[Rosemarie Mortimer]

Ak, ir vėl ruduo. Spalis skaičiavo savo paskutiniąsias minutes, o visi mokiniai net išsižioję laukė Kalėdų, sniego, o visų svarbiausia – atostogų. Tiesą pasakius, būtų galima drąsiai teigti, jog ne tik mokiniai – profesoriams ne ką mažiau čiuožė stogas nuo ant stalo susikaupusių netaisytų darbų krūvos bei koridoriais nuolatos skraidančių smarvinių bombelių. Vien nuo jų buvo galima įsivaryti slogą. Greičiausiai todėl, rudeniui persiritus į antrąją pusę, jog neprailgtų didžiųjų švenčių laukimas, ir buvo sumąstytas Helovynas. Tą dieną kiekvienas galėjo tapti kuo tik panorėjęs ir išlaisvinti slapčiausius savo pasąmonės košmarus. Juk visuomet smagu aplinkiniams išradingai parodyti savo pasiektos beprotybės lygį, o čia dar galima ir nekalta švente prisidengti. Geresnių aplinkybių daugiau nė karto metuose nepasitaiko.
Hogvartsas nebuvo išimtis. Seniausiai tradicija tapusi Helovyno šventė ir šiemet turėjo stebinti bei džiuginti visus pilies gyventojus. O ypač mokinius. Nors šie, be abejo, žinojo apie artėjantį renginį, tačiau viską pilnai išvysti galėjo tik tą patį vakarą, atitapapsėję į uždraustojo miško proskyną. Kelią iki šventės vietos nušvietė virš galvos skrajojantys, švelnia, gelsva spalva spingsintys žiburėliai bei iš kraštų pūpsantys ir kraupiai vypsantys moliūgai. Jų akyse degė velnioniškos švieselės, o praeinantiems jauniesiems burtininkams nepatingėdavo mestelėti keleto gąsdinančių žodžių. Nors kai kurie, derėtų pastebėti, vien žodžiais neapsiribojo – kokiam nors vargšeliui, žengusiam per arti jų, kaukštelėdavo aštriai išrėžtais dantimis per apdarų skvernus ar pasvilindavo kulnus ugnies liežuviu. Čia jau, matyt, burtų ir jais kerėjusio mago kaltė.
Šiaip ar taip, galiausiai, daugiau ar mažiau nukentėjus ir pasiekus minėtąją miško dalį, pirmiausiai į akis krisdavo papuošimai. Proskynos skliautą formuojančios medžių šakos buvo apkarstytos įvairiausiomis švytinčiomis girliandomis, kurios ne tik buvo gražios pažiūrėti, tačiau, kartu su priešpilniu mėnuliu, blausiai apšvietė aplinką. Taip pat, geriau įsižiūrėjus, tarp tų girliandų buvo galima pamatyti ir šakas nutūpusius šikšnosparnius. Šie retkarčiais suplasnodavo sparnais bei smigdavo žemyn, kėsindamiesi suvelti plaukus ar išmesti iš rankų moliūgų sulčių stiklus. Nepaisant to, pakraščiuose tarp medžių dar buvo prikabinta didžiulių voratinklių, kuriuose karts nuo karto sumirksėdavo aštuonetas spindinčių akučių. Tikriausiai kiekvienam derėjo pasisaugoti ir pasistengti neįvirsti į vieną iš tų voratinklių. O jei jau taip nutiktų, tai vis dar būtų galima pasimėgauti švente klausantis retkarčiais iš tolių atsklindančių ir švelniai ore sklandančią muziką nutraukiančių klyksmų bei vaitojimų. Tik va, esantieji proskynos centre tikriausiai bus per amžius priversti spėlioti, kas tuos garsus leidžia. Na, bet jie turės ir daugiau dėl ko sukti galvas. Pavyzdžiui, dėl ant vidury sustatytų stalų patiektų užkandžių. Nors daug buvo visiškai įprastų, kaip kad moliūgų pyragas, įvairiausių rūšių keksai, cukruoti vaisiai, įdomiausiomis formomis pateikti šokoladiniai saldainiai ar milžinų pyragėliai, tačiau buvo galima išvysti keistesnių ir ne taip išvaizda viliojančių, užtat ne mažiau gardžių vaišių. Ne ką menkiau įspūdingas galėjo pasirodyti ir visą pažemę dengiantis balkšvas rūkas, neleidžiantis įžiūrėti nieko žemiau kulkšnų. Niekad negalėjai žinoti, kas ten po juo slepiasi bei vis nurėplioja kojomis, priversdamas jų savininką netikėtai krūptelėti.
Būtent gaubiami to rūko, galiausiai už akių užkliūdavo Hogvartso profesoriai. O jie, nors ir apsirėdę kaip kas netingėjo, tačiau jau nebebuvo tik puošmena. Iš ir į proskyną bendrai vedė trys keliai, o du iš jų kaip tik ir buvo abipus mokytojų. Vienas įėjimui, kitas išėjimui. Drąsiausi iš drąsiausių galėjo žengti pro kairiau esantį, įėjimo ženklu paženklintą takelį bei akis į akį susidurti su tų pačių profesorių paruoštais šios nakties košmarais. Tame kliūčių ruože laukė keturios užduotys, iš kurių kiekviena aprėpė du dalykus. Vos kam nors įkėlus tenai koją, tuojau pat visi šventės garsai nuslopdavo, o juos pasitikdavo miško gūduma. Kelias atgalios būdavo užkirstas ir likdavo tik viena išeitis – brautis pirmyn. Vieną po kitos įveikus visas mokytojų užduotis, tarp storų medžių kamienų atsirasdavo dar viena properša. Šioji išvesdavo į dešinesniąją proskynos dalį, kurioje būriavosi visų koledžų mokiniai, tuojau pat griausmingais sveikinimais sutinkantys kiekvieną sugebėjusį pereiti kliūčių ruožą. Ir, žinoma, profesoriai. Dėl viso pikto.


// Atlikus visas užduotis galima pelnyti 10 taškų. Vienai užduočiai atlikti turėtų būti skirta bent vienas postas, taigi visoms keturioms - bent keturi postai.

P.S. Užduotys nebūtinai turi būti atliktos tokia tvarka, kokia paskelbtos, tačiau sugalvokite, kodėl kiekvienam jos pasirodytų skirtinga eile (galbūt takas išsišakojo ir pasukote kita kryptimi, galbūt kelyje netikėtai pasitaikė nedidukas skardis ir nuo jo nusivertėt ar panašiai).

!!! BE TO, nebūtinai reikia atlikti užduotis - galima tiesiog apsilankyti šventėje, sukurti Helovynišką RPG bei smagiai praleisti laiką.

P.P.S. Jog užduočių postai išsiskirtų iš tiesiog šventinių, posto pradžioje kita spalva dvigubuose skliaustuose parašykite, kurių dalykų užduotį atliekate.

[Cessiondi Shetaka Khanna]

Magijos Istorijos ir Ateities Būrimo užduotis

 Shetakai Helovynas buvo nei šis, nei tas. Jos religija ir šiek tiek įsitikinimų prieštaravo šiai amerikietiškai šventei, bet mergina vis dėl to buvo Profesore. Profesore iš didžiosios raidės (aukštinama ne ji, o žodis ,,Profesorius"). Tad Cessiondi šiuo metu pažvelgė į beveik pilną mėnulį ir iš įpročio surado šiaurinę žvaigždę. Debesys buvo tik keli, tai buvusiai švilpei patiko. Kadangi nelabai buvo už visokius kraujus (gyvūnėlių žudymas, kas, kad dirbtinis), tai pasidabino juodu apsiaustu ir prie jo, kaip dekoraciją iš popieriaus pavertė į labai panašius, bet netikrus šikšnosparius. Rankas pasidabino žinoma, kad chnna piešiniais (labai gražiu voratinkliu). Pati priminė... Nesusipratimą. Tokį, kokia ir atrodė ši šventė.
 Atėjo anksčiau nei moksleiviai, priėjo prie profesorių ir pasisveikino. Miškas šį vakarą atrodė ypatingai baugiai. Cessiondi nebuvo grifė, negarsėjo drąsa. O ir pati žinojo kas tame miške yra. Užduotys. Įvairios, integruotos. Pati prisidėjo prie vienos iš jų kūrimo. Kiti buvo vieningai nusprendę, kad Ateities Būrimas turėtų būti panašus su Magijos Istorija. Tad ten, kažkur buvo jų kurta užduotis.
 Šalia atskrido ir ant peties atsitūpė Selestė. Šiai nakčiai ji buvo irgi šiek tiek kitokia. Pilvelis, kuris anksčiau buvo geltonas, šią naktį kerais tapo raudonu, o mėlynos spalvos sparnai šią naktį didžiavosi juoda spalva. Tik ir papūgai atrodė, kad juoda jai netinka, reikia spalvingesnių. Bet ji ir pati suprato, kad dauguma būtent ir atrodys panašiai. Į nagus gavo išpjaustyto moliūgo pavidalo krepšelį su keliais riešutais. Saldainis galėtų prastai atsieiti paukščio virškinimo sistemai.
 -Taigi, Seleste, prisimeni tekstą?- Dangiškoji piktokai pašnairavo. Šita papūga tikrai nemėgsta kalbėti.
 -Labas, mielas Helovyno padarėli, priliesk ranką prie šio kruvino daikto,- Cessė piktai pažiūrėjo.- Prie kruvinos rankos žymės ir pateksi į anų laikų karą. Naudokis Ateities Būrimo priemonėmis ir taip išsiaiškink, kaip turi padėti savo favoritui. Laimėjus mūšį gausi vado padėkos ženklą. Jis - kelias atgal. Sėkmės.
 Tada augintinė lyg būtų pačioje vietoje mostelėjo sparneliu į neesantį medį pavaidino, kad atsitūpia ant jo šakos. Khanna nusišypsojo. Selestė beveik viską pasakė gerai. Reikšmingesniu žvilgsniu pažiūrėjo į Dangiškąją. Ši susiprotėjus tarė tai, ką turėtų sakyti, jei mokinys ar mokinė ko nors paklaustų:
  -Nieko nežinau, nieko negirdžiu, aš išvis čia tik dekoracija esu.
 Cessiondi Shetaka Khanna linktelėjo galva ir draugė nuskriejo gilyn į mišką. Tikiuosi, kad tau nieko nenutiks, mieloji. Žvilgsniu palydėjo augintinę ir atsisuko į kitus profesorius. Po truputį artėjo mokinių susirinkimo metas. Tada ji visiems linksės, sveikinsis ir bandys išgąsdinti kokį pirmakursį savo juodais šikšnosparnais ir baltut baltutėliu veidu (pagalvokit kiek užtruko, kol tamsiaodė jį nusipudravo). Ne. Negąsdins. Tai graužtų ją ilgai ilgai. Mielą, nepiktybišką profesorytę turbūt visi ir įsivaizduoja savo vietoj, nederančią prie aplinkos. Nes taip ir yra.
 Kažkur miške, ant pušies buvo kruvinas rankos įspaudas. Medyje esanti žymė buvo kiek per didelė kokiam pirmų kursų mokinukui, tad jo rankytė galėjo ,,paskęsti". Pats kraujas varvėjo žemyn, o prisilietus palikdavo nemalonų pėdsaką ant rankos. Papūga tupėjo ant apatinės medžio šakos ir laukė pirmųjų mokinių. Mintyse jau lažinosi kuris pirmas ateis ar pirmas baigs užduotį. Tylioji papūga mintyse it mantrą ar maldelę sukartojo savo žodžius. Tada pabandė išgauti kuo kraupesnį ir atbaidantį garsą. Tiesa, tai beveik pavyko. Todėl kiek palavino balselį ir kadangi buvo labai kantri, tiesiog tupėjo.
((Taigi, mielieji mokinukai. Su artėjančiu Helovynu! Tai priėję prie medžio išklausot Selestės, paliečiat delnu įdubimą ir atsiduriat mūšyje. Ten fantazuojat, kuriat įsivaizduojamas armijas, aplinkybes ir padedat favoritams. Kaip jiems padėti turit išsiburti. Prisiminkit, kad tai - ankstesni amžiai. Būrimas gali būt bet koks. Minėtas pamokose, HP, sukurtas pačių. Tik pasistenkit, kad viskas būtų realistiškai. Nepamirškit, kad tai - burtininkų mūšis. Manau, kad grįžimas namo aiškus. Tokia Magijos Istorijos ir Ateities Būrimo integruota užduotis. Neaiškumai į A.Ž. Sėkmės!))

[Sorenas von Sjuardas]

Kerėjimo ir Nuodų bei Vaistų užduotis

   Sorenas von Sjuardas atrodė klaikiai. Barzdą ir žilstančius plaukusbuvo nusidažęs raudonai, dėvėjo didžiulį juodomis ir raudonomis spalvomis išmargintą apsiaustą, iš plaukų ir barzdos kyšojo daugybė ragų ragelių - tai vis karnavalinių eliksyrų pasekmė. Toks profesorius ir įžengė į jau sukurtą taisyklingo penkiakampio formos kambarį klaikiai aukštomis sienomis, bet be lubų, apsižvalgė aplinkui. Į šį kambarį moksleivis patekti turėjo nešyklės, kurią sukūrė Oberonas, pagalba. Sorenas buvo susitaręs Helovino užduotį sukurti kartu su Kerėjimo profesoriumi Oberonu Tanseriu – taip ir padarė. Bene visą laiką, kol kolega darbavosi lazdele, Sorenas užgniaužęs kvapą tylėjo – jam buvo velniškai gėda, kad pats kerėjimui buvo visiškai netalentingas ir vos mokėjo prisišaukti kokį nors daiktą su ,,Acio“ arba išvalyti kabinetą su ,,Scourgify“, ar koks ten yra keiksma... burtažodis. Būtent todėl von Sjuardas apsimetinėjo, kad prijaučia žiobariškoms technologijoms – jų pliusas buvo toks, kad nereikėjo jokių lazdelių, jokių kerų. Ir dar vienas dalykas kėlė buvusiam Magiškųjų Gyvūnų priežiūros ir esamam Nuodų ir Vaistų profesoriui – keistas nuo kolegos Oberono sklindantis kvapas, primenantis kalnus, kuriuose Sorenas buvo, kai tyrinėjo trolius arba keliavo po Sibirą.
   Ant prieblandoje skendinčio kambario kiekvienos sienos buvo po vieną paveikslą. Pirmajame buvo pavaizduotas varnas su raudonomis akimis, švarku ir milžiniška spalvota skrybėle, antrame plane kabojo narvelis, kuriame gulėjo pageltusi kaukolė. Antrajame paveiksle galėjai pamatyti nutapytą stambią, nuogą, plaukuotą moterį, kuri graužė kūdikį. Trečias - trolis, geriantis kraują iš apverstos nukirstos žmogaus galvos.
Ketvirtas - riteris su moliūgu ant galvos, jojantis ant skeleto žirgo... Tiesa, aplinkui visus šiuos paveikslėlius buvo prikabinėta daugybė mažesnių, kuriuose nupiešti buvo įvairiausių spalvų ir dydžių vorai, šikšnosparniai bei gyvatės. Sorenas atsiprašančiai žvilgtelėjo į ant peties tupintį vorą, tyliai nužvelginėjantį mažesniuosius paveikslėlius, ir pastatė kambario viduryje penkiakampį stalelį, viduryje išdėliojo penkis buteliukus su skirtingų spalvų eliksyrais.
   - Atidžiai manęs klausyk, - grėsmingu, urzgiančiu, nežemišku balsu įgarsino profesorius von Sjuardas įsakinėtoją, kuris nebus matomas, bet bus puikiai girdimas. Kaip vampyrui jam tai nebuvo sunku padaryti netgi be specialių kerų ir kolegos pagalbos. – Jei išsirinksi ir išgersi teisingąjį buteliuką, galėsi išskristi iš šio kambario. Jei ne – pateksi į didelę bėdą...
Baigęs kalbėti, Sorenas suokalbiškai mirktelėjo Oberonui, stovinčiam čia pat. Pasirodo, kurį buteliuką bepaliesi, jis vis tiek tau tą bėdą atneš – atgys visi paveikslų personažai ir moksleivis gaus greitai ir gerai pasukti galvą, kol sugalvos, kaip su jais susidoroti. O susidorojęs gaus dar vieną galvosūkį...

1. Kas per daug - tas nesveika -
Ryt manęs per daug nereikia.
Bembis - bendravardžio vaikas...
Tavo bėg auksinis laikas...

2. Svajos, siaubas, baimės gali
Staig atgyti prie tavęs.
Būna, kad many taip kali
Kaliniai laisva valia.

Su manim nepastebėsi,
Arba bus jau per vėlu...
Tavo proto galią jau
Vien tik aš - ne tu - valdau.

3. Viskas, rodos, galioj mano
Sukčiai, juokas, šokiai, baimė...
Nešu šiurpą Helovino,
Per Naujus - truputį laimės.

4. Gerk. Nenori? Aš žalingas?
Ei, nebūk gi toks ,,protingas"
Aš tau dvasios neatimsiu
Tik... truputį pakankinsiu.

5. Ar atgimti paukštis gali?
Taip? Paimki štai medalį.
Bet jis gali ir nuliūsti
Gali verkti, gali dūsaut.
Aš – jo ašara skaidri,
Neišdžiūstu net ugny.
Jeigu oda pažeista –
Aš padėt labai greita.

[[Užuomina: visa tai, be abejo, yra susiję su NIV. Tai yra skysčiai.]]

Štai tokius galvosūkius  - ir dar daugiau - užrašė ant lapelių tyčia skubotu ir nedailiu raštu Sorenas - kad pašiurpusiam mokinukui būtų dar daugiau triūso. Kiekvienam mokiniui burtų keliu turėjo kliūti vienas galvosūkis. Jeigu būtum pasakęs atsakymą į jį garsiai, ant stalo būtų likęs tik vienas butelaitis - tas, kuris užaugina sparnus, o jei ne – pasirinkti tektų pačiam. Ir kas paskui – jau velniai žino, velniai, sėdintys Oberono paveiksluose...

Su Helovinu!
Pasinaudoje kokios nors keisto formos nešykle, pateksite į šį kambarį. Manau, užduotį suprasite vien persiskaitę mano rpg postą, bet...
Pirmiausia, patekę į kambarį, išgirsite mano įrašytą balsą, tada galėsite rinktis ir paliesti buteliuką. Kurį bepaliesite - prisišauksite paveikslų monstrus ir gausite juos įveikti. Galite pamėginti ir išgerti išsirinktą buteliuką, bet nežinia, ar spėsite tai padaryti iki tol, kol monstrai pasieks jus. Jei arba Kai susidorosite su šiomis pabaisomis, gausite vieną iš galvosūkių (išsirinkite skirtingus), į kuriuos spėjimą galėsite pasakyti garsiai. Aš pranešiu, ar jis yra teisingas. Jeigu pataikysite - nereikalingi pabėgimui buteliukai dings. Jeigu ne - galėsite spėti, kuris yra tas, kurio jums reikia, kad užaugtų sparnai ir išlėktumėte pro kiauras lubas:)))
Sėkmės, būkite kūrybingi

P.S. atlikę užduotį jos viršuje raudonu tekstu pažymėkite ,,NIV + K užduotis" Palengvinkite profų gyvenimą, kad nereiktų skaityt visų rpg

[Starkas Erikas Ramsay]

Herbologijos ir MGP užduotis

 Prie įėjimo į mišką, proskynoje, stovėjo ir Starkas su jaunąja magizoologe bei kitais mokytojais. Vaikinas įprastai nešventė Helovyno - bent jau tikrai ne su kostiumais ir saldainiais ar pokštais, tačiau šįmet nutarė sulaužyti savo taisyklę. Mėnuliui pasislėpus, matėsi bene vien tik vaikino burna - visa kita, įskaitant ir vietas aplink akis, buvo paslėpta po juodais rūbais. Lankininkas, kaip lengva nuspėti, persirengė turbūt jam labiausiai tinkančiu superherojumi - Oliveriu Kvynu, labiau žinomu kaip tiesiog Strėlė. Krūtinę gaubė odinė striukė, jos gobtuvas, užmaukšlintas ant galvos, metė šešėlį, kuriame slėpėsi pilkšvos vaikino akys. Viskas buvo iš odos - striukė, pirštinės ir batai. Ant pečių buvo užsimetęs kuprinę ir strėlinę, kairėj rankoj laikė grėsmingai atrodantį juodą lanką. Vis dėlto atrodė, kad tokie rūbai ir ginklai Starkitui tinka, it būtų sukurti kaip tik jam.
 Užduotį jiedu buvo paruošę iš anksto. Vidury miško glūdumos, atokiau nuo takų ir takelių, beklaidžiojančius mokinius pasitiko keistas, pirmąsyk jiems matomas žvėris. Net ne visai žvėris - tai buvo kažkas vidutinio tarp gyvūno ir augalo. Sutvėrimas kiek priminė chimerą - pasižymėjo dviemis galvomis: ožio bei liūto, turėjo žvynuotą gyvatės uodegą. Vis dėlto vietoj įprastų liūto karčių, iš gyvio galvos augo spygliuoti vijokliai, vis besimėtantys į skirtingas puses. Oda buvo apsitraukusi sena medžio žieve. Viena gyvio galva spjaudėsi ugnimi, kitos dantyse buvo nuodų, galinčių greitu tempu nužudyti auką. Po keturiomis pamėkliškomis žvėries letenomis matėsi jo paties šaknys - sulindusios giliai į žemę, galinčios bet kur išlįsti ir uždusinti auką ar bent jau suvaržyti jos judesius. Dvi poros akių grėsmingai spindėjo, vien žvilgsniu sakydamos, kad sukapos bet ką, drįsusį prie jos prisiartinti.
 Vos mokiniams prisiartinus, žvėris prabildavo keistu balsu, lyg būtų užhipnotizuotas.
 - Toliau nepraeisit, nutrauksiu jūsų kelionę mišku. Jei norit eiti toliau, turėsite nukauti mane: herbanimalį - pusiau gyvūną, pusiau augalą. Nė nesvajokite man paprasčiausiai nurėžti galvos ar dar ko, nes augalas vystosi neįprastai sparčiai,  atsiauginsiu trūkstamą dalį jums nė nespėjus mirktelėti. Aš turiu svarbią misiją: saugau kiaušinį, kurį jums reikia pasiekti, - tik dabar mokinių akys nukrypo į žvėries-augalo sėdynę, po kuria matėsi blyškus apvalainas daiktas, skleidžiantis sidabrišką šviesą, - Kiaušinis jums yra būtinas, tik jo padedami, - čia bestijos akys suspindo, - galėsite mane įveikti. Ar bus drąsuolių, norinčių išbandyti savo jėgas ir susikauti?

Jum reikia susikauti su herbanimaliu arba kaip nors jį apgauti, kad galėtumėte pasiekti po jo sėdyne padėtą kiaušinį. Jį paėmę, patys sugalvokite, kas jame bus ir kaip tą išgausite - tai turėtų jums kaip nors padėti įveikti gyvūną-augalą.
Neribokite fantazijos, rašykite viską, kas jums šaus į galvą - kuo įdomiau, tuo geriau.
Su Helovynu!

Neapsiribokite tik užduotimis! Helovynas tai puikus metas ir šventiniam RPG - prie ko kviečiame prisidėti: linksminkitės į valias! Nesvarbu, ar norite atlikti užduotis ar ne - Helovynas yra šventė kiekvienas.

[Vivien la Querto]

Transfigūracijos ir Žiobarotyros užduotis

Jaunoji profesorė žingsniavo uždraustojo miško link. Su Helovyno kostiumu Vivien daug nesivargino - tapo Egipto valdoves Kleopatros mumija. Vargu ar kas iš mokinių pažins, kad tai būtent la Querto. Ji jau iš anksto buvo su Žioberotyros profesore pasitarusi ir žinojo kokią užduotį mokinukai gaus. Gal kiek per lengva jiems bus? Tikiuosi Mirjam neprieštaraus jei dar detalių pridėsiu. Eidama stebėjo aplinką. Jau buvo gan vėlu ir greičiausiai mokinukai ruošėsi Helovynui. Pasiekusi savo tikslą - Uždraustąjį mišką, pastebėjo, kad atėjo darbuotis bene paskutinė. Išsitraukusi lazdelę nužingsniavo į reikiamą vietą miške. Pasiekusi apžvelgė teritoriją. Tai buvo puiki vieta jos ir Mirjam užduočiai. Buvo nedidelė laukymė it tikras mūšio laukas. Patenkinta pradėjo burti ir po pusvalandžio(o gal daugiau) nuėjo į susitikimo vietą - miško proskyną. Čia jau buvo viskas paruošta, tad profesorė pasisveikinusi su kitais pradėjo laukti pasirodančių mokinių.

[Su artėjančiu Helovynu visus! Atėję į reikiamą vietą pamatysite užduoties tekstą išraižytą ant medžio. Taigi užduotis: turite įveikti zombius, kaukus ir baltuosius ėjikus(iš populiaraus žiobariško serialo "Sostų Karai") BE MAGIJOS PAGALBOS. Galite naudotis visais ne magiškais dalykais esančiais gamtoje ]

{P.S. Kviečiame ne tik atlikti užduotis, tačiau taip pat galite rašyti šventinį RPG nesvarbu - atliekate užduotis ar ne }

Sėkmės

[Natanielis Augustas Lizertas]

Herbologijos ir MGP užduotis


Natanielis ramiai žingsniavo Uždraustojo miško link. Nežinia kodėl, tikriausiai iš smalsumo, bet kalbos Hogvartse apie vykstančią, liaudiškai tariant, vakarūšką, pastūmėjo apniukusį bernioką išsliūkinti iš pilies. Nešvenčiančiam Helovyno, vaikinukui buvo nelengva susirasti kokį įdomų ar linksmą kostiumą, tačiau šiaip ar taip jį rado. Kerėjimui talento puikaus neturėjo, tad teko verstis žiobariškomis technologijomis.
Smaragdinių akių savininko ilgas, juosvas apsiaustas elegantiškai vilkosi miško paklote, kai Augustas pusiaukelėje išvydo virš galvos kabančius moliūgus. Keletas šmaikščiai laidžiojo kandokus juokelius apie bernužėlio išvaizdą ir nutįsusią miną, pora šiaip sau siūbavo į šonus it norėdami nukristi ant drėgnokų samanų ir nuriedėti tolyn. Vis artėjant susirinkusiųjų minios link, strazdanotą nosikę pradėjo erzinti keisti kvapai ir čia buvo galima ginčytis ar moliūgų pyragas, ar neaiškaus pobūdžio šikšnosparniai juos skleidė.
Netrukus, atidžiai sekdamas žiburėlių girliandą, jaunasis Lizertas atsidūrė kryžkelėje. Vienas, medžiais užgožtas, keistas takelis vedė į dešinę, o antrasis, pažymėtasis įėjimo ženkliuku liepte liepė sukti kairėn. Neapsisprendęs strazdanius, kuriuoju keliu pasukti, kad tik nenulįstų nežinia į kokį užkampį, pasirinko kairįjį takelį.
Juk ne veltui turėjo būti pažymėtas, - pamintijo vaikis ir pasitaisęs šleifą, nudūmė tolyn.
Staiga, priešais klastuolį, lyg iš po žemių išdygo keistas gyvis. Nei gyvūnu, nei augalu negalėjai jo pavadinti, nors ir to, ir to panašumų turėjo. Rusvaplaukis prisiartino arčiau keistojo padaro, norėdamas prasmukti nepastebėtas ir tęsti savo kelionę, tačiau šis vos žengus porą metrų pirmyn, prakalbo žmogaus balsu. Na, jo... Tokių ,,čiūdų" Durmštrange nebuvo. - pakėlęs žvitrias akutes ir dar kartą nuskenavęs būtybę, nebyliai tarė sau.
Nenorėjo vaikinukas pasirodyti prieš kitus, imti kovoti su pabaisa ar bandyti ją pergudrauti, tačiau pasiduoti ir apsisukęs nutipenti it šunelis irgi neketino, tad nusisegęs tą tragiškąjį apsiaustą ir įbrukęs kažkokiam vaikigaliui į glėbį, žingtelėjo arčiau padaro.
- Greičiau viską baikim, - šyptelėjo herbanimaliui ir budriu žvilgsniu nuskenavo po jo sėdyne esantį kiaušinį. Išsitraukęs iš tamsiai velvetinių kelnių kišenės burtų lazdelę, Lizertas lėtai nukreipė ją į žvėrį. Jau ketino paleisti kokius sudėtingesnius sprogiamuosius kerus, kai prisiminė pradžioje girdėtą monologą. Berniokas lėtai apėjo porą kartų aplink padarą, ieškodamas šio silpnosios vietos. Deja, deja grėsmingoji chimera ne tik jos neturėjo, bet dar ir nė karto neatsistojo, nesuteikdama galimybės pagriebti tą sidabrine šviesele spinduliuojantį daikčiuką. Ir ką gi man su tavim daryti... - retoriškai pamintijo Natukas.
Dar apsukęs porą ratukų aplink padariūkštį, strazdanosis prisėdo ant žemės, tačiau neilgam. Mat, būtybė taip netikėtai grybštelėjo penktakursiui į ranką, kad šis iš kart pašoko iš vietos.
Nemalonus sopulys persmelkė rusvaplaukio riešą.
- Na, palauk, - ne juokais pyktelėjęs dėl subjaurotos odos, sušnypštė Augustas ir kiek atsitraukęs toliau, stipriai, sveikąja ranka perėmęs lazdelę, mostelėjo šia, padaro link:
-  Relasio! - šuktelėjo vaikinas ir padarui nuskriejus tolyn, greitu judesiu čiupo kiaušinį bei pasileido bėgti tolyn taku. Kelios šakos vis pastodavo kelią, tačiau Lizertas bėgo kiek įkabindamas. Vėjas švilpė pro ausis, o šian bei ten pasitaikantys šikšnosparniai blogino ir taip neypatingai gerą matomumą. Galiausiai, priartėjęs prie kažkokio seno ąžuoliuko, Natas sustojo, atsigręžė atgal ir įsitikinęs, kad keistasis herbanimalis jo neseka pergalingai šyptelėjo sau. Staiga, tvirtai rankose laikomas sidabrinis kiaušinis ėmė spinduliuoti ir kaisti.
- Kas per.. - nespėjęs pabaigti sakinio, strazdanosis prarado sąmonę, o po kelių minučių nesėkmingai prasimerkęs išvydo, jog esąs visai kitoje vietoje.

[Morgana Buterfield]

  HERBOLOGIJOS IR MGP UŽDUOTIS
Morgana ilgai galvojo kuo patapti per Helovino šventę, pradžiai bandė pasiversti į Lordą Voldemortą, deja nosies paslėpimo procedūra nepavyko, o kai paslėpė plaukus po keista lipnia kepure atrodė it koks ruonis. Vėliau bandė tapti vaiduokliu, norėjo išsikirpti skyles paklodėje, bet jai neleido, gaila. O dabar klastuolė buvo patapusi klounu ir linksmai žygiavo takeliu uždraustojo miško proskynos link. Pažvelgusi į tamsų mišką garbanė suraukė riestą norį ir išdidžiai įėjo į šventės sūkurį. 
   Jos nosį iš kart pakuteno įvairiausių patiekalų kvapai, o akyse raibuliavo spalvų margumas. „Žmonių čia kaip prišikta.“- pagalvojo klounė ir prasibrovusi pro vaiduoklių, vampyrų ir vilkolakių grupę priėjo prie vaišių stalo. Ketvirtakursė prikando lūpą ir pačiupo du žaviai atrodančius pyragėlius. Vieną įsidėjusi į didelių dryžuotų kelnių kišenę, o kitą lėtai suvalgė. Skonis buvo pasakiškas, bet pats pyragėlis buvo labai saldus todėl mergiotė nuėjo nuo stalo. Stoviniuodama viduryje besilinksminančių žmonių ir klausydamasi draugių pokalbių ji lėtai gėrė kraujo punšą.
-Čia taip nuoboduu!- ji suzyzė merginoms, tačiau tos tik nužvelgė klounę ir vėl pradėjo kalbėti apie vaikinus.- Na ir gerai. Apsišikit čia bestovėdamos, aš nueisiu ir paveiksiu ką nors įdomaus.
  Garbanė greitai išėjo iš šventės ir perėjusi per vieną takelį vėlei atsirado pradžioje, kur dideliu it oro pripūsti balionai vos pajudėjo ore. Vienas iš jų skėlė kandžią repliką mergiotei:
-Ko tokia surūgus vaikeli? Gal koks berniokas nepakvietė šokti?
  Pyktelėjusi klastuolė pačiupo šalia gulėjusią lazdą ir vožtelėjo ja per moliūgą, tačiau ši geltona daržovė savo ruožtu iškišo ugninį liežuvį ir pradėjo artintis jos link. Kiek persigandusi mergiotė greitai pasuko į vieną takelį, tačiau šis nevedė atgal į šventę, atvirkščiai į ūkanotą tamsumą. Mergiotė greitai išsitraukė lazdelę ir sumurmėjusi burtažodį „lumos“ ir  pamačiusi kas buvo priešais ją nebyliai šūktelėjo ir atsitraukė. Padaras nieko nelaukdamas pradėjo kalbėti taip vis dar palikdamas Morganą be žado.
-Na gerai...- ji tyliai pratarė ir tada pažiūrėjo į švytintį kiaušinį po herbanimalio užpakaliu.
  Ji įkišo ranką į kišenę ir pajuto užmirštą pyragaitį. Garbanė greitai jį ištraukė ir pamosavo priešais padaro nasrus. Šis žadėjo jau griebti merginos ranką su skanėstų, tačiau šioji greitai ją atitraukė.
-Nori šito?- klastuolė sumaniai nusišypsojo ir tada greitai numetė jį į miško glūdumą.
  Herbanimalis nieko nelaukdamas nulėkė ten irgi, o Morgana greitai pačiupo švytintį kiaušinį. Šis buvo jos galvos dydžio ir velniškai sunkus todėl raudonplaukė jį numetė ant kietos žemės. Kiaušinis sudužo iš kart, tačiau jo viduje buvo mažas keistas padarėlis kuris per kelias akimirkas išaugo iki vilkšunio dydžio. Jis turėjo tamsiai mėlynus žvynus kurie keistai spindėjo, dvejas uodegas kurios buvo iš rožių žiedų, šešias letenas su spygliais vietoje nagų ir milžinišką kone kaip liūto galvą kurią puošė geltoni kiaulpienės žiedlapiai. Padaras pasuko galvą į Morganos pusę ir ji pamatė nasrus pilnus aštrių dantukų. Padaras suklykė ir nulėkė ton pusėn kur turėtų būtų herbanimalis. Po kelių akimirkų pasigirdo riaumojimai, jie nesiliovė kelias minutes, o Morgana vietoje to, kad eitų toliau stovėjo sustingusi vietoje it medis.
  Staiga ji kruptelėjo pamačiusi iš tamsos pareinantį kiašinio padarą. Šis buvo apsipylęs keistu blizgiu skysčiu, o nasruose tempėsi herbanimalį

[Jasmine Diana Amneta]

 Šaltesnis nei visada ruoduo nesustabdė grifės noro eiti į šventę. Jasmina labai nesistengė nei draikytis, nei galvot kaip išgąsdinti mažą pirmakursį. Tai beveik buvo jos tikrasis pašaukimas. Sugarbanoti smulkiomis garbanėlėmis plaukai krito ant Amnetos pečių ir tęsėsi iki liemens. Juodas gobtuvas metė šešėlį ant veido, bet ir taip gerai matėsi blizgančios plėšrūno akys. Tamsesnės nei visada nešiojamos grifiškos raudonos, o tiksliau bordinės spalvos suknelė išdavė, kad asmenybė nėra visa juoda. Tik stambus juodas pakabukas atskleidė, kokia iš tikro yra Dianos širdis. Juoda. Nors vakaras buvo labai vėsus, bet Amneta neatrodė sustirusi. Arba bent neišsidavė.
 Greitu žingsiu ji traukė link proskynos, kur turėjo vykti šventė. Pamačiusi atokiau stovintį pirmakursį, pritykino iš nugaros ir sušnypštė jam į ausį. Krūptelėjęs mokinukas atsisuko, o ji nutaisė savo gerai ištreniruotą ir pašiepiančią miną. Greitu judesiu iš apsiausto kišenės išsitraukė lazdelę, parodydama rūpestingai nulakuotus ilgus juodus su dibtiniu krauju padabintais nagus, lazdelės galiuku prilietė mažiaus smakrą. Šis, baimės pilnomis akimis turbūt negalėjo patikėti, kaip iš pirmo žvilgsnio nepavojingai atrodanti grifė šitaip jį išgąsdino.
 -Būk budresnis,- iššnypštė ir patraukė link pagrindinės mokinių susibūrimo vietos. Žmonių (ar kitokių padarų, kaip juos ten sugaudysi) buvo pilna. Vieni traukė miško takeliais, kurie vedė į gūdų mišką, kiti tiesiog šventė. Kažkur buvo ir kostiumais pasidabinę aukštesni žmonės - turbūt profesoriai. Kai kurie buvo visai į save nepanašūs, bet dar klausimas ar būtų sugebėję grifę išgąsdinti. O ir ją nelabai kas būtų atpažinęs. Nebuvo įpatingai bendraujantis žmogus, galima sakyti net vengė kitų dėmesio. Kartu norėjo būti ir garbingu dėmesio centru, ir ta, kurios niekas nepažįsta.
 Plėšrūnės akimis ieškojo aukos. Ne, nenorėjo jos aukoti kokiems nors dievams (gal verčiau net buvo netikinti), o tiesiog norėjo dar ką nors išgąsdinti. Greitai bėgiojančių akių žvilgsnis žvalgėsi gan greitai, fiksavo vyresnius mokinius ir mažesnius, kurių nelabai norėjo išgąsdinti ar pabandyti kantrybės. Reik stambesnio grobio. Trečiakursės akys iš minios išskyrė seserį Claudie. Žinoma, o kaip gi nuostabioji grifų prefektė per šventes neeis arti, dirbti ir prižiūrėti mažųjų grifiukų, kad anie ko nors neprisidirbtų? Mintyse pasityčiojo iš sesers. Jau šėlo planai kaip ją išgąsdinti, pabaigti kantrybę ar išmušti iš vėžių. Bet nei vienas neatrodė kuo nors ypatingas. Lyg norėdamas Amnetai kuo nors padėti, iš vieno medžio nusileido gan didelis dirbtinis voras. Šyptelėjus iš užuominos, lazdelės kerais nusikabino vorą, pabūrė, paleido,jog šis galėtų pabėgioti ir pavaldė jį taip, kad jis būtų sesers akiratyje. Tada šovė ryškiu žaibu į tą netikrą žaisliuką ir jis, sudegęs virto pelenais.
 Žiūrėsim kaip mūsų mieloji sesytė sureaguos pamačius kas nutinka voriukams.

[Claudie Amneta]

 Claudie Amneta žingsniavo link proskynos. Ėjo greitai ir drąsiai, lyg svarbiau būtų ne pati šventė, o kažkas, ką nutuokė sugalvojus mokyklos viršenybes. Na, gal ne viršenybes, bet turėjo omeny mokytojus ar kažką... Na, sakykim, kad direktorę. Juodu angelu pasipuošus grifė jautės kiek keistai. Tamsos ji net kiek prisibijojo. Ne tos tamsos, kur būna atslinkus nakčiai (na, bet nepritarė ir posakiui ,,prie tamsos daugiau drąsos"). Nemėgo tamsos, kuri užslenka kaip šešėlis ir apgaubia žmogų iš vių pusių. Tamsa skverbiasi į jo širdį ir tada... Na, nutinka panašiai kaip Voldemortui (neaišku kaip buvo su ANJM profesorium ir jo kažkokia šeimyna, kuria Clau nelabai domėjosi) ir Mirties Valgytojms. Pradeda kovoti už tamsą. Šiaip kiek bijojo ir dėl savo jaunėlės sesers. Ana buvo kažkokia keista ir nelabai pritapo prie Hogvartso atmosferos. Ir žinoma, kad ta pamaiva ateis čia. Kaip ji praleistų progą ateiti čia ir pagąsdinti kitus?
 Claudie jau rinkosi, kuriuo takeliu eiti ieškot užduoties, nes nelabai norėjo tiesiog stovėti visą laiką. Kol jos žvilgsnio neužkliudė žaibas. Atsisukus vos spėjo pamatyti vorą, kuris, paliestas žaibo sudegė ir virto pelenais. Iš pykčio vorų mylėtoja stipriai sukando dantis ir apžvelgė teritoriją ieškodama  kaltininko, ant kurio galėtų išlieti visą pyktį. O to žmogaus ilgai ieškot neteko. Visai netoli su pašaipia šypsenėle stovėjo jos sesuo, Jasmina Diana Amneta. Ir rankoj laikoma lazdelė tai tik dar kartą patvirtino.
 -Džese, kaip tu, po velnių negali apsimesti kuo nors kitu bent per šventes?!- suprato, kad viską išrėkė kiek per garsiai.- Ko nesugebi būti gera? Gąsdint vaikus - dar suprantu. Bet kankyt vorus! To jau per daug! Ko negali būt tokia kaip visi? Aš maniau, kad bent kažkas tau yra švento...- paskutinį sakinį ji ištarė ypatingai tyliai, bet tuojau pasigailėjo savo žodžių. Žodis - ne žvirblis ir nieko nebepakeisi. Tad nusisuko nuo sesers ir pajutusi į nugarą smingantį žvilgsnį, greitu žingsniu iš šventės vietos. Nebegirdėjo aplinkui nieko, nes atmintyje išlikęs degančio voriuko atvaizdas jai tiesog stovėjo prieš akis. Juodi plazdantys sparnai sekė mokinei įkandin, bet ji net nekėtino nebebūti šventėje. Tiesiog kiek palūkėjo, vėliau nepastebimai grįžo, bet apie jokias užduotis nebegalvojo. Tiesiog kiek susikaupus galvojo apie seserį ir tą nelaimingąjį vorą, pasitaikiusį jos kelyje.

((Kalbuosi su savimi. Puiku.))

[Jasmine Diana Amneta]

 Greičiausiai Amneta tikėjosi kitokios Clau reakcijos. Na, bet juk galėjai nujausti, ką padarys tamsusis angelas, pamatęs žuvusį vorą. Na, nesvarbu, kad netikrą. Bet var dabar į visą sesers pyktį buvo atsisukę keli žmonės, kuriems turbūt nelabai patiko girdėti plyšaujančią grifę. Claudusiai išeinant, Džesė jau nebekreipė į juos dėmesio:
 -O tu ką sau manai, sesyt?! Kiekvieną dieną girdžiu tavo artsakinėjimą klasėse ir tiesiog nujaučiu ką man pasakytų daugelis žmonių. ,,Mieloji, tu tokia keista ir nedarugiška, tad imk pavyzdį iš sesers, būk šaunia gera mokine",- atkirto parodijuodama kitų balsą.- ,,Tik būk panašia į Clau!" Ir niekam nesvarbu, kad stengiuosi būti geresne kiekvieną dieną. Po velnių! Jau geriau būčiau akla, bet gera!
 Baisiausia, kad šie žodžiai buvo pasakyti nuoširdžiai. Dabar į mokinhę buvo atsiosukę daugiau akių, nes ji šaukėį lyg niekur. Sesuo buvo nuėjusi. Susinervinusi Jasmina movė į artimiausią keliuką, tikėdamasi, kad bent ten ras kur galėtų pabūti viena.

NIV ir Kerėjimo užduotis
 Iš pradžių mokinė bėgo. Juodi apsiausto kraštai skraidžiojo it sparnai ir plėvesavo tamsioje naktyje. Jos kelrodėmis buvo tik kelios žvaigždės, kurios neryškiai švietė virš uždraustojo miško. Mėnulis turbūt liko kitoj vietoj arba pasislėpė už kelių spygliuočių viršūnių. Rudeniniai lapai krito ir dabar, o tai rodė, kad visai ne už kalnų ir žiema.
 Bebėgdama siauru takučiu, trečiakursės akys sugavo kažkokios keistos statulos kontūrus. Dar ir statulų miške pristatė? Nuostabu. Trečiakursė rankoje suspaudė lazdelę ir išbūrė švieselę, slindančią iš lazdelės. Priėjus prie statulos galėjo apšviesti moters, laikančios pintinę kontūrus. Pintinėje ji turėjo įvairių buteliukų butelaičių ir saldainių. Grifė paėmė vieną buteliuką ir tikėjosi jame išvysti kokį nors skystį. Bet ne. Jis buvo tuštut tuštutėlis, tad Amneta jį padėjo atgal ir pabandė nukabinti pintą pintinę. Ji buvo gan sunki, viskas pradėjo suktis ir rudaplaukė atsidūrė kažkur... Kitur. Iš rankų pintinė išslydo, grindys praiskyrė ir ją prarijo. Netekusi žado mokinė apsidairė. Penki kampai. Vieta, kurioje ji buvo neturėjo durų ar langų. Ir lubų. Penkios sienos ir penki kampai, kambarys be durų, o tai nėr gerai. Tik paveikslai keturi, štai ir užduotį turi. Diana buvo visai pamiršusi apie užduotis. Sesers pyktis ir nuošidus prisipažinimas ją išmušė iš vėžių tad dabar ji visai nenorėjo vykdyti kokios nors užduoties. Bet ką jau padarysi. Kaip Alisa iš žiobariškos knygos pažiūrėjo į didžiuosius paveikslus (į mažiukus nekreipė daug dėmesio) ir žvilgtelėjo į penkiakampį stalelį su penkiais eliksyrais. Ar čia von Sjuardui taip patinka skaičius penki, ar dar kažkokios nesąmonės dedas? Jos mintis pertraukė balsas. Jasmine Diana Amneta nežymiai krūptelėjo išgirdusi balsą. Kas per?.. Kreivesniu žvilgsniu pažiūrėjo į eliksyrus ar ten kitokius skysčius. Iš kur žinot kuris? Ji įdėmiau įsižiūrėjo į eliksyrus. Vienas buvo tamsus it naktis be mėnulio, juodas ar turintis kiek tamsiai mėlynos pingmento. Antras atvirkščiai - baltas, gan skaidrus ir vos ne švytintis šioj tamsoj. Trečiasis buvo auksinės spalvos, ketvirtas oranžinės, o penktas kiek šviesesnis už pirmą, bet irgi tamsios, juodos su skystyje plaukiojančiais raudonais lašiukais spalvos. Visi atrodė rūpestingai užkimšti, tad Džesė net nežinojo kurį rinktis. Atidžiai pažvelgė į paveikslus, bandydama kiekvienam priskirti po eliksyrą. Riteris su moliūgu... Gal oranžinis? Varnas raudonom akim... Varno Nago spalva mėlyna. Gal tas juodai melsvas? Trolis - juoda su raudona (tipo kraujas). O tai moterytei ką priskirti? Šitaip jai nieko padaryti neišėjo, tad prisiminus tai, ką sakė sesei, pasirinko baltąjį. Viskas arba nieko. Grifė pasiėmė buteliuką, norėjo atkimšti ir paragauti skysčio, bet pamatytas vaizdas vos neprišaukė balto eliksyro balutės ant grindų. Negi ne tas?
 Visi paveikslų gyventojai lipo iš savo namų. Varnas raudonom akim išskrido pirmas. Suprask, buvo greičiausias. Jis iškart kibo mokinei į apsiaustą ir kirto į ranką. Ačiū Dievui, ne tą, kurioje laikė buteliuką. Grifų Gūžtos mokinė pastatė skystį su visu buteliuku ant stalo ir nubloškė varną tolyn. Šis nuskrido į kitą namelio kampą, buvo sužeistas, bet kėlėsi. Netrukus iš kitų paveikslų taip pat lindo padarai. Jiems išlipti buvo sunkiau - neturėjo sparnų. Iš mažesniųjų paveikslų rangėsi gyvatės, ropojo vorai, išskrisdavo šikšnosparniai. Pastarieji skraidantys žinduoliai būriu puldavo plaukus ir tampydavo, nupešdavo jų sruogas. Jei čia būtų Clau, kaip nors susitvarkytų su vorais. Viskas darėsi dar baisiau, nes kiti padarai irgi artėjo. Kas juos sieja? paklausėsavęs paleisdama žaibą į moterį, bet ana išsisuko ir kerai atiteko mažai gyvačiukei. Šią užduotį kūrė von Sjuardas ir dar kažkas. Koks dar dalykas be NIV čia pasislėpęs? Išskristi iš kambario. Karnavaliniai eliksyrai arba... Kerėjimas? Kerų pagalba juos reikia sugrąžinti į paveikslus? Neaišku kaip ji susiprotėjo, bet kažkaip sumosikavo lazdele, suburbėjo ir nukirstą galvą, kurią laikė trolis pavertė kažkuo panašiu į puoduką. Na, tikrai nepanašiu, bet bent jau ne galva. Trolis apsisuko ir lėtai grįžo į savo paveikslą. Kaip pakeisti varną ji nežinojo, tad pasižiūrėjo į plaukuotą moterį. Nebežinojo ką daryti, tad pagriebė pirmą pasitrikiusį, juodai melyną skystį ir atkimšus buteliuką pauostė, užpylė ant savo apsiausto kampučio. Nieko nenutikus kelis lašus užsipylė ant delno ir nusitaikius juos paleido į moterį. Lašai, užkritę ant plaukų vertė juod kažkokiu neaiškiu drabužiu, tad moteris grįžo į savo namus.  Raitelis su žirgo griaučiais deja, bet neteko žirgo, todėl į savo paveikslą grįžo nusiminęs, be savo draugo. O ką daryti su varnu, Amneta nesugalvojo. Nežinojo kaip jį pakeisti. Varnas jau kelintą kartą skrido link jos, tad mokinė pagriebė auksinį eliksyrą ir pamačius kaukolę narvelyje, pirštą pavilgė į skystį ir nupiešė nelabai gražų, bet paukštelį. Supykęs,kad nebegalės kariauti varnas grįžo atgal. Daugybė gyvačių, vorų kliudė mokinei grįžti prie stalelio, o šikšnosparniai niekaip nenorėjo išskristi į atvirą dangų.Kažkur ten toliau skridžiojo šikšnosparnis su karūna, tad grifė šaukiamaisiais kerais jį pakvietė ir nelabai gražiai, bet sugrūdo į vieną iš rėmų. Visi kiti klausydami nurodymų sulipo į savo paveikslus. Grifė jau tikėjosi, kad viskas baigėsi, bet ne. Iš dangaus nusileido sparnuotas popieriukas. Jį sugriebusi mokinė prikišo Lumos kerų veikiamą lazdelę arčiau ir perskaitė kažkokį galvosūkį.

5. Ar atgimti paukštis gali?
Taip? Paimki štai medalį.
Bet jis gali ir nuliūsti
Gali verkti, gali dūsaut.
Aš – jo ašara skaidri,
Neišdžiūstu net ugny.
Jeigu oda pažeista –
Aš padėt labai greita.

 Aš ne varna! Ko man tiek daug galvosūkių duoda?! Mokinės nuotaika subjuro. Paukštis atgimsta. Ašaros... Koks paukštis atgimsta? Gal čia perkeltinė prasmė? Po gerų penkių minučių galvojimo, Džesė išdrįso garsiai pasakyti savo spėjimą.
 -Gal tai... Fenikso ašaros?- po jos žodžių namelyje įsiviešpatavo tyla.