0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #60 Prieš 5 metus »
  Pietūs ir vakarienės įprastai Hogvartse Rafai praeidavo labai greitai. Negalėjo itin mėgautis maistu – ne tada, kai mintyse vis jį lygino su močiutės Luisos ruošiamais patiekalais. Čia valgydavo greitai, pernelyg nekreipdama dėmesio į skonį. Tad ir šiandien vakarienė praūžė vėjo greičiu. Greitai sužiaumojusi keistus makaronus, nulėkė į biblioteką.
  Tokiu metu čia buvo tuščia ir italė manė esanti viena. Suprantama: beveik visi vis dar puotauja salėje, mėgaudamiesi vieni kitų draugija. Garbanei labiau prie širdies buvo knygų draugija, tad rinkosi vienatvę tarp dulkėtų lentynų.
  Lėtai slinko palei jas, ieškodama įdomaus pavadinimo. Šiandien vadovėliai ir kiti magiški dalykai jos nedomino, ne. Dabar ji ieškojo kokio klasikinio romano, pageidautina, Džeinės Ostin ar dar kokios anglų rašytojos. Tokį vakarą mintis praleisti XVIII a. Anglijoje ją itin žavėjo, o kur dar romantiški pagrindinių veikėjų gyvenimai ir dailūs bei tikrai drąsūs jų palydovai! Ak, štai tosios svajonės, kurių buvo išsiilgusi mažosios mergaitės širdis!
  Ji lėtais žingniais artėjo į bibliotekos gilumą, kai staiga išgirdo kažką garsiai nugriūvant. Net jos paširdžius suspaudė, dievaži, rodės, kad kažkas užsimušė! Aišku, būtų labai romantiška mirti tarp knygų, tačiau vis viena tamsiaakė nuskubėjo garso link.
  Ant grindų aptiko iš matymo pažįstamą mergaitę, apsikrovusią knygų lavina.
  – Ojei, ar susižeidei? – pripuolė prie mergaitės (tarsi tai nebūtų akivaizdu) ir pradėjo nurinkinėti ant jos nukritusius sunkius tomus, – Kaip tu čia taip sugebėjai nukristi? – pasmalsavo, kosėdama ir čiaudėdama, – Duokš, padėsiu atsistot. Ar galėsi paeiti? – draugiškai pasiteiravo, ištiesdama ranką.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #61 Prieš 5 metus »
Atrodo susilaužiau stuburą. Spėjo Klara, kai kiekvienas judesys sukėlė tokius skausmus, kad akys iškarto prisipildydavo naujų ašarų. Mergaitė pabandė atsisėsti, bet atrodo nė pajudėti negalėjo. Atrodo tikrai susilaužė stuburą. Ir galbūt dabar ji turės gulėti kelis mėnesius ligoninėje kol pasveiks. O šitaip kerėti tikrai ji neišmoks. Ir greičiausiai neišlaikys egzaminų. Šaunuolė Klara. Tu tiesiog genijus. Vis dar užsimerkusi pagalvojo. Nenorėjo atsimerkti ir vėl bandyti atsistoti. Tiesiog užsimerkusi tikėjosi, kad šitaip jai pavyks pranykti. Jeigu ji nieko negalės matyti tai gal ir niekas kitas jos nematys.
Laimei, o gal nelaimei, ilgai ji palaidota po knygomis negulėjo. Prie varnės greitai pribėgo, iš balso, rodos, panašaus amžiaus mergaitė. Dabar Klarai tikrai pasidarė gėda. Juk ji greičiausiai atrodė taip kvailai, užkrauta knygomis ir apsiašarojusiu raudonu veidu. O dar jeigu dar ją reikės nešti į ligoninę, nes paeiti negalės. Na tikrai, šiandien jai sekasi.
Vis dėl to Klara patraukė pirštus nuo vienos akies, norėdama pamatyti kas pasiryžo ją gelbėti. Bet tik atpažinusi dar vieną varną ji vėl greitai užsidengė veide.
-O bozhe moi...-sudejavo. Dabar jau tik galėjo įsivaizduoti kaip kitą dieną visas koledžas, o galbūt ir visas Hogvartsas tik ir kalba apie jos sulaužytą stuburą.
Bet Klara nenorėjo pasirodyti tokia nemandagia (arba mirusia) ir nieko nedaryti. Juk savo rankas dar galėjo judinti. Taigi dar pastūmusi tas knygas ji paėmė už ištiestos rankos. Vos tik pabandė pasikelti jos nugarą taip suskaudo, kad mergaitė garsiai aiktelėjo. Bet ji sėdėjo. Dabar ji tik dar kvailiau pasijuto, kad manė, jog susilaužė savo stuburą. Tikrai nevarniškai elgėsi ir galvojo, o dėl to tik dar labiau buvo gėda. Juk priešais ją esanti mergaitė taip pat buvo varna ir nors ji atrodė gana susirūpinusi nežinia ką iš tiesų apie ją galvojo. Nors gal tik Klarai taip atrodė.
Vis dar laikydama už rankos mažoji lėtai ir atsargiai atsistojo. Kurią akimirkai dar laikė kitos varnos ranką, bijodama, kad vėl nukris. Skausmas dar nė kiek neatlėgo, bet bent jau žinojo, kad į ligoninę jos nešti niekam nereikės.
-Na... rodos niekas nelūžo,-tyliai atsakė vis dar vengdama akių kontakto. Galiausiai kai jautė, kad tikrai nenukris ji paleido rudaplaukės ranką ir nubraukė nuo savo veido ašaras.
-Aš nukritau...-atsakė į kitą klausimą ir tik vėliau suprato, jog šitai ir taip aišku. Bet Klara nežinojo ką sakyti, kaip ji taip sugebėjo nukristi kartu su aukštai buvusiomis knygomis. Galbūt pasakyti, kad norėjo apsimesti knyga? Ne... nors iš varnos šie žodžiai gal ir nelabai būtu stebinantys, bet į kitą ligoninę patekti Klara tikrai nenorėjo.
-Norėjau pasiimti knygą...-pabandė kitaip paaiškinti, kad nereikėtų meluoti. Tik greičiausiai šito nepakaktų. Nors... kaip ji sugalvojo pasiimti knygą galima ir taip suprasti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Klara Severova »

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #62 Prieš 5 metus »
  Mergaitė buvo apsiašarojusi, matyt, susitrenkimas tikrai buvo skausmingas. Žinoma, kurgi nebus – pakėlusi galvą aukštyn, tamsiaakė pastebėjo, jog nukritosios knygos yra iš vienos iš aukščiausių lentynų, bent porą metrų virš jų galvų. Taip nukritus galima ir užsimušti, nekalbant apie traumas.
  – Tu tik neskubėk, – paragino nepažįstamąją, susirūpinusia veido išraiška stebėdama, kaip šioji bando atsitoti, – Atsisėsk, o aš gal seselę pakviesiu arba vadovą, gerai? – pasisiūlė pagelbėti, – Aišku, nebent nenori, kad kas sužinotų, – greitai pasitaisė.
  Tiesa, lentynos buvo taip sujauktos, jog neįmanoma, kad niekas nieko nepastebėtų. Nutarusi, kad reikia pagelbėti koledžo draugei, Rafaela pradėjo rankioti knygas ir dėlioti į gražias krūveles, po to pabandys jas kaip nors užkelti aukštyn – pageidautina, be kaklo lūžių.
  – Kitąsyk pasinaudok Accio kerais, nereikės lipt lentynom, – tastelėjo ir, susivokusi, kad jos žodžiai skambėjo šiurkščiai, švelniai šyptelėjo.
  Knygos jos stovėjo gražiai sudėtos ir tik dabar varnanagė pastebėjo, kad viena iš lentynų yra lūžusi pusiau. Matyt, neištvėrė krūvio knygoms ir nepažįstamajai bekrentant.
  – Knygas mes galime sudėti pačios, bet ką daryti su ta lentyna? – susimąstė, klausdama veikiau savęs negu bendrakoledžės, apie kurią jau spėjo pamiršti.
  Lyg atsitokėjusi, apsižvalgė ir priėjo prie mergaitės.
  – Labai skauda? Gal man pabandyti sumažinti skausmą? Nelabai moku kerėti, bet galiu pabandyti, – liūdnai gūžtelėjo pečiais.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #63 Prieš 5 metus »
Mergaitė matydama, jog koledžo draugė elgėsi visai draugiškai ir tikrai neteisė jos už tokį kvailumą, pasijuto geriau. O dar kai ji lyg būtų mintis perskaičiusi atspėju, kad Klara tikrai nenori, jog kas nors sužinotų, varnė pasijuto nebe tokia apgailėtina. Ji tik stengdamasi per daug nejudėti papurtė galvą.
-Ne... geriau tai lieka paslaptimi.-nors ji tikrai sutiko su tuo, kad reiktų nueiti į ligoninė, bent jau žinotų, jog viskas gerai, bet Klara per daug bijojo, jog kas nors sužinos. Ne, ji nebijojo, kad sužinos kaip ji nukrito, bijojo, jog daugiau mokinių, o gal dar profesorių supras, jog Klara visiškai nesugeba kerėti. Juk jai ir taip pakako to pokalbio su viena profesorė, nenorėjo, kad kuri nors kita arba dar blogiau pats koledžo vadovas, bandytų rasti viso to priežastį. Mat varnė abejojo, kad yra kokia rimta priežastis. Ji tiesiog nesugeba ir tiek...
-Nebėra taip jau blogai. Niekas nelūžo, tai po kiek laiko ir skausmas praeis. Man tikrai pasisekė,-šyptelėjo, nenorėdama, kad toji varnė dar labiau nerimautų. Į jos žodžius, kad kitą kartą naudotųsi magija, Klara neatsakė. Tiksliai nežinojo kaip į tai atsakyti. Taigi norėdama nusukti pokalbį į kitą pusę nužvelgė krūvą knygų ant žemės. Tikėjosi, kad knygos nebus per daug apgadintos nuo kritimo. Tik, deja, lentyna stipriai nukentėjo. Klara net susiraukė. Negi aš tokia sunki? Paklausė pati savęs mintyse. Nors greičiausiai jos svoris čia nieko nereiškė, Klarai vis tiek atrodė keista. Juk ji ne pirmą kartą lentynomis laipiojo. Nors pirmą kartą, tokiomis sunkiomis knygomis nukrauta lentyna užlipo taip aukštai.
-Manau tai lentynai būtų užtekę ir mažo paspaudimo, kad nugriūtų,-atsakė tada pažvelgė į knygas ant žemės.-Bent jau sutvarkykim tas knygas ir pakvieskim ką nors. Pasakytumėm, kad jau šitai radom,-pasiūlė mergaitė, nors turėjo pripažinti, kad tas melas nėra vienas geriausių. Juolab profesoriai nėra jau tokie kvailiai, kad patikėtų mergaičių žodžiais. Bet Klara tikėjosi, kad gal kai baigs tvarkyti knygas ateis ir geresnės idėjos. Taigi, norėdama pakelti sunkią knygą nuo žemės, pasilenkė... Na, pabandė pasilenkti. Tiksliau vos tik pajudėjo jos nugarą lyg elektra perliejo. Klara iš skausmo sucypė ir praradusi pusiausvyrą ranka atsirėmė į lentyną. Iš akių vėl pasiliejo ašarų upės, o varnė tik žiopčiojo bandydama atgauti kvapą. Gal jai tikrai reiktų nueiti į ligoninę? Bet o kas jei pasakys, kad ji turės ten pasilikti visus likusius metus?
-Man viskas gerai,-papurtė galvą ir sušnabždėjo.-Nenoriu į ligoninę, bijau, kad tada dar daugiau pamokų praleisiu. O man ir taip sunku,-paaiškino ir menkai šyptelėjo nenorėdama atrodyti visiškai bejėgiška. Nors tokia jautėsi. Tikrai jautėsi tokia apgailėtina, kad sugebėjo taip susižeisti. O kas jeigu niekas nebūtų atėjęs į biblioteką? Ji taip ir būtų gulėjusi tarp knygų, kol kas nors sugalvotų ateiti ar pasigestų jos kambariuose.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #64 Prieš 5 metus »
  Ji suprato – ir pati nebūtų norėjusi, kad kas nors sužinotų. Todėl tik linktelėjo, parodydama, jog visas šis nutikimas liks jųdviejų paslaptimi.
  – Bet gal visgi reikėtų sumažinti skausmą, ką? – neatlyžo, – Galėtume nueiti pas Starką, jis tikrai turės kokių gydomųjų žolių... Ir nebūtinai reikia sakyti, kodėl skauda, ot, nukritai ir viskas, – šyptelėjo, vis dar susirūpinusiu žvilgsniu žvelgdama į nepažįstamąją, – Kažkuri iš vyresnių varnų man sakė, kad jis ne toks piktas dėdė, kaip atrodo, – nusijuokė.
  Nužvelgė lūžusią lentyną. Aišku, pakviesti kokį suaugusį būtų paprasčiausia, tačiau iš Rafaelos buvo nepaprastai prasta melagė – nieks nė sekundę nepatikėtų, kad jos jau rado tokį balaganą, tad reikėtų imtis veiklos pačioms. Ir nors jos galva nebuvo kerėjimų prikišta, visgi prisiminė, kad yra burtai, galintys sutaisyti lūžusius daiktus.
  Bibliotekoje turi gi kažkur būti burtų žinynas, tiesa? Reikia tik jį rasti.
  Buvo bepaliekanti bendrakoledžę, tačiau šioji staiga vėl trenkėsi – ir neatrodė, kad tai būtų šiaip koks sutrikimas. Ne, jai tikrai reikia į ligoninę.
  – Gerai, neisim į ligoninę, – sumurmėjo, išgirdusi jos prašymą ir bandydama sumąstyti, kaip čia jai pasielgus.
  Kažkur viduje tūnantis pareigos jausmas liepė pranešti seselei ar bent koledžo vadovui. Jie suaugę, tikrai ne sykį buvo susidūrę su vaikų ar paauglių traumomis, tačiau nenorėjo pradėti pažinties, galinčią vieną gražią dieną užmegzti draugystę, prašymo ignoravimu.
  – Naaaaaa, – nutęsė, svarstydama, ar jos mintis nėra labai idiotiška, – galiu aš pabandyti tave pagydyti, bet nesu tikra, ar nesigaus. Ar po to nebus blogiau? Gal nereikia... Bet jei nori, galiu pabandyti. Tik tau reikia pasakyti, kur skauda, – liūdnokai šyptelėjo.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #65 Prieš 5 metus »
-Nemanai, kad atrodys per daug įtartina? Lūžusi lentyna ir dar mokinė su skaudančia nugara, nes nukrito, tą pačią dieną,-stengdamasi kalbėti ramiai, neišsiduoti, kaip stipriai jai skauda.-Jis juk nėra toks kvailas,-pridūrė ir kreivai šyptelėjo. Norėjosi patikėti, kad užtektų tik naktį pabūti lovoje, o ryte atsikels sveikut sveikutėlė. Deja, iš patirties žinojo, kad gyvenime viskas nėra taip paprasta kaip gali atrodyti.
Šyptelėjo ir nuleidusi galvą suraukė antakius bandydama sugalvoti ką nors geresnio. Bet jos smegenys šį vakarą nebuvo tokios veiklios kaip įprastai. Gal reiktų iš Starko šiltnamių pavogti kokias žoleles? Tikrai pavarčius Herbologijos vadovėlį būtų galima rasti kokių žolelių skausmui numalšinti. Bet o kas jei ją pagaus? Tada tikrai nukentės labiau. Ne... gal geriau nerizikuoti.
Rafaelai pasiūlius pabandyti su magija pagydyti nugarą. Klara susimąsčiusi palingavo galvą. Jos abi žinojo, kad šie kerai gana sudėtingi. Juolab jei kerai nepasiseks tada tikrai reikės apsilankyti ligoninėje. Vėlgi rizikuoti nesinorėjo. Prikandusi lūpą ji atsiduso ir vis dar atsirėmusi į lentyną nužvelgė netvarką.
-Kaip tau sekasi su burtažodžiais?-paklausė. Prašau, pasakyk, kad esi profesionalė. Mintyse meldė. Suraukusi antakius apmąstė galvoje užgimusią idėją.-Gal pirma reiktų sutaisyti lentyną, sutvarkyti knygas, o tada galėtume eiti pas vadovą. Viskas liks paslaptyje.
Ši idėja iš pradžių mergaitei atrodė visai gera. Rodos, ji net žinojo tam skirtą burtažodį, jeigu kartais nepainioja jo su kitu. Tik pernelyg bijojo išbandyti. Kas jeigu viską tik dar labiau sugadins?

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #66 Prieš 5 metus »
  Rafaela nenustebo išgirdusi tamsiaplaukės dvejones. Pati greičiausiai irgi būtų panikavusi, gal net į isteriją pultų; tad tik suprantamai palingavo. Taip, vadovas greičiausiai nebūtų patenkintas.
  – Naa, visai neblogai, tik su naujais kerais reikia pasipraktikuoti, kol gaunasi, – truputį nepasitikinčiai savimi burbtelėjo.
  Iš tiesų dauguma kerų jei sekdavosi gerai ir iš pirmo karto. Aišku, nebuvo pirmūnė šioje srityje, tačiau susitvarkydavo visai gerai – daug geriau negu su magiškais gyvūnais ar augalais, šiųjų mergaitė tiesiog bijodavo.
  Tiesa, nepažįstamosios mintis jai patiko daug labiau. Žinoma, jei jos sutaisys viską, nieks nė nepastebės netvarkos, nė nesužinos, kad jų čia būta.
  – Tu pailsėk, aš pati sutvarkysiu, – šyptelėjo, traukdamasi lazdelę, kurią, kaip visada, buvo įsikišusi už sijono.
  – Reparo, – nukreipė lazdelę į lūžusią lentyną.
  Šioji kaip mat dailiai sulipo, nieks nebūtų ir pasakęs, kad kažkas su ja ne taip.
  – Va, matai, susitvarkysim, – šyptelėjo ir pradėjo įnirtingai darbuotis mosuodama ranka: reikėjo daug levitacinių burtų, kad visos knygos atsidurtų kur prieš tai buvusios. Tik po gero ketvirčio valandos viskas atrodė daugmaž tvarkinga.
  – Naaa, tai dabar galime eiti pas Starką, – šyptelėjo, pati jausdamasi ne per geriausiai: nuo viso to mosavimo net ranką paskaudo.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #67 Prieš 5 metus »
Klara jau žiojosi prieštarauti koledžo draugei, bet šioji neleidusi jai net įsiterpti mostelėjo burtų lazdele. Lentyna iškart atrodė kaip nauja. Mergaitei net neprireikė iš arčiau pažiūrėti, kad žinotų, jog net žymės negalėtum pastebėti.
-Oho...-nusistebėjo. Ar visi čia kerus moka geriau nei aš? Klara atsitraukė nuo lentynos žadėdama ieškoti kokių kopėčių, bet Rafaela už ją mąstė greičiau. Knygos pačios viena po kitos pradėjo kilti į viršų ir tvarkingai sugrįžo į savo vietas. Varnei prireikė visų jėgų, kad nuslėpti nuostabą ir neatrodytų lyg netyčia į Hogvartsą patekusi žiobarė. Nors greičiau jai nelabai sekėsi. Nors ir ne pirmus metus gyvena magijos apsuptyje, vis tiek tokie dalykai ją dar stebino. Ir greičiausiai niekada nenustos stebėtis.
Klara atsitraukė keliais žingsniais nuo lentynos, norėdama geriau apžiūrėti atliktą darbą. Tikrai, niekas niekaip nesužinos kas čia nutiko. Apie abiejų mergaičių paslaptį išdavė tik gal kiek per daug tvarkingai atrodančios, neapdulkėjusios knygos. Bet šitai pastebėti galėjai, tik jei žinojai kas čia buvo.
-Netgi sakyčiau, kad tau puikiai sekasi su burtažodžiais,-pagyrė. Net širdis spurdėjo nuo minties, kad taip lengvai išsisuko.-Ačiū. Nežinau ką būčiau dariusi be tavęs,-aišku ji žinojo. Būtų gulėjusi čia tarp knygų kol ją rastų. O tada žingsniuotų į areštą už naktinėjimą. Galima sakyti iš niekur pasirodžiusi varnė išgelbėjo jos gyvybę.
Draugiškai nusišypsojo ir linktelėjo. Šiek tiek norėjo dar čia pasilikti ir toliau ieškoti tai ko čia atėjo, bet Klara nelabai norėjo tai daryti skaudančia nugara. Tada tik kartu paliko biblioteką. Jos išėjo it vaiduokliai. Niekas nieko nepastebėjo ir negirdėjo.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #68 Prieš 5 metus »
Buvo vėlyva popietė. Vaizdas už lango atrodė niūrus, bet Auksei tai nerūpėjo. Mergaitė sėdėjo bibliotekoje, ant minkštos sofelės apsikrovusi knygomis. Jų buvo pačių įvairiausių: storų, plonų, atvertų bei užverstų, tačiau jos užėmė aštuoniasdešimt procentų sofos bei apie pusę metro grindinio. Marlena stengėsi išlaikyti atmerktas akis, nors savijauta po pirmos užduoties buvo tragiška. O gal siaubinga. Žaizda ties šonkauliais buvo apvyniota bintu bei varnė jos beveik nejautė, tačiau smarkiai apibraižyta kairė ranka perštėjo. Ją judinti pasirodė lengviau, negu atrodė - akhamanų nagų išraižymai sunkiai bei labai nenoriai gijo, menkai tepadėjo įvairūs tepalai, gėralai ir kitokios medicininės nesąmonės. Jai buvo silpna ir nuobodu.
Hale sėdėjo bei dūsavo. Vertė vieną knygą, nebaigusi pirmos eidavo prie kitos ir viduryje vėl prie kitos. Ant grindų, tiesiai priešais nosį, stovėjo ta medžio statulėlė, kurią jai įgrūdo į rankas po pragariškos nakties, kai ji tiesiogine to žodžio prasme galvojo, jog numirs. Išties, trūko nemažai.
Auksė žvilgtelėjo į sidabrinę Gluosnio Galiūno kopiją arba, kitaip sakant, statulėlę, pastatytą beveik prie pat sofos. Ji jau norėjo pasiduoti. Knygose buvo įvardijama tik nuobodi istorija, o perskaičiusi pastraipą, mergaitė iškart ją pamiršdavo. Atrodė beprasmiška gaišti laiką. Reikėjo mąstyti apie tai, ką galėtų pasiimti ar išmokti kokių kerų. Visgi, niekas neatėjo į tą nebe mažos mergaitės makaulę. Ji nuleido galvą ant kelių. Klausėsi savo kvėpavimo. Užmerkė akis, tačiau turėjo greitai atsimerkti, kad neužmigtų. Varnė dar niekaip neatsigavo po pirmosios užduoties ir tų prakeiktų nakties valandų. Kas nors, prašau, padėkit.. Šiaip vargu, ar kas padėtų. Na, stebuklai egzistuoja, kaip kada. Ar įmanoma, jog dabar atlėks koks draugiškas burtininkas ar ragana bei sugalvos padėti? Hm, abejoju.
Marlena nusliuogė nuo sofutės, patraukė nuo grindų į šalį dalį knygų ir įsitaisė šalia statulėlės. Nusprendė apžvelgti visas šio medžio savybes ir šitaip kažką išmislyti. Galbūt sidabras taipogi kažką galėtų reikšti? Ugh, kodėl taip sunku. Argi negalima paimt ir bent žodžiais kažką pasakyt ar kaip nors palengvint? Bet kokiu atveju galite ruošti karstus. Man pravers visi trys. Auksė atsiduso. Reikėjo pradėti skaityti. Ji sugriebė vieną iš knygų ir atvertusi turinį, ėmė ieškoti kažko, kas galėtų bent truputį pagelbėti.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #69 Prieš 5 metus »
Nuo šalto lango sklindantis vėsumas maloniai glostė veido odą. Įprastai laiką leidžianti grodama gitara arba šaudydama iš lando, dabar Davina sėdėjo susirangiusi ant vienos iš Hogvartso palangių ir stebėjo permatomu stiklu lėtai besileidžiančius lietaus lašus. Kelias valandas pliaupiantis lietus nepaliko kitos išeities, kaip tik laiką leisti pilies viduje.
Apsiniaukęs dangus ir be perstojo krentantys dideli lašai privertė visus mokinius pasislėpti šiltuose ir jaukiuose Hogvartso pilies kampučiuose. Žinoma, išskyrus žaviąją lankininkę. Šviesiai mėlynų akių žvilgsnis slydo paskui lėtai besileidžiančiais lietaus lašais. Nors oras už lango buvo bjaurus ir nekėlė jokių teigiamų emocijų, tačiau merginos veidą, kaip visuomet, puošė nedidelė šypsenėlė. Net subjuręs oras neprivertė išnykti šypsenos.
Nuo lango sklindantis šaltis pamažu ėmė skverbtis į merginos kūną. Dar visai neseniai šilti skruostai švelniai paraudo, o rankų pirštus ėmė gelti. Kilstelėjusi ranką Davina persibraukė ranka per šviesius plaukus ir nenoriai stryktelėjusi nuo palangės patraukė tuščiu koridoriumi.
Mirtina tyla pilies viduje leido girdėti net ir tolimiausiuose kampeliuose skleidžiamus garsus. Atrodė, jog blogas oras privertė ne tik visus likti pilyje, bet ir paskęsti visiškoje tyloje.
Žingsniuojant ilgu, siauru koridoriumi šalia bibliotekos, puikią vilkolakės klausą pasiekė jos viduje sukeltas nedidelis triukšmas. Kelias akimirkas padvejojusi septyniolikmetė pravėrė sunkias bibliotekos duris.
Knygomis nusėtos grindys ir beveik visa sofa priminė ne biblioteką, o netvarkingo paauglio kambarį. Šviesiai mėlynų akių žvilgsnis nuslydo išmėtytomis knygomis galiausiai stabtelėdamas ties pažįstama varne.
-Sveikutė,-plačiai nusišypsojo, tačiau netruks šypsena dingo, mat Auksė sėdėjo paskendusi neviltyje. Puikiai žinodama, kas neduoda jaunesniajai varnei ramybės, Davina žengė kelis žingsnius arčiau tamsiaplaukės ir susirangė šalia.
-Pagalba jau čia,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius ir žvilgtelėjo į priešais stovinčią statulėlę.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #70 Prieš 5 metus »
Auksė vertė puslapį po puslapio. Skaitė įvairiausias istorines pastraipas, legendų nuotrupas. Apie Gluosnio didingumą bei galingumą rado turbūt daugiausiai žodžių. Ji susiraukė. Miegai pamažu lakstėsi į šalis, tačiau vis tiek nebuvo lengva. Buvo sunku. Išvis, ką galėjo pasakyti viena paprasta statulėlė? Nebent tik padovanoti neviltį bei papasakoti apie vieną objektą. Marlena atsiduso. Juto, kad sėdynės tuoj visiškai nejaus nuo to amžino sėdėjimo. Galėjo garantuoti, jog po poros valandų net neatsistos, bet ar tiek čia išsėdės?
Citata
...Gluosnis slepia slėptuvę. Nėra išsamaus jos aprašymo, tačiau žinoma, jog čionai lankėsi...
Čempionė skaityti sakinio nebaigė, pažįstamo balso sveikintinas žodis privertė pakelti akis nuo sunkios bei ypatingais ar išskirtiniais faktais nepasižymėjusios knygos.
- O, - tarstelėjo bei menkai šyptelėjo, slėpdama nuovargį ir lėtą reakciją, - sveika.
Varnė nubeldė akis į daugybę knygų. Tik dabar suprato, kokią netvarką aplink save buvo sukėlusi!
- Visiškai neįsivaizduoju, ką daryti! - pasilenkė, norėdama pagriebti toliausiai gulėjusį net neatverstą storoką tomą, tačiau nepasiekusi išsitiesė, - vien faktai apie stiprybę, slėptuvę ar miklumą. Nežinau, ką galėtų reikšti šis daiktas, - žvilgtelėjo į sidabro dirbinį ir užuominą tuo pačiu, - o tuo labiau, ko galėtų prireikti. Na, eliksyro tikrai neturėtų reikti, bet kokie kerai ar dar bala žino, koks daiktas!?
Ji nutilo atsidususi. Mergaitei reikėjo šiaip taip nurimti - tik išpliurpusi savo emocijas suvokė, kaip aukštai pakėlė savo balso toną. Pasidarė truputį nesmagu dėl tokio elgesio.
- Gal esi kažką girdėjusi, kokius kerus, galinčius praversti? - galop sukluso atsisukusi į Daviną. - Na, arba bet ką. Visos žinios geriau, negu mitai ar legendos.
Hale nužvelgė knygas. Išties, čia buvo daugybė tomų apie medžio istoriją, mitai bei legendos ar kitokie pasakojimai. Bet kokie pliurpalai ar gandai galėtų skambėti įtikinamiau nei tai, ką Auksė minimum porą valandų studijavo.
Dabar Marlenai Davina buvo paskutinė viltis. Nenorėjo to parodyti, tačiau taip pasimetusi gyvenime dar nesijautė. Ji susimąstė, juk ir pačiai reikėjo kažką mąstyti.
- Gal kartais esi kažką nugirdusi apie slėptuvę? Niekur negaliu rasti jos aprašymo, apart fakto, kad ji egzistuoja po medžiu.
Marlena pasitaisė plaukus - ant akių užkritusią viena sruogą krebžtelėjo šalin su kaire ranka. Iš skausmo, atsiradusio dėl staigių judesių, net sukando dantis, kad nepradėtų dejuoti bei šyptelėjo.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #71 Prieš 5 metus »
Nedidelė sidabrinė Gluosnio Galiūno statulėlė, padėta šalia knygų, atrodė lyg sumažintas Hogvartso apylinkėse augantis daugiametis medis. Iš sidabro nulietas medis išties atrodė įspūdingai, tik šio įspūdingumą mažino žinojimas, jog jis slepia užuominą artėjančiai antrajai Burtininkų trikovės turnyrui.
Bibliotekos viduje nuskambėjus liūdnam ir viltį praradusiam Auksės balsui, mergina atitraukė šviesiai mėlynas akis nuo statulėlės. Šalia sėdinti varnė atrodė išsekusi, suirzusi ir...sužeista? Nors žaizdų nesimatė, tačiau šviesiaplaukė net neabejojo, jog Marlenos kūną puošia kelios žaizdos. Regis, pirmoji užduotis nebuvo tokia sėkminga.
Atmintyje iškilus prisiminimui, kaip Elride treniravosi Uždraustajame miške padedama žaviosios lankininkės, Davina nežymiai krūptelėjo nuo minties, jog lygiai taip pat gali būti sužeista ir baltaplaukė. Na, arba kur kas stipriau.
Ramindama save, jog grifė gyva ir sveika, o už Burtų trikovės turnyrą atsakingi žmonės neleistų rimtai nukentėti paaugliams, septyniolikmetė nuvijo visas mintis į šalį ir užtrenkė šioms duris. Savęs kaltinimas vargiai galėjo padėti Auksei išgyventi antrąją užduotį.
-Nurimk...Ką nors sugalvosim,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Atsakymo, ką reiškė Gluosnio Galiūno statulėlė ir kas laukė jaunosios varnės, neturėjo, tačiau nė neketino pasiduoti. Nuleisti rankas reikštų leisti Marlenai paskęsti neviltį ir per antrąją užduotį nukentėti kur kas stipriau nei per pirmąją.
Kelias akimirkas stojusi tyla užliejo visą biblioteką. Girdėjosi tik tylus abiejų varnių kvėpavimas. Išgirdusi tamsiaplaukės klausimą žavioji lankininkė kryptelėjo galvą į statulėlę.
-Jei duota užuomina reiškia, jog turėsi prieiti prie Gluosnio Galiūno, turėsi panaudoti gynybos burtažodį, antraip susilauksi galingų šakų smūgių,-liūdnai žvilgtelėjo į jaunesniąją varnę. Būtų mielai susikeitusi su šia vietomis. Auksė atrodė pernelyg išvargusi ir išsekusi. Be to, buvo sužeista po pirmosios užduoties.
-Apsiginimui nuo Gluosnio gali panaudoti Protego horibilis, jis turėtų neleisti jo šakoms tave dar labiau sužaloti,-padrąsinančiai šyptelėjo. Tikėjosi, jog bandydama padėti neprivers tamsiaplaukės dar labiau kentėti.
-Tunelis, po Gluosniu Galiūnu, veda į Kiauliasodį, tačiau tikslios vietos, deja, nepamenu,-šviesiai mėlynos akys tapo itin liūdnos. Informacija, kurią šviesiaplaukė pateikė nebuvo itin reikšminga, tačiau tikėjosi, jog tai padės.
-Jei nuspręsi pasinaudoti Protego horibilis burtažodžiu, turėtum jį išbandyti, nebent esi naudojusi jį anksčiau,-nors akys vis dar buvo liūdnos, tačiau veide suspindo vos matoma šypsenėlė.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #72 Prieš 5 metus »
Akhamanų dovanėlės, kitaip pasakius, nagų žymės, tikrai turėjo palikti amžinus randus jos odoje. Po kelių labai neatsakingų bei neapgalvotų judesių ranką perštėjo taip, tarsi kas plėštų visą mėsą nuo kaulų ar laikytų ugnį po žaizdomis. Auksė vylėsi, jog jos smegenys ją tik maustė ir tik padidino skausmo jutimą.
Mergaitė tyliai klausėsi Davinos. Kartais dar linkteldavo pritardama, ypač, kai kalba ėjo apie slėptuvės faktus, kurių pati puikiai neprisiminė. Kartais šypteldavo, norėdama šitaip parodyti, kaip švelniai priėmė kiekvieną žodį ir kiek daug reiškė net tokia nedidelė, palyginus, pagalba. Iš tiesų, viską varnė turėjo pagrinde nudirbti viena, tačiau vis patingėjo arba apsimetė per daug nuskriausta, tačiau dabar ji nieko neslėpė bei nevaidino.
- Protego horibilis? - kilstelėjo antakius. - Neteko dar apie tokius kerus girdėti.
Marlena pamažu atsistojo ir susvyravo - teko atsiremti viena ranka į sofutę, kad nenukristų. Kojos visiškai nelaikė, mergaitė jų nejautė, jos buvo visiškai nutirpusios. Kažkur čia mėtosi lazdelė, hmm.. Hale prikando lūpą ir jau atgavusi pusiausvyrą, dairėsi į šalis. Ant grindų lazdelės nebuvo, tarp knygų, tų storų nuobodžių tomų, nesimatė. Apsisukusi Auksė pasilenkė pirmyn ir ėmė rankomis čiupinėti sofutę. Po kelių akimirkų viename nedideliame baldo ,,griovelyje" ji aptiko bei suspaudė delne lazdelę.
- Ak, jie girdėti! Tai protego kerai, tik stipresni! - net susijuokė papurtydama galvelę, pasidarė gėda dėl tokio neišprūsimo.
- Protego horibilis! - drebėjusiomis rankomis vos išlaikė lazdelę. Nieko neįvyko, bet ji tik šyptelėjo - taip ir turėjo būti. Juk jautėsi be jėgų, pavargusi, o ir kūnas pradėjo nebeklausyti smegenų nurodymų. Mergaitė atlošė pečius. Giliai įkvėpė. Vylėsi, jog iš bibliotekos už burtažodžio bandymus nieks jos neišvys. Juk neišvijo net tada, kai gamino eliksyrą. Marlena dar kartą suburbėjo, ištarė kerų pavadinimą. Šįkart tvirčiau laikė lazdelę ir bandė balsą padaryti labiau užtikrintą. Galbūt ją lydėjo sėkmė, ar kokia kita velniava, pavyzdžiui, dievų malonė, tačiau jai pavyko! Hale smarkiai nusišypsojo ir net suplojo delnais, vos nepaleisdama lazdelės iš rankų.
Auksė pritūpė bei kitoje rankoje suspaudė statulėlę. Mostelėjo lazdele į skirtingas puses - knygos pamažu savaime pakilo į orą ir ėmė skirstytis į savo puses.
- Ačiū tau labai! - pliūpstelėjo milžiniškas entuziazmas, - na, iki kito karto, dar pasimatysim! Tikiuosi nesupyksi, tačiau tikrai turiu lėkti.
Atsilygindama Marlena šyptelėjo ir greitai šastelėjo lauk iš bibliotekos. Kai baigsis visas turnyras, ji kaip nors atsilygins visiems pagalbininkams. Vylėsi, iki to laiko nenumirs. Tikiuosi, per užduotį mane taipogi lydės sėkmė. Arba, kad bent jau šie kerai praverstų, ak, kaip galėjau juos pamiršti?!

*

Neprisijungęs Leonard Hall

  • I kursas
  • *
  • 39
  • Taškai:
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #73 Prieš 4 metus »
Berniukas vėl bėgo nuo kažko. Galvoja virė košė, o Leo net nežinojo kur eina. Rudaplaukiu visi atrodė kažkokie keisti lyg, kai jis praeidavo visi iškart pradėdavo apkalbinėti, bet Hall tik atrodė. Lėtais žingsniais pirmakursis nusprendė nueiti į biblioteką ir surasti kokia nors vietelę.
Biblioteka buvo beveik tuščia. Varnanagis apsdžiaugė ir nuėjo į kažkokio bibliotekos skiriu, kad surasti įdomių knygų. Pilkos akys užkliuvo už rusvos sofutės. Šalia buvo knygų lentyna ir Hall jau po keliu sekundžių ieškojo geros knygos.  Pamatęs įdomią knyga nieko nedelsdamas vaikinas paėmė ją ir atsisėdo ant sofutės kairio krašto. Greit vaikinas įsitraukė į knyga, todėl nieko net nepastebėdavo. Po keliu minučių vaikinas atsiribojo ir pamiršo visas savo problemas.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #74 Prieš 4 metus »
 Maliai šiandie buvo tikrai nuobodu, nors ir lauke švietė saulė ir pūtė menkas rudeniškas vėjelis, taip sudarydami gan neblogas sąlygas išeiti į lauką, bet ten viena žaliaplaukė eiti nenorėjo, o su kuo neturėjo.
  Žingsnelis po žingsnelio ir jaunoji klastuolė net nepastebėjo, kaip jos kojos atnešė ją į biblioteką. Ši tik trūktelėjo petukais ir žingsniavo toliau į bibliotekos gilumas, kol Scoott akys neužmatė sofutės ir ant jos sėdinčio tamsių plaukų savininko, kuris susikaupęs skaitė knygą. Malia nusprendė papuokštauti ir išgąsdinti pirmakursį, bet nežinojo ar šis jos planas jai pavyks. Mergaitė lėtais ir tyliais žingsneliais iš nugaros prižingsniavo prie Leonard'o bei greit jį apsikabino per nugarą. Ji tikėjosi, kad tokiu būdų jai pavyko išgąsdinti berniūkštį.
- Sveikas, Leo. - Mielu balseliu tarė žalių plaukų savininkė bei tyliai sukikeno ir dar vis liko apdikabinusi jį per nugarą...
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)