[Dylan Frendlin]

Knygelė pasirodė įdomi kaip niekada. Kodėl tokių dalykų negalima išmokti pamokų metu?Et, koks skirtumas. Gynėjas - voverė tikrai turėjo savų pranašumų, pasivertus juo. Žinoma, bent jau taip manė švilpis, neįsivaizdavęs, ką galėtų nuveikti pavirtęs pilkakailiu vilku. Na, miškas gal ir nebeatrodytų toks baisus, bet čia kol kas buvo vienintelis Dylan'o sugalvotas pliusas. Apie minusus jis net neįstengė pamąstyti.
- O kiek būtų galima pridaryti su šiuo eliksyru, - pritarė ir trumpai pasvajojo, - na, jo gaminimas ne iš lengviausiųjų.
Priartėjus Emiliai, vaikinukas akimirkai pasijuto nejaukiai, bet tai truko daugiausiai keletą sekundžių. Ne daugiau. Vertus kitą knygos puslapį švilpis vėl atsipalaidavo ir pasitaisė akinius, pastumdamas aukštyn rėmelio šoną.

[Clementine Martes]

 Klastuolė atsisėdo arčiau vaikino, ir pervertė knygos puslapį į kitą. Ten jau pasirodė irgi visai įdomus eliksyras.

Eliksyras kuris tau duota vieną magišką galią ir rasę

- Oho! Šitas irgi geras. Norėčiau pabandyti pabūti kokia metamorfmagę arba tarkim išmokt skraidyti oru.. O tu? - Susidomėjusi paklausė ir toliau skaitė knygą. Klastuolė negalėjo įskaityti kai kuriuos sakinius dėl savos netinkamos regos dėl to palenkė galvą arčiau knygos ir taip pasidarė, kad klastuolės galva dabar yra panosyn Dylanui. Nieko tokio, pakentės.

Šis eliksyras pavadinimu yra - Rasių maišiklis. Jis gali, bet kokiam burtininkui duoti tam tikrą galią arba rasę, tik atsargiau, tai gali būti tokios galios kurios negali padaryti naudos, o tik žalą. Toks kaip vampyrizmas arba galit patapt vilkolakiais..

Netgi taip. Nelabai manau, kad tai tokios blogos galios. Pagalvojus, mergina atsitraukė ir pradėjo mąstyt ką daryti..
- Žinai, aš pagalvojau apie vieną dalyką, - prarijo seiles ir paėmė knygą iš Dylano rankų ir ją užvertė. - Manau, kad galim susitikti šiandien vakare ir pagamint ką nors. O kai kuriuos ingridientus galima tarkim 'pasiskolinti iš nuodų ir vaistų kabineto, - mirktelėjo Dylanui ir šyptelėjo, - Ką manai?

[Dylan Frendlin]

Magiška rasė ir galia. Hmm... Pagalvokim. Vaikinukas pasikrapštė pakaušį lindėdamas savo smegenų vingiuose esančiose mintyse.
- Na, metamorfmagės iš manęs gal ir būtų keistas, bet mielai norėčiau pamatyti save melsvos spalvos plaukais, - nusijuokė, - juokauju.
Netrukus švilpis negalėjo perskaityti teksto iš knygos, tačiau kuo puikiausiai matė Emilios viršugalvį. Ramiai. Tai netruks ilgai. Mhm, melsvi plaukai? Regis kažkas debesėliuose skęsta. Gerai jau. Tarp eliksyrų.  Švilpis net nepastebėjo, kad knygos rankose nebėra, bet atsiradęs lengvumas privertė prieiti tokią išvadą.
- Planų vakarui neturiu, - menkai gūžtelėjo pečiai, - tad galim susitikti ir pabandyti ką nors pagaminti.
Švilpis niekuomet nebūtų to padaręs, tačiau beveik neklausydamas savęs, mirktelėjo Emiliai.

[Clementine Martes]

 Vaikinas sugebėjo prajuokinti klastuolę.
- Na, o aš visada svajojau paeksperimentuot dėl savo plaukų spalvos, bet vistiek tai nereiškia, kad būtinai metamorfmagu dienai galim pavirsti, - nusijuokus pasakė. - Supratau tai, - šyptelėjo švilpiui.
 Tos kalbos ir domėjimasis eliksyrais niekur nenuves, jeigu taip jie ir nepradės praktikos. Todėl, klastuolė nesusilaikus pasiūlė vaikinui susitikt vakare ir ką nors įdomaus pabandyt. Turbūt Emillia neturi veiklos, jeigu tai nori daryt ir tuo pradėjo domėtis, na visi tie mokslo metai, gal tam ir skirti.
- Gerai tada, - Atsistojo ir paėmė knygą ir laikė ją rankose, - Tada iki vakaro, - šyptelėjo ir nusišypsojo vaikinui. - Iki! - Atsisveikino ir išbėgo link koridorių.
 O tuo tarpu, klastuolė turėjo rimtesnę veiklą. Mergina nubėgo link nuodų ir vaistų klasės, kuri tada buvo užrakinta.
- Alohomora - Ištarė ir klasė atsirakino. Emillia greitai pasiėmė pirmus pasitaikančius ingridientus, o vėliau nubėgo link savo klastūnyno mergaičių kambario.

[Dawn Strain]

Dawn, neseniai pavakarieniavusi didžiojoje salėje, nenorėjo grįžti į bendrąjį kambarį pilną cypaujančių pirmakursių varnių, tad šiek tiek pasivalkiojo mokyklos koridoriais ir nusprendė apsilankyti bibliotekoje, į kurią nelabai turėjo laiko ateiti. Šiek tiek keista, kad varnė per pastarąjį mėnesį bibliotekoje buvo tik du kartus, tačiau nesilaikykime stereotipų ir prisiminkime, jog ne kiekviena varnanagė bus protingoji knygų griaužikė (Strain dideliu protu tikrai nepasižymėjo).
Bibliotekoje blausiai švietė šviesa, vienas kitas mokinys sėdėjo įlindęs į knygą, ruošėsi atsiskaitymams. Bibliotekininkės buvo nė kvapo, tad Dawn tyliai nutipeno prie minkštos niekieno neužimtos sofutės ir ant jos įsitaisė. Pagriebusi arčiausiai gulinčią knygą, penkiolikmetė nerūpestingai ėmė ją sklaidyti viena akimi žvilgčiodama į laikrodį. Rodė devynias. Paauglė nusižiovavo ir pasiruošė prastumti čia likusias kelias valandas iki kol ją bibliotekininkė, nuolat burbėdama apie nepaklusnius šiuolaikinius vaikus, išmes lauk.

[Ashley Shaw]

Beklaidžiodama po pilies koridorius, Ashley užtiko taip seniai lankytąją biblioteką. Pristigusi veiklos, ši nusprendė apsižvalgyti joje. Vos įžengus į patalpėlę, trečiakursę apėmė nostalgiškas jausmas. O kiek čia vakarų praleista, kiek kartų išvaikščiota skersai ir išilgai, kiek kartų ji galėjo pasislėpti tarp knygų ir nors valandėlei pasinerti į kitą pasaulį. Rodos, laikas ėmė bei sustojo. Liko tik mergaitė ir knygos. Daugiau nieko. Romiu žingsniu, ji švystelėjo į kairę patalpos puselę bei praleidusi kelis ganėtinai neįdomius skyrelius, grifė išvydo kiek subtilesnį ir paslaptingesnį. Kuo šis toks neįprastas buvo, ji negalėjo pasakyti. Tiesiog buvo. Tiesiog spinduliavo tokia aura. Perbraukusi pirštų galiukais per nusidėvėjusias rašlevų nugarėles, kaštonplaukė sustojo ties viena. Ties stora, oda aptraukta knyga, ant kurios puikavosi užrašas „Mįslingiausieji magijos pasaulio nužudymai“. Tai, aišku, grifę dar ir kaip sudomino, todėl jau dabar pat atsivertusi pirmąjį puslapį, ši ėmė skaitinėti, pamažu artėdama prie greta stūksančios sofutės. Stebėtina, kaip ši greitai priėjo ir prie dvidešimtojo puslapio, ryte rydama žodelius. Tik štai tuomet Tonks kiek apšalo, išvydusi paslaptingąjį nužudymą Aukštutiniame fleglyje. Nužudyti šeši žmonės, o tyrimui nepajėgus to išsiaiškinti, jis buvo nutrauktas. Net pati nepajautusi, Ashli krestelėjo ant sofutės ir toliau net išpūtusi akeles, skaitinėjo nužudymo detales.

[Dawn Strain]

Varnė sau ramiai snūduriavo tiesiogine prasme įkišusi galvą į knygą, kai netrukus pajuto kažkieno sukeltą vėjelį perbėgant per Dawn tamsius plaukus. Strain lėtai pakėlė galvą ir atsisuko į jos ramybės drumstėją, kuris įsitaisė šalia penkiolikmetės. Jos nuostabai, mergina atpažino tas rudas ant veido krentančias garbanėles, kurių savininkė buvo nutrūktgalviškoji grifė Ashley Tonks. Dawn pažvelgė į draugę dar kartą, pakratė galvą, plekštelėjo kelis kartus per žandus, įgnybė sau į ranką, norėdama įsitikinti, jog nesapnuoja. O gal vis dėlto Strain yra mirusi, tik to nežino? Deja, penktakursė buvo labai gyva, tik, regis, strazdanė sėdinti šalia nepastebėjo, jog per milimetrą taip pat įsitaisęs yra ir gyvas šiltakraujis organizmas. Ir ne bet koks organizmas, o Dawn. Varnė kiek susierzino, tad, nepastebimai išsitraukusi lazdelę, greitai mostelėjo ja ir didžiulė krūva knygų iš lentynų ėmė skirsti grifės link besitaikančios bet kokią akimirką nukristi Ashley ant galvos. Strain piktokai atsikrenkštė.
- Matau labai patinka skaityti, - priekaištingu balsu murmtelėjo, kai knygos vos per centimetrą buvo nuo grifės, vos sulaikydama juoką. 

[Ashley Shaw]

Pasirodo, šio nusikaltimo išsiaiškinti negalėjo ne tik žiobariškieji tyrėjai, tačiau ir magiškieji. Taip pat sakoma, kad to mįslingojo namo paveiksluose gyvena aukų dvasios ir rėkauja bei verkia naktimis. Kažin, kas ryžtųsi atimti gyvybes net šešiems žmonėms? Gal tai Pats Žinai Kieno darbas? Nee, to negali būti.. Juk negali, ne? Tačiau jei jis gyvas? Na, Ashley, liaukis kišusi savo nosį į svetimus reikalus. Tik staiga visas grifės mintis nutraukė paslaptingasis balsas bei ant blyškaus jos veidelio užkritęs šešėlis. Čia dabar kas? Kilstelėjusi akis aukštyn, ketvirtakursė pamatė tuziną knygų, stūksančių jos viršugalvyje. Pamažu nuleidusi akis, mergina nukreipė jas į, rodos, visą tą laiką šalia jos sėdėjusią būtybę. Ir kaip jūs manot, ką ji ten išvydo?
- Ak tu, nelemta velnio išpera, - dirbtinai susiraukė bei išsitraukė lazdelę. - Descendio, - nuleido knygas žemėn (ne, ne ant savo mielosios galvelės). - Ar jau į mano gyvybę kėsinies, aaaaaa? - atsižvelgdama, jog yra bibliotekoje, išpūtė akis ir sukriokė. - Ir beje, biblioteka ne vien o išmintingosioms varnoms, - mestelėjo grifė bei grįžo prie knygos, tvardydama šypseną.

[Wrena Alder]

 Į biblioteką Wrena skubėjo, pripažinkim, su keistu jausmu širdy. Tiesą sakant, šioje patalpoje nebuvo apsilankiusi daug kartų, tačiau apie tokį dalyką, kaip biblioteka, puikiai žinojo.
 Į biblioteką ji traukė ne dėl knygos. Nepasakytum, kad ypatingai mėgo jas skaityti. Dažniau rūpėdavo kaip jaučiasi gatvėje paliktas šuniukas, nei kokios nors knygos analizavimas. Tai nuo ankstesnio meto nelabai kuo ir pasikeitė. Pagrindine apsilankymo priežastimi buvo laiškas. Šviesiai gelsvas vokelis, neaišku ar nuo perdirbto popieriaus, ar dėl kelionės įgavęs tokią spalvą, pergamento ritinėlis ir plunksna su rašalo buteliuku atsakymui. Anksčiau laiško atplėšti nedrįso.
 Prisėdusi ant sofutės, pasidėjo laišką ant kelių. Niekaip neprisivertė jo atplėšti. Į jį žiūrėjo su baime. Nežinojo ką ten pamatys - ar paskatinimą, pagyrimą, ar... Atvirkščiai? Va kas būna, kai tėvai - žiobarai. Nors jei būtų kilusi iš klastuolių šeimos, kaip jau girdėjo, tėvai nebūtų patenkinti patekimu į Švilpynę. Nors tai gal geriau už išvadinimą išsigimėle?
 Vis dėl to prisivertė. Atplėšė voką, iškvėpė orą ir atsivbertusi pamatė per daug dailų, rašytą lyg specialiai pedantiškai raštą.

Wrena,
 prašome daugiau nebraukyti žodžių laiške. Tai parodo žmogaus tingumą. Galėjai perrašyti.
 Mums tavoji mokykla yra nesvarbi, nes ten, kitaip nei tu teigi, mokosi išsigimėliai. Ir taškas. Džiaukis, kad ne viduramžiai, met sudeginta būtum, Wrena.
 Mums sekasi puikiai.
P.S. Pasidaryk taip, kad tas tavo paukštis nedergtų visuose kampuose.

C. ir W. Alder

Sausas laiškas, atspindintis tėvų nenorąsu ja bendrauti. Sausa, pirmame sakinyje jau priekaištai. Ak, gal seserys apie mane galvotų geriau? Gal reiktų joms parašyti? Tačiau mintis buvo tuojau paslėpta. Akyse kaupėsi ašaros, viena iš jų bumptelėjo ant laiško ir sudrėkino pasirašymą. Ne tėvai. Net ne vardai. C. ir W. Alder. Lyg kokiam nepažįstamam žmogui, į kurio gyvenimą nenori kištis. Teksto nedaug. Dar kartą atidžiai perskaičiusi menką laiškelį, pirmakursė nusibraukė ašaras ir šniurkštelėjusi nosimi pasiėmė laišką, nepanaudotą pergamentą ir kitas atsakymui rašyti reikalingas priemones ir išėjo. Atsakymo dabar ji nerašys. Per skaudu būtų gauti dar vieną laišką ir suvokti, kad tėvai tavęs išsižadėjo.

[Lucy Lewins]

Į biblioteką įžengusi, kaip visada su šypsena, Lucy eilinį sykį pasitvarkė savo suknelę, šį kartą ji buvo juoda iki kulnų su aukštu liemeniu, ir lėtu žingsniu patraukė link rusvos sofutės. O ką ji daugiau galėjo veikti? Merginai  atsibodo kiūtoti savojoje klasėje, tad ji nusprendė bent kažką pravartaus nuveikti, pavyzdžiui paskaityti knygą. Bet, aišku, tą daryti toje pačioje klasėje Lucy nenorėjo. Ta vieta naujajai profesorei spėjo atsibosti, bet visgi vietoje, kur buvo daug žmonių, kur kažkas labai į ją kreiptų dėmesį, ji taip pat būti nenorėjo. Tad mergina ir nusprendė, kad bibliotekoje per daug į akis nekris, o ten ir ramu.
Įsitaisiusi ant sofutės Lucy išsitraukė bet kokią knygą ir ėmė ją tyrinėti. Burtažodžiai... Oi, kaip netikėta... Mergina atsiduso ir padėjo ją atgal. Mat profesorei dėl tokios knygos eiti į biblioteką atrodė visiška nesąmonė, juk panašių galėjo lengviausiai surasti savo kabinėte lentynoje.
Mąstydama, kad atėjimas į biblioteką nepakeis jos eilinės kasdienybės Lucy čiupo dar vieną knygą. Šį kartą jai pasisekė, mat tai buvo paprasta vaikiška pasakų knygutė. Ji šyptelėjo žiūrėdama į ją, nes prisiminė savo tėvus, kurie dabar turbūt sėdi svetainėje ir žiūri televizorių. Ech... Gal čia reiktų kažką panašaus pasidaryti?
Atsivertusi knygutės vidurį Lucy dar kartą nusišypsojo. Va ir viena iš mėgstamiausių... Ant kairiojo puslapio puikavosi pasakėlės pavadinimas –„Kaip boba velniui ant ragų jojo“. Iš tikrųjų, nors tai buvo ir žiobariška pasaka, Lucy ją vis dar mėgo. Nesvarbu, kad tai buvo pasaka, o ji jau suaugus, nors visgi savęs suaugusia pavadinti mergina dar nedrįso. Pagaliau juodaplaukė ėmė ją skaityti nenustodama šypsotis, kadangi trumpi prisiminimai vis praskriejo jos galvoje.

[Sorenas von Sjuardas]

   Priešingu tikslu, negu daugelis lankytojų ateidavo į Hogvartso biblioteką, Sorenas atėjo ne pasiimti, o grąžinti knygą. ,,Didysis naujųjų XXI amžiaus vaistų žinynas" - štai tokia knyga buvo paslėpta jo užantyje. Profesorius von Sjuardas įžengė į biblioteką, kiek apsidairė, ir kaip visada - su nežymia šypsenėle žengtelėjo prie bibliotekininkės stalo.
   - Laba diena! - šūktelėjo. - Grąžinu knygą, - pridūrė, nors ir nesulaukė atsakymo. Bibliotekoje atrodė keistai tylu, nebuvo mokinių, o bibliotekininkė buvo nežinia kur. Galbūt jai pietų pertraukėlė?
   Tuomet vampyriškai jautrias Soreno jusles užtvindė įspėjamieji signalai apie netoliese esantį gentainį. Pirmiausia - kvapas, po to - kvėpavimo nebuvimas... ,,Kaip šitą suprasti?" - tyliai sau pamintijo eliksyrininkas. Šypsenėlė išgaravo, vyras tvirtais žingsniais, nesėlindamas, o paprastai, nors ir kiek tyliau, žingsniavo artyn padaro, kurį pajuto. Tai nebuvo mokinys, anaiptol. Tai buvo suaugęs vampyras. Greičiausiai gana jaunas. Na, jauna. Von Sjuardas neįsivaizdavo, ko tikėtis. Užpuolimo? O galbūt... Galbūt ši būtybė ir yra bibliotekininkės nebuvimo savo darbo vietoje priežastis? Bet ne... Būtų galima pajusti stiprų kraujo kvapą. Ir šilumą. O to tikrai nebuvo.
   Prasliūkinęs dar vieną knygų lentyną, Sorenas išvydo jauną juodaplaukę ir juodai apsirėdžiusią vampyrę. Ji buvo atsivertusi ploną knygiūkštę - sprendžiant iš lentynos, kurioje trūko knygos, tai buvo pasakų knyga. Ar tai provokacija ar pasityčiojimas? Nors kaži... Eliksyrininkas taip ir liko stovėti šalia lentynos - pusiau pasislėpęs, pusiau išniręs, ir nežinodamas, ar užkalbinti šią merginą, ar netrukdyti jai skaityti ir pasišalinti iš čia. Susigėdęs Sorenas susiprato, jog ima vampyrus vertinti taip, kaip juos vertintų dažnas apie juos nenusimanantis žmogus - aišku, sau viralų meistras visuomet taikydavo išimtis. Savimi jis galėjo pasitikėti, priešingai, negu kai kuriais kitais savo rūšies atstovais.

[Lucy Lewins]

Trumpam nustojusi skaityti knygutę, kadangi turėjo perversti kitą puslapį, Lucy susimąstė. Merginos galvoje ėmė skraidyti prisiminimai, nors mergina seniau ničnieko iš to negalėjo atsiminti. Ji nežinojo, kad važiavo dviračiu, bet visgi stebuklingai atsiminė, jog po jos pasivažinėjimų mama imdavo skaityti pasakas.  Juk įdomu, kai žmogus, nors jos visišku žmogumi nepavadinsi, bando ilgą laiką atsiminti savo vaikystę, bet neišeina, o atsivertus tokią paprastą knygą staiga prisiminimai plaukte plaukia galvoje. Lucy ilgą laiką trikdė tai, kad ji negebėjo atsiminti praeities. Rodos, gyveno ir viskas. Ji vis dar galėjo atsiminti, kuriuos burtažodžius išmoko pirmajame kurse, bet niekaip negebėjo atsiminti, kaip juos išmoko. Bet ji mielai grįžtų į vaikystę, kad ir jos neatsimena. Mergina svajojo apie gyvenimą, kai gali linksmintis kalbėti nesąmones, bendrauti su draugais. Nors ir tų draugų ji puikiai negalėjo atsiminti, ji atsiminė tik vieną, nes mama apie jį buvo užsiminusi.
Lucy jau norėjo tęsti savo skaitymą, kai išgirdo, kad bibliotekoje apsilankė dar kažkas. Ramiai klausydamasi mergina atsiduso. Kai galvoji, kad būsi viena... Eh... Norėtum. Naujoji profesorė tik sėdėjo ir laukė, kadangi tas lankytojas, kuris norėjo priduoti knygą, aptilo. Juk vien iš to nesunku suvokti, kad jis dairosi, artėja. Mergina vis tiek galėjo girdėti atėjūną, ji jį uodė ir žinojo, kad jis tikrai artėja. Bet Lucy tokio padaro sutikti nenorėjo. Vis dėl to ne visi žmonės mėgsta tokius padarus kaip ji ir kaip tas, kuris artėjo. Ir nesvarbu, kad jis buvo toks pat. Juodaplaukei įsikalė į galvą, kad kuo mažiau žmonių žinos, tuo geriau, nes mėgstama ji niekad nebus. Ne vienas žmogus yra priešiškas, ne vienas mieliau nužudytų ją ir dėl to mergina sielojosi ir bandė tai ištaisyti.
Lucy užvertė knygą ir padėjo ant kelių. Mergina laukė, kol tas padaras pasakys bent kažką, bet jis tik stovėjo. Ilgas atodūsis, ji padėjo knygą į šalį.
-Na, tai ir stovėsite ten? Kažko reikia?-ramiai paklaususi Lucy šyptelėjo.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas dar kiek pastypsojo, geriau įsižvelgė į nepažįstamosios bruožus. Luktelėkit... Ar tik ne ji sėdėjo kartu su visais profesoriais per rugsėjo pirmosios šventę prie Garbingojo stalo? Keista, kad jis jos nepajuto dar tada. Kita vertus, galbūt visai nekeista. Nes tokia gausybė mokinių bei mokytojų užgožia beveik kiekvieną paprastu sveiku protu galimą suvokti kvapą ar juslę. Gaunasi panašus kvapų ir pajautų ,,triukšmas", tik ne girdimas, o savaip užuodžiamas ar užjuntamas.
   Kalbant toliau, mergina neatrodė kaip norinti išskersti pusę Hogvartso ar kažką čia šnipinėjanti dar kokiems nors Slapstūnams ar vampyrūnams. O ko gi kito Sorenas galėjo tikėtis? Senos, pikto veido, susiraukusios bobutės su atvėpusiomis lūpomis ir dėl to tiesiog kyšančiomis baltomis, blizgančiomis iltimis? Ne, tokios į Hogvartsą nepapultų. Bet, kaip Sorenas jau spėjo pasimokyti iš pusės tūkstančio savo gyvenimo metų, išvaizda niekuomet neverta pasitikėti.
   - Atsiprašau, - kiek susigėdęs nuleido galvą, instinktyviai žengtelėjo atgal, bet tuomet persigalvojo ir priėjo arčiau vampyraitės. - Ne kasdien susitinki savo... Hm, - numykė, nejaukiai vyptelėdamas. Rodos, ir ši puikiai mokėjo šypsotis nerodydama dantų ((Ane? )). - Atsiprašau, - darsyk burbtelėjo. - Jūs... Turbūt nauja profesorė? - paklausė nei šį, nei tą. Anokia čia ir nauja, turbūt dirba jau nuo praeitų metų, pradėjo galbūt dar tada, kai jo nebuvo. Nors velniai žino. O gal direktorė Evenstar ir ją minėjo? Kažkodėl eliksyrininkas to neprisiminė.
   - Beje, aš Sorenas, Nuodų ir Vaistų profesorius, - staiga prisiminė neprisistatęs. Rankos merginai nebetiesė - sprendžiant iš neseniai susitiktos velos, net ir šiuolaikinėms mergiotėms rankų spaudinėjimai susipažįstant nebuvo pats priimtiniausias ir jaukiausias dalykas. Aišku, jos turbūt dažniausiai garsiai to neišduodavo, bet iš veido bei akių galėjai tai nesunkiai išskaityti. Per penkis šimtus metų dar ne to išmoksti apie žmones, ech. Nors pasirodo, kad niekada negali užsibūti su senomis žiniomis. Jie nuolat prisigalvoja naujų nesąmonių...

[Lucy Lewins]

Lucy laukė, kol vyrukas sureaguos ir kažką darys. Jai jis atrodė kažkur matytas, nors kur, mergina negalėjo suvokti. Ji įsižiūrėjo į jo akis. Kad man tokias... Lucy negalėjo nuleisti akių, nes auksinės jai atrodė tokios gražios. Iš tikrųjų ji nelabai galėjo suprasti, kodėl ji neturi auksinių akių? Mat mergina turėjo vieną raudoną akį kurią slėpė mėlynas lęšis. Na visgi su viena tokia akimi nevaikščiosi. Ir ypač dėl to Lucy nenorėjo skelbtis apie save, kokia ji yra. Eh... Būti nepilnu žmogumi ir net nepilnu vampyru sunkoka... Išvis ar aš bent normali vampyrė? Toliau žiūrėdama vyrui į akis ją pažadino jo balsas.
-A... Taip, aš Apsigynimo nuo Juodosios Magijos profesorė,- šyptelėjusi mergina atsiminė, kad žmonėms reikia ir vardą pasakyti.-Ir aš Lucy,- pagaliau prisistačiusi jaunoji profesorė tik stebėjo nepažįstamąjį ir laukė, kol šis sugebės pagaliau prisistatyti.
-Hm... Malonu...-padariusi trumpą pauzelę Lucy dar kartą įsižiūrėjo į akis.-O kodėl tavosios akys auksinės? Na... Aš pažįstu tik su raudonomis...-nenuleisdama akių mergina toliau stebėjo vyrą. Keista, kad būtent akys patraukė jos žvilgsnį, kai prieš ją stovi žmogus, kuris yra panašus į ją. Ir būtent iš daugybės klausimų ji turėjo paklausti apie akis. O paklaususi susivokė, kad galbūt jis tiesiog kitokios rūšies... Nors Lucy puikiai nežinojo, ar tai galima pavadinti kita rūšimi. Juk savęs kažkokiu gyvūnu nevadinsi.
Taip bemąstant merginai kilo dar vienas klausimas.
-Ar tokių čia yra daugiau?- merginai galbūt net ir palengvėtų, jei „gentainių“ būtų daugiau. Mat tai būtų įrodymas, kad šie išgyvena. Nors visgi tų, kurie niekina juos, Lucy bijojo. Ji lengvai galėtų sutikti su jais, kad vampyrai yra baisūs padarai, bet net ir šie turi jausmus. Eh... O kas, jei visgi čia aš pranyksiu, sutikus kokį priešišką žmogų?  O vis dėl to, kaip keista, kai nauja profesorė gali bijoti tokių dalykų, juk ji puikiai galėtų apsiginti.

[Sorenas von Sjuardas]

   Jaunoji vampyrė įdėmiai stebeilijo Sorenui į veidą, na, jeigu tiksliau, tai vien į akis. Eliksyrininkas kilstelėjo antakį, nejaukiai šyptelėjo, nors akių nenuleido. Jau žinojo, apie ką klaus jo pašnekovė. Ta proga pats nužiūrėjo profesorės akis - kaži, kokiais moraliniais principais vadovaujasi ši jaunuolė - tik čia susidūrė su žydra akių spalva, kuri apie vampyrą tegalėjo išduoti, jog jis slapstosi. Netgi labiau už jį. Įdomu, kodėl...
   ,,Lucy. Girdėtas vardas." - pamintijo von Sjuardas.
   - Seniai esate čia? - paklausė eliksyrininkas. Po teisybe, tai neturėjo jam daug reikšmės, bet buvo įdomu žinoti, kada į Hogvartsą atėjo tokia nauja profesorė. Jeigu ji atėjo į čia tada, kai jo nebuvo, situacija būtų buvusi įtartina.
   ,,Čia naujas žmogus", - tarstelėjo Spaikas, pakomentuodamas savo draugo įtarimus. ,,Ji dar nežino, koks tu esi trenktas dėl etiketo. Tujina tave." - pasišaipė.
   - Keista, kad nežinai šito, - šyptelėjo vampyras vėl. Kokio tipo klausimo tikėjosi, tokio ir sulaukė. O apie tujinimą nusprendė patylėti. Jauna vampyrė, ne iš viduramžių... - Akių spalva dažniausiai išduoda, kaip vampyras maitinasi. Auksinėmis akimis yra tie, kurie ilgą laiką minta tik gyvūnų krauju, raudonomis - jauni arba mintantys žmonių krauju. Nors būna ir išimčių. Pavyzdžiui, mano dukra, - niauriai šyptelėjo. - Kiek žinau, nebuvo ragavusi žmogaus kraujo, tačiau raudonos spalvos taip ir neatsikratė... - ,,iki pat savo mirties.
   Sorenas nužvelgė merginos veidą, tuomet darsyk pažvelgė į pasakų knygą jos rankose.
   - Turbūt sutrukdžiau skaityti? - pasiteiravo. - Panoro... panorai prisiminti vaikystę? - liūdnai šyptelėjo. Iš įpročio vos nesikreipė į ją oficialiuoju tonu. Galbūt į gentainę taip jau niekas iš jo rasės ir nesikreipia?
   - Kiek žinau, nebėra, - patylėjęs pasakė profesorius. Jauki šypsenėlė prablėso prisiminus, kad didžiausia Hogvartso vampyrų populiacijos dalį sudarė amžinatelį von Sjuardų giminė. Iki šiandien apie tai eliksyrininkas nė nepagalvojo. - Jeigu gerai atsimenu, dar mokosi vienas kitas vampyras moksleivis. Pernai ar užpernai baigė du vilkolakiai ir chimera... Lankydavosi kartais pas mane įvairiais tikslais. Daugiau visi žmonės. Nebent kažką pražiopsojau ar kažkas pasikeitė.