0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 178
  • Taškai: 48
Ats: Biblioteka
« Atsakymas #735 Prieš 3 mėnesius »
Letė nenorėjo ruošti Aurio namų darbų. Juos visada darydavo be galo atsainiai. O profesorius rašė jai nulius, daugiausia trejetus. Jei kokie kiti mokiniai taip tragiškai mokėsi, ji nekart pastebėjo, kad jisai su jais kalba, klausia kodėl. Net padeda. Bet į ją išvis nežiūrėdavo. Niekada neužvesdavo kalbų kaip su kitais blogai besimokančiais mokiniais. Letiicijai buvo labai įdomu kodėl. Bent jau tada, kai nesijausdavo apatiška. Bet jau vienas dalykas buvo aišku. Šitas profesorius Mendel nemėgsta. Ignoruoja tyčia. Na, pats kaltas. Ji ir toliau ketino susikirtinėti per jo pamokas, tada teks jo dalyką kartoti, o jam teks ją matyti, tada gal kada nors ims su Lete kalbėtis. Juk nusibos Senkleriui amžinai matyti Leticiją savo klasėje ir vis kartojant tą patį kursą.
- Reikia palyginti užkeikimus ir prakeiksmus ir parašyti kuo tai skiriasi. Bet juk niekuo. Tai tas pats, bet kažkodėl suskirstyta į dvi kerų grupes. Ar tu matai kokį skirtumą tarp užkeikimų ir prakeiksmų? Žinau, kad reikia mokytis. O vien dėl to, kad bijai egzaminų ar dėl jų jaudiniesi ir reikia konspektų. Galėsiu tau paskolinti tai, ką jau susirašiau. Jei norėsi galėsi persirašyti. Taip net lengviau būtų, jei paskui pasikeistume savo konspektų dalimis. - Ji tikrai nesiruošė gilintis į Aurio namų darbą. Bet Oliveris tai norėtų. Todėl atsikėlė ir ėmė ieškoti ko papildomo paskaityti. Aptiko kažkokią ploną knygelę. Paėmė ją todėl, kad labai patiko paveikslėlis ant viršelio. Kažkokie kalnai, o jų viršuje pilaitė. Kažkokia vaikiška knyga. Pagalvojo. Pilaitė buvo graži, kaip iš pasakos. Letė suprato, kad ji meduolinė, kaip pasakoje. Atidžiau apžiūrėjusi knygą suprato, kad nėra pavadinimo.
- Geras. Žiūrėk, radau knygą be pavadinimo. JI gulėjo lentynoje su knygomis apie prakeikimus. Matyt kas supainiojo. Juk ji vaikiška kaip manai?

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 664
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Biblioteka
« Atsakymas #736 Prieš 2 mėnesius »
Leticija kalbėjo protingai. Iš tiesų užkeikimai ir prakeiksmai tarsi niekuo nesiskyrė. Tiksliau, jeigu jau Auris sakė, kad skyrėsi, taip ir yra, tik jis per kvailas tą skirtumą suprasti.
- Gal kažkurį galima panaikinti, o kito - ne? - pasiūlė, nors tai buvo tik spėjimas. Iš pradžių teorija sekėsi puikiai, tik su praktinėmis užduotimis buvo sunkiau. Deja, dabar ir teorija darėsi vis sunkesnė. O gal jos buvo tiesiog per daug.
- Galime pasidalinti, - kiek pradžiugo. Buvo tvarkingai susirašęs visą kerėjimo ir herbologijos informaciją, tad tikrai mielai ja pasidalins su Leticija. Ir visai ne tam, kad kažką gautų iš jos. Tiesiog labai norėjo būti draugas.
Mergaitei nuėjus prie lentynos Oliveris bandė pradėti skaityti vadovėlį. Kokį sakinį netgi įveikė, bet tada Leticija atnešė įtartiną knygą. Taip, ji atrodė vaikiška, bet...
- Jeigu ji buvo prakeikimams skirtų knygų, gali būti pavojinga, - svarstė. - Man nepatinka, kad ji neturi pavadinimo.
Eliotas, aišku, būtinai atsiverstų tą knygą ir pradėtų tyrinėti. Jis čia matytų nuotykį. Deja, Oliveris norėjo paprašyti, kad Leticija padėtų knygą į vietą. Taip ir neišdrįso to padaryti, tad tik mintyse prašė mergaitės nedaryti jokių nesąmonių. Nuotykių visiškai nenorėjo. Taip, gal jis ir nuobodus, bet yra kaip yra...

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 178
  • Taškai: 48
Ats: Biblioteka
« Atsakymas #737 Prieš 2 mėnesius »
- Gal ir taip. Gal užkeikimai ilgai trunka ir jų arba nepanaikinsi arba sunkiai panaikinsi. O prakeiksmai trumpalaikiai. - Kiek abejingai pasakė, mat Senklerio pamokos buvo šimtojoje vietoje pagal svarbumą.
- Puiku, tada pasidalinsim. - Čia jau buvo įdėta daug daugiau entuziazmo.
- O tu nemanai, kad ji toje lentynoje atsirado per klaidą? - Svarstė mergaitė. Bet tada pasakė. - Tikrai keista, kad nėra pavadinimo. Ar magijos pasaulyje tai ką nors reiškia? - Oliveris tikrai už ją daugiau išmanė apie šį pasaulį. Bent jau Letė taip manė.
- Gerai, aš gal ją padėsiu į vietą. - Tikrai tą ir norėjo padaryti. Bet rankose laikoma knyga ėmė kaisti.
- Ai, ji karšta. - Aiktelėjo ir iš netikėtumo ją numetė ant stalo. Iš knygos į juos abu sušvito melsva šviesa ir Letė užsimanė ją paliesti. Nieko nepagalvojusi tą ir padarė ir staiga kojos paliko žemę ir ji žemyn galva smego į nežinią.
Neilgai krito, bet gana skaudžiai aukštielninka plojosi ant žemės.
Mergaitė lėtai atsisėdo. Susitrenkė galvą.
- Skauda. - Sumurmėjo. Suprato, kad yra ant žemės, kad sėdi ant akmenų kalno papėdėje.
- Oliveri, - Baimingai pašaukė berniuką.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 664
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Biblioteka
« Atsakymas #738 Prieš 2 mėnesius »
Mintyse pasižymėjęs būtinai per pamoką paklausti Aurio, kuo skiriasi užkeikimai ir prakeiksmai, Oliveris dabar tik gūžtelėjo pečiais. Jam čia buvo tikrai per sudėtinga. Gerai, kad Leticija sugalvojo puikią idėją pasimainyti užrašais. Tai tikrai bus naudinga.
- Nemanau, kad tai klaida. Bibliotekininkė būtų padėjusi ją į vietą, - gerokai sunerimęs atsakė į klausimą. Nebuvo tikras, ar pavadinimo nebuvimas tikrai labai blogai, tačiau atrodė, kad būtent taip ir yra. Tik kad visai nenorėjo pasirodyti esąs bailys.
- Neliesk, - skubiai ištarė, kai bendramokslė labai jau eliotiškai nutarė lįsti prie įtartinos šviesos. Ir lygiai taip pat eliotiškai išnyko. Dabar jau Oliveris nuoširdžiai persigando ir neįsivaizdavo, kaip turėtų suktis iš situacijos. Atsitraukė kiek toliau nuo knygos taip tikėdamasis nepakliūti į jos spąstus. Deja, neilgai trukus užėjo itin didelis noras tą šviesą paliesti. Mintyse kartodamas sau, kad to visai nenori, kad tai padarytų Eliotas, berniukas vis tiek žengė artyn ir įkišo ranką į tą šviesą.
Ir jau visai netrukus kažkur nukrito. Kad ir kur jis buvo, tai tikrai ne Hogvartso biblioteka. Nejaukiai apsidairęs pastebėjo Leticiją. Gerai bent tai, kad bus kartu. Tai mergaitei viskas sekasi žymiai geriau nei jam, tad gal sugebės ištrūkti?
- Ar tau viskas gerai? - susirūpinęs paklausė ir atsistojo. Kiek prisitrenkė ranką, bet priėjo prie Leticijos ir uždavė patį svarbiausią klausimą: - Kur mes?

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 178
  • Taškai: 48
Ats: Biblioteka
« Atsakymas #739 Prieš 2 mėnesius »
Oliveris atsirado šalia ir tai ramino. Bet paskui jis ėmė klausinėti ir ji tikrai išsigando.
- Nieko, truputį susitrenkiau, bet nesvarbu. O kaip tu? Aš nežinau. Nežinau kur mes. - Baimingai apsidairė. Galėjo arba traukti priekin į aukštą kalną. Arba eiti atgal kažkokiu akmenuotu keliu.
- Kaip manai jeigu šauktume garsiai ar mus kas išgirstų? Kas nors iš mokyklos? - Kaip galima įkristi į knygą? Imti ir įkristi. Kaip knygoje gali tilpti tikras kalnas, kelias? Juk tai sapnas? Pamanė. Bet skausmas rodė, kad ne. Skaudėjo sutrenktą galvą. Pakaušyje kilo gumbas.
- Padėkit! Kas nors! Ponia bibliotekininke! - Ėmė garsiai šaukti tikėdamasi, kad balsas sklis iš knygos. Tada įsiklausė. Nieko negirdėjo. Tik kažkodėl pradėjo smarkėti vėjas. Jis buvo šaltas.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 664
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Biblioteka
« Atsakymas #740 Prieš mėnesį »
Kaip jis sugebėjo įsipainioti į tokią situaciją? Kodėl čia neatsidūrė Eliotas? Va jis tai tikrai būtų baisiausiai patenkintas. Bet ne - kentėti teks pačiam. Oliveris apsidairė, bet vis dar neįsivaizdavo, kur jie yra.
- Man viskas gerai, - atsakė į Leticijos klausimą. Paties skausmas ar nepatogumas nelabai net ir rūpėtų. Kažkaip reikėjo grįžti į Hogvartsą. Tik kaip tą padaryti? Bendramokslės pasiūlytas metodas visai nepatiko - garsiai šaukdama ji dar labiau jį išgąsdins. Norėjo pasakyti, kad rėkauti neverta. Nežinojo, ar taip ir yra, bet prisipažinti, kad tai jį gąsdintų, nesiryžo. Deja, iš viso nespėjo nieko pasakyti - Leticija pradėjo šaukti. Oliveris instinktyviai atsitraukė toliau nuo jos ir apsižvalgė ieškodamas tėčio. Jo, žinoma, čia nebuvo. Dar ir vėjas pakilo.
- Ar tau nešalta? - prisivertė paklausti berniukas ir pakėlęs galvą bandė įžiūrėti kalno viršūnę. Nepavyko, bet užėjo labai stiprus noras pabandyti užlipti. Vienoje pusėje kalnas turėjo kažką panašaus į laiptelius, tad Oliveris nužingsniavo ten ir pradėjo lėtai lipti į viršų. Protas kuždėjo, kad elgiasi kvailai, bet nepavyko sustoti.
- Leticija? - baugiai kreipėsi jis vildamasis, kad mergaitė ateis, ir jis šioje baisioje vietoje neliks vienas.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 178
  • Taškai: 48
Ats: Biblioteka
« Atsakymas #741 Prieš mėnesį »
Šūkavimai nepadėjo ir Leticija pabūgo, kad ji ir sukėlė tą vėją.
- Šalta. O tau? - Tiesą pasakė ji. Buvo labai šalta. Vėjas kaukė vis labiau, ledinis, atšiaurus. Jis smelkėsi pro rūbus ir siurbė šilumą.
- Kur eini? - Letė pamažu pradėjo virpėti nuo šalčio. Oliveris atrodo greitai ir ryžtingai nuėjo link kalno. Ji nusekė paskui. Išvydus kaip tik puikiai kopimui tinkančius laiptelius apėmė tiesiog begalinis noras lipti. Visai kaip ir įlįsti į šviesą.
Sąmonė kaukė, kad jau taip buvo ir jie įkrito į knygą. Protas sakė grifei, kad jie neturėtų lipti. Bet mergaitė negalėjo sustoti. Kojos tiesiog veržėsi lipti patogiais laiptais.
O vėjas kaukė vis aršiau. Bet apėmus tam beprotiškam troškimui kopti Mendel tiesiog nebejautė šalčio. Nors šiaip jau visa drebėjo.
Laiptai pamažu vis siaurėjo, darėsi vis labiau aptrupėję. Kartais dedant koją ant jų nukrisdavo akmenėlis ar net didesnis akmuo. O viršūnė, į kurią jie taip veržėsi atrodo vis neartėjo. Akys sakė, kad ji jau čia pat. Bet jie lipo ir lipo niekaip nepasiekdami kelio pabaigos. O dar kažkur priekyje pasigirdo kikenimas. Jis neatrodė linksmas, labiau piktą lemiantis.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 664
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Biblioteka
« Atsakymas #742 Prieš mėnesį »
Eliotui šita nesąmonė atrodytų kaip kuo puikiausias nuotykis. O štai jo broliui buvo klaikiai baisu, ir nuotaiką šiek tiek gerino nebent tai, kad buvo čia ne vienas. Tiesa, Oliveris labai stengėsi negalvoti, kad tik per Leticiją čia atsidūrė. Pats knygos be pavadinimo, dar esančios užkeikimų ar prakeikimų knygų lentynoje, nė už ką nebūtų ėmęs. Bet mergaitė negalėjo to žinoti, tad dabar reikia iš čia išsikapstyti.
- Šalta ir man, - atsakė ir toliau lipo vis nejaukiau atrodančiais laiptukais. Atrodė, kad jie tuoj tuoj subyrės, bet kaip vaikai nenukrito, taip nenukrito. Tik tas pasigirdęs kikenimas Oliveriui visai nepatiko. Šiaip ne taip prisivertęs sustoti ištarė Leticijai:
- Kažkas nori, kad mes čia eitume. Privalome grįžti atgal. Lipame žemyn.
Deja, pats nepakluso savo nurodymams - taip ir liko stovėti ant tų laiptukų. Nepastebėjo, kaip iš kalno išlindo ranka. Ji, tarsi telaukusi, kol du smalsuoliai atklys į šią vietą, įtraukė Oliverį į kalno vidų. Berniukas nespėjo nė klyktelėti.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 178
  • Taškai: 48
Ats: Biblioteka
« Atsakymas #743 Prieš mėnesį »
- Taip, nereikia čia eiti. - Pritarė kažkaip vangiai, jau keldama koją ant aukščiau esančio laiptelio. O tada, visai netikėtai įvyko beprotiškai nugąsdinęs dalykas.
- Oliveri! - Šūktelėjo. Liko viena. Akyse pradėjo kauptis ašaros. O kas baisiausia kojos ir toliau nešė aukštyn. Mendel negalėjo sustoti, norėjo lipti ir lipti, nors jau ir pavargo. O viršūnė neartėjo, ji vis viliojo artumu, bet jos vis nepasiekė. O dar ir liko viena. Oliveris kažkur. Kažkur. Kažkas kikenantis jį pasiėmė. Ta mintis vis trankėsi pro beprotišką norą lipti.
Mergaitė pabandė pasipriešinti. Atsisėdo ant laiptų ir įsikibo į juos. Iš po pirštų tuojau pat ištrupėjo akmenys, ji norėjo šliaužti aukštyn, bet priešinosi. Tada akmenys ant kurių sėdėjo irgi pradėjo čiuožti žemyn. O mergaitė ėmė čiuožti su jais.
- Lipk, tu turi lipti aukštyn. - Prabilo tas pats kikenantis balsas labai džiugiai.
- Negalima sėdėti.
- Gerai, gerai, tuojau atsistosiu. - Pro ašaras atsakė ir kai taip pasakė akmenys nustojo kristi ir apsibrozdinusi Leticija atsistojo ir pabandė vėl lipti. Dabar jau per visai apskilusius laiptelius.
- Kur Oliveris? - Klausinėjo to balso. Bet tasai nieko nesakė, tik juokėsi.
Viskas baigėsi tuo, kad mergaitė paslydo ant tų ištrupėjusių akmenų, juk tie, kurie ėmė dardėti jai atsisėdus negrįžo atgal. Taigi ji paslydo, nukrito ir pataikė tiesiai į plyšį. Ji irgi nugarmėjo vidun, kaip ir Oliveris.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 664
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Biblioteka
« Atsakymas #744 Prieš 2 savaites »
Viena aišku: čia visiškai tamsu. Deja, neaiškių dalykų buvo nepalyginamai daugiau, o Oliveris labiausiai norėjo žinoti du iš jų: kur tas čia? Ir kur Leticija? Norėjo ją pašaukti, bet nepavyko prabilti, o tai dar labiau išgąsdino. Panikuodamas berniukas susirado sieną ir šiaip ne taip atsistojo. Dar kartą išsižiojo ir pabandė riktelėti. Lūpų nepaliko nė menkiausias garselis. Kas dabar bus? Ar Leticija grįš į Hogvartsą ir paliks jį čia vieną?
Sulig ta mintimi kažkas nukrito ar kažkaip kitaip atsidūrė šalia. Oliveris nieko nematė, bet juto: tai ne kas kitas, o mergaitė, su kuria čia ir atsidūrė. Šiek tiek palengvėjo. Tuo labiau, kad pavyko žengti į tą pusę. Tiesa, nieko nematydamas netyčia jai įspyrė, bet nepavyko atsiprašyti - ir toliau negalėjo ištarti nė žodžio.
Vėl pasigirdo tas anksčiau taip gąsdinęs kikenimas, tik dabar jis sklido tarsi iš visur. Galima pamanyti, kad juokiasi kalnas, į kurį vaikai įkrito. Ar jis dabar juos suvalgys? Oliveris mielai būtų paklausęs, ką galvoja Leticija, deja, balsas ir toliau buvo pradingęs. Berniukas atsisėdo ant šaltų ir šlapių grindų ir galvodamas apie mamą su tėčiu tyliai pravirko.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 178
  • Taškai: 48
Ats: Biblioteka
« Atsakymas #745 Prieš 1 savaitę »
- Oi. - Aiktelėjo mergaitė, kai kažkas į ją atsitrenkė.
- Oliveri, čia tu? -  Juos gobė visiška, tarytum apčiuopiama tamsa. O dar tas juokas. Jis tiesiog beprotiškai gąsdino. Atrodė, kad iš visur sklinda. Letė suspaudė rankoje lazdelę. Jei neprasklaidys tamsos jie čia liks amžiams.
- Lumos Maxima. - Lazdelė nušvito kaip tikras deglas ir dabar ji matė. Oliveris sėdėjo ir verkė. O aplink juos knibždėjo kažkokie maži nykštukai. Vilkėjo juodais drabužiais. Veideliai piktai šypsojosi.
- Oliveri, mums reikia eiti. - Ji pribėgusi prie berniuko, paėmė už rankos.
- Einam.
- O ne. - Dabar pasigirdo ir žodžiai, ne vien juokas. - Jūs eisite su mumis ir amžinai kasite auksą,deimantus. Tarnausite mums šiuose požemiuose. - Nesąmonė. Pagalvojo. Pabudo noras viskam priešintis, nors ir labai bijojo.
- Stokis einam. - Šiuos žodžius ištarė lėtai. Kažkodėl darėsi sunku kalbėti. O jei nebegalės to daryti kaip kerės? Bežodžių kerų nemokėjo, tik kažką skaitė apie tai. - Stok greitai. - Tas kalbos suvaržymas kėlė siaubą. Jei praras burtų lazdelę, nes ji be kalbos taps bevertė bus baisu. O jei ir Oliveriui taip bus jie negalės gintis.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 664
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Biblioteka
« Atsakymas #746 Prieš 1 dieną »
Leticija pajuto, kad jis įspyrė, bet Oliveris negalėjo nei atsiprašyti, nei patvirtinti, kad tai jis. Tai gąsdino. Situacija atrodė visiškai beviltiška. Gal ir gerai, kad čia tamsu - bendramokslė negalės matyti, kad jis verkia. Tiesa, sulig ta mintimi kažkas sužibo, ir Oliveris pakėlė akis. Tai buvo ne kas kitas, o Leticijos išburta šviesa. O tai reiškė, kad ji vis dar gali kalbėti.
Paragintas jau ruošėsi atsistoti, bet tada prabilo... kažkas. Ar tai kalnas? Ar tie maži aplinkui zujantys padarėliai? Kad ir kas tai būtų, aiškiai neketino jų paleisti. Galiausiai Oliveris atsistojo ir parodęs į savo gerklę papurtė galvą. Vylėsi Leticiją suprasiant, kad jis negali ištarti nė žodžio. O ir ji pati kažkodėl pradėjo lėčiau kalbėti. Berniukas išsitraukė lazdelę, bet kokia iš jos nauda, jeigu negali ištarti nė žodžio?
Pakėlęs akis kažkur aukštai viršuje pamatė baltą šviesą ar kažką panašaus. Ar tai laukas? Ar tik bandymas juos nuvilioti kažkur, kur bus dar blogiau? Timptelėjęs Leticijos ranką parodė į tą šviesą. Neįsivaizdavo, ar reikia bandyti ją pasiekti. O jeigu reikia, kaip vis dėlto tą padaryti? Dar kartą pabandė prabilti, bet ir toliau nesisekė. Gerokai išsigandęs Oliveris žiūrėjo į bendramokslę ir labai stengėsi bent šiek tiek nusiraminti. Deja, sekėsi labai sunkiai.