[Luna Gardner]

Luna suprato, kad Elijah motina įskaudino visam gyvenimui ir ta žaizda neužgis. Kaip galima palikti mažametį sūnų ir išeiti nė nepagalvojus, kaip jį tai įskaudins?
-Nežinau ką reiškia, kai tave palieka tėvai, tačiau puikiai žinau ką reiškia netekti brangaus žmogaus...Tas skausmas žudo iš vidaus...-liūdnu žvilgsniu žvilgtelėjusi į Elijah Luna nuleido galvą į žemę. Berniukui prakalbus apie šį vakarą Luna šyptelėjo.
-Ne, tu tikrai nesi baisus, žinoma, turėtum labiau stengtis būti tose vietose, kur ir kiti, antraip sunkiai susirasi draugų. Taip, šie metai baigiasi...o aš nė vienoje pamokoje nebuvau,-šie žodžiai merginą privertė nusijuokti.-Ką norėtum sužinoti apie mane ir vilkolakius?-žvilgtelėjo į berniuką savo ryškiai mėlynom akim.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah stebėjo viską.. Šnekančią merginą, tolimą tamsą pro kurią buvo galima įžvelgti tamsų mišką ir didžiulę erdvę, kurioje dabar buvo du jaunuoliai.
- Užjaučiu, jai kažko netekai, iš tikrųjų tai suprantu ką reiškia, kai miršta, nes man mama taip pat yra mirusi.. juk kai palieka, žinai, kad daugiau nebegrįš... - pakėlęs galva žvilgtelėjo į žvaigždes ir su didžiausiu malonumu jas stebėjo, šiandien jos krito viena po kitos, kas vyksta? Kodėl jos krenta, ir kur krenta, juk čia pas mus jų nėra, - susimąstė vaikinas.
- Norėčiau kai ko paklausti, gal žinai kodėl krenta žvaigždės, gal nebus taip, kad jos visos iškris ir ten, virš mūsų jos nebekibos? - su nerimu klausė Lunos Chris'as.. - O dėl vilkolakių norėčiau daug sužinoti, per kiekvieną pilnaktį jie verčiasi ar kada nori? - žvilgtelėjęs į mėnulį tarė vaikinas.. - Dar ne pilnas, tačiau po kelių dienų, bus pilnatis.

[Luna Gardner]

Nakties tamsa apgaubusi visą mišką prarijo ir jaunuolius. Be puikaus naktinio regėjimo būtum galą gavęs eidamas tokioje tamsoje. Apie tai pagalvojusi mėlynakė šyptelėjo.
-Tai ne žvaigždės, o meteorai, kitaip sakant meteorų lietus. Negi nesi ankščiau matęs meteorų lietaus?-kilstelėjusi galvą į dangų rudaplaukė stebėjo nepakartojamą gamtos reiškinį.-Kiekvienais metais tą pačią dieną sužimba tūkstančiai meteorų ir skriedami aplink saulę jie palieka dulkių uodegas,-baigusi kalbėti šyptelėjo berniukui.
-Vilkolakiai gali kontroliuoti savo pavidalą, nebent tai jaunas vilkolakis, kuris dar nemoka valdytis. Be to, juk dar ne pilnatis, o tu mane matei vilkolakės pavidalu. Per pilnatį sustiprėja mūsų visi pojučiai ir noras žudyti...-stebėdama meteorų lietų baigė kalbėti.

[Elijah Chris Dawson]

Meteorai? Kas čia per naujiena? Gal reikia man iš tikrųjų apsilankyti kitais metais astronomijos pamokose, juk tikrai nieko neprarasiu, o dar ir kažko naujo sužinosiu..
- Taip, tikrai apie juos nieko neteko girdėti, na matai tokiais dalykais nesidomėjau, tiksliau ir ankščiau stebėdavau žvaigždes, tačiau ne visada man kildavo klausimų, - šyptelėjo vaikinas ir kilstelėjo galvą aukštyn. Tai buvo pats gražiausias regėtas Elijah reginys per visą jo gyvenimą, yra matęs, kaip krenta žvaigždės, tačiau ne tokiais kiekiais ir ne taip greit..
Rudaplaukis klausėsi merginos ir gaudė kiekvieną jos žodį apie vilkolakius.. juk įdomu domėtis kitos rasės žmonėmis.. noras žudyti? Tai geriau per pilnatį jos neieškoti..
- O jūs žudot ir draugus ir priešus ar kaip jums ten sustiprėja? - susidomėjęs šyptelėjo vaikinas.. - Be to norėčiau, kada kartu į Uždraustąjį mišką su tavimi patraukt, tačiau tikrai ne per pilnatį.. Juk tavo įkandimas man būtų mirtinas.

[Luna Gardner]

Eidama šalia Elijah Luna grožėjosi nuostabiu reginiu. Jau kelis metus ji nestebėjo meteorų lietaus, tad dabar šis vaizdas tik dar labiau pribloškė. Kad ir kokie žmonės stiprūs ir protingi, jie gamtai neprilygs...
-Galbūt ankščiau tiesiog pramiegodavai tai?-juokaudama paklausė berniuko.-Beje, jei nori gali sugalvoti norą,-šyptelėjo mėlynaakė stebėdama krentantį meteorą, kuris paskui save paliko dulkių šleivą.
-Jei žudytume draugus, tuomet vieni kitus išskerstume gaujoje, tad ne, mes per pilnatį nežudom draugų. Mes pusiau žmonės, pusiau vilkai ir nors didžiąją dalį mes būname žmonėmis ir kontroliuojame pavidalą, tačiau per pilnatį sustiprėja vilko inkstinkai, tad dažniausiai medžiojame kitus žvėris. Nebijok, nepulčiau tavęs, net jei būtų pinatis,-nusijuokė rudaplaukė.

[Elijah Chris Dawson]

Pramiegodavau? Juk galima sakyti aš beveik nemiegu, tik čia pradėjau, - mįslijo berniūkštis, gal ji pamiršo tai?
- Tu gal juokauji aš miegodavau? Aš beveik nemiegu, juk vampyras.. Man miego labai mažai reikia, nebent dieną nusnustu, kad naktį galėčiau aplankyti apylinkes, - šyptelėjo Elijah merginai ir toliau kartu jie žingsniavo palei pievą.
- Na tikiuosi, - pridūrė vaikinas, kai mergina pasakė, kad jo neskriaustu. - Iš tiesų tai malonu, nes dažnai būna taip, kad vilkolakiai su vampyrais.. na žinai.. - nelabai ramiu tonu šnekėjo grifas.. - Dar tuo labiau, kai esame iš skirtingų koledžu, tačiau tu kitokia, - šyptelėjo merginai žvilgtelėjęs į viršų. Sugalvoti norą? O gal, esu girdėjęs šį mitą. Gerai.. Koks gi mano noras? Taip taip.. Noriu susirasti daugiau tokių draugų, kaip Luna ir mažiau tokių kaip Lukas, - žvilgtelėjęs į krintančią žvaigždę tarė rudaplaukis.
- Gal jau keliaukime į pilį, juk jau po kelių valandų švyst pradės? - klausdamas merginos vaikinukas dar kartą žvilgtelėjo į dangų.. meteorų lietus liovėsi.

[Luna Gardner]

-Žinoma, kad juokauju, žinau, kad vampyrai beveik nemiega,-šyptelėjo berniukui. Juk pati Luna būtų nieko prieš jei jai pačiai nereiktų miego. Nors ir taip vilkolakiai mažai miegodavo, tačiau nemiegojus kelias naktis juos vistiek kankindavo miego noras ir nuovargis. Tiesa, ir pati Luna šiuo metu panašiai jautėsi. Dvi paros be miego sekino jos jėgas, tačiau ji nekreipdama dėmesio į tai toliau kalbėjo su Elijah.
-Taip...Vampyrai ir vilkolakiai nėra patys geriausi draugai, tik vis dar nesuprantu kodėl...-Stebėdama, kaip danguje dingsta paskutinis meteoras rudaplaukė klausėsi berniuko.-Žinoma, galim keliauti.-Žvilgtelėjusi į Elijah šyptelėjo mėlynakė ir pasuko link pilies. Jau dabar eidama link pilies ji įsivaizdavo, kad galės pailsėti ir atgauti jėgas.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah jau matė, kad lauke ėmė švyst, žvaigždes jau buvo sunku įžiūrėt, o oras lauke buvo pasakiškas. Gaivus vėjelis darkė garbanotus vaikino plaukus.. kurie išties jam nepatiko.. nes tai priminė jo mamą.. Ši taip pat turėjo garbanotus plaukus, buvo aukšta ir graži, tačiau gavosi, kaip gavosi.. Vaikinas jau stengėsi užsimiršti ir galvoti tik apie ateitį ir jo laukiančius malonumus, kuriuos šįkart jau vaikinas galėjo įžvelgti. Taip, ji šauni, mėgsta juokauti ir moka pralinksmint. - viena akim žvilgtelėjęs į Luna mįslijo vaikinas.
- Šiaip tai ir aš to nesuprantu, - pridurė ir žvilgtelėjo į mergina, kuri sutiko žingsniuoti į pilį. - Dar susitiksim, - šyptelėjo Chris' as vilkei ir nubėgo paskui ją link pilies.

[Markas Moore]

 Markas sėdo ant savo pigutės šluotos pilies kieme, prie pagrindinio įėjimo, ir su bokštu vienoje rankoje, o kita tvirtai įsikibęs į šluotkotį, berniukas pakilo į orą bei nuskrido Uždraustojo Miško link. Jis ir kiti Klastūnyno komandos nariai nusprendė pasitreniruoti prieš varžybas. Skrendant vėjas taršė rudus bernioko plaukus bei grasino nupūsti jį nuo šluotos. Sena pigutė šluota nebuvo labai greita, bet jos turėjo pakakti bent jau šiems metams. Tolumoje pamatęs pievą šalia Uždraustojo miško, Markas patraukė link jos ir nusprendė nusileisti bei pavaikščioti laukiant kitų, bet klastuolis nusileido per greitai ir koja užkliuvo už žemės, tad trenkėsi veidu į žemę ir kelis kartus apsivertė. Kai atsisėdo, vis dar sutrikęs rudaplaukis apsidairė aplinkui. Jo bendrakoledžių dar nebuvo matyti. Ir gerai... Būčiau apsikvailinęs. Vienintelė bėda buvo ta, kad dabar Markui skaudėjo kaklą bei galvą, bet berniukas tikėjosi, kad skausmas greitai praeis. Atsistojęs, jis nusivalė žemes nuo uniformos ir pasigriebęs bokštą, kuris spėjo nukristi kelis metrus toliau nuo berniuko, sugrįžo prie šluotos bei atsisėdo ant žemės bei ėmė laukti kitų komandos narių.               

[Clementine Martes]

  Visiems Hogvartso mokiniams artėjo šventė - Kvidičo varžybos. Klastuolė net nesugebėjo nutuokti kodėl ji komandoje, bet štai ji čia. Apsirengusi visus reikiamus drabužius ir visas reikiamas kitas aprangas. Laikant rankoje šluotą, kuri tiesą pasakius, nebuvo geriausioji.
  Paspaudžius "gazą" jaunuolė gan ne per greitai nuskrido link pievos kuri buvo šalia miško, vis dar keikdama tuos grifukus už tai, kad šie užėmė treniruotėm aikštę būtent tada, kai klastuoliai irgi norėjo. Na nieko, mes jiems jau parodysim! - Pagalvojo mintyse ir pati nusijuokė iš savų minčių, žinodama, kad riestanosė tik ir trukdys komandai, kas gali privesti ir prie pralaimėjimo.
  Jau artėjant prie pievos, Ameli pabandė dar lėčiau skristi, bet.. Nesugebėjo! Greitis vis didėjo, o sustoti niekaip negalėjo. Šaukdama pagalbos mergiotė praskrido dar kelis ratus kol vos sugebėjo suvaldyti tą šluotą. Puikiai galėjo prisiminti tuos laikus, kur ji taip pačiai bandė suvaldyti pamišusį katiną kuris vis bandė pabėgti iš dvylikametės rankų.
  Nuo tokio greičio, Martes plaukai labai pasi šiaušėjo primindami dabar tikrą krūmyną. Puiku, kad pievoje buvo tik vienas žmogus. Na, vieną žmogų bus lengviau nužudyti nei visą komandą. - Eidama link berniuko pagalvojo. Kai jų žvilgsniai susitiko, škotė šyptelėjo.

[Markas Moore]

 Markas sau ramiai stebėjo debesuotą dangų, kai pamatė kažką prazvimbiant viršuje, apsisukant ir nusileidžiant. Tai buvo jo bendrakoledžė Clemence. Ją atpažinęs Markas atsistojo, pasiėmė šluotą bei bokštą ir priėjęs išspaudė šypseną bei tarė:
-Labas. Na, kadangi mes, atmušėjai, esam vietoj, tai kodėl nepasipraktikavus?
Markas iš kišenės išsitraukė dėžutę, kuri pavojingai strykčiojo jo rankoje ir kurios viduje kažkas bandė ištrūkti laukan.
-Paėmiau muštukus. Po vieną kiekvienoje dėžutėje. Manau, iš pradžių, pasitreniruokime su vienu, mušinėdami jį vienas kitam, gerai?-paklausė Markas nepakeldamas akių nuo dėžutės. Galiausiai, atsisėdo ant šluotos, pakilo į orą ir stabiliai įsitaisęs atsegė dėžutės odinį užsegimą. Į orą išlėkė muštukas ir Markas nelaukdamas, kol kamuoliukas trenksis į jį, su bokštu numušė jį bendrakoledžės pusėn.

[Clementine Martes]

 - Na, taip. Galim. - Patraukius erzinančias plaukų sruogas kurios vis ir krito ant akių, Klastūnyno auklėtinė pakilo ir vėl į orą. Tik dabar kiek atsargiau ir lėčiau.
  Jų treniruotė labiau galėjo priminti kokį beisbolo ar kriketo žaidimą. Kažkas panašaus. Nes du Hogvartso mokiniai dabar turės atmušinėti muštukus - kitaip tariant kažką panašaus į paprastus kamuolius. Na, skamba tikrai įdomiai.
  Amelijai rankose laikant blokštą, šioji nuskubėjo su juo atmušinėti į muštuką atgal Markui. Ne per greitai, šioji nuskrido prie muštuko ir su blokštu pabandė atmušti. Iš pradžių kažkaip praleidus smūgį, mergiotė išsigando ir garso greičiu pabandė antrą kart, kas kaip ne kaip, pavyko. Na, tik, kad Clemence sugebėjo kažkokiais būdais jį atmušti į visiškai priešingą pusę kur yra Markas.
  Truputį pasijautus nejaukiai, už tai, kad riestanosė yra visiškai beviltiška kvidiče, ji pabandė nukreipti savo dėmesį kur nors kitur. Pavyzdžiui žiūrėdama kaip muštukas keičia savo kryptį į škotės pusę ir vėl. Susigaudžiusi kas vyksta, ant paskutinio momento Martes atmušė muštuką ir vėl, ir jau į Marko pusę.

[Markas Moore]

 Markas atidžiai stebėjo, kaip baltaplaukė stengiasi atmušti muštuką į jo pusę. Bestebėdamas mergaitę, klastuolis užsigalvojo ir tik paskutinę akimirką pastebėjo į jį lekiantį kamuoliuką. Per plauką išvengęs skaudaus susidūrimo, Markas atsisuko į muštuką, kuris dabar zvimbė link jo iš už nugaros. Tvirčiau suspaudęs bokšto rankeną klastuolis jau ruošėsi atmušti kamuoliuką link Clemence, bet pasigirdo tylus klinkt ir iš Marko kišenės išskrido dar vienas muštukas išmušdamas bokštą iš rudaplaukio rankos. Markas nusikeikė ir nukreipė šluotą į krentantį bokštą ir pagavo jį likus vos pusantro metro iki žemės. Nenorėdamas plotis ant žemės kaip praeitą kartą, Markas staigiai pakilo aukštyn, o jam iš paskos sekė du muštukai. Sustojęs ir gerai nusitaikęs, klastuolis atmušė vieną muštuką bendrakoledžei, o kitą bandė pagauti bei įgrūsti atgal į dėžutę.

[Clementine Martes]

Kažkiek pasidžiaugus, kad mažoji škotė padarė pažangas savo kvidičo sugebėjimuose, pasistengė dabar dar labiau susikoncentruoti ties žaidimu - treniruote. Juk dabar bus labiau pasunkinta, nes baltaplaukę laukia du muštukai, kur vienas dar ką tik išsibrovė iš dėžės, tiesa?
 - Ar viskas ge..- Jos dėmesys nukrypo į ką tik Markui atmuštą vieną muštuką kuris dabar skrenda link jos pusėn. Clemencija Ameli labiau suspaudė blokštą rankose ir su šluota kiek prisiartino prie muštuko. Iš visų jėgų atmušant, per jos kūną greitai nubėgo adrenalino jausmo banga. Tas jausmas tuo pačiu metu buvo ir juokingas, ir įspūdingas.
  Greitai galvą pasukus į klastuolio pusę, pamatė, kaip šis dar tvarkosi su tuo kitu muštuku bandydamas jį sukišti atgal į dėžę.
 - Atsargiau! - Pabandė bent jau įspėti jaunuolį su artėjančia dar viena problema.

[Markas Moore]

 Markas bandė pagauti muštuką, bet jis visada buvo greitesnis už berniuką. Galiausiai, šiaip ne taip, klastuolis pajuto rankoje spurdantį šaltą kamuoliuką. Įdėjęs jį į dėžutę ir tvirtai ją užsegęs, rudaplaukis sumurmėjo:
-Štai tau bus skrajoti, maža šlykštyne.
Zvimbimas. Artėjantis zvimbimas. Kai Markas pakėlė akis į dangų, jam į galvą trenkėsi antrasis muštukas ir berniukas nukrito nuo šluotos. Krentant sugrįžo veriantis galvos bei kaklo skausmas, galūnės apsunko ir mintys sulėtėjo, visai kaip prieš miegą. Kovodamas su netikėtai kaip banga užplūdusiu nuovargiu, Markas išsitraukė lazdelę ir sušnabždėjo:
-Accio šluota...
Šluota per sekundę atsidūrė po berniuku ir rudaplaukis klestelėjęs ant šluotos tvirtai į ją įsikibo dešine ranka, kairėje laikydamas lazdelę, kai suprato, kad sėdi atvirkščiai. Vis dar netikėdamas, kad galėjo mirti, Markas apsisuko, tvirtai suėmė šluotą ir pradėjo kvatotis. Jis juokėsi tol, kol paskaudo pilvą, o tada iš jo išėjo tik prislopintas chi chi. Pastebėjęs bendrakoledžę jis sugebėjo tik išspausti:
-Atsiprašau...-supratęs, kad kažko trūksta, Markas vėl išgirdo tą įkyrų zvimbimą,-Pasiruošk atmušti!
Sušukęs Markas paskutinę akimirką pasilenkė ir sušnabždėjo bei įsidėjo lazdelę:
-Accio bokštas.
Ant žemės nukritęs bokštas atskriejo į kairę Marko ranką ir berniukas pasiruošė gaudyti antrą muštuką ir vėl įkalinti jį dėžutėje.