[Vegard Saeterhaug]

Vegard stovėjo ir laukė atsakymo ,bet jo nebuvo. Krūmuose visgi kažkas šnarėjo ir Vegard buvo įsitikinęs ,kad tai yra Elizabet Vanesa Von Chang - (kol kas) juodaplaukio draugė. Lazdelė visgi apsiauste ramiai gulėjo ir laukė kol bus panaudota. Buvo šalta, geriau jau būtų sėdėti Didžiojoje salėje prie stalo su žalia staltiese ir pilka juosta per vidurį. Juodaplaukis artinosi prie krūmų kurie šnarėjo ,bet dėmesį patraukė šalia gulintis negyvas kiškutis. Būti veganu tikrai ne pyragai. Kad tik mokėčiau kerų ,kad jį prikelti ,bet dėja. Pirmakursio klastuolio akys išvydo link jo skrendantį žalią žiburį, greit pasilenkęs Vegard nuo jo išsisuko ,bet per plauką. Ką aš jai padariau? Tebūnie, nori karo bus tau karas. Staigus lazdelės ištraukimas iš apsiausto pasirodė labai įdomus ir netradiciškas. Greitu manevru klastuolis nukreipė lazdelę į krūmą ir tarė:
-Bombarda!
Savaime aišku nieko neišėjo ,bet niekada nereikia gyvenime sustoti.
-Bombarda!
Oranžinė šviesa pasileido į krūmą ir jį susprogdino. Klastuolis neturėjo kėtininmų sužaloti merginos.
-Jei jau pradėjai, kaukimės, aš nebijau!
Greitu manevru Vegard nutaikė lazdelę į mergaitę ir sukliko:
-Incarcerous!
Antras, trečias, ketvirtas kartas ir virvės jau lėkė link Elizabet

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

Staiga iš už krūmo pasigirdo pirmieji Bombarda kerai. Visgi, turbūt nepataikiau ir antrą kartą... Po to iš už krūmo atskriejo dar vieni Bombarda kerai. Šį katą jie jau susprogdino krūmą ir už jo pasirodė Vegard. Klastuolė apstulbo. Juk jis jos geriausias draugas! O ji į jį sviedė Obliviate kerus... Ir kaip ji galėjo jo nepažinti iš balso? Mergina sustingo vienoje vietoje, net kai į ją lėkė virvės, ji net nepajudėjo ir leidosi jų surišama. Kai jau virvės tvirtai ją laikė ir nepaleido, vampyrė neišlakius pusiausviros nukrito ant žemės. Ji stipriai užsimerkė. Girdėjo artėjančius žingsnius, bet nenorėjo žinoti kas tai. Ji tiesiog dar smarkiau užsimerkė, ir net kai kažkokios šaltos rankos ją atgręžė į save, ji vis tiek buvo užsimerkusi. Jos lazdelė gulėjo nežinia kur, gal net ežere, o ji buvo surišta virvių.                     

[Vegard Saeterhaug]

Virvės surišo merginą. Ką aš padariau? Vegard jautėsi kvailai ir nepatogiai. Berniukas pribėgo prie mergaitės kiek galėdamas greičiau.
-Atsiprašau, tuoj tave atrišiu.
Vegard savo ledinėmis rankomis palengva pastatė merginą. Gerai ,kad virvės nestipriai susirišo. Klastuolis nukreipė lazdelę į mergaitę ir palengva stebėjo kaip japonų tautos mergaitė sukdamasi išsipainioja iš virvių.
-Atleisk, šie kerai kitokiu būdu neveikia, tad atsiprašau jei tave supykino, jei nori aš tave galiu nuvesti į ligoninę.
Berniukas dabar pats jautėsi lyg sukaustymas virvių tik ne fiziškai, o psichologiškai. Visąs nusiminęs nuleido akis į žemę ir greitai jas vėl pakėlė. Prie smakro matėsi šiek tiek kraujo. Vampyrė? Berniukas nenorėjo tikėti ,bet tai tikrai privertė, išbalęs veidas, kraujas netoli smakro, negyvas kiškutis.
-Vampyrė? Bet, bet kodėl tu man nesakei?,-Po sakinio klastuolis atsitraukė per penkis metrus nuo Elizabet ir dar labiau suspaudė lazdelę rankose.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

Galiausiai šaltosios rankos išlaisvino japonę ir ji prisivertė atsimerkti. Tai buvo Vegard'as. Jis pastatė vis dar kiek išsigandusią vampyrę ant kojų ir atsiprašė (ko tikrai neturėjo daryti).
- Tau nereikia atsiprašinėti. Čia aš turiu atsiprašyti, kad paleidau į tave atminties ištrynimo kerus. Nesuprantu kas man užėjo. Beje, iš pradžių nežinojau, kad ten esi tu. - tai pasakiusi mergina nudelbė akis į žemę ir iš lėto pasileido su Vegard'u link pilies. Kaip gerai, kad viskas praėjo ir kad Vegard'as neišsiaiškino, kas aš tokia. Spėjo pagalvoti japonė iki Vegard'ui prabylant. Išklausiusi jo žodžius vampyrė vos nesušuko "Aš jokia ne vampyrė!", bet susitvardė. Tada nutilo ir gerai apgalvojo ką sakys. Po kelių minučių, kai Vegard'as jau buvo spėjęs nutolti ir lazdelę atsakyti į Vanesą, ji prabilo:
- Na... Taip, aš vampyrė. - ji nudelbė akis į žemę. - Bet tikrai nekandu žmonėms, tiesą sakant, net nežinau kas tai per jausmas, tad manęs gali tikrai nebijoti (nors ji tikrai nemanė, kad Vegard'as jos taip staigiai ir paprastai nebebijos).
Dar pagalvojusi japonė pridūrė:
- Bet niekam nesakyk! Kitaip tikrai mažą nepasirodys... Aš... Aš... Aš tau įkasiu tada! (tada prisiminė, kad dar niekada taip nėra dariusi).
Staiga Vanesa pastebėjo, kad jau švinta ir kuo skubiau nulėkė iki Hogvartso. Ji tikėjosi, kad ir Vegard'as atbėgs paskui ją ir jie galės viską šešėlyje (jei jau Vegard'ui taip nepatinka prie jos stovėti, tada per atstumą) išsiaiškinti. 

[Vegard Saeterhaug]

Vegard žygiavo link Hogvartso, kuo toliau nuo vampyrės (nesvarbu ,kad ji jo draugė). Lazdelė visgi buvo rankoje. Elizabet tikinimas ,kad neįkas visiškai nepadėjo.
-Nesakysiu...Nesakysiu...Nenoriu būt vampyru.,-Drebtelėjo juodaplaukis.
Širdis daužėsi, nes prie vampyro būti ne pats smagiausias ir ne vienas maloniausių dalykų. Berniukas paspartino žingsnį link Hogvartso, norėjo bėgti ,bet pakeitė sprendimą.
-Morkisafe.
Vos įmatomas oranžinis gaubtas apgaubė berniuką ir šis galėjo nurimti. Dabar ji man tikrai nieko nepadarys. Klastuolis prisiminė ,kad Von Chang pavardę nešiojanti vampyriukė irgi mokosi Klastūnyne. Adrenalinas vis didėjo ir nemigos procentai didėjo. Pradėjo švisti ir skambinti varpas. Man adrenalino šiąnakt tiek ,kad savaitę superherojus būsiu. Berniukas pasislėpė už sienos ,kad nepamatytų Elizabet. Įstikinęs ,kad saugu iš visų jėgų pradėjo bėgti ,net neatsisveikinęs.

[Alanas Senkleris]

Alanas pasiėmė šunį kartu. Norėjo pasivaikščioti. Pagaliau pasibaigė pamokos ir atėjo vakaras. Kurį laiką darė namų darbus bet... Nepabaigęs krūvos kilometrinių rašinių išėjo laukan.
Ėjo, svajojo, Dingas sekė paskui. Keliavo  ežero pakrante, bet staiga stabtelėjo. Šuo pakėlė galvą, įsitempė, tyliai suurzgė.
- Kas Dingai? - tylom sušnabždėjo jis.
Dingas dar kartą suurzgė ir nėrė link aukštų medžių. Tiesiai per krūmų sąžalyną.
- Ne Dingai, pas mane!
Sušuko raudonplaukis ir nulėkė paskui šunį. Po perkūnais, kurių galų? siuto. Haskis lėkė Uždraustojo miško pusėn. Kas jam dabar pasidarė? Galvojo kurdamas paskui. Ir kodėl nepaėmiau pavadėlio? Dar pasvarstė. Tada, užkliuvo už šaknies ir krito ant žemės.
Nusibrozdino delnus ir bjauriai prisitrenkė.
- Nuostabu. - sumurmėjo ir atsistojo. Šuo regis jau aprimo, o iš už medžių pasirodė merginos siluetas. Aplink tvyrojo tamsa. Alanas žinojo, kad pirmakursiai negali taip vėlai bastytis bet...
Šuo dabar jau priėjo prie Alano, tas braukėsi purvą nuo drabužių. Merginą iš matymo pažinojo. Buvo matęs per pamokas.
Puikus pasirodymas. Esu purvinas ir atrodo koją pasitempiau. Virė mintys. Bet gi negalėjo dabar kvailai stypsoti ar nueiti. todėl pasakė:
- Labas. Atsiprašau dėl šuns, regis jis nieko tau nepadarė?
Bjaurybė Dingas dabar jau ramiausiai stovėjo ir vizgino uodegą.

[Dori Mendel]

Dori vaikštinėjo netoli pamiškės, šalimais ežero kranto, kuriame mokiniai mėgsta stovyklauti. Ant delno ropojo voras Svogūnas, dabar jau perkrikštytas Džo vardu. Antrakursė mąstė apie viską ir tuo pačiu apie nieką, labiausiai apie žmones, kuriuos pažino Hogvartse. Mintyse pakartojo kai kuriuos įvykius ir galvojo apie tai, kaip pati pasikeitė per šiuos pusantrų metų.
Neseniai baigėsi Kalėdų atostogos, kurios virto dar viena katastrofa žiobarų pasaulyje. Buvo siaubingai nuobodu ir tiesiog betiksliška ten būti.
Mendel apmąstymus pertraukė urzgimas. Tamsiaplaukė spėjo išsigąsti, bet netrukus pamatė, kad tai tik kažkokio mokinio šuo. Netrukus mokinys tėškėsi ant žemės, kol galiausiai su jau nurimusiu šuniu atsidūrė šalia klastuolės.
- Ne, - atsakė mergaitė, atsainiai žvilgtelėjusi į atėjūną ir jo augintinį.
Dori atsirėmė į medį ir toliau stebėjo Džo, kuris, regis, mielai būtų sprukęs į mantijos kišenę. Tikriausiai juto grėsmę dėl šuns. Šuo. Žiobariškas šuo, ėmė galvoti Dori, bandydama įvertinti sutiktą personą. Pirmakursis, tiesiog žinojo tai iš pamokų, grifas. Ar Dori reikia draugų grifų? Na taip, Henrieta taip ir išliko Dori drauge, o ir su Esmeralda santykiai buvo gražūs. Jos abi grifės. O kur dar Deoiridh, prie kurios Dori vis bando prisigretinti. Bet žiobariškas šuo, Dori... Tačiau mergaitė nemanė atėjūno iškart nurašyti. O jeigu jis grynakraujis? Jeigu galėtų papasakoti Dori daugiau apie burtininkų kasdienį gyvenime ne Hogvartse? Juk niekas iki šiol nesugebėjo to padaryti.
- Taigi, būsi grifų gūžtos pirmakursis? - paklausė Dori berniuko, nors atsakymą jau ir taip žinojo. - Kas paskatino į mokyklą atsitempti žiobarų šunį? - žiūrėjo į gyvūną. - Beje, aš Dori, - padariusi neilgą pauzę pridūrė ir vos vos įžiūrimai sekundėlę šyptelėjo.

[Alanas Senkleris]

Dėkui Merlinui Dingas nieko nepridirbo. tai gerai. Galvojo grifas. Tik va gaila, kad taip kvailai išsitėškiau. Dar pamanė. Tada išsitraukė lazdelę ir visiškai pradangino purvą nuo rūbų. Visai buvo pamiršęs, kad ją turi.
 Tiesą sako ta mano motina, Kad kartais elgiuosi kaip tikrutėlis nevertėlis. Dar šovė mintis. Kadangi haskis jau buvo kuo draugiškiausiai nusiteikęs, tai ir Alanas atsipalaidavo.
- Malonu susipažint Dori, aš Alanas, o čia Dingas.
Pasakė ir ištiesė jai ranką.
- Šunį tai Atsivežiau nes jis mano. Prieš porą metų pasiėmiau jį iš gyvūnų prieglaudos. Dar visai mažą ir užsiauginau. Esu iš Grifų Gūžtos, o tu Klastuolė tiesa? Tėvai žiauriai norėjo, kad ir aš ten patekčiau, bet... Mano visa šeimynėlė mokėsi Klastūnyne. Nors, kaip sako mano tėvai nieko keista, kad nepatekau. Nežinau kaip jie su tuo susigyvena, nes labai nori palaikyti šeimos vertybes.
Išpoškinęs tai nutilo. Dievaži, jei užsivesiu apie šitas nesąmones tai... Jam atrodė, kad tas visas kraujo reikalas toks išpūstas dalykas ir jis visai nenorėjo jai pradėti pliurpti apie Senklerių ir Velšų šeimų nuostatas. Todėl nukreipė temą kitur.
 Kodėl nusprendei auginti vorą? Ar jis nuodingas? Viena mano draugė nori auginti tarantulą. Bet jos tėvai tai žiauriai tam prieštarauja. Jie ne burtininkai, šiaip jie tikrai šaunūs, bet dėl to voro tai niekaip nenusileidžia.
Pajutęs, kad vėl pradeda įsivažiuoti nutilo. Dori raudonplaukiui atrodė užsimąsčiusi, o jam kilo ūpas pasikalbėti, todėl džiaugėsi ją sutikęs.

[Dori Mendel]

Oho, koks mandagumas, pagalvojo Dori paspausdama Alano ranką.
Besiklausydama, ką kalba grifas, antrakursė nejučiom pagalvojo apie Henrietą. Šią akimirką jis labai priminė mergaitės draugę iš savo kalbėjimo manieros.
Kai Alanas ėmė pasakoti apie tai, kad pasiėmė šunį iš prieglaudos, Dori nejučiom pavartė akis. Ši tema jai buvo labai neįdomi ir net erzinanti. Ji nemėgo tokių geriečių. Tačiau po akimirkos Mendel sukluso ir jos akys sublizgo. Jo visa šeima mokėsi Klastūnyne?
- Ak, vorą? - Dori žvilgtelėjo į Džo, nes prieš tai jau buvo jį tartum pamiršusi. - Auginu jį todėl, kad šis praktiškai nereikalauja jokios priežiūros, yra juodas ir kai kuriems baisus, - įsidėjo vorą į mantijos kišenę. - Ne. Jis nenuodingas.
Tačiau Dori dabar nerūpėjo nei šunys, nei vorai. Ji galvojo apie kai ką kita. Vadinasi, jis grynakraujis. Ir ne tik, kad grynakraujis, bet turi artimų sąsajų su Klastūnynu. Tai kurių galų jis gimė... kitoks? Ar jis kitoks, nei visa jo šeima? Kodėl? Ir kaip jis joje jaučiasi?
- Nejaugi... nejaugi tikrai visa tavo šeima mokėsi Klastūnyne? Ar tavo šeima yra viena iš tų senų grynakraujų šeimų? Papasakok, prašau, daugiau man apie savo šeimą, - Dori nebeslėpė smalsumo. - Dėl Merlino barzdos, tai kodėl tu patekai pas grifus?! - mergaitė, atrodo, net pyktelėjo.

[Alanas Senkleris]

Jis išvydo labai gyvą susidomėjimą Dori akyse vos tik ėmė kalbėti apie savo šeimynėlę. Nejau ji viena iš tų kraujo fanatikių? Pasvarstė. Bet ne, niekur nesu jos matęs. Dar pagalvojo. Tik mokykloje. Bet dar kartelį nužvelgė ją. Ne. Tikrai nesu matęs jokiuose pobūviuose ar panašiai.
- Tau rimtai įdomu? Na gerai. Aš galiu papasakoti.
Prabilo. Tada, išsitraukė iš apsiausto kišenės kamuoliuką ir numetė šuniui, kad tas turėtų ką veikti. Dingas tuojau jį pasičiupo ir ėmė siusti. O Alanas ėmė pasakoti.
- Na taip. Visutėlė mano šeima mokėsi būtent Klastūnyne. Ir mamos ir tėvo giminės. Jų kraujo linijos labai senos, dvare bibliotekoje net kabo giminės medis. Tėvai dirba ministerijoje. Esame nyki nuobodi grynakraujiška šeimynėlė. - Jis trumpam nutilo ir tada jau ėmė lieti viską, ką mano. 
- Ir tas mane nervina, nes kažin ko iš manęs yra tikimasi. Aš nesuprantu kodėl tai reikia šitaip garbinti? Dievaži didelė dalis grynakraujų magų būna pasipūtėliai kaip reta ir šiaip... Jų pavardės tokių kaip Lestreindžai, Rauliai Dolohovai ir panašiai dažniausiai minimos tik su baime ir na, na, tu pati žinai.
Dabar, iš Alano akių dingo visas vėjavaikiškumas, mat ši tema jį labai rimtai veikė.
- Na gerai, gal ir nieko turėti ilgą magų liniją, bet juk yra puikių žmonių ir iš kitos pusės ar ne? Kuo grynakraujis geresnis už kitus? Gal dėl savo pažiūrų esu Grifų Gūžtoje nežinau...
Truputį patylėjęs pridūrė:
- Turiu puikių draugų žiobarų ir niekuo man jie nesiskiria nuo mano pažįstamų magų, tik negali burti ir viskas. O kodėl tau tokia įdomi mano šeima? Nesu matęs tavęs šeimos dvare. Manau tikrai būčiau tave įsidėmėjęs.

[Dori Mendel]

Alanas numetė savo šuniui kamuoliuką. Gerai, nes Dori tas gyvūnas ėmė ne juokais erzinti. Dvylikmetė džiaugėsi, nuoširdžiai džiaugėsi, kad pagaliau sutiko kažką, kas jai galėtų papasakoti apie grynakraujų šeimų subtilybes. Grifas, regis, buvo nusiteikęs atsakyti į Dori klausimus. Ekstravertas? Reikėjo kuo daugiau išsiklausinėti. Nyki ir nuobodi šeimynėlė? Kaži, primerkė akis Dori. Įdomu, ar Alano šeima užsiiminėja kokiais nors negerais darbeliais? Ne, šito Mendel dabar neklaus.
- Kažin ko iš tavęs tikimasi? O ko konkrečiai iš tavęs tikisi tėvai, Alanai?
Būtų taip įdomu sužinoti, ko reikia tėvams, tikriems, tikrų tikriausiems grynakraujams tėvams. Dori atsiduso. Buvo niūru klausytis, kaip gryno kraujo burtininkų šeima, atstovaujanti Klastūnyną, savo tarpe turi tokį kaip Alanas, kuris nėra vertas puikuotis jų šeimoje. O, Dori daug ką paaukotų, kad tik turėtų tokią šeimą. Bet šis berniūkštis yra nepatenkintas ir dar gina žiobarus.
- O, grynas kraujas reiškia labai daug, - mandagiai, bet paprieštaravo klastuolė. - Tu myli šunis, ar ne? Įsivaizduok tikrą veislės atstovą, kuris ir išvaizda, ir charakteriu yra tobulas. Ir įsivaizduok niekam tikusį tos veislės mišrūną. Skirtumas akivaizdus, ar ne?
Kai Alanas pasakė nematęs Dori savo šeimos dvare, mergaitės balti skruostai nusidažė vos vos įmatomu raudoniu.
- Kodėl nematei manęs savo šeimos dvare?
Mergaitė, regis, svarstė, sakyti ar pasilaikyti sau. Vis tik prabilo.
- Todėl, kad mano tėvai yra suknisti žiobarai, štai kodėl. Per juos praeitais mokslo metais buvau kaip baltas voras Hogvartse, - Dori susiraukė. - Ir jie, negana to, sako, kad mes, burtininkai, esame nenormalūs. Įsivaizduoji?! Ir tu dar sakai, kad jie nesiskiria nuo mūsų? Skiriasi kaip diena ir naktis! Tu net neįsivaizduoji, kaip tau pasisekė dėl šeimos... Viską atiduočiau, kad manoji tokia būtų.
Dėl Merlino barzdos, jis gyvena dvare?
- Papasakok apie savo šeimos dvarą.

[Alanas Senkleris]

Va čia tai požiūris, lygina žmones su šunimis...
Alanas norėjo atkirsti ką nors tokio, kad... Bet numaldė artėjančią pasipiktinimo bangą. O pykti jis tikrai mokėjo ir tada amžinai prisivirdavo košės. Ne, juk tai tiesiog diskusija. Gal ji šitaip mano todėl, kad pirmais metais buvo sudėtinga prisitaikyti mokykloje? Mintyjo jis dėliodamas atsakymus į Klastuolės klausimus.
- Na ką gi... pradėkim nuo paprasčiausio... Mano šeimos dvaras senas ir prašmatnus, veikiau muziejus o ne tikri namai... Nors, vaikystėje ten būdavo smagu žaisti slėpynių. Atsivesdavau ten Enriką, savo draugę žiobarę ir užerzindavau tėvus negyvai. Jiems labai nepatiko, kad kažkokia žiobariūkštė bastosi dvaro koridoriais. Nors, atrodo jie jau seniai apsiraminę... Žodžiu, jis yra kelių aukštų. Šiaip žiobarams nepastebimas, nebent įsivestum juos vidun. Stūkso Londone. Jam jau gal keletas amžių. Bet jei tau labai įdomus tas dvaras, tai dievaži, mano Tėvas galėtų tau pasakoti ir pasakoti apie jo istoriją. Kai kas žinoma visai įdomu. Pavyzdžiui, 1855 Metais dvare buvo pradėta praktikuoti senovinė vudu magija. Ir paskui Džeidanas Senkleris už savo darbus buvo suimtas ir įkištas į kalėjimą. Sakoma, kad kažkur dvare yra visi jo tamsūs užrašai. Bet mano tėvas nežino kur jie. Manau labai norėtų juos paskaityti. Aišku, aš ir pats norėčiau pamatyti ką jis ten tokio buvo užrašęs.  Šitas reikalas su vudu magija Ilgam sugadino Senklerių garbę, buvo daug šnabždama ir panašiai. Na, o šiaip dvaras kaip dvaras. Dailūs rūmai ir viskas. Geriausia vieta ten yra biblioteka ir didelis sodas.
Po ilgo monologo trumpam stabtelėjo. Tada, tęsė toliau.
- Tėvus aš nuvyliau kaip jau supratai. Jie tikisi iš manęs: A. Kad imčiau elgtis kaip pridera. B. Nustočiau kalbėtis su žiobarais, nes tai netinka mano luomui. Beje, įskaitant ir tokius žmones kaip tu. Nejau tau būtų malonu, jei aš ar bet koks kitas žmogus imtų tave niekinti dėl kažkokios kilmės? C. Kad ateityje vesčiau grynakrauję merginą. O to jie iš manęs tikrai dabar jau nesitiki. Ir žino, kad veikiausiai per mane Šeimoje gali imti ir atsirasti "dėmė". D. tikėjosi, kad mokysiuosi Klastūnyne. Et, vienu žodžiu, esu didžioji šeimos gėda. Turiu jaunėlę sesutę, tai dabar jau tėvai į ją deda viltis. Ai tiesa, dar tėvai norėtų, kad ateityje užimčiau kokias aukštas pareigas. Dėl to aš nesiginčiju, bet dar per anksti man apie tai galvoti. Ak ir dar, pažeidžiau vieną taisyklę. Matai, Toji mano draugė apie kurią tau vis užsimenu žino, kad esu magas. O čia jau didžiausia mano nuodėmė.
Trumpam vėl nutilęs pagalvojo, kad metas prie sudėtingiausio klausimo.
- Dori, žmonės ne šunys. Yra puikių šunų, kurie nėra grynaveisliai. Žinoma, būna ir kitaip... Bet žmonės ne šunys. Didelė dalis gryno kraujo burtininkų užsiėminėja juodąja magija. Ne visi aišku. Bet daug jų. Yra tokių, kurie net jei ir priimtų tave į savo tarpą visada kaip nors primintų tau kas esi. Ir kam tau juos sekti? Ar kai nežinojai, kad esi burtininkė tu kažkaip blogai jauteisi? Nežinau kokia tavo šeima, bet kokią turi tokią. O kas bus, jei ją prarasi? Nejau tu nesikrimsi?
Vargeli, nenoriu imti ir pradėti moralizuoti ar ką. Galvojo Alanas. Kažkodėl pasidarė truputį liūdna. Ji norėtų tokios šeimos kaip mano? Na, tėvas gal ir būtų laimingas, jei tokia kaip Dori būtų jo dukra. Aišku, einant laikui jo tėvų požiūris kiek pakito. Alanas žinojo, kad nepaisant visų jo daromų dalykų, tėvai jį myli. Ir todėl jau nebeburba, kai jų dvare yra jo draugų. Jam šmėstelėjo mintis, kad jei juodu su Dori imtų gerai sutarti, galėtų kada nors pasikviesti per atostogas ją į svečius. Tėvas būtų labai patenkintas, turėdamas tokią klausytoją kaip ši Klastuolė.
- Aš atsiprašau, nenoriu skaityti tau kažkokių pamokslų ar ką. Tiesiog, man atrodo, kad žmonių ir vienoj ir kitoj pusėj yra visokių. Ir rinktis juos pagal kilmę ar kraują gan sudėtingas reikalas.

[Dori Mendel]

Dori įdėmiai klausėsi Alano ir įsivaizdavo, kaip vaikšto po jo šeimos dvarą. Tam berniukui tikrai pasisekė, tik jis to nesupranta. Kai Alanas pasakė, kad jo tėvai tikisi, jog jis nustotų kalbėti su žmonėmis, kurie netinka jo luomui, ir kad pati Dori būtų tarp jų, mergaitę apėmė kartėlis. Klastūnyne ji ne vieną kartą patyrė atstūmimą dėl savo kilmės. Tikriausiai tai buvo viena priežasčių, kodėl ji taip nekenčia žiobarų. Pirminė priežastis veikiausiai buvo ta, jog Dori tėvai, o ypač mama, į jos dovaną burti reagavo šiek tiek kitaip, nei mergaitė tikėjosi. Tačiau Dori net neketino aiškintis šių priežasčių ir į jas gilintis. Ji tiesiog nekentė žiobarų ir viskas.
- Jeigu būčiau tavo tėvų vietoje, aš ir nenorėčiau, kad mano vaikai kalbėtų su tokiais kaip aš, - apgynė Alano tėvus. - Suprantu juos.
Dori ir vėl pagalvojo apie šunis ir jai buvo vienodai, jog lygina juos su žmonėmis. Tartum puikioje vadoje būtų gimęs prastas šuniukas, pamanė apie Alaną. Dori nepatiko jo požiūris. Bet vis tik klausytis berniuko jai buvo įdomu, nes tai pirmas kartas, kai mergaitė bendrauja su žmogumi iš kilmingos, tikros, senas tradicijas turinčios burtininkų šeimos. Daugiausiai Dori draugų turi grynakraujų, bet absoliučiai didžioji jų dauguma yra iš nepilnų arba netvirtų šeimų. Bet kai Alanas ėmė klastuolei moralizuoti, ši kaip reikiant susinervino. Ji nejučiom išsitraukė lazdelę ir grėsmingai nutaikė ją į berniuką.
- Daugiau niekada taip nesakyk! - suriko. - Man nereikia tavo moralų!
Bet iš kitos pusės, mergaitė nenorėjo pyktis su šituo grifu. Nenorėjo, jog jis taptų jos priešu. Jo šeima buvo pernelyg įdomi, kad Dori leistų sau tokią prabangą. Tiesa, jai gerokai norėjosi aplamdyti Alanui kaulus už tokį jo požiūrį, tačiau mergaitė manė, kad kiekvienas patys renkamės, ką mums galvoti ir kokiu keliu eiti. Staiga Mendel nuleido lazdelę ir visiškai ramiai tarė:
- Žinai, Alanai. Žaviuosi žmonėmis, kurie priima kitus tokius, kokie jie yra, - Dori pažvelgė jam į akis. - Tu sakai, kad ateityje gali būti savo šeimai kaip dėmė. Tu papuolei pas grifus, nors tavo šeimoje visi buvo klastuoliai. Bet tu vis tiek per atostogas grįžai į savo šeimos dvarą, ar ne? Tavęs iš šeimos niekas neišmetė ir daugiau ar mažiau priima tave su tavo... keistu požiūriu, - ieškojo žodžių tam apibūdinti. - Tavo kilminga šeima net leidžia tau į namus atsivesti žiobarę mergaitę, nors tai jiems yra tikra gėda, - pakėlė antakius. - Manai, aš nežinau, kad niekas nėra kaltas dėl savo kilmės? - Dori veidas susiraukė, o sekundėlę gerklėje atsirado gumulas. - Manai, nesuprantu, kad visi daug draugiškiau gyventų, jeigu nebūtų skirstomi pagal kilmę? Bet aš tiesiog nekenčiu žiobarų, - dabar jau tvirtai tarė, - nekenčiu, ir nieko nepadarysi. Tad kaip tave tėvai priima tokį, koks tu esi, taip ir tu priimk kitus ir nepulk aiškinti, kad jie blogai galvoja. Tada ir aš patylėsiu, nes jeigu aš būčiau tavo tėvai... gerokai tau įkrėsčiau į kailį, - dabar jau Dori netyčia susijuokė. - Bet tu pats renkiesi, kokiam būti ir su kuo bendrauti. Jeigu tau patinka žiobarai, tavo reikalas.
Taip. Dori neaiškins berniūkščiui, kad jis turėtų keisti savo požiūrį. Be to, kad ir koks bebūtų, Alanas atrodė tvirtai besilaikantis savo nuomonės. Tokie jau tie grifai, perdėtai dori. Tuo Mendel jie ir užknisdavo, nes neretai mėgdavo skaityti moralus ir bandydavo savo kilnų požiūrį primesti kitiems. Sekundėlę Dori mintyse sušmėžavo Meg siluetas. Kaži, jeigu būčiau sau leidusi leistis į kalbas apie žiobarus su Meg, ar viskas būtų pasisukę ta pačia linkme?
- Taigi... tu susitaikai su tuo, kad aš nekenčiu žiobarų, o aš susitaikau su tuo, jog tu juos dievini, - pavartė akis. - Tik taip bus taika.

[Alanas Senkleris]

Pamatęs, kad Dori lazdelė nukrypo į jo pusę, Grifas nejučia kišenėje suspaudė saviškę. Dievaži, jei ji rimtai pamėgins ją panaudoti, aš irgi galiu. Ir kas galėtų pamanyti, kad pirmoji mano dvikova įvyks su ragana iš žiobariškos šeimos? Jis visada manė, kad jai jau su kuo susiimtų, tai kaip tik su kokiu grynakrauju, gal net tokiu, kurį pažįsta iš šeimos susitikimų ar panašiai... Bet nieko daryti neprireikė. Jis klausėsi ką sako Dori ir galvojo. Regis jos tėvai nenori susitaikyti su mergaitės gebėjimais. O jei ji dar pyksta ir nekalba su jais tai tada iš viso nieko gero... Matyt jiems tai taip neįprasta, gal net baugoka... Bet jis nieko nesakė. Pyktis su Dori tikrai neketino. O ir tai, kad ėmė jai pamokslauti jam visai nepatiko, mat to šiaip jis nenorėjo, bet kad buvo taip keista, jog žiobarų kilmės ragana šitaip negali jų pakęsti. Alanas nusprendė nieko jai dėl to neaiškinti nes pirma, jie tik pirmą kartą gyvenime kalbasi, tad jis juk jai net ne draugas, o antra... tikrai ne jam spręsti, ką jai manyti ir ko ne.
Tuo tarpu, kai berniukas skendėjo mintyse, Dingas priliuoksėjo prie Dori ir įbruko jai kamuoliuką į rankas.
- Ateik čia Dingai.
Pasakė berniukas, nes jam atrodė, kad Dori nemėgsta šunų.
- Gerai panele iš Klastūnyno, likim prie savo požiūriu ir gyvenkim ramiai. - Pasakė ir nusišypsojo jai.
- O taip, per atostogas grįžau namo. Ir oi, kas ten dėjosi.
Dabar jo balse nebeliko to rimtumo, su kuriuo iš pradžių rėžė kalbą apie grynakraujus ir žiobarus. Dabar vėl ėmė kalbėti įprasta greitakalbe.
- Dievaži, Mama su tėvu atskaitė man ilgą paskaitą apie mano ateitį ir perspektyvas. Et... Buvo siaubingai nuobodu. Bet aš jau pratęs. O ir jie jau nebeturi ūpo, kaip buvo seniau. O beje, kaip tau sekasi Klastūnyne? kaip sekasi ten pritapti?

[Dori Mendel]

Regis, įtampa atslūgo. Dori atsisėdo į pusnį į prie medžio, o Alano šuo atnešė klastuolei kamuoliuką. Mergaitė kamuoliuką paėmė į rankas ir savo pačios nustebimui ėmė su šuniu žaisti.
Žaisdama su Dingu bei jį glostydama ir klausydama grifo pasakojimo tamsiaplaukė nusikvatojo. Šią akimirką buvo gera negalvoti nei apie kraują, nei apie dar kažką, o tiesiog plepėti.
- Man per atostogas buvo panašiai. Mama bandė kažką suokti apie kompiuterio naudojimą, na, žinai tikriausiai apie žiobariškus kompiuterius. Norėjo, kad juo naudočiausi, bet aš pasakiau, kad tas nevykėlių daiktas man yra visiškai nereikalingas. Ir taip visas atostogas. O aš tyčia prieš tėvus maivausi su kuo daugiau magiškų daiktų. Knygos su judančiais viršeliais, šluota ir taip toliau. Per pietus būtinai pasiimu vorą, - Dori akys šelmiškai sužibėjo. - Tegu nervuojasi. Jiems baisiai nepatinka mūsų pasaulis. Dar juos erzina, kad aš nedraugauju su žiobarais vaikais.
Nes labiausiai norėčiau juos užburti. Tamsiaplaukė iš kišenės išsitraukė visokio skonio pupelių.
- Nori? - pasiūlė Alanui ir ištiesė ranką.
Dori paragavo pupelės. Kadangi pasiėmė rausvos spalvos, tikėjosi braškių skonio. Deja, tos pupelės labai dažnai būdavo apgaulingos.
- Kad tave kur! - antrakursė išspjovė pupelę. - Burokėliai, - pavartė akis.