[Igoris Lorijanas Greywindas]

Morgana pastebėjo aukso šmaukštą, jis- ne. Taip galėtų pasipašaipyti tik Likimas, kuris kiekviename asmenybės žingsnyje bando iškrėsti šunybę. Šiandien- tai nebuvo išimtis.
Igorio žvilgsnis sugavo klastuolę, kuri it patrakusi nuskriejo link aukso šmaukšto, kurio deja, švilpis nematė.
Ši situacija sutrikdė Igį, neviltis užgraužė nervus, ir jaunuolis nenorom prisiminė įvykius su Vanile, tuo metine Varno Nago gaudytoja. Kas jeigu mes pralaimėsim?
Nepralaimėsim,- vidinis balsas sugergždė mintyse.
Bet kas jeigu?
Vaikinas, taip pagalvojęs ir prikandęs lūpą, suvirpėjo iš staigaus šaltuko ir nerimo, kurie nuėjo per kūną it viena didžiulė audros banga. O jeigu visas žaidimas dabar ims ir pasibaigs?- kamavo vis mintis antgamtiką. Ne, būtų pernelyg skaudu, pernelyg žiauru, kartą jau paragavus dievų ambrozijos nebesinorėjo imti ir atiduoti joms kitiems. Švilpis tvirčiau suspaudė šluotkotį, tarsi bandydamas išblaškyti neigiamas mintis, tačiau mažučiukai tamsos ūseliai vis vien tingiai pynėsi jo smegenų kertelėse. Ne, ne, ne, jie tiesiog negali pralaimėti.
Prisimink Džordžo Vašingtono žodžius. Ryžtas- tai slaptasis ginklas, vilkiuk,- pasigirdo griežtas Dantės balsas,-ir nepamiršk- suabejoti- prarasti galią.
Jaunuolis susiraukė. Ne, jis nepasiduos. Sugniaužė dar stipriau šluotos medieną, atrodė, kad šipuliais transporto priemonė išlėks. Pasiryžimas apėmė garbanių, kiekviena kūno ramuo įsitempė, lyg ruoštųsi šuoliui ant nelaimingos aukos, ir Igoris žaibišku greičiu nušvilpė link ugniaplaukės klastuolės- Morganos.
Snaigės, tos šaltos ir trapios, sušąlusios vandens dalelės, pagautos, sukeltų skrydžio vėjo verpetų, padrikai suvinguriavo ore. Tai tarsi buvo ženklas nepasiduoti ir kovot iki paskutinio širdies dūžio, atokvėpio brangaus. Galbūt, žiūrovus, apims toks jausmas, žiūrint į šias snaigės, kad jos kris visą amžinybę arba bent jau iki šių rungtynių pabaigos. Tačiau toksai sniguriavimas, kuris sustiprėjęs, kliudė Igoriui, kuris šiuo metu "kąste kasėsi" link žaliųjų koledžo narės. Septintakursis turėjo, ne privalėjo, skristi prisimerkęs, nes vėjas putė tas nelemtas, blatas snaiges į jo akis. Visgi, kapitonas vogčiomis žvilgtelėjo į komandos draugus, pasižiūrėti kaip jiems sekasi. Vaikiną apgaubė savotiška ramybė, aplankiusi dar rungtynėse su Varno Nagu. Jis turi gerą komandą, nuostabius žaidėjus. Ko gi dar trūmsta iki pilnos laimės?
Igis kažkada buvo nugirdęs, kad švilpiai ir taurė nėra labai suderinti dalykai. Bet, va, šeimyniškumas- kits reikalas. Lorijanas turėjo viltį, jei jie nelaimės- tai gal Švilpynė pradės kopti iš "duobės". 
Atstumas tarp klastuolės ir antgamtiko menko, trumpėjo, tai teikė vilties, nors septintakursis nematė aukso šmaukšto. Ne, jie išsigabaros iš šios dabartinės kvidičo duobės, iškastos netiesiogiai klastuolių. Jie išsikapstys lyg kokie kurmiai, kurie rausia urvus po žeme ir galiausiai išlenda į dienos šviesą.
Ne, kaip barsukai.
Mėlynai pilkų akių savinko nosį tėškėsi žmogiškas kvapelis, ir Igoris, nieko nelaukęs, šovė viršum Morganos. 
Žaidėjai, tribūnos, lankai susiliejo į vieną masę, nuo milžiniško greičio, vilkolakiškos akys greitai varstė pralėkiantį vaizdą, ieškodamos to vientelio auksinio skrajūno. Tačiau žvilgsnis neužfiksavo atskriejančio muštuko.
Ne, chebra,  aš nebūsiu nutrenktas.- nuaidėjo mintis, kai švilpis paskutinę akimirką pamatė muštuką.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą ; 4]

[Rosemarie Mortimer]

RPG vertinimas

Gaudytojai
Morgana Buterfield: 9
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10

Atmušėjai
Maria Blackwood: 7
Alisa Faun: 8

Puolėjai
Andromeda Žvyniuotoji: 9
Philemon Le Blanc: 10

Kauliuko rezultatai

Andromeda Žvyniuotoji: 4
Philemon Le Blanc: 5; 3
Alisa Faun: 4; 1
Morgana Buterfield: 2
Maria Blackwood: 1
Igoris Lorijanas-Greywindas: 5; 4
Andromeda Žvyniuotoji tiksliai perduoda kritlį.
Philemon Le Blanc sėkmingai pasičiumpą kritlį perdavimo metu.
Alisa Faun nesugeba muštuku pataikyti į Andromedą Žvyniuotąją.
Morgana Buterfield nepagauna aukso šmaukšto.
Maria Blackwood veiksmas anuliuojamas dėl nesėkmingai Alisos Faun pasiųsto muštuko.
Igoris Lorijanas-Greywindas pastebi aukso šmaukštą.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis priklauso Philemon Le Blanc (Švilpynė).
Abu muštukai aikštėje.
Rezultatas: Klastūnynas 0 – 0 Švilpynė.

[Alisa Faun]

Alisos muštukas deja nė kiek nekliudė Andromedos. Jis tik prašvilpė pro ją lyg kokia lengva plunksnelė. Alisa liūdnai pažvelgė į nuskriejantį muštuką.
Snigo vis labiau ir labiau, o žmonės tribūnose stengėsi nuo tų snaigių apsisaugoti kas kokiais skėčiais, kas burtais, o kas tiesiog leido šaltoms snaigėms leistis ant jų margų kepurių su ryškiais bumbulais. Visų nosis kando šaltukas priverčiantis čiaudėti ne vieną.
Penkiolikmetė nusišypsojo pastebėjusi, kad jos komanda vėl susigrąžino stiprumą ir lygybę. Dabar jiems sekėsi net geriau negu priešininkams: Philemon'as turėjo kritlį, Igoris pastebėjo tą spindintį aukso šmaukštą ir dabar jį gaudė. Tik Alisai nebe itin sekėsi, gal kaltas šaltis, o gal koks tingulys užgulęs jos visą kūną, o gal netgi prie jos nuo tokio šalčio kimba kokia nors peršalimo liga ar virusas.
Švilpė nuskrido ta kryptimi kur nulėkė jos paleistas muštukas. Matomumas buvo prastas dėl didelio snaigių kiekio tačiau muštuko sunku nepastebėti, visados matosi kažkoks juodas daiktas baltame fone. Mergina praskrido pro kelis sunerimusius Klastuolių žaidėjus. Merginai iš karto į galvą pradėjo lįsti juodos mintys: O kas jei pralaimėsim? O jeigu staiga Morgana pagaus aukso šmaukštą?
Su tokiomis mintimis ji jausdamasi tokia maža visoje aikštėje skraidė labai aukštai virš jos. Staiga prieš jos akis išlindo muštukas ir ji kuo greičiau pasileido paskui jį. Mergina laikėsi įsikibusi šluotos, nes greitis buvo tikrai didelis. Jai reikėjo skristi kreivais zigzagais tačiau muštukas vistiek buvo už ją greitesnis ir stengėsi pabėgti.
- Na aš tave pagausiu... - sušnibždėjo Alisa ir dar labiau padidino greitį. Ji nusprendė padaryti savo triuką jau daug kartų pasiteisinusį per praeitas rungtynes. Mergina pasuko į šalį ir kokiu tik gali greičiu skrido lanku kol ji išlindo visai šalia muštuko. Susiradusi akimis savo taikinį mergina trenkė blokštu per muštuką ir jis nuskriejo Morganos kryptimi.
[Atmušimas į Morganą Buterfield: 1; 4]

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Vaizdai lėkė pro Igorio akis, ir staiga, ausko taškelis sušmėžavo priešais švilpį. Tai atsitiko taip greitai, vos antgamtkas spėjo susiprotėti, ir aukso šmaukštas nušvilpė į kitą kvidičo aikštę, palikdama jaunuolį vieną. Igorio veide švystelėjo aiškus suvokimas, akys išsiplėtė iš nuostabos. Greitai atsisuko ton pusėn, kur taškelis nulėkė zigzagais.
Aukso šmaukštas!
Džiaugsmo sąvoka įsibrovė į antgamtiškas smegenis. Išnaikino it pitkžoles baimę, nerimą, paliko tik ryžtą, kuris degė it amžinoji ugnis-kaitri, nesutramdoma, naikinanti viską kas tik pasitaikė jos kelyje.
Igoris, valdomas anksčiau minėto ryžto, staigiau atlikęs posūkį, nudūmė link skrajūno.  Iš to vijimosi Igoris prisiminė tik tai, kad juto, kaip
širdis tuoj išsikabaros iš krūtinės, kaip įtampa sukausto jo antgamtišką kūną, kaip prištai stipriai įsikibo į šluotkotį.
Greitis, kuriuo dabar lėkė, septyniolikmečio manymu, tapo pernelyg lėtokas. Atrodė, kad šliaužia vėžlio greitumu ir niekaip neprisivys tojo aukso daikčiuko. Bet viskas, pasirodo, buvo atvirkščiai- jau po kelių akimirkų, garbanius švilpė it akis išdegęs, paskui parazitą, nė nesusivokdamas, kad dabar gali visu gražumu įsimūryti ar atsitrenkti į lankus ar tribūnas. Bet koks gi skirtumas? Juk Igis buvo viskam pasiryžęs, kad tik pagautų tą aukso šmaukštą.
Nusirėš galvą, bet sugaus.
Praras kojas, bet sugaus.
Mirs, bet sugaus.
Aišku, kaip du kart du.
Snaigės įkyriai lindo į mėlynai pilkas akis, tėškėsi į veidą. Kaip pati Alisa, atmušėja Švilpynės, pastebėjo- matomumas itin suprastėjo, o tai vertė geltonų- juodų komandos gaudytoją prisimerkti taip, kad vos akys matėsi pro vokus. Igis skriejo it aklas, kurčias. Vėjo gaudesys kurinamai trukdė antgamtikui, o dar šaltukas, kurs kandžioja žaidėjus, kur papuola.
Rudaplaukis ištiesė ranką priešais save. Kad tik dabar pagriebtų! Kad tik pagriebtų tą ledinį aukso rutuliuką, kad tik paliestų šmaukšto gležnus sparnelius! Kad tik pajustų euforiją, kuri vietoj kraujo tekės jo gyslomis, sušildys šalčio, vėjo, snaigių iškankintą kūną, bei sėdimąją, kuri jau buvo ne keturkampis, o iš vis kažkokia neaiški geometrinė figūra!
Igoris dar greičiau pavarė šluotą link aukso šmaukšto. Dar labiau palinko prie šluotos.
Ir netikėtai, rankos mostas perskrodė orą, lyg katanos kirtis, leidžiantis ant priešininko kūno dalies.
Tą akimirką širdis vienišai suplakė.
Valandos, minutės, sekundės- laikas tarsi ištirpo nebūtyje, kaip ir aplinka, gaubianti Igorį iš visų pusių. Visa tai priminė Koukvortą, bet tai kažkodėl nebuvo tas pats dalykas. Švilpis su savo šluota tarsi slydo oru, perėždami laiko tėkmės, gyvenimo ir supratimo ribas. Jaunuoliui tą akimirką niekas nerūpėjo, nieko neprisiminė, jautėsi gamtos dalimi,  laisvu kaip paukščiu, neįdėtu į kitų žmonių sukurtus gyvenimo rėmus. Lorijanas lyg per miglą tiesė ranką aukso šmaukšto link. ...Pirmas kartas nepavyko, bet antras kartas pavyks...- ir  su šia mintimi, Igis čiupo šimtą penkiasdešimt taškų dovanojantį skrajūną, sau mintyse pasižadėdamas neatiduoti Morganai Buterfield, Klastūnyno gaudytojai, aukso šmaukšto, kolei neumirs sava mirtimi.
Niekados.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 2]

[Andromeda Fomalhaut]

  Pirmakursės pergalė ilgai nesitęsė, vos tik ji metė kamuolį Danielai, kuri stengėsi pagauti jį pagauti lyg iš niekur nieko pasirodė Philemon. Vaikis pačiupo kritlį ir nulėkė kuo toliau. Mergiotė išpūtė akis ir caktelėjo liežuviu. Nors ji ir atrodė rami it belgas, bet viduje tiesiog kunkuliavo lava, ir rodės, kad ji tuoj išsiverš. „PO GALAIS VISKAS BUVO TAIP GERAI, O DABAR TAS KVAILAS ŠVILPIS ĖMĖ IR JĮ PAGRIEBĖ, NORS UŽSIMUŠK.“- niršiai galvojo juodaplaukė vis spausdama šluotos kotą. Mergaičiukė suspaudusi lūpas šovė paskui šviesiaplaukį.
  Philemon nebuvo nutolęs labai toli, bet vis dėl to reikėjo pasistengti, kad jį pagautų. Andromeda prisimerkė ir kiek sutrikusi pažvelgė į bernioką. Šis keistai kraipėsi ant šluotos koto. Kitą akimirką ji sukrizeno ir vėl prilėkė prie jo.                 
-Nemanyk, kad taip lengvai atiduosiu kritlį, švilpi!- keistai išsiviepus vis bandydama paslėpti juoko likučius, pasakė klastuolių globotinė ir trenkėsi į švilpių puolėją.
  Andromeda pajuto keistus šiurpuliukus nuvilnijančius jos kūnu ir piktai žvilgtelėjusi pabandė pagriebti krilį į švilpių rankų, tačiau jos nuslydo kiek į šoną. „Ugh.“- mintyse atsiduso ji ir tada trenkėsi į bernioką vėl, tik šį kartą rankas tiesdama tik į kritlį.

[Perėmimas iš rankų:4]

[Morgana Buterfield]

  Ugniaplaukė jautė kaip širdis stipriai daužėsi, tiksliau net nejautė, o girdėjo tik savos širdies dūžius, ji girdėjo savo gilių ir trūksmingą kvėpavimą, girdėjo visas mintis kurios lėkė it koks uraganas. Morganaos viduje kilo chaosas - džiaugsmas, baimė, pyktis, sumišimas, viskas viename it koks didelis jausmų kamuolys kuris greitai išsiverš. O aukso šmaukštas zigzagais skraidantis priekyje nė kiek nepagelbėjo, o tuo labiau, pridėjo dar daugiau jausmų. Garbanė trumpam žvilgtelėjo į savo rankas ir pamatė kaip jos dreba, bet tai nebuvo drebėjimas dėl šalčio, tai bus kažkas kita, tai ko ji tuo metu nesugebėjo suprasti... Tai buvo silpna baimė pralaimėti ir vėl, bet ji greitai dingo, baimė dingo, o drebulys ne, tą keistą ir niekam nepatinkantį jausmą pakeitė kitas - išdidumas.
  Morgana papurtė garbanotą galvą ir sučiaupusi lūpas pažvelgė aukštyn į Igorį. Vaikinas tai pat buvo pastebėjęs šmaukštą ir kėsinosi į jį. „Na jau ne, neleisiu tau to nieku gyvu.“- klastuolių globotinė pagalvojo ir nudūmė paskui auksinį burbuliuką pasukdama į šoną. Vis dar nepaleisdama iš akių, priešais lekiojančio šmaukšto Morgana pakilo viršun iki Igorio lygio.
-Žinai, Igori, kokie gandai sklando apie tave?- ji garsiai pasakė garbaniui nė nežvilgtelėdama į jį.- Vaikai sako, kad tu esi vilkolakis. Na žinai, pusiau žmogus pusiau vilkas, o ar esi? Tikiu tomis kalbomis, kad ir kaip beprotiškai skambėtų ir aš nemanau, kad tau galima leisti žaisti tokį žaidimą kaip kvidičas. Na žinai, adrenalinas, pyktis ir visa kita, be to, girdėjau, kad šiandien pilnatis, tai tuo labiau TAU nederėtų būti čia!- ji piktai ir energingai sušnypštė jam it kokia gyvatė, nors ji tokia ir buvo, tada paskridusi kelis metrus šonan greitai šovė Igorio Lorijano pusės link ir trenkėsi.
  Smūgis buvo stiprus ir skaudus net ir pačiai Morganai. „Manau, man kurį laiką reiks nustoti daužytis į vyresnius vaikinus, tai nė kiek negelbėja mano sveikatai.“- ugniaplaukė pagalvojo ir kiek šyptelėjo, o tada nieko nelauksi dar kartą trenkėsi į garbanių. Rausvaplaukė nė nežvilgtelėjusi atgal į priešininką šovė dar arčiau šmaukšto. O tas auksinis skrajūnas atrodė toks nenumaldomai pažįstamas, toks artimas jos sielai, tarsi ji jį būtų laikiusi ankščiau, kas dar labiau sužadino mergaitės norą pagauti auksinį šmaukštą.
  Plaukai kurie buvo išlindę iš kasų ir suledėję it kokie varvekliai vis maskatavosi aplink veidą trukdydami matyti, bet vis šiek tiek apginantys nuo snaigių kurios it kokie parazitai vis lindo ir lindo į akis. Šaltas vėjas, kuris dar atrodo visai nesenai norėjo išrengti ugniaplaukę ir visiškai sušaldyti į ragą, dabar švelniais, bet šaltais pirštais ją glostė, o ji pati jautėsi it koks įkaitęs metalas kalvio rankose.
  Mergaitė papurtė galvą dar kartą, taip dar labiau išdarkydama kasas ir tada ištiesė ranką priešais. Šmaukštas buvo per per sprindį, bet dar trūko iki jo. Rankas nuslydo ir ji išgirdo kaip širdis garsiai sudunksėjo du kartus. Šioji, rodės tikrai žadėjo išlipti per gerklę ir pati nusivysianti šmaukštą greičiau nei pati mergiotė. Caktelėjusi liežuviu ir vien ranka stipriai suspausdama šluotos kotą ją dar labiau paspyrė greičiau skrist, o šioji rodos jau ir tai skrisdamas savo maksiminiu greičiu paspaudė dar. Ugniaplaukė vėl ištiesė ranką auksinio šmaukšto link, viduriniu pirštu prilietė jo šaltą metalą ir rodos per jos visą kūną perėjo menka elektros srovė. „Nagi, prašau greičiau! Bent čia akimirką, o tada galėsi ilsėtis.“- ugniaplaukė paprašė šluotos, bet šioji nesijudino nė centimetru greičiau.
  Ji išpūtė savo žalias, kone smaragdines akis. Mergaitė nežadėjo taip paprastai pasiduoti, jei šluotas nesijudina iš vietos - pajudės ji. Kaip pasakė taip ir padarė, mergaitė drebančiom rankom įsikibo į šluotos kotą ir pradėjo trauktis į priekį arčiau. Kojų ji beveik nejautė, o rankos rodės kaip drebučiai, bet ji vis tiek pasislinko į priekį.
  Nurijusi susikaupusias seiles ji atitraukė akis nuo žemės, tą akimirką ji pajuto keistą baimę, lyg bijotų aukščio. Nors rodos vienu metu sukilo visos baimės kokios buvo tik įmanomos ir neįmanomos. Morgana ištiesė ranką ir užsimerkė.
  Arba ji pagaus šmaukštą arba ne.

[Bandymas pagauti šmaukštą:4 ]

[Rosemarie Mortimer]

RPG vertinimas

Gaudytojai
Morgana Buterfield: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10

Atmušėjai
Alisa Faun: 10

Puolėjai
Andromeda Žvyniuotoji: 8

Kauliuko rezultatai

Alisa Faun: 1; 3
Igoris Lorijanas-Greywindas: 3
Andromeda Žvyniuotoji: 4; 2
Morgana Buterfield: 2
Alisa Faun sėkmingai pasiunčia muštuką Morganos Buterfield link.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepagauna aukso šmaukšto.
Andromeda Žvyniuotoji sėkmingai nugvelbia kritlį tiesiai Philemon Le Blanc iš rankų.
Morgana Buterfield nepagauna aukso šmaukšto.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis priklauso Andromedai Žvyniuotajai (Klastūnynas).
Dėl pataikiusio į ją muštuko, Morgana Buterfield pameta aukso šmaukštą iš akių.
Abu muštukai aikštėje.
Rezultatas: Klastūnynas 0 – 0 Švilpynė.

[Andromeda Fomalhaut]

  Kritlis, kiek atvėsęs vėl buvo juodaplaukės rankose. Andromedos veide nušvito laiminga šypsena, o akyse žybtelėjo mažos ugnelės. Viduje kaip pašėlusi daužėsi širdis. Vis dėl to ne viskas dar prarasta.
  Mergaitė pažvelgė į vaikį kuris vėl buvo kiek nustebęs ir pikčiugiškai šypsodamasi ji pradėjo lėkti vėl priešingon pusėn. Tai buvo kiek kvaila - lakstyti pirmyn ir atgal, lyg neturint jokios veiklos. Nors jie visi turėjo ką veikti, na išskyrus gynėjus. „Geeerai, kaip čia dabar daryti? Skristi su kritliu rankose ir pačiai mesti į lankus ar vėl bandyti perduoti Danielai? Manau, kad švilpius reikėtų truputį apmauti.“- mintijo ji. Jos galvoje kone iš tolo švietė nuostabus planas.                 
  Andromeda apsižvalgė ar niekur aplink nesimaišo koks Frankas ar muštukas, tačiau per snaigių sieną ji negalėjo nieko normaliai pamatyti išskyrus tamsius siluetus. „Na ir tegul, bus kaip bus.“- nusispjovė klastuolė ir pradėjo lėkti švilpių lankų link, kur turėtų būti Daniela.         
  Snaigės kaip išprotėjusios lindo į akis, po apsiaustu, šaltas vėjas stingdė jos pirštus, veidą. Andromeda įsivaizdavo, kad atrodė kaip apšalęs sniego žmogus. Ji papurtė galvą ir primerkusi akis pradėjo skristi lėčiau ir žvalgytis antrakursės puolėjos. Pirmakursei neteko ilgai vargti, mergiotė skraidė lėtai aplink, todėl Andrė nieko nelaukusi priskrido prie jos ir tyliai vos girdimai išdėstė savo planą:             
-Klausyk, aš bandysiu sumaišyti švilpių puolėjus ir tu turi man padėti. Aš skrisiu jų lankų link, o tu man skrisi iš šono, bet pakankamu atstumu, kad galėtum pagauti kritlį. Bus taip, kad bandysiu atrodyti, taip, kad žadu mesti kritlį į lankus, bet išties perduosiu tau, aišku?- ji klausiamai pažvelgė į mergiotę ir sulaukusi linktelėjimo pradėjo skristi toliau.       
   Rankose stipriai laikydama kritlį ji pradėjo skristi lankų link ir suspaudusi lūpas žvalgėsi aplink, tačiau kaip ir prieš tai matė tamsius siluetus. Ji užsimerkė ir papurtė galvą tyliai galvodama apie tai, kad tik pasisektų perdavimas. Iki lankų liktus dešimčiai metrų pirmakursė pradėjo skristi greičiau ir užsimojus, rodės tuoj mes į lankus, bet greitai pasisukusi metė į Danielos glėbį.

[Bandymas perduoti Danielai: 3;5;1;4]

[Daniela Kravitz]

Šaltukas spaudė visus raumenis, snaigės lėkė į akis ir kilo sūkuriais, neleisdamos normaliai apžvelgti aikštės. Gėlė visą kūną, tačiau Daniela, nors ir mąstė apie šiltą židinį ir karštą šokoladą, prisivertė susikaupti ir stebėti rungtynes. Nors per tas snaiges beveik nieko nesimato, - mintyse burbtelėjo Klastuolė ir prisiminė laikus {tiesą sakant, vakardieną}, kai tokios pūgos atrodė žavingai ir šventiškai, ypač pro langą.
Achh, kaip šalta, - kaleno dantimis antrakursė ir vieną sekundę pametė iš akių kritlį. Sekundei jai vos nesustojo širdis, tačiau greitai pasirodė ir jis - jį turėjo Andromeda. Prie Kravitz priskriejusi Klastuolė tyliai išdėstė savo planą: kad ji apsimes, jog meta kritlį į lanką, bet iš tikro perduos Danielai. Viską supratus, antrakursė pasitraukė tolyn, bet ir toliau laikėsi prie komandos draugės - skraidė aplink, tarsi saugodama nuo muštukų ar priešininkų puolėjų.
Kad tik viskas pavyktų, - tyliai galvojo tamsiaplaukė ir pamatė, kad iki lankų liko visai nedaug. Atrodė, kad yra prišalus prie šluotos. Aplinkui skraidiojo kiti žaidėjai, tačiau buvo neaišku, Švilpiai ar Klastuoliai.
Pasilenkdama, kad padidintų šluotos greitį, Daniela akies krašteliu stebėjo Andrę. Sutikdama su jos pasiūlytu planu, ji manė, kad tai itin paveiks priešininkus, tačiau net nepagalvojo, kad bus sudėtinga ir pačiai Danielai. Mergina net neįsivaizdavo, kokia įtampą ją kamuos tomis sekundėmis. Reikėjo pasidomėti tiksliau, kuriomis sekundėmis gaudyt kritlį, - pusiau juokais pagalvojo Klastuolė, o tada jai toptelėjo klausimas, kuris ir prajukino merginą, ir sutrikdė. O begaudant kokia snaigė nepataikys į akį?
Priskridus nei per arti, nei per toli Kravitz pasiruošė perimti kritlį ir atitraukė sušalusias rankas nuo šluotos. Pamatė, kaip raudonas kamuolys atlėkė link jos ir pasiruošė stiprokam smūgiui.

[Perduodamo kritlio gaudymas: 1, 3, 5, 6]

[Igoris Lorijanas Greywindas]

-Nu, kokie?- pašaipiai paklausė Igoris, kai klastuolė prisiartino prie jaunuolio, kuris nei pirmą, nei antrą kartą nepagavo aukso šmaukšto, tačiau dėl to nenusivylė.
Prakalbus varžovei, jaunuolio veide pasirodė plati, sarkastiška šypsena, akyse sublizgėjo žiburėliai. Staiga, gaudytojas prapliupo juoktis.
-Vaikai sako, kad esu vilkolakis?- nusijuokė,- Iš kur tokių nesąmonių parovė?- pašaipiai nustebo, parodydamas, kad netiki Morganos žodžiais ir šią informaciją praledžia kaip nereikalingą.
Nors iš tiesų, savo viduje švilpis trumpam sunerimo. Tačiau niekas to nepastebėjo, net negalėjo pastebėti.
Elna, Frankas negalėjo. Džei, Emi- nieku gyvu. Sorenas- nė pro kur. Jis nieku gyvu neišduotų manęs. Mirtininkai? Ne.
Bethany? Ji juk per Antrąjį Hogvartso mūšį matė kaip aš pasiverčiau, bet... ne. Ji nieko  niekam negalėjo sakyt- grifė kažkur  nuduso, mat jau nesirodo Hogvartse.
-Šie padarai reali, neneigsiu,- šypsodamas pasakė švilpis, žvilgteldamas į klastuolę. Septintakursis buvo šimtu dvidešimt procentų ramus- žinojo, kad toji gyvataitė nesužinos paslapties. O iš kur kyla gandai... Nesvarbu, juk daugelį Hogiečių apima netiklsūs faktai, bet šiaip, Igoriui yra paskutiniau metai. Vargu ar, kai jis išeis, kas nors prisimins tas "nesąmones",- Šiaip, jei būčiau vienu iš jų, nežaisčiau kvidičo,- kikendamas tarė. Je tau, Morgana, nepamiršk Franko. Jis irgi yra antgamtikas- chimera,- Pilnatis? Iš astronomijos kiek gauni? Dabar tik delčia!
Aaa, antrakursėle, sakai, kad aš negaliu būt čia,- veide švietė sarkastiškumas ir pašaipa, o viduje pradėjo įsiliepsnoti rūstumas. Igoris paskutinį sykį dirstelėjo į mergaitę, ir jau būtų lėkęs pirmyn, aukso šmaukšto griebti, jei ne smūgis.
Ne, ne smūgis, o kažkos kepštelėjimas.
Garbaniaus veide pakilo antakiai.
Tu rimtai?
Antras (ne)smūgis.
Kaip antrakursei šie veiksmai buvo stiprūs, rodės, Morgana tuoj nudribs smagiai nuo šluotos. Be abejo, galime pridurti, kad ši klastuolė pavyzdingai stengėsi išmušti iš vėžių septintakursį (užkabinkime jai ant kaklo medinį medalį už šias pastangas). Bet, vyresnėliui tai buvo tik kažkoks nesusipratimas. Jautėsi taip, tarsi musė (Morgana) bandytų nustumti mešką (Igorį) nuo medaus korio (aukso šmaukšto).
Linksma.
Ir netrukus, be jokių nuostolių, nušvilpė mėlynai pilkų akių savininkas tolyn, link skrajūno, kurį gaudė Morgana. Bet vajetau! Visi Šventieji ir jų barsukai!
Priešininkę iš vaizdo nutrenkė Alisos muštukas. Nu, bet taip gražiai nutrenkė, o dar kokia tiesi trajektorija... Vuole, toks stebuklas!
Viena žodžiu, nedaugžodžiaujame- laisvas plotas ir Igis jau šiek tiek patenkintas nuskriejo paskui auksinį parazitą, kuris savo ruožtu nemiegojo ir skraidė įvairiais zigzagais. Matyt, jam irgi nusibodo skraidyt šitaip, tad pradėjo ore piešti su savo trajektorija kokius drugelius ar gėlytes.
Švilpis dar paspaudęs šluotą, bei įgavęs neapsakytą greitį, prisigretino prie aukso šmaukšto. Visos gamtos išdaigos talžė Lorijano veidą, tačiau Igis į tai nekreipė dėmesio- jam dabar buvo svarbiau tasai nenaudėlis, prakeiktas parazitas, nei žinia, kad yra sušalęs, peršlapęs iki paskutinio siūlo vilkolakis. Septyniolikmetis greitai ištiesė ranką šmaukšto pusėn. Raumenys įsitempė. Skrajūnas iš paskutiniųjų jėgų stengėsi pagreitėti ir atsiplėšti nuo persekiotojo švilpio. Bet tai buvo neįmanoma misija.
Ir staiga, Igoris Gabrielius Lorijanas jau nebe Greywindas, čiupo aukso šmaukštą, melsdamasis visų aukštybėse, kad dabar pavyktų pagauti.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą; 5]

[Frankas Stigleris]

Netikėtai odinis sudriskęs kamuolys buvo išplėštas iš švilpio rankų. Jis net nespėjo sureaguoti, o, kai atsigręžė, vagilė jau spruko lyg akis išdegusi.Frankas piktai į ją dėbtelėjo, greitai nuo jos nusigręžė ir, mirktelėjęs Anutei, šovė vytis klastuolę lyg kulką. Net dūmelis veržėsi iš šluotkočio. Andromeda skriejo ganėtinai greitai, bet Franko šluota, gražiai paraginta, galėjo skrieti greičiausiai už visas čia esančias šluotas. Na, bent jis ja taip tikėjo. Atstumas tarp Franko ir klastuolės vis mažėjo ir mažėjo ir ,kai buvo likę tik dešimt centimetrų, Andromeda sviedė kamuolį kitai savo komandos puolėjai. Švilpis net nebandė perimti kamuolio, nes būtų net nesėjęs pajudėti iš vietos, kaip kamuolys jau būtų pas kitą klastuolę. Ačiū Dievui, iš kažkur išdygo Philemo ir, pagriebęs kamuolį, šovė kuo tolyn nuo klastuolių, Frankas iš paskos. Snaigės tebekrito, šiurkščiai prisiliesdamos prie švilpio ir gadindamos ja regėjimo lauką. Švilpis, netikėtai, sugriebė šluotą ir šovė į dešinę, norėdamas pasprukti nuo klastuolės, kurią pajautė už savęs. Tada greitai susirado Philemon akimis, tikėdamasis palankios progos perdavimui, tačiau spėjo išvysti tik nuo komandos draugo nuskriejančią Andromedą su kamuoliu rankose. Septyni pragarai. Kas čia vyksta? Čia kvidičas ar žaidimas, kas daugiau kartų pavogs kritlį, a? Švilpis pastebėjo iš Andromedos judėjimo, kad ji nežada ilgai užlaikyti kritlį pas save, tad spustelėjo šluotą, liepdamas sekti klastuolę. Mergina netrukus, kaip ir buvo tikėtasi, keistai sujudėjo ir sviedė kamuolį link kitos klastuolės, vardu Daniela. Tuo pasinaudojęs, švilpis greitai šovė tarp merginų ir, sukandęs dantis, laukė šilto kritlio prie savo krūtinės.

[Perėmimas perdavimo metu: 2;5]

[Neptunica Ameshville]

Po šimts velnių! Kodėl kvidičas vyksta būtent žiemą?! pyko paauglė, pastebėjusi, kad muštukas pataikė į Morganą. Nuotaikos nepataisė, o dar labiau sugadino prasidėjusios haliucinacijos. Jos būdavo visada, kai mergina sušaldavo ir pradėdavo kilti jos kūno temperatūra. Giliai įkvėpusi ir atsidususi klastuolė mąstė ką daryti. Kitos išeities neturėjo. Išsitraukė burtų lazdelę. - Accio žieminė striukė. - Mostelėjo lazdele. Netrukus į merginos rankas pateko jos striukė ir ji ją užsidėjo. Reikėjo iškart striukę užsidėt. Kodėl apie tai nepagalvojau? Todėl, kad apie tokius dalykus išvis negalvoji atsakė pati sau ir sukikeno. Jeigu dabar kas nors girdėtų jos mintis, turbūt pagalvotų, kad ji kvanktelėjo arba turi asmenybės susidvejinimą. Atsikračiusi tokių minčių, klastuolė nuskrido ieškoti muštuko. Juk reikia atkeršyti švilpiams už tai, kad Morgana pametė iš akių šmaukštą ir turės vėl jo ieškoti, o jų gaudytojas vis dar gali gaudyt. Tikslas(tiksliau auka) yra, lekiam ieškot muštuko vėl kalbėjosi su savimi blondinė. Muštuko ilgai ieškoti nereikėjo. Šis lyg žinodamas, kad dabar jo tikrai reikia, buvo visai netoliese ir atrodo "ilsėjosi". Marija priartėjusi prie muštuko, trenkė jį į Igorį Lorijaną-Greywindą.

[Atmušimas į Igorį Lorijaną-Greywindą: 2; 4 ]

[Alisa Faun]

Alisos veidą papuošė plati šypsena kai jos paleistas muštukas ne tik sukliudė Morganai pagauti šmaukštą, bet ji jį ir pametė iš akių. Švilpynės tribūnose pasigirdo džiaugsmingi sirgalių šūkavimai kurie skatino kiekvieną žaidėją dar labiau pasitempti ir laimėti.
Alisos išbalę skruostai nusidažė rausva spalva kuri privertė ją atrodyti kiek gyvesne. Švilpė iš to džiaugsmo pametė tą muštuką akių. Ji atsiduso. Tą išdykėlį vėl teks vaikytis ratais po visą aikštę. Reikės pabandyti pritaikyti kokią nors kitokią strategiją... - pagalvojo penkiolikmetė. Ji buvo perskaičiusi labai daug knygų apie kvidičą kuriose buvo prirašyta šimtai įvairiausių strategijų tačiau Alisa dar buvo išbandžiusi vos vieną pačią paprasčiausią kuri tikrai pasiteisino.
Mergina stipriau įsikibo šluotos ir nuskrido ta kryptimi kuria ji bent jau manė jog nuskriejo jos paleistas muštukas. Šiek tiek paskridusi mergina pažvelgė žemyn. Ji buvo tokioje vietoje iš kurios puikiai galėjai stebėti viską. Galėtų čia įrengti žiūrovų tribūnas - pagalvojo ir nusijuokė mintyse švilpė.
Galiausiai mergina pastebėjo muštuką. Ji pradėjo skristi paskui jį. Alisa nusprendė pabandyti išbandyti vieną tokią strategiją. Ji staigiai nėrė žemyn. Kad nenukristų laikėsi savo šluotos koto. Netrukus jos kojos beveik galėjo siekti žemę, o tuo momentu ji tik pradėjo kilti milžinišku greičiu aukštyn. Ji ore padarė sukinį ir netrukus prieš savo akis pamatė muštuką tik dabar žymiai arčiau prie jos. Mergina jau buvo nusprendusi, kad taikys į Danielą Kravitz. Visai netoli mergina pamatė Igorį. O ne! Muštukas skriejo tiesiai į Švilpynės gaudytoją. Alisa su savo šluota šovė visai kita kryptimi taip atsidurdama šalia komandos draugo. Iš visų jėgų mergina rankomis suėmė slidų blokštą ir muštukui priartėjus prie jos pabandė atmušti tą kamuoliuką nuo Igorio Danielos kryptimi.
[Atmušimas į Danielą nuo Igorio: 1; 3]

[Morgana Buterfield]

 Šmaukšto ji nepagavo, bet užtat ją pagavo muštukas, gana skaudus muštukas. Alisos smūgis nebuvo toks stiprus, bet vis dėl to ugniaplaukę užgavo skaudžiai. O dar prieš tai išgirdo ir Igorio balsą, gyvatukė pajuto keistą nerimą jo balse, kad ir kaip jis tai slėptų, tačiau tuo metu ji negalėjo jam nieko pasakyti. Mergiotė nuskrido kelis metrus į šoną, o garbanius ją aplenkė ir nusekė paskui šmaukštą. „Ir kur Marija, kai jos reikia labiausiai?“- su skausmu pagalvojo Morgana. Šoną į kurį muštukas stipriai sugėlė, kelias akimirkas net buvo sunku įkvėpti pačiai, tarsi kas būtų atėmęs iš jos plaučius. Garbanės akių kampučiuose susikaupė kelios skausmo ir pykčio ašaros. „Kad skradžiai žemę prasmegtų tie švilpiai, tai jau tikrai, kad neverksiu dėl jų, o ypač per pačiame varžybų įkarštyje. Na jau ne.“- karčiai pagalvojo mergiotė, stipriai suspausdama akis.
   Kurį laiką taip ir prasėdėjo ant šluotos – iš skausmo susirietusi kone į kamuoliuką, silpnai kvėpuodama, suspaudusi akis, kad tik neapsiverktų ir plūsdama visais kokiais įmanoma žodžiais švilpius. Ir kol ji taip sėdėjo, per tas minutes rodo sugrįžo visas šaltis, kurtinantis triukšmas iš visų pusių. Rusvaplaukė girdėjo kiekvieną atsidusimą, kiekvieną žodelį, net menkiausia garselį. Klastuolė girdėjo net ir to paties aukso šmaukšto tylų plazdenimą, tarsi jis būtų čia pat, šalia jos ir tyliai plazdentų šalia ausies, tarsi šnibždėtų padrąsinančius žodžius... Apsigavusi ji prasimerkė ir apsižvalgė, deja jokio plazdenančio sparnuočiaus čia nebuvo, tik balta snaigių siena.
   Morgana nusivylusi suspaudė lūpas ir pažvelgė į apačią, kuri vis bolavo, o tada į viršų, kur Igoris skraidė paskui šmaukštą. Nuo smūgio ji pametė tą auksinį daikčiuką iš akiračio, kas dar labiau sukėlė jai pyktį. Rusvaplaukė susiėmusi už šono, vis dar silpnai kvėpuodama pradėjo skristi švilpių gaudytojo link. Šį kartą ji žadėjo jį dar labiau išmušti iš vėžių.
  Vos priskridusi prie gaudytojo šono ji nesistengė nieko padaryti, nes tam nebuvo jėgų. Ji vos sugebėjo atskristi iki Lorijano nenukritusi nuo šluotos, o jei ji trenktųsi į jį tai išvis šakės su šakutėm būtų. Vienintelis ginklas kurį ji dabar turėjo ir galėjo panaudoti, ir bandyti nukautuoti su juo, buvo žodžiai.
-Ak, Igori, tu dar daug ko nežinai...- piktdžiugiškai nusijuokė Morgana ir skersai pažvelgė į vaikį. Rusvaplaukė puikiai galėjo nuspręsti apie žmogų vos į jį žvilgtelėjus, galėjo suprasti kokia jo padėtis vien iš nežymių požymių, galėjo suprasti ar jis meluoja ar jaudinasi. Jai tai buvo velniškai lengva.- O kas jei pasakyčiau, kad turiu liūdytojų ir tam tikros medžiagos? Ką manai apie tai, švilpi? Kas būtų, jei daug kas sužinotų tai? Kas būtų jei daug kas pamatytų tavo kitą pusę, na žinai, vilkišką?- ji kiek suvaidino išsigandusia ir nustebusia.
    Jai dar kiek sugėlė šoną, bet ne taip stipriai kaip ankščiau, todėl ji vis dėl to buvo pasiruošusi atsikovoti savo vietą prie šmaukšto. Mergiotė aplenkė Igorį ir pažvelgė į priekį mėgindama pastebėti tą skraiduolį.
                       
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą:4 ]                   

[Rosemarie Mortimer]

RPG vertinimas

Gaudytojai
Morgana Buterfield: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10

Atmušėjai
Maria Blackwood: 8
Alisa Faun: 10

Puolėjai
Andromeda Žvyniuotoji: 10
Daniela Kravitz: 10
Frankas Stigleris: 10

Kauliuko rezultatai

Andromeda Žvyniuotoji: 2
Daniela Kravitz: 6
Igoris Lorijanas-Greywindas: 4
Frankas Stigleris: 6
Maria Blackwood: 5
Alisa Faun: 6; 4
Morgana Buterfield: 3
Andromedai Žvyniuotajai nepavyksta perduoti kritlio.
Danielos Kravitz veiksmas anuliuojamas dėl nesėkmingo perdavimo.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepagauna aukso šmaukšto.
Frankui Stigleriui nepavyksta perimti kritlio.
Maria Blackwood netaikliai siunčia muštuką Igorio Lorijano-Greywindo pusėn.
Alisos Faun veiksmas anuliuojamas dėl anksčiau Maria Blackwood nesėkmingai pasiųsto muštuko.
Morgana Buterfield nepastebi aukso šmaukšto.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis patenka į neutralią zoną. Jį pasiėmus Klastūnynui, leidžiama iš karto mesti į lankus.
Abu muštukai aikštėje.
Rezultatas: Klastūnynas 0 – 0 Švilpynė.