0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Šį gana speiguotą žiemos rytą, virš Hogvartso bokštų, giedrame it skaidrus šaltinis danguje, sklandė balti, lengvutėliai debesėliai, kiekvieną išbėgusį laukan pasveikinti žiemos, apdovanojantys lediniėmis smulkutėmis snaigėmis. Galėjai pamanyti, jog visas dangus krykščia iš džiaugsmo  sužinojęs apie burtų ir kerėjimo mokyklos mokinių taip mėgstamas Kvidičo čempionato rungtynes. Šį rytą kaip tik turėjo susitikti varno nagas su grifų gūžta. Iškart po pusryčių didžiojoje salėje sirgaliai, apsitūloję iki ausų šalikais bei pūkiniais paltais, ėmė plūsti į stadiono tribūnas, palaikyti savo favoritų. Ne išimtis ir teisėjui, todėl pats apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, Tomas Viljamas Ridlis, išlindo į aikštę su žaibu rankoje. Ne, ne todėl įsitaisė tokią greitą šluotą, kad dievintų azartą, o todėl, jog nepakentė jokio lėtapėdiškumo, o ir šiaip, jei kas sukčiautų... vis taip lengviau sužiūrėti. Taigi, netrukus aikštėje pasirodė ir patys šio įvykio kaltininkai, vilkintys mėlynomis bei raudonomis Kvidičo uniformomis, priėję kapitonai tikriausiai draugiškai paspaudė viens kitam ranką ir nuskardėjus šaižiam teisėjo švilpukui visos šluotos šovė aukštyn, į baltą, šviesų, be galo kviečiantį dangų.

Grifų Gūžta

Kapitonas: Edgar Jeffter

Gaudytojas: Edgar Jeffter
Gynėjas: Fasiras von Sjuardas
Atmušėjai: Ashley Tonks
Puolėjai: Klarė Konė Karter, Caroline Wilding

Varno Nagas

Kapitonas: Nora Kühnemund, Vanilla Hinkley

Gaudytojas: Leliana Shiwasù
Gynėjas: Dawn Strain
Atmušėjas: Vanilla Hinkley
Puolėjai: Nora Kühnemund, Adelaidė Kondwani.


Jei teisėjas kauliuku išridena 1-3 akis, kritlis atitenka Varno Nagui, 4-6 akis – Grifų Gūžtai.
Kauliuko rezultatas: 4; žaidimą pradeda Grifų Gūžta, kritliui patekus į jų rankas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Edgar Jeffter »
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Už lango tykiai leidosi snaigės, pranašaudamos apie atšalusį orą. Tikra idilė, kai artėja šventės, o baltos pusnys tarsi ištrina visą juodumą, visus rūpesčius, priverčia net ir pačius didžiausius nukeliauti atgal į vaikystės stadiją ir nors laikinai gerąja prasme nušokti nuo proto. Šaltis priverčia pamiršti visas problemas, viską iškelia į kitą, džiaugsmo, plotmę. Pridėkime dar ir visiems jaudulį keliančias Kvidičo varžybas, ir gausime pašėlusį mišinuką. Juk dabar dėl jų iš proto eina visi, kas bent kartą yra girdėję žodį "šluota".
Ir tikriausiai visoje pilyje iš džiaugsmo ir jaudulio nešokinėjo tik Caroline. Tas pats jei buvo, kvidičas, žiema, vasara, karas ar maras. Ar tai atitolins ir apramins Ašą? Ne. Galėjo jam ir atominė bomba panosėj sprogti. Dzin. Toliau tęs ką pradėjęs. O dar tokia banalybė kaip varžybos... O visgi Carol buvo savaip laiminga, kad galėjo žaisti. Atitolina mintis,  apramina nerimą ir baimę. Kartais pavargsti net ir bijoti. 
Dar kartą pažvelgusi pro langą  į kvidičo aikštę, mergina čiupo šluotą ir išėjo pro duris į kiemą. Gerai pažįstantįs Caroline galėjo drąsiai teigti, jog ši diena - istorinė. Juk pirmą kartą po daugybės laiko septyniolikmetė juodą suknelę iškeitė į raudonos ir auksinės spalvų sportinį apsiaustą. Tik šaltos akys žvelgė kaip visada. Besisukančios snaigės nutūpė ant juodų kaip pasaulio sielvartas Carol plaukų iškart,  kai šioji atsidūrė lauke. Švelnus vėjelis kedeno juodas garbanas, suimtas nugaroje ir surištas į mazgą, kad nors kiek mažiau lįstų į akis. 
Ir nepaisant to, kad dabar į ją ir komandos draugus iš tribūnų  žvelgė visa mokykla,  Caroline jautėsi keistai rami,  tarsi visai nesinervintų dėl būsimų varžybų. Galbūt saugumo jausmą teikė apsupusi komanda - šalia stovinti ir toje pačioje pozicijoje žaidžianti Klarė Konė Karter,  gynėjas ir koledžo vadovo sūnus Fasiras von Sjuardas,  atmušėja Ashley Tonks ir kaip visada tvirtas komandos kapitonas gaudytojas Edgar. Metusi žvilgsnį į priešais išsirikiavusius varnanagius Caroline ūmai užsikrėtė varžybų nuotaika.  Nuskambėjus teisėjaujančio apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo Tomo Vilijamo Ridlio švilpukui, septyniolikmetė atsispyrė nuo žemės ir pakilo į orą. Ašas, ji,  rūpesčiai,  viskas...  Viskas liko žemai. Ore tebuvo ji,  komandos draugai ir žaidimas. Sukiodamasi ore Carol užfiksavo savo apsiausto raudonumo Kritlį. Nėrusi kiek žemiau ištiesė rankas ir sučiupo glotnų,  vėsų kamuolį. Tvirtai prispaudusi Kritlį prie krūtinės akimis ieškojo Klarės. Užfiksavusi taip pat raudonai vilkinčią gaudytoją, iš visų jėgų,  kiek dar turėjo,  sviedė kamuolį jai.

[ Perdavimas Klarei:  2, 3,4,5]
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Antrakursė ir vėl tingiai vartaliojosi savo lovoje. Ji jau nuo pat pirmojo ir bene sunkiausiojo akių pramerkimo suprato tą tiesą - po šiokios tokios, tačiau vis dėl to pertraukos atėjo ir dar vienos taip lauktosios kvidičo varžybos. Šįkart varžovas buvo ganėtinai stipresnis. Bent jau kuklia garbanės nuomone. Tačiau ji vis stengėsi save raminti, kad viskas bus gerai ir pergalė nėra pats svarbiausias dalykas. Aišku, smagu savąjį koledžą matyti pirmosiose vietose bei pakelta galva žygiuoti koridoriais. Gal būt tai atrodo juokinga, tačiau tokia jau ta svajoklė, ne vienam jau spėjusi įsikyrėti Ashley Tonks.
Niekur neskubėdama Ashley išsiraivė, o tada palengva išsiropštė iš tokia stipria trauka spinduliuojančios lovos. Priartėjusi prie palangės ji pasirėmė galvą rankomis ir svajingai nužvelgė horizontą. Gaila, kad pro langą grifiokė negalėjo išvysti liūluojančio vandens sūpavimo, paslaptingai linguojančių Uždraustojo miško medžių.. Su tokiais vaizdiniais rytas taptų kur kas puikesnis. Aišku, reiktų nepamiršti fakto, kad Ashli pametusi galvą dėl mistinių reiškinių, paslapčių, mįslių ir kiekvieną laisvą sekundę ji savo nutrūktgalviškoje galvelėje klajoja po miškus, vaikšto sutręšusiomis medinės lūšnelės grindimis, skrajoja su hipogrifais po dangaus mėlynę.
Vaizdiniai, kuriuos stebėjo antrakursė, atrodo nebuvo niekuo ypatingi, tačiau ir tai ji sugebėjo be pėdsakų išgaruoti iš šio nevisiems nematomos magijos šydo apgaubto pasaulio, jog net užsimiršo, kad jau turi lėkti aikštėn. Balažink, kas kartais tos mergiotės smegeninėje darosi..
Taigi, strazdanė atsitraukė nuo aprasojusio lango ir paliko trapias snaigutes, krentančias iš kažkur aukštai, vienas. Ši prisėdo prie veidrodžio, o tada niūniuodama kelis kartus švelniai perbraukė per iš po nakties susivėlusiu plaukus. Kai šie tapo tiesiog šilkiniai, Ashley susirišo juos į arklio uodegą. Pasitrynusi akeles antrokė išsitraukė savąją šluotą ir lazdą, kuri tikėkimės tokį ankstyvų žiemos rytelį nenuvils dvylikametės. Susirinkusi visus būtinus daiktus, kaštoninių plaukų savininkė paliko merginų kambarį. Išslinkusi iš mielosios pilies, blyškiaveidė lydima dainų pėdino stadiono link. Pro ją vis prabėgdavo kokie du išprotėję sirgaliai bei išpūtę akis spoksodavavo į tolį. Kartais grifiokė tik pakraipydavo galvą bei nusijuokdavo, tačiau dažniausiai nekreipė dėmesio į kvidičo ištroškusius vaikus. Gaila, kad jie nesupranta kaip yra sunku terorizuoti varžovus ir stebėti kreivus jų žvilgsnius. Tikriausiai jei suprastų, į šį žaidimą reaguotų visiškai kitaip. Bet ech, ką bepadarysi.
Na štai, tolumoje jau galėjai įžvelgti teisėjo figūrėlę, todėl nenorėdama pavėluoti, Tonks paspartino žingsnį. Galiausiai nutipenusi nemenką atstumą, ji įsmeigė rudas akeles į profesorių bei nežymiai linktelėjo galvelę. Užėmusi reikiamą poziciją, Ashley sulaukė švilpuko, bylojančio apie ne visada sąžiningų varžybų pradžią, o tada atsispyrusi nuo tvirtos žemės, pakilo viršun. Nužvelgusi komandos narius, Ashli  susiprotėjo, jog turi ieškot to bjaurūno, kuris kažkur toli vingiavo pro mokinukus ir kaip visada stengėsi kiekvieną nusviesti nuo šluotos, o gal ir išlaušti kokią ranką ar koją. Štai, pagaliau ji išvydo muštuką bei nuskriejo jo link. Priartėjusi prie kamuolio, Tonks viską apskaičiavo (na, gal ir netaikliai, bet nesvarbu) ir užsimojo. Jaunėlei smogus, bjaurūnas pradėjo nežmonišku greičiu lėkti varnų gaudytojos pusėn. Raudonskruostė nuleido lazdą, o tada lyg pabučiuota liko kyboti ore.
[Atmušimas į Lelianą: 5, 3]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Ashley Tonks »
P. S.I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Vien pažvelgus pro dalinai šerkšnu aptrauktą langą, galėjai pajusti šaltį tvyrantį kitapus jo. Šią dieną tai juto ir Edgar'as, besiruošiantis antrosioms kvidičo čempionato rungtynėms. Jo apranga nuo pirmųjų rungtynių labai nesiskyrė, nes pirmoji mačo diena taip pat šiluma nepasižymėjo, tačiau tikrai buvo šiltesnė. Jis mūvėjo tas pačias skirtingas pirštines, tą patį megztinį, tik šį kart buvo pasidabinęs storesniu apsiaustu ir apsivyniojęs šiltą šaliką sau aplink kaklą. Galiausiai, susiruošęs pasiėmė skraidančią šluotą ir patraukė į stadioną, kur vylėsi patirti ne ką mažiau džiaugsmingesnių akimirkų, nei praėjusį kartą.
Stadione vėl buvo girdėti spiegimai, krykštavimai ir palaikymo dainos. Tai galėjai kuo puikiausiai girdėti net hole, kuriame kaip visada būriuojasi teisėjas ir rungtynių dalyviai prieš žengdami į aikštę.
- Sveiki. Kaip nuotaikos?- entuziastingai klausė kapitonas susirinkusių savo komandos narių. Jau nebeturėjo dalyviai jausti itin didelės įtampos, po to, kai buvo iškovota pirmoji pergalė, ir kai jau buvo apsipratę su žaidimu. Tiesa, šiandien visgi grifai savo gretose turėjo debiutantę Caroline, kuri pakeitė praėjusiame susitikime žaidusią Claudie.
- Pasiruošusi?- atsigręžęs būtent į juodaplaukę teiravosi Jeffter'is. Nežinojo tiksliai, kaip jaučiasi jo draugė, bet tikėjosi, kad tai padės merginai prasiblaškyti. Jam juk tai padėjo.
Pagaliau teisėjui žengiant į aikštę, kartu su juo žengė ir visi šiandienos dalyviai. Tik įėjus į ją, grifas svarstė ar pėdinti link aikštės vidurio, ar kaip pirmąjį sykį iš pradžių apskrieti stadioną. Visgi pasirinko pastarąjį variantą. Tai buvo tarsi oro paanalizavimas ir pasisveikinimas su stadionu bei jame susirinkusiais sirgaliais. Vos tik šokęs ant šluotos, vidutiniu greičiu, ėmė sukti ratą kartkartėmis pamojuodamas palaikantiems raudonuosius. Šaltis buvo nemenkas. Veidą traukte traukė. Tai kas bus skrendant visu greičiu? Edgar'as svarstydamas galimus scenarijus, timptelėjo šaliką nuo kaklo aukščiau, taip uždengdamas pusę savo veidą ir palikdamas atvirą tik tai, kas buvo aukščiau nosies.
Grifų gaudytojui nusileidus ties aikštės centru, jis, girgždindamas sustingusį sniegą, priėjo arčiau teisėjo. Šalia jo buvo, ne kaip įprastai komandai vienas, bet du kapitonai. Šiame čempionate Varno Nago komanda kažkodėl buvo nusprendusi turėti dvi kapitones. Žaliaakis paspaudė ranką teisėjui, vėliau jaunesnei bei vyresnei varnėms palinkėdamas joms sėkmės ir vėlei sėdęs ant savo naujausio Žaibo modelio pakilo į orą.
Išsirikiavus į pozicijas kartu su savo komandos draugais, grifų prefektas laukė rungtynių starto nužvelgdamas varžovus, kuriuos sudarė taip pat jauna komanda, kaip ir klastuolius. Aišku, tai nereiškė lengvos pergalės. Tą įrodė ir klastuoliai. Nepaisant pralaimėjimo sausai, jie žaidė gerai. Aštuoniolikmetis dar prisiminė antrakursę, Morganą, kuri bandė siekti pergalės nelabai švariais metodais.
Švilpesys pasiekė ausis ir kamuoliai, skirti žaidimui, šovė į padanges. Šaunu šyptelėjo pamatęs Caroline rankose kritlį Edgar'as. Tuomet nužvelgė varnių gaudytoją, kuri oficialiai yra atmušėja, ir pasileido jos pusėn. Judėjimo kryptis nebuvo su mintimi sekti savo tiesioginę varžovę. Trumpaplaukis tiesiog pasirinko pradėti žvalgybą, kirsdamas stadioną išilgai. Nors ir šią dieną švietė saulė, krentančios snaigės turėjo, kur kas lengviau leisti pamatyti tarp jų įsimaišiusį blizgųjį daikčiuką.

[Bando pastebėti šmaukštą: 4]

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Sniegas Hogvartso apylinkėse? Daugumai tokiu laiku tai buvo neregėta. Paskutines minutes Grifų Gūžtos bokšte aukšta, tačiau smulki puolėja praleido šildydamasi rankas prie židinio. Sotūs pusryčiai buvo kitas Klarės tikslas, tačiau nusileidusi į salę, turėjo bent magiškus septynis kartus tikinti skrandį, kad šiam kuro šiandien labiau reiks, nei nervų sūkurio, įkyriai tikinančio užsispyrėlį nepriimti to, ką priverstinai rijo ketvirtakursė.
Oras lauke neviliojo. Nors ir norėjosi sniego. Gražaus, puraus balto sluoksnio, dengiančio įprastai tokiu metu pažliugusią žemės košę, vadinama nei šiaip nei taip - pliurza. Po Klarės apsiaustu lindėjo jai neįprastas megztinis aukštu kaklu. Šalikas skrendant tik trukdytų, todėl teko prisitaikyti. Smulkias mergaitei nederančiai gyslotas rankas aptempė pirštinės. Jei tik taip galėjai pavadinti megztos medžiagos kamuoliukus, kurie gaubė plaštakas nuo pusės dilbio žemyn, palikdami atvirus pirštus. Pirštinės nebuvo paprastos, jos buvo paruoštos žaisti: delnus dengė nedideli geltoni odos lopai, leidžiantys tvirtai suimti šluotą, ir žinoma, sučiupti patį svarbiausią puolėjos gyvenime kamuolį - kritlį.
Snaigės tik iš pažiūros buvo gražios. Nedideli ledo kristalėliai keliaujant į stadiono vidurį žnaibė šviesią veido odą, nors temperatūra lauke buvo neigiama, tačiau ne tokia žvarbi, kad sulipdytų padorias, ne ledokšnio pavidalo snaiges. Šios kibo ir prie apsiausto ir buvo galima nuspėti, kad lygiai taip pat nepadės ir kibdamos prie šluotražių, sumažindamos šluotos manevringumą, nors šia keturiolikmetė itin rūpinosi - šluota buvo padengta ypatingu purškalu, kiek įmanoma apsaugančiu nuo nenumatytų gamtos išdaigų.
Šį kartą išėjus į aikštę buvo lengviau. Pasukiojusi galvą į šonus apžvelgė komandos draugus, stovinčius šalia. Netruko išspausti ir šypseną. Draugų padrąsinimas dar niekada niekam nepakenkė. Rungtynėms teisėjavo profesorius, kurio pamokose žaliaakei nesisekė labiausiai. Stebėdama šio veiksmus prieš prasidedant kovai, paauglė susimąstė apie tai, kad nuoširdu būtų tikėtis, kad jaunoji Karter susimaus ir čia, tačiau ji buvo pasirengusi įrodyti visiems, kodėl gavusi vietą raudonai auksinių liūtų komandoje.
Kelioms minutėms prabėgus tarsi akimirka nuaidėjo švilpukas, atidarantis rungtynes ir žaidėjai netruko kilti į dangų. Šiose rungtynėse be Konės nusiteikimo pasikeitė ir dar keli aspektai. Vietoj bendraamžes Claudie žaidė paskutinius metus Hogvartse besimokanti Caroline. Kritlis šįkart atsidūrė riaumojančiųjų tarpe. Jauniausiai grifų puolėjai teko plėštis į priekį, nenorint atsilikti nuo tik ką prasidėjusių rungtynių. Ledu apvilktas vėjas žnaibė žandus taip, kad po to savaitę teks gaivinti veidą, kad bent pirštų prisilietimą pajaustų, tačiau žaliaakė tik stipriau suspaudė šluotą. Prisivijus tamsiaplaukę komandos draugę oro kelias buvo laisvas ir puolėjos susižvalgė. Tai reiškė ne kas kitą, o perdavimą. Nedarydama jokių staigių veiksmų strazdanė artėjo link draugės puolėjos. Reikėjo sumažinti tarpą, taip sumažinant ir perdavimo riziką.
Didžiulis kamuolys tvirtai išsinėrė pastumtas garbanės rankų ir skrido Klarės link. Kojomis spausdama šluotą taip tvirtai, kad dešinės kojos pirštų galai net užtirpo, ištiesė rankas pirmyn. Klubu pataisydama keliais milimetrais oro srauto pakeistą kryptį siekė kritlio, milžinišku greičiu lekiančio link jos.

[Gaudymas: 2;4;6;3]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Ne itin nusisekusios rungtynės su Švilpyne, be abejo, paveikė visas komandos nares; bene visos jos dar gerą savaitę po varžybų - mokykloje jau gerokai nuslūgus emocijoms - vaikščiojo apniūrusios ir nusivylusios. Jaunoji kapitonė buvo ne išimtis; net atvirkščiai, niekas niekada nebuvo matęs jos labiau nusiminusios, regis, išgaravo visas jos gyvybingumas ir energija, pozityvumo bei jai būdingo džiaugsmo neliko nė šešėlio. Atrodė, kas pagrobė senąją Norą ir dabar tebando ja apsimesti.
 Jos bjaurią nuotaiką tik dar labiau gadino artėjančios varžybos su Grifų Gūžta - ne tik todėl, kad jie pirmavo turnyrinėje lentelėjo ir priklausė tikrai stipriems varžovams.
 O dar tas oras - visada labai mėgo žiemą, jai patikdavo voliotis pūsnyse, mėtytis gniūžtėmis ar lipdyti sniego senius. Tačiau kol kas apie tai tegalėjo pasvajoti, o tam laiko nebuvo - visos jos mintys buvo sutelktos ties žaidimo strategija bei jau praėjusių rungtynių klaidų analizavimu.
 Šįkart nebuvo kam rūbinėje uždegti kitas varniukes - ji tikėjosi, kad bent kita kapitonė nebus praradusi gerų vilčių ir gebės įskiepyti joms visoms - įskaitant ir pačią Norą - pasitikėjimo savimi. Dabar jai to tikrai reikėtų, nors dažniausiai būtent ji būdavo ta, kuri užkrėsdavo aplinkinius gera energija.
 Vis dėlto gal jos subjurusi nuotaika bei susvyravęs pasitikėjimas savimi buvo tik į naudą - į areną įžengė pasirengusi aršiai kovoti, net iki paskutinio kraujo lašo - jei tik to reikės. Nė nepastebėjo pilnų tribūnų mokinių, apsitaisiusių raudonais bei mėlynais šalikais. Matė tik lauką, kuriame tuoj jie pakils į orą, prieš save jau išvydo priešininkų komandą - irgi pasiruošusią kovoti. Nejučia sugriebė arčiausiai jos stovinčios komandos narės delną, stipriai jį suspausdama - neaišku, ar stengdamasi ją padrąsinti, greičiausiai pati to padrąsinimo reikalavo. Net nepažvelgusi, kieno ranką buvo sugriebusi, apžergė šluotą kojom ir, nuaidėjus švilpukui, pakilo aukštyn.
 Šį sykį bent jau nebuvo vėjo. O ir lėtai, ramiai krentančios snaigės neatrodė itin grėsmingai, ne taip, kaip lietus, visiškai gadinęs matomumą. Jau po kelių akimirksnių aukštyje, jos kūnas sureagavo į vėsų orą ir putlūs skruostai nusidažė žaviu, vaikišku raudoniu.
 Įdėmiai stebėjo, kaip priešininkų puolėja laiko rankose kritlį. Nora neskubėjo - lėtai sukdama ratus virš kitų žaidėjų, pamažu artinosi jos porininkės. Jos greitis buvo pernelyg nedidelis, kad būtų galima tai suprasti kaip bandymą pakenkti, tačiau mažoji jau buvo numačiusi, ką darys toliau. Net kai kritlis nuskriejo antrosios puolėjos link - varnanagė vis dar lėtai skraidžiojo aplinkui, lyg visai nekreiptų dėmėsio į kamuolį, lyg būtų visiškai pamiršusi tai, kas vyksta arenoje.
 Vis dėlto nė sekundei nenutraukė savo žvilgsnio nuo kritlio. Vos šiam pasiekus pusę abi Grifo Gūžtos puolėjas skiriančio kelio, ji staigiu ir greitu it strėlė nėrė žemyn - keliolika colių prieš Klarę, jau laukiančią, kol kritlis pasieks jos rankas. Mažoji nelaukė. Vis dar nerdama žemyn, ištiesė vieną ranką, bandydama sugauti kamuolį ir, nė sekundei nemažindama greičio ar kampo, tikėjosi, kad jos manevras pavyks.

[Perėmimas perdavimo metu: 3;4]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Rungtynės su Švilpyne nebuvo itin sėkmingos, jei ne Igoris būtų pamatęs, kad ji vijosi aukso šmaukštą, mergina būtų uždirbusi savo koledžui šimtą penkiasdešimt taškų, bet deja, likimas yra likimas ir nieko čia nepadarysi. Labiausiai varniukė pyko ant savęs, todėl gaudytojo poziciją perdavė jos mažajai draugei Lelijai - greitai ir pastabiai antrakursei, o pati ėmėsi ruoštis būti atmušėja. Dienų dienas iki kitų varžybų, penktakursė skraidydavo, kartais viena, kartais su komanda kvidičo aikštėje, treniruodamasi svarbiausių skraidymo triukų. Pasitikėjimas savimi buvo ganėtinai lengvas, nes žinojo, kad grifų komanda gana gera ir susižaidusi tarpusavyje, nors jų irgi neprasta. Vanilla nelaukė šių rungtynių, na, kaip ir visų. Kaip komandos kapitonė, mergaitė stengėsi šypsotis visoms varniukėms (komandoje nerasite jokio berniuko), bet viduje jautė didžiulį nerimą, nusivylimą savimi ir begalinę baimę suklysti. Žaidynių dieną, Hinkley atsibudo dar anksčiau nei prieš rungtynes su švilpyne. Širdis stipriai daužėsi krūtinėje ir net rytinė arbata, stiprūs pusryčiai didžiojoje salėje nenugalėjo tos slaptos baimės. Nepadėtų ir sėkmės eleksyras. Nepadėtų net mamos ir tėčio bei močiutės meilė. Padeda tik bijoti ir nesustoti bijoti. Vanilė pradėjo kilti ties tribūnomis, rankomis stipriai laikydama blokštą, šlaunimis - šluotą. Žaidimui prasidėjus, į dangų pakilo visi kamuoliai. Muštukų keliai išsiskyrė ir tamsiodė nespėjo abiejų sekti akimis. Kvidičo aikštėje neslūgo įtampa, nes netrukus, grifų atmušėja pradėjo taikytis į Lelianą. Varnė pradėjo skristi link jos, lazdą tiesdama atmušti muštuką nuo draugės. Ashley-grifė, turėjo nemenką planą. Dar pamena kaip Alisa, švilpynės atmušėja į ją taikėsi beveik kaskart. Žino tą jausmą. Žaibiškas greitis, azartas, gal net euforija - tamsiaplaukė net nematė kaip muštukas jau liejosi su lazda. Užsimerkė. Ar visi sveiki?

[Atmušimas bet kur į aplinką (nuo komandos draugo): 1, 3, 6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Vanilla Hinkley »
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
   Šįsyk pareigingasis Fasiras nebenuvylė nei savęs, nei kitų. Atsikėlė kaip žmogus - gerokai anksčiau, negu reikėjo, rimtai nusiteikė, užkrimto, išgėrė, nešdamasis kvidičo aprangą per koridorių i persirengimo kambarius, išgąsdino kažkokį švilpių pirmakursį ir buvo tuo didžiai patenkintas.
   Iki persirengimo kambarių eiti teko per lauką, link kvidičo aikštės. Fasiras truputį pravėrė didžiąsias, paradines Hogvartso duris ir mažumėlę nustebo, kad, žengus į lauką, jo batas smigo tiesiai į baltą pusnį. ,,Kada čia ta žiema spėjo ateiti..." - retoriškai paklausė Fasiras. Ant jo peties staiga pasivijęs negrakščiai nutūpė varnas. Vaikinas truputį susigūžė - ne išsigandęs paukščio, bet nuo šalto vėjo gūsio, kuris staiga ėmė šniokšti jam į veidą.
   ,,Labas, Huginai. Šįsyk šukuoseną susigadinsiu dar nė nespėjęs pasiekti kvidičo aikštės..." - mintyse tarė jaunasis von Sjuardas. Varnas tyliai suklekseno snapu lyg juoktųsi ir snapu sutaršė tvarkingus draugo plaukus.
   ,,Leisk, padėsiu." - susijuokė varnas darsyk ir ištraukė snapą iš juodos ševeliūros.
   ,,Ačiū, Huginai." - atsiduso eliksyrininko sūnus.
   ,,Visad malonu." - atsakė Huginas, nesitverdamas juoku. Fasiras be šypsenos pakasė varnui pasnapę ir besimarkstydamas nuo sniego atspindimos šviesos nužingsniavo per po batais braškantį sniegą link kvidičo aikštės.

   Fasiras išžengė iš grifų gūžtos persirengimo kabinų - tiesą sakant, jose buvo vėsoka, todėl vaikino, nepagalvojusio apie tai, oda dabar po ganėtinai šiltais kvidičininko drabužiais buvo sustirusi ir virtusi žąsies oda. Von Sjuardas kilstelėjo akis į dangų, esantį tokios spalvos, kaip ir žemė. Ką gi, šiose kvidičo rungtynėse žemę nuo dangaus atskirti bus galima tik krentant...
   Vaikinas pakilo aukštyn, kai kapitonas ir draugai pakilo. Automatiškai, nemąstydamas nuskrido prie vartų ir atsigręžė į kitą aikštės galą. Tarp savųjų ėmė kažko ieškoti, o tada prisiminė, kad jo ieškomasis žmogus susikeitė vietomis su kitu žmogumi. ,,Ech... Kas man šiandien palinkės sėkmės?"
   Tolumoje nuaidėjo draugiškas varno kranktelėjimas. Fasiras linktelėjo ir šyptelėjo puse lūpų. Ši šypsena reiškė daug.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Mireille Céline Leroy

  • VII kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Šis speiguotas šeštadienio rytas išaušo visiškai priešingas nei pasitaikė žaidžiant su Švilpyne. Tąkart it iš kibiro pylusį lietų dabar pakeitė lengvutėliai, dangumi šokuojantys debesys bei ant pečių krintančios smulkutės snaigės. Paprastą dieną visi tikriausiai prasiraitytų lovoje iki pat pusiaudienio, o tuomet šoktų kieman pasidžiaugti sniegu, kol jo nepavertė koše permainingi Anglijos orai. Bet būtent šiandieną ne tik mokiniai, bet ir profesoriai sukilo anksti ir į žiemos apdaru pasipuošusį kiemą išskubėjo dėl visai kitų priežasčių – laukė dar vienos kvidičo rungtynės.
Kiek anksčiau už kitus, kartu su visa komanda, išrėgliojo ir Leliana. Tiesa, šįkart jau ne kaip atmušėja, bet kaip gaudytoja. Po patirtos nesėkmės jiedvi su Vanilla nemažai svarstė. Juodaplaukė vis nenustojo savęs graužti dėl to, jog nesugebėjo taikliai paleisti to lemiamo muštuko į švilpių gaudytoją bei taip suteikti progą vyresniajai kapitonei nugvelbti šmaukštą tiesiai jam iš panosės. Galbūt tai lėmė jos amžius ir nepatyrimas, o gal smulkus, jėgų reikalaujančiam darbui netinkamas sudėjimas – ji nė nežinojo, tačiau perduodama poziciją be galo tikėjosi, kad kapitonė turės daugiau parako nei turėjo pati. Visgi, Vanilė - vyriausia iš varnanagių komandos, o Lelija tik vargana antrakursė, už kurią greičiausiai net ir tasai blokštai buvo sunkesnis.
Šiaip ar taip, tarp visų jaunos komandos narių tvyrojo slogutis. Net persirengimo kambaryje niekas jo neišsklaidė, abi kapitonės nepratarė nė žodžio. Tik iš degančių akių buvo galima nuspėti, kaip stipriai visos trokšta šios pergalės. Tačiau gaila, bet niekas negali pažaboti likimo, tad beliko neprarasti tikėjimo ir drąsos, kurios išėjus aikštėn šiek tiek suteikė netikėtai rankon įsikibusi Nora. Lija ir pati stipriau suspaudė jaunosios puolėjos delną, o tuomet šalimais susirado ir kitos komandos narės pirštus. Ji tikėjosi, kad ir toji, ir esanti už jos, o tuomet ir dar tolimesnė susirado greta stovinčių draugių rankas, taip sudarydamos tylią, tačiau nepertraukiamą grandinėlę, teikiančia taip reikalingo tvirtumo prieš pat jaudinančių varžybų pradžią.
Šitaip ji stovėjo keletą akimirkų, niekur nesižvalgydama ir paskendusi savyje. Širdis šokčiojo aukštyn žemyn ir, tiesą sakant, ne vien iš natūralaus jaudulio. Ne, šokčiojo ji ir iš džiaugsmo dėl šios akimirkos – tiek ilgai vaikščiojo paniurusi, veik praradusi bet kokį norą stengtis, o štai užteko tokio mažyčio gesto ir ryžtas visu smarkumu grįžo atgal. Laikydama delnuose komandos draugių rankas ji tegalėjo tikėtis, kad ir jos širdyse jaučia bent kiek nors panašius jausmus.
Na, bet toji akimirka nutrūko, kai švilpukas paskelbė rungtynių pradžią, o šluotos visu greičiu šovė aukštyn. Neatsiliko nuo jų ir Leliana – atsispyrėjo kiek galėdama stipriau bei tuojau pat nulėkė išilgai per aikštė. Mergaitė iškilo kiek aukščiau nei kiti žaidėjai, jog akimis galėtų geriau aprėpti visą lauką, ir kaipmat ėmė žvalgytis aukso grūdo šiame beprotiškame katile.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Leliana Shiwasù »
shush

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
RPG vertinimas

Caroline Wilding: 10
Ashley Tonks: 9
Edgar Jeffter: 10
Klarė Konė Karter: 10
Nora Kühnemund: 9
Vanilla Hinkley: 10
Fasiras von Sjuardas: 9
Leliana Shiwasù: 10

Kauliuko rezultatas

Caroline Wilding: 2;5
Ashley Tonks: 6
Edgar Jeffter: 6
Klarė Konė Karter: 5;5
Nora Kühnemund: 6
Vanilla Hinkley: 3;6
Fasiras von Sjuardas -
Leliana Shiwasù: 5

Caroline Wilding tiksliai atlieka perdavimą.
Ashley Tonks netiksliai pataiko į muštuką.
Edgar Jeffter nepastebi aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter neperima kritlio.
Nora Kühnemund nepagauna kritlio.
Vanilla Hinkley veiksmas anuliuojamas dėl netaikliai paleisto muštuko.
Fasiras von Sjuardas neatlieka veiksmų.
Leliana Shiwasù nepastebi aukso šmaukšto.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis patenka į neutralią zoną. Atsikovojus kritlį Grifų Gūžtai, jį galima mesti į lankus iš karto.
Aikštėje likę abu muštukai.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Varno Nagas.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Adelaidė Kondwani

  • IV kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • frick frack
Per vieną naktį pasikeitę orai ir džiugino, ir vertė sunerimti. Regis, dar vakar į langus barbeno didžiuliai lietaus lašai, o žemė buvo pažliugusi, o šiandien vaizdas visiškai persimainė - lengvai snyguriavo, žemę buvo padengęs plonas ledukas, nušalę gėlių žiedai buvo nusvirę, lyg nuolankiai nusilenkdami ateinančiai žiemai, keli nuo medžių šakų taip ir nenukritę lapai susitraukė ir sublizgo nuo šerkšno. Nuo vakar vakaro gražiai spintoje pakabinta Adelaidės apranga buvo paruošta lietingam orui - neperšlampami drabužiai ir dar kelios apsauginės priemonės tokiomis sąlygomis būtų tikrai nenuvylusios. Tačiau kai gamta iškrėtė tokią išdaigą, antrų savo žaidynių rytą pabudusi mergaitė pabalo. Absoliučiai nepagalvojusi apie atšalusius orus, ji nebuvo pasiruošusi sportinės aprangos, apsaugančios nuo paprasčiausio šalčio.
Iššokusi iš minkštų patalų ant šaltų akmeninių grindų, antrakursė prilėkė prie lango ir plačiai jį atvėrė, į miegamąjį įleisdama šaltuko. Vienais naktiniais apsivilkusią mergaitę nukrėtė šiurpas - neaišku, ar nuo siaubingo šalčio, ar iš baimės. Prisiminusi aprangą ji pasimetė ir, pamiršusi uždaryti langą, drebėdama nusliuogė prie drabužinės. Išsitraukusi, ko ieškojo, ji ilgai žiūrėjo į nuo lietaus apsaugančius akinius, apsiaustą ir batus, o tada metė juo žemėn ir, suspaudusi lūpas, atsiklaupė prie lovos, ištiesė ranką, bandydama po ja kažką užčiuopti, kol ištempė didžiulį lagaminą. Tirtančiais pirštais ji atsegė didžiulę žalvarinę sagtį ir atmetė dangtį, o tada puolė švaistyti drabužius į šalis, kol rado du plonus vilnonius megztinius, vilnones kojines, pirštines ir storas bjaurios rudos spalvos velvetines kelnes. Paskubomis atgal sumetus nereikalingus išdrabstytus drabužius, ji kuo šilčiau apsitūlojo, užsimetė koledžo kvidičo apsiaustą ir pačiupo į sieną paremtą šluotą. Išbėgdama ji dar spėjo išgirsti, kaip už jos nuo skersvėjo garsiai trinktelėjo durys.
Prie pusryčių stalo iškliukinusi didžiulį puodelį arbatos, Adelaidė pasileido kvidičo aikštės link ir, vos spėjusi prisijungti prie savo komandos, jau žingsniuojančios į aikštę, į kuodą susikėlė neklusnius plaukus, susegdama juos smeigtuku.
Nuskambėjus teisėjo švilpukui antrakursė lengvai atsispyrė nuo žemės. Nuo skubėjimo ji vis dar buvo neprasibudinus, tad pirmas kelias sekundes nespėjo susigaudyti, kas vyksta. Regis, tribūnose bruzdantys sirgaliai taip pat nerodė didžiulio entuziazmo - dar nesigirdėjo kurtinančio ūžimo ir švilpimo, kuris šiuo metu būtų maloniai pažadinęs ir paskatinęs įsitraukti į žaidimą. Kritlis atiteko grifiams ir Adė, matydama, kad Carol ruošiasi perduoti jį Klarei, per daug nespausdama pasileido jos link, tačiau kai metimas vis dėlto buvo netaiklus, ji visu svoriu užgulė šluotą ir nušvilpė link žemėn krentančio kamuolio. Nė kiek nestabdydama, ji ištiesė dešinę ranką ir pagriebė taikinį, o tada padarė staigų posūkį ir, prispaudusi prie krūtinės kritlį, nuskriejo Grifų Gūžtos lankų link, akimis ieškodama kitos mėlyną uniformą dėvinčios puolėjos. Ir, laimei, Nora buvo visai netoliese, tad po trumpo akių kontakto, Adelaidė iš rankų paleido kamuolį, sviesdama jį komandos draugei ir nežymiai nukryžiavo pirštus.
[Perdavimas: 1,3,4,5]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Adelaidė Kondwani »

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Garbanos draikėsi apie veidą, šiek tiek sumažindamos matomumo lauką. Nepadėjo ir sūkuriuojančios snaigės, lyg tyčia lįsdamos į akis, trukdydamos įsižiūrėti. Tačiau minios sirgalių ir žaidėjų neatbaidė prastos sąlygos - veikiau padarė žaidimą dar įdomesnį, azartiškesnį. Šaltukas nurausvino paprastai visiškai išbalusią Caroline odą. Ant šluotos, ore, mergina atrodė gyvesnė. Nuolatos susigūžę, tarsi ko bijodami, pečiai šiek tiek išsitiesė, laikysena įgavo kadaise buvusio nuolatinio grifės orumo. Juk visgi tai rungtynės, pergalės arba pralaimėjimo klausimas, sprendžiamas kamuolių pagalba ore.
Aikštėje nardė dešimt skirtingais apsiaustais vilkinčių žaidėjų. Dešimt skirtingų gyvenimų dingtelėjo Caroline. Tačiau išsamesnėms filosofijoms laiko nelabai buvo - susižvelgus su ilgaplauke komandos ir pozicijos drauge raudonasis kamuolys žaibišku greičiu skriejo josios link. Septyniolikmetė nejučia suspaudė šluotkotį - seniai nejudėjo taip greitai, nesijautė tokia gyva. Natūralu, jog smegenys, pripratusios nuolat kovoti su vienokios ar kitokios rūšies baime, keistokai reagavo į tokį staigų nuotaikos pasikeitimą. Dievaži, mergina beveik kreipėsi pagalbos į aukštesnes jėgas, kad tik nenusiristų nuo šluotos anksčiau laiko - kritlis prašvilpė per plauką nuo Klarės ištiestų rankų. Velniai rautų mintyse keiktelėjo juodaplaukė ir šlaunimis spustelėjo šluotkotį, priversdama lėkti greičiau. Visomis savo ir ištikimos (arba nelabai, visgi pirmosios jai rungtynės) šluotos išgalėmis Caroline skubinosi prie priekyje raudonuojančios dėmės - kritlio. Vaizdas akyse liejosi, tačiau tikslas buvo vienas - sučiupti tą nelemtą kamuolį pačiai ir neleisti to padaryti kokiai knygų žiurkei varnanagei. Tačiau nespėjo. Kažkokia mėlynai apsivilkusi panelė sugebėjo kamuolį pačiupti tiesiai Carol iš panosės. Va čia tai septyniolikmetė padūko. Na žinoma, kas pirmesnis, tas gudresnis, bet galgi atleiskime jai - juk septyniolika dar skaitosi paauglystė, kas, kad pastarojo laikotarpio Caroline beveik nepatyrė. proga atsigriebti. Kad jus kur po galais, neee, šitaip man nebus nepatenkinta pamanė juoplaukė ir staigiai apsisukusi puolė prie varnanagės. O šioji nutarė atlikti tą patį septyniolikmetę pavedusį manevrą - perdavimą. Juo geriau klastingai šyptelėjo Carol. Atlikusi staigų posūkį išniro tiesiai prieš gaudančiąją varnę ir plačiai išskėtusi rankas pasitiko atskrendantį kamuolį.
[Perėmimas perdavimo metu: 6,3]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Caroline Wilding »
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Greičiausiai mažoji neapskaičiavo skriejimo greičio ir kampo, mat šluota, rodės, tuoj tėkšis į sniegu nuklotą žemę. Kampas buvo per staigus, ir ji pralėkė pro tarpą tarp Grifo Gūžtos puolėjų nesugavusi kamuolio. Mintyse subarusi save, kam blogai apskaičiavo, staigiai, kol dar jos vaikiškas veidukas nesibloškė į žemę ir nesusidaužė it supuvęs obuolys, nukritęs nuo obels viršūnės, pasuko savo skraidymo priemonę viršun, idan vėl grįžtų į normalų aukštį. Jau planavo skrieti link savų lankų, gal toje arenos pusėje Norai pavyktų perimti kritlį, net pasuko šluotą į tą pusę, pasiruošusi bet kada visu greičiu, kokį tik gali išgauti iš savo nutriušusios šluotos, lėkti į tą pusę. Nė nepastebėjo, kaip kamuolys pralėkė pro priešininkų puolėjos rankas. Vis dėlto antroji Varno Nago kapitonė buvo pernelyg nutolusi nuo neutralios zonos, kad spėtų aplenkti abidvi grifų komandos puolėjas. Laimei, jos porininkė jau skrajojo toj pusėj - beliko tikėtis, kad ji greitai sureaguos ir tuoj pat pagriebs kamuolį. O greita porininkės reakcija Nora nė neabejojo, šioji jau nesyk tą įrodė treniruočių metu.
 Nė sekunde nedvejodama, dvylikametė stipriai palinko virš savo senos šluotos, vaikiškais, putliais pirštukais stipriai įsikibusi į jos kotą ir dūmė pirmyn - tiesiai link lankų, esančių kitoje arenos pusėje, kur rungtynių pradžioje matė esant grifų gynėją. Jau buvo priešininkų komandos pusėje, kai sulėtino - reikėjo gi kažkaip pastebėti Adelaidę. Visgi tai nebuvo labai lengva, atrodė, lyg visos aplinkybės tam priešintųsi - sušlapę nuo sniego plaukai krito ant akių ir trukdė matyti, be to, arena buvo pilna raudonai apsitaisiusių žaidėjų, kurie, vis skraidydami aplinkui, trukdė pastebėti nediduką mėlynai bronzinį tašką - antrą varnių puolėją. Atžagaria ranka nusibraukė kirpčius atgal, bandydama juos susikišti po kepure, ir kaip tik tą akimirką pastebėjo tiesiai į jos glėbį lekiantį kritlį, jau pasiųstą Adės, kuri, matyt, pastebėjo ją anksčiau. Nieko nelaukdama, nors ir neklusnūs kirpčiai vėl užkrito ant akių, mažoji kapitonė tvirčiau suspaudė šluotkotį tarp šlaunų, kad turėtų abi laisvas rankas ir nulėkė tiesiai link Adelaidės, vis mažindama atstumą tarp savęs ir kamuolio, kurį kaip tik bandė pagauti, jam beskriejant į jos plačiai, kaip tik leido nedidelis vaiko ūgis, išskėstas rankas, taip susitelkusi į gaudymą, jog nė nepastebėjo šalia besisukiojančios grifės, bene dvigubai ją pranokstančios jėga.

[Gaudymas: 2;3;4;6]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Iš tiesų matomumas buvo geresnis, nei pirmajame grifų susitikime su klastuoliais, tačiau regis šmaukštas šį kart buvo susiradęs kitą palankią vietą slėptis. Edgar'ui praskriejus skersai aikštę, apart lengvų snaigių nieko nematė. Kilstelėjęs aukščiau varžovų lankų atsigręžė į stadioną. Rodos, jaunoji varnų gaudytoja vietoje dairėsi šmaukšto. Turbūt dėl to grifų kapitonas leido akimirką sau užmesti akį į įvykius vykstančius aikštėje.
Žaidimą su kritliu buvo pradėjusi grifų komanda. Šyptelėjo vaikinas matydamas, kaip jo geriausia draugė su užsivedimu skrieja varžovų pusėn. Tik še tau, kad nori. Atrodo mergina buvo pritvinkusi tiek jėgų, jog neapskaičiavo kokiu stiprumu perduoti kamuolį greta priskridusiai draugei. Kritlis galima sakyti prašvilpė pro rankas tiek Klarei, tiek varnanagėlei bandžiusiai jį atimti ir kamuolys nulėkė į atvirą plotą, kur nebuvo matyti kitų žaidėjų.
Tamsiaplaukis tuo ir užbaigė įvykių sekimą. Kažin ar iš vis gaudytojas turi teisę nukreipti dėmesį nuo savo pagrindinio tikslo. Nes kiekviena sekundė buvo svarbi, galinti nulemti rungtynių baigtį. Septintakursis, aišku, įsivaizdavo baigtį ne kitokią, kaip kad grifų pergalė. Tam pasiekti reikėjo neužmigti ties pirmuoju laimėjimu ir koncentruotis į būtent šį mačą. Varno Nago komanda tikrai nenusileis, nes dar turi visus šansus laimėti turnyrą, nepaisant patirto pralaimėjimo prieš Švilpynės komandą. Ir tas varžovų pralaimėjimas gali tapti savotišku užtaisu šiandienos varžyboms. Jeffter'is jokiais būdais nenorėjo leisti, kad tas užtaisas sprogtų, todėl dabar akys lakstė po aikštę mėgindamos pamatyti šmaukštą. Matyti nieko vis dar nebuvo. Reikėjo skristi kažkur, o tas kažkur buvo pažeme palei stadiono žolę, greta tribūnų, aikštės sienų. Vaizdas nesikeitė. Prieš akis buvo tik ledinės snaigės, kurios jau spėjo grifų prefekto juodus plaukus nudažyti baltai.
Tvyrantis šaltis, nežymiai kėlė drebulį Hogvartso mokiniui. Sušilti galėjo tik vienaip. Didindamas greitį jis banguodamas nardė tai aukštyn, tai žemyn. Deja, tai negelbėjo. Tikriausiai jau buvo pratęs prie tokių pasiskraidymų ir tam, jog sušiltų reikėjo kažko labiau ekstremalaus. Pavyzdžiui, kaip persekiojantis muštukas, ar grumtynės su varžovu. Jei nuoširdžiai, aštuoniolikmetis nenorėjo būti persekiojamas muštuko bei kontaktinė kova su varžovu, kuris ir vėlgi penkiais kursais jaunesnis.
Gaudytojas nulėkęs ties komentatorių budelę pasitrynė sušalusią kaktą. Jausmas buvo tarsi kakta būtų aptraukta ledo. Bet tai buvo tik jausmas, kuris atsirado nuo didesnio greičio. Visgi žaliaakiui teks su tuo taikytis, nes kitu atveju skrisdamas vėžlio greičiu kažin ar sugebės pešti ką nors naudingo. Pats vaikinas, žinoma, neturėjo nė menkiausios minties, kad dėl tokių dalykų liautųsi stengęsis.
Ten kažkas yra? susiraukė žvelgdamas kažkur į padanges nežymiai už stadiono ribų. Tarsi kažką spindinčio matytų, bet gal tai tik tebuvo saulės spindulys, kažkokiu būdu persilaužęs, per krentantį sniegą iš pavienių debesų. Taip, tai buvo galimas variantas, tačiau to nepatikrinti būtų per didelė prabanga, kai aplinkui nematai nė kažko panašaus į tai. Edgar'as linktelėjęs prie savo šluotos pasileido dideliu greičiu link to spindesio, tikėdamasis, kad tai bus aukso šmaukštas.

[Bando pastebėti šmaukštą: 4]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Edgar Jeffter »

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Mergina pramerkė akį, neišgirdusi jokio atmušimo į lazdą, nesimatė, kad ir kas nukentėjo. Vadinasi, grifė netaikli. Tamsiaodė atsiduso ir nusišypsojo sau. Tai nebuvo kokia pikdžiugiška šypsenėlė, net ne pergalės, net ne pašaipos. Tiesiog. Motyvacija. Sau ir kitiems. Šios rungtynės buvo vienos sudėtingiausių, na, bent jai, todėl, matydama kaip Adelaidė griebia kritlį, meta Norai, komandos antrajai kapitonei (o gal Vanilla yra pati antroji?) bei tarp jų įsiterpiančią Caroline - grifų puolėją,- mergaitė akimis puolė ieškoti muštuko. Žinoma, buvo nelengva, daug sunkiau nei atrodė. Bet netrukus muštukas pats pradėjo tarsi artėti link jos, todėl palaidas kamuolėlis, tuojau su blokštu buvo skraidinamas tiesiai į taikinį - Caroline. Varnė prikando lūpą. Norėjo, kad muštukas į ją pataikytų, kliūdytų, išmestų iš pusiausvyros, bet nenorėjo sužeisti ar dar ką baisaus pridirbti. Juk čia draugiškos varžybos, tiesa? Bet įsižiūrėjus į visus, tiek varnų, tiek grifų veidus gali išvysti tą norą, troškimą laimėti. Tik tamsiaplaukė liko neautrali. Žaidimas kaip žaidimas, pergalė tos komandos, kuri stipresnė arba kitaip, kurią nulems likimas. Stebėdama ar muštukas pataikys į Carol - varnė sustojo vidury oro, jausdama stipriai ir tikslingai kaip laikroduką tiksinčią širdį krūtinėje.

[Atmušimas į Caroline Wilding: 4, 6]
As you swore to God,