[Rosemarie Mortimer]

Paskutiniai rudens lapai jau buvo seniai ne tik nukritę, bet ir užkloti sluoksnio puraus sniego. Šis - dar neišmintas ir dailiai sugulęs, mat iškrito ne per seniausiai, tik šią naktį, kai visi pūtė į akį šiltose lovose koledžų kambariuose. Na, galbūt ir ne visi – tai žinoti galėjo tik tie, kurie visą naktį praleido slampinėdami pilies užkaboriais bei dėl nežinomų priežasčių vis nerimstantys ar sukantys kokį nors planą profesoriams tiesiai už akių. Bet tie greičiausiai nė nesiteiks pasirodyti ankstyvoje magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje, nes ką gi gali veikti žmogus, per naktį nesudėjęs bluosto? Tikrai, kad ne pavyzdingai šlitiniuoti į rytines pamokas.
Tačiau pati Rosemarie šiandieną buvo kaip niekad ankstyva. Tiesą sakant, net pati nustebo. Šiaip ar taip, laiko veltui ji negaišo ir per laisvą valandėlę spėjo kaip reikiant pasiruošti. Dabar, toje pačioje paežerės vietoje, kur vyko ir ankstesnioji pamoka, ant neaukštos pakylos stovėjo penketas vidutinio dydžio dėžių, o šalimais kūrenosi lauželis. Pastarasis perkirto šalčio skraistę, aplinkui aptirpdė sniego dangalą bei stengėsi neleisti esantiesiems aplinkui sustirti į ožio ragą. Galgi kas nors sakytų, jog profesorė bent žiemą turėjo persikelti į įprastą pilies kabinetą, tačiau kaip jame ji galėtų pravesti tokią pamoką? Nebent lieptų mokiniams lupti grindlentes ir ieškoti kinivarpų. Kažin ar kas liktų sužavėtas.
Varpo gausmui paskelbus pamokos pradžią ir sulaukus paskutiniųjų atskubėjusių mokinių, mergina džiaugsmingai suplojo pirštinėtomis rankomis. Be abejo, taip pat neprarado vilties, jog neatsiras nė vieno, kuris būtų šį rytą būtų išsiruošęs it į pavasarinį pasivaikščiojimą. Nors ir buvo mokytoja, tačiau abejojo ar galėtų sėkmingai išsaugoti nušalusius pirštus iki pasirodant mokyklos seselei. Mintis buvo nemaloni, tad ji tikėjosi, kad to neprireiks.
- Labas rytas, labas rytas. Viliuosi, kad nėra bijančių šalčio, o jei yra, tai galbūt bent ugnies – ne, - sveikindamasi mostelėjo į linksmai spragsinčią, nuo drėgmės kiek šnypšiančią liepsną. – Galite pasišildyti bent tol, kol kalbėsiu. Nors šiandieną eisime tiesiai prie esmės, todėl ilgai kankintis nuo kalbų nereiks.
Šyptelėjusi Rose ir pati žengė porą žingsnių arčiau ugnies, taip parodydama ir kitiems jaustis laisviau. Ji vis dar neišsiaiškino, kaip turėtų elgtis su ne itin daug už ją jaunesniais mokiniais. Bet gal laikui bėgant...
- Pamoką pradėsim ne nuo teorijos, kaip įprasta, bet nuo praktikos. Vykdydami ją turėsite surinkti informaciją bei pateikti ją ateinančios valandos gale, kuomet jau visi bus spėję atlikti pavestą darbą. Na, o šiandienos tema – magiškųjų gyvūnų prisijaukinimas. Taip, taip, galbūt skamba visai neįmantriai ir nuobodžiai, tačiau neabejoju, kad veikti turėsite ką, mat štai šiose apylinkėse jums teks atrasti vieną iš magiškųjų gyvių bei patiems pabandyti palenkti jį savo pusėn. Viską kiek apsunkins tai, jog dabar žiemos metas, tad didesnioji jų dalis šiuo metu ganėtinai gerai pasislėpę žiemoja. Bet, kaip jau minėjau, per daug nesiplėsiu, mat tokiu atveju visą darbą padaryčiau už jus. Žinių pagrindą, reikalingą pradžiai, surasite vadovėlyje, o galėsiančias praversti priemones - štai tose dėžėse, - kryptelėjo galvą paaukštintos platformos, esančios netoli sukrauto laužo, link. - Dirbti galite tiek porose, tiek ir individualiai – jūsų pasirinkimas.


// Darbą pasistenkite atlikti ne per vieną, bet bent per 4 postus (dirbant poroje pakanka 3 kiekvienam). Praktikai laiko yra iki mėnesio galo (31d.), o tuomet porą dienų truks teorinė dalis.

[Rafaela Ginoble]

 Gotfreinė šįryt buvo žvali - ją pažadino akinanti šviesa, atsispindinti nuo naktį iškritusio sniego. Nors nebuvo žiemos mylėtoja, visgi sniegas jai patiko labiau už lietų - šis bent jau yra sausesnis. Aišku, kol neištirpsta kojinėse ar koks mažas išdykėlis nenutaria jo užmesti už palto apykaklės - vien tokia mintis vertė ją nusipurtyti.
 Nors žiema yra graži, tačiau, be abejo, kelia itin daug problemų su garderobu - o tai, kad pirmoji pamoka vyks, kaip įprasta, lauke, bėdų tik prideda. Žieminis apsiaustas nebuvo pakankamai šiltai švelniam Got kūnui, jo svoris ją tik tempdavo žemėn, beveik visai nešildydamas. Nenorėjo išsiskirti iš būrio kitų mokinių - ir taip jautėsi nepritampanti prie čionykščių vaikų - tad paltas irgi nebuvo išeitis.
 Vat ir rytas sugadintas. Keista, kaip tokia maža smulkmena, kaip rūbų parinkimas, gali sukelti tiek keblumų ir sugadinti nuotaiką visai dienai. Galiausiai nusprendė nevargti - viršum mokyklinės uniformos apsivilko du šiltus, vilnonius megztinius, kasdienį apsiaustą. Žinoma, nepamiršo ir kepurės su šaliku ir pirštinėm.
 Matyt, netikėtas sniegas ir kitiem sukėlė ne mažiau bėdų, mat jai atėjus prie pamokos vietos, kitų mokinių nesimatė. Mandagiai pasisveikinusi su mokytoja ir subtiliai jai šyptelėjusi, priartėjo prie laužo - mažumėlė šilumos dar niekam nepakenkė. Taip ir liko ten stovėti visą tą laiką, kol jaunoji profesorė kalbėjo.
 Na, gerai, gyvūnų prijaukinimas. Įdomu, ar jie galės bandyti prijaukinti bet kurį gyvūną, sutiktą miške? O jame nebus jokių piktai nusiteikusių gyventojų? Jos rusvoje galvoje kirbėjo daug klausimų, tačiau nei vieno jų neišdrįso užduoti.
 Netyčia pagalvojo, kad galbūt reikėtų dirbti su kažkuo - taip bus ir drąsiau, ir gal susidraugauti pavyktų. Nerimastingomis akimis lakstė nuo vieno bendramokslio veido prie kito, ieškodama juose kokių nors ženklų, kviečiančių žaliaakę prieiti.

[Elena Lovegood]

Rytas buvo nuostabus. Išties. Rodės niekas jo nesugadins, tačiau išlipimas iš šiltos, mikštos lovos tai sugadino. Elena greitai išlipusi iš lovos apsirengė šiltais rūbais ir išskubėjo į Magiškų Gyvūnų Priežiūros pamoką. Susirinkusi visas knygas nulipo laiptais į bendrąjį kambarį. Perėjusi jį, Grifiukė atsirado vėl dideliuose koridoriuose. Vos priėjus duris kurios vedė į Hogvartso pilies kiemą, Elena nuėjo ten, kur vyks pamoka. Pirmasis iškritęs sniegas Elenai patiko, sniegą ji tiesiog dievino.
 Pasiekusi pamokos vietą, Brunetė mandagiai pasisveikino su profesore ir pripuolė prie laužo. Išklausiusi praktinės dalies, Elena galvojo, ką pasikviesti dirbti kartu nes vienai tikrai nesinorėjo. Raudonakė pradėjo žvalgytis ir ieškoti kokio nors vaiko kuris galbūt norėtų būti su ja poroje. Brunetė įsmeigė akis į žaliaakę mergina, kuri galbūt ieškojo poros, tačiau Elena buvo per drovi ir neįstengė prieiti prie jos.

[Rafaela Ginoble]

 Jos akys lakstė tarp mokinių veidų, ieškodamos nors kruopelytę draugiškumo. Galiausiai ji žvilgsniu sutiko pirmakursę grifę, irgi į ją žiūrinčią. Gotfreinė nebuvo drąsi, tačiau susiprotėjo, jog šįsyk būtent jai teks prieiti.
 Nedrąsiai žengtelėjusi link mažosios, ištiesė baltą ranką, prieš tai nusitempusi megztą pirštinę.
 - Sveika, aš Gotfrenė, - mandagiai šyptelėjo, - Gal norėtum kartu dirbti?
 Vos sulaukusi atsakymo, sušalusiais pirštais ėmė ieškoti dailiai aplenktame vadovėlyje reikiamos temos. Tiesa, informacijos daug nebuvo - beveik viską ji arba žinojo, arba nujatė.
 Pasirengusi jau keliauti miškan, vėl užsitempė pirštinę, pasitaisė šaliką - toliau nuo laužo bus tikrai žvarbiau, o ji neturėjo jokio noro susirgti vos iškritus pirmajam sniegui.

[Elena Lovegood]

Grifiukė stoviniavo ilgai, bet staiga prie Elenos priėjo mergina, į kurią Grifiukė labai žiūrėjo. Pamačiusi jog mergina ištiesė ranką, Elena nieko nelaukusi padarė tą patį ir prisistatė:
 -Malonu, Gotfreine. Aš Elena. Su malonumu dirbsiu su tavimi, tik kokį gyvūna planuojam šiandien palenkti savo pusėn?- nusišypsojo Brunetė ir pasiėmė didelę knygą, kurios jai šiandien tikrai prireiks. Ieškojusi knygoje kokio nors gyvūno, nusprendė knygą pasiimti su savimi.
Taip bus geriau. Bent suradusi kokį nors gyvūną galėsiu pasižiūrėti kas jis. Užvertusi knygą ir truputį pastovėjusi prie laužo, Grifė pasitaisė savo šaliką bei šiltą, vilnonį megztuką ir nuskubėjo paskui Varnę į mišką, ieškoti kokio nors gyvūno.

[Daniela Kravitz]

Daniela, užsivilkusi šilčiausią pūkinę striukę ir aplink kaklą užsivyniojus kelis sluoksnius lašišinės spalvos šaliką {spalva buvo šlykštoka, tačiau šis šalikas buvo vienintelis pakankamai šiltas} mindžiukavo ant žemės ir tirtėdama klausėsi profesorės nurodymų. Jai baigus kalbėti, suprato, kad dauguma mokinių žvalgosi ieškodami poros. Tačiau Klastuolė mėgo dirbti savarankiškai ir nieko nelaukusi atsivertė storą vadovėlį, ieškodama žiemą dar gan aktyvių gyvūnų, nes budinti miegančius atrodė žiauru ir neprotinga.
Pavarčiusi puslapius sustojo ties ištvermingosios Biligreino kalnų žebenkšties aprašymu.

Ištvermingoji Biligreino kalnų žebenkštis - tai šaltą šiaurės klimatą mėgstantis gyvūnas, atpažįstamas iš juosvai melsvo, tankaus kailio ir labai ilgos gauruotos uodegos, į kurią susisukus ir miega žebenkštis. Ji buvo labai dažnai sutinkama įvairiuose Biligreino miškuose ir kalnynuose, kol melsvas kailio atspalvis tapo labai populiarus ir brangus. Gyvūnas pradėtas labai sparčiai medžioti, kol jų liko tik Biligreino kalnuose.

[Melisa Arin]

Besijausdama it gyvūnas, netikėtai prižadintas iš saldaus žiemos miego, Melisa lėtai kiūtino pusėn tos vietos, kur turėjo vykti magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka. Šaltis negailėdamas kandžiojo nosį, ir mergina džiaugėsi po šilta žiemine mantija apsivilkusi dar šiltesnį pūkuotą megztinį. I love my bed, - skelbė dailiai išsiuvinėtas užrašas ant jo, ir blondinė visa širdimi tam pritarė. Per visus šiuos septynerius metus taip ir nesuprato, kodėl reikia keltis taip anksti - net skauda, kaip anksti. Taip, žinoma, ji negalėjo prisipažinti niekada neleidusi sau pasnausti ilgiau - juk kokia nauda iš apsimiegojusio zombio? Tik žiūrėk, kad toks kur nors neužkliūtų ar per miegus nepadarytų žioplos (ar būna protingų?) klaidos.
Tačiau šiandien varnanagė buvo nusprendusi suteikti pamokai garbę ir nepramiegoti - negana to, dar ir buvo apsirengusi kaip pavyzdinga mokinė. Tik mėlyni kerzai retkarčiais švystelėdavo iš po tamsios mantijos, suteikdami rūškanai išvaizdai žaismingumo.
Kai galiausiai atsidūrė prie laužo, liko gerokai nustebusi. Taip, toji nuolatinė profesorių kaita jau senokai nebebuvo staigmena, bet išvysti ankstesniosios albinosės mokytojos, apie kurią buvo girdėjusi liūdnokų gandų, vietoje savo pažįstamą, su kuria, regis, dar taip neseniai sėdėjo ir šnekučiavosi apie žvaigždes bei keksiukus didžiojoje salėje, buvo tikrai keista. Nežinojo, kaip derėtų elgtis. Išspaudusi mandagią, kreivą ar tiesiog kažką panašaus į šypseną ir tylutėlį „labas“, nukiūtino kiek tolėliau.
Išklausiusi profesorės (ar draugės?) kalbą, tylutėliai sukikeno. Vos sugeba prisišnekinti savo katiną, ką bekalbėti apie magišką gyvūną? Liko tikėtis, jog kas nors teiksis jai padėti. Kiek patrepsėjusi, apsidairė, mėgindama iš veidų suprasti, gal dar kas ieškosi poros.

[Morgana Buterfield]

   Nė kiek neišsimiegojusi, išvargusi ji greitai bėgo ežero link. Morgana ir vėl pramiegojo savo žadintuvą, o nė viena iš mergaičių kambario merginų nesiteikė jos pažadinti. Ugniaplaukė susiraukusi it kokia senio šikna, visa išraudusi kaip burokas vis klimpdama į tirštą sniegą ir slysčiodama, atbėgo iki Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros pamokos. Kaip tik tuo metu nuskambėjo skambutis, o mergiotė kone dūsdama iš nuovargio pažvelgė į visus susirinkusius mokinius, kurie buvo apsirengę it kokie eskimai. Morgana prikando lūpą ir pažvelgė į savo, visai skurdžią aprangą - ji dėvėjo dvejus megztinius, o vienas iš jų buvo užvilktas atvirkščiai, juodas kelnes, žalius pusilgius kerzus ir juodą apsiaustą. Atvėsusi po bėgimo klastuolė iš kart pajuto, kaip šaltukas pradėjo žnaibyti nosį. Per visą sumaištį ji pamiršo, kad pamoka vyks lauke ir pasigailėjo, kad nepačiupo numylėtinių pirštinių ir šaliko, todėl nieko nelaukusi priėjo prie taip viliojančio laužo.
   Šildydamasi ir klausydamasi profesorės ugniaplaukė pradėjo žvalgytis, gal pastebės kokį pažįstamą veidą.         

[Clementine Martes]

Ema atsikėlė gan anksti. Pažiūrėjus į pamokų tvarkaraštį, tai nusprendė nueiti į pačią pirmą pamoką - magiškųjų gyvūnų priežiūrą. Prisiminus, kad pamoka ir vėl bus lauke, tai Emillia iškarto pažiūrėjo pro langą kokie orai. Buvo žiema, pūtė šaltas vėjas. Emillia giliai įkvėpus nuėjo ieškoti gan šiltų drabužių. Klastuole apsirengė netgi per šiltai, ji užsidėjo begalybę žieminių megztinių, žiemines kelnes, labai daug porų kojinių, batus, prie to dar kailinius, pirštines, žieminę kepurę, ir dar apsivyniojo šaliku. Taip klastuolė atrodė gan juokingai, su tokiu žemu ūgiu ji atrodė kaip kažkoks apskritimas.
 Išėjusi iš mergaičių kambario, Ema vos sugebėjo paeiti ar aš nepersistengiau?, galvojo klastuolė. Vos kažkaip atėjusi prie ežero pakrantės Emi atsisėdo ant šlapio, šalto sniego, ir atsiduso. Tas kelias į pamoką, ją labai nuvargino, ji jau nieko nebenorėjo.
 Kiek pailsėjus, suskambo varpas ir prasidėjo pamoka. Išgirdus tai, kad pamoka bus iškarto nuo praktinės dalies, ir reikės dar vaikščioti, Emillia pradėjo savęs nekęsti. Visgi, gal jai ir buvo šilta, bet darbas jai bus labai sunkus. Išgirdus, kad galima būti poromis, Ema užsinorėjo susirasti sau porą, bet prisiminus, kad ji tik lėtins kitą žmogų, tai truputi bijojo kažką susirasti.

[Dawn Strain]

Atrodo, dar visai neseniai ore skraidė įvairiaspalviai ir lietaus nuplauti lapai, tačiau jau pakilus saulei Dawn pro langą žvelgė į baltai nuklotus žemės plotus. Dar nepratusios akys kiek pradėjo skaudėti vos žvelgiant į tokias ryškias spalvas, o vos išėjus laukan akis ėmė dilgčioti. Tačiau netrukus josios jau lakstė, užfiksuodamos kiekvieną vaizdinį priešais. Nepaisat šalčio, Dawn džiaugėsi netikėtai nukritusiu sniegu, tad ši nekantravo jo sulaukti tik daugiau.
Varnė atsidūrė prie liepsnojančio laužo, pasisveikino su profesore ir nieko nelaukusi atsisėdo labai arti liepsnų. Ištiesusi rankas ji pajuto šilumą šildant sustingusius pirštus. Dawn kiek susierzino, kad nesugalvojo pasiimti su savimi pirštinių. Ji niekad nesugebėdavo apsirengti tinkamai pagal orą, tad šioji kažką burbėjo sau panosėj ir įnirtingai trynė delnus. Po kiek laiko keturiolikmetė atsitraukė, jaučiant, kad svyla antakiai, ir ėmė stebėti susirinkusius į šią pamoką, bandydama surasti Ashley, be kurios nebūtų galėjusi išgyventi šioje pamokoje. Ar atvirkščiai - grifė tikriausiai greičiau nuvarytų Dawn į kapus, nei ją gelbėtų. Na, apie tai ketvirtakursė neturėjo laiko galvoti. Tegul tas kliunkis pabando nebūti pamokoje - pagalvojo ši, kai išgirdo, jog praktiką galės daryti ir poromis.

[Lisette la Claire]

Lisetė pėdino į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką, kaip niekada išsimiegojusi (o kas belieka, kai naktį taip šalta, jog nė nesinori lipti iš lovos). Tiesą, jei jau prakalbome apie šaltį, kas žiemos viduryje pamokas veda lauke? Šalta ir šlapia. Šie du žodžiai kartu gerai skamba tik karštą vasaros dieną ežerui ar kitam vandens telkiniui apibūdinti.
Purus baltas sniegas, kas kartą penkiolikmetei žengus žingsnį, būdavo it koks blynas priplotas prie žemės. Aišku, tas nedorėlis irgi krėtė šposus už tokį mindžiojimą - jis sušlapino klastuolės šviesiai mėlynus (visai kaip išsiilgtos vasaros dangus) su baltais taškiukais (šie galėtų atspindėti purius it vilna debesis) guminius batus, o dėl to jie ėmė leisti keistus ir labai erzinančius garsus. Bjauru. O dar per tas kumštines pirštines buvo sunku pasitaisyti ant veido krentančius rausvus plaukus. Ar gali šis rytas būti dar blogesnis?
-Labas rytas,- Lisetė piktai burbtelėjo priėjusi vietą, kurioje šiandėn vėl vyks magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka, ir iškart pripuolė prie laužo, kuris bent šiek tiek šildė nuo šalčio tirtantį penktakursės kūną. Ką gi tai gyvačiukei daryti, kad yra kilusi iš pietų, kur sniego ir tokio šalčio nė su žiburiu nerasi?
Pasiklausiusi profesorės Mortimer monologo, rausvaplaukė ėmė dairytis ir ieškoti pažįstamų veidų. Viena praktikos atlikti tikrai nenorėjo, tiesą sakant, išvis nenorėjo kažko daryti, bet juk dviese turėtų būti bent kiek smagiau? Visai netrukus Lisetės akys sustojo ties pažįstama blondine.
-La,- susinervinusi nupūtė vėl ant akių užkritusią rausvą plaukų sruogą,- bas,- pasisveikino su Melisa,- kaip sekasi? Gal norėtum dirbti kartu, pažadu šį kartą nenugriūti tau po kojomis,- klastuolė šyptelėjo, prisiminusi vieną iš įsimintiniausių naktų praeitais mokslo metais.

[Ashley Shaw]

Mažoji Ashley šiandien buvo kaip niekad ankstyva. Gerą pusvalandį ši stovėjo prie palangės, rankomis pasirėmusi galvelę ir mąstė. Tikriausiai mintijo apie beregint pasikeitusį metų laiką. Na, juk jau tikrai ne vienas išsiblaškėlis apsigavo ir su rudeniniais rūbeliais išėjęs žiemos glėbin, paskendo vienoje iš pusnų. Balažin, kur tas laikas dingsta.. Tačiau strazdanė tuoj pat iškišo nosikę pro siaurutį grifų kambario langelį, jog apsisprestų ką čia apsimūturiavus. Tiesa, antrakursei teko kiek pakalatoti dantimis, nes tas šalto vėjo gūsis paplūdo ne tik į balsvą veidelį, bet ir privertė nueiti pagaugais visą kūnelį.
Pagaliau šiaip ne taip apsirengusi, grifiukė atvėrė savo spintelės stalčių, kuris buvo prikimštas visokio velnio, kuris turi padėt išgyventi žiemą.
- Aham, reiks šito ir šito.. - tyliai murmėjo tamsiaplaukė, o tada dar užsimaukšlinusi šalį bei juodas pirštines, išskuodė pro duris.
Netrukus Ashley atbulomis pagrįžo kambarin. Viskas dėl mūsų mielosios raganos Dawn, kuri aišku tikrai nepraleis Rosemarie pamokos (kaip ir Ashley), tačiau tikrai nepagalvos apie suledėjusias galūnes ir paliks pirštines. Antrakursės kaip nuostabios bendražygės, nervų traiškytojos ir šiaip tobulo žmogaus pareiga buvo pasirūpinti varne. Prigriebusi antrą porą pirštinių, Ashli dabar jau tikrai pasileido tekina. Ilgai netrukus ši išvydo tolumoje profesorės bei kelių vaikų figūrėles. Kiek sulėtinusi žingsnį, Tonks prisėlino prie židinio ir užėmė savąjį postą. Išklausiusi jai priimtiniausios profesorės per visus tuos du metelius, kaštoninių plaukų savininkė apsidairė ir išvydo, jog ir jos kažkas ieško. Ši nepastebėta prisliūkino prie draugės, o tada čiupo jai už pečių.
- Eini ar čia taip ir stirsi šaltyje? - klausiamai žvilgtelėjo į porininkę. - Beje, imk, - padavė pirštines, užmačiusi net pamėlusius Strain pirštų galiukus. - Tai vadinama ekstrasensorika, - nusiviepė garbanė.

[Elride Endlercat]

Elridė atskubėjo į pamoką drebėdama. Apsivilkau šilčiau, vis tiek šalta... Na, o kaipgi kitaip! Kaipgi! Nenustygdama vietoje mergaitė laukė, kol profesorė pradės pamoką. Mažametė nemėgo šalčio, tačiau jį jautė labai dažnai. Vasara, kada daugelis linksmai lakstydavo plonai apsivilkę Elridė vaikščiodavo su savo mylima striuke.  Ji tyliai ėmė svajojo, kaip būtų linksma pamatyti vienaragį arba kokį nors drakoną. Profesorei pradėjus pamoką grifiukė prisiartino prie laužo ir patenkinančiai atsiduso. Priėjusi arčiau ji įgrudo rankas į šonines kišenes ir besišypsodama klausėsi užduoties. Prisijaukinti gyvūną? Tobula! Kaip tik turiu sąrašą gyvūnų, kuriuos norėčiau auginti... Iš kišenes betraukdama apsiglamžiusį popierėlį mergaitė vėl sudrebėjo. Popieriukas iškrito iš jos rankų tiesiai į liepsnas. Sustingusi ir nesusipratusi Elridė stovėjo ir žiūrėjo į ugnį.
-Na, sekasi...- giliai atsidususi tyliai prasitarė ji. Žvilgtelėjusi į nuošalesnę, paprastą, medinę dėžę, patraukė link jos. Priėjusi prie dėžės ji išsitraukė knygą ir žiūrėjo prisijaukinimo būdus bei kokius gyvūnus galėtų prisijaukinti. Neradusi nieko įdomaus mergaitė nuliūdo ir dar kartą pervertė knygą. Ech... Na, gal miške rasiu kažką tinkamo? Įdomu, yra žieminių voverių?

[Rafaela Ginoble]

 - Žinai, man atrodo, kad kol kas tuo nereikia rūpintis. Na, kokį gyvūną sutiksim, tą ir bandysim prijaukinti, - lengvai šyptelėjo, - Tikiuosi, nepakliūsim į nasrus kokiems piktai nusiteikusiems miško gyventojams, - nerimastingai pašnairavo medžių tankumos pusėn.

Netrukus jau abidvi merginos žygiavo miško pusėn. Jame buvo tylu, tik kai kur girdėjosi bendramokslių žingsniai ir po jų batais girgždantis sniegas. Gotfreinei tai atrodė nesaugu - sniegas po batais kėlė garsus, galinčius privilioti plėšrūnus, kitaip nei samanos, galinčios sugerti žingsnius. Laimei, miške dar ne visur buvo spėję prisnigti, vietomis matėsi dideli ruožai dar likusios žalumos. Maža to, apnuoginti medžių kamienai tikrai nebuvo geriausia slėptuvė - jos buvo matomos net iš didelio atstumo.
 Kol kas jos žingsniavo takeliu - ar bent jau ta vieta, kur turėjo būti takelis, prieš sniegui jį užklojant.
 - Gal mums reikėtų pasukti kur šonan? Vargu, ar gyvūnai leisis taip arti žmonių, ypač žiemą, - pasakė daugiau sau nei porininkei.
 Joms nuklydus į šoną, miškas pasidarė dar tylesnis ir tykesnis, net niūresnis - ar bent jau taip pasirodė Gotfreinei. Ji bandė pagauti bet kokį, net mažiausią, garselį, tačiau nieko be savo batų negirdėjo. Sunerimusi dėl to, nukreipė į savo bei naujosios pažįstamosios pėdas burtų lazdelę. Keli mostai ir batai jau nekėlė jokių garsų, jokio sniego girgždėjimo po kojomis.
 - Gal dabar ką nors išgirsime, - vėl šyptelėjo sau, pasukdama į nuogų medžių tankmę.

[Elena Lovegood]

 -Taip, tu teisi, neturėčiau rūpintis,- nusijuokė Elena ir dairėsi į šonus. Kur tik bepasisuksi buvo balta, tačiau kaikuriose vietose dar matėsi žolės paviršius. Pakėlusi galvą į viršų, pamatė nuogas medžių viršūnes, kurios nebuvo labai jau gražios.
 -Taip, galim sukti,- tik išgirdusi Gotfreinės klausimą atsakė Brunetė. Elena vėl pradėjo dairytis, bandė įsiklausyti, tačiau nieko iš to neišėjo. Grifiukė tik dabar pastebėjo jog jos atsidūrė tankiasniame ir tamsiasniame miške, kuris tikrai neatrodė labai saugus.
 -Vargu ar tokiame miške rasim nors vieną gyvūną,- pasakė Elena ir atsisuko į porininke kuri mosavo savo lazdele,- ką čia...- nebaigusi klausimo Elena suprato ką ji darė,- ai, jau supratau,- nusijuokė Elena ir bandė įsiklausyti. Po varnės burtažodžio sniegas nekėlė jokių garsų ir jau buvo įmanoma įsiklausyti. Staiga išgirdusi kažkokį krebždėjima Elena sustojo.
 -Ar ir tu tai girdi?-paklausė Grifė ir lėtai atsisuko.