[Skarletė Siuzana Vein]

Sulyg pirmaisiais rytinės aušros spinduliais pabudo rausvauodegė Žemuogė, savo kniaukimu pažadindama kitas kates bei Hannah, kuri šiandieną, tokį anktyvą pavasario rytą niekur iš lovos bristi nenorėjo, bet pareigos yra pareigos ir netrukus purpurinių palukų savininkė įžengė į klasę ir skaniai nusižiovavo. Šiandien mokinių laukė vienintelė šiais metais bendra kursų pamoka, tad stalų gerokai padaugėjo, o, kad užimtų mažiau vietos patalpoje - buvo sustumti po du, kad prie vieno kvadrato atsisėstų po keturius mokinius. Ant kiekvieno stalo paguldė po vieną didelį, identišką stalo formui ir dydžiui, popieriaus lapą bei į permatomą plėvelę sudėtus įvairių spalvų dažų lapelius. Nepamirškime ir kiekvienam mokiniui paruoštą šokoladinę varlytę, kuri buvo jau banali mokytojos tradicija. Pradėjus rinktis vaikams, profesorė paprašė neliesti jokių ant stalo padėtų daiktų, apart varlių ir nesitraukti knygų, rašalo, rašymo priemonių ir panašiai, nes jų neprireiks.
-Labas rytas,- skaisčiai kaip ryto rasa nusišypsojo Hann,- kaip jau pastebėjote, ši pamoka kitokia. Kuom? Dirbsite visi kursai kartu. Prieš pradedant pamoką paprašysiu visų nusiplauti rankas ir tyliai vėl atsisėsti į savo vietas bei kalbėti kuo tyliau. Kol atliksite šitą prausimosi ritualą - klasėje galėsite girdėti tylią muziką,- mergina mostelėjo ranka, parodydama į maža trikoję kėdutę su baltu dubeniu ir ypatingu vaneniu, prie kurio jau rikiavosi dešimtys mokinių. Viena kita iš penketo katė nuvinguriuodavo tarp eilės, sužadindama vienų ar kitų dėmesį, todėl Hannah vėl mostelėjo ranka ir katės sugrįžo į miegojimo būseną.

Nusiplaunate rankas, atsisėdate, taip pat galite kalbėtis su mokytoja ar draugais.

[Elzė Merė Smitherson]

  Su pirmaisiais saulės spinduliais atsikėlusi, kai dauguma dar miegojo Šerė tyliai, besvajodama, kartais sustodama pažiūrėti paveikslų nutipeno į kabinetą. Kiti mokiniai jau rinkosi, tad ji nebuvo labai ankstyva. Atsisėdusi prie vieno iš priekinių stalų, ji suvalgė varlytę ir pradėjo laukti kitų mokinių. Išgirdusi mokytojos kalbą, ji viena pirmųjų atsistojo eilėje, ir ėmė plautis rankas maloniu, šiltu vandeniu. Tuo metu klasėje pasklido tyli, rami, kaip jos tėvai pasakytų ,,relax'' muzika. Nusišluosčiusi rankas, ji atsisėdo į vietą. ,,Tikiuosi šiandien piešime, o dievinu dailę... Tikiuosi taip ir bus, nebent hmm... Rašysim didelį, spalvotą rašinį, kaip išnyko du kelmuoti slibinai..." Nuo tokių minčių jai pačiai pasidarė linksma, ir ji nusijuokė...

[Daniela Kravitz]

Daniela atėjo ankščiau nei visada, beeidama rišdamasi plaukus į laisvą kasą - ji manėsi pavėlavusi, tačiau tik atėjus suprato, kad yra viena iš pirmųjų. Ji nebuvo baisiai pasiilgus šių pamokų, tačiau suprato, kad laukia pirmosios pamokos po gan ilgos pertraukos. Mokytoja stovėjo ir kiekvienam paliepdavo nejudinti daiktų ant stalo. Net neįsivaizduoju, ką šiandien veiksime. Nuėjus nusiplauti rankų, girdėjo be galo tylią muziką ir mokinių pokalbius - dauguma atėjo su draugais, pažįstamais. Tikiuosi, greit pradėsime, - prieš atsisėsdama pagalvojo Klastuolė ir ilgesingai nužvelgė šokoladinę varlę - nebuvo tikra, ar ją valgyti galima. Manydama, kad pavėluos, mergina nė neužkando pusryčių, todėl dabar skrandis beprotiškai prašėsi maisto.

[Bethany Landworth]

   Šiandien Bethany buvo labai gerai nusiteikusi nepaisant to, kad žiema pasibaigė ir artėja karščiai. Net nepaaiškinsi tokios laimingos grifės nuotaikos, nes dažniausiai vos atsikėlusi jaučiasi taip, tarsi net nebūtų miegojusi ir galėtų nužudyti bet ką, kas ją nors truputį suerzins (vadinasi visus).
   Mergina įžengė į klasę ir linskmai pasisveikino su profesore. Šį kart klasė buvo pasikeitusi, penktakursė iš kart pastebėjo sujungtus suolus. Uh, ir vėl kartu reikės dirbt. Kaip atsibodo tos grupės. Tačiau net ir dar viena pamoka per kurią reikės dirbti ne vienam nesugadino Betės nuotaikos ir ji atsisėdo į pirmąjį suolų junginį prie lango. Penkiolikmetė ėmė apžiūrinėti ant stalo esančius daiktus, o pamačiusi šokoladinę varlytę nusivaipė. Nemėgo šokolado, tad paliko jį nepaliestą, gal kas kitas norės. Tada nuskubėjo plautis rankų, tačiau ten jau buvo susidariusi eilė, kuri, pasirodo, taip pat greit išnyko kaip ir susidarė. Betė įmerkė rankas į vandenį, šiek tiek patrynė, nušluostė į apsiaustą ir galiausiai grįžo į savo vietą begalvodama, kas gi prie jos atsisės. Aišku, labiausiai ji norėtų Andromedos, bet jos jau kuris laikas nematė, tad, ko gero, ir dabar nepasirodys. Dar yra Lisettė, kita geriausia Bethany draugė. Kitas dvi vietas gal būt galėtų užimti ketvirtakursės grifės Claudie ir Klarė?..               
   Penkiolikmetės žvilgsnis lėtai nukrypo prie lango ir trumpam ji užmiršo viską, nes prieš akis tviskėjo truputėlis sniego, kuriuo ji norėjo pasidžiaugti, kol ir jis neištirpo.

[April Wolstenholme]

Nepaisydama skausmingo ankstyvumo ir džiūgaudama dėl pavasario, gėlių žydėjimo sugrįžimo bei artėjančio gimtadienio (šis mergaitei buvo viena laukiamiausių metų švenčių), Eiprilė linksmai įsliuogė į magijos istorijos kabinetą. Tiesą sakant, ne visai buvo nusiteikusi mokytis. Ir kas čia per mokslai galėjo būti, kai jau, regis, taip greitai bus paskutinysis ir į vasaros džiaugsmus išleidžiantis skambutis? Viskas turėjo būti labai linksma, juo labiau, kad is stalai buvo šitaip sustumti, o kur dar tie visi spalvoti dalykėliai ir šokoladinės varlės! Vos spėjo klestelėti į pirmą pasitaikiusią vietą, dvylikametės ausis pasiekė profesorės nurodymai. Eiprilė nežinojo, kodėl pirmoji užduotis buvo būtent tokia - juk šįryt rankas plovėsi ir tikrai ne sykį!
Taip ir skendėjo savo mažyčiuose apmąstymuose, kol laukė eilėje. Mėgavosi ta magiška muzika, šypsojosi, stengėsi atrodyti draugiška - juk būtent tuo ir pasižymėjo jos koledžas. O dar tos katės! Rudaplaukė smalsiu žvilgsniu jas nusekė.
O kai galiausiai viskas buvo baigta, nužvelgė klasę. Pažįstamų nepastebėjo, tad nusprendusi, jog įsikišti į kitas, regis, vieni kitus pažįstančių mokinių grupes šiandien neturi didelio noro, patraukė prie laisvo stalo. Veide spindėjo šypsena, Eiprilė dairėsi po klasę, ieškodama ko nors, kas taip pat neranda sau poros ar nenori šiandien sėdėti vienas.

[Klarė Konė Karter]

Pagaliau saulėta diena. Kurnėdama painiais koridoriais mėgavosi šiluma, kuri lėtai šildė storas pilies sienas. Pelėsį tirpindamas į Hogvartsą veržėsi šioks toks pavasaris. Apsiaustas plevėsavo nesuvaržytas sagų, kurias susagsčius būtų buvę velniškai karšta.
Įėjusi į kabinetą pastebėjo neįprastą suolų išdėstymą. Ir vėl grupės, o juk Klarė žymiai labiau mėgo dirbti viena, kai rezultatas nepriklausė nuo kokio galimai lepšiuko. Nors ir pati nebuvo itin gabi, tačiau atiduodavo visas jėgas.
Pasisveikino ir apsižvalgė stebėdama prie ko galėtų prisėsti, dažniausiai pasirinkti tuščią suolą po to kainuodavo brangų laiką, kurio metu galėtų įveikti pamokos užduotį ir tingiai sudribti kėdėje.
Pastebėjo prie vieno kaip tyčia prie lango (tinkamo stebėti aplinką kai nebuvo ką veikti) esančio suolo Bethany, su kuria kaip tik neseniai dirbo žiobarotyroje. Priėjusi priešais esančias dvi laisvas kėdes kreipėsi į penktakursę.
- Galima? - Beveik įsitikinusi, kad prie stalo jau sėdinti grifė leis prisijungti, pasidėjo daiktus ant kėdės. Neskubėdama stojo eilutėn prie vandens, kuris tikriausiai nebuvo toks jau ir paprastas, jei visiems rankas reikėjo mirkyti į vieną bliūdą.
Grįžusi į vietą atsisėdo ir nusičiupo šokoladinę varlę. Pažiūrėjo į kitoje suolo pusėje įsirangiusią bendrakoledžę.
- Turiu silpnybę šokoladui. - Prisipažino penktakursei prieš sugrūsdama šokoladą ten, kur jis ištirps lyg sniegas prieš šios dienos orą.

[Skarletė Siuzana Vein]

Kai visos mokinių blogybės atsidūrė tame dubenyje, Hannah skubiai jį ištuštino ir pradėjo aiškinti užduotį:
-Šiandieną užduotis gana paprasta. Žinau, daugelis jūsų spėjo - užduotis vyksta grupėmis. Žinau ir tą, kad labai mažas procentas mėgsta tokias užduotis, bet negaliu nukrypti nuo mokymo programos, tad kartą per metus dirbti grupėse, porose tikrai teks,- mergina atsikvėpė,- ant stalų matote didelį sulyg stalo forma baltą popieriaus lapą ir daug spalvotų popieriaus lakštų. Norėčiau, kad pirma išklausytumėte visas visas užduotis, o tada laiptelis po laiptelio jas vykdytumėte,- profesorė vėl nutilo ir atsigėrė gurkšnelį vandens su geltonąja citrina.
-Pirmoji užduotis. Išsirinkite visi po norimos spalvos popieriaus lakštą ir pasirinkite ranką, su kuria jūs nerašote. Tai yra, jei esate dešiniarankis, rinkitės kairę ranką, jei kairiarankis - dešinę. O tada pilną delną spauskite į spalvotą lapą, kad dažai persikeltų ant odos, o tada greitai, kad jie neišdžiūtų prispauskite jau spalvotą delną prie balto popieriaus lapo ir palikite ten įspaudą. Jūsų ranką liks vėl švari. Antroji užduotis. Pasiskirstykite poromis, po tris arba po keturis. Savo ranką, tokią pačią, kokia dirbo jūsų komandos draugas prispauskite prie jo įspaudo. Ant rankos dažų vėlgi neliks. Tiksliai prispaudus delną turite pamatyti vieną iš draugo prisiminimų praeityje. Šią užduotį, jei dirbate porose atliksite du kartus kiekvienas, jei trise - du kartus, jei keturiese - pasirinktinai, arba du arba tris, jei norite, galite daugiau. Žiūrėsime pagal laiką. Galite pradėti,- šyptelėjo mokytoja ir atsisėdo prie savo stalo.
-Beje,- iš kėdės šūktelėjo mergina,- kai baigsite darbą, ant mažyčio lapelio užrašykite atsakymą į šį klausimą - Kodėl svarbu žinoti kito praeitį? Už atsakymą irgi gausite taškų,- pagaliau profesorė vėl atsisėdo, ant stalo padėjusi mažytį krepšelį, į kurį mokiniai mes savo lapukus.

Į pamoką nevėluojate. Darbas gali būti atliekamas su įsivaizduojamu draugu/draugais, t.y. prispaudžiate ranką prie įsivaizduojamo žmogaus įspaudo ir pamatote tai, kas yra jūsų išgalvota. Yra ir kitas variantas - dirbate su realiu, pamokoje sėdinčiu draugu, bet prisiminimas turi būti iš jo RPG istorijos, arba tas, kurį jis pats pasako jums. Žinau, čia labai sudėtinga, tad laukiu klausimų. Darbą atlikite per mažiausiai 2-3 įrašus.

[Daniela Kravitz]

Profesorei paaiškinus užduotį, mergina nieko nelaukusi pradėjo. Tai nebuvo labai sunku, bent jau pati pradžia, tačiau vis dėlto jai atrodė, kad taip atskleisti kažką iš praeities yra labai asmeniška, juolab tu net nežinai, ką porininkas pamatys. Ar galima atsisakyti užduoties? Visai nenoriu, kad kažkas landžiotų mano atsiminimuose, - niūriai pagalvojo Daniela ir tvirtai nusprendė susirasti porininką, kuris arba labai geras draugas, arba visai nepažįstamas, nieko nesuprasiantis.
Kravitz palinko prie spalvotų popierių. Ilgai nemąsčiusi pasirinko blizgią juodą kortelę ir išsitraukė ją iš plėvelės. Tada prispaudė delną ir palaikė kelias sekundes, dėl visa pikto. Atitraukusi ranką skubiai prisitraukė baltąjį lapą ir taip pat prispaudė delną; palaukė dar ilgiau ir tada atsargiai pakėlė jį. Delnas buvo švarutėlis, o ant popieriaus liko juosvas, vietomis neryškus stačiakampis. Viskas pasibaigė labai greitai, tad Klastūnyno globotinė suskato ieškoti partnerio. Danielai nesinorėjo vaikščioti po klasę ir trukdyti mokinių, be to, pati būtų mieliau dirbusi viena. Gal kas nors pats prieis...

[Amaltėja Nereidė Barnard]

Šokoladinės varlės - ko gero vienintelis dalykas, traukiantis Kamilę į magijos istorijos kabinetą. Na, negalėjo ir teigti, kad pati pamoka nebuvo įdomi, tačiau pasnausti ir pagulinėti lovoje taip pat buvo visai nieko.
Suvalgiusi tą šokoladinę padaužą, rudaplaukė nusprendė, kad pats laikas būtų susirasti dar vieną vienišą sielą, kuriai pravestų pora papildomiems taškams uždirbti ar šiaip linksmai pabendrauti.
Apsidairius aplink klasę, mėlynos Kamilės akys užkliuvo už panašaus amžiaus mokinės, kuri, regis, taip pat ieškojo porininko. Skubėdama, kad niekas nepavogtų būsimos draugės, prancūzaitė pripuolė prie jos suolo ir su užpakaliu bumbtelėjo ant kėdės priešais.
-Sveika,- mandagiai šyptelėjo,- gal norėtum dirbti kartu, eee, jei tu nesusitarus, aišku,- Klastūnyno globotinė sukikeno ir ėmė pirštais sklaidyti visus spalvotus popierėlius, svarstydama, kokią čia spalvą išsirinkus, ir ar tik naujoji draugė nepamatys kokio nors gėdingo nutikimo iš prancūzaitės praeities.

[Elzė Merė Smitherson]

 ...prie jos atsisėdo pirmakursė mergaitė iš švilpynės, kiek Šerė sužinojo, jos vardas buvo Rožė. Mergaitė pasirodė visai nedrąsi ,,nagi nejau iš jos teks plėšt po vieną žodį... Mokslų metų pradžioje ir aš buvau tokia. Tikėkimės čia bus ne kalbėjimo pamoka'' Išklausius mokytojos brunetė sunerimo ,, o varge, gerai, kad jos nepažįstu... Tiek daug gėdingos praeities... Na nėra tobulų žmonių, bet ta mergytė atrodo daug geresnė už mane'' Nedvejojus ji išsirinko tamsiai raudoną lapelį, išvyniojo kaip kalėdinę dovaną iš plėvelės ir prispaudė prie kortelės savo jautrų delną. Skubiai prikišusi prie lapo, ji atspaudė delną ,,jaučiuosi kaip vaikų darželyje'' Ant delno nebuvo ne žymės, kad buvo liesta dažų:
-Nori dirbt kartu?- paklausė ji. Šviesiaplaukė prieš ją sulinksėjo galva, kaip ženklą, kad pritaria.

[April Wolstenholme]

Kas ieškojo, tą surado, nors gal ir ne visai taip sakoma. Eiprilė nudžiugo išvydusi prie jos prisėdusią mergaitę - nepažinojo jos, bet argi darbas poromis nėra puikiausias būdas užmegzti pažintį?
- Labas, žinoma, - džiugiai atsakė. - Aš Eiprilė.
Juk reikėtų žinoti vardą žmogaus, kurio prisiminimuose knaisiosiesi, tiesa? Švilpiukė kiek nejaukiai sukikeno. Išklausius profesorės aiškinimą, buvo šiek tiek nesmagu dėl to, ką galėjo pamatyti pati ir klastuolė. Bet.. jeigu neveikei nieko gėdingo, nėra ko bijoti, tiesa? O rudaplaukė nesijautė dariusi ką nors bloga. O žinojimas, ką kitas veikė praeityje, gali būti nebloga geros draugystės pradžia.
- Gal jau ir pradėkim? - paklausė draugiškai nusišypsojusi.
Peržvelgusi ant stalo gulėjusius lapelius, per daug negalvodama čiupo žalią. Kruopščiai ant jo prispaudusi kairiosios rankos delną, dar kruopščiau šį dėjo ir lapo. Nors ir atidžiai klausėsi profesorės, vis tiek maloniai nustebo pamačiusi, kad jokios dažų žymės neliko. Magija! Viską atlikdama stengėsi galvoti apie ką nors gražaus, tokio, ką prisiminti smagu ir negėda, pavyzdžiui, krikštamotę Lilly.
- Tavo eilė, - mirktelėjo suolo draugei.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

-Kamilė,- Klastūnyno globotinė paėmė Eiprilės ranką ir draugiškai ją papurtė. Puiki naujos draugystės pradžia, kol tik naujoji draugutė nepamatė kažko tokio, dėl ko pati Camille tikrai nesididžiuoja. Mergaitė jau dabar įsivaizduoja, kad pamokos eigoje šios skruostai bus tokie raudoni, kad matys net tie, kurie dabar kosmose į Žemę žiūri iš viršaus. Kas, jei April pamatys, kaip prancūzaitė per kažkurią pamoką, kuri vyko lauke, įlipo į kažkokio tai gyvūno išmatas ir visą pamoką smirdėjo, o dar ir kažkokį kitą mokinį apkaltino pabezdėjus!
Visgi naujajai draugei, rodos, visai nė motais! Ši ramiai dirba mokytojos užduotą darbą, tarsi nieko gėdingo nebūtų padariusi. Argi jai ne vienuolika ar tai dvylika metų? Juk tai toks didžiulis amžiaus tarpsnis, o per jį tiek visko galėjo įvykti!
-Žalia visai gražiai atrodo su oranžine, a?- šyptelėjo klastuolė, žvelgdama į šalia sėdinčios draugės delno antspaudą,- bet man nepatinka oranžinė, todėl tebūnie melsva,- Milė išsirinko gražiausio mėlyno atspalvio popierėlį ir ant jo prispaudė savo nediduką vaikišką delną. Mergaičiukei buvo įdomu apžiūrėti visą šią magiją (dar niekada nebuvo mačiusi, kaip dažai atsispaudžia nuo popieriaus), tačiau pro ausis nepraleido fakto, kad šie dažai greit džiūva, tad teko paskubėti, o dar netyčia būtų palikusi su mėlynu delnu visą gyvenimą.
Klastūnyno globotinė prispaudė prie popieriaus delną, šiek tiek jį palaikė ir visai netrukus ant didžiulio balto popieriaus lapo puikavosi dvi nedidelės mokinių rankytės.
-Gal pradėk tu?- gyvatėlė maloniai šyptelėjo.

[Elzė Merė Smitherson]

...gal pradedam?- paklausė Šerė. Šviesiaplaukė pasislinko ir užleido vietą prie salotinio įspaudo ,,1,2,3 pradedam'' Šerė nusikėlė į Australiją, Rožei tada buvo 10 metų:
- Mam, bet kodėl mes išvažiuojam?
-Mažute, žinau jog tau sunku, bet tėtis pateko į bėdą... Tavo vietoje aš imčiau krautis daiktus, hmmm... Duodu tau tėčio prailginamą lagaminą...
- t,t-aaiii mes visam laikui?
- na, niekada nesakyk niekada, bet grįžti neplanuojam,- ramiai guodė mama,-  įstosi į hogvartsą, jau gavai laišką, dar...
-Jau?
-taip jau, o aš įstosiu į kažkokį Penktą kursą ir atrodysiu kaip... Šokoladinė varlė, kuri privalo rūpintis savo galima sakyti žiobare,- įsikišo ko gero Rožės vyresnoiji sesė:
-nevadink sesės žiobare,- jos su mama ilgai dar riejosi, bet Rožė tylutėliai pasišalino ir nubėgo į savo dailų kambarėlį, apsiverkė ir puolė krautis daiktus
    Oho, tarė ji grįžusi į realybę. Rožė dar buvo pasinėrusi į prisiminimus ,,burtininkų yra ir Australijoje''...

[Elzė Merė Smitherson]

... ji antrą kartą pridėjo delną prie salotinio įspaudo ir šį kartą nukeliavo jau į Londoną
-kas galėjo pagalvoti, nešyklė -senos senutės, kuri negali išsiplauti kojų dėl senumo, sena tapkė... -zirzė sesė:
- tik nepradėk, tėtis sakė turi trijų aukštų namą, kur kiekviena turės atskirai po vonią, kambarį ir balkoną... O štai ir jis, atrodo įspūdingai, mums niekada netrūko galeonų o chi chi...- mama nusijuokė, bet sesės nesuprato kodėl. Užėjusias namo, jas pasveikino ligotai atrodantis tėtis:
- o cho cho... Aš jūpči... Atsiprašau susirgau tropiniu uždeghimu... Man reikia padėti išsigydyti ochmm... bėkit į savo kambarius, išsikraukit ooo ašaaapči...
-mergytes bėkit, o aš padėsiu tėčiui,- švelniu balseliu, jas lyg išviliojo mama. Rožė nubėgusi į antrą aukštą ne nespėjo atsidaryti lagamino, kai ją žemyn jau kviečia valgyt:
-Mam, aš nenealkana
-suvalgyk bent pusę šaukšto čia vaistai nuo apsikretimo
-geeerai,- atsakė Rožė. ,,Sriuba'' jai buvo visiškai neskani, bet prie stalo ji pasiliko ilgiau, kad pabendraut su tėčiu. Tą kart ji pirmą kartą per savaitę nusišypsojo
    Rožė dar buvo prisiminime ,,nejau mano prisiminimai tokie ilgi? Ach, teks parašyt ir atsakymą'' paėmusi gabaliuką popieriaus, ji užrašė taip:

,, kito praeitį žinoti svarbu,
 nes tik taip gali sužinoti kas jis iš tiesų''

,,gal tiks'' pagalvojo ir įmetė į dėžutę