[Heidi Mollson]

Tas siūbavimas gal ir nebuvo pats geriausias dalykas, nes dar nespėjusi įpusėti to darymo liovėsi. Žiūrint iš šalies ji atrodė kiek keistokai, tad tikriausiai tai ir buvo pagrindinė priežastis dėl kurios ji liovėsi tai dariusi. Nepažįstamajai prisistačius ir paminėjus kokias knygas skaito Heidi apsidžiaugė ir jos baimė nepasitvirtino. Bent kiek prisiminė jai buvo tekę matyti kaip dešimtis vaikinų susirinkę į dvi skirtingas komandas žaidžia jį, tad kiek nusimanė apie tai. Bet iškilo kita mintis ar Sho šias knygas skaito iš karto, ar kaip nors lygina jas. Šiajai paklausus kaip sekasi klastuolė kiek sutriko, nes į tokius klausimus nelabai mėgo atsakinėti ir jie jai atrodė kiek vaikiški, bet jeigu kas paklausdavo stengdavosi į jį atsakyti.
 -Visai nieko, o tau kaip pačiai?
Mergina nelabai žinojo ką dar būtų galima pasakyti, tad nusprendė paklausti ką daro su tomis abejomis knygomis:
 -Tu čia jas skaitai vienu metu ar kaip?
Klausimo formuluotė nebuvo labai gerai, bet kažką suprasti vis vien buvo galima. O kadangi stovėti nebuvo labai patogu sukryžiavusi kojas atsisėdo kiek tolėliau nuo jos.

[Leonas Hollandas]

  Neišvėręs tos priskretėlės, Leonas nieko nesakė, tik sužaibavo akimis, tikėdamasis jos supratimo, nors būkime atviri, netryško ta mergiščia jo. Ko jau ko, bet va supratingumo jai trūko, patikėkit. Vietoje to, kad paliktų vargšelį ramybėje, mat net iš tolo švietė, kad vaikinukas nebuvo linkęs į bendravimą, gal net baidydavosi jo, o va ta atėjo ir prilipo kaip klijai tarp pirštų. Ir kas beliko vargšeliui daryti? Atsisukti į ją ir atvirai paprašyti atsikabinti? Išrėkti, gal net išgąsdinti, kad dėtų į kojas? O gal... O gal pačiam reiktų nešti kudašių? Va čia visai nieko mintis, argi ne?
  - Nežinau ir neįdomi man ta vardo reikšmė.
  Dėbtelėjo tokią šaltą atsaką ir atsistojęs patraukė kuo toliau nuo tos mergiotės, Dieve, net vardo jos neprisiminė. O ir gerai, mat vis tiek nieko nebūtų buvęs. Juk kalba sukasi apie Leoną, patį bailiausią jaunąjį burtininką Hogvartse. Ir patikėkite, duodu galvą nukirsti, bailesnio žmogelio tikrai net su žiburiu nerasit. Po galais, jis net prie savo burtų lazdelės neprisiliesdavo, bijojo magijos tūnančios joje ir savyje. Apie bendravimą su nepažįstamais net nereikia kalbėti, žinoma, būtų išimčių, pavyzdžiui, Montis, tačiau su dauguma nė žodeliu nepersimesdavo.
  Vaikis net nepastebėjo, ar ta Skarletė paliko vargšą ramybėje, nesivargino atsigręžti, o tik pėdino ir pėdino, žvelgdamas į tolį. Tiesa, dera paminėti, kad bergždžias reikalas buvo visa tai, mat Leonas vis tiek nieko nematė - buvo pernelyg susikoncentravęs į savo mintis, kad ir kokios negražios ir piktos jos bebūtų. Tad net nepastebėjo, kaip galiausiai priėjo pievą, esančią visai šalia uždraustojo miško. Velnias, kaip jis čia atsirado nuo ežero? Juk ne metras ir ne du skyrė pievą nuo to vandens telkinio, kurį turėjo palikti dėl vienos personos. Bet gal dėl to susierzinimo net nepajuto, kaip lengvai jį kojos nunešė? O gal...
  - Ai! - sucypė vaikis, netikėtai kliudęs kažką blauzda.
  Užpultas iš pasalų, Leonas susvyravo ir galiausiai drėbėsi veidu į pievą; gerai, kad kokio kakučio nerado po nosimi, nes tada jau būtų visai susigadinęs nuotaiką: maža to, kad kažkokia davatkėlė prilipo, dar ir veidą pasidažė šūd... Palaukite, kas gi čia? Iš kur tie artėjantys žingsniai? Dieve, Leonai, stokis greičiau, gėdos daugiau nesidaryk. Na ir kas, kad ten gali būti ta merga? Juk ir taip visi keistuoliu tave laiko! Deja, nespėjo vargšelis pakilto nuo žemės, liko rymoti ten pat, kur ir nukrito.
  - Aš čia tik šiaip prisėdau, - nejaukiai pasimuistė, pakėlęs akis į viešnią. Taigi, ta pati mergiščia.

[Skarletė Siuzana Vein]

 Skarletės mama nuolat primindavo mergaitei gyventi tik šia akimirka ir visada, visada prisiminti ją. Dėtis prisiminimus į krepšelį, praplatintą burtų pagalba, skirstyti į lentynas lyg kokias uogienes. Šios vasaros mėlynių ir agrastų uogienės kairėje, o mėlynių ir braškių iš praeitos vasaros – dešinėje. Ir panašiu principu. Tik prašyk šventųjų graikų dievų nesudaužyti tvirtai uždarytų stiklainių, jog Letė, deivė, užmaršties personifikacija, nepriverstų pamiršti akimirkų, dėl kurių aukojai visą save, negalvodama apie ateitį ar kitų nuomonę. Kol kas Lelijai sekėsi puikiai, galėtų tuo pasigirti. Todėl be kreipimo dėmesį į berniuką, pirmakursė svarstė, kas ją šitaip veda pirmyn. Iš kur ta motyvacija, kodėl mažoji yra tokia, kokia yra, ar ją sukūrė knygos, muzika ir tik mama, gamta, Čarlis, dėdė ar tėtis? O gal visi? Sunešė po kruopelę lyg į kokį skruzdėlyną ir paliko Siuzaną, sulipinta iš įvairių spalvų, išsiblaškiusią, judrią, visokiomis emocijomis dabintą. Taip ir gyveno iki šiol. Paprastomis, plunksnos lengvumo, baltumo akimirkomis. 
Staiga berniukas pasitraukė nuo ežero, nieko nepasakęs. Neatsakęs į klausimą, tik burbtelėjęs apie seną temą. Juk jos skyrėsi vos keliomis sekundėmis! Atsilikėlis, keliautojas laiku, greičiausiai turėjo pamanyti Skarletė. Ji tikrai apie tai pagalvojo. O vienuolikmetė nebus ji, jei nepatrauks paskui bet kokį vaikį pabėgėlį. Niekas nuo jos nepabėgs, tik nuliūdins. Taigi, Lelija ištraukė rankas iš akmenų kauburių ir kėblino tyliai ir ramiai, lėtai, kiek atsilikdama paskui. Nežinia, kur šis ėjo. O gal žinia? Bet jis ėjo, o ji sekė, ir ėjo kartu, tuo pačiu keliu tik skirtingu laiku praeidavo tą patį akmenėlį, žemės drumstą ar drugelį ant lapelio.
 Pakeliui Skarletė ėjo ir vis skynė spalvingas gėles su plonais, trumpais, koteliais, nuolat šnibždėdama:
–Oho, gražu...
Iš žiedų mergužėlė pynė vainiką. Gėlių vainikas buvo svarbus jos gyvenimo ir vaikystės Hereforde atributas. Visi dėvi mažosios raganėlės pintus vainikus, ji pati talentingiausia grafystės pynėja, ar bent taip nuolat sakydavo dėdė Olivjė.  Priėjus pievelę visai netoli įėjimo į mišką, į kurį draudžiama įkelti kojas ar net spjauti, turbūt, vainikas buvo baigtas.
 Leonas nevikriu judesiu atsidūrė ant žemės, o Skarletė, prisidengusi delniuku sukikeno, taip tyliai, taip tyliai. O tada suprato, pajuto gėdos jausmą.
– Niekis, – tarė, ant galvos berniukui dėdama gėlių vainiką, kurį pakeliui čia vis pynė, tiesa, net jau nepamena, ar sau, ar jam buvo skirta, – štai ir pagaliau karūnuotas princas Neranguolis, – šypsojosi plačiai, net dantys matėsi.
 Tada Siuzana krito ant užpakalio, gana skaudžiai nusileisdama netoli varnanagio. Jos melsva suknelė vos vos pasikėlė, bet tuojau pat greitai ir nusileido, sugludo aplink ją ratu, itin tvarkingai.
– Supink, supink man kaseles! Įpink į jas gėlių! Aš tau padėsiu, nebijok, nusišypsok, – sučiauškė varnė, rodydama į pievą, pilną gėlių. Štai jam ir bausmė, jog nežada atsakyt, kur gimęs ir augęs!

[Danielis Lorijanas]

Klajonės Uždraustajame miške prasidėjo. Ir tai buvo žiauriai baisu!
Juodos storos šakos, susiraičiusios į gyvates, sunkūs kamienai, girgždantys nuo žiemos vėjo, balta sniego paklodė po kojomis, ištrypta įvairiausių keisčiausių pėdsakų, kurių neatpažino jaunasis Lorijanas. Miškas buvo tylus ir baugus. Nenuostabu, kad švilpis vos įžengęs į mišką, tučtuojau apsisuko ir išdūmė iš jo. Skuodė link Hogvartso. Tačiau, po dienos smalsumas vėl nugalėjo bailumą ir atvedė prie miško atgal. Šį kartą nežengė į Uždraustąjį mišką, o ėjo jo pakraščiu.
Šį ankstyvą šeštadienio rytą buvo daug pridrėbę sniego, net iki kelių. Tad, Etanas sunkiai klampojo per pusnis ir tyliai švilpiškai keikėsi, kam nepalaukė sekmadienio, nes buvo girdėjęs apie atlydį.
-Dabar mano drabužiai sušlaps, o aš dar nė kiek neperkandau nusausinimo kerų! - tyliai sudejavo šis.
Pieva, per kurios sniegą klampojo, atrodė negyva ir tyli. Turbūt daugelis hogiečių pasiliko šiltoje pilyje kiurksoti prie židinių. Tai būtų labai gerai. Savo augintinius paliko Švilpynės berniukų miegamajame. Dulksnai iš viso nepatiko sniegas, apskritai viskas, kas susiję su vandeniu, vos tik paeina, nusikrato savo letenes ir vėl tipendavo tolyn. Arbatinukė/Arbatžolė pasiliko snūduriuoti odiniame kapšelyje, tad šios Etanas nenorėjo budinti, o Ra visiškai nesižavėjo skraidymu žiemos metu. Taip ir liko Etanas vienas klampioti per sniegą pievoje šalia Uždraustojo miško.
Ant jo šviesių plaukų kupetos nutūpė kelios snaigės, Etanas dirstelėjo į pilką, apsimiegojusį žiemos dangų.
-Hmm...Tikiuosi stipriai nesnigs...
Savo metamorfmagystės dar nebuvo ištobulinęs, ne, jam dar reikėjo prie to daug dirbti! Tik stipresni jausmai keitė jo plaukų spalvą (šį kartą džiaugėsi, kad jo plaukai yra jo tikrosios plaukų spalvos) ir viskas. Padaryti kažką kito dar nemokėjo, ką jau kalbėti visiškai keisti savo išvaizdą į kito asmens ar net į gyvūno. Visgi, svajojo. Svajojo įgauti išvaizdą, kurią gauni, nurijęs žiaunažolių. Galėtų nardyti, plaukioti kiek tik nori! Vaje, jis savitransfigūracijoje galėtu gauti dešimtukus nė kiek nesimokęs! Tai skambėjo kaip rožinė svajonė.
Nors dar nebuvo bandęs pagal savo norus pakeisti išvaizdos, supranto kaip tai sunku: tinkamai išsinarpliok tą norimą išvaizdą, įsivaizduok, kažką padaryk (nenutuokė ką), jog šast ir jis pakeitė išvaizdą! Viską turi atlikti be jokių kerų ir burtų lazdelės, o kažkaip jam panorėjus! Kerus ir lazdelę galima susirasti, bet kaip padaryt savy, kad keistaisi pats? Nenutuokė. Tą akimirką troško kažko, kas jį pamokytų metamorfmagystės. Bent nebūčiau toks vienišas! Bent tas asmuo galėtų mane pamokyt, kaip sutramdyti jausmus! Tą akimirką norėjo tikėti, kad nėra vienintelis metamorfmagas ant škotiško svieto.
Tamsiai turkio ir šviesiai pilka spalvos maišėsi Etano plaukuose.

(([Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai]))

[Daniela Kravitz]

    Daniela klampojo to prakeikto miško pakraščiu ir negalėjo nustoti keiktis. Kelnės, batai, apsiaustas - viskas buvo permirkę dėl kalno sniego, nuklojusio žemę, rodos, visoje Anglijoje. Tokia speiguota diena klastuolei turėjo reikšti karštą šokoladą ir knygą apie Fionareiso karus susivyniojus į apklotą lovoje, tačiau ne - turėjo eiti ieškoti savosios pelėdžiukės. Ištisus penkis metus jai užteko Hogvartso nešyklinių pelėdų, tačiau dabar, pagauta kažkokio neaiškaus impulso, už sutaupytus pinigus įsigijo jaunutę liepsnotąją pelėdą.
    Deja, suknistas melagis pardavėjas neužsiminė, kad tas padariūkštis turi keistą įprotį kas kelias valandas prasmukti ir vartaliotis ant žemės. Ar kažkas panašaus. Tai pelėdai tikrai patiko laisvė, tik kad naudotis ja nemokėjo: jau du kartus penktakursė tempėsi savo pelėdžiukę į ligoninę dėl peršalimo. Dėl paprasčiausio peršalimo. Dani net nežinojo, kad pelėda gali sirgti peršalimu!
    Dieve, reikėjo pirkti tą pasiutusį, katę primenantį apuoką, vis būtų geriau, - pagalvojo, nustumdama mintį, kad jos varganų galeonų nebūtų pakakę tokiam paukščiui. Dėl šalputėlių kojų ir šiaip nekokio oro ji net nepastebėjo įžengusi į kažkokią pievą, taip pat neišvydo ir neaišku kurio kurso mokinio, todėl, slystelėjusi ant pliurzės, trinktelėjo jam į petį.
 - Žiūrėk, kur eini, - burbtelėjo ir pradėjo valytis snieguotas kelnes. Suprato, kad prieky stovi gerokai jaunesnis švilpis mėlynais plaukais. Betrūko kažkokio jauniklio man prie šono...

[Danielis Lorijanas]

Ramybė neilgai truko ir Etanas pajuto beprarandantis pusiausvyrą, tačiau paskutinę akimirką išsilaikė ant kojų.
Jo antakiai šovė į viršų, išgirdęs tokį nepatenkintą balsą. Grįžtelėjo per petį.
-Ką?- nesuprato šis. Kaip jis galėjo į vyresnę mokinę atsirenkti? Plaukų spalva kaip mat virto į rausvą raudoną. Ne, negalėjo atsitrenkti, jukgi ėjo tiesiai....Bet Etanas nebuvo tas žmogus, kuris kaltintų kitus, šiuo atveju šią vyresnę merginą, kuri buvo panaši į klastuolę (?), jis iš dalies manė, kad tai buvo jo kaltė, kad atsirenkė į ją. Plaukų spalva staigai persimainė žalią turkio. Ar tikrai?
Rudos akys nužvelgė merginos ūgį. Kaip ji sugebėjo, tarkim, atsitrenkti į jį, tokį mažių, lyginant su ja?
Ne, neverta mąstyt. Pats neatkreipei dėmesį į aplinką, pats nežinai kaip viskas nutiko iš tikrųjų. Jei aiškinsiesi, bus tik nereikalingas burnų aušinimas.
Gūžtelėjo pečiais.
-Atsiprašau?
Turbūt buvo juokinga stebėti dvivardžio švilpio plaukus - vieną akimirka kita spalva, kitą - dar trečia, o kas keisčiausia tai buvo spalvų kombinacijos, viena iš tokių ką tik karaliavo Etano plaukuose - karameliškai ruda ir šviesiai žalia.
Ir tada nejauki tyla - berniūkščio plaukai persidažė į alyvinę spalvą.
O ką toliau sakyti?
Buvo keista matyti Etaną, stovintį su šia mergina, kai anksčiau nuo nepažįstamųjų slėpdavosi ar susigūždavo iš baimės, vengdavo pokalbių tarp hogiečių ir stengdavosi būti šešėliu, bet štai, po visos tos velniavos, stovi ir nesiruošia bėgti ir slėptis. Priežastis? Aišku, kad sniegas! Jo buvo tiek daug, kad jei bėgtų, išsitiestų į pusnį ir jau nežinia kada išsikapstytų iš tos šaltos ir baltos masės!
O kur bėgti? Uždraustan miškan? Tikrau jau ne! Hogvartsan? Am, nebūtų keista, kad ir ta mergina patrauktų paskui jį į pilį ir nebūtų dar keisčiau ir nepatogiau lėkti? Tikrai pamanytų, kad bėga būtent nuo jos!
O gal tikrai reikėjo Ra išsikrapštyti iš Švilpynės berniukų miegamojo? Būtų bent per šias kelias minutes išsiaiškinęs kaip keliauti oru su feniksu ir jam čia nereikėtų nepatogiai stovėti šalia tos vyresnėlės!
Pala, net jos vardo nežino...Bet nuojauta giliai viduje kuždėjo, jog šią turėjo kažkur matyti (ar tik ne per nuodų ir vaistų pamokas?).

[Daniela Kravitz]

    Tas gerokai jaunesnis švilpis buvo tikras keistuolis - nejaukiai tylėjo, tūpčiojo, apie vaivorykštinius plaukus kalbėti išvis neverta. Tačiau jis bent atsiprašė - tas Danielą maloniai nustebino. Čia tau ne sutrė Dei...
 - Atleidžiu, - nuolaidžiai tarstelėjo, netgi išspaudė šykščią šypseną. Ar čia jos, kaip pilnateisės klastuolės, šansas įsigyti pakaliką? Minusas tas, kad iš Švilpynės, visgi būtų smagiau po padu turėti pasipūtėlį grifą, tačiau tylus bernioko būdas atsvėrė šį punktą... O dar pirmakursis!
    Pasaka.
    Dani apsimetė susidomėjusi jo plaukais.
 - Oho, ar tu metamorfmagas? - gerokai perspaudusi su entuziazmu tarė. Na, nieko, tegul supranta, kuris viršesnis. O dar pamanys, kad tikrą draugą susirado... - nusipurtė penktakursė. - Kiek atsimenu, Helovynas jau praėjo... - pridūrė ir pabaksnojo į violetinę kupetą. Sunku nebuvo, visgi tas švilpis nesiekė jos nosies.
    Staiga Klastūnyno globotinė prisiminė, ko čia atsibeldė, ir neramiai pasukiojo galvą. Prakeiktos pelėdos niekur nesimatė. Hmmmm, gal šitas vaikutis taip nuobodžiauja, kad norėtų šokti į pagalbą?
 - Pasakyk du dalykus: kuo tu vardu ir ką čia veiki?

[Danielis Lorijanas]

Etanas kiek nejaukiai susigūžė, išgirdęs atleidimą, vis dar nesuprasdamas ar tai jo, ar merginos kaltė, kad ši vos neišsitėškė į sniego pusnį. Dėl to, klastuolės atleidimas Etano ausimis skambėjo nenuoširdžiai, kiek dirbtinai. Tačiau Etanas dėl to nesuko galvos (tai buvo jo klaida), tik linktelėjo klastuolei.
-Taip, esu,- dar labiau sutriko dėl tokio merginos entuazmo, plaukai iš karto nusidažė ugninga oranžine, o neužligo persimainė į paprastą oranžinę.  Jo ankstesnės baimės tuoj visiškai išsipildys - mokiniai jį sekios iš paskos ir bandys įminti jo spalvų reikšmę. Žengtelėjo atgal, nepatenkintas baksnojimu.
-Aš Helovyno nešvenčiu.
Prie ko mano plaukų spalva ir ta kvaila šventė?
Atrodė, toks pokalbis nekažinkur nuves Etaną, tai buvo tik laiko gaišimas, švilpis suprato, kad jau taip ir neįstengs įžengti į Uždraustąjį mišką, šį ištyrinėti, bet kažkas jį sulaikė, tarsi nežinom jėga sakyte sakė dar nelaikas pabėgti nuo šios klastuolės. Ar Etanas norėjo su ja susidraugauti? Žinoma, ji buvo daug vyresnė už jį, bet ar tai nereiškia, kad ši daugiau moka už jį ir ar negalėtų kažko sudėtingesnio ir jo išmokyti? Šiltas naivumas, troškimas mokytis iš vyresnių užplūdo pirmakursėlio krūtinę. Nors ir kai kurie klastuolės judesiai jam ir nepatiko, bet negalėjo pasakyti, kad jos neapkentė.
-Etanas. Mėgstu pasivaikščioti,-skubiai prisitatė. Tamsiai žali plaukai. Jis iš dalies tik pasakė tiesą - visgi, iki galo ja nepasitikėjo,- O koks tavo vardas?
Sniegas palengva kaustė, šaldė jo kojas, dangus dar labiau papilkėjo ir iš jo pasipylė mažos snaigės.  Hogvartso apylinkė atrodė gražiai, bet iš šono tūkstantis tamsus, nebylus Užraustajasis miškas žiemišką jaukumą ardė. Jei ne sutikta klastuolė, Etanas galbūt jau būtų lėkęs tolyn nuo Ūždraustojo miško, bet dabar kažin kodėl tas miškas masino jį ištyrinėti tą baisią vietą ir net prikaustė jo žvilgsnį.

[Daniela Kravitz]

    Švilpio plaukai kontrastingai mainėsi - oranžinė, žalia... Tai nebuvo didžiausia jo keistenybė - Daniela vis dar bandė atsigauti po jo pasakymo "Helovyno nešvenčiu". Vėjais paleisti šansai... - pavydžiai pagalvojo, be gėdos spoksodama į jo dumblių atspalvio gaurus.
 - Mėgsti pasivaikščioti? - dar su siaubu perklausė, atsakydami kojų pirštai sutvinkčiojo - taip priminė apie šlaputėles kojines. Kas gulėjimą pataluose, eklerų kirtimą menėje ir spragsantį židinį iškeistų į speigą šitame brūzgyne? Tiesa, klastuolė turėjo net du atsakymų variantus: Etanas ir ta liepsnotoji pelėda.
    Gerai. Mes visi turim trūkumų, - pabandė nusiraminti mokinė, kelissyk dramatiškai įkvėpusi. - Jis dar naujokas, su laiku išmokysiu padorumo taisyklių.
 - Mano vardas Daniela, draugai vadina Dani. - O kadangi tikėjosi Etano pagalbos ieškant pelėdžiukės, nepridėjo savo firminio "vadinasi, tau lieku Daniela." - Žiūrėk, man iškilo problemėlė: pamečiau savo augintinį. Tiksliau, išprotėjusią, psichinę ir pasiligojusią pelėdą. Matau klausimą tavo akyse: kaip ją rasti? Eik mišku ir klausykis, turėtum išgirsti čiaudėjimą, ji dažnai serga. Arba... arba kentaurų čiaumojimą. Jie valgo pelėdas, - kaip sąmokslininkė sušnabždėjo (kas neleidžia pagąsdinti pirmakursių??) ir numaknojo per baltai pasidengusią pievą, visa savo povyza rodydama, kad geriau sekti iš paskos.

[Danielis Lorijanas]

Viskas ėjosi gerai, jei ne paskutinis Danielos sakinys. Kaip patyręs būsimasis magizoologas, drąsiai galintis ginčytis ir įrodinėti savo tiesą, kalbant apie magiškus gyvūnus ir kitas būtybes, susiraukė, išgirdęs tokį neteisingą atsakymą.
-Ne, kentaurai neėda pelėdų,- drąsiai pataisė klastuolę švilpis, nesupratęs iš kur tokių nesąmonių ji galėjo išgirsti. Gal pramiegojo magiškų gyvūnų priežiūros pamokas? Gal tai ir bus tiesa...
-Ir taip, man patinka vaikščioti. O čia blogai? - nesuprato šis, prieš jo akis neprasprūdus Danielos persimainiusio veido. - Žinoma, padėsiu! - džiaugsmingai sutiko. Liepsnotosios pelėdos paprastai gyvendavo laukymėse, prie miškų, ganyklose, kas reiškė ilgus pasivaikščiojimus, bet visgi, pelėdą buvo galima rasti labai greitai. Aišku, jei turėjai šalia savo augintinį, kuris be žodžių būtų supratęs ką reikia padaryti ir surastų tą paklydėlę, deja, nė vieno augintinio šalia neturėjo. Niekis. Ne problema patiems paieškoti.
Etanas skubiai nuklampojo per sniegą paskui vyresnę merginą.
-Ar dažnai tavo pelėda taip pradingsta? Kur ji dažniausiai skrenda? Kokios vietos jos mėgstamiausios? - užvertė Danielą klausimais (turbūt esminis Lorijanų giminės charakterio bruožas).

[Daniela Kravitz]

    Etanas su kiekviena sekunde vis drąsėjo. Iš pradžių Daniela nusivylė (dar vienas nevykęs bandymas rasti bailutį pirmakursį, ačiū tau labai), bet greitai suprato, kad net ir gyvybingesnis vaikinukas neprarado vaikško noro padėti. Tai, Dani nuomone, buvo svarbiausia būsimo pakaliko savybė.
    Etanas suskubo taisyti Danielos teiginį apie kentaurus, ir ši nepatenkinta užvertė akis. Gerai, jis protingas. Reikia šitą įsiminti.
    Kadangi klastuolė paskutinį jo sakinį ignoravo, tikėjosi, kad vaikis užsičiaups. Bet Etanas neskaitė nei jos minčių, nei norų - tuoj pat pradėjo klausinėti keisčiausių dalykų. Iš kur man visa tai žinoti? - mintyse sudejavo mergina, it pingvinas drabstydama sniegą.
 - Taip, ta psichė pabėga dažnai. Ko jai gali reikėti? Turi nuostabią, prigrūstą, dvokiančią pašiūrę su kitomis nušiurusiomis pelėdomis, mylinčią šeimininkę, sveiko maisto, - kuo pelėdos išvis minta?? - bet ne, kodėl gi neištrūkus į ledinę laisvę? - malė mergina. - Žinok, gal penkis sykius turėjau eiti pas seselę, nes ji kosti. Pelėda. Kuria vieta gyvūnai išvis kosti?
    Kelias sekundes Daniela skendėjo tyloje, tačiau staiga prisiminė likusius Etano klausimus.
 - Dieve šventas, net neįsivaizduoju. Žinau, kad jai patinka pavojingos vietos, ten, kur dažniausiai gali peršalti. Kartą traukiau ją iš ežero... - svajingai į prisiminimus nuklydo Daniela. Na, techniškai gyvūną traukė ne ji, o vienas toks skandinavas, tačiau vis tiek - buvo šalta ir nesmagu stovėti ant to kranto. - Aaa, taip, ji mėgsta maudytis sniege. Kaip koks šunpalaikis, - pridūrė, nors gyvenime nebuvo turėjusi šuns, kuris vartėsi sniege. Ar apskritai šuns.
    Daniela toliau klampojo po birų sniegą, kol išgirdo keistą kvyktelėjimą.

[Danielis Lorijanas]

Etanas tik gūžtelėjo pečiais.
-Nenutuokiu. - Gal visai nieko vietoj pelėdos turėti feniksą.
Toliau jau neklausinėjo Danielos, nes nesugalvojo ko šios paklausti. Gal apie pelėdas taip ir daug ir nežinojo.
Vytis Danielą darėsi sunku. Mažylio švilpio kojos buvo nepalyginamai trumpesnės už klastuolės, o ir sniegas pradėjo nemaloniai skverbtis pro kelnias. Šalta, šlapia. Šalia burtų lazdelės neturėjo, bet ir burtažodžio, kaip apsisaugoti nuo sušlapimo, nežinojo. Jei kelionė būtų daug ilgesnė, Etanas būtų pradėjęs irzti, kas ne jo būdui. Bet tada....Kvyktlelėjimas. Antras. Trečias.
Švilpio antakiai šovė aukštyn.
-Tavo pelėda?
Kiek mes priartėjome prie Uždraustojo miško? O gal čia ne liepsnotoji pelėda? Bet ar kažkas gali kitas pamėgdžioti pelėdas? Ne, ciklopai negyvena čia! Baimė tai paslaptingai, keistai vietai kaip mat vėl atgijo. Plaukai žaibo greitumu persimainė į mėlyną, tamsią ir žalią turkio - viena žodžiu, vėl vaivorykštė atsirado švilpio plaukuose.
Už keliolikos metrų sujudėjo kažkokia pilkšva būtybė. Pernelyg didelė liepsnotojai pelėdai. Pilka būtybė vis didėjo, didėjo, du pagaliai atsirado iš šio kūno, oi ne, du sparnai. Etanas sustingo iš siaubo, suvokęs, jog audros spalvos hipogrifas piktai spoksojo į du hogiečius.
-Oh, gal grįžtam atgal?- suvableno švilpis. Jo spalvų maišalynės plaukai iki pat šaknų persimainė į magentos spalvą.

[Daniela Kravitz]

 - Ahaaa, sakiau, kad ji kažkur čia, - džiugiai šūktelėjo, kvyktelėjimams pasikartojus. O gal tą sakė Etanas, nesvarbu. - Maniškė. - per petį atsakė švilpiui. - Kvaila pelėdžiūkštė.
    Deja, ta kvaila pelėdžiūkštė rodėsi šiek tiek per didelė. Ir pilkesnė. Ir apskritai piktesnė. Na, o tų keturių kojų išvis neturėjo būti, bent jau taip atrodė šeštakursei. Persigandus Sunerimusi dėl jaunojo Etano, klastuolė pripuolė arčiau švilpio. Jo plaukai tai mėlynavo, tai žaliavo.
 - Kaip pelėsis, - sušnabždėjo, it pakerėta stebėdama garbanas. - Žinok, aš tave per prievartą atsitempsiu į sekantį Helovyną. - Tik jo klausimas pažadino merginą iš transo. Vėl užplūdo baimė, eee, tai yra, nerimas dėl jaunojo Etano. - Taip, taip, tu visiškai teisus.
    Ji globėjiškai pabandė patraukti šonan vaikinuką, kai koja užkliuvo už jo pėdos ir mergina tėškėsi į sniegą, nespėjusi nubėgti toliau. Žinoma, nubėgti toliau kartu su Etanu.
 - Žiūrėk, kur eini... Ah, ne, atsiprašau, įprotis. - Dani pasikėlė ant rankų ir akimis pagavo keistą judesį už kelių sniego kupstų. Klastuolė prisimerkė. Mažutė liepsnotoji pelėda. - Štai kur ji! - sušnypštė, sekundei primiršusi, kad vos už kelių metrų stypso hipogrifas. - Bėk, pagauk, - stumtelėjo švilpio petį. - Aš... eee, aš pasaugosiu nuo šito gyvio, - tarstelėjo ir atsistojusi nusipurtė sniegą. Veidą net gėlė nuo šalčio.
    Hipogrifas žengė kelis labai jau drąsius žingsnius link jos.
 - Hm, ne. Mano pelėda - mano pareiga, - narsiai ištarė ji. - Bet tu, aišku, eik kartu, gal ko naudingo išmoksi.

[Danielis Lorijanas]

Taip dar įsigandęs dar nebuvo. Etanas nė nesigaudė, ką sakė Daniela, nė nepastebėjo, kaip ši vėl įsitėškė į sniego pusnį. Metamorfmagas
Šiek tiek pastumptas pagauti klastuolės pelėdžiukės, švilpis nieko nelaukė ir visomis keturomis nusyrė prie plunksnotosios.
Sniegas gėlė kojas, batai buvo šlaput šlaputėliai, o visad vaizdas aplinkui susiliejo, išnyko. Apgraibomis sučiupo liepsnotąją pelėdą, šiltą kūnelį priglaudė prie savęs.
Sukriokė hipogrifas, pasigirdo keli girgždantys kanopų žingsniai per sniegą. Etanas nutirpo iš baimės. Aršios oranžinės hipogrifo akys sekė kiekvieną švilpio judesį. Žvėris buvo pasiruošęs pulti.
Velnias, velnias, velnias!
Vienas žingsnis atgal. Hipogrifas pakratė savo galvą. Kitas žingsnis atgal. Hipogrifas arė sniegą su žeme.
Apdujęs iš siaubo Etanas traukėsi milimetro žingsniais atgal.
Kad tik juos surastų Ra!
Galiausiai Etanas buvo šalia pat klastuolės. Nieko negirdėjo, jo akių periferijoje buvo tik hipogrifas.
-Mes turim nešdintis!- sušvokštė,- Antraip mes gyvi neišeisim!
Etano galva buvo tuštut tuštutėlė. Kartą buvo girdėjęs įtėvio pasakojimą, kai šis su savo įbroliu bėgo nuo hipogrifo. Bet tai negelbėsti šioje situacijoje, nes hipogrifas yra pernelyg arti jų!

[Daniela Kravitz]

    Etanas su pelėda rankose, ką pastebėjo labai maloniai nustebusi Daniela, pripuolė prie jos ir pasiūlė dingti iš laukymės. Tikrai, genijau? - pašaipiai pagalvojo klastuolė, tačiau garsiai to ištarti nedrįso - dar mažius sugalvos paleisti plunksnuotąją į kitą sniego pusnį.
 - Tu visiškai teisus, Etanai, - sugriežė dantimis. Lėtai kniubtelėjo atgal, širdis plakė kaip patrakus. - Ahhh, nekenčiu hi... - ji sustingo nebaigusi sakinio. Kažką atsiminė iš ankstesnių magiškų gyvūnų priežiūros pamokų...
    Hipogrifai labai išdidūs ir nepakenčia įžeidinėjimų. Dani vos nesusijuokė - laiku susiprato užsikišti ir dar labiau nepabloginti padėties. Jei tai išvis įmanoma.
    Mintyse dar kažkas klaktelėjo - norint įgauti hipogrifų pagarbą, tereikia nusilenkti ir tikėtis, kad jie padarys tą patį. Daniela nusikeikė, tiesa, parinko tokius keiksmus, kad gyvūnas jos nesuvalgytų. Jei tas Etanas kam nors prasitars... - paskersakiavo į švilpinuką mergina. O tada, mintyse plūsdamasi visais įmanomais žodžiais, sustojo ir nusilenkė.
    Padėjo - bent jau kažkiek. Hipogrifas nebesiartino. Ir, nors Dani išdidumas buvo visakeriopai pamintas, ji bent jau liko su visomis kūno dalimis. Dabar teliko laukti ir tikėtis, kad hipogrifo atsakas nebus kvyktelėjimas liepsnomis. (Matote, Daniela nelabai nutuokė, ką sugeba hipogrifai.)
    Dani atsargiai pakėlė akis viršun. Gyvūnas nejudėjo, tik lėtai, išdidžiai mirksėjo. Ooo, tau tikriausiai patinka besilankstantys žmogeliai, - sugriežė dantimis mergina. Į Etaną net dėbtelėti nedrįso.
    Tuomet hipogrifas dailiai nusilenkė. Kur tau nusilenkė - vos vos kryptelėjo galvą, bent jau sugėdintai Danielai taip atrodė. Ji atsitiesė, stvėrė švilpiui už žąsto (rūpindamasi mažuoju bendražygiu, ne todėl, kad drebėjo kaip epušės lapas) ir abu vienu ypu apsuko. Mergina paspartino žingsnį ir vylėsi, kad hipogrifas nesugalvos pulti už nugaros. Tai būtų pernelyg klastuoliška iš jo pusės.
 - Brrrr, gyvenime į šitą laukymę nebegrįšiu, - tarė, kai jiedu nutolo. - Ir... ačiū, kad pagavai pelėdą. - Daniela krenkštelėjo. - Gal švilpiai nėra visiškai beviltiški.