[Rosemarie Mortimer]

Ir vėl ruduo. Nors šis atrodė visai toks pat, kaip ir buvęs prieš metus, tačiau vienas dalykas pasikeitė – Rosemarie dabar jau nebebuvo vos iš mokyklos spėjusi išeiti ragana. Ir nors vis dar buvo galbūt net pernelyg jauna tokiam darbui, bet praėjusiais metais ją kaustęs nesmagumas beveik išnyko. Beveik. Galbūt dėl to, jog daugelis gerai pažinotų mokinių iš žemesnio kurso taip pat jau išėjo į platųjį pasaulį, o galbūt ji tiesiog apsiprato su ta mintimi, kad nuo šiol ne tykiai rymo kur nors kamputyje, o stovi pačios klasės priešaky.
Nepaisant to, mergina ir toliau liko ištikima per praėjusius metus spėjusiai susiformuoti tradicijai, tad pamokas ir vėl ruošėsi vesti pilies kieme, pamėgtame paežerės kampelyje. Kaip tik jo link jaunoji profesorė dabar ir žingsniavo. Jos ausis jau pasiekė švelnus lapų šlamėjimas, nors ji pati negalėjo pasakyti, ar tai netoliese esančio miško lopšinė, ar tik tykus pakrantėje augančių buksmedžių murmėjimas. Tikriausiai tai nė nesvarbu. Atmosfera puiki, o to jai ir tereikia.
Pasiekusi minėtąją vietą, Rose pasitiesė pledą bei atsisėdo nugara į ežerą. Greta jos buvo padėta visa krūva įvairių spalvų patiesaliukų, visai kaip ir per pačią pirmąją jos gyvenime vestą pamoką. Jei ne naujųjų mokinių veidai, regis, galėjai net pamanyti, kad laikas atsisuko lygiai vienais metais atgal.
- Sveikinu visus po atostogų sugrįžusius į dar vieną magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Be abejo, sveikinu ir naujuosius mokinius, kuriems ši pamoka galbūt bus pirmoji, - nuskambėjus varpui bei atskubėjus paskutiniajam mokiniui, pasisveikino Rosemarie.
Jos balsą pasigavo dar ganėtinai šiltas vėjelis ir nunešė tolyn, nepalikdamas abejonių, jog išgirs visi. Rausvaplaukė niekuomet nekalbėjo itin garsiai, tad tokia gamtos pagalba buvo tikra malonė jai. Jau ne kartą buvo spėjusi įsitikinti momento nejaukumu, kuomet kas nors prašo visą monologą persakyti iš naujo.
- Kelios ateinančios pamokos bus kuo nors susietos tarpusavyje, todėl labai tikiuosi, jog dalyvausite jose visose. O dabar... Ar jums yra pasitaikę, jog, rodos, iš pat panosės dingsta koks nors daiktas, nors būnate visiškai tikras, kur jį palikote? Arba, kad kartais kas nors sušmėžuoja išoriniame akies kamputyje, bet atsisukę ton pusėn nieko nepamatote? Kaip manote, kodėl tai nutinka, kas sukelia į tai panašius reiškinius?
Rose balsas, pasiekęs aukščiausią tašką, nutrūko ir paliko viršum visų švelniai sklandantį klausimą.


Atsakymus į šį klausimą galite kurpti iki sekmadienio vakaro (12-03). Vėliau prasidės kita pamokos dalis.

[Auksė Marlena Hale]

Vėjelis kedeno Bethany plaukus, o ši priėjusi reikiamą vietą šalia ežero vylėsi, jog tikrai nieko nesumaišė. Prakalbusi profesorė leido suprasti, kad ji čia mokytojauja ne pirmus metus ir yra kiek apsipratusi. Vis dar stovėdama vienoje vietoje, mergaičiukė pasukiojo galvą ir nužvelgė rudeniu dvelkiančią aplinką, kurią menkai bei savaip tvarkė gaivus vėjelis. Rusvos akelės užkliuvo už daugybės spalvotų bei raštuotų pledų, tačiau jai trūko drąsos vieną paimti, o gal tik kaip visada dvejojo ar verta. Nesurištus, šviesius plaukus dar kartelį pakedeno vėjas ir įsimaišiusi tarp kitų mokinių, Bethany prasibrovė iki profesorės bei nežymiai šyptelėjusi, nežinodama ar kas nors tai matė, pačiupo pirmąjį pasitaikiusį pledą. Jo paviršių dengė nuo siūlų pakilęs pūkuotas sluoksnis, o rusvą spalvą paįvairino keletas kitokių spalvų juostelių, kurios sudarė kvadratėlius. Bethany patiesė pledą pasistengusi nenutolti nuo kitų bei įsitaisiusi, pakėlė galvelę stengdamasi kuo įdėmiau išgirsti klausimus. Atsakymai ne iškart pasiekė makaulę, nors nebuvo įsitikinusi ar gerai mąstė. Buvo tik vienas būdas įsitikinti.
- Kartais net gerai neprisimeni ar pametei daiktą, ar kažkur padėjai. Gali išeiti iš kambario keletui minučių, o grįžęs palikto daikto nerasti ir tai akivaizdžiai matyti, - galvoje buvo viską apgalvojusi prieš prabylant, bet prasižiojus viskas liejosi tiesiog ekspromtu, - nutinka, kad pajauti, jog kažkas tave stebi. Akies krašteliu, galbūt. Nors ir esi vienut vienutėlis, tas jausmas nedingsta. O atsisukęs, nepamatai nieko, - antrąjį klausimą prikūrė, rusvos akelės klaidžiojo po aplinką, - galbūt tai kokių gyvūnų, būtybių išdaigos... Gal jie nori įspėti, kažką perduoti ar atkreipti dėmesį? - uždavė retorinį klausimą. - Ne, turbūt nusišnekejau...
Paskutinį sakinį Bethany pridūrė žymiai tilesniu balsu, tačiau kadangi sėdėjo netoli profesorės, ji galėjo išgirsti.

[Morgana Buterfield]

   Štai ir vėl prasidėjus pirmoms pamokoms buvo galima pastebėti lėtai, koridoriumi slenkantį oranžinių gaurų kamuolį. Buvo dar gana ankstyvas rytas todėl ir mokinių nebuvo labai daug, kas tikrai buvo į naudą Morganai, kuri šį rytą nepasižymėjo gera nuotaika. Ji lėtai vilkosi koridoriumi kone mieganti ir vis keikdama savo gyvenimą ir ankstyvą rytą. Garbanė vėl visą naktį praleido skaitydama šiurpią Stepheno Kingo knygą „Tas“, todėl nenuostabu kodėl ji tokia niurzgi.
   Ugniaplaukė pasitvarkė kelias netvarkytas sruogas ir atsiduso. Pirmoji pamoka buvo Magiškų gyvūnų priežiūra, lauke prie ežero, jau įprastoje vietoje. Ji pakėlė pavargusias akis ir pažvelgė į giedrą, be jokio, net menkiausio debesėlio dangų, o šis taip priminė pašėlusias vasaros dienas, kad net verkti norisi. Visai netrukus ji priėjo prie ežero ir suprato, kad yra viena iš tų ankstyvų žmonių, kurie ateina pirmi arba antri. Tyliai pasisveikinusi su profesore ji pačiupo žalsvą pledą ir pasitiesusi ant drėgnos žolės atsisėdo.
  Taip ji prasėdėjo dar keletą minučių, kol nepradėjo rinktis mokiniai ir klegėti, kas sutrukdė jai užsnūsti nors minutei. Klastuolė pavartė akis ir pasidėjusi pasišiaušusią galvą ant kelių pažvelgė į profesorę, kuri visai netrukus pradėjo vesti pamoką. Išgirdusi klausimą ji prisiminė kaip šįryt ieškojo numylėtinių šukų, kurių deja, nors puikiai prisiminė, kas jas buvo įsidėjusi į šalia lovos stovėjusios spintelės stalčių.
   Mergiotė pakėlė ranką ir tarė:
-Mano nuomone tai yra nenaudėliai bildukai, kurie su malonumu vaidensis, čiups daiktus ir paslėps, arba visai negrąžins, krės visokiausias išdaigas ir panašiai. Tai pat kaip ir man šį rytą,- atsiduso ji omeny turėdama savo plaukus.

[Rafaela Ginoble]

 Nors Gotfreinė mokėsi Hogvartse jau antrus metus, apsiprasti su nauja mokykla dar nespėjo. Turbūt didžiausią nuostabą jai kėlė pamokos, vykstančios neįprastose vietose - ja nebe pirma jų turėjo vykti lauke. Biobetonse, kur bene pusę metų buvo saulėta, nieko panašaus niekada nebūtų įvykę. O čia - debesų, vėjų ir dažnų liūčių apgaubtoje Škotijoje - tai atrodė kaip kasdienis dalykas. Beje, turbūt taip ir buvo.
 Tačiau šiandien ji ne itin degė noru sėdėti ant vėsios žemės ar kažko ieškoti miške. Sulig paskutiniąja vasaros diena baigėsi ir jos gera nuotaika bei vitamino D atsargos, tad - vos atėjus rudeniui - jau spėjo peršalti. Visąlaik kosėjo, balsas buvo užkimęs, o nosis, negana to, kad užsikimšusi ir neleidžianti normaliai kvėpuoti, dar spėjo ir kaip reikiant paraudonuoti. Bet mokyklos slaugei tai nepasirodė pakankama priežastis gulėti lovoje.
 Todėl, apsimuturiavusi storiausiu šaliku, kokį tik rado, nešina termosu karštos arbatos su citrina, vos tempdama kojas pėdino į pievutę prie ežero. Šyptelėjo - nors tai labiau priminė grimasą - mokytojai prakalbus apie dingstančius daiktus. Jau kėlė ranką, tačiau, susigėdusi, greitai ją nuleido, pasirengusi nors kažkiek pritapti prie čionykščių vaikų.
 - O mama visada sako, kad niekas savaime nedingsta, kad čia tik aš žiopla, neprisimenu, kur ką padėjau, - gūžtelėjo dar stipriau įsisupdama į šalį, - Bet aš ja netikiu. Manau, kad čia darbuojasi naminukai. Tai jie vis pasisavina sau daiktus ar perkelia juos į kitą vietą. Beje, jie gali būti ir naudingi, mat kartais pataiso sulaužytus daiktus, neretai gali net sutvarkyti kokį stalčių ar spintą.

[Elzė Merė Smitherson]

Švilpė buvo keistai laiminga. Savo spalvotus kuodukukus keistai kraipydama į visas šalis kaip Vanilka norėdama atsispirti konservų kvapui, ji nušuoliavo iki paežerės. Atsirado prie ežero gan anksti, buvo tik keletą neišsimiegojusių mokinių (bent jai taip atrodė). Keista rudens nuotaika jai neleido sušalti, nuliūsti ar susirgti. ,,kokie visi nelaimigi vaje, vaje... vargšai..." Atvykusi į įprastą pamokos vietą gan drąsiai išsirinko patį ryškiausią, geltoną pledą, atsisėdo kuo arčiau mokytojos ir pradėjo klausytis. Išgirdus klausimą švilpė kilstelėjo ranką
- Na, man tokie dalykai nenutinka, bet tėvai sako, jog jei esi melagis, skundikas ir visoks toks blogas, tave aplanko vaiduokliukai su kišenėm ir atiminėja saldainius, bei  žaislus. Gal tiesa, gal melas, o gal man tik pasivaideno, bet aš mačiau kaip skersiniame skersgatvyje berniukas spoksojo į naujausią, nepadevėtą kvidičo šluotą ir prie jo atskrido trys obuolio dydžio, vos matomi pilkšvai balti debesėliai ir iš kišenės ištraukė saldainį, suvalgė, o popierėlį įkišo atgal į kišenę ir dingo... ,,kokia aš gera, pas mane vaiduokliai neskraido... bet aš neleisiu sau susigadinti nuotaikos su tokiu keistu pasisakymu... įdomu, ką pasakys mokytoja?"

[Daniela Kravitz]

Daniela atėjo į MGP pamoką geriausiai nusiteikusi - ji žinojo, kad ši pamoka bus ne tik lengva, bet ir įdomi, ir jos nekankino net dažnai ją aplankanti mintis, kad gyvūnai ją nelabai mėgsta. Visą dieną vyravo kažkokia slogi nuotaika, tačiau išėjus į lauką, viskas pasikeitė - o tai niūriąjai Klastuolei pasitaikydavo nedažnai.
Kravitz buvo vieną paskutiniųjų atėjusių mokinių, mat kuo lėčiau žingsniavo ežero pakrante. Čiupusi alyvinės spalvos patiesalą, atsisėdo kairiau visų mokinių - ten vėjas pūtė silpniausiai, o profesorė matėsi geriausiai.
Išgirdusi klausimą, Daniela nedvejodama pakėlė ranką..
- Aišku, taip būna visiems. Aš neabejoju, kad tai būna viena oro gyvūnų atmaina, tiksliai pavadinimo nepasakysiu. Šie gyvūnėliai labai greiti, labai išdykę ir labai neklusnūs, dėl to dažnai patiria sužalojimų. Aš net neįsivaizduoju, kaip jie pradangina daiktus ir ar jie tai daro - žinau tik apie šiuos gyvūnus.

[Luna Gardner]

Po pirmos pamokos Luna jautėsi daug drąsiau. Ji drąsiai žengė į lauką ir čia ją pasitiko malonus vėjelis kedenantis plaukus. Varnanagė pasuko link ežero,kur net iš toli matė jau sėdinčius mokinius. Priėjusi ji išvydo ežerą,kurio vanduo bangavo nuo vėjelio. Luna atsisėdo ant patiesto kilimėlio ir ėmė atidžiai klausytis profesorės. Jai patiko,kad pamoka apie gyvūnus vyks lauke. Nuo pat mažens ji mėgdavo būti lauke,taip pat leisti laiką su gyvūnais.Manau šios pamokos man labiausiai patiks,tačiau mergaitės mintis nutraukė profesorės klausimai. Ji susimąstė apie užduotus klausimus ir netrukus atsakė į juos.
-Dažnai net nepastebi ar net užmiršti ar tu tą daiktą tikrai turėjai. Rodos,vieną akimirką tu jį matei ant stalo,o užsisukus ir vėl atsisukus jo jau nebėra. Net gi kartais atrodo,jog tave kažkas stebi,bet atsisukus ten nieko nėra. Ir manau,kad dėl to kalti mažieji gyvūnėliai slapukai. Jie moka pradingti ore ir kartu su savimi pradanginti mažus daiktus.

[Alisa Faun]

Pagaliau ir vėl ruduo, ir vėl Hogvartsas, ir vėl pamokos. Visa vasara Alisai slinko lėtai ir nuobodžiai, neskaitant dviejų savaičių kelionės po centrinę Ameriką. Šį rytą Alisos nuotaiką buvo nuostabi, ji buvo net ir pirmąją naktį pilyje puikiai išsimiegojusi. Ji dabar skubėjo į pirmąją šių mokslo metų pamoką - magiškųjų gyvūnų priežiūrą.
Mergina per atostogas buvo paūgėjusi, ryškesnių veido bruožų ir aplamai atrodė vyresnė. Alisa per vasarą perskaitė daug knygų, todėl jautėsi, kad ne tik ūgiu paaugo per vasara, bet ir protu. Mergina tikėjosi, kad priešpaskutiniai metai Hogvartse bus ne ką prastesni nei visi praeiti.
Alisa šį rytą buvo susipynusi savo plaukus į neilgą netvarkingą kasą kuri priminė katės ar kokio nors kito gyvūno pūkuotą uodegą. Galiausiai mergina pasiekė pilies kieme esantį takelį kuris ėjo link ežero. Oras vis dar buvo vasariškas, ryškiai švietė kaitri saulė. Pilies kieme vaikščiojo daug mokinių kažkur einančių ar tiesiog leidžiančių laiką prieš pirmąsias pamokas. Mergina sutikusi apsikabino keletą visą vasarą nematytų draugų ir galiausiai pasiekė vietą kur turėjo vykti pamoka. Vieta buvo labai graži ir tinkanti šiai pamokai. Čia šlamėjo lapai ir dar ežero vandens mėlynė, vajėj, visa tai aplinką darė tokia jaukia, tokia stebuklinga, bet tuo pačiu tokia.. tokia... paslaptinga.
Netrukus iš pilies pasigirdo varpo dūžiai ir pamoka prasidėjo. Išgirdusi profesorės klausimą mergina pagalvojo apie jos nusakytą situaciją. Taip tikrai būna... - pagalvojo švilpė ir prisiminė kaip vieną kartą tikrai ji paliko ant stalo savo užrašų knygutę, nusisuko, o tada jos jau nebebuvo. Mergina apieškojo visą kambarį, tačiau po dienos ji vėl atsirado ant stalo, paskui dingo ir vėl, bet jau nebeatsirado. Jai tada mama papasakojo apie gyvūnus kurie taip daro. Faun pakėlė ranką norėdama pasisakyti:
- Vieną kartą aš buvau palikusi ant stalo knygutę, bet paskui jos neberadau. Man mama sakė, kad tai yra kažkokie tai gyvūnai pavadinimu demiguisai. Jie gali būti nematomi arba netikėtai pradingti ir teleportuotis erdve. Juos yra labai sunku sugauti. Tačiau šie gyvūnėliai yra labai reti ir randami tik burtininkų šeimų namuose. Tai lyg burtininkų naminukai.

[Taylor Granger]

Taylor buvo puikios nuotaikos. Buvo pirmoji jos diena Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Pirmoji jos pamoka- magiškų gyvūnų priežiūra. Mergaitė jaudinosi. Ji nežinojo,ar pritaps,kaip jai seksis prisitaikyti prie kitų, gerokai vyresnių mokinių.
Taylor apsivilko apsiaustą,pasiemė vadovėlį ir pro pagrindinį įėjimą išėjo iš pilies. Diena buvo be galo graži, švietė saulė,dangus buvo žydras,juo ramiai plaukė balzgani debesėliai.
Mergaitė ėjo žolė. Tolumoje pastebėjo daugybę įvairiaspalvių pledukų. Ant vieno iš jų sedėjo labai graži mergina. Čia turbūt mokytoja- pagalvojo Taylor. Ji priėjo,pasisveikino,išsirinko švelniai rožinį pleduką ir atsisėdo. Mergaitė išsiemė plunksną, sąsiuvinį pasidėjo ant sukryžiuotų kojų ir įsiklausė į mokytojos dėstomą temą. Staiga ji suprato,kad profesorė kalba apie jai pažįstamus dalykus. Taylor pakėlė ranką.
- Aš turėjau labai gražų porceliano drambliuką. Ir vieną dieną jis dingo. Aš galvoju... gal tai galėtų būti bildukai? Mane dar visai mažytę mama gąsdindavo,kad jei nesitvarkysiu,jie išnešios mano daiktus...

[Torė Finitsis]

Mergaitė skubėjo išbėgti į lauką. Juk pagaliau prasidėjo pamokos ir smalsiai varniukei buvo labai įdomu sužinoti ko gi išmoks šiais mokslo metais. Nenuostabu, kad magiškų gyvūno priežiūros pamoka vyko lauke, juk vis dar gali pajausti šiltą vasaros vėją.
Pirmakursė nužingsniavo į pamokos vietą prie ežero. Vėjas kedeno... Ne, greičiau vėlė jos plaukus, nes Torė šiandien sugalvojo eiti į lauką paleistais plaukais. O juk plaukai turi galią lysti į burną, užstrigti tarp blakstienų ir tiesiog susivelti į didelį ir mielą kaltūną, kuris atrodo taip lyg būtų paukščio lizdas. Mergaitė mintyse padėkojo sau, nes ant jos rankos buvo užmauta apyrankė. Nors tiksliau paprasta, žiobariška plaukų gumelė. Pirmakursė greit nusiėmė savo aksesuarą ir surišo plukus į arklio uodegą.
Pagaliau pasiekusi vietą kur jau rinkosi mokiniai, mergaitė kantriai palaukė kol profesorė pradės kalbėti. Išgirdusi pamokos temą žaliaakė nudžiugo. Ji ne kartą buvo susidūrusi su šiuo nutikimu. Dingstantys daiktai, kurie tiesiog veda iš proto. O dar tas nutikimas kai dingsta tik viena kojinė...
Mergaitė apgalvojo ką čia pasakius ir pradėjo šnekėti.
- Esu beveik tikra, kad taip darbuojasi naminukai. Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad šios būtybės yra blogos. Kiekvieni namai turi po naminuką, jei ši būtybė myli savo šeimininkus, tai saugos namus, perspės apie pavojus ir bėda tame, kad kartais pajuokaus. Paslėps daiktus, jais pažais, bet vėliau grąžins. Tačiau jeigu naminukas savo namų šeimininkų nemyli, mažylis gali tiesiog pakvaišti ir pradėti trankytis, daužyti daiktus, o paslėptų daiktų negrąžinti,- baigusi kalbėti varniukė šyptelėjo ir laukė kol mokytoja pasakys tikrąjį atsakymą.

[Keitas Kolinsas]

Keitas nors ir truputį pasivėlavęs atėjo į savo nemėgstamą pamoką. Profesorė gal ir gerai savo pamoką vedė, bet Kolinsas paprasčiausiai nemėgo gyvūnų, o juo labiau mokslo apie juos. Pamokoje jis sėdėjo tarsi būtų visiškai užsnūdęs, bet išgirdęs mokytojos klausimą ir kitų mokinių atsakymus nejučia susidomėjo. Žinoma yra ir man taip buvę. Šiaip dažniausiai dėl to, kad mėtau daiktus kur papuola... O kas jei ne dėl to?. Švilpio galvoje sukosi atrodo šimtai minčių ir viena per kitą norėjo išsireikšti, priversdamos Keitą kalbėti.
-A..Am,-štai kas jam išėjo pasakyti per visą minčių makalynę,-Kchm. Manau dažniausiai daiktų dingimą galime priskirti savo užmaršumui arba netvargingumui,-mirktelėjo švilpis nutaręs kalbėti toliau,-Bet kartais daiktų dingimui aiškios ir logiškos priežasties nėra. Galbūt pasidarbuoja koks nelabas magiškas padaras, pavydžiui bildukas, juk turbūt visiems yra tekę akies krašteliu pamatyti kokį šešėlį,-toliau kalbėjo vaikinukas,-Bet kartais jei daiktas magiškas galbūt kaltę galima suversti ir pačiam daiktui,-pabaigė viską pasakoti Keitas ir persibraukė savo aviniškas garbanas. Pats savimi nusistebėjo, nes juk dažniausiai per pamokas tiesiog kiurksiodavo it koks idiotas. Na žinoma išskyrus kvidičą. Tada jis trokšdavo lakstyti po visą aikštę. Taigi taip nejučia švilpio mintis nuo magiškų gyvūnų nukrypo iki žaidimo ant šluotų.

[Rosemarie Mortimer]

Jaunosios profesorės užduotas klausimas neilgai liko blaškytis virš susėdusių mokinių galvų ir jau netrukus pasigirdo šurmuliuojantys balsai, bandantys pirmiau kitų išsakyti, jų nuomone, teisingiausią atsakymą. Nors daugelis buvo ganėtinai panašūs ir tik vienas kitas išsiskyrė iš minios, tačiau Rose su absoliučiu susidomėjimu išklausė juos visus. Jos galvoje vis kirbėjo paklydusi mintis, jog galgi, galgi bus ištarti visiškai tikslūs bei taip jos laukiami žodžiai. Ir, tiesą sakant, vienam mokiniui iki jų trūko tiek nedaug, jog net pačiai rausvaplaukei pasidarė apmaudu.
- Bildukai, naminukai, slapukai – visi šie pavadinimai naudojami kalbant apie tą patį, tik sužiobarintą ir nemagiškosios visuomenės prietaruose paplitusį gyvį. Ir iš dalies esate teisūs, tik tiek, jog žiobarai jų paveikslą, apie kurį dabar ir pasakojate, ilgainiui iškreipė. Be abejo, - šyptelėjo vėliausiai kalbėjusiam švilpiui bei dar vienai mergaitei, - neretai kaltas ir užmaršumas, tačiau ne apie jį šiandieną kalbame. Panelės Birdon minėti vaiduokliukai, greičiausiai gaujon susibūrę poltergeistai, ir panelės Kravitz orinukai – vieni iš įdomesnių atsakymų, bet visgi arčiausiai tiesos šįkart buvo Alisa. Nors jos minėti gyviai – demiguisai – yra tik savotiški manųjų pusbroliai, tačiau jie abu itin panašūs.
Rosemarie keletui sekundžių nutilo ir apvertė burnoje perdžiūvusį liežuvį, mėgindama bent kiek atgauti kvapą. Tas nuolatinis kalbėjimas vargino ne mažiau nei koks maratonas. Na, tikriausiai tai ir buvo savotiškas maratonas, tik iš kitos pusės. Kad ir kaip ten bebūtų, vos visiems spėjus mirktelėti, mergina jau tęsė savo prakalbą:
- Sutvėrimai, kuriems skirta ši pamoka, tarp burtininkų dažniausiai šaukiami interviais. Jie, kaip ir nupasakojo panelė Faun, gali tapti nematomais ir yra be galo sunkiai sugaunami, nors, priešingai nei demiguisai, nėra itin reti - anaiptol. Tikriausiai dėl to jie dažnai ir maišomi, kadangi didžiąją laiko dalį interviai netgi mieliau renkasi praleisti neregimoje būsenoje. Na, matyt, taip yra todėl, jog, kaip daugelis ir sakė, mažyliai yra tikri neklaužados ir išdaigininkai, kurie ypač mėgsta erzinti šalimais esančius žmones.
Ir vėl trumpam nuskandinusi visus tyloje, Rosemarie kilstelėjo savo lazdelę aukštyn. Netardama žodžių ėmė ja braižyti įmantrias figūras, kolei tokiame aukštyje, kad matytųsi visiems, išniro padidintas padarėlio atvaizdas. Šis priminė dviejuose delnuose telpantį tamsių pūkų gumulėlį, kurio galvutėje, tarsti tiesiai prilipintoje prie kūno, išdykėliškai žibėjo keturios akutės. Turėjo jis ir penktąją, tik šioji slėpėsi pakaušyje. Dar abipus kūnelio rikiavosi trys poros rankų, o kojos buvo keturios. Būtent tokia vikrių galūnių gausa padėdavo jam žaibiškai judėti. Na, ir pats jis buvo ganėtinai mielas, bent jau Rose akimis. Nors jai visi sutvėrimai atrodė neįtikėtinai įstabūs ir meilūs, tad maža tų šnekų.
- Prieš jūsų akis yra intervio atvaizdas. Galbūt prieš tai nebuvau paminėjusi, tačiau jie ne tik itin vikrūs, bet dar ir stebėtinai sumanūs – visgi, jei tokie nebūtų, tai vargu ar daugelis jų pokštų baigtųsi sėkmingai, - vis dar iškėlusi lazdelę bei išlaikydama atvaizdą kalbėjo profesorė. – Jūsų šiandienos užduotis – bent vieną jų pergudrauti. Mūsų pamokai parūpinau, kad kieme jų būtų nemažai, tad užteks visiems – tereikia atrasti ir paspęsti savotiškus spąstus. Bet saugokitės, jog patys nepakliūtumėte į savo spendžiamas žabangas – kaip ir minėjau, interviai nepaprastai sumanūs. Visiems patariu dirbti porose, nebent jaučiatės pakankamai stiprūs, tuomet galite bandyti ir vieni. Telydi jus sėkmė.
Visiškai rimtu veidu baigusi savo monologą, rausvaplaukė nuleido lazdelę. Viršum pakeltų galvų plūduriavęs atvaizdas pamažėle sutirpo bei išgaravo tarsi dūmas vėjui pūstelėjus. Visai kaip ir gyvi sumanieji padarėliai.


Praktikai laiko skirta iki kito penktadienio (12-15) ir nors jo tikrai nemažai, bet visgi būtų gerai, jog nereiktų dar labiau ištempti. Taigis. Užduotį reiktų atlikti minimaliai bent per 4 post'us. Būkite originalūs, sėkmės.

[Elzė Merė Smitherson]

Mokytoja, aš Bridon o ne Birdon... ir vėl nusišnekėjau... o tai, kad išsiskyriau iš minios geras ar blogas ženklas? Dirbsiu viena. Nebent kas nors ateis ir pasiūlis dirbt kartu... būt linksma, bet esu tikrai per drovi eit siūlytis, o ir viena tikriausiai susitvarkysiu... Šerė pradėjo blaškytis ir ieškoti kokių dirbti kartu norinčių žmonių, bet pasižvalgius išsirinko patogią vietą atsisėsti ir išsitraukti užrašus. Kol kerai dar neišnyko ji persipiešė gyvūną ir pradėjo galvoti kaip gi pergudrauti žvėrį o jei nepavyks?
Kas jei neužteks laiko? Galų gale kaip jį sugauti? Gal kas nors norės prisijungt? Abejoju... tiek tos galvok! tiek pritrinta liko jos sąsiuvinyje, kad atrodė kaip koks didelis teršalų rūkas. Jau iš nervo pakramtydama pieštuką ir norėdama šimtajį kartą ištrinti nesąmones, jos trintukas dingo
-Sugalvojau!

[Keitas Kolinsas]

Keitas iš esmės pamokoje stumė laiką, o apie tokius keistus padarus girdėjo pirmą kartą. Vis dar buvo tarsi apsnūdęs, o ir pamokos tema nelabai jį domino. Na ir nesąmonė. Būtent dėl to ir negaliu pakęsti magiškų gyvūnų priežiuros. Aghhhh. Šiaip ar taip vienas dirbti nenoriu. Žinoma draugų nelabai turiu, bet drąsos užtektinai Galiausiai garbanius pasuko prie kažką atrodo savo užrašuose nagrinėjančios švilpės.
-Sveikaa,-nutęsė pasisveikinimą,-Gal norėtum dirbti kartu?-vos vos šyptelėjo Keitas. Galvojo drąsos turi, o dabar tesugebėjo išspausti kelis žodžius. Na ir kvailys Šiaip ar taip jis buvo įsitikinęs, kad mergaitė švilpinukė, tad turėtų būti draugiška. Ar bent to Kolinsas tikėjosi.

[Torė Finitsis]

Mergaitė atidžiai klausėsi jaunos mokytojos. Ji niekada nebuvo girdėjusi apie intervius. Todėl jau iškart numanė, kad jei profesorė užduos praktikos darbą Torė tikrai nedirbs viena. Tiesiog iš oro atsiradus intervio atvaizdui žaliaakė pašiurpo. Žinoma, padarėlis buvo visai mielas, bet tikrai ne toks kokį įsivaizdavo mintyse. Juk ji įsivaizdavo naminuką - mielą ir mažą žmogelį, o intervis žmogaus visai nepriminė.
Profesorei uždavus praktikos darbą varniukė suprato, kad lengva tikrai nebus. Juk tas padaras turi tris poras rankų ir dvi kojų. Staiga, mergaitė pasijuto apsupta. Aplinkui bėgiojo nematomi padarėliai, kurie tik ir taikėsi nugvelbti jos daiktus. Košmaras! Torė iš lėto stipriau apglėbė savo daiktus ir besižvalgydama ieškojo mokinės ar mokinio, kuris norėtų su ja dirbti. Mergaitė nebuvo pati drąsiausia. Tiesą sakant visai nedrąsi. Vis tvirtindavo, kad stipriausia jos charakterio dalis - smalsumas. O užkalbinti svetimą žmogų visai nebuvo smalsu.
Galiausiai, supratusi, kad kitos išeities nėra, Torė dar kartą apsižvalgė ir pastebėjo mergaitę iš savo koledžo, kuri buvo apsivyniojusi šaliku kaklą. Taigi, nors ir nebuvo bendravusi su ja, bet vis dėl to gerai žinojo jos vardą. Jos vardas buvo Gotfreinė. Torė nedrąsiai nužingsniavo prie varnanagės.
- Labas, aš Torė,- šyptelėjo.- Pagalvojau, kad gal norėtum šią pamoką dirbti kartu?- išlemeno.