[Natanielis Augustas Lizertas]

Pamėgta ne tik moksleivių, profesorių, bet ir į Hogvartsą užklystančių svečių, stovyklavimui skirtoji pakrantė pūpsojo tolimesniajame ežero pakrašty. Vasarą skęstanti karštuose saulės spinduliuose, o žiemą viliodama sniego kopomis, pakrantė buvo bene geidžiamiausia poilsio vieta visose apylinkėse. Iš dešinės įrėminta Uždraustojo miško medžių vėsos, atsigręžus atgal - nuostabios pilies panoramos, o priešais -  nepakartojamo ežero didybės.

Šį kartą apsiklojusi snaigių skraiste, pakrantė skendėjo linksmoje šurmuliuojančių vaikų būryje.
Silpnai niurnėdamas dėl nemalonaus šaltuko spaudžiančio jo strazdanotą nosikę, Natanielis kartu su grūpele mergikių iš savojo koledžo sunkiai žingsniavo per kelius siekiančias pusnis link užšalusio ežero. Vadovės mintis surengti smagią iškylą pritraukė ne vieną aktyvesnę mergiotę, o jaunesniojo amžiaus panelyčių susirinko net visas spiečius. Žinoma Natanielis kaip prefektas ir gana atsakingas vaikinukas mandagiai paprašytas, tiksliau priverstas, sutiko pagelbėti prancūzaitei profesorei. Ir štai dabar stebėdamas kaip jo mažosios bendrakoledžės griuvinėja per dideliu sniego sluoksniu padengtomis pakrypusių medžių šaknimis, šeštakursis nuoširdžiai kvatojosi iš nelaimėlių.
Jau belipdydamas gniužtę „sniego karo” žaidimui, Augustas staiga žalių akių žvilgsniu nuskenavo raudono, baltose pusnyse žybsinčio popieriaus skiautę. Galvotrūkčiais pasileidęs link pastebėto objekto ir gavęs kelias sniego gniužtes į tamsia mantija padabintą nugarą, Natukas nežymiai aiktelėjo iš nuostabos. Sidabrinio sniego patale gulėjo į bordinį popierių suviniota nedidelė dėžutė. Tikriausiai dovana, - pamintijo smaragdinių akių savininkas, užtikęs drėgną etiketę su kalėdiniu palinkėjimu.
- Emilia! - pakankamai garsiai šuktelėjo linksmąją palidovę Lizertas ir bėgte pribėgęs prie tamsiaplaukės mergiotės mestelėjo jai radinį.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

-Paskubėkite!- Camille tarsi antis žingsniavo apsnigtais takais, už savęs netvarkinga vorele vesdamąsi savo globotinius. Ilgas juodas apsiaustas šliaužė šalta žeme, milžiniškos kumštinės pirštinės kiek varžė rankų judesius, tačiau puikiai jas šildė. Visą naktį iš dangaus kritęs sniegas kiek suneramino profesorę, pati nėmėgdama šalčio geriau būtų pasilikusi jaukiame savo kambarėlyje ir gėrusi karštą kakavą bei valgiusi šokoladinį pyragą iš virtuvės. Visgi mokinių, ypač jauniausiųjų klastuolių, užsivedimas privertė prancūzaitę išlįsti iš savo guolio į šaltį. Džiaugdamasi prefekto Natanielio iniciatyva padėti savojo koledžo vadovei (nors tenka pripažinti, kad jaunuolį reikėjo gerokai pastūmėti, kitaip sakant, įspirti į užpakalį, kad šis sutiktų pagelbėti).
Pamačiusi, ką Klastūnyno prefektas ruošiasi daryti su dar šią naktį iškritusiu sniegu, Camille piktai dirstelėjo į jį „nė nemanyk” žvilgsniu. Žinoma, ko daugiau tikėtis iš paauglio bernužėlio, už kurio nugaros tiek mergaičių.
-Nė nežinau, kaip, brangieji, mes čia stovyklausime,- tarė Camille, kai pagaliau pasiekė tą vietą prie ežero pakrantės, kurioje ir buvo numačiusi šią dieną praleisti stovyklaujant,- atsinešti pledai čia visai nereikalingi. Nebent norite ant jų atsisėsti ir nušalti savo užpakalius, o po to šlapintis lovoje.  Na, bet patys norėjote čia ateiti...- buvusios klastuolės dėstomas mintis pertraukė Natanielio šūksnis,- nejaugi sumanėte keistis dovanėlėmis?- astronomijos profesorė nuoširdžiai šyptelėjo, tačiau šį šypsnį greit pakeitė pasišlykštėjimas sniegu ir šalčiu. Camille nekentė šio metų laiko, ne tik dėl šalčio, kandžiojančio jos skruostus ir nosį, bet ir dėl to, kad naktimis gulėjimas ant žolės ir žvaigždžių stebėjimas buvo neįmanomas.

[Clementine Martes]

 Klastuolė vos sugebėjo eiti paskui klastūnyno vadoves arba kitaip, astronomijos profesorės. Buvo gan labai apsnigta ir dėl to Emillia labai gailėjosi, kad užsidėjo batus kurie buvo tokie trumpi, nes taip šaltas sniegas buvo patekęs jai į batus. Kai kada, ji jau kiek gailėjosi, kad irgi eina į išvyka kartu su kitais klastuoliais, kur dauguma buvo jaunesnio amžiaus.
 Atėjus dauguma jau klastuolių ruošėsi pradėti mėtyti sniego gniūžtėmis. Viskas būtu gerai, jeigu kažkokia mažesnės amžiaus mergaitė, nemestu gniūžte, kur mergaitė pataikė tiesiai į Emillios veidą. Rožinplaukė tada vos ne susiraukė, bet stengėsi nepradėt to karo, todėl tiesiog nusivalė sniegą nuo veido.
 Emi jau norėjo eiti kažkur šalia profesorės, nes būnant šalia dar koledžo vadovės, niekas tikrai nemėtys sniego gniūžtėmis, bet mokiniai jau ir taip nurimo, netgi pažiūrėjus į astronomijos profesorę kėlė toks šiurpas, dėl kurio tikrai norėjosi elgtis kiek padoriai.
 Mergina jau laukė kol mokytoją ką nors pasakys ar pareikš, nes tiesiog stovėti taip buvo nuobodu. Bet tada atbėgo klastūnyno prefektas - Natanielis Augustas Lizertas. Klastuolė pakėlė vieną antakį, nesupratus ko jis nori iš jos, bet jis tada metė kažkokį radinį.
 Tai buvo kažkuo supakuota dėžė. Priminė lyg dovaną. Ant jos buvo užrašas. Nuo Kalėdų senelio... Penkto kurso mokinė nesuprato, ką Natanielis tuo norėjo pasakyti, todėl nedelsiant uždavė jam klausimą.
- Kas tai? - Su abejojusių tonu pasakė ir toliau apžiūrinėjo tą klastūnyno prefekto atneštą radinį.

[Lisette la Claire]

Kiek per anksti iškritęs sniegas visą gamtą nudažė balta, klastuolės nemėgstama spalva. Tiesą sakant, Lisetė visai neigė baltą esant spalva, o dar tas šlykštus ir baltas sniegas, kuris, visa laimė, bent pro merginos šiltuosius guminius batus nesisunkė. Sekdama koledžo vadovės pėdomis, rausvaplaukė tyliai keikėsi sau po nosimi. Šiaip nebūtų ėjusi, bet visgi ne tiek daug metelių jai liko mokytis, tad būtų visai neprošal suaktyvėti mylimo koledžo reikaliukuose.
Gilus prancūzaitės atodūsis šaltame ore pavirto garais. Iškylos vieta, nors ir šalia taip Lisetės mylimo ežero, neatrodė daug žadanti. Nė mažyčio lauželio rankoms pasišildyti nebuvo. Rausvais guminiais batais spardydama šlapią sniegą, Lisetė viltingai žiūrėjo į pilį, kurioje jos laukia šilta lova bei joje patogiai įsitaisęs augintinis. Tiesa, per tokį neapdairumą, gyvatėlė nė nepastebėjo nedidelio šlaito, kuriuo užpakaliu nučiuožė žemyn.
-Aaa!- sniegas plaikstėsi į visas šalis, tačiau daugiausiai jo kliuvo Klastūnyno globotinės veidui. Visa susinervinusi ir pikta, Lisetė atsistojo ir nusivalė sniegą nuo didelio klastuoliško šaliko ir rausvo palto, prie kurio sniegas kibo kaip kokia antrakursė mergiotė, įsimylėjusi vyresnėlį.
Netoliese, šalia apsnigto medžio, šeštakursė pamatė blizgančią raudoną dėžę. Iš savo rausvo palto kišenės išsitraukė burtų lazdelę, kurios, ko gero, pirmąkart nepamiršo savo mokykliniame apsiauste ir mostelėjo ja:
-Accio,- dėžė greitai atskrido šalia mokinės kojų. Tinginiškas gyvenimo būdas privertė Lisetę išmokti šį burtažodį taip gerai, kaip nemoka jokio kito. Ant raudonosios dėžės, buvo pririšta kortelė „Nuo Kalėdų Senelio“. Kurgi ne...
Paėmusi dovaną, šešiolikmetė šiaip ne taip užsiropštė šlaitu ir nuėjo tiesiai prie koledžo vadovės.
-O jūs, panele, sakyčiau visai neblogas Kalėdų Senelis...

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 Šiandien vietoj to, kad Kristoferiui būti namie, gerti kakavą, gulėti ar tiesiog kitais būdais ilsėtis, vaikinas turėjo eiti kartu su kitais klastuoliais į išvyką. Aišku jis tada turėjo gan rimtą darbą. Jis turėjo pranešt vieną informaciją kurios net profesorė nežino...
  Kiti klastuoliai buvo nepatenkinti išvyką, bet kai kur galima buvo pastebėt ir veidus kurie tik ir spindi savo laimę dėl to, kad šiandien išvyką prie ežero pakrantės.
 Jau išėjus iš Hogvartso pilies galima pastebėt Kriso susiraukusį veidą kur matosi, kad jis toks nepatenkintas ir lyg priverstas eiti. Bet visgi, ne taip viskas ir blogai. Galima buvo pastebėt kaip kai kurie iš jaunesnių klastūnyno koledžo mokinių tai nukrenta ar bent tiesiog paslysta. Tai tiesiog gerino vaikino nuotaiką, nes jis labai mėgo juoktis iš kitų nelaimių.
 Bet turbūt klastuolis jau prisijuokė, nes jis pats ir nukrito. Ant šlapio sniego. Kristoferiui einant, jis paslydo ir neišlaikęs pusiausvyros buvo nukritęs. Tada ir vėl grįžo jo nepatenkintas veidas ir bloga nuotaika. Dar gulint ant sniego, girdėjo kaip kažkas iš jaunesnių koledžo mokinių pradeda juoktis iš jo. Krisas tada tik sukando dantis, atsistojo ir toliau ėjo.
 Priėjus prie tam tinkamos vietos, vaikinas negalvodamas pradėjo mėtyt sniego gniūžtes į tuos jaunesnius mokinius kurie iš jo juokėsi. Taip bandė atkeršyti, bet sniego karas greitai ir pasibaigė, nes kaip visi ir suprato, profesorei tai nepatinka.
 Apsidairius, jau kai kurie mokiniai buvo pastebėję dovanas kurios yra išsibarsčiusios. Tada Robertas suprato, kad atėjo laikas.
- Dėmesio!!! - Pradėjo šaukt taip kelis kartus, kol nepasidarė tyla ir visi pradėtu klausyti klastuolio. - Šiandien klastuoliams yra tokia kaip užduotis. Mums reikia padėti Kalėdų seneliui surinkti jo išsibarsčiusias dovanas. Visas dovanas nuneškit į kokią vieną krūvą, kad po to būtu lengviau jas siusti Kalėdų seneliui. Taigi, viskas paprasta, ieškokit dovanas ir galit atnešt dovanas. Ir beje visi vaikštom vienoje grupėje! Nereikia išsiskirti. - Atsiduso ir pasakė viską ką turėjo. Tada pradėjo dairytis ir laukti kol kas nors pradės jau ar bent kažką pasakys...

[Lisette la Claire]

Numetusi dovaną prie koledžo vadovės kojų, Lisetė išėjo ieškoti daugiau spindinčių dėžučių. Pasirodo, visa šios iškylos užduotis buvo suplanuota, tačiau tai ne itin tenkino tingią klastuolę. Iš tiesų, mergina galėtų tyliai pasišalinti ir grįžti į lovą, tačiau matant, kaip mažieji bendrakoledžiai noriai ir džiaugsmingai atlieka užduotį vardan gyvatėlių koledžo, prancūzės nedidelėje širdutėje kažkas pradėjo kirbėti. Ore pasklido kalėdinė nuotaika, rodos, tik mandarinų ir trūko.
Su šypsena stebėdama mažuosius, šeštakursė akies kampučiu pastebėjo dar vieną blizgančią dėžutę, kuri, atrodė, tarsi ir buvo skirta pačiai mokinei. Rausvas blizgantis popierius tik ir šaukė: „paimk mane, Lis”. Tiesą sakant, mergina gal ir paimtų dėžę sau, jei ši tilptų po paltu ir neatrodytų keistai.
-Accio,- prisitraukusi dėžę, Lisetė pasiėmė ją po pažastimi ir ėmė žvalgytis toliau. Vieta ieškojimui buvo palanki Klastūnyno globotiniams, kadangi čia nebuvo ypatingai daug slaptų vietų, o spalvotas dovanų popierius puikiai išsiskyrė nuo dar naktį iškritusio sniego.
Radusi dar porą dovanų viename medyje, šešiolikmetė grįžo prie klastuolių būrio. Dovanų krūvelėje žibėjo gal tuzinas įvairaus dydžio spalvotų dėžučių, kurias kažkaip reikia grąžinti nevėkšlai Kalėdų Seneliui, nesugebančiam padaryti savo darbo!

[Natanielis Augustas Lizertas]

Natanielis klausiamai sužiuro į Emiliją, kai ši nieko net nenumanė apie dėžutę. Berniokas nepatikliai nuskenavo rausvaplaukę dar porą kartų it svarstydamas ar tikrai ne ji pakišo raudonu popieriumi apkaišiotą dovanėlę, tačiau mergaičiukei neparodžius jokių išdavikiško šypsnio ženklų, Augustas tik nepatikliai kleptelėjo į prancūzaitę vadovę, kuri stirte stiro iš nepalankaus stovyklavimui šalčio.
Jau beketinsiąs paklausti ar tik ne šios iniciatyva buvo paslėpta rastoji  dovana, strazdanosio ausis pasiekė tylantis šurmulys ir vieno iš jaunesnių berniokų šūktelėjimas. Prie kylančio sąmišio prisidėjo dar ir kitų klastuolių radiniai, kurie, Natukui nelabai norom, tik patvirtino Kristoferio žodžius.
Tolimoje smaragdinėmis akimis užčiuopęs dar porą iš pusnų kyšančių blizgančio popieriaus skiaučių, tamsiaplaukis paskubomis nužingsniavo jų link ir kumštinėm žaliom pirštinukėm nubraukęs sniegą, nunešė jas prie bedidėjančios radinių krūvos.
Taip sunešęs dar bent dvi dešimtis į įvairiausią popierių įpakuotų dėžučių, Lizertas pasisuko į Camille:
- Kaip ketinate jas grąžinti?

[Amaltėja Nereidė Barnard]

Astronomijos profesorė nebuvo ypatingau aktyvi tokiuose reikaluose, tad, matyt, dėl to ir nežinojo apie gyvatėlėms skirtą užduotį. Na, jie bent turės veiklos... Camille apsidairė ieškodama suoliuko, kurio, deja, nebuvo pakankamai arti, kad galėtų stebėti visus mokinius. Vieniems šviežias sniegas kėlė džiaugsmą, tačiau kiti, panašu, mieliau būtų likę šiltuose kambariuose.
Klastūnyno vadovė stovėjo šaltame sniege sukryžiavusi rankas, tačiau šypesna vis tiek puošė jos blyškų veidelį. Dovanų krūva ėmė didėti, kol galiausiai Klastūnyno globotiniai pažadėjo, kad aplinkui neliko jau nė vienos dovanos.
-Nagi!! Visi paimkite po porą, o kas galite - po tris, ir keliaujame su manimi į pelėdyną, kur nuostabiosios pelėdos seneliui sugrąžins dovanas,- greitai akimis permetusi mokinius ir įsitikinusi, kad nei vienas nepasimetė netoli esančiame miške ar sniego pusnyje,- keliaujam!- ir vadovė kartu su savo mažaisiais globotiniais iškeliavo pelėdyno link.

[Morgana Buterfield]

  Nors jau būdama viena iš vyresniųjų, Morgana neatsisakė pažaisti sniego karo. Tai buvo net puikus būdas prasiblaškyt, o ir noras kažkam suvaryti šalto sniego gniūžtę į marmūzę tik didėjo. Mergaitė išpūtė šiltus garus, kurie visai netrukus pakilo į viršų ir išnyko, o tada nekantraudama patampė ryškiai orandžinę plaukų sruogą. Garbanos it kokios spyruoklės išsitiesė, o tada ir vėlei grįžo į savą vietą.
Nekantriai laukdama draugų penktakursė apsižvalgė po stovyklavimui skirtą pakrantę kuri buvo uždengta gana storu sniego sluoksniu, į kiek užšalusius ežero krantus. “Kur jie, po galais?”- klastuolė pagalvojo ir patrynė pirštuotus delnus. Mergina neabejojo, kad po sniego karo jos mėgstamos pirštinės bus kiaurai šlapios, o pirštai suledyję taip, kad reiks antputuoti.

[Zwei Eberhardt]

Zwei nekentė žiemos, nekentė šiaip kitų žmonių (na, merginos kitas reikalas). Žinoma, ką kiti tauška jis nė velnio nesiklausė, nes šiandien tiesiog nenorėjo būti naudingas. Negana to, lauke buvo katastrofiškai šalta - jo rankos net su pirštinėmis buvo pavirtusios į mažus ledo gabaliukus. Vokietis jautė, kad jo šlaunis raižo mažos šalčio adatėlės, kurios negailestingai bado kiekvieną, net ir mažiausią, raumenuką.
Klastuolis neklausė, ką kalbėjo prefektas, profesiorė, ką tauškė mažieji klastuoliai. Kas aplinkui mėtėsi sniegu, kas šnekučiavosi. Bet Zwei atkreipė dėmesi į raudoną kampą, kyšantį iš pusnies. Jaunuolis priėjo arčiau, kiek pabraukė per sniegą, atkapstydamas į raudoną popierių suvyniotą dovaną. Šalia valkojosi pasimetęs kaspinas, bet Zwei nusprendė, kad čia jau ne jo pareiga rūpintis dar ir kažkokiais kaspinais. Ar galiu pasilikti šitą dovaną? Hehehehe mintyse vis galvojo vokietis.
Zwei stebėjo, kaip kai kurie mokiniai kažkur traukia, o pats eiti niekur dar neskubėjo. Na, jeigu jau pašalti, tai reikia pašalti kaip reikiant.

[Lisette la Claire]

Žvarbus vėjas kandžiojo Lisetės skruostus ir nosies galiuką. Klastuolė nesuprato, kokio velnio ji ir bendrakoledžiai taip dažnai traukia į lauką žiemą, kai pusnys siekia kelius, o šaltas sniegas pro rausvų guminių batų viršų krito ir šaldė merginos pėdas.
Dar ryte siautusi pūga bent dabar nurimo, tačiau dangų temdė milžiniški debesys, kurie nežinia kada gali vėl „prakiurti”.
Stovyklavietėje susirinkę Klastūnyno globotiniai džiaugėsi sniegu. Vieni darė sniego angelus, kiti statė sniego senius, tik vienas bernužėlis, atrodė keliavo laiku. Dovanų ieškojom aną kartą...
Šeštakursė rankomis sugniaužė sniego gniužulą ir nedidelį šaltą kamuoliuką metė tiesiai į vaikiną. Lisetė dar niekada nebuvo to dariusi. Prancūzijoje, kur augo mokinė, apie sniegą buvo galima tik pasvajoti, o dabar šio sušalusio vandens Klastūnyno globotinė nekentė labiau už kvailus namų darbus, kurie tik atima mokinių laiką.

[Zwei Eberhardt]

Zwei ir toliau sėkmingai šalo tiek užpakalį, tiek rankas, tiek visas kitas kūno dalis. Jis nematė jokio egzistuojančio padaro aplinkui, tik baltą sniegą ir išsižargaliojusius medžius, kurie nekultūringai ir begėdiškai demonstravo savo nuogas šakas.
Klastuolio beprasmį buvimą čia nutraukė ne kas kitas, kaip sniego gniūžtė, kuri rėžėsi tiesiai į jo kairę akį. Vokietis kelias sekundes nesuprato, kas nutūpė į jo akiduobę - ar tai buvo paukščio kakutis, akies užtemimas ar netikėtai nebegali viena akimi matyti...Aš užmušiu savo rankom tą, kas paleido į mane sniego gniūžtę. Sniegas taip ir liko įstrigęs akiduobėj - kaip koks baltas pirato raištis puošė jo veidą. Klastuolis pasisuko link Lisetės, pažiūrėjo savo viena vargana akimi ir šyptelėjo. Pastebėjęs mielą merginą, Zwei negalėjo patikėti, kad tokios angeliškos išvaizdos mergina galėjo mesti kažką į jį. Na, persigalvojau! Neužmusiu, o tiesiog išmaudysiu sniege.
- Neklaužados merginos paprastai gauna lupti - šyptelėjo nepiktai klastuolis. - Žinok šitas tau geruoju irgi nepasibaigs!
Zwei pagaliau išsikrapštė šaltą sniegą iš akies, kuris jau gerokai buvo apšaldęs smegenis (ir akį, žinoma). Pats pasilenkė, padėjo raudoną dovaną ant žemės, pasidarė mažutį sniego gabaliuką ir lėtai pasileido bėgti link Lisetės.

[Clementine Martes]

 Šiandien jau klastuolė ėjo į stovyklavietę kitą reikme. Kai jau visos dovanos buvo surinktos ir Kalėdų seneliui nuneštos, čia susirinko klastuoliai sniego karui.
 Kaip Emillia ir nemėg o žiemos, bet jinai neatsisakė sniego karui. Pasimėtyti sniego gniūžtėmis į kitus, taip galima netgi išlieti jos pyktį kuri jinai laikė, ant to šalčio, žiemos, kurio taip jinai nemėgo.
 Einant per sniegą kuris tada, kai kada užkrisdavo jai į batus ir taip pajausdama kojoms šaltį, merginai per kūną prabėgdavo šiurpuliukai, bet vistiek, jos noras pasimėtyti sniego gniūžtėmis niekur nedingo.
 Atėjus prie stovyklavietės jau buvo susirinkę kai kurie mokiniai. Kai kuriuos klastūnyno mokinė iškarto atpažino ir netgi teko bendrauti, o kai kuriuos matė tik kelis kartus bendrajam klastūnyno bendrajame kambaryje. Bet tai netrukdė jai į juos mėtyti, Emillia neturėjo ten kokio nors gailesčio ant jų, kad ten jie jos draugai ar ne, ji vistiek jau buvo pasiruošus šalti savo rankas nuo lipinimo sniego gniūžtę.
 Pirmas merginai įkrito į akį, tai klastūnyno prefektas Natanielis. Na laikykis.. Mintyse sukikeno Emi ir pradėjo lipdyti sniego gniūžtę. Paėmus sniego, pasisekė, jis buvo lipnus, todėl drąsiai galima buvo kažką lipdyti. Kaip ir klastuolė pradėjo lipdyti sniego gniūžtę ir pradėjo mėtyti į Natanielį.

[Morgana Buterfield]

  Ugniaplaukė vos akimirkai nuėjusi į miškelį prie ežero ir po kelių sekundžių grįžusi jau rado šėlstančius pažįstamus. Keli veidai buvo įgrisę net iki gyvo kaulo, todėl buvo smagu pamatyti šviežieną. Penktakursė pasikėlė tamsiai žalią šaliką, kad užsidengtų bent dalį veido, o tada pačiupo saują sniego ir sulipdė gniūžtę. Ji žinojo į ką taikysis. Į dar nematytą vaikiną, kurį jau pašventinto ir Lisetė. Velniukiška šypsenėlė nušvietė jos veidą, nors tiesa, to negalėjai matyti per šaliką.
  Morgana lėtai pradėjo slinkti prie vaikino. Pradžiai ji buvo sumąsčiusi tiesiog į jį paleisti gniūžtę, bet gi nebūtų prošal ir išmaudyti. Priartėjusi prie vaikino per kelis žingsnius ji dar pačiupo gerą saują sniego ir greitai prie jo pribėgusi iš nugaros viską sumurdė į veidą. Tylus juokas išsprūdo pro mergiotės lūpas.

[Lisette la Claire]

Pamačiusi, kad pataikė į vaikiną ir dar tiesiai į rudaplaukę jo galvą, Lisetė prapliupo juoktis. Galėtų net imti raitytis ant žemės it koks kūdikėlis, bet per šalta.
Pamačiusi atbėgantį vaikiną, kurio vardo dabar nė neatsiminė, taip pat ėmė bėgti. Deja, nelabai sėkmingai. Kairysis guminis klastuolės batas kategoriškai atsisakė bėgti kartu su mergina, ir ši veidu tėškėsi į pusnį. Negana to, kad bus kiaurai peršlapusi, o sniegas šaldė smegenis, Lisetė dar ir gėdos prisidarė. Rausvaplaukė jau nė negalėtų suskaičiuoti, kiek kartų per šešerius metus dėl savo nerangių kojų krito priešais svetimus ir fainus žmones... Susiradusi pamestą batą, prancūzaitė nusivalė sniegą nuo basos pėdos ir jį apsiavė. Šitaip sušalusi kojas tikėjosi, kad rytoj ryte neteks atsikelti šlapioje, patys žinote nuo ko, lovoje.