0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elliott Duncan Sinclair

  • IV kursas
  • *
  • 83
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • But these days I don't even know myself
Ats: Pirma pamoka visiems kursams
« Atsakymas #30 Prieš 6 metus »
Vos grįžus į klasę Sofija lengviau atsikvėpė. Gerai, kad neužstrigo toje baisiai keistoje planetėlėje. Ji žvilgtelėjo į ant stalo likusį eliksyro lašelį. Jo spalva ir tirštumas buvo lygiai toks pat kaip kraujavaisio sultys. Košmaras. Varniukė iš krepšio, kad nepastebėtų mokytoja, išsitraukė obuolio skiltelę ir sukramtė. Bandė kažkaip panaikinti gerto eliksyro skonį, nes vis dar jautė kartumą. Vėliau mergaitė išsitraukė pergamento lapelį ir plunksną. Pamirkė ją rašale ir pradėjo rašyti:
Citata
Išgėrus baisiai šlykštaus skonio eliksyro, nukakau į meteoritą, kuriame egzistavo gyvybė. Paklausus keisto padaro kas jis toks, buvau nuvaikyta šalin,
bet sužinojau, kad buvau nuvykusi į Marmagnų planetą, o ant keistų medžių augantys dar keistesni vaisiai vadinami kraujavaisiais.
Mergaitė padėjo plunksną šalin ir atsirėmė į kėdės atlošą. Darbas baigtas.
I’m broken, do you hear me?

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: Pirma pamoka visiems kursams
« Atsakymas #31 Prieš 6 metus »
Torė pastebėjo, kad nuo tada kai išgėrė eliksyro ir spėjo patirti šiokį tokį nuotykį, jos kūnas klasėje nebuvo pajudėjęs. Varniukė nusibraukė nuo akių plaukus ir pasigriebė žiobarišką rašiklį. Galvojo kaip būtų geriau aprašyti viską kas nutiko. Galiausiai, nusprendė rašyti viską, kas šaus į galvą. Taigi, atsivertė sąsiuvinį ir pradėjo rašyti. Kai baigė rašyti visas savo mintis dar kart peržvelgė lapelį prirašytą smulkiu mergaitės raštu.
Citata
Išgėrus eliksyro papuoliau į meteoritą, kuriame tyvuliavo didelis vandens telkinys. Nors, iš tiesų jo nelabai galima pavadinti vandeniu, nes skystis buvo skaidrus ir perlamutrinis. Lyg praskiesto perlo spalvos. Pradžioje atsidūriau sausumoje, bet vėliau nėriau į telkinį. Keista buvo tai, kad galėjau laisvai kvėpuoti. Dugne buvo pastatytas miestas su dideliais ir įmantriais pastatais, o meteorito gyventojai turėjo uodegas panašias į undinių ir labai keistas ausis.
Perskaičius dar kartą, Torė įsidėjo rašiklį į krepšį, kuriame buvo prigrūsta knygų ir dar visokių daiktelių. Tada pradėjo laukti profesorės kalbos arba bent jau skambučio išleidžiančio į pertrauką.
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma pamoka visiems kursams
« Atsakymas #32 Prieš 6 metus »
Atkeliavau. Grifė džiaugėsi, kad pagaliau pajuto tvirtą pagrindą po kojomis. Atsimerkė, nors tai buvo visiškai be tikslo. Juk ji nieko nematė. Atsargiai pritūpė ir ranka palietė žemę. Ji buvo gruoblėta ir šaltesnė už ledą. Tik ji spėjo pajusti, nes paskui ranką nuliejo siaubingas skausmas, lyg kokios rūgšties būtų užpilta. Greit atitraukė galūnę ir pabandė apeiti tą daiktą, ant kurio stovi. Sunku suprasti kokio tas meteoritas dydžio nieko nematant, nes vaikščiojo prie jo krašto apskritimu ir nieko nepastebėjo. Taip ir grįši į klasę nieko nepastebėjus, a? Kandi pastabėlė iš tiesų vertė sunerimti - kiek taškų gaus tik už dviejų eliksyrų sugadinimą? Vienas paleistas vėjais, kitas neteko prasmės, nes nieko nematė.
 Keista, bet to eliksyro sugadinimas iš dalies lėmė užduoties įveikimą. Na, negalėtum pasakyti, kad akla mergaitė, vaikščiodama ant meteorito kažką reikšmingo suprato ar padarė. Tai greičiausiai buvo jos nemokšiškumas ir keistas sutapimas. Pleistras, kuriuo buvo užklijavusi stiklinio buteliuko šukės padarytą žaizdą, kažkaip per greitai nusilupo. Nepatenkinta ketvirtakursė kišenėje ieškojo kito žiobariškos medicinos įrankio, bet nespėjo. Lašas kraujo, to raudono skysčio nulašėjo ant meteorito ir net sušnypštė. Baimės termometras pakilo dviems laipsniais, gal dar susidarys kokia nors medžiaga ar dujos, kurios ką nors blogo padarys. Slinko sekundės. Tos penkios, daug lemiančios sekundės. Nieko. Ketvirtakursė susirado pleistrą, užklijavo vietoj senojo. Jei nieko nenutiko, tai gal nieko ir nebus? Amneta surizikavo. Pritūpė, palietė žemę. Nieko. Jokio šalčio. Na, meteoritas ir buvo šaltas, bet nebe toks, kaip anksčiau. Rudaplaukė pirštais liesdama metalą pajuto kažką kito. Ten, maždaug toj vietoj, kur nukrito lašas kraujo, išaugo kažkoks augalas. Nuo jo sklido siaubingas šaltis, bet to nesibaimindama tiesė ranką link augalo. Iš kur žinojo, kad ten augalas? Pradėjo dvelkti žaluma. Beveik lietė stiebą, bet kaškas, šnapšdėdamas sušnypštė:
 -Meteorito sssielaaa,- stabtelėjo.- Nusssisssskink. Ataugsssssss...
 Nebesibaimindama nieko, Jasmine greit užbaigė šį darbą. Nusiskynė gėlę - bent tai sprendė iš liekno stiebelio. Ranka vis labiau grubo, bet grifė tik vėl pajuto, kaip kyla į orą. Grįžtu. Ranka nebeišlaikė meteorito sielos - šalčio gėlelės, tad ji išslydo iš rankų. Nežinia kas jai nutiko, greičiausiai vėl buvo prie meteorito. Amneta atsibudo klasėje.
 Taigi, kai kurie meteoritai turi sielą. Manojo galėjau iššaukti krauju. Nežinau kaip kiti, bet šis meteoritas buvo labai šaltas, ledinis. Trumputė apžvalgėlė susidarė grifės mintyse. Ji jos neparašė - nebūtų sugebėjusi. Bet užduotį vis vien atliko. Tik... Savotiškai.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“