0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #45 Prieš 5 metus »
  Akimirksniu, Amelija mintyse apsidžiaugė, kad čia ne jai gresia ateinanti problema. Juk su dviem muštukais ji tikrai nesusitvarkytu. Ypač žinant riestanosės kvidičo sugebėjimus.
  Bet pamačius, kaip muštukas išmušią Marką nuo šluotos, kad jis jau net pradeda kristi žemėn, Klastūnyno globotinė greitai pradėjo skristi link jo. Na kaip greitai, taip greitai kaip galėjo, juk jos šluota buvo ne pati naujausia irgi. Bet vaikėzas pats susitvarkė. Blondinė net negalėjo akimis patikėti, kad kažkas tikrai sugebėtų krisdamas, burtažodžių pagalbą su tuo susitvarkyti. Sugauti šluotą, blokštą ir dar galėtu atmušti į muštuką.
  Muštukui skrendant link trylikametės, ši iš pirmo karto atmušė jį į orą, kad skristu kuo toliau nuo dviejų klastuolių. Clemence su šluota prisiartino prie bernužėlio, kad pasidomėtų kaip jis:
 - Ar tu gerai jautiesi?? Gal treniruotės jau pakanka? - Kažkiek su nerimu, kažkiek su įspūdžiu pasakė Markui. Šiam vis dar bandžius įkišti muštuką atgal į dėžutę, klastuolė nusprendė jam padėti, rudaakė ištraukė burto lazdelę iš vidinės kišenės ir panaudojo burtažodį ant muštuko.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #46 Prieš 5 metus »
 Clemence priskridus prie Marko bei sustingdžius muštuką, klastuolis įdėjo jį į dėžutę ir įsimetė į kišenę.
-Ačiū,-mestelėjo rudaplaukis, dairydamasis antrojo muštuko,-Na, man viskas gerai, išskyrus tai, kad skauda galvą ir aš vos neužsimušiau. Dėl manęs, galime dar treniruotis, bet dabar norėčiau pasivaikščioti žeme truputėlį, jeigu tu nieko prieš.
 Pamažu garsėjo Markui jau pažįstamas zvimbimas ir berniukas pasiruošė stingdyti muštuką. Pasiskolinęs idėją iš bendrakoledžės, jis išsitraukė lazdelę ir nukreipęs ją į muštuką tarė:
-Immobulus.
 Muštukas paskutinę akimirką pasitraukė į šalį, taip išvengdamas Marko paleistų kerų. Tyliai nusikeikęs berniukas vėl pabandė tą patį ir šįkart jam pasisekė, tik muštukas ėmė kristi žemyn ten, kur Markas negalėjo pasiekti. Atsidusęs, rudaplaukis vėl panaudojo kerus:
-Accio muštukas.
 Kerai suveikė iš pirmo karto ir metalinis kamuoliukas atskrido rudaakiui į delną. Šis įdėjo muštuką į antrąją dėžutę ir įsitikinęs, kad įsidėjo abi dėžutes pakankamai giliai, įsikibo į šluotą ir nusileido ant žemės.
-Clemence,-Markas kreipėsi į baltapūkę,-einam štai ten,-jis parodė į tą miško pusę, kur medžiai augo taip tankiai, kad vargu ar rastum dviejų centimetrų tarpą.

*

Neprisijungęs Erika Nors

  • I kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #47 Prieš 4 metus »
 Tokią diena kaip ši, Erika nieko daugiau nenorėjo, tik pabėgti nuo pilies triukšmo, ramiai pabūti lauke ir paskaityti. Vos išėjus iš pilies, šiaurietę pasitiko maloni šiluma. Nors nebuvo taip karšta, bet mergaitė nusivilko megztuką ir užsirišo jį ant liemens. Kadangi buvo vakarienės metas, klastuolė nesitikėjo nieko sutikti. Leisdamasi nuo kalno Erika suklupo, bet tyliai nusikeikus atsistojo ir patraukė toliau.
 Kaip ir tikėjosi pievelė buvo visiškai tuščia. Mergaitė nejučiom nusišypsojo. '' Pagaliau. Tobula tyla ir ramybė.'' Pagalvojo, ir nuėjusi atsisėdo prie medžio. Atsirėmė ir atlošė galvą. Ji žinojo, jog vėliau jos balti plaukai bus prisivėlę visokių žievės nuoplaišų, bet dabar Erikai tai nerūpėjo. Dar kokią minutė pasėdėjus taip, šiaurietė atsivertė knygą ir pradėjo skaityti. Knyga buvo įdomi, todėl mergaitė praktiškai nekreipė dėmesio į lapų šnarėjimą ar paukščių čiulbesį. Jei rūpėjo tik burtininkės Astridos iš Erikos gimtinės, Norvegijos nuotykiai.                                                 
._.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #48 Prieš 4 metus »
Šiandien buvo tą diena kai Camillos draugas turėjo atlikti areštą uždraustame miške. Greit pavalgius vakarienę sukimšus į burną kelis vištienos gabaliukus ir kelis mažus pomidorus. Ji nužvelgė varnanagio stalo ir išbėgo iš pilies. Jau leidosi saulė pūtė lengvas vėjelis ir Millos tamsūs plaukai lysdavo jei į veidą. Žvelgdama į Hogvartsą ji matydavo daug švieselių šią naktį ji bus kaip ir Aleksas miške, arba prie miško. Uždraustas miškas vis artėjo. Kojos drebėjo. Prisiminimai buvo ne patys geriausi. Klastuolė priėjo kalno nusileidimą kuris tiesei vedė į tamsų mišką. Gal šiandien Cornet nebuvo labai gera diena todėl pradėjus leisti pirmakursė užkliuvo už akmens ir nusirito nuo kalno. Nusikeikus mergaitė nusipurtė purvą nuo drabužių. Na ir kodėl tu apsimovei baltus sportbačius tu juk supranti, kad eini į mišką  kvailelė. piktas vidinis balsas vėl prabilo.
Lauke oras nebuvo nei šiltas nei šaltas, bet klastuolei tai visiškai nerūpėjo. Po to jau prieidama prie miško mėlynos akys pažvelgė į dangų. Tą naktį dangus buvo giedras mergina pakelė galvą į viršų ir pradėjo niūniuoti kažkokią dainą kuria turėjo galvoje ir staiga užkliuvo už kažko nugriuvusi Camilla pakėlė galvą ir pamatė mergaitė panašaus amžius. Vienuolikmetė susiraukė ir pasakė truputi piktu balsu:
- Ką čia darai?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Camille Cornet »
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Neprisijungęs Erika Nors

  • I kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #49 Prieš 4 metus »
Erika buvo taip įsigilinus į knygą, kad net neišgirdo, kaip kažkokia mergaitė priėjo prie jos. Išgirdusi klausimą šiaurietė krūptelėjo, bet greit nusiraminusi atsakė.
 - Aš? Skaitau.- ramiu tonu atsakė klastuolė,- o tu?
Erika nebenuleido akių į knygą, o užlenkusi kampą užvertė ją. Atsistojo, nes jai nepatiko kalbėti žiūrint į kažką iš apačios, na nebent tas žmogus būtų daug už ją aukštesnis, o ši mergaitė nebuvo. Porą kartų persibraukė plaukus ranka ir išsipurtė medžio žievės nuoplaišas iš jų. Šiaurietė šyptelėjo. Ši mergaitė neatrodė daug vyresnė už ją. " Bus kokia pirmakursė, ar antrakursė " mintyse įvertino jos amžių klastuolė.
 - Taigi, kas tu, ir iš kokio koledžo būsi,- gan draugiškai paklausė jauniausioji Nors'ų šeimos atžala ir šyptelėjo.
._.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #50 Prieš 4 metus »
Camilla net nustebo, kad mergaitė su ją taip mandagiai pradėjo šnekėti. Nusipurčius nuo savęs kelias šakes klastuolė ramiai tarė:
- Aš... na... čia, nes... nes... norėjau?
Cornet labai neaiškiai pasakė sakinį. Pirmakursė visiškai nebuvo pasiruošusi, kad čia kažkas būtu. Ir vėl atsakė į kitą klausimą:
- Na... aš iš klastūnyno,- Valandėlę patylėjus ji vėl prabilo.- Mano vardas Camilla.
Po to ji ištiesė ranka kaip daro žiobarai, bet vėliau ja įkišo į plačias diržuotų kelnių kišenę, nes suprato, kad taip nieks nedaro iš burtininku. Vėl pažvelgus į savo drabužius pirmakursė truputi susigėdo, nes ji tikrai atrodė, kaip paprasta žiobarė. Žengus žingsnį atgal klastuolė kažkaip sugebėjo pliūkštelėti ant žemės, pažvelgus į viršų ji paklausė:
- O tu iš kokio koledžo?
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Neprisijungęs Erika Nors

  • I kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #51 Prieš 4 metus »
Mergaitės atsakymas Erikai nuskambėjo labiau kaip klausimas, nei kaip Atsakymas, bet klastuolė nusprendė nieko apie tai nesakyti ir geriau patylėti, nes nenorėjo prarasti dar vieno žmogaus, kuris gali būti jos draugė.
 - Na, tada viskas kaip ir aišku,- tepasakė Erika ir šyptelėjo.
 Jauniausioji Nors'ų giminės atstovė, galima sakyti, apsidžiaugė, kad naujoji pažįstama iš klastūnyno.    Merginai pargriuvus, šiaurietė vos susilaikė nesukrizenus, bet ir vėl susilaikė ir nieko nedarė. Išgirdusi klausimą Norse priėjo prie Camille'os ir ištiesė jai ranką.
 - Aš taip pat iš klastūnyno,- atsakė pirmakursė,- ir mano vardas Erika. Erika Nors.
 - Iš kur tu?- dar paklausė,- ta prasme... iš kokios šalies,- patikslino klastuolė.
._.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #52 Prieš 4 metus »
Mergaitė atsistojo.Ji pasijautė truputi nepatogiai prieš naują pražystamą. Šiandien Camillai viskas krito iš rankų. Gal dėl to, kad atsibudo labai anksti ir nespėjo išsimiegoti. Mergina stovėjo su purvinais drabužiais kurie jau buvo išsitepe purvų. Vėl pakėlusi galva klastuolė prabilo:
- Malonu,- nusivalė nuo savęs kelias žoleles,- na... aš iš Prancūzijos.
Staiga Cornet užpuolė liūdnos mintis apie senelė kuri nematys ją du metus, nes tamsiaplaukė jei buvo apie tai parašiusi, bet nenorėjo jos palikti Lione. Dėl tėvu ji nepergyveno, nes ji irgi nepergyveno dėl jos. Kaip mano senelė tam dusliame bute viena visus du metus išgyvens per Millos veidą nubėgo viena ašarą. Mergina ją greit nusivalė, kad Erika ją nepamatytu. Verksnė. pff... tu palikai senelę tai kas tu per žmogus vėl pasirodė piktas balsas. Tuo metu pirmakursė norėjosi rėkti, bet ji tiesiog patylėjo ir pakėlė galvą žiūrėdama į žvaigždes.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #53 Prieš 4 metus »
Sofija klaidžiojo po pilies kiemą, jai perštėjo gerklę ir erzinančiai maudė galvą. Buvo apie penkias, pamokų nebenusimatė. Kieme tvyrojo saulėlydžio nuojauta ir regis turėjo lyti. Pavasaris atrodo buvo visiškai įsikerojęs, pusnų beveik neliko nė ženklų, tik balų daugybė ir žalumos gausa. Antrakursė pasuko į Uždraustojo miško pusę ir pamiškėje sustojo, atsisėdo ant drėgno suoliuko, po to vėl vikriai atsikėlė ir apėjo kelis ratus apie medinę jo konstrukciją, atsirėmė į atkaltę, nužvelgė Uždraustojo miško šešėlius. Įdomu kas ten tokio baisaus? – susidomėjo. Uždraustajame miške Sofija yra buvusi, tačiau apart šiurpių šešėlių ir keistų garsų nieko nepastebėjo. Galiausiai taip atsirėmusi išsitraukė iš beprotiškai didelės apsiausto kišenės knygą minkštu viršeliu ir ėmė skaityti šimtas dvidešimt trečiąjį puslapį. Knyga jai patiko, todėl aplinkai skirtas dėmesys kaip reikiant krito, lazdelė taip pat užmiršta gulėjo kišenėje, miške kaip visad sklandė kažkokie keisti garsai, bet švilpė to nenugirdo ir toliau vertė puslapius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sofija Orel »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #54 Prieš 4 metus »
Nuo pat to karto, kai kažkokią Švilpynės mažvaikė nuginklavo Dafydd, jis vis planavo jai už tai atkeršyti. Pirmiausia, žinoma, reikėjo plano. Galiausiai velsietis nutarė, ką gali padaryti, kad pasijustų geriau. Tereikėjo ištaikyti progą.
Ir štai vieną pavasario pavakarę, jis be tikslo trynėsi po kiemą, kai pro šalį praėjo ta pati mergiūkštė. Klastuolis staigiai pamiršo, kur ėjęs, ir nusekė mergaitei iš paskos. Panašu, kad ji buvo nusiteikusi itin ramiai ir nė neįtarė, kad kažkas eina jai iš paskos. Tai Dafydd labai tiko, mat jis nenorėjo paleisti jos pernelyg toli. Nebuvo itin patyręs sekimo meistras, tad reikėjo eiti pakankamai arti mergaitės, kad ta nedingtų iš akių.
Kai ji atsisėdo ant suoliuko, velsiečiui net kilo įtarimas, kad ji gal viską suprato ir dabar specialiai vilioja Dafydd. Tačiau kodėl ji turėtų suprasti? Ji ramiausiai skaitė knygą, Dafydd netruko įsitikinti, kad rankoje lazdelės neturi. Vadinasi, galima ramiausiai pradėti tai, kas suplanuota. Raudonplaukis neatlikdamas jokių staigių judesių išsitraukė savo lazdelę ir nukreipė ją į mergaitę. Kadangi šiuos kerus išmoko, pasitikėjo savo jėgomis, tad nė nereikėjo visko atlikti tyliai. Tad Dafydd garsiai ištarė:
- Levicorpus!
Kerai suveikė tiesiog puikiai. Buvo gražu žiūrėti, kaip švilpė pakimba ore. Dafydd pasilenkęs paėmė nukritusią knygą ir pašaipiai paklausė:
- Ir ką mes čia skaitome?

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #55 Prieš 4 metus »
Antrakursė nespėjo susigaudyti kai pajuto kaip kyla į orą. Iš netikėtuma suriko, akimirką net pagalvojo, jog kils ir kils kol išskris iš atmosferos, tačiau ilgai netrukus suprato, kad tiesiog kybo ore. Ėmė dairytis kaltininko ir kaip nekeista greit atrado.
– Dafydd, nuleisk. – garsiai ištarė mėgindama nutaisyti ramų, įsakmų toną. – Rimtai, tai kvaila, nuleisk žemyn.
Matydama kaip klastuolis dirbtinai susidomėjęs paima knygą šūktelėjo:
– Palik ramybėje! Čia Oskaro Waildo " Doriano Grėjaus portretas", – giliai įkvėpė mėgindama nepamesti sveiko proto ir tęsė, – o dabar padėk ir po galais nuleisk mane!
Sofija pamėgino susirasti kišenėje gulinčią burtų lazdelę, bet judėti sekėsi nekaip. Atrodė, kad užteks vieno krustelėjimo ir visi žmogiškai trapūs mergaitės kaulai tėkšis į žemę. Lazdelę ji sugraibė, tačiau nesugebėjo išlaikyti ir ši nukrito žemyn. Švilpė tyliai nusikeikė, jau norėjo koneveikti klastuolį, kai pajuto, jog kerų veikimas baigiasi ir vos tai supratus trenkėsi į žemę, tiesiai ant veido. Iš skausmo suaimanavo, galva svaigo ir maudė viską ką tik galėjo mausti, ant lūpų antrakursė pajuto kažką šilto ir skysto bėgo kraujas. Mergaitė atsistojo rankovę prispaudusi prie kraujuojančios vietos.
– Dafydd... – pusiau kaltinančiai, pusiau piktai suprunkštė mergaitė, aplink dairydamasi lazdelės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sofija Orel »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #56 Prieš 4 metus »
Jeigu mergaitė prašo, juk negalima neklausyti, ar ne? Taigi Dafydd "padėjo" knygą, vos tik Sofija to paprašė. Žinoma, jo "padėjo" reiškė, kad jis numetė ją gerokai toliau. Jeigu knygiūkštei kas nors atsitiks, argi tai jo problemos? Mergužėlė pati prisidirbo, dabar tegul kenčia.
Savaime aišku, nuleisti ant žemės švilpės raudonplaukis taip greit neketino. Deja, ar jis pervertino savo galias, ar dar kažkas atsitiko, tačiau netrukus ji pati netruko nudribti žemės. Klastuolio džiaugsmui, ji gerokai prisitrenkė. Vaikinas iš karto atkreipė dėmesį, kad Sofija ieško lazdelės. Jis atkreipė dėmesį, kur ji krito, tad skubiai nukreipė savąją ir ištarė:
- Accio.
Mergaitės lazdelė klusniai atskriejo delnan. Velsietis stovėjo ir sukiojo ją rankoje. Apsimetė, kad galvoja, ką gi su ja daryti. Žinoma, būtų galima perlaužti. Tačiau tada jam tikrai kliūtų. Šita mažė nepraleistų progos kam nors pasiskųsti, o kas nors, pavyzdžiui, koledžo vadovas parodytų, kur pipirai dygsta. Ne, vis dėlto lazdos perlenkti nereikia. Dafydd apsižvalgė. Visai netoliese buvo visiška tešlynė, kur, ko gero, ilgai tirpo sniegas, tad viskas nespėjo išdžiūti. Klastuolis kankinančiai lėtai pradėjo eiti ten link. Buvo tikras, kad mergaitė supranta, ką jis ketina daryti. Toks tikslas ir buvo: jis labai tikėjosi, kad Sofija pradės prašyti, kad jis nemestų lazdelės į tą tešlynę. Tačiau Dafydd tam ir buvo Dafydd, kad būtent taip ir pasielgtų. Jis piktdžiugiškai žvilgtelėjo į mergaitę ir netrukus jos lazdelė gulėjo purvyne.

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #57 Prieš 4 metus »
Antrakursę lengvai supykino pamačius kaip Lewellyn rankose sukioja jos lazdelę. Prašyti buvo beprasmiška, o išdidumas jai to ir neleido, išvydusi kaip raudonplaukis nepakenčiamai lėtai žingsniuoja link purvyno Sofija ėmė jį vytis. Ką jau ką, bet lazdelę ji turi atgauti. Atleistų betkokį kerštą, bet jei Dafydd sugadins jos lazdelę tai ji neleis jam to užmiršti. Blogiausia, kad mergaitė jautėsi bejėgė, nei bėgti, nei gintis, nei pulti, tik stovėti žiūrėti ir niršti. Sofija iš pykčio sugniaužė kumščius. Galiausiai pasirodė, kad klastuolis tenori iš jos pasijuokti, ją kaip reikiant pažeminti, bet ką darysi, negi stovėsi ir žiūrėsi kaip tavo brangiausias turtas skęsta purve?..
– Tau smagu ar ne?! Galbūt, jei savo dvikovų nepaverstum viešu spektakliu niekam nereiktų įsikišti? – įsiutusi rėžė Sofija, prsiminusi vakarą tribūnoje. Antrakursė ėmė bristi gilyn į balą. Batai prisipildė vandens, apsiausto kraštai aplipo purvu. Sofija pasilenkė ir pakėlė lazdelę išsitepdama rankas. Tuomet nuvalė ją ir apžiūrėjo. Nežinojo ar klastuolis kėtino dar ką nors iškrėsti, tačiau turėdama lazdelę mergaitė jautėsi saugi, ji mokėjo keliatą burtažodžių kurie būtų laimėję jai laiko, keliatą tokių kuriais pasinaudojus pridarytų Dafydd vargo arba gėdos ir vieną kitą tokį kuriuo galėtų sužeisti. Kelias akimirkas švilpė tiesiog stovėjo balos viduryje neišleisdama jokio garso, o po sekundės kaip įmanoma vikriau atsisukusi mostelėjo lazdele ir paleido Stupefy kerus. Tuomet nieko nelaukusi ėmė ropštis į sausumą, kuo greičiau iš šitos bjaurasties, tačiau lazdelės nenuleido, neaišku ar burtažodis kliūdys klastuolį, jei ne gali tekti gintis. Tačiau pirma ji turi išlipti į sausumą, nes taip stovint menką laiko tarpą tesugebėsi išsilaikyti neišgriuvęs.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #58 Prieš 4 metus »
Tiesą sakant, "ta Švilpynės mergiūkštė" buvo visiškai teisi. Dafydd tikrai smaginosi žiūrėdamas, kaip ji keliauja į purvyną pasiimti lazdelės. Labai knietėjo dar kartą paleisti accio kerus, kai mergaitė lenksis pasiimti ginklo. Deja, klastuolis nespėjo: Sofija jau saugiai keliavo lauk iš purvynės. Velnias mintyse keiktelėjo velsietis. Tačiau laiko apie tai mąstyti nebuvo, mat mergužėlė, pasirodo, irgi buvo nepėsčia. Ačiū dievams (ir Mionai Herai), Dafydd jau buvo pramokęs kautis, tad nesunkiai atmušė kerus.
- Oho, kokie mes gudrūs, - vaidindamas rimtą pasakė Dafydd. Tiesą sakant, nesitikėjo, kad mažė smogs, tačiau, laimei, velsietis nebuvo kvailas. Suprato, kad įsigijo priešę. Na, vieną iš daugelio. Ir ji, nors ir yra tik mažvaikė, nėra tokia jau tyli ir nekalta mergiūkštė. Reikės būti šiek tiek atsargesniam. Nes jau ko ko, o mažei laimėti leisti tikrai nebuvo galima. Reikėjo pulti. Nieko nelaukęs Dafydd bent tris kartus iš eilės riktelėjo:
- Impedimenta!
Jeigu pasiseks, Sofija drėbsis tiesiai atgal į tą pačią purvynę, iš kurios ką tik išbrido...

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško.
« Atsakymas #59 Prieš 4 metus »
Sofija su siaubu suvokė, kad nuo jos kerų buvo apsiginta. Staiga klastuoliui ėmus svaidytis burtažodžiais du iš jų Sofija atrėmė protego kerais, o tretieji perbraukė jai tiesiai per viršugalvį ir mergaitė atbulomis atsisėdo į purvą. Pirmosios antrakursės mintys tesisuko apie nepakenčiamai šaltą ir nešvarią drėgmę besigeriančią į jos drabužius ir apie tai kaip greičiau atsistoti, tačiau po akimirkos mergaitė suprato, jog būtent to Dafydd ir tikisi, todėl liko sėdėti kaip sėdėjusi, net lazdelę nuleido ( bet laikė tvirtai suspaudusi ).
– Ar prisimeni transfigūracijos pamokas, Lewellyn? – ištarė perdėtai šaltu balsu. Vos vos pakėlusi lazdelę iš už sukiužusio apsiausto klosčių Sofija nukreipė ją Dafydd kryptimi ir vos girdimai sušnabždėjo Vespa burtažodį. Iš lazdelės galiuko, tiesiai Lewellyn kryptimi pasileido pulkas vienodų vapsvų, kurios turėjo laimėti mergaitei laiko. Tuomet antrakursė pašoko ir sviedė Lewellyn nuginklavimo – Expeliarmus kerus. Nieko nelaukusi ji žengė penkis žingsnius nuo balos, kad kartais nepasikartotų tas pats scenarijus.