[Faith Hades]

   Kampuotas stalelis buvo vienas iš „Kiauro Katilo“ stalelių, tačiau nuo kitų skyrėsi geresne vieta, jei tik nesistengi nuo ko nors pasislėpti. Žiemą sužydėdavo, nes visai šalia jo įsikurdavo papuošta Kalėdų eglutė, o visais kitais metų laikais stovėdavo lyg laukdamas nedidelės draugų kompanijos, nusprendusios popietę ar vakarą praleisti užeigoje. Ant stalelio stovėjo didelė keistos formos žvakidė su vakarais degančia žvake, aplink jį buvo pastatytos kelios tamsiai rudais pamušalais apmuštos medinės kėdės. Ant šalimais esančios pilkos ir vietomis plytas atidengiančios sienos kabėjo keletas apdulkėjusių paveikslų tamsiuose rėmuose, buvo priklijuotas skelbimas apie pradingusį ir vis dar nerastą magą.
Suskimbčiojo varpelis, pranešdamas, kad kažkas įėjo. Feitė permetus akimis Kiaurą Katilą, atsisėdo prie stalelio su Kalėdų eglute prie šono.Po kiek laiko, užsisakiusi karšto gėrimo, ji pastebėjo į kavinukę įeinant tris klastuolius. Feitė pabandė uždengti veidą, bet ją vis tiek atpažino.
- Ohoho, pažiūrėkit ką mes turim! - pratarė pirmasis. - Nedaug Hogvartse purvakraujų!
- Nevadink manęs  šitaip! - ištiesdama lazdelę pasakė Feitė. Nors ji buvo pirmakursė, mokėjo visokiausių burtų ir kerėjimų, kurių jie galėjo neatremti.
-  OOOOO ir ką tu man padarysi, pirmakurse? - ir tada Feitė visai neteko kantrybės.
- Expelliarmus!!! - ir Feitės laimei, iš pirmojo rankos iškrito lazdelė.
- Evanor!!! - antrasis nualpo, bet trečiasis suspėjo paimti jos dešinį riešą, o pasiėmęs savo lazdelę, pirmasis pasakė:
- Su tavim daug bėdų... - bet jis nespėjo pabaigti sakinio, nes Feitė jam, su kita ranka, trenkė į galvą - iki kraujo. Patenkinta savimi Feitė piktdžiugiškai nusišypsojo. Bet to nepakako.
- Na, skaudės tau. Diffindo! - sušuko klastuolis ir ji pradėjo klykti, visi Kiauro Katilo svečiai sužiuro į ją. Išsigandę klastuoliai išbėgo iš kavinukės, o Feitė pajuto klūpanti ir kūkčiojanti ant žemės. Prie jos priėjo kavinukėje užkandžiaujantis mokytojas. Per ašaras Feitė nematė, kas, bet jis atsargiai paėmė jos dešinę ranką, kurioje buvo, gilia žaizda išraižyta "P". Feitė manė, tai reiškė "Purvakraujė". Mokytojas jai neaiškiu burtažodžiu išgydė Feitės ranką, ji jam padėkojo ir nusivaliusi ašaras pastebėjo, kad tai buvo Hogvartso direktorė!!!
- Dabar jiems klius. - pasakė ir atsisveikinus išbėgo iš kavinės ieškoti nusikaltėlių. Feitę direktorė nusiuntė ją eiti pas Hogvartso slaugytoją, nes pagal direktorę, jai reikia atgauti jėgas ir nuraminti stresą. taip pat Feitę atleido nuo likųsių 2-iejų pamokų ir ji, neturėdama, ką veikti, pabaigė savo karštą gėrimą ir nužingsniavo į mokyklą, galvodamą, ką pasakys draugėms. 

[Faith Hades]

Buvo eilinė, šalta, žvarbi Žiemos diena. Ištryptu apsnigtu keliu žygiavo Feitė, vos vos nesuledijus į leduką. Staiga iš už kampo išlindo Kiauro katilo kavinukės ženklas, lengvai svyruojantis, nuo vėjo. Suskimbčiojo varpelis, pranešdamas, kad kažkas įėjo. Feitė permetus akimis Kiaurą Katilą, atsisėdo prie stalelio su Kalėdų eglute prie šono.Po kiek laiko, užsisakiusi karšto gėrimo, ji pastebėjo į kavinukę įeinant tris klastuolius. Feitė pabandė uždengti veidą, bet ją vis tiek atpažino.
- Ohoho, pažiūrėkit ką mes turim! - pratarė pirmasis. - Nedaug Hogvartse purvakraujų!
- Nevadink manęs  šitaip! - ištiesdama lazdelę pasakė Feitė. Nors ji buvo pirmakursė, mokėjo visokiausių burtų ir kerėjimų, kurių jie galėjo neatremti.
-  OOOOO ir ką tu man padarysi, pirmakurse? - ir tada Feitė visai neteko kantrybės.
- EXPELLIARMUS!!! - ir Feitės laimei, iš pirmojo rankos iškrito lazdelė.
- EVANOR!!! - antrasis nualpo, bet trečiasis suspėjo paimti jos dešinį riešą, o pasiėmęs savo lazdelę, pirmasis pasakė:
- Su tavim daug bėdų... - bet jis nespėjo pabaigti sakinio, nes Feitė jam, su kita ranka, trenkė į galvą - iki kraujo. Patenkinta savimi Feitė piktdžiugiškai nusišypsojo. Bet to nepakako.
- Na, skaudės tau. DIFFINDO! - sušuko klastuolis ir ji pradėjo klykti, visi Kiauro Katilo svečiai sužiuro į ją. Išsigandę klastuoliai išbėgo iš kavinukės, o Feitė pajuto klūpanti ir kūkčiojanti ant žemės. Prie jos priėjo kavinukėje užkandžiaujantis mokytojas. Per ašaras Feitė nematė, kas, bet jis atsargiai paėmė jos dešinę ranką, kurioje buvo, gilia žaizda išraižyta "P". Feitė manė, tai reiškė "Purvakraujė". Mokytojas jai neaiškiu burtažodžiu išgydė Feitės ranką, ji jam padėkojo ir nusivaliusi ašaras pastebėjo, kad tai buvo Hogvartso direktorė!!!
- Dabar jiems klius. - pasakė ir atsisveikinus išbėgo iš kavinės ieškoti nusikaltėlių. Feitę direktorė nusiuntė ją eiti pas Hogvartso slaugytoją, nes pagal direktorę, jai reikia atgauti jėgas ir nuraminti stresą. taip pat Feitę atleio nuo likųsių 2-iejų pamokų ir ji, neturėdama, ką veikti, pabaigė savo karštą gėrimą ir nužingsniavo į mokyklą, galvodamą, ką pasakys draugėms. 

[Melisa Arin]

Vis dar nesuprato, kas, kaip ir kodėl tą vakarą įvyko. Neturėjo nė melsvo supratimo, kaip atsidūrė kambaryje iki pareikalavimo, o iš jo niekieno nepastebėta parslinko į savąją lovą ir įsirangė šalia Punčkino. Viena buvo aišku - šį vakarą jaunoji profesorė vis dėlto išlindo iš to savigraužos kampelio, nusiteikusi apsimesti, kad viskas tvarkoje ir nieko neįvyko. Visiškai nieko. Žinoma, daug mieliau būtų ir toliau tūnojusi kambaryje, tačiau tai galėjo kitiems sukelti įtarimų, o šito blondinė siekė išvengti kaip velnias šventinto vandens.
Tiesa, šįkart kompanija nusimatė kiek tinkamesnė - prie šventinio stalelio naujametinį vakarą Melisa laukė trijų savo kolegių. Šalia stovėjusios eglutės girliandos švietė įvairiosiomis spalvomis, o šios linksmai šokdamos atsispindėjo ant aštuoniolikmetės baltos, laisvai kabančios suknelės, padailintos mažytėmis veidrodžio šukėmis. Pati Melisa nieko nedaužė - drabužis buvo vienas perliukų, rastų per žiobariškos parduotuvės išpardavimą.
Tačiau su gėrimais kol kas prasidėti nenorėjo - o gal bijojo? Ant kampuoto stalelio degė žvakė ir savo suvalgytojų laukė lėkštutė įvairiausių desertų. O Melisa, rankomis pasirėmusi smakrą, nekantriai žvilgčiojo į smuklės duris nesulaukdama, kada gi šios prasivers.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

Gerą (o gal blogą) pusvalandį praleidusi priešais veidrodį, ant savo veido įvairiais teptukais tepliodama makiažą, Camille pagaliau susiruošė, tikėjosi, ramiam pasisėdėjimui su dar keliomis profesorėmis.
Prasivėrusių Kiaurojo Katilo durų skambutis pranešė, kad dar viena naujametininkė jau pasiruošusi suleisti savo dantis į šiltą šokoladinį pyragą bei užgerti jį karšto vyno taure iki saliutų šokio danguje, reiškiančio atėjusius naujus metus, kurių tikslai bus vėjais paleisti dar pirmąjį mėnesį.
Žmonių kavinukėje buvo nedaug, tiesą sakant, daug mažiau nei astronomijos profesorė tikėjosi. Prie vieno iš jų, pačioje gražiausioje salės vietoje, šalia kalėdinės eglutės, teikiančios šiai vietai šventišką nuotaiką, sėdėjo blondinė spindinčia suknele, šalia kurios, pasitaisiusi savo ilgą pūstą sijoną, atsisėdo ir aštuoniolikmetė.
-Labas vakarėlis, brangute,- Kamilė plačiai šyptelėjo ir dar kartelį apžvelgė patalpą bei duris, pro kurias jau tuoj tuoj turėjo įžengti dar porelė profesorių, prisijungsiančių prie pokalbio, kuris, tikėjosi, šią gražią ir ilgą naktį nepasisusks prie jau įgrisusio profesoriavimo.

[Rosemarie Mortimer]

Ir dar vieni metai skaičiavo savo paskutines minutes, nors paskui viskas, rodos, ir vėl liks tas pats. Tie patys žmonės, tie patys pastatai, pro kuriuos Rosemarie kaip tik tipeno, ta pati žemė ir ta pati saulė. Tik kitas skaičius kalendoriuje. Bet skaičiai keičiasi nuolatos, tad kodėl visuomet taip sunku priprasti tik prie šio vienintelio? O kai galiausiai šiaip ne taip pripranti, tik žiū – ir vėl kiti metai atėjo. Ir vėl tas pats iš naujo. Užburtas ratas kitaip tariant. Rose netgi šiek tiek nuliūdo. Tokios mintys ir keista nuotaika, pranašaujanti, jog jau visai greitai ir vėl viskas keisis, vis kirbėjo jos galvoje. Ir išmesk tu ją lauk, kad toks gudras! Niekaip.
Šiaip ar taip, nuotaiką šiek tiek jai kėlė būsimas susitikimas. Keturios Hogvartso profesorės, o trys iš jų dar ir pačios tik neseniai išlipusios iš mokinės suolo. Kaipgi baigsis toks jaunatviškos dvasios pritvinkęs pasibuvimas, ji nė manyt nenumanė, todėl tik tykiai žengė pro žmonių minią plevėsuodama apsiausto kraštais bei nemačiomis ištirpo Kiauro Katilo tarpduryje.
Tuojau pat už akių užkliuvo ir jau dvi laukiančios kolegės, tamtyč šiam vakarui pasidabinusios, tad ir Rosemarie, nusisiautusi apsiaustą, šį pasikabino. Nieko blatno, nieko pernelyg traukiančio žvilgsnį, tik persikų spalvos suknelė, trijų ketvirčių rankovėmis ir dailiai apsiūtais nėriniais.
- Ar ne per ankstyvos jūs čia? - Priėjusi prie jau sėdinčių merginų atsisėdo ant laisvos kėdės, visai šalia papuoštos eglės. Viena šaka, regis, švelniai lietė plaukus. – Tai bėda būtų, jei nė vidurnakčio nesulaukusio iškristume. Ak, taip, sveikutės.

[Skarletė Siuzana Vein]

Mergina šypsojosi, šukomis braukdama per švelnius, blizgius savo plaukus. Nenuostabu, kad šiuos vėl paliko palaidus. Naujų metų proga ji apsivilko ilgą, sulig jos pėdomis, plačių rankovių, Hannah akių spalvos, suknelę. Pažvelgusi į dailų balkšvą laikrodį ant sienos, profesorė atšoko nuo veidrodžio - ji vėluoja! Hann greitai pasiekė ir susitikimo vietą, jai buvo šaltoka, tad greit pravėrė kavinukės duris, pajausdama šilto oro pliūpsnį veidan.
-Dovanokit, vėluoju,- nejaukiai šyptelėjo, prisėsdama šalia Rosemarie, - na, bet žavingai.- nusijuokė Hannah. Čia jauku. Ir šilta. Bet ji juokėsi ir nesustoja, net nežino kodėl.
-Atleiskit, man kažkoks juoko priepuolis, aš tuoj sugrįšiu,- netrukus ji grįžo, išgėrusi tabletę nuo juoko.
-Taigi, apie ką norėtumėte pakalbėti?

[Melisa Arin]

Ak, tiesa, Melisa buvo pamiršusi vieną nedidelę smulkmenėlę - kaip galės kolegėms pažiūrėti į akis? Tikrai nemanė, kad kitos ano vakaro nuotykį palaikys linksmu ar net juokingu. Žvilgtelėjusi į ant pakabos prie įėjimo kabančius kailinius, blondinė mėgino apskaičiuoti, ar dar spėtų pabėgti prieš draugėms pasirodant, tačiau skambtelėjimas ir netikėtai išvystas pažįstamas veidas sudaužė visas viltis. Šilta šypsena pasitiko astronomijos profesorę ir kitas, vieną po kitos besirenkančias, trumpai žvilgtelėdama į kiekvieną jų.
- Sveikutės, brangutės draugutės, - kimiai tarstelėjo, kai šalia jau sėdėjo Camille bei Rosemarie.  - Čia vidurnaktis per daug vėlyvas, mes atėjom pačiu laiku.
- Grožis reikalauja aukų, o jei toji auka tėra mažytis pavėlavimas - nieko baisaus, - tyliai nusijuokė, kai prie pasisėdjimo prisijungė ir Hannah.
Ir iš karto įsmeigė žvilgsnį į desertus. Kitoje užeigos pusėje buvo girdėti jau neblogai įsišventusių burtininkų balsai, gal kiek per daug garsūs ir erzinantys ausiai, pastarąsias dienas leidusiai tyloje. Visai šalia aštuoniolikmetė išgirdo pažįstamą juoką ir iš įpročio kilstelėjo galvą pasižiūrėti, bet tesuspėjo išvysti jau sugrįžusią Hannah. Šviesiaplaukė apie nieką nenorėjo kalbėti, bet vis dėlto nusprendė pamėtėti nors kokią temą. Kad ir kokia įgrisusi bei įprasta ji būtų.
- Galbūt apie naujų metų planus? - kilstelėjo antakį ir trumpai nužvelgė visas drauges, o žvilgsnis sustojo prie eglutės.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

Pasilabinusi su kitomis profesorėmis, visiškai užpildžiusiomis šį gražų profesorišką staliuką, Camille dirstelėjo į langą. Pro jį buvo matyti jau keli į dangų iššauti fejerverkai. Matyt tas niekadėjas miegas už žmones nusprendė, kad naujieji metai tikrai ne svarbesni už jį, ir jie patys kalti, kad, priešingai nei astronomijos profesorė, nė trupučio nenusnaudė.
Kamilės susitelkimą lango pusėn nutraukė smagus Hannah juokas. Mergina prisiminė lankiusi šios pamokas. Tuomet tikrai nesitikėjo su magijos istorijos profesore sėdėti prie vieno naujametinio stalo.
-Įdomus reikalas su tais planais. Atrodo, planuoji, rašaisi tikslų sąrašą, kurio viršuje būna svorio metimas, o po mėnesio, žiū, guli lovoje ir valgai keksiukus,- aštuoniolikmetė plačiai nusišypsojo, tačiau viduje kirbėjo keistas, prieš kiekvienus naujus metus pasirodantis jausmas, tarsi ji būtų nuspėjusi savo ateitį,- jei jau apie keksiukus, tai aš pasivaišinsiu,- prancūzaitė nuo desertų padėklo pasiėmė šokoladinį keksiuką, palengvindama jam visų tų skanumynų naštą.

[Rosemarie Mortimer]

– O ar vidurnaktis kada nors būna ankstyvas? – Galiausiai pasirodžius ir Hanai, nusijuokė rausvaplaukė. – Juk vidurnaktis nebūtų vidurnaktis, jei jis nebūtų vidury nakties... eee ar kažkaip panašiai.
Jau ir pati susipainiojusi, Rosemarie raustelėjo ir užtilo. Nusišnekėjimo laikas, nieko kito nepridursi. Kita vertus, paskutiniąją metų dieną tai leistina – rytoj, kai tas pragariškas ciklas prasidės iš naujo, viską bus galim paprasčiausiai užmiršti. Visiems rūpės jų naujieji tikslai, kurių greičiausiai vienaip ar kitaip neįgyvendins, o šitai teliks nereikšminga smulkmena.
– Aš pati kažkokių smulkių planų neturiu. Nematau jiems prasmės. Juk galima imti ir ką nors pradėti bet kuriuo metų laiku, bet kurią dieną ir net bet kurią valandą, – palingavo galva. – Bet jei apie didesnius, tai mąstau atsistatydinti. Per greitai sugalvojau susitupėti, tad vasaros pradžioj iškeliausiu. Girdėjau gandus, kad Kaukaze pastebėtas grafornų būrys.
Rose užsigalvojusi ištiesė ranką prie eglutės ir pasukiojo tarp pirštų sidabrinį bumbulą. Jame it viską gaubiančiame veidrodyje atsispindėjo ir visas jų stalelis, keistai iškreiptomis galvomis bei kūnais. Tame atspindy mergina pastebėjo, kaip Camille siektelėjo ant staliuko stovinčių keksiukų, tad Rosemarie susigundė ir pati. Atplėšusi žvilgsnį nuo bumbulo, ištiesė ranką ir pasičiupo gardžiai atrodantį šokoladinį.
– Galgi ir jūs kokius nors įdomesnius planus savo dailiose galvelėse vartote? – Dviem pirštais lauždama pyragaičio šoną, pasiteiravo.

[Skarletė Siuzana Vein]

Hannah, nebesijuok.
-Tiesą sakant, norėčiau įsigyti šeštąją katę,- ar tau jų ne per daug?,- greičiausiai tai bus pilkas, labai švelnus ir pavadinsiu Serbentu. Ką manot?- nusijuokė mergina.
-Ei, Rose, tikrai? O kaip kitos? Juk nebandot niekur dingti, tiesa?- kreipėsi į likusias drauges,- pala, o kas tie Grafornai? Su tavo vedama pamoka man visada buvo bėdų,- nejaukiai šyptelėjo profesorė. Užsisakiusi kalėdinės arbatos, atsilaužė ir didesnį nei visada gabalėlį pyrago. Gurkštelėjo švelnaus skonio, raudonos arbatos ir atsipalaidavo. Kaip nuostabiai galime atšvęsti naujuosius.
-O kokie jums buvo šie metai? Kažkas įdomaus nutiko?- nusipurtė trupinius nuo suknelės Hann,- pas mane, greičiausiai, nieko svarbaus nelabai ir buvo...

[Melisa Arin]

  Vakaro pradžioje (o gal tiksliau būtų sakyti, jog nuo pat atsibudimo) nerimavusi, kad draugės ar bet kas kitas viską sužinos ir, geriausiu atveju, iki pat mokslo metų pabaigos, mat neplanavo mokyklos teritorijoje likti nė minute ilgiau nei nurodyta darbo sutartyje, kiekviename žingsnyje bus lydima ne pačių maloniausių žvilgsnių, Melisa kiek ramiau atsiduso. Bičiulės, panašu, nieko nė nenutuokė ar bent neketino apie tai užsiminti, ir blondinė, tikėdamasi pastarojo varianto, to nežinojimo visai nenorėjo pakeisti. Galbūt tą paslapties burbulą kada nors susprogdins pati, jau išėjusi iš darbo, atsitiktiniam nepažįstamajam naktį po žvaigždžių nusėtu dangaus skliautu ar netyčia susitikusi drauges, kai jau bus nurimusi, o galbūt visai niekada? Tai skambėjo visai neblogai. Bailės viltis.
  Bet dabar reikėjo susikaupti. Susikaupti ir išlaikyti tą šypseną, stengiantis, kad atrodytų nuoširdi. O kas galėtų būti naudingiau nei darymas to paties, ką ir kiti? Šyptelėjusi Kamilei ir atsakiusi, jog lova ir keksiukai tikriausiai buvo antroje planų vietoje, vadinasi, nors kiek prislietus prie pirmojo punkto, nieko baisaus pereiti prie antrojo, Melisa pagriebė arčiausiai savęs buvusį skanėstą iš lėkštutės. Valgant kalbėti nemandagu, tad blondinė lengviau atsipūtė gavusi galimybę pabūti tyliai ir nesukelti įtarimo. Juk to dabar norėjosi mažiausiai.
 – Taip, bet motyvacija didesnė, – baigusi keksiuką, atsakė šviesiaplaukė į pirmąją Rosemarie žodžių dalį. – Ak, kaip gaila, – lėtai purtydama galvą tarstelėjo. – Mokinių gaila, žinoma. Sėkmės tau su tais grakažkuo, tikiuosi tave dar kada nors išvysti gyvą ir mažų mažiausia apysveikę.
  Staiga prieš Melisą atsirado gėrimas dailioje krištolinėje taurėje. Žinoma, iš niekur nieko jis neišdygo, greičiausiai koks žavus padavėjas jį čia atnešė ta proga, jog minutinė laikrodžio rodyklė buvo jau visai arti laukiamiausios šio ilgo vakaro akimirkos, o išsiblaškiusi tamsiaakė nė neatkreipė dėmesio. Kirbtelėjo nemaloni mintis, kad mergina ir vėl netyčia padaugins ir ims elgtis netinkamai, bet... galbūt bala nematė, o ir niekas kitas nematys ir nepagalvos nieko labai blogo? Šiaip ar taip, nebūtų nei pirma, nei paskutinė, kuri Naujuosius metus pasitiko ne pačia blaiviausia galva. Ilgiau nebegalvodama, Melisa gurkštelėjo. Gėrimas buvo visai neblogas, turėjo pripažinti. Skanesnis nei anąsyk miške.
 – Man taip pat praverstų atsisakyti garbingos profesoriškos kėdės, – galiausiai pratarė stebėdama burbuliukus taurėje. – Grįžčiau mokytis, mat tikriausiai per anksti atsibeldžiau čia dėstyti; tau to netaikau, žinoma, – skubiai pridūrė žvilgtelėdama į Rosemarie. – Taip jau nutiko, Hannah, – apsimestinai kaltai šyptelėjo. – Taip, žinoma, tavo penktajai greičiausiai visai norisi draugės porininkės.
  Išgirdusi kolegės klausimą, vos nepaspringo. Taip, žinoma, įvyko šis tas įdomaus! Melisa pirmą kartą pasibučiavo. Tiksliau, buvo pabučiuota. Ir ne bet ko kito, o mokinės, ir ne bet kur, o Uždraustajame miške, iš kur ne tik turėjo klastuolę, ne ką jaunesnę už save, išvyti, bet ir konfiskuoti jos gėrimus. Tiesa, galima sakyti, kad blondinė sutrukdė mokinei išgerti visas jos atsineštas atsargas.
  Kaip tik tuo metu ateities būrimo profesorė buvo išgelbėta: virš baro kabantis didžiulis laikrodis užgrojo linksmą melodiją, o pažvelgus pro langą danguje pasirodė pirmieji fejerverkai.
  – Ak, jau, – stengėsi kuo linksmiau pranešti ir taip akivaizdžią žinią. Pačiupusi savo puspilnę taurę, kita ranka įsitvėrė Kamilės delno ir atsistojo. – Eime į lauką? Nebent jums pakanka ir paprasčiausio vaizdo pro stiklą.

[Alekas Argent]

Nykiai gūdi Londono gatvė skendo rūke. Danguje švietė daug dailių žvaigždučių, o kokčiai pilkos tirštumos masė degino kiekvieno praėjūno žabales. Šnerves pasiekdavo bjauri miesto kanalizacijos smarvė, tačiau iš pažiūros buvo ramu. Vienas kitas benamis šunelis slankiojo per tykūmą. Tuo tarpu Alekas Argent ramuma nepasižymėjo. Įsisupęs į juodą apsiaustą, o ant galvos užsimaukšlinęs platų gobtuvą, rymojo prie  apšarmojusio lango. Baigus sunkią profesoriaus naštą kišenėje voliojosi gelsvi skatikai. Puse jau trūko, mat užsitęsusios kasdieninės linksmybės baruose darė tam įtaką.
- Kažko norėsite? - per daug malonus balselis skverbėsi į ausis. Perdėtas malonumas vyriškiui nepatiko.
 Bukas idiotas, - net pamanė, tačiau akis pakėlė. Ryžosi kiaurąjį katilą pripildyti savo skardžiai metaliniu balsu.
- Alaus, - burbtelėjo, - ir dar
tekilos, - pridūrė keistuolis. Žodžiai sklido iš gobtuve paslėpto, tamsoje skendinčio veido. Padavėjo tai nenustebino, mat per savo sukauptą darbo patirtį matė įvairiausių ypatumų.
- Na tada prisėskite prie va to va kampuoto
stalo, - nerūpestingais rankų mostais mestelėjo
darbuotojas, - o jūsų užsakymą greit atnešiu, - kaip įprasta nutęsė.
Argent neištarė nė žodžio. Tik linktelėjo galva nuvinguriuodamas iki savo staliuko. Tiesą porinant jau buvo kiek išgėręs prieš tai, tad eiti sekėsi sunkiai. Kojos pynėsi, o užkliudyti stalai sukeldami raižų spygimą čiaužino per medines grindis. Galiausiai pasiekęs reikiamą vieta, pliumptelėjo į kėdę bei nusižiovavo.

[Sabrina von Sjuard]

   Atrodė, kad laikas nustojo paklusti pats sau. Trumpesnioji laikrodžio rodyklė, neseniai rodžiusi dvyliktą valandą dienos, kai šviesiai melsvame, kone baltame dangaus skliaute šypsojosi saulė ir leido pasidžiaugti paskutinėmis šiltomis vasaros dienomis, šoktelėjo iki devintos valandos, pranešančios, jog atslinko vakaras. Paskutiniesiems saulės spinduliams palytėjus žemę ir pradingus horizonte, dangų užėmė tamsa ir maži, šviečiantys taškeliai. Dėka priešpilnio ir dangų nusėjusių žvaigždžių, žemės neužliejo visiška tamsa. Be abejonės, nakties tamsumas sklaidė ir aukštai iškelti gatvių žibintai, nušviečiantys kiekvieną, kuris pakliūdavo į jų akiratį.
   Apie tai, kad gerokai vėlavo sugrįžti į namus, pranešė kažkur tolumoje aidintys laikrodžio dūžiai. Žvilgtelėjusi į žiobarišką laikrodį, esantį ant riešo, tyliai keiktelėjo. Neabejojo, kad Sorenas tikrai nepagirs, kad jo mažoji sesutė sugrįš į namus gerokai po sutarto laiko.
   Pirma ir paskutinė kelionė po Londoną...
   Galvoje nuskambėję žodžiai buvo tik iš dalies tiesa. Londone teko lankytis ne kartą, nors negalėjo pasigirti, kad skaičių buvo pametusi, tačiau matyti tuos pačius pastatus teko ne kartą. Ir vis dėl to klaidžioti vienai po milžinišką miestą buvo kažkas neįprasto ir naujo. Turbūt laimė ir nauji įspūdžiai privertė užsimiršti apie laiką.
   Stabtelėjusi viduryje šaligatvio rudaplaukė apsižvalgė. Daugelyje namų jau žiebėsi šviesos, už langų šmirinėjo tamsūs šešėliai, pranešantys, kad šeimininkai namuose. Paspoksojęs ilgiau galėjai nesunkiai pasakyti, ką šie veikė. Štai vieni, regis, gamino vakarienę, dviem aukštais žemiau vaikinas grojo pianinu, o priešais esančiame name tėtis su atžalomis leido laiką.
   O aš stoviu viduryje Londono ir neapsisprendžiu, ką turėčiau daryti...
   Kažkas viduje skubino sugrįžti į namus, tačiau aidu prie šio prisišliejo balsas, verčiantis numoti į tai ranka ir pasilikti.
   Kelias akimirkas paprasčiausiai stoviniavo negalėdama nuspręsti, tarsi būtų vos kelerių metų mergaitė ir niekaip neišsirinktų, kokio saldainio nori. Mintims nuklydus prie maisto, skrandis nepatenkintai sugurgė. Praleidusi visą dieną slampinėdama po Londono gatveles apie fiziologinius poreikius visai pamiršo.
   Tyliai atsidususi apsigręžė nužvelgdama visas šviečiančias iškabas. Už kelių pastatų puikavosi kavinė.
   Nieko nelaukdama mergina ėmė lėtai žingsniuoti šios link. Pusilgiai, rudi plaukai lengvai plaikstėsi už nugaros, o gintarinės akys alkanai žvelgė į kavinę. Netrukus nosį sukuteno įvairių patiekalų kvapas ir pilvas dar kartą sugurgė. Kiek suirzusiai rauktelėjusi antakius stabtelėjo ties kavinės durimis.
   Ant stiklinių durų vakaro tamsoje ir žibintų šviesoje atsispindėjo jos pačios atvaizdas. Gintarinės akys buvo laimingai pavargusios, tik ir telaukiančios, kada bus paslėptos po akių vokais ir matys tik akliną tamsą. Kūnas, regis, irgi to reikalavo, žinoma, skrandis tokio pagėdavimo nė girdėjęs nebuvo. Tik dabar Sabrina suprato, kokia alkana ji yra.
   Stumtelėjusi kavinės duris įžengė į vidų. Auksinių akių žvilgsnis paskubomis perbėgo per pataloje esančius žmones. Kavinė, deja, dideliu lankytojų skaičiumi pasigirti negalėjo. Čia sėdėjo vos keletas žmonių ir vienas iš jų patraukė jaunosios prancūzės dėmesį. Alkoholiu besisvaiginantis vyriškis atrodė kažkur matytas, tačiau nenorėdama supykdyti stebimos personos paprasčiausiai patraukė prie laisvo staliuko.
   

[Alekas Argent]

Pažadukas pažado laikėsi. Po kelių akimirkų kampuoto stalelio stalviršis atlikdamas savo paskirtį laikė du skysčio kupinus indus. Štai per statinėlės viršų perlipti gracingai bandė daili gintarinio alaus baltoji puta, o panašios paletės stiklinėje su cintrina, ne per įdomiausiai laiką leidžianti tekila tik ir laukė kol nutekės į skrandį pasislabinti su šiandienos pietų maisto likučiais. Pasibaigus alkoholio sukeltam linksmumui atrodo ir Alekas atrado vėlaus vakaro ramybę, tačiau atlapojamų durų sukeltas girgždelėjimas privertė kilstelėti apsunkusią galvą bei akimis nulydėti atėjusią rudaplaukę mergaitę.
Kiek jai? 14? 15? Ir štai jau atsivilko į kiaurią katilą pasigerti, - nuo savo minčių išleido tylų prunkštelėjimą Argent, tačiau greitai makaulę nuleido, mat rodos jautė, kad Sabrina taip pat įsistvyros žiobsoti į girtą profesorių. Kad girtas tai gėdos nejautė, tačiau seniai matydamas gražią mergiotę nė nepajautė, jog širdies pulsas padažnėjo, o alsavimas tapo gylesnis. Adrenalino ir aistros poveikis priminė dar prieš porą valandų atjungtas protingas smegenų dalelias. Vėl pasijungė durno Aleko rėžimas, o šio pasekmėje stverdamas tekilą vyras ryžtingai nusliukino iki rudaplaukės. Rankas vangiai užmetė ant šios laibų petukų suspausdamas. Vieną leteną ten ir paliko, bet su kita nukeliavo už maikutės lėtai braukdamas per nugarą.
- Nešauk, - dar įspėdamas mergiūkštę su smiliumi brūkštelėjo per stuburo iškilimą. Romantiškumu niekada nepasižymėjo, bet nenorėdamas išgąsdinti atėjūnės rinkosi tą banalių filmų priėjimą. Visgi manė, kad šiandien pasitenkins.

[Sabrina von Sjuard]

   Žinojo, kad žiobarų maistas nenumalšins to alkio, kurį jautė. Ji buvo alkana. Kūnas reikalavo kraujo, tačiau čia, Londone, mergina jo neturėjo ir tai kėlė baimę. Užvaldyta alkio ji galėjo prarasti kontrolę ir pulti pirmą pasitaikiusį praeivį, dėl ko vėliau be galo gailėtųsi ir nekęstų savęs visą likusį gyvenimą, o šis, regis, žadėjo ištisus šimtmečius, taigi teks pasitenkinti žiobarų maistu ir bent trumpam leisti skrandžiui užsiimti, kuo nors kitu, o ne kraujo reikalavimu.
   Nekantriai dairydamasi į už baro stovinčią barmenę, besidarbuojančią kartu su kolega, suirzusi pasimuistė. Baiminosi, jog alkis gali nugalėti, nors, tiesa sakant, nejautė to, ką teko pajusti tuomet, kai imi netekti savo kūno kontrolės.
   Kelis kartus giliai įkvėpusi pabandė nurimti. Netrukus klausą pasiekė už nugaros aidintys žingsniai. Pamaniusi, jog kažkuris lankytojas paprasčiausiai jau pasimėgavo gana slogia kavinės atmosfera, nė nežvilgtelėjo į šį, kol šio ranka neatsidūrė ant jos peties. Krūptelėjusi mergina susigūžė. Akimirką į galvą šovė mintis, jog kažkas išsiaiškino, kad ji burtininkė ir ne gana to - vampyrė, tačiau šias mintis tuoj pat nustūmė į giliausius savo minčių kampelius. Ji nė neturėjo burtų lazdelės, jokio magiško daikto, kuris įrodytų apie burtininkų pasaulį, išskyrus paprastą pieštuką, paverstą nešykle.
   Vyriškio delnui lėtai slystant nugaros oda, visas kūnas įsitempė. Nė pati to nejausdama auksakė įsitempė, kaip styga. Oda pašiurpo nuo vėsaus delno. Atrodė, kad oras kavinėje atvėso bent dešimčia laipsnių.
   Kelis kartus trūkčiojamai įkvėpė. Buvo sunku kvėpuoti. Nerimas, baimė, įtampa sukaustė kūną. Atrodė, jog net sumirksėti prireiktų labai daug pastangų.
   Išgirdusi komandą tik lėtai linktelėjo. Jautė, kaip vyriškas perbraukė pirštu per nugaros odą. Tai erzino. Erzino labiau nei tai, jog ji buvo alkana ir negalėjo gauti kraujo tuoj pat. Sukaustyta baimės mergina paprasčiausiai sėdėjo, neįstengė nė krustelėti.