[Zwei Eberhardt]

Kur buvus, kur nebuvus, įsibėgėjantį klastuolį sustabdė ne kas kita, kaip dar daugiau snieko tiesiai į veidą. Jaunuolis nesuprato, kas nutiko, tik atsisuko į nematytą merginą, kuri tiesiogine to žodžio prasme sugrūdo jam visą sniego gniūžtę į veidą. Ant Zwei blakstienų buvusęs sniegas pamažu pradėjo tirpti, sudarydamas mažus vandens lašelius, kurie vis pažėjo su kiekvienu klastuolio mirksniu. Žinoma, kad taip negalima pali, šitą panelę reikia paauklėti.
- Ot klastuolės šiais laikais! Na nieko, tuoj pakerštausim - nusijuokė nepiktai klastuolis.
Jis sugriebė Morganą už liemens, šiek tiek ją kilstelėjo, ir abudu jie parkrito ant puraus it patalas sniego. Jaunuolis dar sugriebė šiek tiek sniego ir metė klastuolei į veidą.
- Mūsų sąskaitos suvestos! - šyptelėjo jaunuolis Morganai. - Žiūrėk, nesušalk. Jeigu jausi šaltį, eisim tave karštu vynu girdyt ir sausainiais maitint.
Kita klasuolio auka buvo šeštakursė, matytą iš pamokų mergina. Zwei sukrizeno, kai ji nukrito į pusnį be jo pagalbos. Jam gal šiek tiek buvo gaila, jog neprireikė jo pagalbos, kad mergina nukristų į sniegą, bet tuo pačiu jis prisiminė, kad egzistuoja karma. Klastuolis pasileido bėgti link Lisettės ir užsoko ant jos visu svoriu, nublokšdamas ir ją ir save į milžinišką sniego pusnį. Jaunuolis tikėjosi, kad kritimas nebuvo skausmingas, bent jau toks neturėjo būti.
- Ar žinai kas būna negeroms mergaitėms? - klastuolis įsmeigė žalias akis į Lisetę ir šį pikdžiugiškai šyptelėjo.
 

[Clementine Martes]

 Turbūt tai buvo pirmas klastuolės sniego karas, kuris buvo toks aktyvus. Bet aktyvumas turėjo ir savų minusų. Tarkim tokių, kad klastuolė irgi būdavo nukentėjus, kai į ją pataikydavo su sniego gniūžtėm taip, kad ji vos nepraranda pusiausvyros ir nenukrenta. Bet, pati mergina nepasidavinėjo. Dabar jos auka buvo Zwei kurį ji buvo pasiruošus užpulti.
 Pasiėmus sniego ir lipdant sniego gniūžtę, klastuolė įdėmiai stebėjo Zwei. Jau laikant sniego gniūžtę klastuolė iš visų jėgų metė į vaikiną, bet visgi jai nepavyko, nes nepataikė. Na nieko, dar kartą mesiu. Pagalvojus klastuolė, pradėjo toliau mėtyti į jį. Iš pirmo, antro ir trečio karto nepataikė, todėl tai pradėjo ją kiek erzinti ir su savu pykčiu dar kartą metė į  jį ir taikliai pataikė jam į dešinįjį petį. Pagaliau. Apsidžiaugus savimi mergina nesustojo ir bandė toliau mėtyti į jį kol nepataikys, o vėliau nusitaikė prie kito žmogaus - Morganos.
 Lipdant kitas sniego gniūžtes, mergina į Morganą pataikė tik iš trečio karto, bet už tat taikliai, nes pataikė jai į jos nugarą, o tiksliau į jos ilgus plaukus.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Natanielis atbėgęs į stoviklavietę pats pirmas, klastingai pasislėpė už didžiulės pusnies ir dabar jau sulipdęs mažiausiai šimtuką gniužčių, stebėjo žaidimą.
O tos mergytės kietos, - nenorom pripažino bernužėlis ir labiau užsimaukšlino kepurę ant ausų.
- Psst, berneli! - pašnibždom kreipėsi į vyresnįjį juodaplaukį, - psst! Bachuriuk, nori laimėt? Aišku nori, ateik čia, tik tyliai! - antrąkart kreipėsi į besismaginantį vokietuką ir rankų gestais parodė tylėti bei ateiti už pusnies, kuri atstojo nediduką skydą. Augustas patenkintas šyptelėjo ir parodė į didelę sniego kamuoliukų krūvą.
- Tu iš kairės, aš iš dešinės, pasibaigus gniužtėms - puoli prie artimiausios klastuolės ir apsikabinęs per liemenį, išmaudai sniege, kremti? - paaiškinęs nelabai idealų, bet patikimą planą, Natukas pasičiupo glėbį sulipdyto sniego ir  pasileido link mergaičiukių, tikėdamasis, kad Zwei seks iš paskos.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 Vaikinas paskutinis atėjęs prie stovyklavietės iškarto pasislėpė už medžio, kur vyko sniego karas. Ten netoliese pamatė dar vieną vaikiną. Kristoferis jį atpažino. Ten buvo Natanielis kuris kažką jau ruošiasi daryti. Jis kvietė kažkokį kitą klastuolį. Slapta klastuoliui pasiklausius apie ką jie šnekučiuojasi, Robertas irgi užsinorėjo prisidėti. Jam išlindus iš po medžio, jis prisiartino prie kito vaikino.
- Aš irgi prisidėsiu. Manau, kad metas ir mergaitėm atkeršyt. - Vos ne su maniako akims pažiūrėjo į vaikinus ir pradėjo ką jie atsakys, o pats tuo metu nusilenkė ir pradėjo lipdyti vieną sniego gniūžtę, kad vėliau mesti į kokią nors iš tų mergaičių.
 O jau pradėjus eiti vaikinams, Kristoferis šyptelėjo ir ėjo jiems iš paskos, kol neužpuls kokią kitą klastuolę.Na, nepasisekė klastuolėms. Pagalvojo Kristoferis ir jau buvo pasiruošęs jas užpult.

[Morgana Buterfield]

  Morgana linksmai ir garsiai suklikus, kai vaikis ją pačiupo už liemens, kas tiesą sakant nebuvo labai malonus jausmas, nes po galais tai kuteno! Ir tada ji krito tiesiai į sniego karalystę, o vaikis sukrito šalia jos. Ugniaplaukė giliai įkvėpė ir pažvelgė į jau atsistojusį vaikiną, norėjo pagriebti ir parversti jį, tačiau deja šis buvo per toli, o klastuolė per giliai įklimpusi. Raudonplaukė akimirką kitą pagulėjo, kol šlapias sniegas nepradėjo skverbtis ir šaldyti atidengtus kūno lopinėlius. Ji šiaip ne taip pakilo iš sniego krūvos ir nusipurtė sniegą.
  Rankose ji laikė jau trys rutuliukus sniego gniūžčių, kai kažkas nevisai skaudžiai trenkėsi į jos nugarą. Nors smūgis ir buvo menkas, tačiau nuo jo vis tiek iškrito jos sulipdyti rutuliai. Pyktelėjusi raudonplaukė greitai atsisuko į tą kas metė. Akimirkai Morgana pamanė, kad bus koks vaikinas, deja tai buvo Emilija.
-Ar tu rimtai?!- Morgana apsimestinai piktai suriko ir greitai pačiupusi pamestus rutuliukas atakavo Emiliją.
  Raudonplaukė pati sau šyptelėjusi pasisuko atgal ir pažvelgė į gana juokingą vaizdą, tą patį vaikiną lendantį prie Lisetės, kas iš ties atrodė tarsi jis ją bandytų pabučiuoti. Sukikenusi raudonplaukė pažvelgė į netoliese stūksančią milžinišką pusnį. Staiga ji pastebėjo kyšančią mažą galvą iš šono. “Aha! Kažkas slepiasi. Na palauk, gausi tu.“- piktdžiugiškai nusišypsojusi Morgana užsimaukšlino striukės kapišoną, kad paslėptų raudonus plaukus ir pradėjo lėtai slinkti prie tos pusnies.
 Vos ją priėjusi ir pasislinkusi taip, kad viską matytų, ji iš nuostabos net antakius pakėlė. Tai buvo Natanielis. Jos buvusi simpatija, apsukęs galvą meiliais žodeliais, o tada dingo. Kraujas užvirė Morganai, bet ne dėl to, kad būtų pikta, Natanielis jai dar truputi patiko, bet ji žadėjo viską užbaigti šiomis žaidynėmis.
  Raudonplaukė pagaminusi kelias gniužtes jau žadėjo pulti vaikiną, kai šis staiga išėjo pro kitą galą ir puolė prie kitų. „Ak, šūdas!“ - susinervinusi pagalvojo klastuolė, tačiau greitai susigaudžiusi pribėgo prie vaikino ir jį pastūmė tiesiai į tą pačią pusnį kurioje neseniai maudėsi Lisetė.
 

[Lisette la Claire]

Negana to, kad Lisetė tik prieš keletą akimirkų sugebėjo išbristi iš prakeiktos pusnies ir nusipurtyti tą nelemtą sniegą, per sunkus smulkiai ir žvarbiame šaltyje drebančiai rausvaplaukei bendrakoledžis VĖL nusitempė ją į tą baltą sušalusį vandenį. Klastūnyno globotinė nespėjo nė surikti, kai išblyškęs jos veidas vėl atsidūrė pusnyje. Smagumėlis... Dar kartą atsistojusi ir DAR KARTĄ nusipurčiusi sniegą, Lisetė naglai šyptelėjo vaikinukui.
-Ne, bet žinau, kas būna tokiems kaip tu,- šeštakursė kojomis ėmė spardyti sniegą tiesiai ant bendrakoledžio. Rankomis prie sniego daugiau tikrai nelįs, jau ir taip šlapios pirštinės stingdino vargšės prancūzaitės ilgapirštes rankas.
Netoliese Lisetė pamatė už pusnies kažką judant ir, žinoma, tarsi dar mažai bėdų turėtų, per pusnis nukulniavo tiesiai ten...

[Zwei Eberhardt]

Arši mergina! Tokios man patinka! Klastuolis pajautė, kaip ant jo palengva krito sniegas. Jis Lisettę greitai paleido, tačiau paleido vien dėl to, kad Natanielis turėjau daugiau mažiau planą. Zwei greitai atsistojo ir nubėgo už pusnies.
- Ach, tai štai koks karas? Na, galim bandyti. Blogiausiu atveju, galėsim išsitraukti lazdeles ir paknibinėti sniegą. Bet per daug jų skriausti nereikia. Klastuolės aršios moterys, po to keršys baisiau nei šikančios katės į batus - greitai išpūškavo savo pamąstymus Zwei.
Zwei pamatė dar vieną vaikinuką, ir šyptelėjo jam tokia pačia maniakiška šypsena Robertui.
- Tikiuosi, kad viskas pasiseks. Tik nepamirškim, jeigu jau labai gauna malkų nuo mūsų, tai reikės kažko šilto joms paruošti. Ale džentelmetai turim būti savom klastuolėm. - ganėtinai taikiu tonu pasakė Zwei.
Jaunuolis nusigriebė šūsnį snieginių pončkų ir paleido kelias į Morganos, kelias į Lisettės ir Emilijos pusę. Jaunuolis tikėjosi, kad šį kart bent viena pataikys.
Zwei pamatė, kad Lisettė artėja prie pusnies, už kurios jie slepiasi, todėl Zwei nieko nelaukdamas šoko ant merginos visu svoriu blokšdamas ją ant puraus sniego.
- Po šito tikrai pagaminsiu tau tokios arbatos - šyptelėjo vokietukas.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 Prisidėjus prie Natanielio ir Zwei, vaikinas pasirinko sau auką - Morganą. Šyptelėjęs, ir sulipdant pirmą sniego gniūžtę, negalvojant jis iškarto ją metė į ugninių plaukų savininkę.
 Pataikė. Bet nieko negalvojant, jis pradėjo mest toliau į ją, kol neatkreips dėmesį į Kristoferį. Bet to trūko, todėl dar ir nepamiršo vienos merginos Lisettes į kurią irgi pradėjo ruoštis mėtyti.
 Pasilenkęs vaikinas pradėjo lipdyti sniego gniūžtę. Sniegas buvo šaltas, tai privertė vaikiną pasigailėti, kad jis be pirštinių ir išvis labai lengvai apsirengęs. Turėjo tik šaliką ir tai, ne taip jį ir šildė, kai lauke buvo toks nežmoniškas šaltis kurį Robertas senai buvo patyręs.
 Bet tai nebuvo svarbu, vaikinas galėjo ir pakentėt, o noras, kažką "išmaudyti" buvo netgi nekontroliuojamas. Todėl, be galvojimų vaikinas pribėgo prie Morganos ir ją pastūmė, kad toji nukristu ir, kad sugebėtu ją apmėtyti sniegu. O vėliau vaikinas pradėjo artintis ir prie Lisettes kur ji jau buvo nukritus, o šalia buvo Zwei.

[Auksė Marlena Hale]

Ruduo buvo visoks ir tarsi troško suerzinti Auksę. Vieną dieną vėjuota ir šalta, o kitą saulė šildo orą, vėjelio net su žiburiu neįmanoma buvo rasti.
Nutaikiusi vieną šiltos ir gražios dienos popietę, Marietta išlindo iš pilies bei perkreiptu veidu žingsniavo po apylinkes. Vieną akimirką ji žingsniavo susigūžusi, o kitą netgi stengėsi prasisegti megztinį, kol galop priėjo išvadą, kad diena pasitaikė šilta ir maloni. Kodėl taip sunku? Žinoma, jis prarado seserį. Bet visgi, tas giminės vidaus karas yra kažkas nenormalaus. Ak, kad galėčiau aš išvy... Hale nutraukė savo mintį ir tuo pačiu sustojo. Mergiūkštės paleistus, ilgokus, juodus, garbanotus plaukus lengvai sutaršė jaukus vėjelis, o ši apsidairiusi suvokė, jog ganėtinai toli nužingsniavo ežero pakrante, gal net kiek per toli. Tačiau jos dėmesį patraukė vos už dešimties žingsnių prasidėjusi stovyklavietė, ar kažkas panašaus į ją. Mat vėjas, keletą dienų itin šėlęs, neaplenkė ir šios vietos. Gabrieli, prašau, nebeversk manęs graužtis. Neversk man pačios savęs žlugdyti ir nekęsti. Mergiūkštė tipeno per smėlį, lėčiau nei kada nors anksčiau. Mokslo metai net nebuvo spėję pagauti savo greito tempo, o Auksė jau ėmė gauti laiškų nuo savo brolio. Jie, žinoma, nebuvo džiuginantys ar pozityvūs. Prie pat vandens, Marietta sustojo. Pasuko galvą į šoną ir leido vėl vėjui taršyti plaukus. Akimis ji matė, kad pabėgo tolokai, vargu ar kas čia ją pamatys. Hale atsisėdo ant vėsaus smėlio ir užsidengė delnais veidą. Net nesuprato, kaip greitai ėmė tylomis, vos girdimai kūkčioti.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Sebastianas nebegalėjo rasti vietos po saule. Mokykloje buvo vienišas ir liūdnas, namuose buvo toks pats mėšlas tik dar prisidėjo ir skausmas. Azrielis jau pradėjo kaltinti save. Galbūt jis tikrai toks blogas? Galbūt nebesugeba susivaldyti? O gal pasaulis visiems toks siaubingas. Šiaip ar taip Sebastianui taip neatrodė. Nuolatinis girdimas juokas koridoriuose, kartu linksmai ruošiami namų darbai, o Sebastianas vis vienas. Bet koks skirtumas. Juk gyvenimas dėl apmąstymų nepagerės.
Net nepastebėjo kaip priartėjo prie ežero pakrantės. Atrodė tik ką tik išėjo iš pilies, o štai kiek nuo jos nutolo. Berniukas apžvelgė pakrantę. Ant smėlio sėdėjo mergaitė, o gal jau mergina. Iš tolo negalėjo pasakyti. Sebastienas nuėjo ir atsisėdo šalia jos. Mokinė verkė. Šiaip berniukui tai rūpėjo mažiausiai, bet jis vis tiek prašneko.
  - Ir kodėl gi tu verki?
Net nežinojo ar verta traukti jos ašaras per dantį, todėl tik pasirėmė į kelius ir pažvelgė į menkas ežero bangeles, kurios susidarė nuo staiga pakilusio vėjo, o dangų uždengė tamsūs debesys. Jie privertė Sebą stipriau susisupti į apsiaustą.                         

[Auksė Marlena Hale]

Auksė žinojo, kad sėdėjo ant smėlio palyginus toli nuo pilies. Vistiek, niekam nerūpės. O kam turėtų? Gabrielis trokšta mane įvelti į karą, tėvai kažkur bastosi, giminės vieni kitus pjauna... Tai normalu? Aišku, ne! Ašaros ritosi skruostais, kūnas trūkčiojo, o atsiradęs šaltas vėjas šiaušė plaukus ir privertė šiurpti odą. Žingsnius Marietta lyg ir girdėjo, tačiau buvo tikra, jog jai tik pasirodė. Visgi, išgirdusi balsą, krūptelėjo ir pakėlė šlapius, ašarų pritvinkusius delnus.
- Aš, ne-ne, - balsas suvirpėjo ir Hale vėl sukūkčiojo, - na, gerai, - apsiausto rankove nusivalė veidą, tačiau skruostu vėl ėmė riedėti ašara, - verkiu. Verkiu, nes mano giminės kariauja. Tėvai slapstosi, brolis nori mane, vos antrakursę, įtraukti į beviltiškas žudynes, o tiksliau sakant, karą. Mano senelis, vos prieš mėnesį, nužudė pusseserę, - dar kartą nušluostė skruostą, suvirpėjo, - su ja buvau artima. Net neįsivaizduoju kaip dabar jaučiasi pusbrolis, netekęs sesers. Be to, pusbrolį matau dažnai, jis dar mokosi čia, Hogvartse. Nežinau, bet turbūt skamba beprotiškai, ypač beprotiška mintis yra ta, jog net nepažįsti manęs, - atsiduso ir vėl sudrebėjo, tačiau bent jau nustojo verkti. - Aš Auksė. Auksė Marietta Hale.
Ji prisivertė pasukti galvą ir nekreipdama dėmesio į plaukus, kurie badė akis, o juos taršė vėjas, pagaliau pamatė tą berniuką, kuris ją ir užkalbino.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Sebastianas tikrai nesijautė tuo žmogumi, kuriam galima išsipasakoti. Nors gal dėl to, kad niekas niekada su juo per daug neatviravo. Užtai dabar jautėsi baisiausiai nustebęs, kai mergaitė jam papasakojo kas vyksta jos gyvenime. Dabar jau visai nenorėjo erzinti mergiotės.
  - Taip, tu teisi, skamba beprotiškai, bet tikiu tavim,- dirbtinai nusišypsojo. Gal būtų nusišypsojęs atvirai, bet nemokėjo. Jaumai buvo užgniaužti tamsiausiose širdies kertelėse. Jei namuose nebūtų pats patyręs visokiausių nesąmonių gal ir netikėtų mergaite.
  - Auksė. Man atrodo, esu tave matęs. Tik nepamenu kur. Žinoma, galėčiau sakyt, kad pamokose, bet retai jose apsilankau,- veidą vėl iškreipė šypsnis,- Aš Sebastianas. Sebastianas Azrielis Herondeilas. Taip, mano antrojo vardo atžvilgiu, su mirties angelu esu beveik bendravardis,- pridūrė. Tokia minčių tirada turbūt buvo ilgiausia per... visą jo gyvenimą. Net pačiam Sebui pasidarė keista.
  - Beje, namuose tau tikrai ne pyragai,- pabandė paguosti Auksę, nors, galbūt, taip situaciją tik dar labiau pablogino. Vieną akimirką jis net pamintijo, kad mokinės šeima dar labiau nušokusi nuo realybės nei Sebastiano.
  - Žinai, nebūtina verkti dėl šiknių, nes jei aš dėl to verčiau, tai būčiau verkęs visus vienuoliką metų ir visas dabartines vasaras,- pasakęs tai jis delnu užsidengė burną. Neturėjo to pasakyti. Neturėjo nieku gyvu.                           

[Auksė Marlena Hale]

Auksė pati nesuprato, kodėl viską išpasakojo. Galbūt, ji nebeturėjo jėgų visai šiai naštai laikyti, o gal jai tereikėjo išsikalbėti. Kam nors. Nesvarbu. Ką aš padariau? Mare, ką tu padarei?! Aš kvaiša, visiška kvaiša. Akimirksnį, kai vėjas nurimo, dvylikametė jau rengėsi vėl pulti į ašaras, tačiau šiaip, taip susitvarkė su savimi. It nurijo tą kylantį ašarų srautą, o tuo pačiu ir visą gumulą, sklidiną skausmo. Hm, jis pats kažkur matytas. Sebastianas Azrielis...
- Hm, man taip pat atrodai matytas, - ji menkai pralinksmėjo, nors žinojo, kad veidas, o ypač akys, vis dar išdavė verkimo, ašarų požymius, - kartais nesi iš Varno Nago? Galbūt esam iš to paties koledžo, - menkai gūžtelėjo daugiau nežinodama ką pasakyti. Ji nusuko galvą nuo Sebastiano, nors iš tiesų, dar kelias minutes mielai būtų paspoksojusi į jį. Dabar ji žvelgė į vandens platybes, nedideles ir dideles bangeles, sukeltas rudens vėjo.
- Pyragais to nepavadinsi, - pati nesuprato kodėl sukikeno, matyt suprato, kad jis bandė gerinti situaciją. Pati žinau, kaip tai skaudu. Pyragai gal tik metafora, bet patikėk, tai nėra labai malonu. Mintyse ji karštakošiškai atrėžė, tačiau garsiai to nedrįso tėkšti. Sebastianui vėl prabilus, Auksė nebeatsispyrė pagundai ir vėl pasisuko į jį bei menkai kilstelėjo antakius.
- Mmm? - išspaudė šiokį, tokį garsą, matydama jo delną ties lūpomis.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

- Taip. Taip, aš iš Varno Nago. Reiškia mačiau tave bendrąjame kambaryje,- ištarė ir ranka nubraukė plaukus nuo akių. Kai pasakė tą sakinį, kurio neturėjo pasakyti, Sebas meldė, kad Auksė nesureaguotų. Bet, žinoma, juk Azrielio gyvenime niekas nevykdavo pagal jo norus, nes mergaitė, kurios mintys buvo kažkur nuplaukusios, vos Sebas ištarė žodžius iš karto sukluso. Velnias. Tu tikras kvailys. Tikrų tikriausias. Dabar negalėjo tiesiog pabėgti ar pakeisti temą. Geriau pagalvojus, gal derėtų papasakoti? Juk ir Auksė jam viską papasakojo. Bet jis taps tik dar labiau pažeidžiamas. Atsiras dar vienas žmogus, kuris galės jį engti. Ar Sebas dabar bijo? Ar bijo kažkokios mergiotės nuomonės? Kodėl jam taip sunku nuspręsti? Berniukas gerklėje pajuto gumulą. Seniai jau nebuvo jo jautęs. Mokėjo susivaldyti. O dabar... Dabar nežinojo ką daryti. Buvo visiškai pasimetęs.
  - Sunku paaiškinti. Tai tęsiasi daug ilgiau nei tavo šeimos karas. Tiksliau visą mano gyvenimą,- pradėjo pasakoti, bet balsas vėl užsikirto. Negalėjo ištarti viso pasakojimo žodžiais. Staiga, į galvą atėjo visiškai kvaila mintis.
  - Gerai, papasakosiu, bet turi prižadėti, kad niekam nepasakosi. Žinoma, aš žinau kaip kartais sunku laikytis žodžio, ne kartą tuo įsitikinau, todėl siūlau tau sandorį. Kerais užbursime savo mintis. Mano pasakojimo tu nepamirši, bet negalėsi jo ištarti garsiai. Tas pats atsitiks ir man. Nepamiršiu tavo pasakojimo, bet negalėsiu jo niekam papasakoti. Ar sutinki?- viską išsakęs paklausė. Buvo kiek atgavęs pasitikėjimą, todėl veide švietė dirbtinis šypsnis.                                   

[Auksė Marlena Hale]

Auksė juto ne tik išorinį šaltį, stingstančius delnus ir pirštus, bet ir vidinį, turbūt tokį, kurio nejautė niekas kitas. Dvylikametė apsikabino kelius ir padėjo galvą ant kelių. Marietta jautė, kaip kraujas, tekėdamas kraujagyslėmis, stingo ir šalo, o kartu stingo bei niekur negalėjo judėti pyktis, nusivylimas savimi ir kiti prieštaringi jausmai, it visa siela apsišerkšnijo baisiais ledo spygliais. Ką, po velnių, aš darau? Hm, turbūt niekas, išskyrus pusbrolį nežino apie mano bandymą praėjusią vasarą paskęsti ežere. Vis dar puikiai pamenu tą ūžesį ausyse, dusulį ir sunkų jausmą krūtinėje. Niekados to nepamiršiu... Ji pakėlė galvą nuo kelių.
- Jeigu nenori pasakoti, - gūžtelėjo pečiais, - nesvarbu. Pati nežinau, kodėl tau viską išbėriau...
Ji nuėmė rankas nuo kelių ir atsirėmė į vėsų paplūdimio smėlį, kuris pats tarsi kietėjo nuo šalto rudens oro. Vienu delnu suspaudė saują smėlio, žvelgė į nedideles ežero bangeles, leido vėjui blaškyti plaukus ir klausėsi berniuko. Negi taip galima, įmanoma? Kodėl? Išgirdusi kiek kvailoką pasiūlymą, Auksė pasuko galvą į jos pusę.
- Sutinku, - menkai pakėlė lūpų kampučius, mirksėdama jautė drėgnas blakstienas. Visada geriau apsidrausti. Rizika ne visados reikalinga. Sugraibiusi netoliese buvusį akmenuką, paleido jį į ežero gelmes, o šis gan garsiai pliumptelėjo vandenin.