0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #15 Prieš 5 metus »
  Meile, meile... Ką tu darai su žmonių gyvenimais? Paragavus tavęs, gyvenimas niekad nebebus toks, koks buvęs. Vieną akimirką ji užpildo visą žmogaus esybę, perpildo jį iš vidaus ir tarsi iki pat kraštų pripiltas vandens ąsotis išlieja ją išorėn, kad ir kiti paragautų to vandens, tos meilės. Paragavus meilės, ąsotis turi būti visada pilnas, o kai ištuštėja, dūžta iš vidaus. Jį sudaužo jo paties tuštuma.
  Tyra ir skaisti kaip pavasarinis rytas meilė paliečia gyvenimus labiausiai. Ji sudirgina jautriausias sielos stygas, išneša į paviršių tai, kas buvo paslėpta giliai po žeme. Ji parodo žmogui jo tikrąjį veidą. Nesvarbu, jei ji būna nelaiminga, ją vis tiek verta patirti. Nors sykį.
  Juk ir keliautojai neretai tik sykį per savo ilgus gyvenimus išvysta tokius reginius kaip Niagaros kriokliai ar Everesto viršūnė. Tai nė kiek nesumenkina reginio grožio, svarbumo jį pamatyti. Ir krioklių bei kalnų vaizdas persekios keliautoją visą jo gyvenimą kaip tai, kas pripildė jo ąsotį, suteikė jam prasmę.
  Viskas, kas būna po meilės, yra netikra. Tėra šešėlis to nuostabaus pavasarinio ryto.
  Ji gelbsti mus nuo mūsų pačių, bet ar kažkas išgelbės ją?
  Nikas nutarė nieko neatsakyti. Buvo tikras, kad iš lūpų ištrūkę žodžiai pažemins jį patį, o kam to reikia? Tarsi nepakankamai jau žeminosi prieš ją, tarsi nepakankamai jos prašė ir meldė.
  Tačiau vos jai patraukus link durų, sukirbėjo styga jo viduje. Pajuto deginantį skrandį kartėlį ir joios pastangos nesutrukdė jo burnai leptelėti:
  – Na, taip, nors naujai meilei susirast tau prisiminimai kažkaip nesutrukdė.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #16 Prieš 5 metus »
  Ranka jau siekė durų rankenos, tačiau Niko žodžiai privertė sustoti. Jis kažką murmėjo apie naująją meilę. Elė nustebusi priglaudė ranką prie savo kūno ir lėtai atsigręžė. Nuostabos pilnoms akimis pažvelgė į klastuolį.
  - Nauja meilė? Apie ką tu čia? - ramiai pasiteiravo ji. - Nejau apie Lindormą? Juk pats žinai, kad tada aš išsigalvojau viską. Tenorėjau paerzinti, Nikai. O dabar vėl jį ištraukei iš kažkur?
  Laukdama jo atsako, varnė krestelėjo šalimais jo ir atsiduso. Lietėsi su juo pečiais, tačiau akis buvo nukreipusi kitur. Prie ko čia tas Lindormas? Juk tada norėjau jį suerzinti. Nebent... Toptelėjo galvon mintis. Nebent jis turėjo omeny kai ką kitą. Gal Hubertą? Tačiau juk nieko ten tokio neįvyko. Na varnė tik pabandė pasakyti, kad jis jai patinka, o Niko ten tikrai nebuvo.
  Nusimetė pledą ir iš kišenės išsitraukė juodą plaukų gumytę. Lengvai susirišo plaukus ir prisitraukė kelius prie krūtinės, lygiai taip pat kaip ir Nikas. Dabar ji jau nujautė, kad jis kalbėjo apie Hubertą, bet nedrįso paklausti. O jei jis net nežino... Jis galėjo mus matyti tik pro pilies langus. Tai reiškia, kad girdėti jis tikria negirdėjo. Nervindamasi pradėjo barbenti pirštu sau į kelį. Bet aš tik pasakiau, kad jis man patinka. Nealpau iš meilės, neįsimylėjau, bet susidomėjau. Velnias, velnias, velnias. Juk aš myliu Niką. Kodėl domiuosi kitais? Ai... Juk mums nelemta būti kartu.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #17 Prieš 5 metus »
  Jam prireikė geros minutės, kol suprato, apie kokį Lindormą ji šneka. Tie laikai dabar atrodė taip nutolę, net nebuvo tikras, kad viskas įvyko iš tiesų. Nė neprisiminė detalių. Ironiška – po tų visų karštų pykčių jie ir susitaikė šitame kambariuke. Dar karščiau...
  Prisiminimai stipriai jį paveikė, tačiau neleido, kad tai atsispindėtų jo veide. Stipriau sukando dantis ir įbedė į Eleiziją nieko nesakantį žvilgsnį. Juodos akys buvo bejausmės ir tuščios, tarsi juodoji kosmoso skylė – nors ir tuščia, bet kažkuo traukianti.
  – Puikiai žinai apie ką aš, – šaltai pratarė ir gūžtelėjo pečiais, – vienas iš jūsiškių. Varnanagių. Apie tokį kutvėlą, kuris velnias žino kokius padarus nešioja savo plaukuose.
  Nenorėjo, kad jo žodžiai skambėtų piktai, bet visgi jie taip skambėjo. Pyko ant savęs. Negi negalėj apsimesti bejausmiu, pamiršusiu varnę ir laimingai gyvenančiu toliau? Va, ji jau su kitu duodasi, ta pastumdėlė. Kur vėjas papučia, ten ją ir traukia, tą lengvabūdę.
  Net nesuprato, kaip visi romantiški jausmai, kuriuos juto tamsiaplaukei persimainė į pyktį bei pagiežą. Net pyktis, kurį juto tėvui, buvo nepalyginamas. Dėl to tik dar labiau siuto ant savęs – kaip tai įmanoma, jog žmogus, visus aštuoniolika metų jį engęs, traumavęs ir psichiškai, ir fiziškai jam kelia mažesnį įsiutį negu kažkokia eilinė merga, iškeitusi jį į kažkokį parazitų kupiną kaimo šunį?
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #18 Prieš 5 metus »
  Tereikėjo išgirsti, ką Nikas pasakė, ir Elė pradėjo šypsotis. Jai pasidarė linksma. Na, gal Elė ir buvo susidomėjusi Hubertu, tačiau galimybė būti pora nutolo keliais šimtais kilometrų nuo jos. Juk varnius išvyko. Bet merginą labiausiai pralinksmino tai, kad klastuolis pradėjo pavyduliauti? Jis mane myli. Vis dar myli. Ne nekenčia, bet myli. Delnais lėtai užsidengė burną, nenorėdama parodyti šypsenos. Žinoma, myli. Juk tai aš jį mečiau, o ne jis mane. Oi, klastuoli... Maniau, kad nekęsi manęs visa savo esybe.
  Eleizija lengvai patraukė delnus, tačiau vis dar šypsojosi. Jai taip buvo gera žinoti tai, kad net viskas išgaravo iš smegeninės. Drąsiai uždėjo delną ant klastuolio ir slinktelėjo arčiau.
  - Hubertas tau ne konkurentas. Jis tik draugas ir labai šaunus vaikinukas. Gaila, kad neteko susipažinti. Tačiau jo daugiau taip nevadink, sutarta? Be to ir aš būnu kartais kūtvėla, tačiau neprisimenu, kad būtum nepatenkintas tuo, - atsigręžė į jį. - Tu juk pats žinai, kad myliu tik tave...
  Ir tą akimirką kažkas stipriai trinktelėjo su kūju į merginukės sąmonę. Ji tik sumirksėjo akutėmis ir apšalo. Suvirškino visus savo pačios ištartus žodžius ir vos netrenkė sau per kaktą. Kad mane devyni velniai... Ką pridirbau? Kaip ištaisyt tai? Neradusi išeities, ji nerangiai pabandė išsisukti:
  - Mylėjau... Mylėjau tik tave, - susijaudinusiu balsu tetarė ir atšlijo.
  Dabar šypsena buvo dingusi nuo Eleizijos arba Elytės, ją taip vadindavo Nikas, veido. Šiuo metu jį puošė tik rausvi skruostai.
  - Kad mane devyni velniai... - su po nosimi sumurmėjo.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #19 Prieš 5 metus »
 Niką erzino Eleizijos šypsena. Ne todėl, kad šioji būtų buvus negraži. Tiesiog ji labai jau nederėjo šioje situacijoje, tarp jų esant tokiai įtampai ir jam atrodė, kas varnė iš jo šaiposi. O gal tikrai šaipėsi? Kur ten supaisysi tas moteris, kai jos kartais ir pačios nežino nei ko nori, nei ką ir juolabiau kodėl daro.
 Todėl tik piktai į ją pašnairavo, o jo juodos akys spėjo apsiversti aplink savo ašį, pamatyti gabaliuką smegenų ir vėl grįžti į tradicinę vietą. Nesiteikė jai atsakyti – nes ką būtų pasakęs?
 O tada jo ausis pasiekė iš jos lūpų išsprūdusi frazė, kurios vienas žodelis atkreipė jo dėmesį ir vaikinukas dirstelėjo jai į akis. Vėlgi, jo laimei nebuvo lemta ilgai trukti, nes mergaitė tuojau pat pasitaisė, tačiau… negi netyčia išsprūdę žodžiai kada nors melavo? Juk būtent tai, ko gailimės pasakę, tai, ką bandome pakeisti ir parodo, ką iš tiesų galvojame.
 Tačiau juodaplaukis negalėjo parodyti pastebėjęs jos klaidą, tad tik karčiai nusijuokė.
 – Na, bet kas buvo praeityje, tas ten ir lieka, tiesa? – jokių emocijų neišduodamčiu balsu burbtelėjo, akies krašteliu atidžiai stebėdamas merginos reakciją.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #20 Prieš 5 metus »
  Šaltas, bejausmis veidas - trijų žodžių kombinacija, kuri puikiai apibūdino Elės būseną šiuo metu. Tačiau tos prakeiktos akys... Tos išdavikės viską parodydavo Nikui, tad dabar Elė pabandė nepakelti akių nuo savo kelių. Leido sau žiūrėti tik į tai. Jis negali nieko suprasti. Jis nieko nesupras. Aš neleisiu tam įvykti. Tai neįmanoma, negaliu sukelti jam tiek skausmo. Geriau sudužus širdis nei sulaužyti šonkauliai ar kaukolė.
  - Tiesa, - beveik sumurmėdama tarė ji ir atsikrenkštė.
  Bet tai nebuvo tiesa. Hamletas nepamiršo, kas nužudė jo tėvą. Jis nepaliko to praeityje. Odisėjas nepamiršo savo šeimos jūroje, nors prisiminė ją tik iš prisiminimų. Eleizija ir nepamiršo švelnių vaikino bučinių, prisilietimų, glamonių, jo tankių plaukų, jų pirmojo karto... Tiesiog nesugebėjo. Nors daugelis ir mano, kad Elė kietas riešutėlis, tačiau viduje ji yra gležna ir tik Nikas tai vienintelis žinojo.
  Pasidėjusi dar keletą minučių, pagaliau atsistojo ir tetarė:
  - Ačiū, kad nepasprukai pamatęs mane. Man jau metas. Iki, Nikai.
  Droviai šyptelėjo ir paskutinį kartą pažvelgė į jį, kažkur viduje tikėdamasi, kad jis supras tą šūdiną jos melą.

*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #21 Prieš 5 metus »
Nors mokslo metai krypo į antrą pusę, Fiadh vis dar nerado sau vietos. Tikrų draugų mergaitė nesusirado. Žinoma, jos pačios tas nestebino, tačiau šiaurės airė tikėjosi, kad bent jau pripras prie pamokų ir aplinkos. Tačiau mokytojai ją gąsdino, mokiniai nebuvo draugiški - ar bent jau Fiadh taip atrodė, - tad mergaitė norėjo pabūti viena. Ji svajojo apie grįžimą namo, nors ir suprato, kad ten teks kentėti nuo amžinų motinos skundų. Tačiau prie to šiaurės airė bent jau pripratus...
Visas liūdesys ir įtampa privertė mergaitę klaidžioti koridoriais. Ji vaikščiojo gerą valandą, kol pamatė keistas duris. Fiadh gerai nesusipažino su pilimi, tad nežinojo, kur yra, tačiau suprato, kad durys turėtų vesti į kažkokį sandėlį ar ką nors panašaus. Čia tikrai neturėčiau nieko sutikti pagalvojo Fiadh ir paklebeno duris. Jos buvo neužrakintos.
Grifiukė plačiai atidarė duris ir įžengė vidun. Atrodė, kad jau ilgą laiką čia niekas nesilankė. Tai Fiadh patiko ir ji pradėjo apžiūrinėti kambarėlyje esančius daiktus.

*

Neprisijungęs Maja Patvel

  • Burtininkė
  • ***
  • 138
  • Lytis: Moteris
  • Viską galima įveikti su svajonėmis!
Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #22 Prieš 5 metus »
Majai šie mokslo metai atrodė nuostabūs. Viskas nauja, nežioma. Grifukei patiko kas nors naujo, o dabar ji atrado antrus namus - Hogvartsą. Hogvartse mergaitė jautėsi beveik geriau negu namie. Nors mokinė ir labai pasiilgo mamos, tėčio, ir mažosios sesės, bet tikrai džiaugėsi gavusi pailsėti nuo brolio. Brolis ją kasdien erzindavo, jis buvo tikras siaubas, be to žiobaras. Nors Majos tėtis taip pat buvo žiobaras, jis buvo labai geras ir netgi domėjosi magija.
 Šiaip ar taip Hogvartse mergaitė rado draugų, ir norėjo susirasti dar daugiau.
 Dabar Grifukė slankiojo koridoriais ieškodama vietelės, kurioje galėtų pailsėti. Maja truputį pavaikščiojus pamatė dureles. Jos mergaitei pasirodė įdomios ir ji jas atvėrė. Įėjus vidun duris uždarė paskui save. Staiga ji šalimais kažką išgirdo. Maja išsigando. Apsidairius pamatė mergaitę, regis panašaus amžiaus.
- Sveika. Aš Maja, o tu? - Paklausė Maja apsidžiaugus, kad galbūt turės su kuo pasikalbėti.
Sunku būti savimi, kai nežinai kas esi

*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #23 Prieš 5 metus »
Kai Fiadh išgirdo kažką kalbant, ji taip išsigando, kad net stryktelėjo ir galva trenkėsi į kažkokią lentyną. Iš jos pradėjo kristi keisti daiktai. Mergaitė susiėmusi galvą ir dejuodama atsisuko į atėjusiąją.
- Laaaabas, - sunkiai pasakė grifiukė. Ji nužvelgė mergaitę. Ši lyg ir buvo matyta, tačiau Fiadh nebuvo tekę su ja kalbėtis. Tarsi tu su kuo nors kalbiesi niūriai pagalvojo šiaurės airė. Tik po kurio laiko ji suvokė, kad atėjusi mergaitė prisistatė, tad galiausiai pasakė: - Mano vardas Fiadh.
Grifiukei gerokai skaudėjo galvą, tad ji prisėdo ant kažkokios dėžės. Nors ir norėjo pabūti viena, Fiadh pagalvojo, kad, ko gero, reikėtų ką nors šiai mergaitei - Majai - pasakyti. Tačiau ji niekaip negalėjo sugalvoti, kaip galėtų užvesti kalbą. Tad po kelių akimirkų bjauriai nemalonios tylos ji pratarė:
- Klausyk, aš labai susitrenkiau... Ar galėtum pažiūrėti, ar ten nėra gumbo ar ko nors panašaus?

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #24 Prieš 4 metus »
Kaip bebūtų keista, bet Lukas ir vėl pasirodė Hogvartse. Nors dar pats sau prieš dvejus metus pasižadėjo, kad čia nieku gyvu nesugrįš, bet likimas pasisuko visiškai kita linkme, tad teko savo pažadą sulaužyti.
Lėtai eidamas ir nešdamasis šiek tiek sunkesnį nei įprastai lagaminą vaikinas keliavo ilgais Hogvartso pilies kolidoriais tikėdamasis, kad ras tai ko per tuos septynerius metus nesugebėjo rasti šitoje vietoje. Priėjęs laiptus kurie vedė į viršų jis pamatė, kad sienoje kažkas lyg ir kyšo, bet tik priėjęs arčiau pamatė, kad tai durų rankena kurią nulenkus atsivėrė durys į mažą kambariuką po laiptais. Apsidairęs po kambariuką nusprendė, kad būtų puiki proga susitikti su savo mažuoju broliuku. Susiradęs nedidelį popieriaus gabalėlį ir tušinuką, greitai parašė laiškelį kuris atrodė kažkaip taip:
Citata
Sveikas, Aleksai, kadangi esu Hogvartse pamaniau, gal norėtum susitikti. Lauksiu tavęs rytoj penkioliktą valandą (vietą turėtum susirasti pats)      -      LD
Lukas tikėjosi, kad vietą jis susiras pats, tad daugiau nesukdamas galvos nupėdino iki įėjimo pas varnanagius ir įteikęs lapelį vienam iš jų liepė jį paduoti Aleksui. Vėl grįžęs į kambarėlį užsirakino iš vidaus, paskleidė kerus dar labiau apsaugodamas duris, išsipakavo lagaminą, užkando, pasidėjo pagalvę ir atsigulė miego kurio jis tikrai buvo užsitarnavęs po ilgos kelionės.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Aleksas82

Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #25 Prieš 4 metus »
Buvo jau vakaras kai Aleksui į rankas buvo įkištas lapelis. Iš pat pradžių vaikinas net nesusigaudė, bet vėliaui jam toptelėjo į galvą, kad tai tik kitų bedraamžių pokštas
-Labai juokinga! Hahaha! - suriko jis per visą varniukų miegamąjį,-jūsų pokštas nevykęs, aš vienturtis! Koks dar vaikinas panašus į mane?
Tai ištarus vaikino širdis lyg ir pradėjo plakti dar smarkiau. O jai ne?
-Spėlioti neapsimoką,-garsiai mąstė varniukas,-laikas užrašytas, tik vieta. Kokia vieta?-sutrikęs paklausė savęs.
Rudaplaukis buvo išnaršęs visą Hogvartsą, net ir tą dalį į kurią patekti buvo draudžiama. Tik liko ją apeiti ir surasti tą žmogų, kuris parašė šį laiškelį. Bet jai tai pokštas? Jai jis apėjąs visą Hogvartsą nieko neras? - tokios ir panašios mintis stovėjo Alekso galvoje, kol galų gale jis vis vien nusprendė eiti. Kitą dieną, po pamokų jis atsitiktinai patraukė į vieną iš geresnių jo atrastų vietų. Tik ten jis galėjo nusiraminti ir išmesti blogas mintis iš galvos. Jis greitai nužingsniavo prie Kambariuko po laiptais ir atidaręs duris į kažką stipriai atsitrenkė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #26 Prieš 4 metus »
Vos tik atsikėlė Lukas pažvelgė į laikrodį ir pamatė, kad nuo paskutinio karto kai žiūrėjo į jį praėjo tik dvi valandos Ne, čia kažkas ne taip, negali būti jog aš po dviejų valandų miego juočiuosi labai gerai ir nesu pavargęs. Pradaręs duris pamatė, kad dabar yra šviesus paros metas, tad jas vėl uždarė ir sėdo ruoštis pusryčių. Na dabar viskas aišku, kodėl man pasirodė, kad praėjo dvi valandos. Susitepęs ir suvalgęs keletą sumuštinių su sviestu ir dešra ir atsigėręs puodelį karštos kakavos vaikinas sumanė išsiburti kokius nors kitus drabužius kurie labiau tiktų šiai vietai, nes purvini ir dulkėti keliautojo drabužiai tikrai nekėlė didelio noro bendrauti ar bent jau stovėti netoliese tokio žmogaus. Persirengęs rūbus ėmė tvarkytis aplinkui, nes ten matėsi, kad žmogaus lyg ir būtą, bet tas net dulkių šiek tiek neapvalė, bet kadangi iki penkioliktos valandos turėjo dar geras penkias valandas, tad kodėl gi neapsitvarkius. Nors Luko mėgstamiausias užsiėmimas nebuvo tvarkymasis, bet karts nuo karto galėjo tuo užsiimti, o šiandien buvo kaip tik ta diena. Besitvarkydamas, lagaminą pastūmė prieš pat duris. Po kurio laiko šis veiksmas turėjo ir padarinių. Kažkoks vaikėzas sumanė įsiveržti į kambarį ir susitrenkti į lagaminą, kadangi tokio veiksmų posūkio vaikinas nesitikėjo, tad labai greitai išsitraukė lazdelę, nukreipė ją į atėjūną ir sušuko:
 -Ko čia leki kaip akis išdegęs? Ar nežinai, kad po kojomis reikia žiūrėti?
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Aleksas82

Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #27 Prieš 4 metus »
Be to, kad Aleksas skaudžiai tėškėsi ant žemės dar ir kažkos bomžas ant jo rėkauja, nukreipęs burtų lazdelę. Rudaplaukis visada leisdavo iš jo tyčiotis, bet šiandien tai buvo paskutinis ląšas.
-Visų pirma šita patalpa nėra gyvenama,-tarė vaikinas pažvelgęs į lagaminą,- čia lankausi kiekvieną dieną ir tokio typelio, kaip tu niekad nemačiau, antra niekam nevalia rėkt ant Alekso, net tokiam benamiui kaip tau, trečia bent jau galėtum prisistatyt, o ne stovėt čia išsižiojąs. Dar musių į burna priskris.-galiausiai naglai užbaigė Aleksas. Jis vis dar juto skausmą nugaros srityje, bet nieko apie tai nepažystamąjam nesakė. Skausmas jam buvo artimas. Juk dažnai tekdavo vien tam, kad sutvarkyt mintis kelis kartus trenkt kumštį į sieną. Tačiau tyčinis skausmas nuo netyčinio skirėsi radikaliai. Viena yra kai skausmą keli pats sau, o kitą kai tai nutinka netikėtai. Bet apie skausmą varniukas šiuo metu nenorėjo galvoti. Jo galvojo sukosi klausimas kas tas nepažystamasis ir ką jis čia veikia Po gan ilgos pauzės savo mintyse vaikinui dar kai kas toptelėjo. Savo tokias išsireiškimais skirtais kitam vaikinui Aleksas žinojo, jog elgiasi kaip vienas iš klastuolių, su kurio varniukas turi bendrų pamokų. Tik tas klastuolis sugebėdavo taip elgtis, o į tokį rudaplaukis nenorėjo tapti panašus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #28 Prieš 4 metus »
Lukui buvo labai keista, kad atėjūnas neišsitraukė savo lazdelės, nestojo į kovas poziciją (nors ten nelabai ir buvo kur atsistoti) ar tiesiog neatsitraukė, bet ėmė ant jo rėkti. Išklausęs visą litaniją apie tai, kad patalpa negyvenama, kad čia jis ateina kasdien, kad tokio tipelio kaip Lukas nėra matęs, kad ant vaikėzl nevalia rėkti, kad Lukas benamis, kad jam reikia prisistatyti, kad stovi išsižiojęs ir kad į burną priskris musių. Po tokios litanijos vaikinas tikrai liko be žado, nes iš varnanagio tikrai nesitikėjo kad jis pradės rėkti. Išgirdęs kad jo vardas Aleksas, Lukas nuleido lazdelę ir piktoku balsu prakalbo:
 -Tai pirmiausia aš nesu benamis, o garbingas buvęs Klastūnyno koledžo mokinys, buvęs profesorius, o dabar keliautojas ir jeigu galvoji, kad aš visai tai prasimaniau tai labai klysti. Tai pat aš Lukas Dubajus ir dabar laukiu savo brolio, bet jeigu tu ne jis, prašom išeiti. Taip pat jeigu dar rėksi, tai turės padarinių tau, - po šių žodžių vaikinas nutilo ir jau buvo spėjęs užkaisti vandenį, padėti didelę dėžutę įvairiausių rūšių sausainių, pilną įvairiausių žolelių arbatos dėžutę, kakavos miltelių, o tada jau buvo pats laikas išklausyti kitą Alekso litaniją arba ne.
Jeigu čia tikrai tai ko ieškau, tada jį reikės truputį paauklėti, nes dabar to tikėtis iš varniuko yra labai keista - pamanė Lukas tikėdamasis, kad tai ne jis.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Aleksas82

Ats: Kambariukas po laiptais
« Atsakymas #29 Prieš 4 metus »
-Lukas Dubajus?-nusijuokė vaikinas,-tai gerai, kad ne Šanchajus.
Jam šis atėjūnas panašus į buvusį profesorių tikrai neatrodė, na bet klastunyno mokinys jis tikrai būti galėjo. Supratęs, kad antra litanija nieko nepakeis Aleksas nusprendė ignoruoti atėjūną ir lengvai kamabriuko siena nuslydo žemyn. Dabar nuraminti mintis jam reikėjo kaip niekad. "Šanchajaus" ištraukti sausainiai jį viliojo. Šiandien vaikis nieko nevalgė, o jo pilvas tyliai grojo maršus.
-Sausainiai ir arbata?- tyliai savęs paklausė vaikis,-šis Šanchajus kažko laukia,-ištarė tyliai, tikėdamasis, kas atėjūnas jo negirdi faktą varniukas.
Jai keliautojas ir jis kažko laukia? Ne, ne, ne tai tikrai ne jis. Šventa merlino barzda tai negali būti jis - mąstė vaikis, kol galiausiai kaiką sumąstė.
-Matau, kad tu kažko lauki, o ir man iki 15 reikia atrasti labai fainą žmogų. Tad tikėkimės, kad daugiau nebesusimatysim,-šyptelėjo rudaplaukis lėtai pakildamas nuo žemės.