0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Pirma Žiobarotyros pamoka visiems kursams (MSS)
« Atsakymas #45 Prieš 6 metus »
 Velnias. Tokia buvo pirmoji grifės mintis, įsitikinus, kad čia tikrai maras. Nosį rietė pūvančių lavonų ir nešvardos dvokas, Clau net pagalvojo, kad geriau jau nebūtų buvus atėjus į pamoką. Net ir ateidama į pamoką prisidirbu. Šaunu.
 Mokinė išpūstomis akimis žiūrėjo į visą tą vaizdą. Pro mažą kaimo namuko langelį pasimatė sublizgusios akys. Maža purvina mergytė sėdėjo name ir spoksojo į atvykėlę. Spėjau dar sykį prisidirbti. Maro lauke stovintis ir nieko nedarantis žmogus atrodytų tikrai įtartinai. Bent neužsikrėsiu. Tikiuosi. Grifė nubraukė ant akių užkritusią šviesią sruogą ir žengė į priekį. Pala pala. Šviesią? Amnetos plaukai visada buvo tamiai rudi, net nepanašūs į tuos, kuriuos prieš akis ką tik matė. Ketvirtakursė nužingsniavo link kažkur bėgančio, tekančio ir čiurlenančio upelio. Priklaupus ant sudžiūvusios žolės, pažvelgė į beveik dumblu virtusią vagelę.
 Į vandenį žiūrėjo ne ji. Sakytum trisdešimties metų liekna šviesiaplaukė moteriškė su išraiškingomis, bet deja, pilkomis akimis. Pirmosios nerimo raukšlės jau raukė kaktą, o ano meto drabužiai buvo purvinos melsvos spalvos. Išdžiūvusi lyg per badmetį, pavargusiomis akimis moteris žiūrėjo į savo atvaizdą. Kuo aš tapau? Šviesiai šviesiai rusvų plaukų savininkė pasitaisė kuodą ir žvilgtelėjo į dangų. Karšta. Saulė kepino vis stipriau, danguje nesimatė nė vieno debesėlio, kuris bent primintų lietų, o upelis siaurėjo ir vis labiau virto šlapio dumblo pelke. Judinkis, dykaduone. Nesėdėsi juk čia visą dieną. Taigi, tinginė tingiai atsistojo ir prisidengusi akis nuo saulės priėjo prie vieno iš namų durų.
 Dun dun dun! Pasigirdo kaulėtos moters rankos beldimas ir durys greitai atsivėrė. Tarpdury pasirodė vidutinio amžiaus tamsiaplaukė. Skepeta prisidengusi nosį ir burną, it dėl saugumo kažką suburbuliavo.
 -Ką sakėt?
 Paklausė atvykėlė. Moteris pažiūrėjo į ją it iškritusią iš mėnulio. Kiek atsidengė burną ir sumurmėjo:
 -Kongi to per žmogėns?- gal dabartiniame pasaulyje tai nuskambėtų keistai, bet nepamirškim, kad ankstesnė kalba buvo... Kiek kitokia.- Dila sakė, matą tavę laukan ėjai. Ko bastąis kąi šitąip viską sergą?
 -Aš esu Sondra,- bandė mėgdžioti kalbą, iškraipydama sugalvotą vardą ,,Sandra".- Ėnau katė gaudėt.
 -Tą? Raganą! Ant laužą!
 Išgirdusios namo šeimininkės riksmą, iš kampų pradėjo bėgioti žiurkės, o kambary esanti mergaitė jas ėmė vaikyti ir gaudyti.
 -Mamyt! Sugavau tlis!
 Dauguma žiurkių išbėgo iš namo į lauką, o tas nelaimingąsias tris vargšeles mergaitė, kurios akys ją sekė anksčiau, paėmė už uodegų ir per jas trenkė su knyga. Iš baisaus vaizdo mūsų sekama įsibrovėlė sukando dantis, o prieš pat nosį užsitrenkė durys. Ji stovėjo prie slenksčio ir galvojo kas čia per velnias vyksta. Ar čia aš kažką blogai pasakiau, ar ji ne tą suprato? Juk norėjau ieškoti katės... Dabar ji apsidairė. Būrelis žiurkių, išbėgusių ir nesvetingosios moters namo, dabar nubėgo į priešingoje pusėje esančią apgriuvusią lūšną. Lentos buvo išklibėjusios, o kelių išvis nebuvo. Gal sukūreno, o gal kas pavogė. Nežinia, bet svarbiausiai, kad per plyšius viskas matėsi. Žiurkės it vorai lipo ir lindo į lūšną per žemiausiai esantį plyšį. O toje lūšnoje ne pyragai. Lyg pūslėti žmonės guli lovose ir labai primena tuos, kurie čia pat, už poros metrų mėtėsi negyvi. Iš lūšnos išlindo senukas. Sukosėjo taip stipriai, kad net kelios lentos sudrebėjo. Claudie (ar Sandra, nežinau kaip vadinti) pribėgo prie jo ir norėjo padėti. Bet jis tik griuvo ant kelio ir dar kartą sukosėjo į saują. O tada jo gyvybė užgeso. Parklupusi ant kelių mokinė išpūtus akis žiūrėjo į mirusį senuką, kuris kažką laikė saujoje. Pragniaužusi jo kaulėtus pirštus, ji išvydo nedidelę raudoną skepetą. Pirštu atsargiai palietė medžiagą ir nustėro. Kuo greičiau patraukė pirštą ir kraują, buvusį ant jo, nuvalė į lavono drabužius. Žmogus nebuvo pažįstamas ar į ką nors panašus, bet vis vien tai yra ŽMOGUS. Akys sudrėko, skruostu nuriedėjo vienintelė ašara. Ji atsistojo ir žvilgtelėjo į prieš jos akis užgesusios gyvybės apvalkalą.
Ilsėkis ramybėje, senuk...
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Pirma Žiobarotyros pamoka visiems kursams (MSS)
« Atsakymas #46 Prieš 6 metus »
Vos gydytojui suleidus vaistų ir išėjus iš kabineto, Elena pasijautė labai silpnai. Stengėsi surasti ką nors, su kuo būtų galima atsirakinti spynas. Vos pasukusi galvą į dešinė pusę, pamatė arti staliuką ant kurio buvo su savaržėle susegti lapai. Kadangi jie buvo arti, Elena bandė juos pasiekti. Vos palietusi lapo kampelį, mergina ėmė po truputį traukti jį į save. Tik lapas atsidūrė ant jos kelių, Elena pamatė merginos nuotrauką, virš jos buvo merginos vardas ir pavardė. Džeinė Adams. Elena išplėtė akis ir palenkusi galvą su dantim bandė atversti kitą puslapį.
Vardas, pavardė: Džeinė Adams.
 Ši mergina serga psichinėmis ligomis, žaloja save, grąsina kitiems.
Gydymas: Elektros šokai jog apsiramintų ir visi kiti reikiami dalykai.

 Vos Elenai perskaičius kas jai bus, suprato, jog iš čią galbūt gyva neišeis. Nieko nelaukus su dantim nuėmė savaržėlę, išlankstė ją ir bandė atsirakinti. Vos atsirakinus vieną ranką, Elena greitai pasiėmė savaržėlę normaliai ir bandė atrakinti kitą ranką. Sėkmingai atsirakinus kitą, mergina pasilenkė prie kojų norėdama atrakinti ir jas, tačiau jau buvo per vėlu. Tik pasilenkus prie jų, pro duris įėjo šeši gydytojai ir pamatę ką daro Elena, staigiai pribėgo prie jos. Prirėmę ją prie kėdės ir vėl prirakinę, nuleido kėdę taip, kad Elena gulėtų ant nugaros tiesiai. Vos vienas gydytojas priėjas prie jos su nelabai maloniu daiktu, pasilenkė prie Elenos galvos ir kažką labai skausingai darė.
 -Ereto! Ereto! Ereto!- verkdama šaukė Elena ir muistėsi norėdama kad jie liautūsi.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Pirma Žiobarotyros pamoka visiems kursams (MSS)
« Atsakymas #47 Prieš 6 metus »
 Nors viduje tiesiog kriokė lietus, bet jis neplovė ketvirtakursės ašarų. Nes nebuvo nei lietaus, nei ašarų. Jei palūši, didesnė tikimybė, kad neatsikelsi. Šviesiaplaukė moteris perbraukė ranka per sijoną ir nustebo apčiuopus kažką keisto. Rudas pagaliukas, kuris vadinamas burtų lazdele buvo čia. Lazdelė lyg suteikė pasitikėjimo savimi, bet čia, žiobarų pasaulyje tebuvo menkas pagaliukas, sugebantis tik pakviesti profesorę. Ne, nekviesiu. Dar nėra taip blogai. Po kojomis pasimaišė stora žiurkė ir graužikė be jokios baimės užlipo ant sekamos grifės bato. Neišsigandus mokinė stabtelėjo ir nupurtė nagais ir dantim įsikabinusią storulę. Pamačiusi kiek pravertas kito namelio duris, nuskubėjo į tą pusę.
 Namelis čia buvo gan gerai išsilaikęs, žinoma, lyginant su kitais. Mums, hogiečiams čia tebūtų menka lūšnelė. Lipant keliais žemais , batų nutrintais laipteliais girdėjosi jų dejonės. Ši susidvejinusi asmenybė pabeldė į duris ir greit atsirado tarpelis. Į ją žiūrėjo suvargusio senuko akys.
 -Raganikė!- kaip jam per garsiai tarė ir užtrenkė duris. Clau visai sutriko.
 Toliau bandė ieškoti kitokio namelio. Bet visur buvo tik lūšnos, žiurkės ir lavonai. Užsukus buvo ir į centrą, ten veikė ale ligoninė. O iš tikro tik dvi moteriškės lakstė aplink ligonius ir beveik negalėjo niekuo padėti. O atokiau sėdėjo maža mergytė. Lyg niekam nereikalinga, pilkšva ir nieks neatkreipė į ją dėmesio. Ragana vadinama moteris priėjo prie mergytės. Dar keli ligoniai, turbūt sergantys maru pradėjo šnibždėtis. Sandra pritūpė prie mergytės ir jau norėjo ko nors paklausti.
 -Raganikė! Eik pos savą seserys arbo būsį sudegyta!- keisti žodžiai paliko mažylės lūpas ir Amnetai prireikė daugiau laiko suprasti ką ji pasakė. Seseris? Mažė ir dauguma kitų parodė į namelį, esantį ant kalno. Sandra atsistojo ir nežinia kodėl, turbūt iš smalsumo ėjo link kalnelio.
 -Ragana norėj numaryt mergiotą,- tokie ir panašūs žodžiai sklido už Clau. Beveik norėjosi verkti, nes buvo apkaltinta tikrai neteisingai. Tad tik greitai kulniavo į kalną. Kiek ten pamoka tęsiasi? Valandą? Kiek man laiko teliko? Dabar kopiant vėl prisiminė galvos skausmą. Prie jo buvo kiek pripratusi, bet lipant stačiu šlaitu galva tiesiog norėjo atsiskirti ir nusiridenti žemyn.
 Sausa žolė lūžinėjo po Clau kojomis, sausra alino ir žemę. Mažutė iš kažkur atsiradusi laukų pelytė pamačius vieną sėklelę nubėgo tolyn, o radus ją įsitempė į mažulytį urvelį. Ir jos gali greitai nelikti dėl šios sausros. Pamintilėjo stabtelėjusi ir nusibraukė prakaitą nuo kaktos. Eiti darėsi vis sunkiau, o kažkur fone (o tiksliau - grifės mintyse) skambėjo apkalbos ir šnabždesys. Užtilk tu pagaliau! Amneta galų gale atsidūrė pri namelio, kur kaimiečiai kalbėjo esant jos seseris. Paskutinė galimybė. Arba šis namas, arba neįvykdau užduoties. Mintyse dr pabandė apsiraminti.
 Tuk tuk tuk! Pasigirdo beldimas. Netrukus duris atvėrė kitaip nei visi kiti apsirėdžiusi moteriškė. Ji buvo... Švari. Kitaip nei kiti, į ą žiūrėjo ne piktu, o nustebusiu žvilgsniu. Pakvietė į vidų ir ten pasigirdo garsus kačių miaukimo choras. Tai mane čia pasiuntė... Dėl katės? Gal kiek nusivylė, bet neprarado vilties. Namuko šeimininkė ją atvedė į patalpą, kur buvo dar šešios panašiai vilkinčios moterys. Ir visos jos buvo panašios.
 -Seserys! Suloukėm svėčio!- paskelbė ir visos greit pakėlė akis nuo rankdarbių. Nustebusios žiūrėjo į Sandrą it į aštuntą pasaulio stebuklą. Prie jų visų susirinko po septynias kates. Taip! Iš viso buvo 49katės, kurios baigė savo miaukimo konkursą ir šiuo metu tupėjo. Ir bvo taip pat nustebusios.
 -Sveikos,- pasisveikino Sandra.- Kap jūs tepat su teik katų? (kaip jūs telpat su tiek kačių)
 -Tepam tepam. O tava koki vėjai atpūt?- paklausė ta, kuri turėjo septynias baltas kates.
 Claudie galvojo kaip atsakyti į šitą klausimą. Tiesiog jautė, kad šitas reikalas kažkuo susijęs su katėmis.
1. Ją vadino ragana dėl kačių ieškojimo.
2. Visur pilna žiurkių.
3. Katės jas gaudo.
4. Žiurkės = nešvara.
 Penktąjį punktą ji sužinojo būdama mokykloje. Niekada nemaniau, kad prireiks istorijos pamokų tokiems dalykams. Ačiū, mokytoja!
5. Žiurkės platina ligas.
 Taigi, jau buvo aišku kodėl reikia kačių. Tik kaip tai pasakyti keistąja kalba?
 -Mon raik jūso katų. A galėtumat pakolyt?
 Seserys keistai susižvalgė. Buvo tikrai aišku, kad jos neserga maru. O ant kalno žiurkių irgi nesimatė.
 -Galim paskolyt porai valadų. Paskui atais daug žurkų namon,- pasakė ta, kuri turėjo septynias juodas kates. Visos seserys piktai pasižiūrėjo į ją ir paklausė.- O jan motaris jas nuvas iki gyvanimo galą?
 -Nenuvasiu,- greit paprieštaravo Sandra.- Jos išgaudis žurkes namose ir bus pavalgą.
 Išklausiusios pasisakymo, jos sutiko ir pridūrė, kad katės pačios sugrįš. Claudie padėkojo ir lipo stačiu kalno šlaitu kartu su visomis 49katėmis. Septynim juodom, septynim baltom, septyniom pilkom, septynim rusvom, septyniom ryžom, septyniom rainom ir septyniom pereinamų spalvų (siamo ir panašiai). Su tokia armija ji greitai nusileido žemyn (juk žinoma, kad lipti sunkiau nei nusileisti) ir apsidžiaugė, kad nereiks lipti dar kartą. Nusileidusios katės it patrkusios ėmė gaudyti žiurkes. Pikti kaimelio gyventojų žvilgsniai jas sekiojo. Vienas net bandė mažą baltutę katytę užmušti, bet ta išrietė nagus ir apsigynė. Žinoma, žmogus liko apdraskytas.
 Bet žiurkes išgaudyti - ne vienos dienos darbas. O ir mokinė nutuokė, kad liko nedaug laiko. Susikvietus kates pasakė:
 -Aš turio išaiti. Bot jūs ataikit ir kitą ir dar kitą deiną,- katėms linktelėjus, ji paliko jas gaudyt žiurkių, o pati nuskubėjo į tą vietą, kur atsirado šiame Dievo pamirštame kampelyje.
 -Manau, kad užduotį atlikau,- tarė jau įprastai. Su tais žodžiais mokinė atsidūrė klasėje.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Raven Krystall Walters

  • Burtininkė
  • ***
  • 57
  • "It's a shame that eats man whole"
Ats: Pirma Žiobarotyros pamoka visiems kursams (MSS)
« Atsakymas #48 Prieš 6 metus »
Vienas po kito mokiniai žengė pro Mirjam sukurtą portalą. Vieni su baime, kiti labai, netgi pernelyg drąsiai. Po kelių minučių mergina klasėje pasiliko viena. Nervingai pasitaisė plaukus, ranka perbraukė suknelę ir prisėdo ant kėdės kraštelio, tačiau vis labiau nervinosi. Galiausiai pašoko ant kojų ir ėmė nervingai minti po klasę. Nebuvo tikra, ar parinko teisingą užduotį. Juk tai kaip rusiška ruletė - nežinia, kokią situaciją gausi. Gal kai kam jos buvo per sudėtingos?
Nervingas merginos mintis nutraukė žingsniai klasėje - grįžo juodaplaukis septintakursis grifas, kuris pirmas ir pradėjo užduotį. Šviesiaplaukė įdėmiai pažvelgė į vos keliais metais jaunesnį mokinį. Rodės, užduotis jam pasirodė ne iš maloniųjų. Ką gi, bent vienas gįžo sveikas ir gyvas. Jau geriau.
Nuleidusi galvą Mirjam iš stalčiaus išsitraukė kažkokius popierius, mėgino nors apsimesti skaitanti. Juokinga, tačiau pati profesorė net labiau nervinosi, nei užduotį atliekantys mokiniai. Dievaži, čia tau ne ant palangės sėdėti ir vėpsoti į sausakimšą gatvę. Senų grindų girgždesys pranešė, jog į klasę sugrįžo dar vienas žmogus. Šįkart mergina, irgi grifė. Mirjam blankiai šyptelėjo ir vėl palinko prie savo popierių jau kiek apsiraminusi. Jeigu du sugebėjo atlikti kas pavesta, sugebės ir likusieji. Juk tai nėra taip jau ir baisia sudėtinga, ar ne?
Atsipalaidavusi jaunoji Schwartzer atsistojo ir jau ketino eiti pasiklausinėti mokinių nuomonės apie pamoką, kai staiga kabinete, virš lentos, užsižiebė raudona lemputė, pranešanti, jog kažkam reikia pagalbos. Scheiße mintyse nusikeikė vokietė ir greitai grįžusi prie stalo nuspaudė kelis šone įmontuotus mygtukus. Po kelių sekundžių šviesiaplaukė jau atsidūrė kažkokioje patalpoje kur turėjo būti nelaimėlis mokinukas, kuriam nepasisekė atlikti užduoties pagal planą. Mirjam atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Mintyse sukirbėjo kažkoks neaiškus prisiminimas, kažkoks deja vu. Tarsi kažkas čia būtų pasilikęs, kažkas merginai taip brangus. Tačiau pašifruoti šitą keistą jausmą nebuvo nei kada, nei kaip. Šviesios sruogos draikėsi už nugaros, kol Mirjam nervingai pluošė koridoriais darinėdama duris (kurios, žinoma, atsidarė), kol galiausiai atrado savo mokinę. Akivaizdu, jog jai teko ne pats maloniausias vaidmuo - daugelis žiobarų mieliau šoktų nuo stogo, nei gydytųsi "psichūškėje". Deja, tiems, kuriems tikrai tos pagalbos reikia, tokia išganinga mintis paprastai nešauna... Be ceremonijų praėjusi šalia regis profesorės nepastebinčių gydytojų, Mirjam keliais įgudusiais (o iš kur tokie įgūdžiai pati nežinojo) judesiais atrakino spynas, kuriomis buvo priveržti mokinės riešai ir pasičiupusi ją už rankos greitai uždarė palatos duris ir atsidūrė klasėje. Nervingai persibraukusi ranka plaukus profesorė mostelėjo merginai sėstis, o pati grįžo į klasės priekį. Kol buvo išėjusi, sugrįžusiųjų gretos pasipildė.
 - Ką gi,- tyliai ištarė Mirjam.- Užduotį įvykdėte visi, lengva ji tikrai nebuvo, esate šaunuoliai. Tikiuosi, kad pamoka jums davė patirties ir žinių. Juk dažnai lazdelė ne viską gali. Peno apmąstymams tikrai turite, kai kurie, sakyčiau, net per daug. Džiaugiuosi visais, kuriems pavyko. O dabar galite eiti, geros dienos,- kiek nerišliai atsisveikino profesorė jau visai sutrikusi. Bert šiuo metu jai rūpėjo kas kita. Išleidusi (o tiksliau, išgrūdusi) pro duris paskutinį mokinį Mirjam jas užrakino ir, atsargiai apsižvalgiusi, pati žengė į portalą. Per daug ramybės nedavė keistoji nuojauta, patirta psichiatrinėje ligoninėje.