0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Žiemai sparčiai einant į pabaigą, Kvidičo aikštėje, o taip pat ir visose Hogvartso apylinkėse telkšojo purvinos, rudo, pažliugusio vandens kupinos balos. Galima sakyti: tokia pliurzė, kad jei kas netyčia nesuvaldęs šluotos įmerktų sėdynę, atrodytų taip, tarsi ne tik kelnių diržas, bet ir viduriai būtų mažumėlę pralaisvėję. Pirmas įvaizdis, nužvelgus peizažą, panėšėjo į kookį nors modernistinį meno kūrinį, tikra mėšliava. Kita vertus, dangus pasitaikė itin giedras, nesimatė nei vieno debesėlio, negana to, vėjo nebuvo, saulė irgi akių nežilpino, oras tiesiog užsakytas finalinėms rungtynėms, žinoma, jei neteks užpakaliu pabučiuoti žemės.
Ir taip taip taip... visa tai priklausė didingai dienai, finalinių Kvidičo rungtynių dienai, kuomet šluotomis bei kai kurie ir blokštais apsiginklavę jaunuoliai, vilkintys ryškiomis, geltonomis, raudonomis koledžų uniformomis, įžengė aikštėn. Šiandien galutiniems Kvidičo čempionato nugalėtojams nustatyti susirems Švilpynė su Grifų Gūžta. Du septintakursiai vaikinai, abu komandų kapitonai, taip pat abu gaudytojai, visai draugiškai paspaudė vienas kitam ranką, o tada Tomas Viljamas Ridlis, savo garbinga asmenybe užsikariavęs teisėjo vietą tokiame svarbiame visam Hogvartsui įvykyje, nekantraudamas pūstelėjo švilpuką. Dešimt figūrėlių it kulkos šovė nuo bjaurios rudos pliurzės į nuostabų mėlyną dangų, žaidimas prasidėjo.

Grifų Gūžta

Kapitonas: Edgar Jeffter

Gaudytojas: Edgar Jeffter
Gynėjas: Fasiras von Sjuardas
Atmušėjai: Ashley Tonks
Puolėjai: Claudie Amneta, Klarė Konė Karter

Švilpynė

Kapitonas: Igoris Lorijanas-Greywindas

Gaudytojai: Igoris Lorijanas-Greywindas
Gynėjai: Keitas Kolinsas
Atmušėjai: Alisa Faun
Puolėjai: Philemon Le Blanc, Frankas Stigleris

Jei teisėjas kauliuku išridena 1-3 akis, kritlis atitenka Grifų Gūžtai, 4-6 akis – Švilpynei.
Kauliuko rezultatas: 6; žaidimą pradeda Švilpynė, kritliui patekus į jų rankas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Edgar Jeffter »
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Jau čia pat buvo pavasaris. Vos viena savaitė likusi iki jo. Nepaisant vis dar esamos kalendorinės žiemos, lauke jau galėjai užuosti pavasarį. Šviečianti saulė jau tirpdė sniegą, nors šiuo metu ir nespinduliavo didele šiluma. Gamta irgi nebesnaudė ir po truputėlį budo.
Edgar'as šią gražią dieną žingsniavo per sužliugusį sniegą, kuris besimaišydamas su žemėmis virsdavo, ne tokia gražia, tamsia koše po kojomis. Jis keliavo į kvidičo aikštę, kur turėjo įvykti trečiosios ir paskutiniosios šių mokslo metų rungtynės prieš Švilpynės komandą. Varžovas šį kartą bus kiek kitoks, tačiau siekiantis to paties ko ir grifai. Tiek vieniems, tiek kitiems reikalinga pergalė, norint tapti čempionais. Pralaimėtojams, beliks tenkintis antrąja vieta. Pastarosios nenorėjo juodaplaukis, kai jau yra išvargtos dvi pergalės ir iki tikslo, bent kartą palaikyti savo rankose Hogvartso kvidičo čempionato taurę, liko vos vienas sėkmingas žingsnis. Tačiau švilpiai stovi tokioje pačioje situacijoje, o nugalėtojas bus tik vienas ir kažkuri iš komandų privalės susitaikyti su šiandienine nesėkme.
Septintakursis, kaip visuomet, atkeliavo jau iškart su sportine apranga ir stojo prie persirengimo kambario, kur pasitiko po truputį besirenkančius komandos, su kuriais sveikinosi ir prašė truputį luktelėti. Kai visa komanda buvo vienoje vietoje, kapitonas pasikvietė visus arčiau savęs, suburdamas ratelį.
- Lemtingas mačas šiandien,- apsikabinęs per pečius greta buvusius iš šonų bendrakoledžius pradėjo kalbėti Jeffter'is, - Stenkimės žaisti susikaupę ir mėginkime iškovoti pergalę, tačiau tuo pačiu nepamirškime ir mėgautis žaidimu. Tikiu, jog degate noru laimėti. Pats irgi to noriu, bet, jei kartais to padaryti nepavyktų, labai nenusiminkite, nes ir taip šiame čempionate padarėme didelį ir gerą darbą. Be to jūs dar turėsite savo šansą,- baigęs savo kalbą, kuria norėjo nors kiek sumažinti spaudimą saviems, grifas patraukė aikštės link.
Aikštėje susirinkę abejų komandų sirgaliai taip pat buvo nusiteikę kovingai, kurie, rodos, bandė perrėkti vieni kitus. Jie buvo užsivedę dar labiau, nei anksčiau. Tikėtis kitko tikriausiai ir negalėjai, kai tavo palaikoma komanda pripratina tave prie pergalių. Ta atmosfera kėlė šiurpuliukus aštuoniolikmečiui bei dar labiau jį užvedinėjo rungtynėms. Stengtis Edgar'as turėjo dėl ko. Norėjo padovanoti taurę tiek savo koledžui, tiek sau pačiam.
Išsirikiavus visiems dešimt žaidėjų ir teisėjui aikštėje, tradiciškai žaliaakis priėjo prie teisėjo, prie kurio atpėdino ir švilpių kapitonas.
- Sėkmės!- linktelėjo Igoriui spausdamas ranką. Vėliau paspaudė ranką ir teisėjui, po ko grįžo į savo vietą. Dar kelios akimirkos ir per aikštę nuaidėjo švilpukas skelbiantis rungtynių pradžią. Kamuoliams irgi šovus į orą, vaikinas pasileido bėgte. Nubėgęs apie dešimt metrų peržergė šluotą ir ėmė skristi, nei lėtai, nei greitai, vidutinišku greičiu, išilgai aikštės nežymiai kildamas aukštyn. Tamsius plaukus lengvai plazdeno tik nuo greičio sukeliamas vėjas, kuris kėlė gaivą. Pats oras iš tiesų buvo gaivus. Veikiausiai, tai buvo ideali diena žaisti kvidičą. Jaučiama iš komforto nestūmė, o sušilus galėjo puikiai pasitarnauti. Pati saulė šiandien irgi nebuvo ant tiek kandi, kad sugebėtų įtakoti matomumą.

[Bandymas pastebėti šmaukštą: 2]

*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 192
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Skaistūs saulės spinduliai krito pro kambarių langus. Oras buvo tobulas šios dienos rungtynėms. Saulės apšviestoje lovoje pasimuistė švilpė kuri netrukus pramerkė akis. Pasirąžė ir pažvelgė į laikrodį. Staiga mergina šoko iš lovos. Taip, taip, rungtynės prasidės vos po dešimties minučių, o Alisa tik atsibudo. Mergina greitai apsirengė, pagriebė šluotą ir išlėkė pro duris. Neesmė, kad ji buvo išsitaršiusiais plaukais ir buvo panaši į baisią raganą kuri bėga suvalgyti kelių vaikų. Ji nesustojo prie didžiosios salės papusryčiauti nors jos skrandis grojo maršus. Pagaliau išbėgusi pro pilies duris ji šiek tiek atsipūtė. Buvo geras apšilimas prieš treniruotę - šmaikščiai pagalvojo ji. Švilpė tik dabar atkreipė dėmesį į gerą orą kuris buvo lyg užsakytas. Na, Švilpynės komandai dar neteko tokiu oru žaisti rungtynėse. Pirmosiose rungtynėse su Varno Nagu pylė kaip iš kibiro, tačiau vistiek geltonasis koledžas išplėšė pergalę, antrosiose rungtynėse prieš Klastūnyno komanda snigo, tačiau vis tiek švilpiai ištraukė nagais ir dantimis pergalę.
Alisai net pasidarė keista, kad žais tokiu oru. Kažkaip neįprastai smagu. Galiausiai pro dumblynus pasiekusi Švilpynės palapinę mergina prisėdo vienai vienintelei likusiai minutei. Ji taip pat pagriebė iš kažkur šepetį ir perbraukė pro savo neklusnius plaukus, kad bent varžovai nesigasdintų taip jau labai. Dar tikrai paskui pagalvos, kad ji ateina jų suvalgyti. Mergina netrukus jau atsidūrė aikštėje kurioje buvo dar jai nematytas skaičius žiūrovų. Juk paskutinės finalinės rungtynės. Girdėjosi visokios dainos, skandavimai ir rėkimai pasirodžius komandoms. Netrukus pasigirdo švilpukas ir visi žaidėjai pakilo nuo žemės paviršiaus, įskaitant ir Faun.
Na ką, pradėkime žaidimą. Dangus buvo nuostabiai giedras ir nesimatė visiškai jokio debesiuko. Buvo puiku, nes matėsi bene visa aikštė aplinkui. Tačiau Alisai visada reikėdavo šiek tiek pavargti kol surasdavo tą išdykusį kaip visada muštuką. Suspaudusi abiem rankomis ir šluotą, ir blokštą mergina skraidė aplink visą stadioną. Muštukai turėjo būti du, tačiau Alisai jo pakako tik vieno. Ji manevravo gana aukštai, nes taip geriausiai matėsi. Staiga prieš akis netikėtai išlindo vienas iš tų juodų kamuolėlių. Suspaudusi šluotą dar labiau mergina pradėjo greitai skristi kol atsidūrė šalia muštuko. Ji apsidairė į ką galėtų pataikyti. Šį kartą jos pagrindinis taikinys buvo Grifų Gūžtos gaudytojas Edgar. Susiradusi jį akimis mergina suspaudė slidų blokštą ir stipriai kol dar buvo neišnaudotos jėgos trenkė per muštuką nukreipdama jį grifo kryptimi.
[Atmušimas į Edgar: 2; 4]   

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 401
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
- ...Well, the word got around, they said, this kid is insane, man
Took up a collection just to send him to the mainland
Get your education, don’t forget from whence you came
And the world is gonna know your name
What’s your name, man?

Salėje trap žiobarų ir užsislapstinusių burtininkų karaliavo tyla, kuri rodės spengė jau ausyse. Kart kartėmis pasimuistydavo krėsle koks nors turtuolis ar vakarine suknele apsirengusi moteris.
Aaron Burr vaidinantis vyras nutilo ir staiga, jį pakeitė kitas:
- Alexander Hamilton.
My name is Alexander Hamilton.
And there’s a million things I haven’t done
But just you wait, just you wait.

...Tamsiai pilku apsisiautusi figūra, niekeno nematoma prasibrovė tarp žmonių eilių...
-When he was ten his father split, full of it, debt-ridden...
Asmuo be garsiais žingsniais prisiartino prie išėjimo ir atsigrežė į susirinkuosiuos. Jis nepamatė to ko norėjo pamatyti. Šūdas.
-Two years later, see Alex and his mother bed-ridden
Half-dead sittin' in their own sick, the scent thick
,- melodingas Phillipa Soo balsas pasiekė atvykėlio mintis. Likti ar nelikt? 
-...And Alex got better but his mother went quick...
-uždainavo aktorė ir daininkė, atliekanti Elizabeth Schuyler Hamilton rolę. Jai pritarė choras.

Vyras atsirėmė į paminkštintą atlošą ir giliai atsiduso. Jo mąslios, pilkšvos akys sužibėjo prietemoje, sekančios kiekvienos gyvos būtybės judesius.
-Grifai nepavojingi, kol juos veda Edgar.
-Sorenas?- tylus, švelnus moteriškas balsas nuskambėjo prie kalbančiojo ausies. Tamsoje tamsiaplaukio lūpų kampučiai pakilo.
-Reiktų mūsų draugelį aplankyt.
-O jis?
-..Moved in with a cousin, the cousin committed suicide...- aidėjo Džordžo Vašingtono žodžiai,- Left him with nothin' but ruined pride, something new inside voice saying....
Vyras atsisuko į švesiaplaukę moterį. Jos žalios, katiniškos akys viliokliškai blykstelėjo.
-Susidorosim kaip pasibaigs Balius Su Apyrankėmis...

*

Rudaplaukis septintakursis staigiu judesiu uždengė paauksuotą kišeninį laikrodį ir dirstelėjo į komandos draugus.
-Iššaušo didi diena, vyrai ir moterys- tarė cituodamas,- Finalas šiandien. Nepasiduokim ir kovokim. Tegul laimi patys geriausi! Tegul persvara visada būna jūsų pusėje!- ir šiais žodžiais pagriebęs šluotą išėjo iš palapinės į kvidičo aikštę. Nė menkiausio dėmesio nekreipdamas į puikų orą, greitai paspaudė jau pažįstamam Edgar'ui ranką, kuris buvo gaudytojas ir kapitonas Grifų Gūžtos komandos.
-Nepadėkosiu, nes dar gali pabėgti ,- pasakė, neslėpdamas jokio priešiškumo šiam grifui,- Sėkmės ir tau.
Ir jau netrukus, sušvilpus teisėjui švilpuku, jaunuolis šovė į dangų skaistų, svarstydamas kokios rungtynės šiandien bus. Ilgos ir varginančios ar trumpos ir dinamiškos? Bus nudaužtas ar kitaip nuneštas muštuko? Švilpynės gaudytojas buvo pasiruošęs kovoti už pergalę. Juk oras tam buvo kaip užsakytas, priešininkų komanda- irgi.
Tik nežinia, ar ausko šmaukštas leis mėgautis žaidimu. Gaudytojas nusipurtė, prisimindamas rungtynes su Klastūnynu, kai reikėjo gainiotis tą skrajūną n kartų.
Staiga, švilpis greitai kildamas, atsigrežė sau už nugaros. Lyg nerimas apsivijo aplink septintakursio kaklą.
O jei jis čia bus? Jei jis pasirodys per rungtynes?
Širdis nusirito link kulnų.
Ne, taip negali būt...

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą; 6]
Tell your brother that he's gotta rise up/ Tell your sister that she's gotta rise up - Laurens, "Hamilton".

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1177
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
   Ketvirtame kurse besimokantis grifas gulėjo lovoje, po galva sukryžiavęs rankas. Tarpinės spalvos tarp rudos ir auksinės akimis žvelgė į lubas. Mąstė apie Šiaurės Ameriką, juodą spalvą ir šluotas. Atsiduso, kai dalis grifiukų pradėjo bruzdėti, ruošdamiesi kvidičui. Fasiras užmetė akį pro langą - švietė saulė, dangum plaukiojo žydri, gražūs debesys. Viskas buvo aišku - oras geras ir tinkamas kvidičui. Von Sjuardas atsisėdo ant lovos krašto ir pasirąžė, nusižiovavo. Jau visai artėjo laikas keltis ir ruoštis...
   Fasiras, jau apsirengęs raudoną Grifų Gūžtos gynėjo aprangą, išsliūkino iš komandos persirengimo kambario ir įžengė į šlapią ir balų pilną Kvidičo aikštę. Vaikino galva buvo visai tuščia - mintis pats tyčia išvaikė, vaikis jautė ir šiokį tokį jaudulį bei pakilią nuotaiką - ją dar stiprino švelnus ir iškilmingas pavasarinis vėjelis, karts nuo karto dvelktelintis į jo veidą ir primenantis savo pergalę prieš žiemą ir šaltį. Fasiro komandai jau pavyko pelnyti pergales prieš Klastūnyną ir Varno Nagą, šiandien laukė paskutinioji kova prieš turbūt pačius stipriausius priešininkus - Švilpynę, kurie irgi jau buvo susitvarkę su varniais bei klastuoliais. Jaunuolis nužvelgė jau aikštėje stovinčius Igorį ir Edgarą - abudu buvo prefektai ir savo komandų kapitonai. ,,Tai šiandien kovosim dėl pirmos vietos ir taurės..." - tarsi lyg tik dabar suprato grifiukas. Pareigingai tyliai ir susikaupęs išklausė paskutinius kapitono žodžius prieš mačo pradžią, patylėjo ir tadam kai prefektas darsyk priminė tai, kad šie metai jam Hogvartse yra paskutiniai. ,,Įdomu, kas užims jo vietas.." - dingtelėjo vaikiui. Pats jis nebuvo nei labai įkvepianti asmenybė, nei šnekus, nei kažkoks dar ypatingas, turbūt priešingas savo tėvui. Nors visi aplinkiniai sakė, kad yra kaip tik priešingai. Kita vertus, galbūt jie buvo teisūs...
   - Sėkmės, - Fasiras šyptelėjo savo komandos nariams ir apsižergė šluotą.  Gynėjui kylant į orą link lankų, nuo batų ėmė lašėti bjaurūs šalti purvo gabalėliai, užsilikę nuo tada, kai jis šokinėjo per balas ir pliurzę, keliaudamas link aikštės vidurio, kur rinkosi jo komanda. Vaikinas nužvelgė tolimiau plasnojantį smarvės šaltinį, kurio kvapą atnešė tas pats draugiškas pavasarinis vėjas, atsiduso. Kvidičo lankai, deja, irgi nebuvo sausi... Nuo jų vis lašėjo šlapi vandens lašai, vienas kaip tik pataikė nukristi ant von Sjuardo nosies. Vaikinas pirštinėta ranka nusivalė H2O lašelį ir įsispoksojo į švilpių komandą, kuri pirmoji gavo Kritlį ir greičiausiai buvo pasirengusi pradėti puolimą. Fasiras susiraukė, kai išvydo, kad Alisa Faun, švilpių atmušėja, išsyk paleido muštuką į jų, grifų, gaudytoją ir kapitoną - Edgar. ,,Įdomu, kur Ashley..." - retoriškai paklausė vaikinas, visur jos dairydamasis. Minėtosios personos kol kas neužtiko, bet užtiko kitą - Claudie Amnetą. Ketvirtakursio veido mimika sušvelnėjo, antakiai nebebuvo suraukti. ,,Mes laimėsim. Reikėtų taip." - šovė tokia mintis jam į galvą. Žvilgsniu susiradęs kritlį vaikinas instinktyviai pakilo šiek tiek aukščiau prie lankų.

[-]

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 266
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Keitas šįkart nebesijaudino, kaip per pirmas rungtynes. Ne, ne dėl to, kad šįkart nebebijojo, o dėl to, kad dabar atrodo išvis buvo praradęs visas įmanomas emocijas. Iš berniuko šiuo metu tebuvo likęs kažkoks bejausmis kiautas. Keitas pats žinojo, kad taip neturi būti, bet jam akyse vis smėsčiojo ir smesčiojo neseniai berniuką visiškai sukrėtę įvykiai. Keitas labai stengėsi susikaupti. Stengėsi. Jam vis tiek nepavyko. Švilpis rytą, net nevalgė tiesiog pasiemė šluotą ir nuėjęs į lauką apglėbęs ją sėdėjo visiškame šaltyje, nė kiek nedrebėdamas. Prieš akis iššoko išprotėjęs Mirties Valgytojos veidas. Berniukas giliai įkvėpė ir užsimerkė. Galvoje vis dar girdėjo jos juoką. Į stadioną po truputį ėmė rinktis mokiniai. Keitas dar nematė savo komandos draugų, bet šiuo metu išvis nenorėjo nieko matyti. Į rungtynes atėjo tik todėl, kad nebuvo kam jį pakeisti ir dėl to, kad bent kiek prasiblaškytų. Pagaliau susirinkus Švilpynės komandai švilpis stengėsi į nieką nežiūrėti ir paskelbus rungtynių pradžią Kolinsas šovė į orą. Tenorėjo viską pamiršti. Jis ramiai užėmė savo vietą prie lankų. Manė, kad bus, kaip ir aną kartą, kai tiesiog stovės prie lankų. Slapta norėjo, kad taip nebūtų. Lakstydamas šluota jis būtų jautesis geriau ir gal bent akimirkai viską pamiršęs. Aplink zujo muštukai ir mėtomi kritliai ir prieš jo akis vėl iškilo aplink jį laidomi Mirties Valgytojų kerai. Dabar Keitas nebesijautė tarsi būtų kvidičo stadione. Jis mintimis atrodo buvo nukeliavęs toli toli ir vėl paniro į prisiminimus.
Jis iš naujo išgyveno visą kovą. Kadangi jo tėvai buvo žinomi ir geri aurorai, tad buvo žinoma, kad ankščiau ar vėliau jie būtų tapę Mirties Valgytojų taikiniu. Tai automatiškai darė taikiniu ir jo brolį su seserimis. Vos prieš kelias dienas jo akyse buvo nužudyta jo mažiausia sesutė. Ir vien dėl jo. Tai jis nemokėjo apsiginti. Jis nutarė eiti iki miško vienas. Sesuo tebuvo jo klaidų auka. Keitas siaubingai pyko ant savęs ir staiga vėl grįžo į realybę. Nežinojo kiek kamuolių praleido ir ar išvis kas nors pastebėjo, kad jis, kuriam laikomuo buvo dingęs ir “atsijungęs” nuo realaus pasaulio, bet jam dabar tai visiškai nerupėjo. Nerupėjo ir kvidičas. Keitą, kurį nuo pat mažens žavėjo kvidičas dabar šis žaidimas pykdė. Jo sesuo mėgo kvidičą. Kolinsas jautėsi visiškai sumautai. Jis nusiplėšė ant rankų ir kojų pritvirtintas apsaugas ir paleido jas laisvam kritimui į žemę. Po to nusiemė nuo galvos šalmą ir išlaisvino savo garbanas. Švilpis pagaliau jautėsi laisvesnis. Keitas tiesiog nebegalėjo išsilaikyti prie lankų, bet žinojo, kad tai jo pareiga, tad įsispoksojo į vieną tašką ir leido kaltei su gailesčiu jį galutinai užgraužti.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Po dviejų išpeštų pergalių, Frankas leido sau atsipalaiduoti. Vietoj to, kad kas rytą atsikėlęs lėktų į lauką ir ruoštųsi artėjančioms rungtynėms su grifais, jis visą tą laiką praleisdavo gulėdamas lovoje su šilta arbata ir gera knyga. Net nepastebėjo, kaip atėjo diena, kurios metu švilpiai atkakliai pešis su grifais. Greitai pašoko jis iš lovos, numesdamas knygą į šoną ir, greitai nusiprausęs, apsirengė tą senieną, švilpynės komandos aprangą. Prieš išeidamas, spėjo dešiniąja ranka pagriebti savąją šluotą, kuri jau jį iškentėjo dvejas rungtynes.

Nepraėjo nei pusvalandis, o švilpis jau buvo prisistatęs į reikiamą vietą. Visa komanda jau buvo susirinkusi. Persimetęs su jais kelias žodžiais, jis patraukė iš palapinės ir įžengė į dienos šviesą. Stigleris iškart pastebėjo, kad oras kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo praeitųjų rungtynių. Per jas ir lijo, ir snigo, o dabar ant švilpio veido žaidė šilti ir švelnūs saulės spinduliukai. Jis net nesureagavo, kaip prasidėjo žaidimas. Išgirdęs švilpuką, greitai šoktelėjo ant savosios damos ir šovė lyg kulka į dangų. Kritlis priklausė Švilpynei tad jis staigiai ir neįtikėtai greitai priskrido prie odinio kamuolio ir pagriebęs priglaudė jį prie savosios širdelės. Šis kritlis buvo kur kas švelnesnis, nei pastarieji. Tai pastebėjęs, jis šyptelėjo. Greitai akimis susirado Philemo'ą ir kuo arčiau priskrido prie jo. Tada švelniai mestelėjo kamuolį į jo glėbį. Netikėtai pajuto, kaip švelniai nudiegė jo kūną šis veiksmas. Šūdas, Nereikėjo praleisti tų mankštų.

[Perdavimas: 2; 4; 5; 6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Frankas Stigleris »

*

Philemon Le Blanc

Dvi pergalės iš eilės tikrai duoda į galvą ir Philemon tikrai nebuvo kitoks, ne, jis buvo toks kaip ir kiti. Taigi nenuostabu, kad visas laisvas akimirkas jis praleido voliodamasis po visus įmanomus paviršius, kimšdamas į savo rausvus skruostukus visas įmanomas virtuvės gėrybes. O ką? Ar buvo blogai iš eilės suvalgyti kokius penkis sluoksniuotos tešlos pyragėlius su medumi, cukraus pudra ir grietinėle ant viršaus? Ne, tikrai nieko bloga, nuo to tikrai nestoja skrandis ir nuo to tikrai nepaleidžia visų įmanomų išėjimų. Bet jis buvo hedonistas nuo galvos iki pėdų pirštelių, taigi vos tik atsistojęs ant kojų toliau ėjo ėsti saldumynus it kokia nėščia moteris, kuri vieną po kito kimšdavo raugintus agurkėlius. Philemon kalba iš patirties. Na, išties tik matė tokias nėščias moteris per televizorių, bet realybės šou niekada nemeluoja.
Rungtynių rytą blondinas buvo kaip guminukas; jautėsi kažkoks tai pernelyg standus ir įsitempęs, tarsi kažkas jam į kraują būtų privaręs želatinos ar tai kokio kito velnio. Gal tai dėl to, kad tai ne šiaip kokios varžybos, o netgi finalinės? Ir jas žaidė prieš grifų gūžtą? Ir tie išdykėliai buvo stiprūs kaip devyni velniai? Niekas nepasakys.
Kiek apsimiegojęs pradėjo rengtis-- kelnių sagtis šiek tiek veržė pilvuką, tačiau nereikia stebėtis, juk jis ėdė kaip kokia rusvutė kiaulytė, taigi ir gabaritai turėjo atitikti tai. Virpėdamas atsiduso ir nuskubėjo į Didžiąją salę-- kaip keista, dabar kasnis nelindo-- ir tuomet, it kariamas šuo, nuskubėjo į švilpiukų persirengimo kabiną. Per tas minutes, kurias sugaišo rengdamasis uniformą, Philemon dar labiau ėmė nervintis. O jeigu prarado savo sportinę formą? O jeigu jis pradės grybauti? O jeigu per jį pralaimės komanda? Švilpis nerimastingai savo pirštų pagalvėlėmis sugniaužė savąjį akvamarino auskariuką ir pabandė nusiraminti. Įkvėpti per nosį, iškvėpti pro burną, įkvėpt, iškvėpt-- po velnių, tas nerimas, tas guminukas širdyje niekaip nenorėjo dingti! Iš nevilties jis norėjo suklikti, bet nebuvo maža mergaitė, todėl tik suvirpo ir pirštais suglostė  savo šviesius plaukus atgal; melsvas akis palengva užpildė ryžtas ir kažkoks tai vandenėlis-- nuo dulkinų kabinos kampų pakilo dulkės ir kelios iš jų pakliuvo jam į veidą. Piktai pasitrynė akis ir paskui kitus komandos narius išžygiavo į aikštę.
Philemon kelis kartus tankiai sumirksėjo, stebėdamasis nelauktais saulės spinduliukais, kurie išdykeliškai šoko ant jo kiek pabalusių skruostų. Kad ir kaip būtų malonu, tačiau tie zuikučiai lengvai galėjo žaidimo metu prikrėsti pokštų ir apakinti pačiu netinkamiausiu momentu. Taigi, reikėjo būti itin atsargiems. Juk jie nori laimėti, ar ne? Tuomet turi išnaudoti šią galimybę ir laimėti. Per ilgai Švilpynė snaudė, dabar buvo metas barsukui pabusti iš miego-- tokios mintys sukosi baltapūkio galvoje, kai jis ant šluotos pakilo į orą. Kritlis buvo jų, tarsi fortūna šyptelėjo savo dangiška šypsena jų pusėn. Tikėkimės, kad ji nenustos šypsotis; sugniaužė savo skraidymo įrankį Philemon ir metė žvilgsnį į Franką, taip siųsdamas jam ženklą. Svarbiausia sinchronizaciją, komandinis darbas-- kartu galima padaryti bet ką, taigi vaikinas ištiesė ranką gaudydamas kamuolį, kuris link jo skrido palyginus švelniai, bet ir gerai-- nėra dar ko dabar muštis.

[Gaudymas 1;2;3;5]

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Rytmetinė saulė kaip visad netinginiavo, o ir kitiem kiek ilgėliau pasnūduriauti neleido. Dabar ši patenkinta vartaliojos dangaus mėlynėj ir dar vis bandė galutinai pribaigti kelias užsilikusias sniego bandutes. Iš nuostabaus žiemos peizažo, akim malonios baltutėlės spalvos teliko purvo ir ištirpusio sniego masė. Ši taip ir rėkte rėkė, jog nemėgintum išlįsti laukan su savo švarutėliais, tik prieš kelias minutes nublizgintais batais, nes iš jų liks tik liaudiškai ir nekorektiškai tariant mėšlini kaliošai. O jeigu dar ir netyčia stipriau terkštelsi į kokią balą, idealūs rūbai taps dėmių kolekcija.
Šį nuostabų rytelį Ashley keista, tačiau prabudo tikriausiai dar anksčiau nei ta pamišėliška saulė. Mergiotė beprotiškai jaudinosi prieš šias varžybas. Jos buvo lemtingos. Varžovai taip pat lygiaverčiai. Šansas laimėti buvo penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Viskas priklausė tik nuo.. Nuo mūsų pačių. Na, dar ir likimo, nors mes ir esame jo šeimininkai. Nesvarbu kaip ir ką davė dievas, nesvarbu, jog nesulaukėme teisybės, tačiau mes galime tai pakeisti, įrodyti, jog bus būtent taip, bet ne kitaip. Juk gyvenimas tam ir skirtas, kad galėtume pakeisti viską, atrasti naują kelią į ateitį, nors šis ir labai sunkiai atrandamas. Atrodo, geriau visą laiką pėdint tuo niūriu taku, tačiau lengvu, bet ne. Reikia kovoti. Nepasiduoti. Ką ir ketino daryti Ashley. Nesvarbūs rungtynių rezultatai, svarbu vėliau negraužt savęs tokiom mintim kaip "ai, kodėl taip nedarei, o taip darei" ir bla bla bla.
Susirinkusi visus atributus, strazdanė išslinko iš šiltos pilies į tą purvynę. Sau iš lėto pasistrakaliodama, antrakursė kartu rankaliojo ryžtą bei susikaupimą. Galiausiai priėjusi aikštę, su kuria jau spėjo susigyventi ir tiesą sakant bei apsitrinti, kaštonplaukė išvydo ir niekuomet nevėluojantį grifų prefektą. Balažin, kaip jis taip mikliai suvaikšto. Na, kad ir kaip ten bebūtų, mergaitė prislinko prie septintakursio ir išklausė vaikino. Duokdiev, kad pasisektų. Švilpukui pasiekus kaštonplaukės ausis, ši stipriai atsispyrė, o tada pakilo nuo žemės. Kvidičininkė sustojo atokesnėje vietelėje bei pradėjo žvalgytis muštuko. Tiesa, švilpių atmušėjai ilgai netruko rast tą bjaurūną, tuolabiau paleist jį į grifų kapitoną. Ei! Jaunėlė kiek įkabindama pasileido skriejančio muštuko link. Pasivijusi šį, Tonks stipriai užsimojo ir tada smogė. Kamuolio trajektorija buvo pakeista. Gal būt, nesu tikra. Dabar muštukas nežmonišku greičiu ėmė skrieti varžovų gaudytojos link.
[Atmušimas (nuo komandos draugo) į Igorį: 2,6]
P. S.I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Prabudus lemiamų kvidičo rungtynių rytą žalios ketvirtakursės akys visų pirma žvilgtelėjo pro langą. Buvo sunku įsivaizduoti orą be sniego, lietaus ar viską sumaišiusios šlapdribos, kuri primindama, jog artėja pavasaris merkė augalų šaknis, o tuo pačiu ir Hogvartso apylinkes. Šilta, tačiau dar kiek nedrąsi pavasario saulė sveikino dangų, neleisdama šios šypsenos uždengti nė menkiausiam debesėliui ir net nenorint keturiolikmetės veidas pasipuošė šypsena. Automatiškai sugraibstė drabužius ir apsiaustą, tiesa ne įprastą, o sportinį. Grifų Gūžtos puolėjos šiandien laukė svarbiausios rungtynės jos mažame gyvenime. Mačas tarp raudono ir geltono koledžų šiandien buvo įkainotas labai brangiai - mokyklos taure.
Netrukus, nešina savo mylimiausia ir ištikimiausia šluota, jau keliavo link kvidičo stadiono. Kojos mirko nelabai malonius dalykus primenančioje pliurzoje, tačiau pavasarinė saulė bent šiek tiek sušvelnino mintis. Beveik visą naktį bluosto nesudėjo galvodama apie šių rungtynių baigtį ir štai jau žengė pro stadiono užkulisius, kartu su savo komanda. Draugai, jei ne nemiegojo, tačiau tikrai lygiai taip pat jaudinosi dėl rungtynių baigties ir nešė tikrai ne mažesnę atsakomybę už tai, kas šiandien įvyks apvarvėjusioje aikštėje.
Komandos kapitonas bandė įkvėpti žaidėjus siekti pergalės, tačiau Klarės žvilgsnis smigo kažkur toli, už aikštės ribų, permatydamas net minias sirgalių, susirinkusių sirgti už savo komandą, o gal tik pamatyti taurės likimą nulemsiančias rungtynes.
Štai ir atėjo lemiama akimirka ir nuaidėjo švilpukas, pranešantis žaidimo pradžią. Atlikusi lengviausią šios dienos veiksmą - pakilimą į orą Klarė bandė prigriebti didįjį kamuolį, tačiau jau pačioje rungtynių pradžioje sėkmė aplenkė grifus. Geltonapsiausčiai buvo pirmesni prigriebti kritlį ir nieko nesnausdami rezgė ataką. Džiaukitės, kol dar galit, mintimis siuntė žinutę priešininkų komandos puolėjams, įdėmiai stebėdama, sukdama savo planą, kaip perimti raudonąjį.
Pernelyg neatsiliko nuo abejų, retai kuris ryždavosi varytis kamuolį per visą aikštę jau rungtynių pradžioje, kol niekas nenukreipė dėmesio, nespėjo prisnūsti ar dar kaip nors kitaip išleisti varžovus iš akių. Ir štai, vyresnis švilpių puolėjas išmetė kamuolį jaunesniajam. Šis nelabai matytas berniokas galbūt ir buvo labai geras žaidėjas, įrodė tai patekdamas į komandą, tačiau jaunėliai dažniausiai nebūna tokie sukti, kad sugalvotų kokį geros eibės vertą planą. Todėl pernelyg nedelsdama, mėgstamiausiu būdu, kuris dar puolėjos niekada nenuvylė nėrė iš apačios. Perdavimas nebuvo labai tolimas, todėl teko skristi itin atidžiai. Ypač sunku buvo nenudaužti puolėjo, gaudančio kamuolį. Nenorėjo mažiuko sutraiškyti, gal ne tiek sutraiškyti, kiek duoti progos švilpiams uždirbti baudos taškų. To jau tikrai nebus. Kamuoliui skriejant link jau ištiestų šviesiaplaukio rankų, strazdanė ištiesė ir savąsias, galbūt atrodydama kaip žiobariško žaidimo "šuniukas", tačiau taip sumenkindama galimybes priešininkų komandos puolėjams atlikti sėkmingą manevrą.

[Perėmimas perdavimo metu: 3;2]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
 Kvidičas. Jis buvo įtrauktas ir į vieną ir beveik kasnakt kamuojančių košmarų. O šią naktį, prieš svarbiausias rungtynes j sapnavo, kad buvo numušta muštuko, tėškėsi į žemę ir dėl jos komanda pralaimėjo. Mokinė buvo palydėta piktais žvilgsniais, o kalbos apie jos nesėkmę netilo dar ilgai.
 Bet ačiū Dievui, tai tebuvo tik sapnas. Greičiausiai. Mokinė išpilta šalto prakaito atsikėlė penktą valandą ryto ir beveik visą laiką pražingsniavo pirmyn ir atgal, apskritimu, rombu, kvadratu. Vėliau šiaip ne taip suvalgė sumuštinį didžiojoje salėje ir toliau vaikščiojo. Susisuko nelabai tvarkingą kuoduką iš savų tamsių plaukų ir taip. Vėl vaikštinėjo po kambarį. Susikaupti nelabai sekėsi, tad viena iš pirmųjų paliko Hogvartso pilį. Persirengė, susitvarkė ir taip tobulai paruoštą šluotą, sėdėjo persirengimo kambaryje. Vos galėjo nusėdėti vienoje vietoje, bet bandė nukreipti mintis kitur. Apie komandos narius galvoti sekėsi geriausiai. Jie netrukus susirinko ir ketvirtakursė kartu su visais kitais patraukė į kvidičo aikštę. Ir tik ten sužinojo prieš kokius mokinius rungsis. Pirmasis puolėjas rodos buvo antrakursis. Kitas - kursu už ją vyresnis. Pati Švilpynė atrodė pasitikinti savimi. Žiūrėsim kaip čia bus.
 Ji išklausė prefekto kalbas. Išgirdo švilpuką. Ir pakilo. Švelnus vėjukas pakedeno mokinės plaukus. Šito gero jausmo ji dabar nesureikšmino. Oras buvo keista, bet tinkamas kvidičui. Paskutinis mačas buvo svarbiausias. Dar kelios dešimtys minučių ir kuri nors komanda džiaugsis su kvidičo taure rankose. Tai supratusi Amneta buvo įsitempus it styga ir beveik nesuprato, ar kritlis atiteko švilpiams iškart, ar jie jį perėmė iš Konės. Taip kartu su Caroline neparungtyniavau. Clau nuskriejo link priešų. Švilpiai šiuo metu bandė atlikti perdavimą, tad tamsiaplaukė pasistengė. Įsiterpė tarp jų ir pabandė atimti kritlį.
 Siaubas kaip viskas greit vyksta. O taip ir nepalinkėjau Fasirui sėkmės... Nors ir anksčiau turėjo marias laiko, grifė dabar plūdo save už tai. Negalėjo atsisukti ir pabandyti sugauti jo auksinių akių žvilgsnį. Tad tiesiog pabandė susitelkti į žaidimą. Nebe taip įsitempusi mokinė per tas kelias sekundes, kol bandė atimti kritlį, išgirdo kažkur zvimbiantį muštuką. Ir tai ją trigdė.

((Perėmimas perdavimo metu: 2; 6))
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Rpg vertinimas

Edgar Jeffter: 9
Alisa Faun: 8
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Fasiras von Sjuardas: 9
Keitas Kolinsas: 8
Frankas Stigleris: 8
Philemon le Blanc: 9
Ashley Tonks: 10
Klarė Konė Karter: 9
Claudie Amneta: 9

Kauliuko rezultatas

Edgar Jeffter 4
Alisa Faun 4
Igoris Lorijanas-Greywindas 3;5
Fasiras von Sjuardas -
Keitas Kolinsas -
Frankas Stigleris 1
Philemon le Blanc 6;6
Ashley Tonks 3;3
Klarė Konė Karter 6;3
Claudie Amneta 63;


Edgar Jeffter nepastebi aukso šmaukšto.
Alisa Faun taikliai pasiunčia muštuką Edgar Jeffter link.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepastebi aukso šmaukšto.
Fasiras von Sjuardas neatlieka veiksmo.
Keitas Kolinsas neatlieka veiksmo.
Frankas Stigleris neteisingai atlieka perdavimą.
Philemon le Blanc veiksmas anuliuojamas dėl neteisingo perdavimo.
Ashley Tonks neatmuša muštuko.
Klarė Konė Karter sėkmingai perima kritlį perdavimo metu.
Claudie Amnetos veiksmas anuliuojamas dėl jau perimto kritlio.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis priklauso Klarei Konei Karter
Aikštėje likę abu muštukai.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Švilpynė
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Tom William Riddle »
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Taip ramiai Edgar'ui skriejant, jis išgirdo keistą švilpimą. Atsisukęs išvydo parskriejantį muštuką. Tik pastarasis neskriejo tiesiai į jį, todėl žaliaakis stabtelėjo. Čia, kaip mat, prisistatė ir komandos draugė, kuri tikriausiai atlėkė su tikslu pagelbėti ne kam kitam, o pačiam gaudytojui. Tik pačio muštuko trajektorija buvo keistoka. Lyg žinodamas, kad bus numuštas kažkur kitur nuo grifo, tarsi išsirietė, kad jo nepasiektų ir grifų atmušėja, kuri savo blokštu tik praskrodė orą ir pats rėžėsi į jaunuolį. Visa laimė, kad jis kliudė tik jo dilbį. Bet kliudė skaudžiai ir privertė susiraukti iš skausmo.
Juodaplaukis nepaisydamas aptirpusios rankos nuo smūgio per surauktą veidą sugenėjo išspausti šypsenėlę matydamas, kaip jauniausioji jo komandos žaidėja, šiuo metu esanti aikštėje stengiasi. Su tavim grifai žaisdami kvidičą neprapuls dar kartą įsitikinęs, kad ne iš kelmo spirta yra antrakursė, grifų prefektas buvo priverstas taip pagalvoti. Aišku, ji neatmušė muštuko, tačiau jos kaltinti dėl to nebuvo ko, o pastangos visuomet yra pagirtinas dalykas.  Aštuoniolikmetis priskriejo prie Ashley. Linktelėjęs prie jos ausies davė nurodymus, kaip derėtų elgtis toliau, ir jog neimtų pernelyg į galvą to kas nutiko. Pasakęs ką norėjo apsidairė aplink aikštę norėdamas įsitinkinti, kad aukso šmaukšto nėra kažkur šalia. ir sutelkė dėmesį į aikštę. Švilpiai veržėsi link grifų lankų ir rodos kruopščiai buvo suplanavę savo puolimą. Perdavimas, atrodo, turėjo būti ganėtinai atsargus, nes jį bandė atlikti iš nedidelio atstumo. Bet, bet, bet.. Grifas galėjo pasidžiaugti viena iš savo puolėjų, kuri veikiausiai besiterpdama į vidų sugebėjo atkreipti Franko dėmesį, kuris, ko ne, atidavė kritlį tiesiai jai į rankas, užuot jį atidavęs savo komandos draugui. Sirgaliai sukruto, bet nežymiai. Jau perdavimai jų taip nebestebino, kaip stebindavo dar pirmosiose rungtynėse. Įsitikinęs, kad Igoris dar irgi nesusikoncentravęs ties šmaukšto gaudymu ir dar taip pat tik apsižiūrinėja aplinką, grifų prefektas nuskriejo savų sirgalių link.
- Nagi! Jūsų palaikymas ir už menkiausius dalykus, gali įkvėpti mūsiškius!- šaukė aistruoliams skriedamas pro juos ir tuo pačiu viena ranka keletą kartų sumosuodamas aukštyn, taip pabrėždamas ką turėjo omenyje. Ir tai davė vaisių. Palaikantys grifus ėmė smarkiai ploti. Klapsėjimas užgožė stadioną. Tik dabar moksleivis užviręs šią plojimų laviną nesuprato kokiu tikslu šie taip įsiaudrino. Aikštėje lyg ir nieko nenutiko šiuo momentu. Bet argi reikėjo stebėtis, greičiausiai visi taip pritarė savo prefekto išsakytiems žodžiams, o tai buvo gestas parodantis, kad jie pasistengs padėti dalyviams esantiems aikštėje kiek įmanoma labiau. Netrukus aplodismentus pakeitė Grifų Gūžtos himnas, kuris leido šiurpuliukams lakstyti visu kūnu. Grifai jį traukė taip vieningai ir taip garsiai, kad aikštėje nebesigirdėjo už švilpius sergančiųjų keliamo triukšmo.
Tas sukilęs malonus šiurpuliukas privertė septintakursį nebeknapinėti kur papuolė, o imtis savo tiesioginio darbo, kurio pirmoji dalis yra surasti kažkur skraidantį, gaudytojams aktualiausią, kamuolėlį.
Edgar'as atskriejo dideliu greičiu nuo sirgalių tribūnų virš savo komandos lankų. Tai buvo ganėtinai puiki vieta, kurioje buvo galima matyti didžiąją dalį aikštės ploto. Nors ir nebuvo įmanoma įžiūrėti apačioje esančių įvairių užkampių, tačiau pradėti aikštės skanavimus nuo atviro ploto, tamsiaplaukio nuomone, buvo protingiausias variantas.

[Bando pastebėti šmaukštą: 5]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Edgar Jeffter »

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Kaip keista bebuvo - žaliaakei pavyko. Ir šį kartą jau norėjosi suabejoti, ar švilpiai bent kiek studijavo priešininkų taktiką ar šį kartą žaidė va bank. Viskas arba nieko, toks buvo šių rungtynių devizas. Nieko nebereiškė abiejų komandų pasiektos dvejos pergalės, tebuvo tik įžanga. Kamuolys atsidūrė žaliaakės rankose ir dabar buvo laikas įrodyti, kam ruošėsi kiekvieną vakarą.
Kiekvieną vakarą grifų puolėja mesdavo namų darbus ir draugus, tam, kad išmoktų naujus manevrus. Juos ištobulintų kaip ir šį, pasirodžiusį patį geriausią. Nerti iš apačios ir perimti kiekvieną priešininkų komandai atitekusį kamuolį, toks buvo jos tikslas. Labiau norėjosi, kad kritlis niekada neatitektų Švilpynės mokiniams, tačiau net ir didžiausias pasaulio optimistas suprastų, kad tai tiesiog neįmanoma.
Dauguma žaidėjų buvo susirinkę aikštės viduryje, todėl perduoti kamuolį bendrakursei šiandien su ja žaidžiančiai Claudie būtų buvęs siaubingas sprendimas. Klarę nuo draugės skyrė keli priešininkų komandos žaidėjai, norintys atgauti kamuolį ne mažiau, nei kaštonplaukė norėjo pelnyti komandai taškus.
Tuo metu sirgaliai tarsi pašėlo ir vos vos pasukusi galvą ji pastebėjo nuo tribūnų beatsitraukiantį komandos kapitoną. Šypsena įsitaisė ovaliame veide ir privertė stengtis dar labiau. Smarkiau prisispaudė prie šluotos, prispausdama kritlį taip, kad šis greičiau sprogtų, nei būtų atimtas. Skrydis sukėlė nemažą vėjo gūsį, kuris kedeno tik sagomis susegto raudono sportinio apsiausto skvernus. Grifė tikėjosi, kad jos draugė skrido iš paskos ir neatsiliko. Pirmose rungtynėse joms žaisti kartu labai sekėsi, to siekė ir šiame žaidime.
Klarei kvidičas reiškė šiek tiek daugiau nei tik komandinį sportą. Tai buvo asmeninis augimas, padedantis suprasti, kad žaliaakė ne tik netikusi magijos pasaulyje. Kaip žiobarė, nuo mažens ištįsėlė Konė buvo gera sportininkė, nors niekas iš jos tokių gabumų nesitikėjo. Dažniausiai aukšti žmonės nebuvo vikrūs, kiemo vaikai net kartodavo, kad aukšta kartis greitai virsta, tačiau nuo mažens vikriai mergaitei tai buvo ne motais. Burtai buvo naujiena vienuolikmetei, sulaukusiai laiško iš Hogvartso. O dabar ji žaidė už vieną mokyklos komandų, taip galbūt susiras daugiau draugų, nebebus tik dar viena eilinė paauglė, dažnai net vadinama žiobarų kilmės, nors yra puskraujė.
Ilgaplaukei šiandien šypsojosi net oras ir ji tikėjosi, jog tai irgi padės. Norėjo perduoti kamuolį, nusimesti atsakomybę, tačiau tik lėkė tolyn. Stengėsi atsiplėšti nuo kitų mokinių, nutolusi galės netrukdydama apsvarstyti, ar teks mesti pačiai, ar vis dėl to perduoti šią naštą vos keliais mėnesiais vyresniai Grifų Gūžtos bokšto šeimos narei. Ji atsidūrė Švilpynės lankų pusėje, todėl norint pelnyti taškų planą galvoti reikėjo labai greitai. Dėl viso pikto neatsisukdama suriko:
- Claudie! - Ir užkišo vieną ranką sau už peties parodydama priešininkams nematytą simbolį, tikėdamasi, kad komandos puolėja sureaguos. Ženklas rodė neatsilikti. Šį derinį jos bandė daugybę kartų, tiek po dvi, tiek trise. Jei kamuolį netyčia atimtų, būtų kam perimti, jei metimas būtų netaiklus taip pat. Bet pagrindinis tikslas buvo apgauti priešininkų komandos žaidėjus. Klarė apsisprendė, šį kartą mėgins mesti pati. Reikėjo tik žengti tolyn.

[-]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Philemon Le Blanc

Klausykit, tik paskutinis idiotas galėtų pagalvoti, kad švilpiai pasiduos be kovos. Arba šiaip koks žmogus, kuriam kažkas su gera lazda būtų atitrankęs makaulytę, o po to dar paėmęs ir nuspyręs nuo laiptų, kaip sakant, dėl papildomo efekto. Bet gal visai nebloga įdėja? Numušti kažką su geros medienos gabalu. Liktų mažiau problemų ir kitokių nesąmonių.
Philemon suraukė veidą iš pasišlykštėjimo supratęs, kad kritlis pakliuvo į priešininkų rankas-- į bjaurias, pasipūtusias priešininkų rankas-- šnekant metaforomis žinoma. Kamuolį perimė mergina, taigi tos rankos kaip ir neturėjo būti pernelyg baisios, bet kas supras žmones šiais laikais; visokių nesąmonių pasitaiko. Bet tiesiog kalbant be užuolankų, vaikinui tiesiog nepatiko jos veidas, todėl įsiūtis praradus galimybę pelnyti taškų buvo padvigubintas, ne, patrigubintas.Tačiau Philemon neturėjo leisti savo pykčiui imti ir nugalėti; turėjo išlikti ramus ir optimistiškas. Na ir kas, kad toji Fortūna staiga pajuto norą gauti į dantis, kuriuos taip mėgo rodyti, na ir kas, kad va paėmė ir nepasisekė jiems. Juk gi ne pasaulio pabaiga; švilpis sukando dantis ir pažvelgė į savo komandos draugą, išspaudė nerūpestingą šypsenėlę ir pečių gūžtelėjimą, tarsi bandydamas nubraukti šią nesėkmę nuo žemės paviršiaus.
O tuomet pažvelgė į priekį, kur nuskrido priešininkės, ir, suraukdamas antakius, nuzvimbė paskui jas, priglusdamas prie šluotos kaip kokia pirštinė arba labai labai strangri gumytė. Blondinas buvo smulkus ir mažas, todėl po aikštę skraidė kaip koks vikrus kolibris, jis galėjo pasivyti bet ką. Ir kai sako bet ką, jis tikrai nemeluoja, mat pridėjus dar pačio naujausio modelio šluotą prie jo, išeidavo puikus duo, kuris ir leisdavo jam retkarčiais imti ir patinginiauti ir padaryti kelias klaidas. Greitis buvo jo skiriamasis ženklas, jo įdagas, kuris sekė Philemon kaip klusnus ir ištikimas šuo. Žinoma, galbūt kažkas pagalvotų, tai kodėl tada jis nesirašė būti gaudytoju? Na, tai gana lengva paaiškinti-- buvo tik antrakursis, jam trūko patirties, jo azarto ugnelė degė pernelyg kaitriai ir per dažnai nudegindavo jį. Tačiau toji ugnelė buvo puiki puolėjo pozicijai-- berniukas čia galėjo pilnai realizuoti savo mėgiamiausią žaidimo taktiką-- brutalų puolimą; tarsi koks piktas, išerzintas katinas galėjo draskytis ir kandžiotis. Žinoma metaforiškai. Ant šluotų niekas nesikandžiojo.
Kol kas.
Philemon per kelias trumpas akimirkas jau buvo prie pat grifų puolėjos, taip arti, kad jų pečiai buvo tiesiogine ta žodžio prasme susiglaudę--ir jeigu mergina bandytų pasisukti į šoną ar kitaip norėtų pabėgti, švilpis tiesiog būtų sekęs įkandin. Bet tokiems dalykams nebuvo laiko; jis it maža gyvačiukė rankomis griebė kitos glėbyje esantį kritlį ir pabandė jį išplėšti iš kitos rankų.

[Perėmimas iš rankų, 5]