlės dailiai suplaukė į baltą profesorės spintą.
-Tvarka,- pati sau nusišypsojo Hann ir užrakinus kabinetą, lėtai nukeliavo koridoriu, nepamiršdama kačių, kurios sekė ją iš paskos.