[Rafaela Ginoble]

 Gal ji klydo, bet rusvaplaukei atrodė, kad kaip tik lengviau bus aptikti ką nors čia, kur retai žmogaus pėda atsiranda. Vis dėlto nutarė to nesakyti mažajai bendražygei, tik nervingai timptelėjo ilgą kasą, kyšančią iš po mėlynos nertos kepurės.
 Įsiklausė į tylą. Taip, kažkur toliau girdėjosi garsai - lyg kokių mažų sutvėrimų.
 - Aha, girdžiu, - linktelėjo, - kažin, kas tai galėtų būti ir ar toli?
 Nejudėdama iš vietos atidžiai apsižvalgė aplinkui; gal jei žiūrės pakankamai atidžiai, pamatys ką pasislėpusį tarp kamienų. Tačiau nieko nesimatė. Garsui vėl pasigirdus, keturiolikmetė suprato, kad šis sklinda kažkur iš aukščiau - greičiausiai iš medžių viršūnių. Pakėlė galvą aukštyn. Žalios akys pastebėjo mažą šviesų lopinėlį, pasislėpusį aukšto ąžuolo viršūnėje.
 - Kaip manai, kas ten galėtų būti? - tyliai, kad neišgąsdintų žvėrelio, sušnabždėjo grifei.

[Elena Lovegood]

Grifė supratusi jog už jos nieko nėra, atsisuko į Varnę, kuri vaikščiojo aplinkui. Staiga krebždėjimas pasidarė garsesnis. Pamačiusi jog Varnė pakėlė galvą, Elena nieko nelaukdama padarė tą patį. Kažkur aukštai šokinėjo mažiukas, geltonas padarėlis.
  -Nėnenumanau kas tai. Nors... Gal ten koks nykštukas ar dar kas nors,- kaip galėdama tyliau pasakė Elena savo porininkei. Be jokio garso išsitraukusi Magiškų Gyvūnų knygą, Elena pradėjo ieškoti kažko mažo ir geltono.
 -Mažas ir geltonas... Mažas ir geltonas...- murmėjo Grifė ir vartė puslapius. Jau buvo pravertusi pusė knygos, ir kaip atrodė jog nieko neras, Brunetė atvertė puslapį, kuriame buvo mažas ir geltonas padarėlis.
 -Štai, radau!- tyliai sušuko Elena,- tai Miško Elfai,- perskaitė Grifė ir užvertė knygą,- jeigu jau radom ko mums reikia, tuomet kaip mes jį pasisksim?,- nusijuokė Brunetė ir atsisuko į Gotfreine.

[Rafaela Ginoble]

 Got susimąstė. Nagi, tikrai! Tik nebūtų pagalvojus, jog pamatys tuos mažučius, mielučius padarėlius šiame miške. Nudžiugus mąstyt buvo lengviau.
 - Naaa, - nutempė, vis dar bemąstydama, - mum reikėtų jį kažkaip privilioti apačion. Be abejo, lengviausia būtų tą padarysi tiesiog numetus šiukšlę ant žemės, miško elfai to nepakenčia, tad iš karto nulįstų žemyn. Tačiau taip mes neįgysime jo prielankumo, o pyktis su žvėrimi, kurį turim prisijaukinti, neatrodo protinga, - šyptelėjo po nosimi.
 Vėl pradėjo trūkčioti permestą per petį kasą. Visada tai darydavo, kai bandydavo ką nors sugalvoti.
 - Galime pabandyti įgyti jo prielankumą tvarkydamos mišką, gal nusileistų apačion ir padėkotų. Hm, - apsižvalgė, - matyt, jų čia bus jau gerai pasidarbuota, nes miškas švarut švarutėlis, net tvarkyti nėra ko, nei vienos šiukšlelės nesimato. Gaila, - nelinksmai nusijuokė. - Gal vadovėlyje yra kas nors apie tai? - dirstelėjo į grifės rankas, pasigailėjusi, kad savąjį paliko prie laužavietės.

[Elena Lovegood]

Grifė nieko nelaukusi atsivertė vadovėlio puslapį, kuriame buvo tie mažyčiai padarėliai.
 -Na... Vadovėlyje rašo jog Miško Elfai dievina miško gėrybes kaip uogos ar kažkas panašaus. Miško Elfai padeda sužeistiem burtininkam, raganom ir netgi žiobaram. Jeigu prie jų niekada nėra degęs miškas, jiem gali patikti ugnis. Dažniausiai Miško Elfai neapkenčia sniego, nors pasitaiko ir tokių Elfų, kurie jį dievina,- skaitė Grifė, tačiau pamačiusi kad toliau aprašyta jų šeimos, sustojo,- viskas aišku! Mums rekia jį prisivilioti ugnimi jeigu šitas miškas nėra degęs. Galim patikrint ar jam patinka sniegas, ar ne. Jeigu nepatiks galėsim patraukt sniegą ir tada jis turėtų nusileisti ant žolės. Bet jeigu mum pavyktų surasti kokią nors miško gėrybe, tada būtų labai gerai, nes visi Miško Elfai jas dievina,- pasakė raudonakė ir atsisuko į Gotfreine.

[Daniela Kravitz]

Kadangi Biligreino žebenkšties aprašymas buvo prie skirsnio Hogvartso apylinkių gyvūnai, Daniela nusprendė jaukintis šį padarėlį. Ištyrinėjus tekstą, surado išsamų jo gyvenamosios aplinkos aprašymą.

Biligreino kalnų žebenkštis dažniausiai gyvena netoli senų, storų medžių ar uolų, jie turėtų būti šalia gėlo vandens šaltinių bei vaisius veisiančių krūmynų. Kadangi šilta buveinė šiems gyvūnams nebūtina, jie nemiega žiemos miegu, dieną klajoja netoli įvairių upelių, krūmynų, užtvankų. Jaunikliai nenuklysta toli nuo savo gyvenamosios vietos, bet suaugę tyrinėja kiekvieną savo miško pakraštį.

Pasisukusi į mišką Klastuolė sudvejojo. Ji dažnai vaikščiodavo jame, tačiau ar mokytoja leis? Šiuo metu man bėdų nereikia. Tačiau kiti mokiniai jau ėjo miško pusėn, tad Daniela greitai apsisprendė. Su knyga rankoje ji lėtai peržengė visų profesorių taip saugomą liniją, jungiančią Hogvartso kiemą ir mišką, ir pagalvojo: kodėl visi mokytojai taip liepia saugotis miško, jei dabar patys mus ten grūda?

[Elzė Merė Smitherson]

Atsikėlusi Šerė lyg tingi meška išlipo iš patogios lovos, nors gyvūnams ji jautė silpnybę( tiek magiškams, tik žiobariškams) anksti keltis ir šalčio ji nemėgo. Sraigės greičiu apsirengusi du megztinius, vilnonias kojines, šiltą mantiją, du šalikus bei šiltutes, purutes pirštines, nenorom išsliūkino iš jaukaus švilpynės kambario. Bendrajame kambaryje jau kvepėjo virtuvės kvapai ,,mmmmmm kaip skanu'' pagalvojo ji ir jos pilvukas suurzgė. Skaniai pavalgius, ir sušildžius skrandį Šerė pažiūrėjo į laikrodį ir ooojjjjjjjjj liko 10 minučių iki pamokos, o nuo didžiosios salės iki tos vietos kur vyksta pamoka yra apie 15 minučių... Šerė begte pasileido per mokyklą, keletą kartų pargriūdama (skaudėjo nežmoniškai, bet veluoti ji nenorėjo) ji pasiekė tą vietą ir ji nepavelavo! ji  pirmoji atsistojo prie laužo ir nuosekliai klausė mokytojos... linksmiau būtu dirbti drauge, ji pavydžiai spoksojo į poras, nors matė keletą draugiškų veidų , ieškančių poros, ji buvo per drovi prieiti ir paklausti ar norėtų dirbti drauge, Juk ji pirmakursė, iš žiobarų šeimos... Kas norės su ja draugauti?...

[Melisa Arin]

Ilgai trypčioti vietoje neteko, nes netrukus prie blondinės prisiartino rausvaplaukė klastuolė.
- Sveika, - linksmai pasisveikino. - Neblogai, ačiū, o tau? Na, su tokiais pažadais neturiu priežasties atsisakyti.
Sukikenusi varnanagė apsidairė. Dauguma mokinių taip pat ieškojo porų ar bent nekibo į darbą su labai dideliu įkarščiu. Besižvalgydama pamatė ir profesorės minėtąsias dėžes. Link jų ir patraukė.
- Būtų neblogai pasirausti jose, tiesa? Nors sutramdžius mano Punčkiną nebebaisūs ir magiškieji gyvūnai, - nusijuokė Lisetei pavymui.
Pasilypėjusi ant pakylos, nieko nelaukdama atvėrė vieną dėžių. Jei atvirai, neturėjo nė menkiausio supratimo, ką vertėtų pasiimti. Suprato visų daiktų panešti nesugebėsianti net ir su draugės pagalba, o ir šiaip svarbiausia užduotis - ne įrangos tąsymas, o gyvūno prisijaukinimas.
Per daug nesvarsčiusi, mergina čiupo nedidelį maišelį su sausą kačių maistą primenančiais, tik didesniais sausainiukais, raudoną virvelę ir pūkuotą kamuoliuką su kažkuo, skambančiu viduje. „Gal ir visai neblogai “, - pagalvojo. Būtent tokiais daikčiukais mėgintų susidraugauti ir su žiobarų pasaulyje gyvenančiu gyvūnu.
Nusileidusi ant žemės, Melisa savo grobiu pamataškavo klastuolei prieš akis ir, nė nelaukdama pritarimo, pradėjo žingsniuoti miško pusėn.
- Na ką, gyvūnai mūsų laukia, - atsigręžusi linksmai šūktelėjo Lisetei.

[Dawn Strain]

Varniukė, pajutusi kažką griebiant jai už pečių, sukrūpčiojo ir pakėlė galvą. Šalia stovėjo Ashley su savo šelmiška šypsenėle veide. Iš apačios matėsi visi aštuoni grifės pagurkliai. Dawn lediniai pirštai, regis, veikė greičiau nei smegenų siunčiami nerviniai impulsai, tad šioji, nieko negalvojusi, čiupo pirštines iš draugės ištiestų rankų ir jas užsidėjo. Šiluma, aišku, tą pačią sekundę nepradėjo skleisti šilumos kaip koks radiatorius, tačiau varnė vis tiek pasijuto geriau.
- Ačiū, - padėkojo ir šyptelėjo grifei. Dawn šiaip ne taip pakilo nuo žemės. - Na gerai, ekstrasense, jau gal eime vykdyti užduoties? Tik užkart pasakau, jeigu tai bus dar krūva užuominų... - nepatenkinta burbtelėjo, nebaigusi minties, ir nuėjo link dėžių. Paėmusi vieną dėžę, šioji iš smalsumo ją pasvėrė, pamatavo ir galiausiai, prisidėjusi prie ausies, pakratė. Netruko nė sekundės kai dėžėje kažkas subildėjo, daiktai daužėsi vienas į kitą. Dawn nelaimei, ten buvo ir dūžtančių daiktų, tad šioji, išgirdusi, kad pakratė kiek smarkiau nei reikėjo, sustingo ir išpūtusi akis pažvelgė į Ashley. Keturiolikmetė dailiai padėjo dėžę ant žemės ir paėmė kitą, stovinčią šalia.
-Kaip manai, kur ieškosime gyvūnų? - greitai griebė draugei už parankės ir riktelėjo į ausį, tarsi nieko nebūtų buvę. Dawn ėmė temptis Ashley kuo tolyn į mišką, stengdamasi neišmesti antrosios dėžės.

[Morgana Buterfield]

  Morgana kiek išsiblaškiusi ir su burtų pagalba apsirėdė žymiai šilčiau, nei prieš kelias minutes. Dabar ji dėvėjo juodą kepurę, žalią šaliką ir pirštines. Nuo laužo skleidžiama šiluma maloniai šildė rusvaplaukės rankas ir veidą, kuris jau spėjo įgauti švelnį rožinį atspalvį skruostuose. Mergiotė atsitraukė nuo laužo ir pradėjo ieškotis poros. Morganai vienai dirbti visai nesinorėjo. Pamačiusi iki gyvo kaulo pažįstamus plaukus, klastuolė nusišypsojo ir pradėjo eiti Emilijos link. Jos tariama „naujoji draugė“ rodos irgi ieškojo su kuo atlikti praktinę užduotį, todėl nieko nelaukusi užpuolė žemaūgę mergiotę iš pasalos.
- Labas. Gal norėtum kartu atlikti praktinę užduotį, nes pastebėjau, kad irgi ieškai porininko?- žiovaudama jos paklausė, o sulaukusi atsakymo vyptelėjo ir apsisukusi nuėjo pasiimti knygos.

[Clementine Martes]

Visgi per daug viską aprengiau. Emillia gan pasimetė, nes nesugebės normaliai atlikti darbą. Taip susigalvojus, ji akies kampučiu pamatė, kaip jai kažkur matyta mergina dėka kerų sugebėjo save aprengti. Klastuolė užsinorėjo padaryti tą patį tik, kad atvirkščiai - nuo savęs nuimti papildomus drabužius.
 Tai padarius, jai iškarto lyg palengvėjo. Tada pagalvojo, kad reikia rasti sau porą, nes tada lengviau bus rasti ir prijaukint magišką gyvūną. Jai apsidairius, lyg visi jau ir susirado sau poras. Reikės reiškia vienai dirbti.. Pagalvojus tai prie Emos priėjo jai kažkur matyta mergina. Įsižiūrėjus, prisiminė, kad tai Morgana. Atrodo, kad ji be poros. Klastuolė pamačius ją, jau norėjo jai pasiūlyti dirbti kartu, bet ji Emillia aplenkė.
- Na gerai. - Kiek blaškydamasi atsakė, Emillia palaukė, kol Morgana atneš knygą ir tada paieškoti kokį gyvūną prijaukinti. Pradėjus ieškoti, klastuolė užtiko gan įdomų gyvį.
 - Šitas atrodo įdomiai, nemanai? Gal jį ir pabandom prisijaukinti? - Šyptelėjo Emi.

[Morgana Buterfield]

  Morgana buvo kone visa galva aukštesnė už Emiliją, todėl ji kiek susierzino, kai mergiotės rožiniai plaukai užstojo knygos puslapį. Klastuolė padėjo ranką ant Emilijos galvos ir patraukė ją kiek į šoną ir įsiskaitė.

Jafguso gyvatė
<...> Ši gyvatė keičia odos spalvą ir raštus su vis skirtingu metų laiku. Pavyzdžiui pavasarį ji bus tamsiai žalia su salotiniais raštais, vasarą šviesia žalia ir oranžiniais dryžiais, rudenį - tamsiai raudona su rusvais ir geltonais raštais, o žiemą - balta su juosva karūnėle ant galvos.<...>Jafguso gyvatė yra labai pavojinga, o ypač pavojingas ir mirtinas jos įkandimas. Šiai įkandus ji išleidžia nuodus kurie pradeda trupinti kaulus, iš po lėto žudyti.<...>

-Man tinka!- džiugiai atsakė antrakursė ir pasikišusi knygą po pažastimi nužingsniavo miško link, prieš tai dar paragindama porininkę.- Eikš šen, Emilia, neturim marias laiko, reikia paskubėti!
  Vos pasiekusi miško pradžią mergiotė sustojo ir pažvelgė į jo gilumą. Labai toli eiti nežadėjo, knygoje rašė, kad šios gyvatės dažniausiai gyvena pamiškėse, arti vandens telkinių. Morgana giliai įkvėpė ir žengė žingsnį į miško vidų, akis iš kart įsmeigdama į purvinu sniegu padengtą žemę.

[Rafaela Ginoble]

 Gotfreinė linktelėjo.
 - Taip, žinoma, su gėrybėmis būtų lengviausia. Tik kur mes jų rasim žiemą?
 Apsidairė. Nors tarpais buvo žali lopai, neužkloti sniego, visgi apie jokias uogas ar grybus negalėjo būti nė kalbos.
 - Hm, o jei pabandytume kažką paversti grybu? - pasiteiravo Elenos.
 Nieko nelaukusi pagriebė netoliese gulintį kankorėžį. Nukreipė į jį savo burtų lazdelę, norėdama paversti kokiu baravyku. Kerai suveikė ir vos po kelių akimirkų pušies kankorėžis pavirto gražiu grybu. Dievaži, atrodė, kad net visas miškas juo pakvipo - tokį stiprų kvapą skleidė vienas baravykas. Jai iš karto atsirado noras nuvažiuoti namo, į kaimą, kur mama virdavo tokias nuostabias grybų sriubas...
 Bet ilgesingoms mintims bus laiko vėliau. Dabar reikėjo prisivilioti miško elfą. Šis, deja, nesileido apkvailinamas. Matyt, užuodė jų mažytę apgaulė ir nuliuoksėjo aukščiau, dar labiau pasislėpdamas tarp nuogų šakų.
 Rusvaplaukė atsiduso, numesdama grybą. Šis, vos tik palietė šlapias nuo sniego samanas, vėl grįžo į pradinę formą.
 - Gaila, kad nepavyko, - gūžtelėjo pečiais, - tai ką, bandom užkurti laužą? Būtų gerai, jei po to jį pavyktų užgesinti, - nelinksmai nusijuokė.

[Elride Endlercat]

Elridė peržiūrėjo dėžes turinį ir prisirinko svarbiausius dalykus. Virvė, maistas... Ką čia dar pasiėmus? Pagaliau išsirinkusi, jos manymu, svarbiausius dalykus, mergaitė patraukė link miško, kur ėjo jau daugelis mokinių. Su didžiule baime ji įžengė į mišką ir kelis kartus sudrebėjo nuo šalčio. Gyvūnai gali manęs bijoti, tad geriau eiti tyliai ir po truputį... Neskubėdama mergaitė žengė žingsnį, po to kitą ir taip ėjo pro dar visiškai neišmindytą sniegą. Cha! Jis girgžda kaip penkių šimtų metų senumo durys... Nors... Hah, tokiu metu žmonės turėjo duris? Susimąsčiusi mergaitė nuklydo keistais keliais mišku. Elride pasijautė kvailokai, nes nežinojo, ar prieš penkis šimtus metų žmonės turėjo duris. Logiškai pagalvojus, jie jas turėjo, tačiau mergaitei tai atrodė keistai ir ji to nesuprato. Apsidairiusi ir pamačiusi, kad visai paklydo iš kelio, grifiukė stipriai sučiaupė savo mažas lūpytes.
-Kad tave kur velnias! O savo pačios pėdsakų neįžiūriu... Nes jie nematomi!- tyliai sau burbėjo po nosimi. Ji nebežinojo, kaip elgtis, kai pasiklysti visiškoje dykynėje. Ji matė tik baltą sniegą ir nuogutėlius medžius. Giliai atsidususi Elridė dar toliau paėjo ir nežinia kodėl, ėmė jaustis energingu gyviu. Ji ėmė lakstyti, šūkauti ir jai tai patiko, nes niekas negalėjo to girdėti. Kodėl aš seniau taip nesidžiaugiau viskuo?! Bėgdama mergaitė užkliuvo už šakos ir griuvo ant žemės. Garsiai nusijuokusi ji apsivertė ant nugaros ir pabandė padaryti „sniego angelą“. Įsispoksojusi pro šakas blausiai matomą dangų Elridė ėmė mąstyti, kur galėtų rasti prijaukinamą gyvūną. Tą pačią minutę ji pastebėjo kažką šokuojančio nuo šakos prie šakos, nors, tiksliau, rodos, skraidančio, ne šokuojančio.

[Ashley Shaw]

Ta nulėpausė tesugebėjo pasakyti "ačiū" ir dar.. Na jau gražu. Aukojies čia, o ką gauni? Apdraskytas rankas, štai ką gauni! Nes kažokia gremėzda vardu Dawn nesugeba savo šiūpėlių apsikarpyt.
- Ei! Pats laikas nagus susitvarkyt, - mestelėjo grifė. - Arba bent jau nusikramtyk, o tai akis dar kokią dieną iškabinsi, - kiek pasiutusi burbėjo Ashley, nepamiršdama ir savo vargšės rankelės.
Tarytum koks katukas, strazdanė išsilaižė savo žaizdą, o tada persikreipus, na žinoma dirbtinai, atsisuko į  pelenplaukę.
- Einam einam, - suraukusi nosikę, antrakursė tyliai sumurmėjo, o tad pasidavė savęs vilkimui. - Šiaip aš ne koks dekoratyvis šuo, kad galėtum mane tempti per visą mišką, bet žiūrau neesmė, - pakraipė galvą, o tada toliau įsispyrusi į žemę vilkosi takeliu.
Grifiokė tik dabar pastebėjo, jog jos nenormali porininkė spėjo nugvelbti ir vieną iš dėžių. Galbūt jei ši nebūtų visą laiką prazyzusi, tikrai seniausiai pastebėtų tokį daiktą. Žinoma, smalsumas visada pralinksmina Ashley, todėl ši pamiršo savo popą bei išverstomis akimis bandė kiaurai peržvelgti dėžės turinį.
- Ieškosim bet ko,  - išdėstė jaunėlė, o tada išplėšusi savąją leteną iš Strain glėbio, apsisuko.
Mergiotė metė paslaptingą žvilgsnį ir ketvirtakursę, o tada jai nežymiai linktelėjo, taip parodydama, kad šios dvi dės skersą per visą mišką.
- Lietujeee aš pirmą kartą šokant pamačiau taveee, padovanojai man tadaaaa guzą kaktojeee, - kaip jau įprasta, staugė visa gerkle Tonks, nesibaimindama, jog kas nors jos mūkimą išgirs.

[Elena Lovegood]

Elena stebėjo tai, ką darė Varnė. Pamačiusi jog tai nepadeda, Grifiukė pritarė Gotfreinei ir abi užsikūrė laužą.
 -Kaip manai, kiek laiko mes čia sedėsim ir galvosim ką daryti?- paklausė Brunetė ir buku žvilgsniu žiūrėjo į šokančią ugnį. Sedėdama Elena vis galvojo, ką padaryti jog miško Elfas nusileistų pas jas. Grifiukė dairėsi, bandė užmatyti tai, kas joms padėtų. Grifiukės akys nuslydo prie tos vietos, kur grybas vėl atvirto kankoriežiu. Tik pakėlusi akis, Grifė pamatė medį kuriame buvo miško Elfas. Brunetės akys pradėjo žiūrėti tai į kankoriežį, tai į medį. Raudonakė taip darė kelias minutes, kol nuspręndė ką gali padaryti.
 -Sugalvojau,- spragtelėjo pirštais Elena ir atsistojo,- aš žiauriai gerai moku karstytis medžiais. Jeigu tu vėl atverstum tą kankoriežį į grybą. Aš jį paimčiau, užlipčiau ir labai gražiai bei atsargiai jam jį paduočiau, tuomet nulipčiau ir pažiūrėtumiem ką jis darys,- nusišypsojo Grifė ir žvilgtelėjo į Gotfreinę.