0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Klarė beveik niekada neprametė. Sunku buvo sustabdyti paauglę, kuri vienodai naudojosi tiek kaire, tiek dešine ranka. Tačiau švilpiui šiandien pasisekė. Džiaukis tuo mažu stebuklėliu, kol dar nevėlu Uždainavo mintyse jau lėkdama paskui mažylį, kuriam pasisekė, kad spėjo nuniurkti kritlį. Pačiai nepavyko įmesti, neleis ir kitai komandai. Vėjas švilpė pro ausis taip, kad visi aplink buvę garsai susiliejo į bendrą triukšmą, tarsi iš sugedusio radijo imtuvo, transliuojančio sugedusią žinią.
Šiose rungtynėse kaip niekur kitur buvo itin daug plėšymosi dėl kamuolio. Galėjai simboliškai jį prilyginti taurei, dėl kurios komandos kovojo. Tik kamuolys nebuvo padengtas blizgia metališka plėve, ir taurės niekas taip vidury plyno lauko nesvaidė.
Muštukai tiesiog švilpė per aikštę. Įtampa itin jautėsi tarp komandų atmušėjų, šiuo metu jos skaldė sunkius kamuolius viena į kitą, tikėdamos svajone nukalti varžovę nuo šluotos. Ne kitaip. Aikštėje vyko tikras karas. Ir jis tikrai nepasibaigs kartu su paskutiniu mačo švilpuku. Pralaimėjusi komanda iki pat mokslo metų pabaigos kreivai žiopsos į laimėjusią. Bandymų keršyti greičiausiai nebus, tačiau gražių žodžių po rungtynių neverta tikėtis. Čia ne olimpinės žiobarų žaidynės ir nėra jokio "paguodos" sidabro. Laimėtojas susirinks viską. O kiek kelio iki to nueita. Nuo pat mokslo metų pradžios vakarai buvo praleisti išbandant skirtingas technikas, manevrus, net pro taisyklių spragas prasprūstančias apgaules. Viskas dėl pergalės ir mokyklos bendramokslių pripažinimo.
Burtininkų pasaulyje sporto šakų buvo mažiau, tačiau lygiai taip pat, kaip ir žiobarų pasaulyje, jie stovėjo aukščiausioje piramidės lentynėje. Laimėtojus garbino ir iškėlė ant pjedestalo tarsi dievus. Pralaimėtojai liko pamiršti, esminis žmogaus instinktas vertė varžytis, tas dabar ir vyko šioje pliurze suteptoje, kaip pralaimėjusiojo siela, žolėje.
Klarė spaudė šluotą visu kūnu taip, kad jei drabužiai būtų perregimi, ačiū Merlino tankiai barzdai, kad taip nėra, bet jei būtų, galėtum matyti nuo įtampos pabalusią ir taip kone perregimą keturiolikmetės odą, įsitempusią tarsi ant būgno. Ne toks ir greitas, kad nebūtų įmanoma pavyti . Prisivijusi labai norėjo truktelti už šluotražių, kad pasilengvintų darbą. Tokia agresija žaliaakei nebuvo būdinga, tačiau sportinis azartas kartais sukelia nedorų minčių. Tačiau nuvijusi mintis šalin spaudė taip, kad atrodė jos pačios šluota jei galėtų, užsiliepsnotų. Staigiai metėsi link švilpio, kiek išgąsdindama, tarsi užlėks į priekį, bet iš tikro atleido rankas nuo šluotos ir nieko nelaukdama truktelėjo kamuolį savo pusėn. Namie niekas nebūtų leidęs atimti žaislą iš jaunesniojo, tačiau šiandien viskas buvo leistina, kol oponentas vis dar sėdi ant šluotos.

[Perėmimas iš rankų: 4]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Staigus posūkis ir muštukas nušvilpė tolyn, palikdamas Igorį vieną su aukso šmaukštu. Pagaliau,- atsikvėpė gaudytojas. Muštukas dabar jo jau nebe kankins, kaip prieš tai.  Nors viena palaima. Ir jau po kelių minučių, septyniolikmetis nuskriejo ramia širdimi paskui skrajūną, nulemiantį kuri komanda šiandien pralaimės, o kuri laimės.
*
Igoris kartu su žiobaru sustingo, susižvalgė, tačiau ne-burtininkas nežinojo, kad prieš jį stovi dar vienas asmuo. Blondino veido raumenys virpetelėjo. Matėsi, kad turi nuo kažko kažką nuslėpti. Net pats prasčiausias detektyvas tai suprastų, o Igoris nebuvo išeitis. Iš ir į salę pradėjo plūsti žmonės: apsauginiai, lankytojai, stebėjusieji šio vakaro pasirodymą, tad galimam nusikaltėliui ir įtariamajam bei jaunajam burtininkui teko trauktis iš kelio visiems. Tačiau nuo to laiko Lorijanas neišmetė iš akių blondino žiobaro, pradėjo jį sekti. Prasibrovęs pro lekiantį apsauginį, švilpis nuskuodė įtariamąjui iš paskos, bet staiga, kažkas čiupo už pakarpos antgamtikui. Vos aukštielninkas neišsitiesęs, Igis greitai išsivadavo iš gniaužtų, kurie pasirodė ne kažkieno kito, o Alekso Fedoro Igorio dėdė.
-Palik jį ramybėje! Su juo susitvarkys žiobarų teisėsauga, o dabar nešdinkimės, - sušnypštė prie rudalaukio  ausies  kitas antgamtikas, nusitemdamas jaunesnįjį iš teatro patalpų.
-Niekas mūsų ne pamatys, Aleksai,- bandė priešintis septyniolikmetis.
-Nebūk vaikas, Igi, -atkirto, kai pateko į gatvę, jau sausakimšą nuo mirgančių automobilių šviesų,  sutrikusių žmonių. Aleksas nusitempė Igorį nuošaliau esančią gatvę, ir galiausiai vyresnysis paleido garbanių. Vyro akyse žybtelėjo priekaištai.
-Kas nutiko?- iš tamsos pasigirdo žemas moteriškas balsas ir prieš du antgamtikus pasirodė juodaplaukė moteris- Harlieta Mertens. Paskui ją - du amenys- Daimonas Fedoras ir  Tristana Emousa.
-Ahailas nužudytas, - pranešė Aleksas,- Pats mačiau.
*
Aukso šmaukštas sumirgėjo priešais Igio nosį ir nuzvimbė tolyn, papustydamas savo padus nuo antgamtiko. Bet tai buvo tik trumpam. Mini'"Wingover" manevras ir it katė užsprausdama pelę į kampą, Igoris pasielgė su aukso šmaukštu, kuriam tai buvo it mažytė staigmenėlė. (Pavyzdžiui kaip ir gerbiamiems Anthony James Marston'ui, generolui John Gordon Macarthur'ui, Emily Caroline Brent‘ai, daktarui Edward George Armstrong‘ui, William Henry Blore‘ui, Philip Lombard‘ui ir Vera Elizabeth Claythorne‘iai netikėtai išgirsti savo nusikaltimus.)
Švilpis, atlikęs sėkmingą manevrą, staigiai ištiesė ranką link vijurko ir čiupo jį, trokšdamas trečią sykį pajusti aukso šaltumą, sparnelių lengvumą savo delne. Pajusti kaip euforijos šiluma užlieja jį, paverčia mintis lengvas it pienės pūką. Norėjo, bet ar dabar lemta jam tai padaryti? Tai galėjo atsakyti tik tas, kuris buvo aukštybėse dangaus. Arba aukso šmaukštas. Kažkuris iš dviejų, bet dar nežinia.
Geras galvos pakvaršijimas prieš miegą.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą; 2 ]

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
 Ir ji vėl nusivylė...
 Ir pasauliu, ir savimi...
 Ir žvaigždėtu vasros dangumi...
 Ir mažučiu lietaus lašeliu balos vidury...
 Kažkur jos mintyse jau skambėjo laidotuvių maršas... Jai pačiai. Ji žaidė jau antrose rungtynėse, o kritlį rankose laikė tik vieną kartą. Claudusią jau erzino Klarė. Iš pradžių viskas rodės gerai. O paskui... Klarė visad surenka daugiau taškų. Klarė geriau piešia. Dainuoja. Klarisa geriau ir groja. Klarė su visais draugiškesnė. Klarė viską geriau moka. Klarė geriau žaidžia kvidičą. Būk kaip Klarė. O Clau... Kas buvo ta Clau? Buvo jos ar nebuvo, visi ją vis vien užmiršta.
 Taip, jūs supratote teisingai. Claudie Amneta, ta pusvarnė, sugebėjusi susirieti su savo kilme - VN pavydėjo. Bet niekada nebūtų pagalvojusi, jog šiai personai kada nors pavydės. Bet va, jau ne pirma pavydo diena.
 Bet vis dėl to ir pati suprato, kad pavydėti nereikia. Kas kaltas, kad ji pati yra kerėpla? Kitų sėkmė neturi žlugdyti tavęs. Bet tokios ale ,,protingos" mintys nelabai kada įkvėpė ketvirtakursę. Tad atsigręžus žvilgtelėjo į prie lankų ore kabantį Fasirą ir stipriai sugniaužė šluotos kotą. Akimis susirado Klarę, kuri ruošėsi mesti kritlį į lankus ir pasileido link Švilpynės lankų. Greitai taip, lyg dar nebuvo skriejusi, lėkė prie kritlio. Aplink keitėsi vaizdai, kažkur fone gl ir skandavo moksleiviai, bet ji to negirdėjo. Tiesiog it žuvis vandeny nardė ore. Ir buvo pasiruošusi bet kuriuo metu gauti kritlį. Nesvarbu, ar Klarė pataikė, ar ne. Ji tą kamuolį norėjo turėti dabar. Šią minutę. Šią sekundę.
 Kažkur toli praskrido prisiminimas paukščio pavidalu. Kai jai nesisekė. O paukštis priminė vieną anksčiau sutiktą žiobarą. Jis buvo gavęs žvirblio slapyyvardį. Žvirbliukas, tapęs gan reikšminga persona to meto žiobarės Amnetos gyvenime, bet dabar... Dabar tai tebuvo mažas prisiminimas.
 Prieš Klarei metant kritli, Claudie priskrido arčiau lankų. Ir to gan prireikė. Ir to prireikė. Kai švilpių puolėjas sabo rankose laikė tą svarbų kamuolį, gan aršiai prilėkė ir pasiruošė perimti iš jo savo auksą. Kojomis stipriai suspaudė šluotą ir prilėkė prie priešininko. Kik pavojingai atleido rankas ir jas ištiesė. Ir griebė kamuolį.
((Perėmimas iš rankų: 4.))
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Rpg vertinimas

Philemon le Blanc: 9
Edgar Jeffter: 10
Ashley Tonks: 10
Alisa Faun: 9
Klarė Konė Karter: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Claudie Amneta: 10

Kauliuko rezultatas

Philemon le Blanc -
Edgar Jeffter 4
Ashley Tonks 3;6
Alisa Faun 6
Klarė Konė Karter 3;3
Igoris Lorijanas-Greywindas 3
Claudie Amneta 5;5


Philemon le Blanc neatlieka veiksmo.
Edgar Jeffter pastebi aukso šmaukštą.
Ashley Tonks sėkmingai nukreipia muštuką į Alisą Faun.
Alisa Faun netaikliai atmuša muštuką į Ashley Tonks.
Klarei Konei Karter nepavyksta perimti kritlio Philemon le Blanc iš rankų.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepagauna aukso šmaukšto.
Claudie Amneta neperima kritlio Philemon le Blanc iš rankų.

Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Philemon le Blanc
Aikštėj likę abu muštukai
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Švilpynė

Prasideda penktasis ratas, kurio metu gaudytojai gali rinktis po du skaičius.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Šluotą staigiai pagavo vėjo gūsis ir ranka tarsi praslydo kamuoliu. Velnias... Kad tau buožgalviai už apatinių... Plūdosi, tačiau nebuvo praradusi vilties dar kartą mėginti. Neaiškūs vėjai iš giedro dangaus zujo kaip kokios dvasios. Klarės protėviai buvo kilę iš senos genties žynių prakilmės. Ir mergaitė tikėjo dvasių įsikišimu, tarsi stabdžių nuo negero. Tarsi ji buvusi jau tokia siaubingai nuodėminga, jog rungtynėse bandė įveikti jaunesnį berniuką. Sporte visi varžovai buvo lygūs ir turėjo kautis iki galo. Nesvarbu jaunas ar senas. Juolab tas didelis skirtumas buvo tik teorinis. Kas tie keli metai, kai burtininkai gyveno ir pusantro šimto.
Tačiau sudėjimas nuo amžiaus priklausė. Ir privalumai ir trūkumai. Dauguma vyresnių žaidėjų buvo labiau patyrę, žinojo daugiau, treniravosi ilgiau. Tačiau tas Klarei buvo uždrausta. Vasarų metu ji vis dar treniravosi žiobariškame manieže, neapleisdama gimnastikos, kuri pravertė ir magiškame sporte: suteikė vikrumo. O pastaruosiuos pusketvirtų metų praleistų Hogvartse, zujo ratus aplink teritoriją, palaikydama bent šiokia tokią raumenų masę, kuri dabar padėtų nutėkšti vieną ar kitą žaidėją, jei to neribotų reglamentas.
Gal jai derėjo tapti atmušėja? Trumpa mintis nušvietė kaštoniniais plaukais pridengtas smegenis. Galėtų išlieti dabar susikaupusi apmaudą ir pyktį. Tačiau grifai turėjo idealią atmušėją, kuri kaip tik šiuo metu vėl supurtė muštuku savo tiesioginės oponentės šluotą. Cha mintyse aidėjo dirbtinis juokas, tikrojo dar ilgai teks palaukti. Ir ar jį kažkas išgirs, nuoširdų ir skambų, priklausys nuo rungtynių rezultato. Priklausys ar Grifų Gūžtą palaikantys sirgaliai galės užlipti ant suolų ir skanduoti savo koledžo dydvyrių vardus. Ne, Klarei to nereikėjo, o gal? Ji nebuvo kažkokia narcizė, tačiau dėmesys bei pripažinimas visada buvo malonūs, argi ne to nori kiekvienas paauglys. Argi ne dėl to kiekvienas praeina roko dievaičio fazę? Įsivaizduoja kaip žmonės pagaus tave, nušokusį nuo scenos, apglėbs rankomis. Nors tas neatrodo labai viliojančio. Įsivaizduojant kaip kas čiupinėja ypatingai minkštas vietas.
Strazdanė padarė keletą staigių kilpų, sukeldama gūsius. Tiesa, šį kartą norėjo jais pasinaudoti pati. Jei jie privertė ketvirtakursę puolėją nesuvaldyti šluotos, gal padės ir geltonsnapį švilpį šiek tiek sumėtyti, juolab šis, toks smulkutis, turėjo būti visai lengvas. O juk visiem suprantamos fizikos dėsniai sakė, kuo didesnis, tuo stabilesnis. Apsukusi ratus nėrė iš apačios, kaip mėgo, kaip jai buvo patogiausia ir vėl paleido rankas nuo šluotos, šįkart nuožmiau, gal kiek per stipriai, tačiau pagieža dėl dviejų nesėkmių kilo tarsi lietus virš angliško dangaus. Nors šiandien jo ir nebuvo matyti. Ištiesė pirštus lyg nagus ir drąsiai, nesicackindama čiupo raudonąjį kamuolį iš šviesiaplaukio rankų.

[Perėmimas iš rankų: 5]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Klarė Konė Karter »
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Vėjas, keliamas septintakursio, košė jam pro ausis tuo pačiu plazdendamas ir jo sportinį apsiaustą. Stengėsi atsidurti kuo greičiau žemiau Ashley, nes nemanė, kad ji gebės išsilaikyti ant šluotos, jei ji būtų pamušta muštuko. Gal klaidingai galvojo grifas, tačiau neatrodė, kad jo komandos atmušėja galėtų išsilaikyti ant šluotos, prasileidus itin taiklų smūgį nuo tvirtojo kamuoliūkščio. Nors ar kitaip galėjo atrodyti? Muštukas geba nuversti nuo šluotos net stipriausius ir tvirčiausius kvidičininkus. Žinoma, jei jis skrieja pilna jėga ir į patį savo aukos korpusą. Bet visa laimė, Alisos trinktelėtas muštukas nuskriejo netaikliai, tačiau tas netaikliai buvo milimetrai nuo jaunosios grifės. Milimetrai ar ne, bet jie leido lengviau atsidusti ir gaudytojui, tikriausiai ir pačiai Tonks. Atrodytų ramu, ties tuo visas veiksmas čia ir pasibaigę. Deja, toli gražu taip nebuvo. Antrakursė bandydama numušti į ją lekiantį kamuolį, pralėkusį greta jos, trinktelėjo į kitą, iš niekur atsidūrusį po jos blokštu. Ir pastarasis nuzvimbė Švilpynės atmušėjos link. Tam, kad Jeffter'is galėtų aprėpti vaizdą, kas vyks toliau privalėjo sustoti ir tai padaręs pasisuko į šoną. Susidūrė ar ne? nelabai primatė, kuo viskas baigėsi. Primatyti ir nereikėjo. Čia pat visą reikiamą informaciją perteikė pakvaišę ir šėlti pradėję Grifų Gūžtos fanai. Auč! susiraukė pats konstatuodamas tą faktą, kad jau antrą kartą šiandien penktakursė švilpė buvo nuskriausta.
Juodaplaukis pakėlęs išpūstas akis aukštyn link dvylikametės palinksėjo jai galva ir iškėlė nykštį į viršų, taip tarsi pagirdamas ją už dar vieną puikų momentą šiose rungtynėse. Per kelias minutes įvyko daug, todėl tik giliai įkvėpęs ir po to iškart iškvėpęs viską, ką buvo sutalpinęs į savo plaučius, aštuoniolikmetis ėmė skrieti ta kryptimi, į kurią šiuo momentu buvo atsukęs savo šluotą.
Jaunuoliui sklendžiant oru kažkas netikėtai sušmėžavo prieš akis. Tarsi koks vaiduoklis ar žaibas. Iš tiesų tai buvo šešėlis, kuris dar kart privertė komandos kapitoną užversti akis į dangų. Keli metrai virš jo, tartum akis išdegęs, dideliu greičiu nušvilpė Igoris. Edgar'as nieko nelaukęs kabino jam iš paskos. Šį sykį varžovas atrodė daug labiau susikoncentravęs ir su jokiu muštuku nesižaidė, todėl buvo preteksto manyti, jog jis vaikosi ne ką kitą, o patį mažiausią bei vertingiausią kamuolėlį. Žalios akys dabar degte degė noru įsitikinti ar tai tiesa, o pasitvirtinus spėjimams pačiam imtis vaikymosi proceso. Tik, kad tai galėtų padaryti, pirmiausiai reikėjo pavyti Greywindą, kuris buvo be galo greitas. Grifų prefektas, nors ir vijosi tą darė ganėtinai lėtai. Suvokė, kad tas greičio skirtumas gali netikėtai imti ir užbaigti rungtynes ne jo ir ne jo komandos naudai. Nagi, nagi.. tarsi užsikirtusi plokštelė galvoje kartojo žodžius skirtus šluotai, kad šioji dar bent truputėlį išspaustų ką gali. Be abejonės, tai nei kiek jos negreitino ir ji lėkė jau tiek kiek galėjo. Tik gal ta savotiška trumpaplaukio hipnozė, jį privertė nė nepastebėti, kaip pagaliau atsidūrė prie bendrakursio, jau pirštų galais čiumpančio šmaukštą. Tik ne tai! Vieną akimirką aptirpo visas gaudytojo kūnas, bet jau sekančią stvėrė šluotgalį pusiau metaline, po pirštine paslėpta ranka, o kairiąją, išsiviepdamas ir palinkdamas į priekį, ištiesė sparnuotojo link.

[Bando pagauti šmaukštą: 1;2]

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Aukso šmaukštas tolo nuo rankos.
Tolo nuo žvilgsnio, tolo nuo Igorio norų. Kaip ir visada.
Bet ar šiandien bus "visada"?
Vėjo gūsiai pagavo skrajūną, privertė suvartalioti zigzagų, kilpų virtinę, tačiau švilpis nepametė iš akių aukso taškelio.
Šiandien nebus "visada".
Igoris menkai kreipdamas dėmesio į atlekantį Edgarą, kad nepraganytų parazito, stipriau pavijo savo šluotą. Kaip ir tą kartą rungtynės su Klastūnynu, kaip ir aną kartą su Varno Nagu, kaip ir šiandien su Grifų Gūžta. "Viskas kartojasi tik kitame lygmenyje",- taip pasakė vienas žiobaras, dėstanatis istorijos pamokas žiobarų pritvinkusioje mokykloje.
Švilpis negirdėjo savo širdies dūžių, kvėpavimo, nejuto, kaip kūno raumenys sustingo it plienas. Nieko, apart ausko šmaukšto zvimbimo, jo sparnelių vos girdimo plazdėjimo. Štai kas dabar buvo svarbu, ne gyvybiškai svarbu: kaip oras gyvam organizmui, kaip saulė- fotosintezei, kaip meilė- žmogui. 
O juk nuo šmaukšto pagavimo priklausys ar Švilpynė laimės ar pralaimės kvidičo taurę. Tas pats galiojo ir Grifų Gūžtai.
Su Edgar skriejo beveik petys į petį, trokšdami dovanoti savo koledžams pergalę. Tai lyg šiek tiek priminė Poterio laikus ši prakeikta simbolika, kai vyko Burtų trikovės turnyras, kai abu šių koledžų atstovai susitiko paskutinėje užduotyje prie Ugnies taurės. Tą kartą, ne savo noru laimėjo grifas.
O šiandien?
Kaip šiandien bus?
Sustiprėjęs vėjas taršyte taršė rudus, garbanotus Igio plaukus, kai šis antrą sykį ištiesė ranką link skrajūno. Greitis buvo milžiniškas, tad tiksliai nuspręsti kurion kryptin tiesti savo reples, buvo sudėtinga. Ne taip, kaip kai reikia nuo giminaičių kapų (amžiną atilsį jiems) paimti kokią užgesusią žvakutę. Lorijanas prisimerkė, dar labiau palinko į priekį, kaire ranka tvirtai laikydamasis už šluotkočio, bei tuo pat kartu trokšdamas trijų dalykų: pirma: pagauti aukso šmaukštą, antra: nenudribti nuo šluotos ant motinėlės žemės, ir taip, trečia: būti nenutrenktam grifelės Tonks muštuko, nes pasirodo ji su Alisa jau pradėjo žaisti ant šluotų žaidimą "numušk mane nuo šluotos".
Ir kaip gerbiamas štukametis vampyras Sorenas von Sjuardas sugebėjo išauginti tokius savo koledžo mokinius, kurie trankosi muštukais? Na, tą patį buvo galima pasakyti ir apie švilpių vadovą dėl penktakursės Alisos Faun veiksmų.
Mėlynai pilkų akių savininkas nežymiai susvyravo, tačiau toliau atkakliai bandė vis sugauti aukso šmaukštą. Kai rankų pirštai vos prisilietė prie šalto aukso šmaukšto metalo,  tą akimirką širdis vos neišoko laukan iš vilties.
Nagi, dabar turi pavykti. Privalau pagauti aukso šmaukštą. Privalau,-spragsėjo tokios mintys antgamtikui, ir šis čiupo auksinį skrajūną, tikėdamasis pajusti jį savo delne.
Privalau.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą 6;3 ]

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Pagaliau sukaupusi paskutiniąsias jėgas, Ashli atsimerkė. Tiesa, dabartinė situacija privertė antrakursėlę kiek pasimesti. Kaip ten galėjai susigaudyti, kai į vieną pusę lėkė viens muštukas, o į visiškai priešingą bei tarp kitko dar ir į švilpių atmušėją - kitas.. Abu buvo identiški. Skyrėsi tik trajektorijos. Nu nu, kas per pievos? Gal mergiotę tikrai partrenkė tas kamuolys ir dabar ši guli be sąmonės ant kieto žemės lopinėlio? Gal jau dvejintis akyse pradėjo? O ką, variantas.. Matyt nelemta dar garbanei apsilankyt pas dėdes baltais chalatais, kadangi šioji situacija buvo nors ir labai jau kebli, tačiau tikrai logiškai paaiškinama. Muštukas numeris vienas buvo nesėkmingai pasiųstas Faun į mūs mažąją Tonks, o šiam beskriejant į adrenalino pilną kompoziciją įsipynė ir muštukas numeris du. Vietoj to, jog bandytų išsigelbėti nuo švilpės kamuolio, kuris vis dėlto praskriejo tiesiai pro kairįjį petį, rudaakė pati to nežinodama atsilygino vyresnėlei tuo pačiu. Tik dar viena labai svarbi smulkmena - Ashley vėl sužibėjo ir eilinį sykį nuskriaudė vargšelę  Alisą. Ups, netyčiuks. Nieko asmeniško..
Susigaudžiusi erdvėjė, išnarpliojusi kas čia ką tik įvyko, šokoladinių plaukų savininkė linksmiau nusiviepė. Ot ir turėkis, mieloji Faun. Gerai apsižvalgiusi raudonskruostė išvydo ir tikriausiai pagalbon suskubėjusį prefektą. Na, ar neturi ką veikti, a? Ieškotum to šmaukšto geriau. Jei labai norės, tai ir net tu neišgelbėsi nuo muštuko.. - mintyse sau priekaištavo Edgarui. Aišku, juoko forma. Gerietis tas grifs, šitiek pergalių iškovojo. Šiam kilstelėjus nykštį, Tonks tik suklapsėjo savo akelėm ir mestelėjo žvilgsnį į tolį, taip gaudytojui leisdama suprasti, jog šis skuostų ieškot to visas rungtynes užbaigiančio kamuolėlio. Pagaliau septintakursiui nuskriejus, Ashley ir pati ėmė žvalgytis. Ieškojo ji kaip ir visuomet to pačio - muštuko. Paieškas kiek stabdė galvoje vis kirbanti mintis apie Faun. Duokdiev, kad rimtai nebūt susižalojus. Žaidimas tai žaidimas, tačiau žmogiškumas išlieka. Nesinorėtų, jog dėl antrokės kaltės Alisa gulėtų kokį menėsį ligoninėj..
Pagaliau gilius apmąstymus ir vėl nutraukė kažkur horizonte blevyzgojantis bjaurūnas. Nieko nelaukusi kaštonplaukė pasileido šio link. Pakankamai priartėjusi ji užsimojo, o tada jau smogė. Atmušimas turėjo gal ir nelabai konkretų, bet visgi tikslą - pastot kelią kokiam varžovui.
[Atmušimas į Igorį: 5,1]
P. S.I hope you're happy.

*

Philemon Le Blanc

Tas jausmas. Tas jausmas tarsi būtum panardintas po vandeniu. Bet net ne po šaltu vandeniu, ne, šis kaip tik įkaitintų visas jusles ir verstų norą blaškytis. Ne, juto, tarsi būtų skestąs šiltoje jūroje, kuri tyliai užliūliuoja viską viską. Ta ramuma; tiesiog sklendė ore, laikydamas kamuolį, priglaudęs jį arti prie širdies, toks nekaltas ir pažeidžiamas.
Norėtumėt. Jam tiesiog staiga užgulė ausis.
Traukit nuo manęs rankas, kol neįspyriau į veidą. sušnypštė mintyse laikydamas kritlį; melsvos akys pavirto siauručiais plyšeliais, pro kuriuos pagiežingai degė tamsi ugnelė, grasinanti sunaikinti visa aplink. Tai tiesiog akimirkos jausmas, nieko tokio-- galėjo pagalvoti kažkas. Šis švilpis tikrai nieko nenuskriaus.
Pasvajokit. Jeigu reiks, jis tikrai numuš kažką nuo šluotos. Galbūt priežastis, dėl kurios jis dar to nepadarė buvo ta, kad jis buvo gana smulkus ir šiaip, nenorėjo teptis savo dailių, aristokratiškų pirštelių kitų žmonių krauju.
Ir šiaip, pergalė ar pralaimėjimas-- tai nieko nekeičia. Minutė ekstazės, šūkiai ir sveikinimai-- jie nebuvo verti kažko ypatingo. Taurė ant pjedestalo? Kam ji? Kad paglostytum savo trapų ego? Tam padaryti buvo daug kitų būdų ir Philemon jie buvo daug malonesni ir patrauklesni. Prakaitas ir nutrintos pūslės nebuvo jo norų viršūnėje ir troškimuose. Švilpis pajuto, kaip tarsi lyg ir pliaukšteli per rankas, tykančias jo kamuolio-- dieve mano kaip blogai nuskambėjo-- ir tada spusteli įsivaizduojamą greičio pedalą ant šluotos, tiesiog nuzvimbia kuo toliau, tolyn nuo visko, nuo visų problemų-- o gal kaip tik į jas?-- link grifiukų lankų.
Užmetė akį į kitus komandos narius. Frankas laukė, galbūt tikėjosi, kad jam mes perdavimą, tačiau kitos komandos puolėjos buvo it gyvatės lendančios į visus tarpelius ir plyšelius, na, taip ir reikėjo elgtis, bet tai taip nervino ir erzino, taip norėjosi čiupt tai gyvatei už galvos-- blogos mintys, blogos mintys, eikit šalin--, bet nedrįso, negalėjo blaškytis. Aplink virte virė žaidimas, muštukai tik skriejo aplink ir visur-- stebėjosi, kaip dar negavo į galvą. Nenorėjo pats susižeisti, nenorėjo skausmo, norėjo tik skausmo priešininkams. Ir tai nepernelyg smarkaus, tik akimirkos baltumos akyse ir kelių mėlynių, tik tiek, nieko daugiau.
Philemon pasijuto, kaip keistas jausmas užplūsta jo venas; pagalvojo apie jų gaudytoją, apie Igorį. Galėtų jis sugauti tą aukso šmaukštą ir jie visi galėtų nulipti nuo šluotų, ant žemės, kuri nesisuka, kur tyku, ramu, tylu... Staiga jo pirštai atsileido ir švilpis tarsi iš kito tunelio galo pamatė, kaip jis iš visų jėgų sliuogė kritlį į lankus, nelaikomas jokios jėgos, jokio skausmo, nieko. Tik ūžesys galvoje, tik šurmulys tolumoje, vieninteliai jo palydovai, vieninteliai jo sargai ir prižiūrėtojai.
Gal dar ir koks vienišas dievukas tą akimirką pažvelgė žemyn į jį.
Bet tik tiek.

[Metimas į lankus, 5]

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
   Fasiras von Sjuardas ramiai kybojo ore, ramiai žvalgėsi į visas puses, į grifes, švilpes, klastuoles ir varnes, taip pat ir į visus grifus, švilpius, klastuolius ir varnus - kad nepagalvotumėte, kad jau prarado vaikis savitvardą. Ne, jis tiesiog labai mėgo stebėti kitus žmones ir vertinti jų elgseną. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis introvertas, ko gero. Vaikinas blausiai vyptelėjo, kai, švilpiams atėmus kritlį, tribūnos pašoko ir ėmė ūžti - čia buvo turbūt bene vienintelis sykis, kai švilpių sirgaliai klykė garsiau ir baisiau už kitus. Tai nė kiek nestebino. Von Sjuardas kisltelėjo galvą aukštyn, akimis pagainiojo debesis, tada vėl mintimis grįžo atgal ant že... šluotos. Skubotai susirado akimis kritlį - krūtinę užėmė nelabai gera nuojauta. Ir ji pasitvirtino, be jokios abejonės. Iš priekio kaip su padegta uodega skriejo naglo veido švilpis, užanty besinešantis kritlį. ,,Užsiaugino užanty gyvatę" - prisiminė grifiukas tokį posakį. Reikėjo tikėtis, kad dabar rudas kamuolys puolėjo rankose irgi tedavė tiek naudos, kiek ore, dideliame aukštyje esanti gyvatė, drebanti nuo šalčio ir besikankinanti dėl aukščio baimės. Na, tik šiuo atveju tikra gyvatė, o ne klastuolis.
   Ir tada kritlis ėmė skrieti į vartus. Fasiras krūptelėjo - juk per tiek laiko pirmąsyk gavo pasireikšti ir atnešti naudos savo komandai! Garbė! Iššūkis! Proga! Todėl įsitempė, žvilgsniu prisirišo prie kritlio ir nėrė prieš save, stengdamasis priartėti prie kritlio šonu taip, kad jį būtų kuo patogiau atmušti. Viena sekundė. Dešimt metrų. Dvi sekundės. Septyni metrai. Trys sekundės... Trys metrai... Keturi - ir Fasiras užsimojęs tvojo per kamuolį, stengdamasis jį atmušti kuo toliau nuo vartų. ,,Paklusk man, rupūžėke, tu turi būt man po ranka, tu šalin, von, von..." - taip kvailai aidėjo vaikino mintys. Tą sekundę ketvirtakursis grifiukas pasijuto kaip Žiedų Valdovo didvyris Gendalfas, savimi užstojęs komandos draugus nuo kažkokio šėtono, kurio vardas prasidėjo ,,B" raide. ,,Tu nepraeisi!" - tamsoje šaukė Gendalfas. Fasiro auksinėse akyse žybtelėjo keista liepsnelė - lyg ir pašaipymas iš savęs, lyg ir pasididžiavimas. Ar praeis Balrogas pro vartus, ar ne? Ar pavyks Fasirui jį atmušti tolyn, kuo toliau ir išgelbėti savo komandą nuo netikėto Švilpynės išsiveržimo į priekį?

[Metimo blokavimas atmušant kritlį 3,4,6]

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Rpg vertinimas

Klarė Konė Karter: 10
Edgar Jeffter: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Ashley Tonks: 10
Philemon Le Blanc: 10
Fasiras von Sjuardas: 10

Kauliuko rezultatas

Klarė Konė Karter 4
Edgar Jeffter 5
Igoris Lorijanas-Greywindas 5
Ashley Tonks 2;2
Philemon le Blanc 3
Fasiras von Sjuardas 1;2

Klarė Konė Karter neperima kritlio Philemon le Blanc iš rankų.
Edgar Jeffter nepagauna aukso šmaukšto.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepagauna aukso šmaukšto.
Ashley Tonks netaikliai paleidžia muštuką Igorio Lorijano-Greywindo link.
Philemon le Blanc netaikliai meta kritlį į Grifų Gūžtos lankus.
Fasiro von Sjuardo veiksmas anuliuojamas dėl netaiklaus metimo.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis patenka į neutralią zoną
Aikštėj likę abu muštukai
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Švilpynė
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Šįkart Klarė įsiuto, mažas velniūkštis taip tvirtai laikė sugriebęs kamuolį. Nepavyko atplėšti baltarankio nagučių nuo dar labiau šviesias rankas pabrėžusio kritlio. Šis lėkė tiesiai link lankų, aiškiai planuodamas metimą.
Žaliaakė meldėsi protėvių dvasioms. Galbūt šios leis Edagrui pagauti šmaukštą ir užbaigti šią vienas kito persekiojimo tiradą. Atrodė kiti puolėjai buvo pamiršti, žaidė tik abiejų komandų jaunesnieji. Claudie tiesa nebuvo daug vyresnė už Klarę, tačiau strazdanė žinojo, kad mėlynakė gimusi rudenį, o štai ištįsėlė gimė pavasarį. Mokėsi jos tame pačiame kurse kas ypač sulygino jų galimybes.
Ir štai, teisingumas yra, vaikis net nepataikė į lankus. To Grifų Gūžtos puolėja ir laukė. Sirgaliai ūžė, sukeldami laimės bangą. Vien dėl netaiklaus metimo. Nors nuo to, galima buvo sakyti, kad rungtynių baigtis nepriklausė.
Klarė nėrė kaip už gyvybę, staigiai, kaip ugnį nešusi kregždė iš legendos. Raudonas kamuolys buvo visai šalia, smigo žemyn, tarsi nudaužtas iš dangaus žiobariškas lėktuvas. Suspaudusi šluotą taip smarkiai, kaip tik galėjo, plasdant apsiausto sparnams ji ištiesė rankas ir sugriebė kritlį. Iškart pakišdama po alkūne, kad niekas taip lengvai nenučiuptų, juk priešininkai nebuvo toli. Bingo!

[-]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Abu bendrakursiai skriejo dideliu greičiu. Abu skriejo ištiesę rankas į šmaukštą. Abu tikėjosi sugauti jį. Abu norėjo sugauti jį. Žodžiu, abu buvo vedami to pačio tikslo. Edgar'as buvo per milimetrinį atstumą nuo aukselio, galinčio padovanoti pergalę. Igoris net gi jau lieti savo pirštų galais tą skrajūną, besistengianti pasprukti. Grifas tai matydamas tiesiog toliau pats siekė sparnuotojo nepaisydamas to, kad trupinėlį pranašumo turi švilpis. Liko tik tikėtis, kad bus pirmesnis. Greičiausiai ne vienas gaudytojas, o ypač dabartinė klastuolių gaudytoja, tiesiog nustumtų varžovų ranką ar bandytų ją, kaip nors supančioti, kad šioji nepasiektų kamuolėlio. Blogiausiu atveju stengtųsi bent apsunkinti kiek įmanoma labiau tas pačiupimo sąlygas. Tarp septintakursių kol kas nebuvo matyti, pasikėsinimų vienas kitam pakenkti. Jie bandė įrodyti kiekvienas savo pranašumą žaisdami švariai.
Komandų kapitonai taip buvo susikoncentravę į šmaukšto pagavimą, kad greičiausiai prarado dalelę budrumo ir netrukus buvo apkvailinti, jei taip galima pasakyti, persekiojamo kamuoliuko. Šis staigiai it žaibas, dar didesniu greičiu nei lėkė dabar, šovė vertikaliai į viršų, taip palikdamas vaikinus gainiotis orą. Žinoma, susivokimui, jog prieš akis neliko šmaukšto daug laiko nereikėjo, bet vis tiek tai kainavo papildomą sekundę, gal dvi.
Juodų plaukų savininkas susigaudęs kas ką tik įvyko, ranką, kuria bandė pagauti šmaukštą, vėl pridėjo prie šluotos ir mikliai apsisukdamas, pats pasileido kilti vertikaliai į viršų. Vaikino apsiaustas dabar tabalavo tarsi vėliava. Aukso gabalėlį matė, bet dabar jis buvo spėjęs nutolti per dešimtį metrų. Dabar jis skrido  vėl gi tiesiai, tik, kad kažkur į padanges. Taip nekeisdamas krypties, mažasis bėglys privertė į grifų prefekto galvą įlysti ganėtinai keistą mintį. Jo galvoje suskambėjo klausimas kas būtų, jei jis išlėktų iš žemės atmosferos ir atsidurtu kosmose, o kartu su juo ir pats aštuoniolikmetis. Na, turbūt šmaukštas prarastų savo greitį ir tiesiog taptų dar vienu, miniatiūriniu dirbtinu kosmoso palydovu, plevėsuojančiu po tamsią erdvę, o Jeffter'iui tai nieko gero būtų reikia manyti. Bet būtų, jeigu būtų. Dar nei vienas šmaukštas neišskriejo kažkur į galaktikas, o tuo labiau drauge pasiimdamas ir gaudytoją. Taip nebuvo ir dabar, nors reikia pripažinti jis kilo aukštai. Žaliaakis juto, kaip oras yra praretėjęs ir kvėpuoti yra, kur kas sudėtingiau, nei kad buvo prieš tai. Šmaukštui pakeitus krypti jis ėmė leistis žemyn. Tik jos skriejo skersai nuo Edgar'o, kad netaptų lengvų grobiu jam. Tačiau trumpaplaukis dabar buvo arčiau savo gaudomo rutuliuko su sparneliais, kai ir pats pakeitė kryptį. Ir dabar ne tik, kad priartėjo, bet ir žaibiškai artinosi. Matomai skrendant į apačią pasitarnavo svoris, taip suteikdamas šiokį tokį pranašumą, leidusį šluotai pasiekti dar didesnį greitį. Pasiekus tašką, nuo kurio ėmė ryškėti kvidičo aikštės kontūrai, Grifų Gūžtos narys vėl buvo šalia sau rūpimo daikto. Plius dabar turėjo greičio pranašumą, todėl nieko nelaukdamas atvėrė pirštinuotą delną ir ėmė tiesti ranką su viltimi uždirbti šimtą penkiasdešimt taškų savo komandai taip kartu užbaigiant rungtynes bei iškovojant kvidičo taurę.

[Bando sugauti šmaukštą: 1]

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Naaagi, ar taip jau sunku tą Igorį pridaužt, a? Bent jau šoną kokį aptrintum, o čia.. Skrenda sau tolyn.. Ahhh, taip neteisingaaaa. - sau širdo tyliai mintyse. Dabar Ashley buvo panaši į širšių lizdą - tik pajudink ir blogai pasibaigs. Jeigu tas švilpis per fuksą ras prakeiktą aukso gabalą, laikykitės visi. Tonks tikrai nestovės išsišiepus, o juolab nepradės sveikint visų. Na jau ne! Ne tos mados. Gal ir bjaurios, tačiau tikrai ne tos. Balažin, kaip kiti taip gali susitaikyt ir spaust rankas laimėtojam. Žinant Ashli, varžovai greičiau sulauktų skrendančių batų jų pusėn, nei padlaižiško, o gal kiti įvardintų net "draugiško" pasveikinimo. Skaudus vis dėlto būt mergiotei smūgis į paširdžius, dar nė karto nepralaimėjo ir štai, še sau iš oro. Nemanau, jog ji vienintelė persikreipus stebėtų į varžovų rankas atiduodamą taurę. Nee, yra ir daugiau to pačio likimo brolių bei seserų.
Taigi, pagaliau išsiliejusi savyje, išleidusi visą pyktį ir nepasitenkinimą į aplinką, kurioje jų ir taip pernelyg daug, mergiotė pasileido į dar vienas paieškas. Tiesa, šįkart muštukas buvo dingęs kaip į balą. Nei šen, nei ten jo nesimatė. Keista net pasidarė.. Gal jau kur skriaudžia kokį pirmą pasitaikiusį kvidičininką.. Naglumo jam nestinga. Nepasigailėtų net mažo pirmakursėlio, tikrai gerai aplamdytų šonkaulius.
Taip merginai bestoviniuojant ir žinoma, besižvalgant muštuko, pasigirdo ūžimas.
- Uoj ne ne ne, tik ne tai.. - persigando kaštonplaukė, bet visgi atsisuko ton pusėn, iš kurios ir sklido zvimbimas. - Blyyyyyn, - nurijo seiles bei stipriau suėmė lazdą.
Taip, tai buvo ilgai ieškotas, saugotas ir mylėtas kamuoliuks. Šis savavališkai skriejo į rudaakę. Be niekeno pagalbos (šiuo atveju "niekeno" turėjo reikšti "Faun", tad sakinys išvertus iš viščiukų kalbos, skambėtų štai taip: Be Faun pagalbos). Susikaupusi strazdanė iškėlė lazdą ir.. Smūgis. Susidūrimas kietos medienos ir mūs vienintelio bei nepakartojamo muštuko. Traukitės iš keliooo, tai kiaulė voraaas!
[Atmušimas į Alisą: 4, 6]
P. S.I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Frankui jau iki gyvo kaulo daėdė šis vis pasikartojantis cirkas. Jis taip ir laukė, kada pastarasis pasibaigs ir bus viskas pabaigta. Grifai arba Švilpiai laimės kvidičo čempionatą ir po kelių dienų visi tai užmirš, kol neateis kiti metai, kartu atsitempdami naująjį kvidičo cirką. Dairydamasis, pas ką kritlis, Frankas pastebėjo, kad Igoris jau pastebėjo aukso šmaukštą ir jį gaudo, ir šyptelėjo, bet pamatęs, ką daro Edgar, šypsena staigia ištirpo niūriame veide, taip greitai, kaip ir atsiradusi. Edgar taip pat buvo pastebėjęs šmaukštą. Po velnių. Igori, greičiau pagauk tą aukso šmaukštą ir užbaik šias žaidynes. Švilpis stipriai delnais suspaudė šluotkotį ir vėl įnėrė į kvidičo žaidimo vandenis. Apsiaustas vikriai plazdeno už Franko nugaros, bet jis tik ieškojo to prakeikto kamuolio, kurio taip visi puolėjai norėjo. Akimis aptikus sunkų, švelnios odos kamuolį, Stilgerio akys išsiplėtė ir tik tada pakėlė žvilgsnį, norėdamas sužinoti, pas ką šiuo metu yra priglaustas kritlis. Ogi pati Klarė Konė Karter buvo priglaudusi nelaimėlį. Ta pati mergina, kurią Frankas buvo pakvietęs į netikrą pasimatymą. Jis sunkiai nurijo seiles ir, giliai įkvėpęs, šovė link merginos. Frankas, tiksliau jo šluota, buvo kur kas greitesnė už Klarės, tai nebuvo ko stebėtis, kai švilpis per kelias sekundes priskrido prie jos ir, apvertęs šluotą ore, virš grifės, sėdėdamas aukštyn kojomis, stipriai apglėbė kamuolį ir pabandė jį pasisavinti.

[Perėmimas iš rankų: 2]