0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #45 Prieš 5 metus »
Mergina pastebėjo vyruko šypseną, bet kadangi beveik visą laiką šypsojosi, niekuo atsakyti negalėjo. Hm... O jis man nedėstė? Susivokus, kad jis turėjo jai dėstyti, Lucy pirštai sujudėjo, o ši dar labiau įniko į apmastymus. Jai kilo dar vienas klausimas. Kiek šitam padarui metų?
-Aš mokiausi čia. Man atrodo, kad mokiaus... O šiaip, pirmi metai dėstymo,- taip atsakiusi Lucy šypsena dingo. Mat ją ėmė pykdyti tas visko pamiršimas. Ji negebėjo atsiminti, ar ji bent į pamokas ėjo. išankstinė sklerozė... Kas man po daugybės metų bus?
-Na, jei nepastebėjai, aš dar jauna... Ir nelabai esu sutikus daugiau vampyrų...-toliau stebeilydama į akis Lucy skendėjo klausimuose, atsakymų paieškose ir vis dar bandė atsiminti kažką iš savo vaikystės. Ir štai jai kilo dar daugiau klausimų. Ji nežinojo, kad galima maitintis gyvūnų krauju. Nors apie tai pagalvojus Lucy tik nusipurtė. Jam ką? Gyvūnų negaila?
-Hm... O gerdamas gyvūnų kraują nepagalvoji, kad jie lygiai tokie patys nekalti gyviai ir galbūt netgi geresni nei žmonės?-dabar jaunoji profesorė negalėjo nuleisti nuo vyriškio akių. Ji nesirietų dėl to, tik ne su vampyru, bet visgi jai buvo įdomu. Merginai atrodė, kad nors ir žmonės to nenusipelnė, vargšai gyvūnai juo labiau. Jie tik stengiasi išgyventi. O žmonės... Jie stengiasi išgyventi, bet dažniausiai dėl to neleidžia gyventi kitiems, tada kenčia visi.
-Nesutrukdėt, nesijaudinkit...-apmąstydama, ką toliau atsakyti Lucy išsitiesė.-Panorau...-nieko kito nesugalvodama atsakė ji. Aha, panorai, svajok. Alzheimeris jau kurį laiką tavo geriausias draugas.
-Nebėra? O jūs juk minėjote savo dukrą... Ar ji jau baigė mokyklą?-susidomėjusi mergina šiek tiek nusiminė. Mat jei nėra, tai vargu, ar jai verta rodytis, kad ji išskirtinė. Juk mokykloje ir taip pakanka keistuolių su spalvotais plaukais ar akimis. O... Visgi čia tiek daug tokių keistų žmonių...
-Ooo... Čia daug, hm...-nutęsusi Lucy bandė galvoje surinkti žodžius.- Čia daug priešiškų žmonių?

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #46 Prieš 5 metus »
   - Kuria prasme ,,atrodo, kad mokeisi"? - pasiteiravo Sorenas, vis labiau sutrikdamas dėl gana aiškiai jaučiamo merginos sutrikimo. Ar tik ne todėl, kad ji čia mokėsi, jam ir girdėtas josios vardas? Atmintimi vardams ir pavardėms Sorenas, kaip ir šio posto autorius, pernelyg nesigyrė.
   ,,Pirmi metai... Vadinasi, kai aš grįžau, ji tik įžengė čionai..." - Spaikas išgirdo Soreno mintį. Tai leido Sorenui mažumėlę aprimti. Bet dabar pasidarė smalsu, kas gi, po šimts, nuvyko Hogvartse, kol jo nebuvo, nes kol kas jam teko susidurti tik su šių metų naujovėmis. Atgavusi regėjimą neregė moksleivė, profesorė vampyrė, pasikeitusios sienos... Ak, šitai jau ne, šitai iš praeitų metų. Aišku, prie šiųmetinių naujienų būtų galima priskirti ir jo paties sprendimą grįžti. Kaži, ar kažkas norėtų dar kur plavinėti, turint minty itin nesėkmingas giminaičių paieškas. O ko gi jis tikėjosi?
   - Ir kaip tau profesoriaus duona? - pusiau juokais paklausė eliksyrininkas, minėtos duonos ragaująs jau turbūt dvylika su viršum metų. Nežinia kodėl tarp žiobarų mokytojo profesijai nuvertėjant burtininkų pasaulyje ją rinkosi vis dar nemažai jaunimo. Ko gero, ne, ne ko gero, o beveik garantuotai, Sorenas von Sjuardas buvo seniausias dabartinis Hogvartso profesorius - tiek kalbant apie išdirbimo čia laiką, tiek pagal amžių.
   - Pagalvodavau, - vampyras kilstelėjo pečius. - Tačiau mano senelis buvo daktaras, tėvas auroras, daug susiję su žmonėmis... Aišku, visi nori gyventi, bet mes tegalime rinktis iš gyvūnų ar žmonių kraujo, arba savo mirties, - Sorenas vėlgi nejaukiai šyptelėjo per barzdą. - Galų gale, ar nekeista, kad mūsų akių spalva beveik į nieką kitą nereaguoja, tik į mitybos būdą? Raudona - laukinė, pavojaus spalva. Auksinė tarsi rodo kilnumą. Aišku, būtų galima ginčytis. Nežinau, tai kiekvieno pasirinkimas. Beje, - kilstelėjo akis į profesorę. - Kokios spalvos tavo akys? Slepi kerais?
   Kažkodėl juodabarzdžiui atrodė, kad klausti, ką vampyras rinkosi gerti, nėra labai etiška, nes atsispirti žmogaus kraujui, kurį gerti jiems įgimta, reikalauja itin daug laiko ir pastangų. Nors ši jaunuolė ir atrodė išsilavinusi bei mąstanti. Pasirinkimas yra pasirinkimas, nors neatsispyrimas instinktams Sorenui atrodė smerktinas.
   - Mhmm, - numykė į teigiamą atsakymą apie vaikystę. Bet apie ją irgi neklausinėjo. Bent kol kas. Visgi pats tiesiogių žiaurių klausimų neišvengė. Nenuostabu.
   - Nespėjo, - pro sukąstus dantis tyliai iškošė tėvas. Išspausti paprastai visas situacijas palengvinančios šypsenos nepavyko. - Buvo nužudyta.
   Kaip žiauru, kai pagalvoji, turėtų būti jaunai, ką tik dirbti ėmusiai vampyrei, išgirsti tokius žodžius. Ateini, slapstaisi, ko gero, stengiesi nekenkti ir nekristi į akis... Hogvartsas juk atrodo taikus, Hogvartsas - saugiausia vieta Anglijoje. O tada sužinai tai... Kad tavo gentainiai žudomi? Kaip tai galima suprasti?
   Pasisekė, kad kol kas ji nežino, jog lygiai taip buvo nužudyti ir Soreno žmona bei vienas iš sūnų. Kaži, ar dar dėstytų.
   - Nežinau, - Sorenas gūžtelėjo pečiais. - Niekam nesakau, kas esu. Akių spalvą mažai kas mato požemiuose, o dėl šaltos odos, tai išgeriu šildančių eliksyrų. Nerizikuoju, - niauriai vyptelėjo jis. - Apie nužudymą... - nurijo seilę prieš tęsdamas, mat jautė pareigą išblaškyti galimas kolegos baimes. - Tai padarė žmonės ne iš Hogvartso. Čia kiek saugiau, - rimtu žvilgsniu dėbtelėjo į mėlynas akis.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #47 Prieš 5 metus »
-Hm...-numykusi Lucy susimąstė, kaip atsakyt į tokį klausimą. Juk nerėksi „MAN SKLEROZĖ".
-Aš nelabai puikiai atsimenu,-pagaliau atsakiusi mergina vėl nusišypsojo, bet po kelių sekundžių šypsena dingo. Ji toliau bandė knistis savo atminty, ieškodama bent kažkokios kruopelytės įrodymų, kad kažką čia veikė, bet atsiminti jai sekėsi ne per geriausiai. Na, bet, ką pakeisi? Norėk kiek nori, jei negali, tai negali. Ir Lucy turbūt dar ilgą laiką bandys kažką atsiminti, kol pagaliau pasiduos ir pamirš.
-Na, kaip čia pasakius... Nesiskundžiu,- taip atsakiusi mergina prisiminė savo pirmąją pamoką. Po kurios iš tikrųjų ji šiek tiek sunerimo ir ėmė mąstyti kažką, kas būtų saugiau vaikams. Nors, tie vaikai turbūt kambary su baltom sienom sugebėtų užsimušt, ar kažkokių kvailysčių prisigalvot...
-Nematau kažko keisto, juk akys visada buvo žmogaus veidrodis... Na ir ne tik žmogaus,- šyptelėjusi Lucy tik trumpai įsivaizdavo save. Hm... O ką manasis veidrodis pasako?.. Kad bijau? Išgirdusi kitą klausimą jaunoji profesorė nejaukiai pasimuistė.
-Ne kerai...-kurį laiką dar pamąsčiusi ji pakėlė savo laibą ranką, pridėjo pirštą prie dešiniosios akies ir išsitraukė mėlyną lęšį. Tikiuos, jis netyčia neapsivems... Lucy ėmė jaustis nejaukiai. Išsiėmus lęšį jai atrodė, lyg ji būtų palikusi nuoga. Atrodė, kad dabar įbėgs į kambarį kažkoks žmogus ir pamatęs ją ims rėkti. O taip, jos fantazija buvo tiesiog puiki ir ėmė kurti vis daugiau scenų. Ir kaip įdomu, kad vienas lęšis gali padaryti tiek daug ne tik su žmogaus savijauta, bet ir su jo išvaizda. Juk jei ji vaikščiotu taip visur, visi žvilgsniai būtų į ją, o kai ji su tuo paprastu daikčiuku, niekas dėmesio nekreipia ir mergina puikiausiai pritampa.
O ta žinia, kad Soreno dukra buvo nužudyta, prie Lucy savijautos gerėjimo neprisidėjo. Na, taip, jai buvo gaila, kad taip nutiko, bet vis dėl to... Juk tada ir jai čia ne per geriausia vieta. Eh... O namuose kaip gera būtų... Bent saugu
-Užjaučiu...- susigriebusi, kad reiktų kažką pasakyti mergina išspraudė tik tuos turbūt tūkstantį kartų girdėtus žodžius. Bet ką jai daugiau pasakyti? Ką? Imti dievagot, kokia baisi tragedija?
-Nelabai matau skirtumo dėl to šalčio... Juk nieks neina ir neliečia tavęs tikrindamas, kokia tavo kūno temperatūra,-nusišypsojusi Lucy vis dar negalėjo iškrapštyti iš galvos, kad Hogvartsas ne pati geriausia vieta. Nors pagalvojus, ką padarysi, ji čia profesorė ir turi dirbti savo darbą. Čia kiek saugiau...
-Gal ir saugiau, bet kam reikia būdų randa,- šį kartą nė nešyptelėjusi atsakė Lucy.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #48 Prieš 5 metus »
   Tas numykimas... Sorenas iškart įsmeigė turbūt gana skvarbų žvilgsnį Lucy į akis. Kažkaip panašiai elgdavosi ir Fasas, ir Venas, ir Solveiga, kai prisidirbdavo, o Lucy buvo dar visai jauna. Galbūt... Galbūt netgi jų bendraamžė, nežinia. Galbūt jie mokėsi kartu, galbūt, jeigu jie visi dar būtų gyvi ir būtų čia, kažkas vyktų kitaip...
   Sorenas pasijuto senas.
   - Nelabai puikiai? Neatsimeni, ar mokeisi Hogvartse? - kiek pakreipęs galvą paklausė jis. Ar tik nebus jinai paverstoji? Kiek tik vampyras atsiminė, šitokiu būdu gimusiems, na, atsiradusiems naujiems vampyrams su praeito - žmogiškojo - gyvenimo atsiminimu būdavo prastokai. Galbūt taip buvo motulė gamta patvarkiusi, kad naujokams būtų lengviau atstumti senąjį gyvenimą bei pradėti naują, susitaikyti su tuo, kas įvyko. O gal čia ir juodosios magijos galia bei tyčinis užkerėjimas... Kad būtų daugiau skausmo ir sumaišties. Ir pačiam vampyrui, ir žmogiškiems jo artimiesiems, netikėtai virtusiais tik nedideliais pietumis bei prisiminimų maišeliu. Bet apie tai Sorenas paklaus vėliau.
   - Bet tikėjaisi kažko kito? - atlaidžiai vyptelėjo, nuleisdamas akis į merginos rankas. Į kumščius jos nesigniaužė. Bent kol kas. Tai galėjo byloti, jog iš tiesų nėra taip ir blogai. Kai ne kokia Klastūnyno diena ir moksleiviai nesisvaido vargšėmis gyvatėmis į visas puses, kaip teko girdėti, tai gyvenimas čia visai geras ir gražus. Už mūrinių sienų galima pasislėpti ir nuo išorinių žinių, ir nuo teisėsaugos, ir nuo ministerijos ilganosių, norinčių valdyti bei stebėti visas Anglijos teritorijas. Ačiū Odinui, Arwen Evenstar vis dar laikė burtininkų mokyklą slaptai ir saugiai. Beveik kaip prie Dumbldoro.
   - Akių spalva vis tiek gali kažką reikšti, - pusiau pritarė, pusiau atrėmė profesorius. ,,Akys - sielos veidrodis," - vis tiek mintyse pataisė pašnekovę. Kilo klausimas, ar ši vampyrė turi sielą, ar ne. Klausti būtų negražu, tikrinti - dar nemaloniau. Dar kažin, ar ji tos pačios rūšies ir taip pat reaguotų. Kiek teko girdėti, amerikietiški vampyrai, nors ir nesudega saulėje, kaip kad dega europietiškieji, tačiau blizga ir švyti kaip kalėdinės eglutės. Tik kažin, kiek ten tiesos.
   - Tu nuo gimimo, ar paverstoji? - tuomet paklausė juodabarzdis, o Lucy pirštais suėmė savo akį. Tiksliau, kažką smulkaus - ar tik ne rainelę?! Ir, kai profesorė Lewins atitraukė ranką, Sorenas išvydo vieną raudoną akį. Iš pradžių krūptelėjo - keistai ryški jam pasirodė ta spalva. Paskui mažumėlę suabejojo.
   - Kita akis irgi paslėpta? - pasiteiravo jis. - Kas tai per daiktas?
   Nors ir smalsavo, savaime aišku, jokio panašaus daikto į savo akis dėlioti neketino. Ne toks modernus arba ne toks kvailas. Akys jam buvo svarbus daiktas, o čia... Rizika tai prarasti. O pilno pasitikėjimo nauja kolega jis dar neturėjo.
   - Ačiū, - bejausmiai atsiliepė. Nei jai, nei jam nebuvo ko kita daryti. Patylėjo, o tada pridūrė: - Tu irgi turėtum būti atsargi. O dėl šalčio... Patikrina, mokiniams įdomu. Gandai irgi neužtrunka pasklisti, o aš nesiėmiau priemonių dėl akių. Nepasitikiu savo kerėjimo įgūdžiais, - vyptelėjo. - Iš tikrųjų, randa, - linktelėjo galva jau susimąstęs.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #49 Prieš 5 metus »
Lucy pastebėjo, kaip vyriškis įsmeigė į ją akis, bet nieko nesakė. Nors, tiesą sakant, pasijautė kiek nejaukiai. Mat jai nelabai patiktų, jei visi žinotų, kad ji veik nieko neatsimena. Juk tada gali netikėtai ir iš darbo išmesti, nors tam atmintį turi.
-Nelabai atsimenu, vos kelias nuotrupas... Eh, bet nesakyk niekam...-nors, kad šis tylės, Lucy nelabai tikėjo. O kam jam tylėti dėl kažkokios nepažįstamos gentainės? Nors ji net ne visiška gentainė. Kaip tu ramiai skaitai knygą hm... O taip, ačiū, stengiuosi.
-Tikėjausi visiškai kitko. Duodi darbo, o vaikai vykdo... Bet va, atsiranda visokių didvyrių, prisigalvoja, kad daug sugeba ir žiūrėk ar tavo klasė netyčia neliepsnoja,- taip atsakiusi Lucy tik vyptelėjo ir išskėtė rankas.
Į Soreno atsakymą mergina tik nežymiai linktelėjo. Kažką daugiau sakyti ji nenorėjo, nors vėl įsistebeilijo į jį, bandydama pastebėti kažką akyse. Jei jau veidrodis, tai aš į juos žiūrėti nemoku... Akys, kaip akys... Ką tu paistai amžinai, a?
-Hm... Pagal viską, nuo gimimo,-taip atsakiusi Lucy trumpam susimąstė, ar tikrai. Bet kodėl dėl to turėtų kilti klausimų ir jai? Juk jei mama vampyrė tai ji negalėjo gimti žmogumi. Nebent būtų kažkokia mutantė.
Nežymiai šyptelėjusi mergina mąstė, ar sakyti, ar palikti... Bet, ką čia nuslėpsi? Juk jei būtų su abiem, tai abu lęšius ir išsiimtų. Tad po trumpos pauzės ji papurtė galvą.
-Deja, bet vienaakė aš... Ir čia yra lęšis. Paprastas žiobariškas lęšis,- Lucy šyptelėjo vyrukui, bet nelabai galėjo suvokti, kaip kažkas nežino, kas tai per daiktas. Nors, gal magiškam pasauly gyvendamas niekados jo nematė... Ji buvo visai pamiršusi, kaip burtininkai atsiskyrę nuo žiobarų pasaulio. Iš tikrųjų jai tai atrodė labai keista. Jos tėvai gyvena tarp žiobarų ir mergina puikiausiai ten pritampa. Ji ir rūbus žiobariškus labiau mėgsta, nei visas tas mantijas.
Trumpa tyla Lucy nelabai patiko. Mat užvedimas tokios kalbos ją privertė manyti, kad vyriškis dabar nebegalės nustoti galvoti apie savo dukrą.
-O jūs ilgai dirbate?-iš nežinia kur atsiradęs klausimas ir pačią merginą nustebino. O gal tai padės? Kvaiša, vargu, ar tai kažką pakeis.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #50 Prieš 5 metus »
   - Tylėsiu, - gūžtelėjo pečiais Sorenas. Anoks čia sudėtingumas jam. Ir taip didžiumą laiko pratyli, nebent veda pamoką ir kažką aiškina. Jau keli metai beveik su niekuo šiaip sau nepasišneka. Bus easy, kaip sakoma. - O kodėl taip yra, jeigu galima paklausti? - pasmalsavo jis. Suabejojo, kad pasielgė teisingai.
   - Dabar jau senokai taip, - von Sjuardas tyliai atsiduso ir šyptelėjo tęsdamas: - Anksčiau, kalbant atvirai, netgi norėdavosi, kad kas pamokų nuotaiką praskaidrintų. Net tada, kai mokydavau apie sprogstamuosius eliksyrus, išlikdavo ramūs ir nieko neprisidirbdavo. Dabar jau kitaip, - mąsliai užbaigė. Laikai keičiasi - keičiasi ir žmonės, nieko naujo ar ypatingo. Reikia tik spėti vytis... - O jau kaip, ką nors padegė pas tave, ar ne?
   Išgirdęs tiesą apie profesorės Lewins akis, magizoologas nustebęs išplėtė savąsias.
   - Pirmąsyk susiduriu su tokiu dalyku, - prisipažino jis ir paskubomis dar patikslino: - Na, turiu mintyje ir šituos... lęšius... na, ir tavo akis... Maniau, kad abi visuomet vienodos, - pasakė. Dabar jau pats smalsiai nužiūrinėjo vampyrės langus į šviesą. Viena raudona, kita mėlyna... Kur tai matyta?
   - O tu matai su abiem? Normaliai? - dar paklausė profesorius. - Daug teko matyti ir pažinti, bet čia pirmas sykis, - dar pakartojo. - Irgi tau nuo gimimo?
   Aišku, šitą smalsumą dar būtų lengviau suprasti žinant, jog Sorenas kurį laiką dėstė ir Magiškųjų Gyvūnų priežiūros discipliną. Ir mėgo tyrinėti bei domėtis įvairiais padarais. Ir būti gamtoje mėgo. Aišku, ši meilė gyvūnams atrodytų kiek paradoksali, jei pagalvotumei ar sužinotumei, kuo šis vegetaras vampyras minta. Kas kelios dienos ištrūkti į mišką bei žudyti, o esant laisvu laiku ir nesant alkio, tuo gėrėtis bei grožėtis? Sadistiška meilė, labai jau sadistiška.
   - Hogvartse dirbu dvylika metų, - atsakė nuodytojas. - Seniau dar dirbau Durmštrange. O tu, spėju, neseniai baigei studijas? Kodėl pasirinkai būtent apsigynimą nuo Juodosios Magijos?
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #51 Prieš 5 metus »
Linktelėjusi galvą Lucy vis tiek labai netikėjo tuo pažadu. Bet, ką padarysi, pasakei, tai pasakei.
Klausydamasi Soreno mergina vos vos šyptelėjo. Norėdavosi? Turbūt šitas vyrukas yra pakvaišęs... Nors, gal ir gerai, kad pakvaišęs.
-Ne... Tik, rodos, per paprastą praktiką mergaitė gebėjo ugnies audrą paleist... Manau, mano klasėje  praverstų žiobariški purkštukai,-taip pasakiusi Lucy šyptelėjo ir pamanė, kad gal reikės pasinaudoti savo idėja apie purkštukus. Juk jei kažkas panašaus bus, bent klasė sveika liks. Bet tada visi vaikai šlapi liks... Netinka.
Lucy toliau stebėjo pašnekovą, o šio reakcija jai labai patiko. Hm... Retenybe būti gal nėra taip blogai... Aha, svajok, tave juk mutante palaiko.
-Taip, aš matau puikiai. Juk čia tik spalva, jokios tragedijos,-nusišypsojusi profesorė toliau mėgavosi savo „įžymybės" metu ir nenuleido akių nuo vyriškio. Ir jai vis dėl to kilo mintis, kad nėra jokios esmės domėtis ja, kadangi auksinės akys yra kelis kartus gražesnės. Nors kaina už tokias akis per daug brangi panelei, kuri gyvūnus vertina labiau už žmonės. Linktelėjusi galvą Lucy apsidairė, mat jai trūko kažkokios veiklos.
-Hm... Turėtum daug metelių turėti, jei jau taip ilgai... Ooo, kur ankščiau basteisi? Neskaitant darbo,- dar kartą paklaususi mergina plačiau išsišiepė.-O tau keistai neatrodo, kad padarėlis, apie kurį mokosi toje pamokoje, išmąstė, kad jai ten vieta būtų? Traukia ir viskas,- taip atsakiusi Lucy vėl apsidairė ir susivokė, kad jos pašnekovas visą laiką stovi vietoje. Stiprios kojos, jei jokio cypt nebuvo... Tai ne aš... Mąstydama ką daryti mergina tiesiog pasislinko labiau į kraštą.
-Gal prisėst nori? O tai amžinai stoviniuojant kojos sumedės ir su grindim suaugs,-ramiai nusišypsojusi Lucy ilgesingai pasižiūrėjo į lubas vėl bandydama atsiminti savo praeitį ir laukė, nors, ko, nelabai žinojo.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #52 Prieš 5 metus »
   - Neblogai, - nesusilaikęs prunkštelėjo Sorenas. - Turi talentų savo klasėje. Bet gal geriau turėtum vesti Apsigynimo nuo Savo Paties Talentų pamokas? - galbūt nelabai vykusiai pajuokavo eliksyrininkas. Po teisybe, kad jau šnekame apie tokio tipo pamokas, tai jam turbūt būtų tekę vesti Sprogimų Likvidavimo pamokas. O!.. Idėja!
   Šįsyk profesorius von Sjuardas vėl liko suglumintas. Jis neturėjo nė žalio, nė mėlyno supratimo, kad tie purkštukai. Nors, aišku, suprato, kad tai žodis, greičiausiai kilęs nuo veiksmažodžio ,,purkšti". O kadangi jau kalbama apie gaisrus, tai turbūt purkšti vandenį, hm? Visgi supratingai palinksėjęs profesorius daugiau apie tai nebeklausinėjo. Ganėtinai nemažai juk priklausinėjo apie akis, apie kurias ir dabar jiedu vis dar kalbėjosi.
   - Įdomu, įdomu, - šyptelėjo trumpam vyras. - Spėju, tai gana retas reiškinys. Fenomenas, - pridūrė. O vampyrei prabilus apie jo praeitį, Sorenas pasijuto gana nejaukiai. Nelabai mėgo meluoti, nors jam tai buvo bemaž neišvengiama, jeigu jis norėjo išlikti saugus ir nestebimas.
   - Nemažai turiu, - gūžtelėjo pečiais iškasena iš penkiolikto amžiaus. - Na, mokytojavau ir Durmštrange, dalyvavau tyrimų ekspedicijose Sibire, kurį laiką ir Švedijoje gyvenau. Įvairiai. Daug kur basčiausi. Todėl dabar turiu dvi specialybes, magizoologo ir eliksyrininko, - šyptelėjo vėl.
   ,,Kad pragare buvai nesigirsi?" - pasišaipė Spaikas.
   - O tu keliauji kur nors, ar dar nespėjai? - paklausė Sorenas, ignoruodamas vorą. - Įdomus mąstymas, iš tiesų. Apsigynimo nuo Juodosios Magijos mokytojai būna labiausiai stebimi ir atrinkinėjami, kad nebūtų praktikuojančių juodąją magiją. Nors buvo sočiai ir praslydusių. Netobula sistema, - rimtai užbaigė jis, nužvelgdamas jauną merginos veidą.
   - Ačiū, na, dar taip nėra buvę, bet gal nerizikuosiu, - nusišypsojo barzdočius, klestelėdamas ant sofos šalia Lucy.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #53 Prieš 5 metus »
Šyptelėjusi Lucy vos vos papurtė galvą.
-Kam tas talentas, jei naudotis tuo negeba?-šyptelėjusi dar plačiau dėl juokelio paklausė mergina. Iš tikrųjų ji pagalvojo, kad tokia pamoka praverstų. Gal ji padėtų susitvarkyti vaikams su savimi? Bet dėja, tokios pamokos nėra ir vargu, ar kada bus. Juk nė nežinia, ką tokioj pamokoj reiktų mokyti...
Lucy atsiminė, kad Sorenas ničnieko nesuvokė apie žiobariškus dalykėlius. Ot, žmonės... Atsiskyrę nuo pasaulio. Mergina nelabai galėjo suvokti, kaip jiems nekyla noras nukeliauti pas žiobarus, pasižiūrėti, kaip sekasi jiems. Nors ir jaunajai profesorei šiek tiek atsibodo žiobarų  gyvenimas. Kiekvieną kartą eit ir ieškot kažkokių aukų... Ji prisižiūrėjo tiek žiobarų kvailysčių, kad kartais ją nuo žmonių pykint ima. Gal būt dėl to ji ir taip vertina tuos paprastus gyvūnus. Jie nei geria, nei su kokiais peiliais nebando vienas kito pasmeigt...
Patraukusi pečiais apie savo akis Lucy dar trumpam pažvelgė į pašnekovo. Vis dar nejaukumo jausmas kamuojantis ją priminė, kad ji gali vėl įsidėti lęšį. Tad mergina jį sau ramiausiai pridėjo prie akis, o idėjusi dar šiek tiek pamirksėjo. Šlykštus procesas... Liest akies lęšį... Liest akį...
Išgirdusi, kiek šis nuveikė, Lucy truputį susigėdo, mat ji niekur nebuvo. Mergina pasijautė kaip visiška jauniklė. Neskaitant to, kad ji vis dar jautėsi kaip pirmakursė suaugusios moters kūne. Klausydamasi tolesnio pasakojimo mergina vos vos linktelėjo. O ką jai sakyt? Nerėks susižavėjus "O, kaip nuostabu!"
-Nelabai spėjau, bet gerai ir čia,-paprasčiausiai šyptelėjusi atsakė ji.-Tobulos sistemos nėra,-ramiai pratarusi kelis žodžius ji patraukė savo plaukus nuo veido. Dar kartą nusišypsojusi Lucy truputėlį pasislinko į šoną.
-Tai jums kiek metų?-pagaliau susigriebusi, kad reikia vėl kažką kalbėti paklausė profesorė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Lucy Lewins »

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #54 Prieš 5 metus »
   - Tai galbūt tokia pamoka ir padėtų išmokti naudotis talentu? Galų gale, kalbant rimčiau, kokia nors savitvardos ar techninių dalykų pamoka galbūt būtų tikrai ne pro šalį. Ginantis to prisireikia... Nors iš tiesų ne man kalbėti. Prastai man su ta lazdelių magija, - prisipažino nejaukiai šyptelėdamas. Ko gero, šis faktas jau nebebuvo ir paslaptis. O ko čia gėdytis? Visi turi stiprybių ir silpnybių. O kiek teko pastebėti, daug kas yra linkę manyti, jog jei esi kietas vienoje srityje, toksai pat būsi visur. Praktiškai tai - nesąmonė. Išimčių itin maža. Kaip ir tokių akių savininkų. Von Sjuardas nejučia nukreipė žvilgsnį, nesmagiai stebeilydamas, kaip Lucy įsideda lęšį į savo normaliąją... Ar kaip čia pasakius - galbūt vampyriškąją? - akį ir abi vėl tampa vienodos spalvos. Tiesa, geriau įsižiūrėjus galėjai pastebėti nedidelių neatitikimų, skirtumų. Visgi žiobariškosios technologijos, kad ir didelių bei pavojingų aukštumų pasiekusios, tobulos nebuvo ir nėra.
   - Kaip ten žmonės sako? Nemandagu klausti, kiek žmogui metų? - šyptelėjo von Sjuardas. Suabejojo, ar ši taisyklė netaikoma vien moterims. - Na, nemažai, - atsakė vėl šyptelėdamas, bet neišsiduodamas. - Nenoriu jaustis seniu, todėl oficialiai - keturiasdešimt dveji, - lyg ir pasiteisindamas, lyg ir ta fraze pabandydamas atmušti Lucy norą dar kamantinėti, atsakė eliksyrininkas. Keisdamas temą, pabandė mestelėti kelis klausimus:
   - O tu iš Anglijos, ar iš kitur? Palaikai ryšius su kokiais kitais vampyrais? Beje, tavo tėvai... Tokie?
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #55 Prieš 5 metus »
-Eh... Su tokiais talentais tai padėkit visos galios esančios šitoje žemėje... Ir nors ir prastai, nebijok mokytis, mokykloje nebūčiau pagalvojus, kad sėdėsiu čia,-patraukusi pečiais ir nusišypsojusi mergina nužvelgė profesorių. Keista, kad tokiam nesiseka su magija... Nors su eliksyrais jos vargu, ar prireikia...
Jausdama vyro žvilgsnį, kai įsideda lęšį profesorė pasijautė dar labiau nejaukiai, bet, ką padarysi, jei turi tai, tai privalai išmokti mylėti tai, nes kitaip visą gyvenimą su tuo praleisi.
-Oi, jūs, labai jau nenorite prisipažinti? Na, na... Nesikuklinkit-Lucy akyse žibtelėjo šiokia tokia kibirkštėlė, mat ją sudomino Soreno tikrasis amžius. Jei slepia, tai ne be reikalo... Mergina spręstų pagal išvaizdą, bet žinojo, kad tokia pasitikėti neverta, nors su laiku ir ant jo pasimatys amžiaus rodiklis... Lucy trumpam įsivaizdavo pašnekovą su žilais plaukais, o tada save. Iš kart nustūmusi tą vaizdinį, mat jai jis nepatiko mergina netgi apsidžiaugė pakeista tema.
-Iš Amerikos, jei tiksliau Brazilijos...-mąstydama, ką toliau atsakyti dėl tai taip greit pažertų klausimų mergina tęsė.-Be tavęs ir mamos neesu mačius nei vieno vampyro,-vos šyptelėjusi Lucy pamatė savo mamą, aišku, ne tikrovėje, o galvoje. Mergina buvo jos kopija su keliais prieskoniais, o ir charakteriu juodaplaukė mažai skyrėsi.
-Na... Vienas, taip, kitas ne... Būtent dėl to tokia... Turbūt... Esu,- šyptelėjusi ir ramiai atsakiusi ji neįsivaizdavo, ką daugiau pasakyti, ką dar pridurti, nors, vargu, ar reikėjo kažką daugiau papildyti.-Na, o jūs?

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #56 Prieš 5 metus »
   - Visas jėgas galima pažaboti, - pajuokavo turbūt kažką cituodamas profesorius. Keistai atsidusęs nukreipė žvilgsnį į knygų lentynas prieš sofą, ant kurios jiedu sėdėjo.
   - Na, iš tiesų tai nėra smagu. Ima žiūrėti kaip į neregėtą senį, nors galbūt toks ir esu, - nejaukiai nusijuokė Sorenas. Jo amžių sužinoję per visą gyvenimą nenustebo turbūt tik keli žmonės. Du iš jų tapo jo šeimos nariais. Na, beveik. Turbūt, kai imi itin gerai sutarti su žmogum, imi nebekreipti dėmesio net į labai šiurpias jo biografijos ar asmenybės detales. Visaip įdomiai juk nutinka su žmonėmis. Su vampyrais bei vilkolakiais, tiesą sakant, irgi. Štai todėl kažin, ar dabar buvo gyvųjų, kurie žinojo, kiek von Sjuardui metų.
   - Oho, iš toli atvykai. Ar nekilo problemų prisitaikant su kalba? - pasidomėjo vyras. Mat, tiesą sakant, kai jis grįžo iš Rusijos po daug metų į Hogvartsą, iš pradžių jo akcentas buvo tikrų tikriausia katastrofa. - Įdomu ir keista, kad nesusitikai daugiau mūsų, - šyptelėjo. - Nors Hogvartse tikrai yra bent keli moksleiviai, o ir šiaip Europoje vampyrų yra daugiau, negu ten, - kalbėjo, nors jautėsi itin keistai.
   - Visgi su kai kuriais iš jų susidurti nebūna smagu, - pridūrė prisipažindamas. - Aišku. Mano abu tėvai vampyrai. Vienas gimęs, kitas paverstas, - šyptelėjo von Sjuardas. Žvilgtelėjo į laikrodį, tuomet atsistojo. - Atleisk, ko gero, jau turėsiu eiti. Jeigu kada norėsi pasikalbėti ar ko prireiks, aš dirbu požemiuose. Sorenas von Sjuardas, - šyptelėjo, pasakydamas pilną savo pavardę, mat anksčiau buvo prisistatęs vien vardu bei kyštelėjo ranką atsisveikinimui. - Atsiprašau už sutrukdymą ir gero tau vakaro.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #57 Prieš 5 metus »
-Į neregėtą senį?-nusijuokė Lucy. Visai gerai skamba... Dar kartą nužvelgus pašnekovą jos žvilgsnis sustojo ties bibliotekos lubomis. Jose ji nieko nematė, nelabai ir kreipė dėmesį, rodos, žiūrėjo į vieną tašką ir tiek. O ir galva tuo metu tuščia buvo, bet tik trumpam. Vienas garselis ir ji jau atkreipė dėmesį.
-Nelabai ten su kuo bendravau, prie mamos taikiausi, o ji anglė,-patraukusi pečiais vėl nusišypsojo mergina. Iš tikrųjų, žiobarų ji daug mačius, bet kalbėjusi tik su vienetais. Mat nuo mažens nieko neprisileisdavo, prieis kokia močiutė su draugiška šypsena, o Lucy jau šnypščia, kad tik atsitrauktų. Ji nuo seno nemėgo žiobarų, jos manymu, jie tik smurtauja ir linksminasi, jokio įdomumo.
Atsisveikinusi su Sjuardu mergina tik ramiu žvilgsniu stebėjo, kaip jis tolsta. Ji vėl pasiėmė vaikišką knygą ir pradėjo ją vartyti. Vaikyste, mano vaikyste... Na ir kur tu prapuolei?

*

Neprisijungęs Mildei Upe

  • III kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Upe Nemunas Mėnulis
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #58 Prieš 5 metus »
    Mergaitės susėdo ant sofos prieš židinį. Gurkšnodamos arbatą draugės mokėsi Herbologijos testui ir darė namų darbus. Kas kažkiek laiko, viena ar kita, nueidavo įsipilti dar arbatos ar pasiimti knygų. Mildei ir Miledi net nepastebėjo kaip greitai praėjo laikas.
-Kaip manai kiek gausi?-pasiteravo Miledi.
-Turbūt T , o tu?
- Tikrai taip blogai negausi, pamatysi.- padrąsino draugę Miledi.
-Kiek dabar valandų?- staiga paklausė Mildei.
- Pusę vienuolikos o ką?
- Velnias, dešimtą uždarė biblioteką, o mes joje. Mes užrakintos!-persigando ji.
-Ne bėda,-Miledi drąsiai priėjo prie durų,- Alohomora,- ištarė ji, ir durys iškart atsidarė.- Štai ir viskas.- Patenkinta savim sušuko Miledi.
-Ką aš be tavęs daryčiau?-Mildei apsikabinkabino draugę ir abi besijuogdamos nupėdino tamsiu koridoriumi į "Grifiukų" bokštą.
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Mildei Upe »
Mildei Upe

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #59 Prieš 5 metus »
Kaip ir kiekvieną įprastą vėlų vakarą, kai buvo girdėti kaip už lango ūžauja vėjas ir į langus barbena lietus, Klarą galėjai rasti bibliotekoje tarp knygų. Tik šįkart ji ten buvo ne savo malonumui. Po tos tragedijos Transfigūracijos pamokoje ir gan rimto pokalbio su profesore Klara stengėsi suimti save į rankas. Juk iš šios mokyklos ji neišeis kol galiausiai nesugebės normaliai kerėti. Nors dėl to varnė pernelyg nerimavo. Vis tiek Hogvartsą palikti ji niekada nenorėtų.
Mažoji apsižvalgė ieškodama bibliotekininkės, bet nieko aplinkui nebuvo. Tiesą sakant, ji čia buvo vienintelis gyvas kvėpuojantis žmogus. Akimirkai mergaitė jau susiraukusi galvojo, kad kas nors nutiko, tik vėliau prisiminė apie pamirštą vakarienę. Na aišku, visi juk dabar valgo, o ji turėtų paskubėti.
Taigi pasidėjusi savo užrašinę ant stalo mergaitė atsisuko į lentynas, rodos, dvigubai už ją aukštesnes. Užvertusi galvą į viršų ji suraukusi antakius ieškojo net pati tiksliai nežinodama ko. Tikėjosi, kad šiandien jai laimė nusišypsos ir knyga, kurioje slypi visi atsakymai, pati pasirodys. Aišku, taip manyti kvaila.
Nežinia kiek laiko Klara ieškojo. Vis ištraukdavo sunkią knygą, paskubom perskaitydavo pirmus kelis puslapius ir padėdavo ją į vietą. Galiausiai nusprendė, kad apačioje dauguma knygų bus tik tos reikalingos pamokoms. Juk jų reikia labiausiai. O knygos skirtos atrasti sprendimą į retas ir keistas problemas turėtų būti pačiame viršuje. Na bent jau taip Klara bandė logiškai galvoti.
Mergaitė apsižvalgė ieškodama kokių nors kopėtėlių ar kažko užsilipti, bet nieko panašaus nepastebėjo. Aišku tos kopėtėlės gal ir slepiasi kažkokiame bibliotekos kampe, bet Klara nenorėjo ilgiau trukti ir ieškoti. Taigi dar kartą įsitikinusi, jog niekas nemato ji uždėjo koją ant krašto prie knygų. Tvirtai įsikibusi palypėjo dar aukščiau ir dar aukščiau, kol knygos priešais ją buvo nuklotos storu dulkių sluoksniu. Vis dar tvirtai laikydamasi Klara pradėjo skaityti ant nugarėlių užrašytus pavadinimus. Tik dulkių buvo tiek daug, kad jokių raidžių nesimatė. Mergaitė laikydamasi tik viena ranka nuvalė nuo kelių knygų dulkes. Pavadinimai buvo patys įvairiausi, kai kurie net ne anglų kalba. Ir jei galėtų ji visas šias knygas su savimi pasiimtų. Bet Klara nusprendė palipti dar aukščiau, kad galėtų pasiekti patį lentynos viršų.
Tik kai ji pakėlė koją apačioje kažką išgirdo. Išsigandusi, kad tai galbūt pati bibliotekininkė Klara netyčia paleido medinę lentyną. Net pati nespėjo susivokti kas nutiko, o ji jau krito žemyn. Ir skaudžiai, labai skaudžiai atsitrenkė į grindis. Negana to ant jos dar nukrito ir krūva knygų. Į orą pakilo dulkių debesis, bet varnė užsidengė rankomis veidą ne dėl to. Greičiau norėjo paslėpti nuo skaudančios nugaros ašaroti pradėjusias akis ir iš gėdos paraudusį veidą.