[Nora Kühnemund]

 Šokoladinėse mergytės akyse sekundę šmekštelėjo triumfo šešėlis, Klarės pasiųstam kamuoliui nuskridus kiek šonan, nei buvo planuota. Deja, tam šešėliui buvo lemta greit susilieti su tamsa: mažoji jau siekė kritlio, dar colis ir laikys jį savam glėby, kai iš kažkur į ją atsikrenkė sniego gniūžtė. Vos sekundė ir kritlis jau spėjo nulėkti į neutralią zoną. Ramindama save, kad tai dar ne pasaulio pabaiga, leidosi jį vytis.
 Jau buvo ji bepasiekianti, kai per visą aikštę ir tribūnas nuaidėjo džiaugmo šūksmas, sumišęs su keliais nusivylusiais bei piktais šūtelėjimas. Jos mažytė širdelė užmirė krūtinėje. Sąžiningumo dėlei verta pridurti - ji bijojo atsisukti į visus ir sužinoti, kas gi bus pagavęs aukso vertės kamuoliuką. Visgi jai neprireikė nė atsisukinėt, vos po kelių akimirkų ketvirtadalis tribūnų ėmė skanduot grifų gaudytojo vardą.
 Norai atrodė, kad jos pasaulis dūžta it stiklinė pilis, į ją tvojus plaktuku. Ar blokštu. Nė pati nesuprato, kada pradėjo verkti - o gal tai snaigės taip greitai tirpsta ant jos įkaitusių skruostų.
 Ji ir vėl pavedė savo komandą. Netikusi kapitonė.
 Jautėsi prastai, tačiau žinojo, kad taip elgtis neturi - turi parodyti esanti suaugusi, mokanti pralaimėti. Tik kad... tik kad tai buvo taip sunku, o ji dar tokia mažytė, per maža tokiai naštai. Atbula ranka nusibraukė drėgmę nuo veido ir nutaisiusi pusėtiną šypseną - nors ir neapsiėjo be kartelio - nusileido link savo komandos, jau nutūpusios žemėn.
 Bandė dar kažką sakyt, paguost ar gal netikusiai nuramint, esą dar ne viskas prarasta, tačiau negalėjo suregzti nė sakinio. Ypač, kad viskas jau buvo prarasta. Jos visos atrodė pernelyg sugniuždytos, kad kokie nors žodžiai galėtų ką pakeisti.
 Kaip emocionaliam vaikui ir pridera, pamačiusi liūdnas komandos draugių veido išraiškas, puolė į ašaras. Nieks nebūtų patikėjęs, jog tai ta pati visada viskuo besidžiaugianti plepi mergytė, kurios visada visur pilna. Dabar ji atrodė apgailėtinai, spėjo net ir apsisnargliuoti. Norėjo atsiprašyti kitų varnių, tačiau burnos praverimas sukėlė dar vieną ašarų tiradą.

[Edgar Jeffter]

Neriant žemyn, grifui prieš akis pralėkė vienas muštukas. Už akimirkos - antras. Viskas taip gerit vyko, kad net nesureagavo į juos. Tiesiog buvo per daug sudėtinga, taip greit perkošti visą, kas įvyko ką tik. Ypač, kai buvo susikoncentruotą į šmaukštą, kuris šiuo momentu turėjo būti plote, apsuptame kitų žaidėjų. Edgar'as tiesiog ištiesė ranką ir gniaužtelėjo pirštus į kumštį. Nežinojo ar pagaus sugaus šmaukštą, ar nudauš jį, ar tiesiog praskries. Tai buvo ne šimtaprocentinis bandymas, kuris galėjo baigtis tiek sėkmingai, tiek nevykusiai, su galimybe pamesti sparnuotąjį iš akių.
Pasirodo grifams vis tebesišypsojo sėkmė. Dar tebesileidžiant statmenai žemyn, septintakursis žvilgtelėjo į savo kumštį. Tarpupirščiuose buvo matyti sparneliai. Tai sukėlė pasitenkinimo šypsena gaudytojui. Širdyje pasidarė, kur kas lengviau. Tačiau šį sykį džiaugsmo emocijoms neleido pernelyg veržtis pro kraštus, kaip pirmąjį susitikimą. Suprantama, juk pirmasis susitikimas buvo jo pirmasis kvidičo mačas. Antroji pergalė, žinoma, taip pat ne ką mažiau svarbi, tik esmė ta, kad ji dar nieko nenulėmė. Viskas bus išsiaiškinta tik paskutiniajame rungtynių rate, kur teks susitikti su Švilpynės komanda. Vienintelis aiškus dalykas buvo tik tas, kad Grifų Gūžta nekris žemiau trečiosios vietos.
Artėjant prie žemės, Edgar'as lėtino greitį ir tiesino savo šluotą, kol galiausiai nusileido ant sniegu padengtos žemės. Tik atsistojęs ir nulipęs nuo šluotos iškėlė ranką į viršų, atgniauždamas pirštinuotus pirštus, tarp kurių buvo įsitrynęs ir aukso šmaukštas, atnešęs dar šimtą penkiasdešimt taškų ir svarbiausia pergalę grifams. Netruko, kai per aikštę nuaidėjo ir teisėjo švilpukas sustabdęs rungtynes. Stadioną užliejo pergalingos grifų sirgalių dainos ir joms beskambant visi dalyviai ėmė leistis žemėn.
- Gerai padirbėta,- tarstelėjo savo komandos puolėjoms, kurios nors ir nepelnė taškų, tačiau sugebėjo išlaikyti saugią zoną tarp Varno Nago puolėjų ir savo gynėjo.
- Gerai padirbėjai ir tu!- šūktelėjo Fasirui, nesulaukusiam darbo ir šiandiena. Kapitono nuomone geriau jis jo ir nesulauktų, kas galėtų leisti kitiems pelnyti taškų. Nors gynėjas tikriausiai ir norėjo, jog viskas vyktų sklandžiai, kažin ar mažiau degė noru parodyti ką geba jis pats.
- Viskas gerai?- matydamas didžiulį nuovargį savo jauniausios sudėties žaidėjos veidą pasiteiravo prefektas, - Su pergale!- ranka patrynė antrakursės pakaušį švelniai šypteldamas. Šiai moksleivei veikiausiai tai buvo itin didelis krūvis. Jos pozicija reikalavo didelės ištvermės.
Taip praleidęs saviškius pro save, vaikinas luktelėjo varnų kapitonių, kurios kol kas būriavosi tarp kitų komandos narių. Veidai buvo liūdni. Gal net pernelyg liūdni, kas sugriebė už širdies ir moksleivį, išplėšusį šiandienos pergalę. Bet tai buvo žaidimas, kurį siekė laimėti grifas ir tai padaręs tikrai nesigailėjo. Juk kažkas turi laimėti, kažkas - pralaimėti, o šiandieną pralaimėtojais ir vėl tapo jauna komanda, kuri parodė turinti nagučius. Priėjus Vanillai, grifą nustebino penktakursės varžovės apkabinimas. Ir nežinia kodėl tai stebino. Gal todėl, kad nelabai kas po rungtynių puldavo glėbesčiuotis su varžovais, kai vieni džiūgauja, o kiti turi likti nuleidę galvas. Na, bet kaip bebūtų, Jeffter'is atsakė tuo pačiu bei ištiesė merginai ranką.
- Smagu buvo varžytis ir su jumis. Puikiai pasirodėte,- galiausiai ištiesė ranką ir jaunėlei kapitonei bei pasuko paskui komandos draugus į persirengimo kambarį.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras prakybojo ore praktiškai visas rungtynes, žvilgsniu tai šukuodamas žiūrovų minią ir ieškodamas pažįstamesnių veidų, tai apsidairydamas, ar tik į jo pusę neatlekia muštukas ar kritlis. Bet akivaizdu, kad abiems kamuoliams vaikinas nepatiko - ir ačiū Odinui, ko gero! - todėl vienintelis dalykas, ką vaikinas galėjo daryti - karts nuo karto išsipurtyti betirpstančias snaiges iš plaukų, atlikti vieną kitą salto ant šluotos (tas irgi galų gale įsiėda), apsimesti dideliu nerangiu kritliu ir pačiam lakioti pro vartus - pirmyn - atgal, vidun - atgal, pro lanką - lauk... Štai taip ir prabėgo tos varžybos ir von Sjuardas vėl nežinojo, ar jam džiaugtis, ar ne, kad jis komandai reikalingas tiek pat, kiek akmens amžiaus žmogui kompiuteris ir internetas.
   Fasas ir vėl pamaiviškai nusileido ant žemės - dukart ore nubraižė begalybės ženklą ir smigo stačiu kampu žemyn. Sustojo prie pat žemės, nušoko, pasiremdamas lazda palūkuriavo komandos draugų. Mažumėlę nustebo ir šyptelėjo, kai komandos kapitonas jį pagyrė už darbą. Lyg ir rimtai, lyg ir perdėtai iškilmingai atidavęs Edgarui pagarbą vaikinas atsiduso:
   - Visąlaik ir prakybojau. Bet gerai, kad nedavėt progų jiems užduoti man darbo, - šyptelėjo darsyk. Tuomet prie Fasiro žengė varnė, turbūt atmušėja - Vanilla, jos vardą grifas gerai atsiminė - ir netikėtai apkabino.
   - O... - išsprūdo Fasui nustebimą rodantis jaustukas. - Šaunuoliai, ačiū, - mirktelėjo jis taip pat lakoniškai kalbėdamas, kaip visada. ,,Šaunuoliai, puikiai žaidėte, ačiū už žaidimą" (ne apsikabinimą) - štai taip būtų išverčiama von Sjuardo replika iš introvertų kalbos. Grifiukas pastebėjo ir verkiančią varnų kapitonę, trumpai stabtelėjo... ,,Bet pasiūlyti nosinę turbūt būtų... tiksliau,  įžūlu ir pašaipu." - padarė išvadą von Sjuardas ir nužygiavo paskui kapitoną.

[Ashley Shaw]

Dėkui dievui, o gal net ir varnų atmušėjos netaiklumui, muštukas praskriejo pro grifų prefekto šoną. Ashley kiek ramiau atsikvėpė. Gaila, kad ši buvo tokia pat kliša, todėl ir vėl kamuolį paleido ne ta linkme. Tiksliau, dar vienas bandymas numušti kokį varžovą, buvo nesėkmingas. Šįkart antrakursė visiškai nesuregavo į dar vieną nesėkmę. Matyt dėl to, jog per visą aikštę nuskambėjo gausių aplodismentų ir šūkavimų virtinė. Neee, tai ne paprastas pataikymas į priešų lankus. Na nejau?..
Taip! Grifų kapitono rankoje sparneliais plazdėjo tas mažas aukso gabalėlis, mažiesiems drąsuoliams ir vėl išplėšęs pergalę. Tamsių plaukelių savininkė laimės kupinomis akelėmis nužvelgė visus hogiečius, o tada dar kartą suvirškinus informaciją, pasileido savosios komandos link. Galiausiai įveikusi tikrai nemažą atstumą, mergiotė pakėlė galvelę, o tada su šypsena veidelyje įsispitrino į prefektą.
- Taip, viskas tiesiog puiku, - laimės kupina net pamiršo visas tas kvailas depresijas. - Ei! - suvaidino supykusią bei susiraukė it mažas vaikas, nors toks dar ir buvo, kai pajuto degantį pakaušį.
Strazdanosė matė nusivylimo sklidinus varnių veidus, tačiau juk vienaip ar kitaip kažkas pralaimės.  Dabar jaunėlės širdelėje virė pasididžiavimo ir baisiausios laimės kupina arbatytė, kuri taip ir prašėsi būt išgerta. Ashley prisiminė ir draugę, kuri sau muses visas rungtynes gaudė prie lankų, tad susirado tą akiplėšišką, tačiau beproto mielą veidą, o tada šyptelėjo.
Šiandienos rungtynės nors ir buvo labai įtemptos, tačiau praskaidrino subjurusią Tonks nuotaiką tikriausiai visai dienai. Su pergale, grifai!

[Klarė Konė Karter]

Perdavimas kaire ranka vis dėl to nebuvo tokia gera mintis, kamuolys skrido visai šalia, tačiau vis dėl to netaikliai ir nepasiekęs Caroline rankų krito žemyn, tarsi laukdamas, kol kas jį išgelbės nuo beviltiško susidūrimo su sniegu apdengta stadiono žole. Beveik niekas nepastebėjo momento, kai sunkus raudonas kamuolys, praskirdamas purią, tik ką sukritusio sniego dangą, tėškėsi žemyn. Mat būtent tuo momentu nuaidėjo švilpukas. Žaidimas buvo baigtas.
Tokie atvejai ir buvo sunkiausi mažutėje Klarės, kaip kvidičininkės, karjeroje. Tiesą sakant nuo puolėjo beveik niekas nepriklausė, nebent rungtynės būdavo sunkios ir ilgos, per kurias, kritliu nešini žaidėjai spėtų sumesti bent šimtą šešiasdešimt taškų.
Nedrąsiai atsisuko į aikštės vidurį. Tik po kelių akimirkų įžiūrėjo, jog nerimauti nebuvo ko. Šmaukštas jau antrą kartą per šį mokyklos kvidičo sezoną žibėjo Grifų Gūžtos prefekto rankose. Šypsena įsitaisė Klarės skruostuose, išryškindama taip visų mylimas duobutes. Kiti komandos žaidėjai kvailiodami leidosi žemėn. Tačiau žaliaakė nebuvo tokia įgudusi skraidytoja. Skristi ji gebėjo, bet triukai priklausė žiobariškos gimnastikos kilimėliui. Ore, jos manymu, reikėjo elgtis kaip įmanoma saugiau.
Prie aukštaūgės, kaip bebūtų keista pirmoji prinėrė varnė, tik po keistos nejaukumo akimirkos ji suprato, kad pažįsta ją apkabinusią merginą, tai buvo Vanilė, su kuria vasarą susipažino už Hogvartso ribų. Pati Karter taip niekada nerodytų jausmų, kad ir kokia skaudi pralaimėjimo našta slėgtų. Tačiau  nejaukiai patapšnojo merginai per nugarą. Nebuvo visiška beširdė.
Galiausiai priėjo prie komandos draugų, šie jau sveikino vienas kitą.
- Su pergale! - džiugiai kreipėsi į visus. - Šaunios rungtynės buvo. - Staiga pagavo visų entuziazmą ir kreipėsi į Fasirą. -Ei, Fasirai, žinok salto galima daryt ir be šluotos.
Nieko nelaukdama sukaupė dar likusias jėgas numetė šluotą šonan ir nusipurčiusi sniegą pritūpė ir apsuko atbulom per galvą. Šlapias sniegas nebuvo pati saugiausia danga, tačiau bent ne iki galo apsisukus atsiremti ant kelių buvo minkšta. Šie pasipuošė dėmėmis. Dar ryškesnėmis nei šiek tiek nuo snygio drėgni rūbai. Įprastai toks nusileidimas būtų sugėdinęs apšarmojusią strazdanę, tačiau šiandien ji tiesiog dribtelėjo į sniegą ir ėmė gniaužyti gniūžtes, turėjusias pasiekti jau link pilies besiruošiančius sukti komandos draugus.