[Alisa Faun]

Šis rytas buvo šaltas, bet saulėtas. Pro langus skverbėsi erzinantis šaltis, o Faun sėdėjo ant savo lovos. Ji jau buvo apsirengusi, dėvėjo mokyklinę uniformą, o rankose laikė knygą. Iš lėto ji ją skaitė, leisdama laiką iki pamokos. Ant knygos viršelio matėsi pavadinimas: "Burtų būrėja". Tai buvo kažkoks magiškas romanas kurį jai rekomendavo viena bendrakursė. Perskaičiusi puslapį ji pažvelgė į laikroduką šalia lovos. Oi, reikia bėgti, - pamanė ji ir pagriebusi kuprinę įkišo ten knygą, o kuprinę greitu mostu užsimetė ant kupros. Visai neskubėdama ji nužingsniavo link magijos istorijos kabineto. Mergina nuspaudė durų rankeną ir patekusi į klasę nustebo. Šį rytą čia nebuvo suolų, o vietoje jų tebuvo pledukai ir pagalvėlės, o šalia stovėjo mielučiai puodeliai su nupieštais besmegeniais.
- Labas rytas, - pasisveikino Alisa su profesore ir atsisėdo ant vieno iš pledukų. Atsirėmė į pagalvėlę. Neilgai trukus nuskambėjo varpas ir profesorė pradėjo šnekėti. Alisa apsidžiaugė, kad galės paskanauti. Ji paėmė puodelį į ranką, jį ištiesė ir netrukus iš ten jau garavo šilta arbata, o rankoje ji laikė pyragaitį. Jo atsikando. Nuostabus pyragaitis, - pagalvojo ji ir toliau klausėsi profesorės. Išgirdusi klausimą Faun pakėlė ranką:
- Burtažodis Imion jei neklystu padeda išvysti kažkokį tai praeities dalyką, savo arba nebūtinai. Gali išvysti kokį nors mūšį ar magijai svarbų istorinį įvykį. Be to, labai skanūs pyragaičiai. Ar jūs pati kepėte?

[Daniela Kravitz]

Daniela, kaip visada, į magijos istorijos pamoką ėjo entuziastingai. Per daug nekreipdama dėmesio į aplanką, susirado patogią vietą tarp dviejų Varnanagių, net nepažvelgė į sausianius, mat buvo nealkana, ir sutelkė dėmesį į profesorę. Jai rūpėjo, kas įdomaus nutiks šiandien.
Išgirdusi klausimą nebuvo tokia sujaudinta kaip kai kurie mokiniai. Kerėjimas. Sritis, kuri man nesiseka, mėgstamiausioje pamokoje. Bet atsakymą mergina žinojo, jei nežinojo, tai nujautė, tad tingiai pakėlė ranką - išlaukusi kitų atsakymus.
- Manau, Imion burtažodis yra būtent tas burtažodis, kuriuo ištraukiamas prisiminimas ir naudojamas Minčių Koštuve. Daugelis burtininkų jį naudoja mintimis. Kadangi mano kurse tokie dalykai nemokomi, aš to taip ir nesupratau, tačiau, kiek girdėjau, vėliau tokie burtai yra netgi pravartesni. - Klastuolė jautė, kad nuklydo nuo temos, tačiau tema aiški: ištraukia prisiminimus.

[Skarletė Siuzana Vein]

Profesorė lėtai gurkšnojo šiltą arbatą, klausydamasi mokinių atsakymų. Nenorėdama gaišti laiko, vieniems brangaus, kitiems nelabai, kai baigėsi atsakymų lavina, Hannah be jokių užuomenų atskleidė teisingąjį:
-Labai norėčiau pagirti panelę Endlercat, kuri savo koledžui - grifų gūžtai - pelni du taškus už visiškai teisingą atsakymą. Imion kerai grąžina senesnius, pamirštus, bet be galo ypatingus prisiminimus, nuo kurių mums šoka širdis, dainuoja akys, atmintis. Komentuodama panelės Karter atsakymą, vėlgi pagirtina, toksai burtažodis esti, tik kiek kitoks - Imiom. Menkutė klaidelė, bet taškelis irgi keliauja tau,- abi grifiukes apdovanojo šypsena,- keleta mokinių atsakymai buvo panašūs į teisingąjį, bet nevisiškai, trūko to stipriausio žodžio/frazės - užmiršti prisiminimai, kreipiuosi į Alisą, Danielą ir Dylan. Ir taip, panele Faun,- vėlgi nusišypsojo,- kepiau pati. Aprėpdama likusius mokinius, Flavią, Torę, Eleiziją, Zwei, Emilią, Reyną, Cherę ir Bethany, sakau, kad mintys įdomios, originalios, kažkuom susijusios su kitais burtažodžiais, kurių šiandien ir šiemet neliesime - artėjančių švenčių proga dovanoju po tašką.- Hannah vėl turėjo laiko įkvėpti, pradėti dėstyti praktinę dalį.
-Praktika tikiuosi bus nesunki. Iš karto galiu pasakyti, kad šis burtažodis veikia ne tik ant draugo, bet ir ant savęs, todėl, kas norės dirbs poromis, kad ne - po vieną. Užduotis paprasta, lazdelę pridėkite prie draugo arba savo smilkinio, ištarkite burtažodį ir leiskite mintims, prisiminimams grįžti iš tolimosios tavo praeities. Beje, laiko nėra daug, nes dar laukia antra užduotis. Sėkmės,- mokytoja klestelėjo ant kėdės, atsikando pyragaičio ir akimis pradėjo stebėti mokinius, vieniems sušukdama kalbėti tyliau.

Užduotis paprasta, primenu: prisiminimas turi būti kažkoks iš vaikystės, personažui iki tos sekundės nežinomas, ypatingas, pozityvus - jokių klaidų, bėdų, blogų minčių neturėčiau rasti jūsų žinutėse. Mažiausiai 2 įrašai, nedidelis laiko tarpas ir vienam asmeniui tik vienas prisiminimas.

[Nikita Borelič]

Šventės... man jos patinka! Net tašką gaunu... o jėė, o jėė... mintyse užsidainavo mergiūkštė. Pradėjusi dairytis poros, pamatė vieną Švilpukę, pirmakursė kaip ir ji. Bet pagalvojusi, jog Cherė bus tik trukdė, ir kad savo prisiminimas pačios ištrauktas bus ale geresnis, jeigu nepavyks tai bent netrukdys kitiems, ji nusprendė dirbt viena. Kaip pirštas. Iškart nusiteikusi, jog burtažodis tikrai iškarto nesuveiks ji paruošė burtų lazdelę prie smakro. Giliai įkvėpusi ji išspaudė
-Imion. - nieko neįvyko, - Imion. Imion. Imion! - po kelių bandymų burtažodis suveikė. Raganaitei pasidarė gera. Staiga vaizdas išgaravo ir atsirado kitas. Helovyno vakaras. Priešais ją stovėjo mažytė mergytė. Londonas. Miestelio gatvė. Jei būtų turėjusi savasias mintis ji pagalvotų, jog visas šitas saldainių rinkimas be magijos yra kvailas dalykas, bet ji iš žiobarų šeimos. Taigi apie magiją iki vienuolikos nič nieko net nesapnavo.

[Hazel Oakwood]

Flavia, išgirdusi kad jos atsakymas neteisingas, pasimuistė savo vietoje ir pajuto, kaip skruostus užliejo karščio banga. Na, nieko, pagalvojo ji, ne aš viena atsakiau neteisingai. Nieko tokio kartais suklysti. Mergaitė išklausė mokytojos užduoties ir sušilusiais nuo karšto arbatos puodelio pirštais pakėlė burtų lazdelę. Flavia dievino burti, tad išgirdusi praktinę užduotį iš laimės nė nepajuto, kaip jos strazdanų nulietą veidą papuošė šypsena. Užmerkusi akis ji prilietė lazdelę prie smilkinio ir tyliai, taip tyliai, kad girdėtų tik ji ir jos burtų lazdelė sušnabždėjo burtažodį.
-Imion.

[Nikita Borelič]

Ji su ta mergyte ėjo rinkti saldainių. Vienos moters kolidoriuje stovėjo didelis platus veidrodis, jame buvo matyti pati Cherė su mergyte. Jos buvo labai panašios ir Cherė mintyse būtų prisiminus sesę, kai buvo maža, ji suktų moralus sau, kaip neatpažįstamai pasikeitė. Apėjus visą gatvelę Cherė netyčia  įlipo į purvo balą. Jos raganos kostiumas susipurvino, bet jai tai nemotais. Visada mokoma, kad išsipurvint nevalia - tai buvo pirmasis jos įlipimas į purvą. Taigi Cherė pradėjo jame šokti, taškytis, net paragavo, juoktis. Bet atėjo tėtis ir iškėlė iš balos ir nusinešė ją namo. Vis dar bekrykštaudama ji atsirado namuose, o vaizdas išblėso. Ji grįžo į pamoką. oho... purvas yra nuostabu... po pamokų reikės kur nors tokią išsiburti... šiek tiek pasijuokdama iš savo minčių ir gana greitai susisukusi ji sušlamštė pyragėlį...

[Auksė Marlena Hale]

Neatrodė, kad varnė sielojosi, jog nepataikė atsakydama. Jai svarbu buvo būsima užduotis, na, gal kažkiek naudos pridėjo ir tas vienas, menkutis, dovanotas taškelis.
Padėjusi puodelį į šoną, mat jau buvo spėjusi išgerti kvapnią arbatą, mergaičiukė suėmė lazdelę į savo ranką. Trumpai galvoje atsirado menkutė abejonė, trapus nepasitikėjimas bei nepavykimo variantas, tačiau tik dar labiau sugniaužusi delną, o jame ir lazdelę, varniukė pasiryžo šią nedidelę užduotėlę įveikti. Pakėlusi ranką aukščiau bei švelniai bakstelėjusi lazdele sau į smilkinį, mergaičiukė prirėmė lazdelės galiuką prie smilkinio bei užsimerkė. Ji nežinojo ar būtina, galbūt tikėjosi tokiu būdu geresnio rezultato, tačiau varniukė troško būti užsimerkusi.
- Imion.
Burtažodį sušnabždėjo pakankamai tyliai. Nežinojo ar jis suveikė, bet dar spėjo užuosti, tiksliau pagauti šviežių aviečių kvapą, kuris turbūt sklido nuo šalia padėto puodelio. Bethany ėmė kilti kažkur aukštyn, o kabineto vaizdas po truputį traukėsi tolyn.

[Luna Gardner]

Po visų atsakymų ir spėlionių Luna sunkiai susigaudė, kuris mokinys ką sakė. Ji nesekė jų akimis, tad tik pagal balsą galėjo atspėti kas kalba. Kelis balsus ji jau pažinojo, o kitus buvo girdėjusi ankstesnėse pamokose. Visiem išsakius savo nuomones prakalbo profesorė. Luna atidžiai klausėsi tai ką pasakojo mokytoja. Prisiminti praeitį? Hmm...skamba įdomiai. Apsižvalgiusi aplink rudaplaukė pastebėjo, kaip keli mokiniai jau pasinėrė į savo praeities prisiminimus. Padėjusi savo puodelį šalia savęs ir patogiau atsisėdusi išsiėmė iš uniformos kišenės burtų lazdelę. Dar kartą apsidairiusi po klasę kilstelėjo burtų lazdelę sau prie smilkinio.
-Imion,-tyliai, kad tik pati išgirdo, ištarė burtažodį. Vos burtažodis išsprūdo mėlynakei iš lūpų viskas aplinkui pradėjo lietis ir suktis. Klasės vaizdas pasikeitė.

[April Wolstenholme]

Židinys, arbata ir skanumynai taip sužavėjo Eiprilę, kad ji tik profesorei prabilus apie praktinę dalį prisiminė, kad sėdi pamokoje. Susidomėjusi išklausė visą pasakojimą, tik štai kitų klasės draugų atsakymai, deja, taip ir nusklido nepasiekę švilpiukės galvos. Bet mergaitė dėl to labai neliūdėjo. O kas gali būti prastos nuotaikos, kai Kalėdomis kvepia tikrąja to žodžio prasme?
Siurbtelėjusi arbatos, suvalgiusi pyragėlį ir suvirškinusi visą profesorės pateiktą informaciją, nusprendė, kad būtų pats laikas kibti į darbą, o juk ir laiko, jei gerai nugirdo, ne tiek ir daug. Patrynusi delnus, kad nubyrėtų nuo deserto likę trupiniai, iš apsiausto kišenės išsitraukė burtų lazdelę. Šiek tiek pamosavo ja ore lyg pasitreniruodama, mintyse pakartojo burtažodį. Apsidairiusi po klasę, pastebėjo, jog niekas neieško porininko. Nenusiminė, kad per šią pamoką naujų pažinčių greičiausiai neužmegs – kartais visai neblogai padirbėti ir vienam. Tik Eiprilė, tiesą sakant, tikrai ne visada vadovavosi šia mintimi.
– Imion, - galiausiai ištarė, lazdelę nukreipusi į smilkinį.

[Torė Finitsis]

Mergaitė klausė kitų mokinių spėjimų ir kramsnojo tikrą skanėstą, po to užsigerdavo šiltu gėrimu, kuris kaip mat sušildė suledėjusią mergaitę. Trumpam padėjusi dailų puodelį į šalį, ištiesė rankas link židinio dar labiau jas sušildydama. O mielas apklotas taip pat pamoką padarė daug jaukesne. Kai mokiniai baigė berti savo atsakymus, Torė išklausė profesorės pasakojimo ir suprato, kad jos atsakymas buvo labai toli nuo tikrovės. Gūžtelėjusi pečiais, taip lyg jai nei motais, palaukė, kol bus užduotas praktikos darbas. Jis nuskambėjo tikrai įdomiai. Šį kartą mergaitė nusprendė dirbti viena, todėl net nebandė ieškoti poros. Atsargiai patraukusi puodelį dar toliau, varnė nusiklojo apklotą ir jį taip pat nušveitė į šalį. Tada išsitraukė lazdelę ir kažkodėl ją apžiūrėjo. Tiesiog nei iš šio, nei iš to. Galiausiai, pridėjo lazdelę sau prie smilkinio ir sumurmėjo:
- Imion,- klasės aplinka pradėjo lietis akyse ir liejosi tol, kol aplink magijos istorijos klasės nebeliko nei kvapo.

[Hazel Oakwood]

Flavia pajuto, kaip visą jos kūną užliejo nepaaiškinamas jausmas. Ji bijojo atsimerkti, tačiau to ir neprireikė. Netrukus vietoje tamsos ji pradėjo matyti kažkokius vaizdus. Vaizdai bėgant sekundėms darėsi vis ryškesni. Ji atpažino save,dar visai mažą. Turbūt ketverių. Ji vilkėjo melsvos spalvos suknelę, ir sėdėdama ant žemės susikaupusi bandė užsirišti batą, tačiau jai vis nepavyko ir mažosios Flavios skruostu nuriedėjo ašara. Staiga iš kažkur šalia mergytės išdygo aukštas, lieso sudėjimo, rudų, garbanotų plaukų vyriškis. Flavia atpažino savo tėčio atvaizdą, ir tyliai aiktelėjo. Vyriškis atsiklaupė šalia mergaitės ir paėmęs jos batų raištelius pamokė Flavią, kaip reikia užrišti batus. Tuomet pabučiavo Flavią į kaktą ir mergytė pradėjo kikenti.
Flavia norėjo kaip nors išsaugoti šį atsiminimą, tačiau spalvos ir vaizdiniai išsiliejo ir prieš jos akis vėl liko tik juoduma. Ji atsimerkė ir nužvelgė klasę. Mergaitė jautėsi lyg grįžusi iš kelionės.

[Auksė Marlena Hale]

Tamsa. Vakaras. Įsižiebęs šalia buvęs gatvės žibintas blausiai nušvietė šaligatvį. Danguje rodėsi žvaigždės, buvo pakankamai ramu, tylu bei žinoma, vėlu. Bethany stovėjo netoli namo, vos tik pasisukus jo pusėn, išgirdo laisvą juoką bei smagius, džiaugsmo kupinus balsus. Namas, kiek galėjo įžiūrėti, stovėjo nudažytas šviesiai melsvais dažais, buvo dviejų aukštų, o kiekviename lange atsispindėjo mažytis šviesos šaltinis - ant palangių paguldytos švietė žvakutės. Bent jau taip manė.
Mergaičiukė jau spėjo atsiremti į gatvės žibintą bei žiūrėjo link namo, kai išgirdo artėjančius du balsus. Jie taip pat atrodė laimingi, džiugūs ir visiškai nerūpestingi. Pažvelgusi link artėjančių balsų, Bethany pamatė save. Maždaug penkerių metukų save, įsitvėrusią į močiutės ranką. Abu siluetai smagiai šnekėjo, praėjo it nieko nėra, pro pačią mergaičiukę bei pravėrę vartelius, įėjo į melsvai dažyto namo kiemą, nuspaudė skambutį, o atsidarius durims, jau ir ketino įeiti. Susigraibiusi, jog jei čia stovės, tai viską sugadins, varniukė, paskubomis pralėkė pro baltus bei medinius vartelius. O tuomet sėkmės dėlei, paskutinę sekundę šmurkštelėjo į namo vidų prieš užsidarant durims.
Vos tik įėjusi, Bethany pamatė milžinišką svetainę, jaukią aplinką, baltą interjerą, nosis ėmė pagauti skanių kvapų iš virtuvės. Mergaičiukė lėtai atkulniavo iki svetainės, tačiau sustojo tarpduryje. Nusprendė, jog iš čia geriausiai matytų vaizdą, tad taip ir liko stovėti. Milžiniškame bei papuoštame kambaryje vaizdas priminė Kalėdų laukimą, eglutė spindėjo nuo žaisliukų bei girliandų, zujo daugybė pirmą kartą matytų žmonių. Na, vieną jų mergaičiukė sugebėjo pažinti. Tai buvo jos teta, kurią nužudė likus mėnesiui iki jos iškeliavimo į Hogvartsą. Tarp beskubančių, laimingų, žaismingų, dainuojančių, šokančių bei tuo pačiu metu įvairius darbus dirbančių burtininkų, Bethany stebėjo save. Savo žibančias akeles. Savo tuometį džiaugsmą ir laimę, kelių kitų nepažįstamųjų apkabinimus bei linkėjimus. Mergaičiukė pakėlė lūpų kampučius. Ji toliau stebėjo vykstantį veiksmą tarp dainų bei aplinkos puošimo, bet labiausiai žiūrėjo į save. Prie penkiametės priėjo maždaug aštuoniolikos sulaukęs jaunuolis. Jis ištiesė penkiametei Bethany lėkštę, pilną įvairių skonių keksiukų, kurių kepurėlės buvo visos skirtingos, vienodos ar panašios, nebuvo čia nei vienos. Varniukė užsimanė valgyti, pamačiusi save, suleisiančią dantis į minkštą, purų, moliūginį keksiuką su vaniline kepurėle viršuje.

[Sara Nikolė Keyes]

Į magijos istoriją šį kartą mergina įėjo ne su tokiu dideliu džiaugsmu, kaip visada. Pasisveikinusi su von Peach lėtai ir tyliai Sara atsisėdo prie jaukiai šildančio židinio.Praleidusi pirmąją pamokos dalį-teoriją, šiltai išsėdėjusi prie židinio net nespėliojo į profesorės užduotą klausimą.
Varnanagei išgirdus pamokos praktinės dalies užduotį, net neskubėjo ieškotis sau poros, mat manė, jei nebūtina, tai kam ir ieškotis.
Nikolei apisdairius išvydo, kad dauguma dirbo poromis, tačiau buvo ir tokių mokinių, kurie dirbo vieni, niekieno netrukdomi. Viena nusprendė dirbti ir mėlynaplaukė, ši nenorėjo gaišti laiko ieškantis porininko ar porininkės.
Aiškiai išgirdusi užduotį, mergina staigiu mostu iš uniformos kišenės išsiėmė savo burtų lazdelę, pridėjo prie savojo smilikinio, netyčiomis užsimerkė
-Imion-ištarė burtažodį ir Nikolei atrodė, kad praranda sąmonę.
Tariamas sąmonės praradimas nebuvo panašus į užmiršto prisiminimo panirimą. Klasės vaizdas pradėjo blankti, tačiau netrukus išryškėjo vaizdas, tačiau ne klasės, o Saros namų vaizdas.
Trylikametė mergaitė pasislėpusi klausėsi tėvų pokalbio. Mažoji Sara ne viską gerai išgirdo, tačiau išgirdo svarbiausią dalyką.
Tėvai kalbėjo apie tai, kad Sara nėra tikroji jų dukra, o tik įvaikinta.
Iš šalies matėsi, kad mergaitė atrodo palaužta, visą pokalbio esmė išgirdusi tyliai pravirkusi, nubėgo į savo kambarį.
Netrukus vaizdas pradėjo blėsti, o Saros akys ir vėl užmatė klasę, ir joje esančius įvairaus koledžo mokinius ir numylėtą profesorę von Peach. Tada Nikolė ir pradėjo galvoti apie prisiminimą, kurį mergina buvo pamiršusi...

[Elliott Duncan Sinclair]

Sofija paskubomis žingsniavo link magijos istorijos pamokos. Neleido sau praleisti nei vienos. Nors beveik per visas pamokas, Sofi tylomis pralaukdavo ir išklausydavo teorinę dalį, tačiau praktikos nepraleisdavo. Dažnai jie būdavo gan įdomūs. Kai jau buvo beveik suledėjusi į ledo gabaliuką, mergaitė pagaliau pasiekė klasę. Visa laimė, kad profesorė leido mokiniams sėdėti šalia židinio ir negana to dar davė pasivaišinti sausainiais ir šiltu gėrimu, kuris bemat sušildė ne tik Sof vidų, bet ir rankas. Kaip minėta, ši mergaitė vėl ramiai pralaukė teorinę dalį ir tik išklausė kitas nuomones ir spėjimus. Vėliau atidžiai stebėjo profesorę, kuri pasakojo apie burtažodį ir uždavė praktikos darbą. Paaiškino, kad praktinę dalį galima atlikti porose, Sofija apsižvalgė, bet jokių draugų nepastebėjo. Šį kartą suprato, kad dauguma mokinių dirba vieni. Sof kiek gūžtelėjo pečiais ir nusprendė taip pat šį sykį užduotį atlikti savarankiškai. Varnė išsitraukė lazdelę ir priglaudė sau prie smilkinio.
- Imion,- sušnabždėjo ir užsimerkė. Atsimerkus, klasės aplink nebebuvo.

[April Wolstenholme]

Iš pradžių Eiprilė pamanė, kad kerai nepavyko, tačiau visai netrukus pajuto, kaip cinamono kvapą pakeitė kažkoks pernelyg sterilus. Pati sėdėjo nebe ant pagalvėlės, o kietos kėdės, o ir klasės vaizdas išnyko. Jį pakeitė šviesiai melsvos sienos, nukabintos vaikiškais paveikslais. Šalia sėdėjo Eiprilės tėtis, jis atrodė gera dešimtimi metų jaunesnis ir susijaudinęs. Rudaplaukė pažvelgė žemyn ir laisvai pamataravo kojomis - šios, apautos žaliomis basutėmis, nesiekė žemės ir šiaip atrodė dar plonesnės nei įprastai. Mergytė vėl žviltelėjo į tėtį, po to ir į priešais buvusias duris. Nežino, kas už jų ir kur išvis yra. Girdėjosi prislopintas riksmas, o tada jį pakeitė kūdikio verkimas. Eiprilės tėtis staiga pašoko ant kojų, o, prasivėrus paslaptingosioms durims, mergaitė išvydo iš laimės švytinčią savo mamą bei vaikelį jos rankose. Supratus, kad jos sesė jau atkeliavo į šį pasaulį, rudaplaukės krūtinę užplūdo džiaugsmas (o galbūt tai tėtis taip stipriai apkabino?).
Nosį pakuteno arbatos su cinamonu kvapas, stipriai užsimerkusi ir vėl atsimerkusi, trylikametė suprato esanti toje pačioje klasėje. Į burną įsimetė šokoladinę varlę ir pagalvojo, kad seseriai jos veikiausiai taip pat labai patiktų. Tik prisiminusi tą ypatingą vasaros dieną, švilpiukė susivokė, kaip labai spėjo savo jaunėlės pasiilgti.