[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas von Sjuardas, žygiuodamas mokyklos koridoriumi, išgirdo mokinius šnekant apie Heloviną ir tai, kad šiemet jo praktiškai nebus. Šyptelėjęs sau iš mažumėlę nusivylusių moksleivių Sorenas pasuko link požemių, į savąją klasę.
   Kai židinyje, kuris buvo klasės priekyje, jau pleškėjo linksma ir jauki ugnis, profesorius von Sjuardas vartė moksleivių vadovėlį, sustodamas paskaitinėti tai šen, tai ten. Galų gale paskaitęs kažką iš knygos vidurio, vyras triukšmingai užvertė knygą ir švystelėjo ją į atvirą savo senovinio, puošnaus rašomojo stalo stalčių. Tuomet atsistojo ir nupėdino į savo atsargų sandėliuką. Durys į jį užsidarė, iš už jų atsklido visokie garsai: barškėjimai, čežėjimai, šnypštimai, netgi keisti garsai, panašūs į vaiko klyksmus. Po kelių minutėlių mokytojas išniro iš paslaptingo kambarėlio su dėže, pilna visokiausių ingredientų bei eliksyrų.
   Kai Sorenas jau maišė vieną iš dviejų - mažesnį - katilą su užvirusiu sidabrišku skysčiu, Spaikas išniro iš lentynos, kurioje paprastai miegodavo, ir ilgai stebėjo dirbantį profesorių.
   ,,O kam tiek daug to daikto?" - paklausė voras.
   ,,Na, pamokai ir..."
   ,,Nejaugi tu jį švaistysi tiems atsilikėliams?" - pasipiktino Spaikas. ,,Geriau supilčiau Azkabano psichui į gerklę..."
   ,,Nenusišnekėk. Per dešimtį metų vienąsyk galima palepinti mokinius." - tarė profesorius ir išvydo, kad su kiekvienu pamaišymu eliksyras darosi vis labiau auksinis.

   Sorenas įmetė po lašelį Sėkmės eliksyro į kiekvieną puodelį ant kiekvieno stalo. Po kabinetą pasklido jauki šiluma ir gardūs kvapai, arbata visuose puodeliuose buvo žaviai raudona. Vyro ranka buvo tiesi, žvilgsnis įsitempęs.
   ,,Ei.“ – sumurmėjo Spaikas, grauždamas kiškio letenėlę. Vyras krūptelėjo, ranka suvirpėjo ir keli lašai skysčio atsidūrė ant stalo. Suirzęs auksaakis dėbtelėjo į nustojusį kramtyti vorą.
,,Atsiprašau, ko čia krūpčioji.“ – gūžtelėjo pečiais Spaikas. Vyras šyptelėjo.
   – Tai ko norėjai? – suirzęs paklausė mokytojas. Staiga į kabinetą pro atviras duris įlėkė žvirblis. Aštuonkojis pūkuotas padaras kaltai žvilgtelėjo į draugą:
    ,,Na, o man lašelio neduosi?“ – paklausė jis. Paklaikęs paukštis plasnojo tai šen, tai ten, kol nutūpė prie voro, o šis staigiai išleido voratinklio giją ir jį apvyniojo. Kai tai baigė, voras žvilgtelėjo į Soreną, kad išgirsto jo atsakymą. Bet Sorenas tik sėdėjo ir gudriai šypsojosi.
   ,,Oi, supratau...“ – susigėdęs pasakė Spaikas ir pastebėjo, kad vienoje vietoje letenėlės mėsa buvo geltonesnė, negu turėjo būti. Na, kitaip tariant – su Felix Felicis lašu.

   Kai mokiniai susirinko į klasę, ant stalų Sorenas jau buvo išdėliojęs įvairiausių spalvų ir formų puodelius – gėda, kad neturėjo vienos spalvos servizo, todėl kokius rado – tokius išdalino. Eiti pas kerėjimo ar transfigūracijos profesorius, kad šis pakeistų puodelių formas ir spalvas, Sorenas gėdijosi. Na, ir dar nelabai norėjo.
   - Labas rytas, - pasveikino vyras mokinius. – Šiandien bent jau kol kas galite susidėti savo daiktus. Kol kas tik gersim arbatą bei kalbėsimės, - profesorius luktelėjo, kol mokiniai nustūmė vadovėlius į stalo kraštą arba susidėjo.
   - Šiandien pamokos tema neįprasta – kalbėsime ir pasakosime legendas, kuriose minimi tam tikri magiški skysčiai: eliksyrai, nuodai, vaistai, mtengenezos... Kas nori papasakoti pirmas? Atidžiai klausykite draugų, nes jums šių žinių gali prireikti...  A, ir tiesa... Jeigu nepatinka puodeliai - koreguokitės. Bet tik jeigu esat tikri, kad gerai mokat kerėti ar transfigūruoti. Nereikia, kad kažkas klasėje nukentėtų, - šyptelėjo profesorius.

[Rafaela Ginoble]

 Gotfreinė nedrąsiai įžengė į klasę. Praeitą pamoką buvo praleidusi, todėl dabar jautėsi nejaukiai - sąžinė baigė ją sugraužti iš vidaus. Niekada nesuprasdavo tų pseudo-mokinių, kurie sau leisdavo nelankyt pamokų. Ji, vos tik praleidusi pamoką, pradėdavo taip dėl to jaudintis, jog galiausiai nueidavo prie mokytojų ir jų atsiprašydavo.
 Galbūt ir šį sykį būtų taip pasielgusi, tačiau vis dar jautė jai pačiai nesuprantamą priešiškumą profesoriui. Nurijusi sąžinės graužatį (ar bent jau tam tikram laikui ją paslėpusi kažkur giliai savyje), susirado vietą viename iš priekinių suolų. Dailiai išsidėliojusi ant stalviršio reikmenis, grakščiai atsisėdo į kėdę ir, sudėjusi rankas, įsistebeilijo priekin.
 Niekada nesuprasdavo, kam reikia gerti arbatą per pamoką. Argi ji nėra skirta mokymuisi? Tačiau išgirdus pamokos užduotį, arbata jai pasirodė logiška - prie senovinių legendų ir mitų ji puikiai tiko. Geriau būtų nebent kakava ar karštas šokoladas su mažais zefyriukais.
 Pastūmėjo vadovėlius toliau nuo savęs, prisitraukdama puodelį su garuojančia ryškiai raudona arbata. Lyg ir norėjo kažką sakyti, tačiau jai buvo nedrąsu pirmai kelti ranką. Pasirodys kaip kokia moksliukė - o to tikrai netroško: susigadintų sau įspūdį kitų vaikų akyse, nors šie greičiausiai dar nė nebuvo susidarę apie ją nuomonės. Apsidairė - kol kas niekas neskubėjo dalintis pasakojimais, o ji nesitvėrė savam kaily. Nurijusi gerklę ir sukaupusi visas drąsos bei pasitikėjimo savimi atsargas, iškėlė drebančią ranką.
 - Aš norėčiau papasakoti legendą apie tai, kaip atsirado tam tikri magiški dalykai ir, nors ši legenda nėra tiesiogiai susijusi su eliksyrai, visgi be jų nieko nebūtų atsiradę. Na, bent jau pasak legendos. Ji pasakoja, kad seniai seniai, kai magija dar tik buvo atsiradusi, gyveno vienas labai senas burtininkas. Eliksyrai tada jau egzistavo, jai naudojosi ir žiobarai, nėnutuokdami, kad tai yra magiškos kilmės gėralas. Aišku, jie jų gaminti negalėjo, tačiau įsigydavo arba išsimainydavo iš kaimuose gyvenančių išminčių, vadinamų šamanais. Tas senas burtininkas kaip tik ir buvo vienas jų. O tie šamanai gydydavo žmones ir kitaip jiems padėdavo būtent eliksyrų pagalba. Ypač jų pagalba būdavo reikalinga tiems, kurie sirgdavo, kaip pasakytų šiuolaikiniai žmonės, depresija ar kitais psichiniais sutrikimais Žinoma, tais laikas niekas tokių ligų nežinojo, tad būdavo sakoma kitaip: esą žmones yra apsėdusi pikta dvasia, kurią reikia išvaryti. Aišku, šamanai to negalėdavo padaryti, tačiau jie sukeldavo žmonėms gražias vizijas, kurie pagelbėdavo atsikratyti bjaurių minčių. Sykį mano minėtasis magas nutarė ir pats paragauti to skysčio, kurio vis vaišindavo sunkiai sergančius. Išgėręs haliucinato, išvydo nuostabų pasaulį, pilną neįtikėtinų sutvėrimų bei jam ligi tol neregėtų vaizdinių, reiškinių. Jam taip patiko tai, ką matė, kad prisivirė sau atsargų iki gyvenimo galo, išgėrė kiek tik galėjo ir vis jas matė. O matė jis magijos pasaulį - kuriame, pasak legendos, mes gyvename. Legenda sako, kad mes esame tik to burtininko vizija ir viskas vyksta tik jo galvoje, - šyptelėjo, susigėdusi, kad pasirinko būtent tokį padavimą ir atsisėdo savo vieton.

[Clementine Martes]

Klastuolė gan nedrąsiai priėjo prie klasės durų. Ji jautėsi kiek nejaukiai, nes niekada nelankė šią pamoką. Tai buvo jau netgi nejaukumas, o baimė įeiti į tą klasę. Nors būnant tik antrakursę, bet vistiek 2 metus mokėsi čia, ir nė karto nelankė šios pamokos. Apie pačią pamoką dar labiau žinojo, Emą netgi nedomino tie nuodai, eleksyrai, vaistai.. Dėl to gal jai ir buvo baisu. Kad jos toks elgesys, labai blogai po to ant jos ir paveiks.
 Emillia prastovėjo gan ilgą laiką prie durų, nesugebėdama tiesiog įeiti į klasę. Ji stebėjo kaip kiti mokiniai su įdomumu ir gerom emocijom įeiną į klasę. Bet ne matė, kad kas nors kaip ji - eitu į pamoką su baimę. Klastuolei stovinti prie durų, pradėjo įsivaizduoti, kaip profesorius pradės į ją žiūrėti su piktomis ir su tokia kaip išraiška lyg norėtų pasakyti "kaip ji galėjo?" "ar jai sąžinė negraužia?".. Su tokiomis mintimis, ji profesoriaus dar labiau pradėjo bijoti, o kad įeiti į klasę, netgi apie tai pagalvoti buvo sunku.
 Visgi suskambo varpas ir reikėjo eiti arba ne. Deja Emi negalėjo jau kitaip. Jai jau atrodė, kad jeigu ir dabar nebus pamokoje, tai bus gal netgi ir per žiauru pačiai jai. Atidarius duris, klastuolė pažiūrėjo į profesorių, tyliai su juo pasisveikino, ir gan greitai nubėgo netgi atsisėsti kuo toliau nuo profesoriaus.
 Išklausius profesoriaus trumpus žodžius, Emilliai pati pamoka ne taip jau gąsdino. Ji pasiėmė puoduką į rankas ir pradėjo gerti arbatą. Legendas Emi žinojo nei per daug, nei per mažai. Tiesiog pakankamai. Apsižiūrėjus, beveik niekas ir nesiruošė nieko pasakoti, nes pasakius profesoriui savo žodžius, niekas taip ir neprakalbo. Klastuole kai norėjo jau kelti ranką, ją aplenkė kitą mergaitė. Nors tą mergaitę, jau galima buvo labiau laikyti kaip mergina, nes atrodė kuri yra iš vyresniųjų. Išklausius jos pasakojimą, klastuolė kiek susiraukė. Tokios legendos ji niekada negirdėjo. Išvis jai truputi atrodė tai kiek keistoka.. Na, nesvarbu. Sekanti pakėlė ranką jau Emillia.
- Aš irgi norėčiau papasakoti apie vieną legendą. Kai magijos pasaulis pradėjo labai progresuoti atsirado tokia vaistų nuo nuodų parduotuvė. Tuos vaistus pardavinėjo nieko negarsus burtininkas, jo netgi vardo nežinojo, bet jo vaistai galėjo išgydyti bet ką.. Bet visgi vieną kartą, toje parduotuvėje labai paslaptingu būdu atsirado ir nuodai. Tie nuodai atrodė taip pačiai kaip ir vaistai. Burtininkas juos pardavinėjo tuo netgi nežinodamas. Parduotuvė tais laikas tą buvo netgi ir populiari, nes tie vaistai buvo tikrai geri, bet visgi po tų nuodų atsiradimų mirė virš 40 žmonių .. Pardavėjas pradėjo domėtis, kas ne taip su jo vaistais, visgi buvo atėję pas jį labai daug visokių skundų, kad čia jo vaistai nuodiją žmogų. - Kiek sustojo, įkvėpė orą ir toliau pratęsė. - Kai pardavėjas sužinojo, kad kai kur vietoj vaistų yra nuodai, jis pradėjo domėtis iš kur atsirado tie nuodai. Jis išbandė viską, kad sužinoti, ir visokius burtažodžius ir ateities būrimo metodus. Bet jam nieko nepadėjo. Bet vieną kartą tas burtininkas pastebėjo, kaip kažkas keičia jo vaistus į nuodus. Tai ką jis pamatė, jį privertė panikuoti, bijoti, vesti tiesiog iš proto. Pardavėjas naktį išbėgo iš parduotuvės ir šaukė pagalbos, bet tada buvo naktis, tai žmonių nebuvo. Visgi kai jis sugebėjo prisišaukti, tada jis paslaptingai numirė, o jo parduotuvė išnyko. - Atsidususi pasakė.
 Klastuolė lėtai nuleido ranką ir toliau gėrė arbatą. Ir nenorėjo galvoti apie tai, kad ji pasirodė profesoriui ir dar pradėjo pasakoti legendas, kai prieš tai bijojo netgi įeiti į klasę..

[Daniela Kravitz]

Daniela lėtai pėdino į Nuodus ir vaistus. Skirtingai nuo kitos pamokos, šįkart Klastuolė buvo nekaip nusiteikusi ir labai nenoriai vartė vadovėlį, svarstydama, kokia tema bus šįkart. Atidariusi duris, kiek nustebo - dar nebuvo prisiminusi, kad profesorius Sorenas per pamoką vaišintų arbata. Dauguma jau sėdėjo ir gurkšnojo arbatą, o Daniela, kuri atėjo bene paskutinė, tik dabar susirado vietą pačiame gale prie sienos. Tai buvo prasčiausia vieta, nes iš klasės vidurio sklido šiluma, o nuo sienos - šaltis, tad visi mokiniai vengė šito suolo. Kitą sykį tikrai ateisiu pirma, - susikrimtusi pagalvojo mergina ir paėmė į rankas šiltą puodelį. Jis buvo melsvo atspalvio, keistos, debesio formos. Apsižvalgiusi Daniela matė, kad keli mokiniai burtais keičia jų išvaizdą, tačiau Kravitz to daryti nė neketino. Mano transfiūracijos pažymiai tokie, kad aš greičiau susprogdinsiu klasę, o ne pasikeisiu puodelį.
Pakėlusi puodelį prie lūpų, užuodė jos taip dievinamų karamelės ir mėtų kvapą. Kiek apstulbusi mokinė gurkštelėjo ir pajuto nuostabų, nenusakomą skonį. Tuo tarpu mokytojas aiškino pamokos temą, o Daniela pradėjo jo klausytis per vėlai. Tačiau vis vien pakėlė ranką.
- Aš papasakosiu legendą, pagal kurią, esą, sukūrė vienintelius nuodus, kurie neturi priešnuodžio. Tai yra Metaliniai nuodai, taip pavadinti dėl to, kad jų atsigėręs žmogus labai lėtai tiesiog virsta metalo gabalu; šie nuodai pamažu veikia žmogaus ląsteles, veikia raudonuosius kūnelius - ar kaip jie vadinasi, su anatomija man nekas - kol žmogus nebegali pajudėti, visi jo vidaus organai tarsi užšaldyti. Per maždaug metus jo išorė nesupūva, o pasidengia plonu metalo sluoksniu. Pagal legendą, juos sukūrė pats narsiausias, bet nesėkmingiausias vikingas, kuriam niekaip nepavyko nieko užkariauti. Net kariai nenorėjo jam tarnauti, todėl tasai vikingas sugalvojo ne visai garbingą būdą - nuodus. Jo apgaules ir manipuliavimą buvo lengva atskleisti, ir jis pats mirė nuo tų nuodų, kurių jam pakišo nužudytųjų artimieji.

[Elena Lovegood]

Žiemai baigiantis, Grifė LoveGood lėtai kulniavo link Nuodų ir Vaistų kabineto. Šią dieną Elena jautėsi tikrai ne kaip, ir jai tikrai nesinorėjo būti pamokose. Priėjusi kabinetą, Brunetė įžengė į vidų. Vos įėjusi ir pamačiusi jog ant visų stalų yra po arbatos puodelį ir kad jau keli mokiniai ją gurkšnoja,  Elena išsišiepė. Susiradusi laisvą vietą priekyje, Brunetė atsisėdo. Prasidėjus pamokai, Grifė suprato jog kolkas pasakosime legendas. Atsikvėpusi raudonakė atsirėmė į kedės atlošą ir pasiėmusi arbatos puodelį, gurkšnojo tikrai skanią arbatą. Vos prisiminusi jog ji nemoka jokios legendos apie nuodus ir vaistus, Brunetė pasimetė. Vienintelė legenda kuria ji žino, tai Mirties Relikvijų legenda. Nuspręndusi nieko nepasakoti o tiesiog sedėti ir klausytis, Elena taip ir padarė. Atsisėdusi normaliai ji pradėjo klausytis mokinių ir jų pasakojamų tikrai įdomių legendų.

[Elride Endlercat]

Elridė žiūrėjo į savo puodelį su didžiuliu nepasitenkinimu. Jei mokėčiau, mielai paversčiau kokiu nors juodu dailiu puodeliu... O ne močiutišku ir dar rožiniu! Piktai dėbčiodama į puodelį ji atsiduso ir nusijuokė. Na, aš tikrai juokinga, supykau ant puodelio... Močiutė turbūt man pirštus nukirstų už tokį elgesį... Išgirdus pirmąją legendą grifiukei sukilo didžiulis smalsumas. Ji ėmė knaisiotis po savo mažas smegenėles, ieškoti močiutes pasakų ir kitų įdomybių. Juk turi būti kažkas magiško... Tikrai...
-Aš esu girdėjusi dalinai susijusią legendą, nors manyčiau, kad tai labiau pasaka...- padariusi pauzę ji vėl tęsė.- Taigi... Gyveno senas senas batsiuvys, kuris labai mėgo apelsinų sultis. Tačiau jų gaudavo retai, nes buvo neturtingas. Dėl jo pinigų stygiaus aplinkiniai dažnai šaipydavosi, keli netgi numesdavo tuščią sulčių pakelį žinodami, kad jis mėgsta sultis. Vieną vakarą senis sugalvojo įsirengti laboratoriją ir joje sukurti kažką šaunaus. Senis plušėjo ten dieną ir naktį, nelindo iš namų, kaimynai rėkė ant jo dėl triukšmo ir ėmė vengti jo namo, nes... Naktį jie matydavo keistus blyksnius, klaikius riksmus, o juo labiau girdėdavo graudų vaiko verksmą. Kaimynystėje gyvenantys žmonės senio namą praminė baimės lūšna. Vieną naktį viskas liovėsi, kaimynai ramiai išsimiegojo. Ryte prie namo atsirado mažas kioskelis su užrašu "Skanios sultys", o kiek žemiau "Atsiprašymas kaimynams už triukšmą, sultys nemokamos jums...". Taip visi susidomėję nuėjo išbandyti tų sulčių. Jos buvo stebuklingos, nes atitiko žmonių mėgstamo gėrimo skonį. Vienam išgėrus sultys buvo braškių skonio, kitam pieno, o dar kitam persikų. Šitaip nustebę žmonės ėjo ir prašė skaniųjų sulčių. Vakare senis išnešė kioską ir su didžiule šypsena nuėjo į savo namą. Rytą daugelis kaimynų neatsikėlė. Vieni iš jų kraujavo, kiti buvo tiesiog uždusę. Senio name buvo rasta tik tuščia laboratorija, kurioje ant stalo buvo padėtas lapelis. Priėjęs policininkas rado stiklinę sulčių ir raštelį "Gerk, jos skanios... Miegosi saldžiai, tik nepabėgsi iš sapno... Niekada... P.S. Sudeginkit namą, jis prakeiktas". Išsigandęs policininkas movė iš namo ir ilgą laiką tas namas liko neliestas. Beje, tas namas nebuvo prakeiktas, senis tik pagąsdino žmones.

[Klarė Konė Karter]

Artėjo viena iš didžiausių metų švenčių - Helovynas. Mokiniai jau laukte nesulaukė puotos, įprastai keliamos Didžiojoje salėje. Pokštai, kvailystės ir svarbiausia ypatingi skanėstai. Ne, nemanė, kad Hogvartse maitina blogai, anaiptol, tačiau kuris vaikas nemėgs kuo labiau pasmaguriauti.
Svajodama apie saldumynus Klarė leidosi laiptais, kas be ko, kelis kartus užkliuvo. Ir taip nerangi paauglė ir svajojimas nebuvo toks jau geras užsiėmimas, derinant su judesiu nelygiame paviršiuje.
Užėjusi į kabinetą įprastai pasisveikino su visais ir įsitaisė pačiame priekyje. Priešais žaliaakę stovėjo šleikščiai rožinis puodelis. Šios spalvos labai nemėgo, tačiau nenorėdama nieko sugadinti, kaip dažnai įvykdavo, paklausė koledžo vadovo patarimo ir nebandė burtų.
- Aš norėčiau papasakoti legendą apie tai, kaip buvo panaudoti pirmieji nuodai. - Netikėtai tarp klasėje sėdinčių prabilo. - Šią istoriją man pasakojo mano senelė. - Giliai įkvėpė, kad sakiniams užtektų oro. - Nuo seno žmonės žinojo apie nuodingus skysčius, vaisius bei uogas. Tačiau niekada jais nesinaudodavo. Įspėdavo kitus. Tačiau gyveno dvariškis, gyvenęs visai pasiturinčiai. Be abejo, jis buvo burtininkas. Turėjo tris dukteris. Ir štai, vyresniajai buvo laikas tekėti. Tačiau Dvariškis išrinko merginai vaikiną, kurį buvo įsimylėjusi jauniausioji. O vyresnioji slapčia matėsi su visai kitu vaikinu. Pastarasis sužinojęs, jog mylimajai teks tekėti už kito, nudūrė vaikiną. Tai sukėlė jauniausiajai siaubingą įniršį. Ir pykčio vedama Modė (toks buvo jauniausios vardas) sumaišė Svaigulio uogas su Nuodėgulio driežo nuodais, pridėdama dar kelis nelabai gerus ingredientus. Ir nunešė savo seseriai, kartu su vakarine arbata. Taip pasaulyje įsiviešpatavo nuodai, kaip viena iš dažniausių keršto priemonių. - Pabaigusi pasakoti sekundei nutilo. - Gal ši istorija ir šiek tiek pasakiška, tačiau labai branginu ją, kaip pirmą istoriją išgirstą apie magijos pasaulį. 

[Claudie Amneta]

 Iš postų dauguma turbūt pradėjote manyti, kad Claudie Amneta tapo kažkokiu neįmanomai liūdnu padaru. Dabar rodos yra gan populiaru kaip nors kankinti, žudyti ar panašiai engti savo personažą. Bet ne. Nebijokit tie, kuriems dar įdomus Clau likimas ir pergyvenkit tie, kurie norėtų, kad ji imtų ir kaip nors nusidaigotų į rojų ar pragarą. Ji visai nenori dabar numirti (ar tragioškai žūti), o tiesiog tuo metu buvo užėjęs slogutis. Slogi nuotaika. Sezoninis liūdesys. Galvokit ką norit, bet eidama į Nuodų ir Vaistų kabinetą ji buvo laiminga ir manau, kad tai ir yra svarbiausia.
 Taigi, žinsniavo žingsniavo ir prižingsniavo prie Nuodų ir Vaistų Karalystės, kurioje karaliavo profesorius von Sjuardas. Karaliavo. Gal kur kitur ir yra demokratija, bet Grifų Gūžtos vadovas čia tikrai karaliavo ir ta demokratija čia buvo visai nereikalinga. Karalius užsinorėjo - pravedė pamoką taip. Užsinorėjo - kitaip ir visiem viskas tiko, nusiskundimų nebuvo jokių. O vat šis nedemokratinis NIV šalies valdymas jai labai patiko. Dėl to ir taip skubėjo į pamoką, lyg nujausdama, kad vyks kažkas ypatingo. Ne iš pirmųjų, bet ir ne paskutinė pasiekė klasę ir klestelėjo šalia Elridės. Nelabai pažinojo šią grifiukę, bet buvo kiek pabendravus anksčiau. Juk ne visi pirmakursiai tokie talentingi ir kala daugybes taškų. Tad ji, kaip prefektė turėjo (o gal labiau norėjo) padėkoti mokinukei už tokį stropumą. Vėliau reiks ją kaip nors apdovanoti. Kiek pamintijo ir paklausė:
 -Neprieštarauji?
 Gavusi rožinės spalvos puodelį, Claudie kiek suraukė nosį. Nelabai patiko rožinė, o ir burti nelabai mokėjo. Kerėjimas ir transfigūracija tikrai nebuvo jos mylimiausi dalykai, nelabai mėgo, nelabai sekėsi ir su daug mažesniu džiaugsmu, o vėliau lyg į kartuves ėjo pamokon. O profesoriai nebuvo niekuo kalti. Tiesiog nesiosekė ir nieko čia nepakeisi. Vienas iš prasčiau išmoktų dalykų galvoje paliko dar gan nedaug burtažodžių, bet vis šiek tiek. Atsiminus pirmam kurse bandytą išmokti, Amneta šyptelėjo. Bent spalvą išmoko pakeist. Žinoma, labai jaudinosi ir tikėjosi, jog arbata liks tokia pat skani kaip ir dabar, netaps kokio nors sugižusiopieno ar kitokio nenusisekusio skonio.
 -Colorius,- mintyse įsivaizdavo tamsiai tamsiai violetinės spalvos puoduką. Tokiu jis ir tapo, bet tada pasirodė, jog nebus malonu iš jo gerti arbatą.- Colorius,- būrė antrą kartą ir puodžiukas tapo grifiškas - raudonos, bet ne per daug akį rėžiančios spalvos. Savimipatenkinta mokinė klausėsi kitų pasakojamų legendų, bandydama ką nors pati prisiminti. Ir šiek tiek suabejojo, ar jos pasakojimas tiktų šiai temai. Bet vis gi surizikavo. Kas nerizikuoja - negauna taškų.
 -Papasakoti legendą man turbūt būtų sunkiau,- sulaukusi savo eilės tarė.- Bet žinau spėjimą. Sakoma, jog dabar mūsų Žemė ritasi žemyn. Pasaulio pabaigą galėsime atpažinti iš daugėjančių nusikaltimų, mandresnių vaistų ir... Vis išrandamų naujų nuodų. Sakoma, kad gal būt greit žmones nuodys vis dažniau ir dažniau, mažės priešnuodžių, jie bus naikinami. Vaikai stengsis nunuodyt tėvus, tėvai vaikus ar savo piktus darbdavius ir išgyventi bus vis sunkiau. Neliks vaistų, tik daugybė nuodų, prasidės ,,nunuodysi - išgyvensi" era,- grifei kiek nejauku pasidarė dėl savo pasakojimų. Visas linksmumas išgaravo, bet nebeturėjo ką pasakyti, tad tik siurbtelėjo arbatos, kuri, ačiū Dievui, nebuvo pakeitusi skonio.

[Elzė Merė Smitherson]

Artėjo Helovynas, visi mokiniai kalbėjosi, tik apie jį.,,Laukiu nesulaukiu, tikriausiai jis įspūdingas,
 jei visi taip šneka"galvojo ji. Nors namie su šeima jo nešvęsdavo čia norėjo pamatyti tikrą Helovyną,ir aišku skaniai pavalgyti. Bedeliodama mintis Šerė priėjo kabinetą. Į klasę ji prisistatė gan anksti, vaikų dar buvo nedaug. Atsisėdusi į vidurinį suolą, kojas susikėlė ant kėdės, pradėjo ruoštis, kai mokytojas pranešė, kad knygų nereikės, susikišo vadovėlius į kuprinę. Gavusi levandų spalvos puodelį (mėgstamiausia gėlė) ji apsidžiaugė, transfiguracijos nebuvo gerai įvaldžiusi tai bent jau čia pasisekė. Kai mokytojas pranešė temą, Šerė suglumo, iš kur ji gali žinoti kokią legendą,,na gerai,
 laikas pamiršti, kad aš iš žiobarų šeimos,niekam neįdomu, ačiū dievui XXI amžius nieks nesišaipo. Na ką gi, galiu pabandyti sukurti legendą" Po pokalbio  su savim, ji gurkštelėjo arbatos ir mintys pačios sukosi savaime. Visus išklausiusi, ji pagaliau pakėlė ranką:
-Na, yra tokia legenda, kurioje pasakojama, kodėl žiobarų šeimose gimsta burtininkai, ir kodėl kartais gimsta ammmm... atsiprašant neverteliai. Taigi viskas prasidėjo nuo to, kad vienas labai protingas burtininkas ( jis atrado puse egzistuojančių eleksyrų ) beeksperimentuodamas netyčia užmaišė neaiškaus eleksyro. Kadangi  jis labai mylėjo gyvūnus, bandomųjų triušiu, jis neturėjo, tai viską eksperimentuodavo pats ant savęs. Išgėres eleksyro, jokio poveikio nepatyrė ir nuėjo į miegamajį ( jis ir jo žmona buvo neturtingi, tai viską jis maišydavo virtuvėje, nes atskiro kambario neturėjo) Tuo tarpu jo žmona nuėjusi į virtuvę užsikaisti arbatos rado labai skaniai kvepiantį eleksyrą ir įsilašino į arbatą. Juk jo eleksyrai tik padeda pagalvojo ji ir išgėrusi arbatos nuėjo miegoti. Ryte atsikėle pora nebemokėjo burti, mat eleksyras išvalė visas magiškasias galias iš kūno, išskyrus akis. Kai pora susilaukė kūdikio, motina jį apverkė išliedama savo magiškas galias jam. Jis įstojo į hogvartsą ir tapo vienu geriausiu mokiniu. Kai jis sukūrė šeimą, jo vaikas neparodė jokių magijos sugebėjimų ir nesulaukė laiško į hogvartsą... Visi jam sakė tu nevertas to, taip ir kilo tas nemalonus žodis, jo savininkai ir žiobarų kilmės burtininkai. Ačiū,- tarė ji

[Sorenas von Sjuardas]

   - Įdomi istorija, panele Portendorf, - tarė Sorenas, žvelgdamas į varniukę - nei piktai, nei įkyriai, nei su šypsena. Labiau susimąstęs - ir be jokių jausmų veide. - Kodėl pasirinkai būtent šią legendą? Kai pagalvoji... - galiausiai leido šyptelėti sau, - Mes dar manome, kad mūsų pasaulis yra bjaurus, o koks buvo pasaulis anoj pusėj, jeigu burtininką mūsiškis taip sužavėjo. - pasakė ir pagalvojo, kaip tai dviprasmiškai nuskambėjo šioje situacijoje. ,,Ar ji tyčia papasakojo šią legendą?" - pagalvojo profesorius, dar sekundėlę žvilgsniu ieškodamas Dali... Gotfreinės akyse bent kokių nors klastos požymių. Būtent šią akimirką beveik verkiant reikėjo legilimantijos galių.
   - Panele DiLaurentis, - kreipėsi profesorius von Sjuardas, trumpam stabtelėjo, pakreipė galvą. - Ar tikrai tai būtų galima pavadinti legenda, o ne kokia nors priminaline istorija? Bet, ką gi, įdomesnė pabaiga, kodėl gi tas burtininkas išnyko. - ,,Ar ne apie šitą pacanuką rašė praeitos savaitės ,,Magijos žinių" numeryje?" - nejučia iškilo klausimas Sorenui. Žvilgtelėjo į geriančią arbatą klastuolę, nusprendė į tai nesigilinti.
   - Panele Kravitz, šios legendos nesu girdėjęs, - prisipažino eliksyrininkas. - Nors teko girdėti daug ir įvairių. Tai klausimas tau - kaip manai, ar toks nuodas galėjo egzistuoti, ar ir dabar dar įmanoma jį pagaminti, ar tai tėra legenda?
   Von Sjuardas nejučia skubriai peržvelgė visus mokinius - lyg kažko ieškodamas, lyg tik nagrinėdamas išraiškas veiduose. Atsakinėjo jau antra klastuolė - o paprastai ,,žaliųjų" aktyvumas Nuodų ir Vaistų pamokose nebuvo itin didelis. Vyras pastebėjo vieną tylinčią grifę - ech, nejaugi nežino net legendų apie Jaunystės ar Dainuojantį fontanus? ,,Gal jaunesnė, mtengenezų dar nesimokė..." - padarė išvadą Nuodų ir Vaistų dėstytojas.
   - Piktas batsiuvys buvo, - skėlė medinį von Sjuardas. Elridę nužvelgė tuo pačiu susimąsčiusiu žvilgsniu, kaip ir Gotfreinę - ar tyčia tos sultys buvo paminėtos? - Šiaip, čia irgi, abejoju, ar tikrai legenda, juolab, kad minimi policininkai, o kada jie atsirado? Gan neseniai, - vyptelėjo juodabarzdis. - Visgi esminis klausimas, ko gero... Kaip manai, ten buvo damnatai, ar nuodai?
   - O, dar viena legenda apie nuodus, - šyptelėjo profesorius grifiukei. - Įdomi istorija, įdomu ir, kad tu pirmą išgirdai būtent ją. Čia išgirdai vaikystėje, ar... - Sorenas staiga susivokė įkliuvęs. ,,Kaip paklausti, kad nebūčiau palaikytas sumautu rasistu?". - ... Hogvartse?
   ,,Kvailys. Grifų vadovas, o net nežinai daug esminių dalykų." - keiktelėjo von Sjuardas. Pasistengė išlikt malonaus veido - ar tik neatrodė per bjauriai, pašaipiai malonus? Na, jeigu kas - atsiprašys tyliai. Ne kaip vadovas, nenorintis skaudinti savų, bet kaip paprastas profesorius. - Beje, panele Karter, o kaip visgi pasibaigė tai seseriai? Ar stiprūs buvo vieni pirmųjų nuodų?
    - Panele Amneta, čia vienas iš mažiau žinomų, bet gana logiškų apokalipsės spėjimų... Bet šiaip, kaip manai, kodėl būtent nuodai? Kodėl būtent nuodai turėtų būti vartais į Pasaulio pabaigą? Kaip pati vertini šią legendą?
   Dabar von Sjuardas į šią grifę žiūrėjo kiek kitaip. Vienais metais jis komentavo kvidičo rungtynes - nuo to laiko niekad nepraleisdavo jokio mokyklos kvidičo mačo. Šį stebėjo irgi - juolab, kad jame dalyvavo jo sūnus ir keli mokiniai, kuriuos stebėti dėl įvairių priežasčių buvo įdomiau. Fasiro žvilgsnis į viską buvo pajuodęs. Tik į vieną objektą - ne, ir tas objektas dabar sėdėjo mokykliniame suole, požeminėje Nuodų ir Vaistų celėje.
   - Tai turbūt čia legenda apie Galianaikį eliksyrą. Baisus daiktas. Bet visgi, pamąstymui, klausimas ir tau, panele Bridon. Ar tai damnatas, ar nuodas, ar dar koks nors eliksyras? - paklausė profesorius vienintelės atsakinėjusios švilpės. Kažkodėl jam legenda pasirodė visai jau negirdėta, bet ir šitą dalyką jis praleido pro ausis. Kai mokiniai baigė atsakinėti, profesorius suplojo delnais, paprašydamas tylos (baigti aptarinėti išgirstas kai kurias gal net keistokas legendas ar istorijas ar išvis su tuo nesusijusius dalykus).

   - Dėmesio, o dabar - praktika. Kadangi artėja egzaminai, pabandysime kažkiek pakartoti žinias ir tai susieti su legendomis. Nepatikėtumėt, kiek įvairiose burtininkų legendose yra informacijos apie seniausius ir įspūdingiausius eliksyrus. Pavyzdžiui, Jaunystės šaltinyje greičiausiai buvo išlietas vienas iš pirmųjų Jaunystės eliksyrų, atrastų dar prieš sukuriant Išminties akmenį, arba destinitas - likimo eliksyras, tik kitos krypties - ne damnatas. Legendoje apie dainuojantį Fontaną  minima tikrų tikriausia mtengeneza, bet greičiausiai jaunesnieji mokiniai apie jas dar nėra girdėję. Ir kitos legendos, jų daug... - šyptelėjo vyras. - Todėl dabar pagalvoję galėsite pristatyti savo papasakotoje legendoje paminėtus eliksyrus: panelė Portendorf - haliucinatus, DiLaurentis - vaistus, Kravitz - nuodus...  Panele Endlercat nuodai... Na, kadangi daug kas pasakojot apie nuodus, ech, gal nesupyksit, jeigu gausit kitą užduotį? LoveGood - karnavaliniai eliksyrai. Amneta, atsimenu, kad tau neblogai sekėsi gydomieji, taip? Panele Karter.. tebūnie damnatai, Bridon, tau irgi. Jeigu kam nepaskyriau - išsirinkit savo nuožiūra, kaip norėsit. Taigi, o pristatymui reikės... Pagaminti kokį nesudėtingą eliksyrą, atspindintį tipines tos eliksyrų rūšies savybes ir aprašyti tai. Pristatyti galėsite prieš klasę. Damnatus pristatinėjantys, savaime aišku, šių eliksyrų negamins, todėl ta proga... Po pamokos surinksit puodelius ir išplausit, - plačiai nusišypsojęs davė nuosprendį. Ko gero, juokais, bet kas ten žino.

Sor: šįkart praktikai užteks dviejų postų - viename padarot aprašą, kitame - pagaminat eliksyrą Damnatų pristatinėtojai po postu tiesiog gausit papildomą RPG užduotį. Beje, nėra būtina daryt pristatymą apie būtent tą eliksyrą, kaip paskirsčiau, jeigu nenorit. Bet būtina išlaikyt įvairovę.

[Daniela Kravitz]

- Šie nuodai iš tikro egzistuoja, - pasakė Daniela, kai Sorenas baigė kalbėti. - Tiesa, juos pagaminti labai sunku...
Kadangi nuodų gaminimas buvo nerealiai sudėtingas netgi mokslininkams, Klastuolė nusprendė surasti panašaus poveikio nuodus. Paralyžuojantys? Ne taip panašu, o be to, žmogus lieka gyvas.
 Paverčiantys į akmenį... Uždrausti nuodai. Amžino miego... Nemanau, kad Hogvartse yra... Vienaragių kraujo. Jeigu ir yra, mokiniams greičiausiai uždraustas. - vartydama knygą, mąstė antrakursė. Tada jos akys užkliuvo už Moliniu eliksyru pramintu skysčio receptu.

Molinis eliksyras taip pavadintas dėl to, kokią būseną sukelia žmogui - šis tampa nejudrus,
netgi minkštas, tarsi šlapias molis. Nuodai žmogų nužudo iškart, juos pagaminti nesunku, labai nedaug sudedamųjų dalių, tačiau šios - labai retos ir brangios.

Daniela tvirtai apsisprendė gaminti šį eliksyrą. Vis dėlto ir Metalinis, ir Molinis nuodai paverčia žmogų į tam tikrą medžiagą, yra pavojingi. Pasiruošusi plunksną, mergina pasilenkė prie pergamento, vis žvilgčiodama į knygą.

Molinis eliskyras - eliksyras, kūnui suteikiantis nejudrų, minkštą, tarsi šlapio molio pavidalą.
 Jį pagaminti nėra sunku, tačiau sudedamosios dalys labai retos.
Jam reikalinga vanduo, kas jau aišku, taip pat - auksasparnės blakės sparneliai, sidabragalvio slibino žvynai, Raudonųjų kalnų oazių žemė ir juodųjų karališkųjų pingvinų plunksnos. Gaminti tereikia pusvalandį, tačiau už tokių nuodų panaudojimą stipriai baudžiama.

[Elzė Merė Smitherson]

,,ohm net nepagalvojau, kad tai damnatas, tarpkitko ir mokytojas pasimetęs... Nors tai mane ir gelbėja, eliksyrus maišau ne per geriausiai, o indus ploviau ne vieną kartą...'' Šerė atsivertė vadovėlį ir pradėjo ieškoti to galianaikio damnato ,,bet aš šiam vadovėlyje nemačiau ne vieno damnato... Net keista, kad tas damnatas iš vis egzistuoja, šiandien man iš tiesų sekasi...'' Šerė vėl atsigėrė arbatos ir rado kažkokį skyrių apie damnatus:

,,Damnatai yra tas ir tas, blablabla... Yra tokių, kurie paverčia psichais (atima sielą), dar kažkokių... Kažkada buvo ir galianaikių damnatų (žr.477psl.)

,,man toks jausmas, kad į arbatą įpilta sėkmės eliksyro''
[[Sor: šitas geras ]]Pirmakursė atsivertė reikiamą puslapį, ir parašė aprašą:

Galianaikis damnatas, tai vienas blogiausių damnatų raganai ar burtinininkui. Jis pašalina visas magiškas galias iš kūno. Tačiau jis neveikia ašarų. Dėl šio damnato kilo neverteliai ir burtinininkai žiobarų šeimose. Šio damnato pagrindinė sudedamoji dalis yra korsilijos karališkasis medkrūmis, bet šio damnato nebeįmanoma pasigaminti, nes mūsų atstovai įsimylėje žiobarus, gaminosi šio damnato per daug, šis augalas nespėjo daugintis ir visai išnyko. Šį damnatą netyčiniu būdu atrado nežinomas žmogus.

[Elena Lovegood]

Kol mokiniai pasakojo legendas apie nuodus ir vaistus, Grifiukė LoveGood sėdėjo ir vartė savo knygą. Supratusi jog visi jau papasakojo tai, ką norėjo, Elena pakėlė akis nuo knygos ir pradėjo žvalgytis. Išgirdusi savo pavardę ir užduotį, Elena pažiūrėjo į Profesorių. Aš beveik nieko nežinau apie juos! Pagalvojo Brunetė ir pradėjo galvoti, ką jai daryti.
 -Profesoriau!- pakėlė ranką Grifiukė ir šūktelėjo. Tačiau supratusi jog geriau to nesakyti, Brunetė nuleido ranką,- ai nors ne... Nieko,- nusišypsojo Elena ir vėl pažiūrėjo į savo knygą. Staiga Elena pajautė jog ji netyčia pakeitė savo plaukų spalvą į pilką ir pačių plaukų ilgį, tačiau dėmesio perdaug nekreipė, juk niekas net nepastebėjo. Bevarčiusi knygą, Elena užmatė skyrių pavadinimu ,,Išvaizdą pakeičiantys eliksyrai”. Tarp jų Elena pamatė ir Karnavalinius Eliksyrus. Grifiukė nieko nelaukusi atsivertė tą puslapį ir pradėjo tyliai, vos girdimai skaityti.
 -Karnavaliniai Eliksyrai pakeičia žmogaus išvaizdą arba tiesiog kažką priauginą, pvz: sparnus. Tačiau šie Eliksyrai gali veikti šešias valandas arba truputį mažiau. Norint kad eliksyras jau nebeveiktų, reikia išgerti kokį nors priešnuodį,- tyliai sau skaitė Elena. Nuspręndusi jog to užteks, Grifiukė pasiėmė savo užrašus ir persirašė viską, ką perskaitė apie Karnavalinius Eliksyrus.

[Clementine Martes]

Kai klastuolė papasakojo savo legendą, ji kiek atsiduso. Pradėjo gerti arbatą ir galvojo, kada profesorius prakalbės. Po Emos buvo dar daug mokinių kurie pasakojo legendas, bet Emilliai pradėjo atrodyti, kad jos legenda yra kiek kitokia nei jų. Gal aš kažką ne taip pasakiau..
 Kai Emi kiek palaukė kol visi mokiniai papasakos legendas, pradėjo kalbėti profesorius. Klastuolė to labai laukė, ji jau netgi nenorėjo sulaukti atsakymo iš jos legendos, o tiesiog, kad kuo greičiau duotu užduotį. Bet visgi, tas momentas įvyko, profesorius prakalbo. Kai Sorenas pasakė, kad jos legenda yra labiau panaši į istorija, o ne legenda, Emillia iškarto viska suprato, kuo jos tokia legenda kažkokia, netokia. Ar aš kažko nesupainiojau.... Klastuolė kiek sunerimo, bet jos mintys greitai išsiblaškė, kai profesorius davė užduotį klastuolei - pagamint vaistus. Ema laikydama rankose puodelį arbatos iškarto arbatą išgėrė iki galo, kad pradėti darbą.
 Išgėrus, klastuolė pasiėmė knygą kur buvo netoliese jos ir pradėjo ją tiesiog vartyti, ieškoti kur bus užrašas "Vaistai". Ilgai ieškoti nereikėjo, nes tas žodis buvo parašytas vos ne kiekvienoje puslapyje. Emillia atsivertė puslapį ir pasirinko pirmą pasitaikusį vaistą kurį reikia pagaminti.

Vaivorykštės vaistai.

Vaivorykštės vaistai - Tai vaistai, kurie gydo žmogų, kai žmogus yra perdozavęs tam tikrus haliucinatus kurie yra kiek ir nuodingi, tada žmogaus organizmas yra kiek nunuodytas ir šie vaistai išgydo.

Kaip keista, vaistai kurie gydo nuo perdozavimo haliucinatų, bet pačių vaistų pavadinimas yra "Vaivorykštės".. Kažkiek yra tokio.. Susiję.

Juos gaminti yra labai sunku. Todėl naujokas nesiūloma. Ingredientai:
Lašas vienaragio kraujo, vanduo, 4 fenikso plunksnos, banšės plaukai, mandragora, 6 lašai ašaros (nesvarbu ko), citrinos rūgštys, uždraustojo miško uogos ir gyvatės padėtų kiaušinių.

Kiek keisti ir neįprasti ingredientai...

Kaip juos daryti:
Į puodą įpilame 600ml vandens ir nustatom ji virti. Verdant paberti uogas. Kai užvira vanduo reikia išimti uogas ir pačiam vandeniui reikia duoti atvėsti. Kiek atvėsus reikia padėti atsargiai banšės plaukus, fenikso plunksnas, tik dėti reikia atsargiai, kad plūduriuotu ant vandens paviršiaus.
Tada reikia kiek palaukti ir reikės išimti plaukus, plunksnas. Tą vandenį reikės palikti kuriam laikui ir reikės paimti kitą puodą. Į puodą įpilti dar tiek pat vandens su ašarom ir nustatyti, kad virtu.
 Kai užvira, dedamos visi kiti ingredientai ir palikti virti dar 5 minutes. Po to duoti atvėsti. Atvėsus reikia viską išimti ir po to įpilti į tą mišinį kurį virėte iškarto. Kai gavosi jau vienas mišinys reikia ilgai maišyti, kol nepasikeičia spalva. Tada gaunasi "Vaivorykštės vaistai".

Kažkaip...Per sunku. Netgi labai. Klastuolė kiek atsiduso ir pradėjo rinkti visus ingredientus prie stalo, kad pradėti darbą.

[Jasmine Diana Amneta]

 Net nežinia kaip ji čia atsidūrė. Nežinau ir kaip nenusivertė nuo laiptų lipdama į požemį. Bet vis dėl to dabar kvėpavo drėgnu Nuodų ir Vaistų karalystės oru. Aplink ją esanti tamsa norėjo mokinę palaužti. Visaip. Skverbėsi į kiekvieną lopinėlį kūno ir traukė į save. Tamsa bolavo visur. Juoda. Tai žudė Jasminą ir iš vidaus, ir iš išorės. Mintis, kad nebesugebės paprastai paimti buteliuko ar nutaikyti lazdelę buvo nesuprantama. Ir baisi. Žodžiai, kurie ėjo iš širdies, bet buvo pasakyti ne laiku ir ne vietoj, tiesiog išrėkti, turėjo padarinių. Baisių ir slegenčių grifės pečius. Pyktis ir pagieža, kurių taip norėjo atsikratyti, jau po truputį slinko tolyn. Po truputį. Bet dar negalutinai. Bet tam, kad tamsa pasiglemžtų blogį, reikėjo ką nors paaukoti. Paaukoti šviesą vardan gėrio. Džesės akys jau nebematė šviesos. Diana Amneta buvo akla.
 Nebematydama kas vyksta, ji sėdėjo tyliai paskutiniame suole ir klausėsi ką kalba profesorius. Kad ir kaip stengėsi, mintys vis grįždavo prie akių. Iš įpročio prasimerkusi mokinė vėl pamatė tik tamsą. Juodumą. Bandė išgirsti profesorių, bet mintys vis nutoldavo prie prisiminimų, kurių jau ji niekada nebepatirs. Arba nepamatys. Jautė, kad iš kažkur sklinda šiluma, bet kur, pasakyti negalėjo. Bijojo užkliudyti puodelį ir jį sudaužyti, tad arbatos ieškoti nė nekėtino. Tik liūdnai atsiduso ir klausėsi praktikos, kurios turbūt nesugebės atlikti. Ir tai buvo tiesa. Išvirti eliksyrą nematant... Turbūt nieks nesugebėtų. Na, beveik nieks. Von Sjuardas kokį paprastutį eliksyriuką turbūt sugebėtų išvirti net užsimerkęs. Bet ko norėti iš jos, dar tik trečią kursą baigiančios mokinukės? Kiek jai ten? Keturiolika? Palyginti su eliksyrų meistru būtų vien įžeidimas profesoriui. O Džesei - užmynimas ant mozolio. Patyčių ji tikėjos kiekvienam kampe. Niekada net neįsivaizdavo, kad galėtų būti tokia palūžusi ir silpna. Tad tik išklausė praktiką ir pajuto, kaip skruostu nurieda ašara. Vienintelė, tuojau nuvalyta smiliumi ir paslėpta už daugybės užraktų. Veidas parausvėjo pora atspalvių, bet Amneta drąsiai laikėsi. Šiuo metu visai nenorėjo galvoti, kad nebepamatys daugelio šaunių dalykų.
 Šiaip ne taip apgraibomis susirado rašalo buteliuką, plunksną ir kažkokį lapelį. Manė, kad ten buvo švarus pergamentas, nors... Ką gali žinoti. Gal buvo aprašinėtas ir rašto nebūtų įmanoma atpažinti. Bet iš įpročio atsisuko buteliuką rašančio skysčio ir pavilgė į jį plunksnos galiuką. Ir apie ką gi man rašyti? Nesureikšminau NIV pamokų, nebežinau ką prisimenu. Kokį ten Clau bandė virtis kažkada? Karnavalinį? Užsiaugino tamsius sparnus. Tamsos angelu rodos vadinos...
 Amneta bandydama nuspėti kur prasideda popieriaus lapas, užrašė viršuje pavadinimą ,,Tamsos Angelas" ir palaikė toj vietoj ilgiau plunksną. Be jokios abejonės, ten liko rašalo dėmė. Jei taip seksis ir toliau, teks taupytis automatinei plunksnai. Trečiakursė kiek padvejojo (ir beveik padarė skylę popieriaus lape) ir nelygiai, raštui leidžiantis žemyn parašė šiek tiek informacijos, kurios prašė šios karalystės valdovas. ,,Tamsos angelas yra karnavalinis eliksyras. Dažnai naudojamas Helovynui." Kiek žemiau rašyti nesugalvojo, tad, sekanti eilutė buvo gerokai žemiau. ,,Užaugina juodus plunksnuotus sparnus, kuriuos savininkas gali valdyti (t.y. plasnoti)." Džesė nebežinojo kaip toliau rašyti. Visai nesusigaudė kurioj pergamento vietoj baigė rašyti, tad pirštu užčiuopė rašomojo popieriaus apačią, iš akies pamatavo kur reik rašyt... Phu! Juk ji akla. Prie lapo apačios pridėjo kelis pirštus ir toliau rašė savo nedailia, o dabar ir kreivojančia rašysena. ,,Vis dėl to žmogus negali skristi. Sparnai būna tol, kol praeina trys valandos, arba išgeriama specialaus eliksyro." Paskutinis žodis atsidūrė ant stalo, tad mokinė mintyse nusikeikė ir pirštu pavalė išpurvintą vietą, žinoma, kad tik labiau viską išrašaluodama. Gal mane išmes iš Hogvartso? Už mokyklos turto niokojimą. Šiaip ir pati Diana suprato, kad parašė labai nedaug. Nematė kiek, bet tikrai kažką norėjo pridurti. Pavilgė plunksną rašalo buteliuke ir per staigiai patraukė ranką. Liko tik nujausti ir išgirsti griūnančio buteliuko garsą. Šio turinys išsiliejo ant suolo ir dalis įsigėrė į pergamentą. Tylut tylutėliai mokinė nusikeikė ir išgirdo gan griausmingai (tik jai taip atrodė) krentantį buteliuką. Šis atsimušė į grindis ir ištepė jas mėlynai juodu skysčiu.
 Ji suprato, kad neatkreipti dėmesio nepavyks. Tik pajuto kaip nuo stalo laša rašalas ir geriasi į arčiausiai esantį daiktą - jos sijoną.