[Alisa Faun]

Alisa kaip ir kiekvieną rytą skubėjo į pamokas. Šį rytą turėjo jai pirmoji būti ateities būrimo pamoka. Mergina šiek tiek užsigalvojusi prasėdėjo pamokos pradžioje "gaudydama varnas" pro langą. Galvojo apie tai kokia maloni ir gera naujoji profesorė, svajojo pagriebti vieną iš tų keksiukų nuo jos stalo. Ją iš minčių pažadino sambrūzdis klasėje. Faun viską girdėjo, nors ir buvo užsigalvojusi, tad ir pati nutipeno. Ji žvelgė į visus keksiukus. Kaip įmanoma išsirinkti vieną? - galvojo ji. Visi keksiukai buvo mieli ir atrodė labai labai labai labai skaniai. Jau visi nuėjo nuo stalo kai viena Alisa dar rinkosi. Tada ji užsimerkė ir paėmė, bet kokį keksiuką. Šis keksiukas buvo vanilinis, su gražiu rausvu glaistu ant viršaus ir spalvotais pabarstukais. Tik šeštakursė netyčia berinkdama į jo glaistą įkišo pirštą, na ir tas glaistas dabar jau buvo beveik sugadintas. Bet skanus... - pagalvojo švilpė ir nulaižė savo pirštą. Ji grįžo į savo vietą.
- Na, o dabar kerai, - tyliai ištarė Alisa ir išsitraukė savo burtų lazdelę. Ji ja sumojavo ir ištarė, - Nefesse.
Mergina palaukė kelias sekundėles, bet nieko neįvyko.
- Nefesse, - pabandė dar kartą.
Dabar tas keksiukas lyg keistai sumirgėjo ir kažkuo pasikeitė. Tikriausiai taip turi būti, - pamanė mergina.

[Torė Finitsis]

Nors už lango jau temo ir visi buvo pilyje, Torė ruošėsi bėgti link miško. Buvo susitarusi su kai kuo susitikti, o galbūt tiesiog norėjo naujų nuotykių. Apsirengė visai paprastai. Na, ne visai. Žiobariškai paprastai. Tamsios sportinės kelnės, laisva ir pilka palaidinė ir juodas džemperis su gobtuvu. Torė paprastai visada pasiimdavo keletą knygų, kad ir kur eitų, bet šį vakarą visas krepšys su knygomis buvo numestas lovos pašonėje. Rankoje ji stipriai gniaužė lazdelę ir iš lėto, tylomis žingsniavo link išėjimo iš bendrojo kambario. Tylomis žaliaakė nupėdino iš Varno nago bokšto į pilies apačią. Ant palaidų plaukų buvo užsigobusi tamsų gobtuvą ir buvo įsitikinusi, kad šį sykį elgiasi tinkamai.
Kai vos išėjo iš pilies, pajautė šaltą ir atšiaurų rudeninį vėją. Varnei buvo taip šalta su plonu džemperiu. Staiga, vėjas nuplėšė gobtuvą nuo mergaitės galvos ir dar nespėjus jo užsidėti atgal mergaitė kai ką pastebėjo.
- Ne,- tik tiek spėjo ištarti ji.

[Alisa Faun]

Alisa paėmė į rankas meilųjį keksiuką ir atlenkė dryžuoto popierėlio kraštą, atsikando gabaliuką dieviškai skanaus keksiuko. Skaniausias keksiukas kokį esu ragavusi... - pamanė šeštakursė. Ir atsikando dar vieno kąsnio. Po minutėlės akyse pradėjo jau mirguliuoti. Lygtais profesorė sakė, jog kuo daugiau suvalgysiu, tuo bus ryškesnis vaizdas. Na, tada dar kąsnelį. Po dar vieno kąsnio keksiuko jau buvo nebelikę ir mirguliavo akyse. Staiga pasirodė ryškus lyg tikrovėje vaizdas.
Švilpė ėjo mokyklos koridoriumi. Žingsnis po žingsnio, metras po metro, ji pasiekė laiptus. Tai laiptai trečiame aukšte. - suprato ji. Mergina dėjo koją ant aukščiausio laiptelio, bet... Ai! Ji pastatė koją kažkaip kreivai ir ją skaudžiai pasitempė. Alisa juto čiurnos srityje skausmą. Netrukus ji pamatė kažkokį kitą mokinį. Jis pastebėjo, kad Alisa kenčia skausmą ir iškvietė seselę, o tada Alisa atsidūrė ligoninėje.
Faun atsibudo iš transo. Ji vėl sėdėjo klasėje ir apsidairiusi aplink, atpažino tuos pačius vaikus, tą pačią profesorę, ir tuos pačius keksiukus. Ji atsikvėpė. Viskas gerai, aš vis dar čia... - nusiramino ji. Žinosiu, kad šiandien reikia žiūrėti kaip dedu koją. - pamanė Faun.

[Elliott Duncan Sinclair]

Skambantis žadintuvas varė mergaitę iš proto. Jis vis skambėjo ir skambėjo. Garsas buvo toks įkyrus. Ne paprastas, o kažkokia melodija klykiama šaižiu tonu. Sofija atsisėdo lovoje ir išjungė triukšmadarį. Apsirengusi gražiais drabužiai mergaitė nusprendė eiti pusryčių į didžiąją salę. Prieš tai dar kartą pažvelgė į save. Jos labai mėgstama, mėlyna  ir gan ilgoka palaidinė su juodomis ir aptemptomis kelnėmis. Mergaitė šyptelėjo ir suimė trumpai kirptus plaukus į uodegą. Tiesą sakant jau buvo pastebėjusi, kad plaukai po truputį ilgėja. Ji vis dar nežinojo ar jai tai patinka.
Nusileidusi pusryčių, mėlynakė atsisėdo prie savo koledžo stalo ir jį apžvelgė. Pamačiusi ant stalo blynelių suskubo krauti juos į savo lėkštę. Sukramtė kąsnelį ir sustingo. Kažko trūko. Uogienės! Sofija greitai dėjo uogienę ir... prakeiktas šaukštas išslydo iš rankų ir išterliojo nepriekaištingą aprangą.
- Velniava!- sudejavo Sofija. Staiga, vaizdas akyse pradėjo lietis, o tada jis visai pasikeitė. Ji vėl sėdėjo klasėje.
- Ir gerai. Apsieisiu be tos uogienės ir apsirengsiu kaip nevykėlė. Dar seilinuką užsidėsiu,- murmėjo po nosimi pirmakursė ir džiaugėsi.

[Auksė Marlena Hale]

Pamoka atrodė dominanti, kažkuo savitai traukianti. Ne kaip augalų auginimas, tačiau beveik taip pat. Bethany trumpam pasirodė, kad pamokos pradžioje buvo kažkur kitur - visiškai negirdėjo nieko iki praktikos aiškinimo. ,,Bent tiek girdėjai, Beth", - mergaičiukė tyliai pamąstė ir pakėlusi smakrą aukštyn pažvelgė link keksiukų padėklo. Visi kažkuo traukė, rožinis glaistas atrodė nuostabiai, o burnoje ėmė kauptis seilės. Išsirinkti vieną keksiuką Bethany tapo užduotėle su klaustuku, tačiau galop lengvai apčiuopė labiausiai į akis kliuvusįjį, ant jo rausvas glaistas atrodė nuostabiausiai.
- Nefesse, - nukreipė lazdelę į itin gardžiai atrodantį keksiuką. Gūžtelėjusi, nes nežinojo ar tikrai pavyko, atsikando šio skanėsto. Malonus skonis palietė gomurį, privertęs susimąstyti kokie ingredientai sudaro šį keksiuką, tačiau dabar reikėjo sutelkti dėmesį į praktinę užduotį. Atrodė, kad kabineto vaizdas, kartu ir dieviško skonio keksiukas su rožiniu glaistu kažkur tolo, o tai kėlė dar didesnį smalsumą ir klausimą kokį vaizdą Bethany išvys.

[Jasmine Diana Amneta]

Gali ji tiems vaikams nesimeilyt? Džesė pradėjo pykti. Dauguma naujų profesorių, ypač moteriškių galvoja, kad jei leis valgyti per pamokas ar vaišins kepiniais, vaikai bus geresni ir jas labiau mylės. O Jasminai tokios mokytojos atvirkščiai - nepatiko. Pamoka yra pamoka. Profesorei, kaip specialistei nederėtų šitaip elgtis. Bet ką reiškia jos, vienos mokinės nuomonė? Nuomonė liks neišklausyta, o jei ir išklausyta, tai pamiršta. Bet jeigu kas nors skaito, tai profesoriai, nesimeilinkit vaikams! Gal trumpam ir sugarysit gero profesoriaus ar profesorės įvaizdį, bet jis greit sugrius, arba mokiniai užlips jums ant galvos.
 Nelabai patenkinta Amneta pasiėmė jai duotą keksiuką. Nors ir nematė jo, bet įsivaizdavo kokį nors rožinės spalvos glajų, apibarstytą pabarstukais ar papuoštą širdelėmis, tokį, koks tiktų Barbei iš tos žiobariškos firmos. Rūžava. Fui! Diana galėjo pritapt prie žmonių, nemėgstančių rožinės spalvos.
 -Nefesse,- koks viso šito tikslas? Juk ar taip, ar taip, vieną dieną nugriūsiu nuo laiptų ir užsimušiu.- Nefesse!
 Keksiukas rankoje pradėjo šilti ir ketvirtakursė suraukė nosį, supratusi, kad reiks jį valgyti. Nulupo dalį popieriaus, dantimis grybštelėjo per daug saldaus kremo ir keisto skonio tešlos, daug nekramtydama nurijo. Jei kas bloga ir nutiks, tai tik apsivemsiu dėl skonio.

[Auksė Marlena Hale]

Vaizdas pradžioje pasirodė blausus, netikras. Bethany nesijautė pakankamai tvirtai, tačiau galop matoma aplinka priminė realybę.
Aplinka labai priminė biblioteką, tačiau keista tyla beveik pradėjo spengti mergaičiukės ausyse. Bethany žengė pirmyn. Tai Hogvartso biblioteka, ant laisvų stalų visur gulėjo padėtos knygos. Tačiau čia nebuvo nei gyvos dvasios. Staiga kažkas sušnarėjo. Mergaičiukė iškart atsisuko atgal, tačiau nieko nepamatė. Neramumo jausmas vis dar virpėjo krūtinėje, tačiau nesiruošė jos spausti. Bethany lėtai, bet itin atsargiai koja po kojos tipeno pirmyn. Praeinant pro stalą, atverstos knygos, tikriausiai vadovėlio, keli puslapiai ėmė verstis pirmyn. Mergaičiukė giliai įkvėpė, trumpai stabtelėjo. Sugniaužė kumštį iš delno ir žengė dar sykį. Netrukus Bethany lėtai žingsniavo tarp milžiniškų lentynų, kuriose buvo pilna sunkių ir neaiškių knygų. Garsas dešinėje pusėje priminė keistoką kritimą. Žinodama, kad rizikuoja, mergaičiukė nejudėjo iš vietos. Garsas vis artėjo ir varnė pakėlė akis. Ant kos krito knygų lentyna.
Vaizdas pasidarė blausus, o netrukus grįžo kabinetas, keksiukas rankoje ir virpanti lazdelė, tai pamatyti nebuvo itin sunku. Padėjusi lazdelę į apsiausto kišenę, Bethany dar sykį atsikando keksiuko. Juk praktika baigta, o šio skanėsto skonis vertė kauptis vis daugiau seilių burnoje.

[Torė Finitsis]

Link jos skrido keliolika šikšnosparnių. Torė pradėjo bėgti ir stengėsi nepaleisti nedidelio gobtuvo. Juk norvegė ne kartą buvo girdėjusi, kad šie gyvūnai baisiai įsivelia į plaukus. Kai jau buvo priartėjusi prie nedidelės pavėsinės, mergaitė apsidžiaugė, nes padarai negalės jos pasiekti. Bet kai buvo likę vos keletas žingsnių iki jos tikslo, gobtuvas kažkokiu būdu nuslydo nuo galvos. Atsitiko tai ko žaliaakė labiausiai bijojo - keletas šikšnospranių besileisdami įsipynė į ilgus plaukus ir visiškai įsivėlė.
- Traukitės!- spiegė mergaitė iš išgąsčio ir nuo baisaus skausmo, kurį kėlė raunami plaukai. Vienas šikšnosparnis buvo taip įsivėlęs į plaukus, kad Torė suprato jog teks su jais atsisveikinti. Visa laimė, vaizdas ir skausmas po truputį pradėjo blankti. Galiausiai, Torė sugrįžo į klasę. Galėjo prisiekti, kad vis dar jaučia pešamus plaukus. Šį kartą ji buvo tokia laiminga, kad teko pažvelgti į ateitį, nes visai nenorėjo atsisveikinti su savo plaukais.

[Sara Nikolė Keyes]

Išeinant iš varno nago bendrojo kambario, pasitaikė laiptai ir batraiščiai susipainiojo, ir mergina apvirto. Saros laimei, niekas nėjo pro šalį ir nematė jos nelaimės.
Pfiu...-pamanė ir atsargiai atsikėlė, užsirišo batraiščius, kad šie vėl nesusipainiotų, ir Sara vėl nepargriūtų.
Mėlynaplaukė lėtai nuslinko link magijos istorijos kabineto. Tačiau bėda po vieną nevaikšto, kaip sakoma. Einant į kabinetą merginą užklupo vaiduoklis ir perėjo kiauriai penktakursę, per jos kūną perėjo šaltis, tuštuma. Šie jausmai padėjo Sarai grįžti į realybę, į ateities būrimo pamoką, kur kai kurie jau baigė pamokos praktinę užduotį ir aptarinėjo įspūdžius su kitais mokiniais.
Paskutinį kartą, kai matė kabinetą ant varnanagės suolo dar buvo keksiukas, o dabar iš jo liko tik trupiniai, mergina ranką perbraukė trupinius, taip juos numesdama ant uniformos ir ant žemės.
Varnanagė šiek tiek pagalvojo apie pamokos užduotį, jai užduotis visai patiko, ypač ta dalis su keksiuko valgymu.
Galėtų būti daugiau tokių užduočių...skanių...-pagalvojo.

[Elzė Merė Smitherson]

Ji nulipo laiptais žemyn į bendrajį kambarį. Kaip žinia, Švilpynėje yra pilna prisodintų augalų. Taigi raganaitė su šypsena veide žygiavo link durų. Iki pamokos dar buvo likę keturiasdešimt minučių, tad skubėt nebuvo kur. Dar kažką berašydama, ji užkliudė augalą. Nežinia kokį, ji nebuvo herbalogijos mylėtoja, tiesiog gražų augalą. Užkliudė ir apvertė. Laimei nebuvo mokinių, tad viską galėjo ji sutvarkyti ir be magijos. Ji bijojo dar ką nors labiau apversti. Susiradusi semtuvėlį ji viską tvarkingai sušlavė ir padėjo į vietą. Apsižiūrėjusi, ar niekas neišsipurvino Švilpė surado uniformoje didelę skylę ot smagu... dabar bėgsiu pasikeisti uniformos. O gal tiesiog užsidėsiu aspsisustą ir bus gerai... greit nubėgusi į mergaičių miegamajį ji persirengė. Pasižiūrėjusi į laikrodį, pamatė, kad  pamokos po 5 minučių. Ji bėgo kolidoriu, griuvo... pagaliau grįžusi į ateities būrimo pamoką, mergytė atsipalaidavo tikiuos, niekas nepamatys... o kaip man to išvengti? Nebestraksėti? Neberašyti? Ne, ne ačiū ne, tegul, verčiasi vazonai, tegul plyšta uniformos tas pats... o galima dar keksiuko?

[Lisette la Claire]

-Nefesse,- klastuolė mostelėjo lazdele į keksiuką. Jokio fizinio pokyčio. Kaip dabar merginai žinoti, kad burtažodis tikrai tikrai suveikė? Skaniųjų keksiukų ant profesorės stalo jau neliko, tad dar kartą kartoti tikrai negalės. Kas bus, tas bus,- pamąstė Lisetė ir atsikando Melisos kepto deserto. Skanus pyragaitis vertė rausvaplaukės skonio receptorius šokinėti iš laimės, deja, visą džiaugsmą sugadino besisukanti galva. Vaizdas pradėjo lietis. Prieš save klastuolė pradėjo matyti kiek susiliejusį vaizdą, kaip, turbūt ji, koridoriuje atsitrenkia į kažkokį žmogų. Iš tiesų, galėjo būti ir prasčiau. Pavyzdžiui neskanus obuolių pyragas.
Grįžusi į tikrą pasaulį, Lisetė pabaigė valgyti keksiuką ir ramiai sėdėjo likusį laiką.

[Melisa Arin]

Įdomu buvo vien klausytis mokinių atsakymų, tad dabar stebėdama, kaip mokiniai atlieka praktinę pamokos dalį, jaunoji profesorė tikrai nenuobodžiavo. Tiesa, pati savosios ateities neišsibūrė - bent kol kas. Melisa buvo įsitikinusi, jog dar vienas ar kitas keksiukas atliks ir jai, tad, jei netingės ar nesijaus pernelyg pavargusi, savąją nesėkmę sužinos vėliau. Leido likimui tekėti sava vaga, o neužburtam desertui - tiesiai į skrandį. Visi savais keliais, ten, kur ir priklauso būti.
Dar sykį nužvelgė mokinių veidus, mėgindama nuspėti, gal kuriam nors reikia pagalbos. O galbūt buvo alergiškų? Ak, ir kodėl nepagalvojo apie tai anksčiau! Žvilgtelėjo į laikrodį, kabantį ant sienos, norėdama sužinoti, ar daug pamokos dar liko ir ar spėtų pagelbėti, jei vis dėlto kam nors pasidarė bloga, tačiau iš to nebuvo jokios naudos. Norėjo apgauti vaikus, o apsikvailino pati, tačiau atleistina – juk pati buvo ne ką vyresnė.
Tačiau laikrodukas ant kaklo nemelavo; pažvelgusi į jį suprato, kad pamokos laikas jau beveik išseko. Jaunoji profesorė atsistojo iš savo vietos ir porąsyk suplojo rankomis.
– Pamokos darbas baigtas, tikiuosi, spėjote. Ir, kaip minėjau anksčiau, norėčiau, kad dabar į ankstesnį klausimą atsakytumėte patys sau, o kita jūsų užduotis – stengtis išvengti to, ką regėjote vizijoje, - nusišypsojo, o jos žodžius pertraukė varpo skambesys. - Geros dienos! - dar spėjo šūktelėti iš kabineto skubantiems mokiniams.
Atsirėmusi abiem delnais į suolą, pagaliau galėjo ramiai atsidusti. Pro neuždarytų durų plyšelį – ak, negi gimė autobuse – pas savo šeimininkę lėtai įslinko Punčkinas, regis, norėdamas pasveikinti, kad pirmoji pamoka nežlugo. Melisa pasiėmė padėklą su keturiais likusiais keksiukais, pasilenkė paglostyti katinėlio, o šis savo uodega nusprendė pakutenti profesorės nosį. Nusijuokusi aštuoniolikmetė nusičiaudėjo, ir keksiukai vienas po kito išsitėškė ant grindų – glaistu žemyn, o kaip kitaip. Teliko kaltinti save, jog anksčiau nepanaudojo gardėsių taip, kaip pati visai neseniai mokė, juk tikrai būtų išvydusi šią nelaimę! Atsiduso, lengvu mostu viską sutvarkė, pasikvietė Punčkiną iš klasės ir, užrakinusi duris, nužingsniavo koridoriumi, nešina tuščiu padėklu.

Taškai bus surašyti dar šįmet.