0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 273
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #150 Prieš 2 metus »
  Henrieta nusišypsojo matydama kaip Adrijų sudomino kambarys iki pareikalavimo. Iš tiesų, Hogvartsas buvo tikrai paslaptinga vieta. Vien jau tai, kad jiedu su Alanu pakliuvo į eilėraščių knygelę buvo paslaptinga ir magiška. Juk šiaip Hogvartse negalima keliauti oru ar nešyklėmis. Tai gal jie net nebuvo palikę pilies? Gal Hogvartso taisyklės neapima magiškų knygų ar paveikslų? Juk jie vis tiek lieka mokykloje, tad mokiniai pakliuvę į juos teoriškai neišeina iš pilies.
  Henrieta pažvelgė į veidrodėlyje įkalintą draugą. Buvo gaila, kad jis pats negali pasivaikščioti po Hogvartsą ir kaip reikiant apžiūrėti tų visų stebinančių vietų, o turi viską stebėti paslėptas kišenėje ar tarp knygų. Poter prisiekė sau, kad kai tik jų nebepersekios demonas, ji padarys viską, kad Adrijas vėl būtų laisvas ir galėtų pats apžiūrėti pilį. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1058
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #151 Prieš 2 metus »
Gringo, kuri atrodo kurį laiką miegojo pabudo ir ėmė duotis. Sudėtinga buvo ją nulaikyti. Reikės palikti narvelyje, kai eisiu pasivaikščioti su šunimi. Pagalvojo jis, vos spėdamas pačiupti vikrų gyvūną. Ji vos neišvartė puodelių ant stalo.
Ši diena buvo tokia sudėtinga. Iš pradžių Adrijo bandymas, tada vėl pasirodęs Vendigo. Alanas susivokė, kad galėjo šiandien prarasti savo kūną visam laikui. Dabar ant pečių užvirto dar ir pokalbis su pusbroliu.
Pirmieji jo mokslo metai pralėkė gana ramiai. Na beveik ramiai. Šie tokie tikrai nebus.
Adrijas irgi paskendo mintyse, tiksliau sakant svajonėse. Gal kada nors tikrai galės perskaityti mokyklos istoriją ir dar daug kitų knygų. Galės praeiti pats jos koridoriais, galės vaikščioti kur tinkamas. O kaip mane priims visuomenė? Jei kada nors pavyks sugrįžti? Adrijas staiga pašiurpo. Dabar, apie jį maža kas žino, tik keli paaugliai. O kas bus, jei tikrai pavyks sugrįžti? Ką reikės veikti? Juk nepažįstu šių laikų, ir šiaip atrodo, kad esu išmestas iš gyvenimo tėkmės.
- Gal jau grįžkim į bendrąjį kambarį? - Paklausė Alanas Henrietos.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 273
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #152 Prieš 2 metus »
  Henrieta sėdėjo ir mąstė. Jai tikrai pasisekė, kad eilėraščių knygelėje sutiko Adriją, o ne kokią kitą dvasią, kuri ją tiesiu taikymu būtų atidavusi Vendigo. Grifė negalėjo suvokti kaip turėjo jaustis dvasia vietoj tikro gyvenimo pasirinkusi padėti jai, tačiau neabejojo, kad nebuvo pernelyg malonu. O šiandien ir vėl sielos dėka trečiakursė sugebėjo atsiriboti nuo demono.
  Henrieta buvo tikrai dėkinga Adrijui, tačiau kol kas dar nebuvo progų jam atsilyginti. O galbūt ir niekada nepasitaikys, jei jie neatsikratys Vendigo. O tam reikėjo knygos, kurioje parašytą ką reikia daryti norint nusikratyti demono. Na, o knygos jie negaus be Alano pusbrolio pagalbos, kuris, kaip suprato mergina, nebuvo labai sukalbamas.
  Henrietą iš apmąstymų pažadino Alano balsas.
- Taip, jau tikrai turėtų būti metas grįžti. - tarė grifė.
Ir iš tiesų, jau turėjo būti vėlus vakaras. Kaip nepastebimai bėga laikas! Pakilusi nuo sofutės mergina kartu su Alanu patraukė bendrojo kambario link. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #153 Prieš 7 mėnesius »
Juzefas šiandien atklydo į biblioteką. Jam reikėjo informacijos apie vieną augalą. Tas augalas reikalingas eliksyrui, kurį Levinsas ketina virti vasarą. Tačiau plikis nebuvo tikras dėl jo laikymo sąlygų ir norėjo plačiau pasiskaityti. Ilgokai pavargo, kol rado knygą, kurioje augalas aprašytas. Tuomet pėdino bibliotekininkės link, tačiau netikėtai sustojo. Mat eidamas pro sofutę pamatė ant jos sėdinčią Leticiją.
Ir vėl vidų persmelkė kaltė. Auris, regis, nelabai ketino imtis kokių nors veiksmų, nors šnekėjo kitaip. Dori išvis vaidino, kad nieko nežino. Bet kaip mergaičiukė ištemps vasarą? Dori apie savo porą vasarų, kurias praleido pas įtėvius jau su raganos statusu, atsiliepė išties ne kaip.
Leticija buvo viena iš tų mokinių, kuri išsišokdavo per pamokas. Bet Juzefas negalėjo ant jos pykti. Jis žinojo to elgesio priežastis. Tapatino pirmakursę su Dori, kuri jam buvo pakankamai artima. Ir, aišku, Leticija nesielgė taip, kaip, pavyzdžiui, anksčiau elgdavosi Eion.
- Laba diena, Leticija, - pasisveikino Juzefas ir klestelėjo ant sofos. - Ir ką gi mes čia skaitome? - paklausė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 257
  • Taškai: 69
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #154 Prieš 7 mėnesius »
Ji sau ramiai skaitė, nors planas buvo nelabai ramus, bet skaitė ir jam ruošėsi ramiai. Kai prie Grifės priėjo tas visada ne laiku pasirodantis profesorius.
- Viso gero. - Atrėžė. Dieve mano, ta biblioteka milžiniška. Kodėl jis turi visada atsirasti kur nereikia? Mergaitė skubiai užvertė knygą ir spėriai įkišo kuprinėn. Nenorėjo, kad Levinsas pamatytų pavadinimą "Sprogiausieji kerai pašėlusiems".
- Jau nieko neskaitau kaip matot. Kaip tik jau ruošiausi eiti. - Spindulingai nusišypsojo. Bet nespėjo to padaryti, nes iš pusiau užsegtos kuprinės pasipylė plonytė dūmų sruogelė.
- Kad tave... - Ji įkišo ranką į kuprinę ir ištraukė tą skaitytą knygą. Iš jos vertėsi tie dūmai. Ugnies nebuvo. Bet ji kitaip nesugalvojo kaip įvardinti tą keistą garą, kuris ėjo iš knygos.
- Klausykit profesoriau, - Pradėjo prašančio žmogaus tonu. - Gal galit man padaryti paslaugą? Tada užkastume karo kirvį visiems laikams. Ar galėtumėt pasirašyti man leidimą, kad galėčiau išsinešti šitą knygą iš uždraustojo skyriaus? Matot, kaip ji rūksta? Kai įkišau į kuprinę. Ai ir būtų gerai, jeigu pamirštumėt tą faktą, kad aš šiandien lankiausi tame skyriuje be kokio profesoriaus leidimo.
Kodėl ji taip atvirai skaitė knygą iš to skyriaus? O gi manė, kad jei šitaip ramiai sėdės ir skaitys ką neleistino niekas nekreips į ją dėmesio. Todėl kai įsmuko į tą skyrių ten ilgam nepasiliko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Leticija Mendel »

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #155 Prieš 7 mėnesius »
Kito vaiko Juzefas būtų paklausęs, ar tėvai neišmokė mandagumo. Tačiau Leticijos to klausti negalėjo. Mat žinojo, jog tėvų tema yra nepaprastai jautri. Nors net nenutuokė, kaip pirmakursė praleido žiemos, pavasario atostogas. Nežinojo, mergaitė liko pilyje ar ne. Jam grifiukės situacija rūpėjo, bet praėjo visi mokslo metai, o jis taip ir nesuteikė jai jokios pagalbos. Juk galėjo kažką daryti, bet nedarė nieko. Ir tai nuolatos plikį slėgė. Tikėjosi, kad kokių nors priemonių imsis Auris. Tačiau ir draugas nieko nedarė.
- Ketini kažką sprogdinti? - paklausė. - Nedėk jos į kuprinę, nes...
Tačiau pabaigti sakinio nevertėjo, mat pradėjo rūkti dūmai. Levinsas mostelėjo burtų lazdele ir šie dingo. Paėmė iš Leticijos knygą ir padėjo ją ant grindų, toliau nuo jų abiejų.
- Kokį karo kirvį? Nieko nežinau, - gūžtelėjo pečiais. - Nereikia pykti ant manęs dėl to, jog kelis vėlyvus vakarus parvedžiau į pilį. Deja, negaliu, - turėjo omenyje leidimą. - Šita knyga yra linkusi ne tik pradėti rūkti, bet ir užsidegti, sprogti. Gali labai rimtai susižeisti. Ir nėra kerų, kurie nuo tokių jos pokštų apsaugotų. Tai viena iš priežasčių, kodėl ji ir yra uždraustajame skyriuje. Atsidūrusi maiše ar kuprinėje pradeda rūkti. O užsidega bei sprogsta visiškai netikėtai. Tai labai pavojinga. Todėl nebeimk jos į rankas. Aš paskui nunešiu. Bet kerai, kurie aprašyti joje, jie dar pavojingesni. Jau vien nuo jų aprašymo įvyksta reakcijos. Pagalvok, kas būtų, jeigu jais pasinaudotum, - kilstelėjo antakį. - Galėčiau įsivaizduoti, kad nemačiau, jog buvai uždraustajame skyriuje. Neatimti už tai taškų ir nepranešti tavo koledžo vadovui. Žinoma, jeigu pasakysi, ką ketinai daryti, - šyptelėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 257
  • Taškai: 69
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #156 Prieš 7 mėnesius »
Į profesoriaus klausimą nieko nesakė ir nors jis draudė sugrūdo knygą į kuprinę. Bet žinoma teko ją ištraukti. O Levinsas užslopino knygą kerais ir pažėrė krūvą siaubingų dalykų.
- Visai nereikėjo vesti manęs į pilį. - Pareiškė ji. Bet tas dabar nebuvo svarbiausia.
- Rimtai? O kodėl ji negali sprogti lentynoje? Arba jei tarkim sprogtų rankose, ką paskui atsikurtų iš naujo? Man atrodo jūs meluojate. - Nors abejojo. Visko galėjo būti šitame keistame pasaulyje.
- Neverta jam pranešti. Jam visai nesvarbu net jeigu pradėčiau vaikščioti ant rankų kiekvieną dieną. Galit nesivarginti. O ketinau kerus kaip tik ir panaudoti jo kabineto nuniokojimui. Nes į mano klausimus Senkleris neatsakinėja. Tai gal pamatytų, jeigu imtų rūkti jo kabinetas? Nors tiesą pasakius kerai, kuriuos čia spėjau perskaityti labai jau galingi pasirodė. Nenorėčiau išsprogdinti kelių kabinetų ar pusės mokyklos. - Et, kas bus tas. Koks skirtumas ką jis dabar pasakys.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #157 Prieš 7 mėnesius »
Kartais vaikų klausimai vesdavo plikį iš proto. Nes būdavo situacijų, jog jie paklausdavo tokių dalykų, apie kuriuos Juzefas niekada nepagalvotų. Iš kur jam, dėl Merlino, žinoti, kodėl ta knyga negali sprogti lentynoje?
- Čia jau reikėtų klausti bibliotekininkės, - pasakė profesorius. - Neturiu reikalo meluoti. Knygos iš uždraustojo skyriaus yra pavojingos ir pati matei, kad ši knyga pradėjo rūkti.
Toliau beklausant to, ką kalbėjo Leticija, mėlynakiui pasidarė dar labiau jos gaila. Juk ši mergaitė - ne Džamilė. Ir taip jos laukia nežinia kas su tokiais įtėviais. O dabar dar ji jaučiasi atstumta ir koledžo vadovo. Juzefas žinojo, kad Auris nesiima veiksmų, pergyvena. Tačiau nežinojo, jog mergaitė pastebi, kad kažkas ne taip.
- O ko tu norėtum jo paklausti? - domėjosi Juzefas. - Galbūt aš galėčiau atsakyti į tuos klausimus. Jeigu susprogdintum jo kabinetą, labai išgąsdintum profesoriaus broliuką. Ar žinojai, kad čia, Hogvartse, su juo gyvena berniukas? Jam vos šešeri. Tikrai labai išsigąstų. Gal dėl to profesorius neturi laiko su tavimi pasikalbėti, jis labai užsiėmęs, - pasakė.
Nors iš tiesų žinojo tikrąją priežastį. Bet nenorėjo, jog pirmakursė jaustųsi ignoruojama.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 257
  • Taškai: 69
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #158 Prieš 7 mėnesius »
- Tai jau dėkui už patarimą. Tikrai bibliotekininkės neklausiu. -Vyptelėjo mergaitė. Na, gal ir tikėjo, kad jai nemeluojama. Turbūt taip ir buvo.
- Aš norėčiau paklausti ko spokso į mane kaip į šmėklą. Ir dar kas yra Džam ir kuo gi aš jam užkliuvau. Va ko aš jo norėčiau paklausti. Abejoju, kad jūs tai žinot. - Išrėžė. O ko gi jai slėpti šituos neaiškius dalykus. Grifė neabejojo, kad profesorius Levinsas pasakys, kad profesorius Senkleris visai į ją nespokso, jos neignoruoja ir kad jai pasirodė. - Jis man pasakė. Kodėl tu čia Leticija. Taigi galit nei neaiškinti man, kad aš išsigalvoju. - Dar pridūrė užbėgdama tiems aiškinimams už akių. O tada liūdnai nusijuokė. - Mačiau tą berniuką. Ne, aš jo nenoriu gąsdinti. Bet galit man nepasakoti pasakų. Auris. - Tyčia vadino jį taip familiariai. - Visada ką nors veikia su kitais mokiniais. Juos moko, žaidžia ar dar ką veikia. Ir jam tas berniukas visai nemaišo. Bet apie mane jis kažką žino, gal net pažįsta ir nieko nesako.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #159 Prieš 7 mėnesius »
- Žinai, ji kartais būna piktoka, ta bibliotekininkė, - šyptelėjo Juzefas. - Aš irgi rinkčiausi neklausti.
O tuomet plikis kiek sutriko. Džam? Tu į ją kreipeisi Džam? Kad tave troliai pritrėkštų, Auri. Negi negalėjai susilaikyti to neištaręs, mintyse su draugu kalbėjosi plikis.
- Aš ir nemanau, kad tu išsigalvoji, - rimtai tarė profesorius. - Jeigu nori, aš galiu pasikalbėti su profesoriumi Senkleriu, - pasiūlė.
Tiksliau atrašyti jam velnių už tai, kad nesugeba tvardytis, mintyse pridūrė. Tuomet minutėlę galvojo, užvesti kalbą apie tėvus, tiksliau įtėvius, ar ne. Bet juk jis turi tai padaryti. Buvo neramu dėl Leticijos laukiančios vasaros.
- O... o kaip šiuo metu tavo santykiai su tėvais? - atsargiai paklausė. - Ar bendraujate laiškais? Ar per žiemos ir pavasario atostogas buvai grįžusi namo?

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 257
  • Taškai: 69
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #160 Prieš 7 mėnesius »
- Ji panaši į vanagą saugantį savo grobį. Tai yra visas šias knygas. Aš irgi saugočiau tokią biblioteką, jei turėčiau. Kad ir kaip man čia nepatinka biblioteka žavinga. - Pradėjo pliurpti. Ir pati nežinojo kam plėstis. Gal dėl visa ko, kad Levinsas pamirštų knygą iš uždraustojo skyriaus. O gal šiaip. Nes jai labai trūko kokio suaugusio žmogaus paramos.
- O kam? Auris tyli kaip koks senas kelmas. Ir kodėl jums turėtų ką nors sakyti? Jau nuo pat pirmos dienos į mane spokso. Tai keista.
Kitas klausimas bent jau kuriam laikui visai išplovė tą nelemtą Aurį iš galvos.
- Aš buvau čia per visas atostogas. O su tėvais bendraujame minimaliai. Kiek tas būtina. Bet atrodo vasarą grįžtu namo. Gal tada pasikalbėsime. Aš jiems irgi turiu klausimų. - Pasakė tokiu gana liūdnu ir prislėgtu tonu. Leticijai nusibodo save kaltinti dėl magijos. Kurios neprašė ir kurią patys įtėviai bruko per prievartą. Ji neprašė čia išsiunčiama

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #161 Prieš 7 mėnesius »
- Hogvartse daug žavingų vietų, - šyptelėjo profesorius.
Juzefas norėjo nusijuokti, kai Leticija pasakė, jog Auris tyli kaip koks senas kelmas. Tačiau susilaikė.
- Išties keista, - pasakė beplaukis. - Bet Auris yra mano draugas, aš jį pažįstu nuo seniau. Mes ne Hogvartse susipažinome. Tai gal kažką ir pasakys.
Vadinasi, ji jau beveik devynis mėnesius nematė tėvų, mintyse pagalvojo plikšius. Leticija atrodė liūdna, gal net prislėgta. Jai tik vienuolika... Kas bus, kai ji namo grįš vasarą? O jeigu Mendel jos atsisakys taip, kaip atsisakė Dori? Šiurkščiai ir negailestingai. Jeigu grifiukė vis dėlto negrįš namo?
- Žinai, galėčiau susisiekti su tavimi vasarą, - pasakė. - Gal norėsi pasikalbėti, o gal... - sekundėlei nutilo, - reikės kokios pagalbos, - numykė.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 257
  • Taškai: 69
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #162 Prieš 7 mėnesius »
Taip, ji sutiko, kad Hogvartse daug puikių vietų. Bet nutylėjo. O paskui nusivylė.
- Mat kaip... - Sumurmėjo. Draugas. Tai reiškė, kad Auris Levinsui pripasakos apie ją nežinia ko ir taip viskas ir pasibaigs.
- Man visai nesvarbu kas jam yra. Galit visai ir neklausti.
Nudavė visišką abejingumą. Nežinia kodėl įsivaizdavo, kad jeigu jau jie draugai, tai iš tokių kalbų nieko gero jos naudai nebus.
Apie tai, kad ką tik aiškino jog ieško kaip išsprogdinti Aurio kabinetą, kad atkreiptų jo dėmesį kažkaip nepagalvojo.
- Aš... - Norėjo rėžti, kad jai visai jokios pagalbos nereikės. Bet nieko tokio taip ir neištarė. Jai tiesiog reikėjo ko nors tvirto. Kokio suaugusio žmogaus į kurį galėtų atsiremti. O visą laiką jau beveik metus jautėsi tokia atstumta. Ir dabar apėmus grauduliui nusisuko nuo levinso ir iš akių pradėjo birti ašaros. Kurios būdavo už pirmų durų kaip sakant.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #163 Prieš 7 mėnesius »
Pasirodė, kad Leticija nuliūdo dėl to, jog Auris yra jo draugas. Tačiau yra kaip yra, plikis neketino to slėpti. Leticija net nenutuokia, jog labai gerai, kad abu profesoriai seniai bendrauja. Nes juk būtent dėl to mėlynakis žino tikrąją priežastį, be to, galės be jokių užuolankų atrašyti draugeliui velnių.
- Svarbu, Leticija, - ramiai pasakė vyrukas. - Aš matau, kad svarbu. Ir man būtų svarbu, jeigu kas nors su manimi elgtųsi taip, kaip profesorius Auris elgiasi su tavimi. Nesakysiu, kad mes apie tai kalbėjomės. Per aplinkui apeisiu, - melavo.
O melavo todėl, kad būtų kvaila kalbėti su Auriu šį dalyką nuo jo slepiant. Viskas yra gana sudėtinga ir išties painu. Tačiau galbūt Leticija jausis ramiau?
Ir štai, ašaros. Levinsas jų nematė, nes mergaitė nusisuko. Bet tik visiškas kvailys būtų nesupratęs, kad ji verkia. Ir ką jam dabar daryti? Plikšius nebuvo pratęs prie tokių situacijų. Nežinodamas, kaip elgtis ir kaip ne, profesorius švelniai patapšnojo pirmakursei per petį.
- Viskas bus gerai, tikrai, - tyliai, bet tvirtai pasakė. - Pažadu, jei tik reikės, aš tau padėsiu.
Šita mokinė jam iš tiesų rūpėjo. Gal dėl to, jog buvo susijusi su Dori. O gal Juzefas bėgant metams pasikeitė. Bet jam iš tikrųjų rūpėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 257
  • Taškai: 69
Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
« Atsakymas #164 Prieš 7 mėnesius »
- Man visai tas pats kaip tas Auris elgiasi. Kas jis man toks, kad galvočiau apie tai kodėl jis toks keistas. - Užsispyrėliškai tvirtino savo.
Taip pyko, kad apsibliovė čia prie šito žmogaus, Bet tiesiog nieko negalėjo padaryti su savimi.
- Nebuuus. - Pro ašaras kalbėjo. - Aš jau žinau kaip viskas pasibaigs. - Taip, ji puikiai žinojo. Prisiminimuose gyvai atsidūrė pykstančios, šėlstančios Dori paveikslėlis. O mintys, kad tėvai sužinoję apie jos galias tikrai tiesiog ją išmetė iš namų vis labiau užėmė Mendel galvą. O net jei ir buvo Dori nepaklusni ir nesukalbama, kaip aiškino jai įtėviai, tai ar galima išmesti dukterį iš namų? Jeigu ji būtų tikra Kevino ir Rubėjos duktė, tai jie taip nedarytų. Juk nedarytų? Norėjosi dabar pat ir užduoti klausimą savo įtėviams.
O ar galima pasitikėti šiuo svetimu žmogumi tvirtinančiu, kad padės? Kodėl jis turėtų padėti? Jis juk svetimas, kaip tam tikra prasme pasirodo svetimi yra ir jos tėvai, kurie juk apsiėmė globoti, įsivaikino. O iškilus kažkam, kas jiems nepatinka apsimeta, kad ji neegzistuoja. Ne, Letė negalėjo leisti patikėti sau profesoriaus Levinso žodžiais. Kažin ar išvis kažkieno žodžiais šiame pasaulyje galėjo tikėti. Tos mintys taip sugraudino, pasijuto tokia vieniša ir niekaip negalėjo nustoti verkusi. Norėjo pabėgti nuo profesoriaus ir jo žodžių, kurie traukė juo patikėti.