0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #60 Prieš 4 metus »
Dafydd iš paskutiniųjų stengėsi nesijuokti. Buvo be galo sunku, tačiau klastuolis nenorėjo parodyti, kaip jam smagu. Juk geriau apsimesti, kad visiškai nerūpi, kas čia vyksta. Deja, velsietis nespėjo nei pasidžiaugti, nei dar ko nors padaryti, kai jo linkui atskrido kelios širšės. Dafydd skubiai suriko:
- Stupefy!
Kelias sustingdyti pavyko, deja, nespėjus to padaryti ir likusioms lazdelė išskrido iš rankos. Klastuolis iš karto suprato, kas atsitiko, tačiau dabar buvo svarbiausia nesileisti sukandžiojamam. Dafydd skubiai pasilenkė, deja, bent viena vis tiek sugebėjo įkąsti tiesiai į nosį. Skaudėjo velniškai bjauriai, tačiau raudonplaukis tylėjo. Negalėjo parodyti, kad mergiūkštė laimėjo bent kažkokią miniatiūrinę situaciją. Dafydd pradėjo lėtai artintis prie jos. Deja, planas vasarai, savaime aišku, dar nebuvo įgyvendintas, tad jis negalėjo nieko padaryti, kol nesusigrąžino lazdelės. Sulaukęs akimirkos, kai švilpė trumpam nusuko akis, vaikinas pripuolė prie jos ir stipriai sugriebė rankomis.
- Ačiū, atsiimsiu, - sušnypštė jis ir ištraukė lazdelę mergaitei iš rankos, mat jo ginklas tuo metu buvo kaip tik ten. Savaime aišku, klastuolis nepraleido progos pasiimti ir kitos lazdelės, buvusios toje pačioje saujoje.

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #61 Prieš 4 metus »
Antrakursė sugavo Dafydd lazdelę ir sugniaužė saujoje kartu su savąja, atrodo ir širšės atliko savo darbą. Sofija norėjo bėgti link uždraustojo miško ir slėpdamasi tarp medžių grįžti į pilį, tačiau vos žvilgtelėjus ta linkme kur ruošėsi sprukti pajuto kaip klastuolis ją sugriebė ir nepraleidęs progos iš delno ištraukė abi lazdeles. Na ne... iš naujo aš nesiruošiu pradėti... Ir švilpė išlaisvinusi kairiąją ranką trenkė Lewllyn į skruostą taip smarkiai kaip tik galėjo. Penktakursiui akimirkai praradus budrumą ištraukė savo lazdelę iš jo gniaužtų.
– Jei nori pyktis  – pykimės, tačiau lazdeles turėsime abu. Nebent žinoma bijai, kad aš geriau moku ja naudotis? – ištarė tyliai, tačiau taip, kad Lewellyn išgirstų.
Dabar mergaitė laikė lazdelę tvirtai ištiesusi priešais save ir įrėmusi vaikinui į krūtinę, nustumdama jį nuo savęs per rankos ilgį. Viskas toli gražu dar nežadėjo baigtis ir Sofija tai puikiai suprato, tačiau vylėsi, jog klysta, nes jautėsi pavargusi ir pasiligojusi, o galvą taip bjauriai skaudėjo, jog turėjo laikytis, kad neaimanuotų. Bet kaip ir Dafydd Carwyn Lewellyn ji žinojo tą taisyklę – niekada neparodyk, kad skauda. Geriausia – niekam, svarbiausia – priešams.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #62 Prieš 4 metus »
Deja, abiejų lazdelių ilgai išlaikyti nepavyko. Atrodo, šita mergiūkštė nėra kvaila. Nors ir buvo jaunesnė, Dafydd teko pripažinti, kad nebus taip jau labai paprasta.
- Aš bijau? Tavęs? - apsimetė nepatikėjęs Dafydd. Kita vertus, tai nebuvo melas. Baimės jis tikrai nejautė. Vien jau dėl to, kad tai būtų pernelyg panašu į Kajų. Tad net jeigu ji kur nors ir būtų kiūtojusi, klastuolis būtinai būtų ją užgniaužęs. Tačiau šį kartą velsietis išties nebijojo. Visų pirma, jis jau turėjo šiek tiek patirties kovose. Pasižymint tokiu charakteriu jų išvengti yra itin sunku, be to, Miona Hera, tyčia ar ne, tačiau padėjo jam pasiruošti būtent tokioms situacijoms.
Kai Sofija atsistūmė nuo Dafydd, labiausiai knietėjo vėl atimti lazdelę, kuri buvo įremta į krūtinę. Tačiau vaikinas suprato, kad tada tikrai atrodytų kaip bailys: juk pasinaudojusi proga mergiūkštė paėmė tik savąjį ginklą. Tad klastuolis ėmėsi vienintelio logiško sprendimo: jis staigiai nustūmė Sofijos ranką, pakėlė savąją ir suriko:
- Stupefy!
Bent jau pačiam pasirodė, kad šį kartą viską atliko tikrai greitai.

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #63 Prieš 4 metus »
Kad Dafydd jos nebijo Sofija žinojo dar prieš paklausdama, ji juk buvo už jį gerokai jaunesnė, visai neturėjo dvikovų patirties, žinojo tikriausiai žymiai mažiau kerų ir šiaip buvo ir žemesnė, ir smulkesnė, ir silpnesnė. Tačiau būtent dėl šitokių savybių, antrakursė spėjo, klastuolis ims elgtis kiek sąžiningiau bijodamas pasirodyti išsigandęs.
 Sofija vis dar laikė lazdelę įremtą į Lewellyn kai šis nustūmė jos ranką. Supratusi kas vyksta ji tik spėjo šūktelti Stupefy, bet kerai praskriejo pro šalį, o iš priešininko lazdelės išsiveržęs toks pat burtažodis kirto per kairės rankos dilbį ir švilpė susverdėjusi krito ant šono. Neįsivaizdavo, kad gulėti sustingdytai šitaip bjauru, kiekviena kūno dalis troško pašokti, gintis arba bėgti, tačiau nieko negalėjo padaryti. Mergaitė prisiminė tas smiltpeles su kuriomis išbandydavo transfigūracijos kerus ir pamanė, jog pirmą kartą gyvenime yra panaši į jas. Delne vis dar laikė sugniaužusi lazdelę ir iš paskutiniųjų mėgino pajudinti bent ką nors. Jautė kaip krūtinę užlieja panika, bet viduje kylančią baimę sutramdė ir įsistebeilijo į Dafydd batus.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #64 Prieš 4 metus »
Panašu, kad tos treniruotės, kurių Dafydd iš pradžių taip nekentė, labai pravertė. Sofija gulėjo ant žemės ir nieko negalėjo padaryti. Klastuolis puikiai suprato, kad kerų veikimas kažkada baigsis. Tai buvo tema, kurių jiedu su Miona Hera nespėjo paliesti: ką daryti, kad gerai veiktų kuo ilgiau? Vis dėlto šiuo momentu užteko ir to, kad Švilpynės mažė guli ant šaltos ir, tikėtina, drėgnos žemės ir negali nė krustelėti. Velsietis piktai išsišiepė.
- Tai ko nesikeli? - su patyčia metė jis. Suprato, kad elgiasi šlykščiai, tačiau jam tai nerūpėjo. Vaikinas svarstė, ką daryti dabar. Galėjo paprasčiausiai palikti ją čia gulinčią ir keliauti atgal į pilį. Tačiau klastuolį kamavo smalsumas: kiek laiko jo kerai veiks? Ką šita mergiūkštė darys po to? Taigi išeiti nebuvo galima. Dafydd paėjo kelis žingsnius į šalį, tikėdamasis, kad mergužėlė pamanys, jog jis išeina. Po kiek laiko sustojo. Buvo pakankamai toli, kad norint susikalbėti reikėtų šaukti, tačiau pakankamai arti, kad matytų Sofiją dar pakankamai aiškiai.
Raudonplaukis sukryžiavo rankas ant krūtinės (lazdelę laikė dešiniojoje) ir laukė.

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #65 Prieš 4 metus »
Stebėdama klastuolio batus tolstant Sofija lengviau atsikvėpė. Kiekviena sekundė atrodė kaip amžinybė, galva tiesiog plyšo, o šlapi rūbai nemaloniai lipo prie kūno. Po kokių penkių šešių minučių kerai išsisklaidė ir antrakursė pamažu sukrutėjo, atgavo balsą ir galū gale atsisėdo. Nužvelgė purve likusius Lewellyn pėdsakus, tolėliau jie išnyko, nes drėgną žemę keitė žolynai. Mergaitė atsistojo ir akies kampučiu pastebėjo raudoną plaukų kupetą atokiai laukiančią su visu jos šeimininku. Sofija aiškiai suprato, kad yra silpnesnė, kad ir kaip tai bebūtų apgailėtina užuot panaudojusi prieš penktakursį burtus griebė ant žemės nukritusią knygą ir nėrė gilyn į uždraustąjį mišką. Pasikasė gilyn į tankmę ir kai pasijuto nubėgusi pakankamai toli lazdelės galiuku nuo apsiausto, kelnių ir megztinio kraštų nuvalė purvo dėmes ir ištraukė drėgmę. Vis dar tvirtai spausdama lazdelę apsidairė po miško tankmę, pasiruošusi panaudoti burtus ne tik prieš Dafydd, bet ir prieš kitokio plauko padarus. Nieko nepamačiusi pamažu nusivalė nuo veido kraują ir kai buvo daugmaž panaši į žmogų ėmė iš lėto žingsniuoti Hogvartso link. Staiga už savęs išgirdo trakštelint šakelę. Iš netikėtumo mergaitė net pašoko ir kuo skubiau atsisukusi iškėlė lazdelę.
Stupefy! – riktelėjo garso šaltinio pusėn.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sofija Orel »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #66 Prieš 4 metus »
Dafydd matė, kad švilpė galiausiai sujudėjo. Ir patraukė gylyn į mišką. Klastuolis negalėjo apsispręsti, kas tai: ar bailumas ir Sofija bėga, ar kaip tik drąsa - tikisi, kad jis atseks iš paskos? Kadangi negalėjo atsakyti į šį klausimą, negalėjo ir apsispręsti, ką daryti toliau. Jeigu Sofija tikisi, kad jis ateis, tai gali būti pavojinga. Kas ten žino, gal ir ji vilkolakė (kaip vos ne pusė mokyklos...)? Ir gal Dafydd nė nepastebėjo, kaip atėjo vakaras?
Vis tik klastuolis negalėjo sau leisti viską taip palikti. Reikėjo bent ką nors išsiaiškinti. Tad galiausiai raudonplaukis nusekė mergiūkštei iš paskos. Nesistengė eiti labai tyliai - juk Uždraustajame miške yra visko, tad ji gali nė nesuprasti, kad tai Dafydd. Deja, panašu, kad Sofija buvo pasiruošusi bet kam - vos tik Dafydd užmynė kažkokią šakelę, ji paleido kerus. Raudonplaukis spėjo išsisukti, tačiau nutarė, kad daugiau sekti nebeverta. Ji, nors ir buvo mažė, nebuvo visiškai kvaila. Dafydd jau pavyko ją išvolioti purve. Šiam kartui užteks. O kas atsitiks kitais mokslo metais... Kas ten žino. Klastuolis neparodė, kad garsą sukėlė būtent jis. Vaikinas nežinojo, ar švilpė suprato, į ką paleido kerus, tačiau velsietis nutarė, kad šis klausimas gali likti ir neatsakytas. Kelias akimirkas pastoviniavęs raudonplaukis galiausiai nusisuko. Žinojo, kad reikia dėl visa ko elgtis atsargiai. Dėl to ėjo tyliai ir vis pažvelgdavo per petį. Panašu, kad Sofija jo nepastebėjo. Puiku. Išlindęs iš miško Dafydd paspartino žingsnį ir patraukė pilies link.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško
« Atsakymas #67 Prieš 4 metus »
Sigurdas skubiais žingsniais ėjo link Uždraustojo miško. Tiksliau, jis ieškojo nuošalios vietelės kur galėtų perskaityti per pusryčius gautą laišką. Šviesiaplaukis puikiai žinojo, nuo kuo šis laiškas ir dar labiau nekantravo jį atplėšti.
Pajutęs po kojomis vešlią žolę, vaikinukas pakėlė galvą. Prieš akis ošė tamsus miškas, o jis pats buvo atsidūręs kažkokioj pievelėj netoli girios. Apsisukęs mokinys pastebėjo sutręšusį suoliuką ir lėtai priėjo. Vėjas šiaušė iš po kepurės ištrūkusius plaukus ir iš rankų plėšė purviną baltą voką. Puiki vietelė. Rodos, čia niekas nesilanko.
Šiaurietis atsidusęs atsisėdo ant šaltos žemės ir nugara atsirėmė į suklypusį suoliuką, džiaugdamasis, kad lijo gana senokai. Atplėšęs voką, islandas nekantriai išlankstė laišką ir ėmė skaityti.
Citata
Sūnau,
dėkoju už tavo laišką, kurį atnešė baltoji pėlėda. Kaip ir sakei, ji laukė mano įduodamo laiško. Todėl sėdau parašiau, kas man iki šiol nedavė ramybės ir graužė sąžinė: apie tavo motiną. Žinau, tikrai klausi, kodėl tik dabar, bet suprask - norėjau tau tiktai gero.
Gaila, bet daugiau jos nebėra gyvųjų pasaulyje. Kai tau buvo 3 metai, ji įkalbino mane pasiimti jus kartu į laivą. Sutikau, tačiau dar dabar gailiuosi. Užklupusi audra privertė mane nenuleisti akių nuo vairo ir horizonto. Tave palikau su motina. Staiga laivą užliejo banga ir aš išgirdau klyksmą. Žinoma, negalėjau palikti laivo nevaldomo, bet jūs man buvote svarbesni. Kai pribėgau, pamačiau jus vandenyje su gelbėjimo liemenėmis. Griebiau gelbėjimo ratą ir mečiau. Motina tau leido pirmam išsigelbėti, tačiau laivas buvo užkluptas dar vienos bangos, po kurios aš jos nebemačiau ir nespėjau ištraukti.
Sūnau, tikuosi, kad suprasi mane ir nekaltinsi. Atleisk man.
Tavo tėvas

Sigurdas pakėlė apstulbusias akis. Jos žvelgė tiesiai į mišką, bet nieko nematė. Ką?! Kodėl? Šį kartą tėvas savo glaustumu tiesiog pribloškė. Ar jis negalėjo...? Grifas sunkiai atsiduso, tarsi negalėdamas patikėti tuo, ką kątik perskaitė. Tiek to. Dabar aišku, kieno mirtį mačiau, nors nieko neprisimenu...
Šviesiaplaukis, vis dar rankose tebelaikydamas laišką, atlošė galvą ir užsimerkė, ieškodamas ramybės savo mintyse.

*

Angelina Presley

Ats: Pieva šalia uždraustojo miško
« Atsakymas #68 Prieš 4 metus »
  Keturiolikametis, niekur neskubėdamas žygiavo uždraustojo miško pusės link. Jo nuotaika buvo gan pakyli ir jo veide švietė menka šypsena, kas pastaruoju metu buvo kiek keista jam, kadangi Julian'as visad būdavo apsimiegojęs, piktas arba šiaip kurnors praganęs savo nuotaiką. Nors ištiesų ta šypsena nebuvo nuoširdi, kadangi vaikinukas neturėjo ir nenorėjo kamnors nuoširdžiai šypsotis. Žinoma būdavo ir išimčių...
  Bežingsniuodamas ir bemąstydamas ketvirtakursis net nepastebėjo kaip atsirado pievoje, kurioje iki pat šiolei dar nebuvo atsidūręs. Šiek tiek smalsiai besidairydamas, apžiūrinėdamas teritoriją ir bandydamas įsitikinti ar ji yra saugi, klastuolis net nepastebėjo kaip šio akys sustojo ties šviesių plaukų savininką sėdantį ant suoliuko. Neskubėdamas jaunuolis pradėjo žygiuoti sutikto vaikinuko pusė link, net gal ir norėdamas šiek tiek pabendrauti, kadangi šis manė, kad taip tūnoti vienam bus tikrai nuobodu. Priėjęs visai netoli nepažįstamo, bet hogvartse tikrai matyto vaikino, Julian'as pirmas prakalbo :
- Neužimta? Priimsi prisėsti? - Paprastu balso tonu pasiteiravo keturiolikmetis, pažvelgdamas į jaunuolį priešais jį ir vos pastebimai trūktelėdamas pečiais. Nežinia kodėl, bet rudų plaukų savininkas šį kartą nenorėjo būti nemandagus ir laukė atsakymo į šiojo užduotą klausimą.




*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško
« Atsakymas #69 Prieš 4 metus »
Vis dėlto ramybę būtinai kažkas turėjo sutrukdyti. Tiesiog privalėjo. Tačiau Sigurdas, išgirdęs artėjančius žingsnius, nesujudėjo. Tik atmerkė akis ir įsmeigė jas į apsiniaukusį dangų. Jose galėjai matyti liūdesio trupinėlius, tačiau veido išraiška buvo neperprantama. Šaltos rankos lėtai lankstė islandų kalba parašytą laišką. Po kelių akimirkų jis dingo kišenėje ir šviesiaplaukis pakėlė galvą. Pačiu laiku. Pasirodo, žemė ne tokia jau ir sausa ir šilta, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodė.
Rudaplaukiui prisiartinus, grifas nieko nelaukdamas atsistojo nuo kietos žemės ir nužvelgė vaikiną. Jam prabilus, šiaurietis nesąmoningai įkišo laišką giliau į kišenę, tarsi nenorėdamas, kad kas nors jį perskaitytų.
-Žinoma,- jis šįkart klestelėjo ant suoliuko ir mostelėjo ranka prisėsti vyresniam mokiniui.
Nors iš minčių negalėjo iškristi laiško nuotrupos, islandas apsimetė, kad viskas yra po senovei. Kad jis ką tik negavo laiško su pribloškiančia ir verčiančia susimąstyti žinia. Kad dar neprarado vilties pamatyti savo motiną. Ir nors ji dingo, kažkas giliai širdyje vis dar liepsnojo.
Sigurdas tyliai atsiduso ir atsisuko į rudaplaukį:
-Sveikas. Ką čia veiki?- antrakursis sunėrė blyškius pirštus.

*

Angelina Presley

Ats: Pieva šalia uždraustojo miško
« Atsakymas #70 Prieš 4 metus »
  Jaunesniam Hogvartso mokiniui sutikus ir leidus Julian'ui atsisėsti, vaikinukas padėkodamas linktelėjo galva ir klestelėjo ant suoliuko. Iš tiesų penkiolikmetis nežinojo iš kur pas jį toks mandagumas, kad net dėkoja kažkokiam vaikinui, kad leido prisėsti šalia. Gal senasis Gilbertuko charakteris ir būtų padėkojęs, bet šis tikrai jau ne. Kas gi čia dabar darosi? Nejaugi grįžta senosios tamsiaplaukio savybės? O gal jos ir bebuvo niekur dingusios? Niekas, net pats Julian'as to nežinojo ir į tai negalėjo atsakyti...
  Ištiesų klastuolį šiek tiek erzino tokia tyla. Jis norėjo užkalbinti šviesesnių plaukų vaikiną, bet nežinojo ką kasakyti. Gerai, kad prieš jį sėdintis vaikinukas susiprato ir pirmas prakalbo.
- Labas. Šiaip išėjau pasivaikščioti, nes tiesiog nebuvo ką veikti. O ką gi tu čia veiki? Ir ko gi tu toks susikrimtęs? - Atsakė į klausimą jaunuolis ir iškart uždavė vaikinui kelis kitus klausimus, nenorėdamas ir toliau sėdėti tyloje, tarsi žemę būtų pardavę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Julian Gilbert »

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško
« Atsakymas #71 Prieš 4 metus »
Regis, rudaplaukiui net palengvėjo, kai Sigurdas prabilo. Tikriausiai labai apsidžiaugė.
Šviesiaplaukis nenorėjo leistis į smulkmenas, tad gana lakoniškai tarė:
-Na, gavau laišką iš tėvo. Tai norėjau kokioje nors ramioj vietelėj jį perskaityti. Gali neišeiti, jau tai padariau. -grifas nesakė, nei kur gyvena, nei kas buvo parašyta laiške. Jei norės, pats paklaus. Neketinu dalyti savo šeimos paslaptis kiekvienam sutiktajam. Prisiminus antrąjį klausimą islando veide blykstelėjo šypsena.
-Nieko, man viskas gerai. Neesu susikrimtęs. Tik...-jis nutilo, spręsdamas, ar verta baigti pradėtą mintį,- ...gavau tokią žinią, kuri... verčia susimąstyti apie praeitį.
Apie save. Vaikinukas nuvijo neramias mintis. Vis dėlto ledo mėlynumo akyse buvo sumišęs džiaugsmas ir liūdesys.
- O kaip tu gyveni?
Jis stengėsi nukreipti dėmesį nuo savęs. Be abejo, šiaurietis rizikavo sulaukti dar daugiau klausimų ta tema.
-Ai, beje aš Sigurdas.
Žvejo sūnus dažnai nesakydavo savo koledžo, nes iki šiol manė, kad skirstymas yra nesąmonė. Ir pavardės nepaminėjo. Nematė esant reikalo. O antrąjį vardą išvis neužsimindavo turįs. Jei norės sužinoti, paklaus.

*

Neprisijungęs Sho Ishi

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško
« Atsakymas #72 Prieš 3 metus »
Sho palengva leidosi nuo kalvos žemyn link jos numylėtosios pievos. Vienoje rankoje ji laikė knygas. Vieną apie kvidičą ir vieną, atsivežtą iš namų, apie tinklinį. Kitą ranką ji buvo įsikišusi į savo juodų treninginių kelnių kišenę. Šį kartą ji buvo apsirengusi tetos draugės dovanotą juodą džemperį su baltu užrašu " Eat, sleep, volleyball, reapeat", todėl vėsus oras nelabai gąsdino. Nors tik nesenai su magijos pasauliu susipažinusi pirmakursė jau mylėjo kvidičą kone taip pat kaip tinklinį. Nusileidusi mergina atsistojo ir apsižvalgė. Tylu... Tylu ir tuščia. Prie tokios aplinkos Sho buvo labai neįpratus, kadangi jos namuose dažniausiai grodavo sunkus rokas, kaiminystėje buvo daug jos amžiaus vaikų, todėl tylos tikrai nebuvo. O ir pati Sho buvo gana problematiškas ir triekčmingas vaikas. Grifiukė net nežinjo patinka jai tokia tyla ar ne.
 Dar kiek laiko pastovėjus, mergina nuėjo į pievelės pakraštį ir atsigulusi ant pilvo atsivetrė knygas. Sho vis dar negalėjo atsikratyti įpročio lyginti kvidičą su tinkliniu, todėl bandė surasti bendrų bruožų tarp šių dviejų beveik visiškai skirtingų sportų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Sho Ishi »

*

Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė

Ats: Pieva šalia uždraustojo miško
« Atsakymas #73 Prieš 3 metus »
Karen vėl išsmukusi iš paskutinės pamokos slampinėjo Hogvartso koridoriais, kurie po truputį jau ėmė atsibosti, o dar juose nelabai ir buvo gražios ir ramios vietos kurioje galėtų pabūti viena. Kadangi vienintelė jai žinoma vieta kurioje galėjai pabūti vienas, nors tenais ir būdavo daug mokinių, buvo pieva netoli miško mergina patraukė jos link. Dar prieš tai nuvariusi į kambarį persirengė rūbus kurie ir dabar jau traukė takeliu. Nors pavasaris dar tik buvo įpusėjas, bet klastuolė jau prieš kelias dienas buvo pradėjusi vaikščioti su trumpais šortais ir trumpų rankovių palaidine. Priartėjusi pievelę pastebėjo (na ar bent taip manė), kad joje nieko nėra, na tiktais pievai būdingi dalykai - gėlės, žolė, vienas kitas medelis. Nors tyla jai buvo dalykas kuris ją lydėdavo beveik visada dar prieš pakliūnant į Hogvartsą, bet šičia ji buvo pamiršusi tą dalyką, tad kiekviena tylos minutė būdavo branginama. Paėjusi kiek tolėliau nuo takelio pastebėjo, kaip bent manė kitą merginą kuri tikriausiai nebuvo iš jos koledžo. Na bent jau vietos yra daug ir mums dviems jos užteks. Bet kažkas buvo ne taip, šį kartą Karen nenorėjo vienumos, tad priartėjusi iš už nugaros atsistojo ir keletą kartų pasvyravusi pirmyn, atgal prakalbo:
 -Sveika, aš Karen. Ką čia skaitinėji?
Tikėdamasi, kad nepažįstamoji nedings tolyn baigė siūbuoti ir vis dar stovėdama laukė atsakymo.

*

Neprisijungęs Sho Ishi

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško
« Atsakymas #74 Prieš 3 metus »
Sho toliau skaitė ir bandė lygint kvidičą su tinkliniu. Gaivus pavasario vėjelis vis bandė perversti puslapiu, bet Sho to neleido uždedama ranką ant knygos. Sho ramiai mėgavosi akimirką, kai už nugaros išgirdo nepažįstamą merginos balsą. Pirmakursė krūptelėjo ir atsisuko.
-Sveika, Karen. Aš Sho Ishi. Sho,-pasitaisė mergaitė prisiminusi, jog europoje prisistatant nebūtina sakyti pavardes.
-Čia? Ai, tai šita knyga apie kvidiča,-tarė pirmakursė tapšnodama knygą rusvais viršeliais,-o šita - apie tinklinį,- pasakė, ir pirštais švelniai perbraukė pasiimtos iš namų kbygos baltais viršeliais su tinklinio kamuoliu ant jos.
Sho atsisėdo sukryžiavus kojas taip, kad žiūrėtų tiesiai į naująją pažįstamą.
-Tai kaip sekasi?-paklausė grifiukė ir nusišypsojo.