0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Tik Edgar'as spėjo ištiesti ranką ir vėlei gavo smūgį šonan. Stipresnį nei prieš tai. Nustumtas pračiuožė oru ir atsidūrė vos per porą metrų nuo tribūnų. Klastuolius palaikantiems tai buvo smagus reginys, o grifams sukėlė pykčio bangą. Nepaisant buvimo taip arti šėlstančių aistruolių, šįsyk jau jie nelabai pasiekė gaudytojo ausis. Per daug buvo susikoncentravęs į visą žaidimą.
Dabar jau nemenkai pyktelėjo ant varžovų antrakursės. Gal ir metė kandžią repliką, tačiau nesitikėjo, kad ir toliau bus taip agresyviai taranuojamas. Gal jau pakaks?! mintyse klausė žvelgdamas į po tribūnomis skrendantį mergeliuką ir netrukus pats pasileido jos įkandin. Kaip Morgana nardė tarp kuolų, remiančių tam tikras platformas, taip ir Jeffter'is darė lygiai tą patį. Tik vieno jis nedarė. Nesitrenkė į rąstigalį. Mergaitė buvo pakankamai atitolusi nuo trumpaplaukio, jog šis sugebėtų laiku pamatyti, ją įsirėžiančią į medinę atramą, kuri savo ruožtu pristabdė klastuolę. Ji visiškai nesustojo. Kaip niekur nieko skrido toliau, bet to pakako septyniolikmečiui, kad privytų, savotišku muštuku, tapusią gaudytoją.
Kai abu šmaukšto persekiotojai išnėrė iš vietos, kur reikėjo manevruoti įvairiausiais zigzagais, spustelėjo šluotą stipriau ir ėmė lėkti raudonplaukei pro šoną. Atsisukęs į ją papurtė galvą į šonus, taip išreikšdamas nepasitenkinimą jos veiksmais ir nelabai švariu žaidimu. Ką?! piktą veido išraiška per sekundė pakeitė išgąstingos ir akys, kurios lipo grifui ant kaktos. Prieš pat jo nosį mažylė ištiesė ranką, kurią nuo šmaukšto skyrė maksimaliai pora centimetrų. Negaliu to leisti! tarsi spirtelėjęs sau per užpakalį šovė skersai prieš Morganą. Taip arti pramovė, jog jei būtų skridęs kiek liečiau arba antrakursė kiek greičiau, tai būtų įvykęs tikrai skaudus susidūrimas ir kažin ar būtų išvengta kritimų nuo šluotų. Bet būtų, jeigu būtų. Dabar vaikinas nulėkęs buvo kiton pusė. Pralėkdamas jis tiesė ranką, kurią dabar laikė sugniaužęs į kumštį. Pralėkdamas turėjo du tikslus: pirma - bandyti nugvelbti šmaukštą, antra - nesėkmės atveju, bent jį atitolinti nuo tiesioginės savo oponentės.
Sukdamas ratu aplink stadioną truputėli atgniaužė kumštį, atsukdamas delną prieš save. Akys nušvito. Veide įsitvieskė šypsena.
- Pagavau,- sukuždėjo,- Pagavau!- antrą kartą jau visu balsu suklikęs iškėlė ranką į viršų su joje esančiu aukso šmaukštu ir pakilo į viršų ties lankų lygiu. Džiaugsmingai skriejant aplink stadioną pagaliau girdėjo vėl ošiančią grifų palaikymo komandą. Čia pat teisėjai paskelbus rungtynių pabaigą ir rezultatą, Edgar'as dar labiau apsidžiaugė, nes sužinojo, kad ir komandos puolėjos atliko savo darbą pelnydamos taškų. Dabar kaip tik link jų ir skrido.
- Su pergale!- sveikino jas. Atrodo, pastarosios buvo berengiančios dar vieną ataką, nes pas Claudie rankose dar tebetupėjo kritlis. Praskriejo ir pro komandos atmušėją su gynėju, kuriuos taip pat sveikino su laimėjimu.
Padžiūgavus ore, teko leistis žemėn. Gražinęs aukso gabalėlį, šiandieną išplėšusį svarbią pergalę, jį atidavė savo draugei, profesorei Rose, kuri teisėjavo šios dienos rungtynėms. Tuomet sulaukęs nusileidžiančios priešininkų kapitonės iš tiesė jai ranką.
- Buvo geros rungtynės. Turite nuostabią gaudytoją, tad ateityje, nuskinsite didelių pasiekimų. O gal net ir šiame čempionate,- nuoširdžiai išsakęs ką norėjo, septintakursis, kedenamu vėjo apsiaustu, patraukė persirengimo kambario link, kur planavo dar pasidžiaugti su savo komandos draugais.

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Karštus Ashley maldavimus nutraukė per visą stadioną nuaidėję šūkavimai. Šįkart jie buvo ne tokie kaip visada.. Ne, tikrai ne tokie.. Todėl mažoji kvidičininkė apsidairė lyg ieškodama tokių garsių aplodismentų priežasties. Nejaugi sugautas šmaukštas.. Neeee, bet kas jeigu.. Ir štai, tolumoje sušmėžavo grifų prefekto figūrėlė. Rankoje jis laikė tą auksiniais sparneliais plazdantį mažylį, todėl kaštoninių plaukų savininkė išvertė akis, bei pamiršo savo atmušimą, muštuką, Morganą.. Taip, grifai laimėjo! Atsipeikėjusi strazdanė nieko nelaukė ir nuskriejo pas komandos narius. Ši kabojo ore tarytum pabučiuota. Tikriausiai dėl to, nes savo galvikėje jau suko dar vieną pamišėlišką mintį. Ot dabar tai laikykis klastuole. Tavęs laukia dar vienas grifut grifiškiausias antpuolis. Tiksliau tavo nervų laukia.. Na, gal taip ir negražu, tačiau jau atleiskite, bet Ashley nepraleis galimybės pasikandžioti. Ji nužvelgė visus veidus ir susirado reikiamą. Velnioniškų akelių savininkė priskrido prie pykčiu verdančios klastuolių atmušėjos. Ši persimetė lazdą į kairę ranką, o tada įsmeigė žvilgsnį į Andromedą.
- Puikus žaidimas, - kilstelėjo antakius ir tikrai neslėpė šypsenos, bei pašaipos balse. - Matyt šiandien klastuoliam laimė nesišypso, - sučiaupė lūpas, o tada tęsė. - Bet ech.. Ką čia bepridarysi. Tikriausiai treniruočių trūkumas, - su dirbtinu apmaudu atsiduso. - Gal kitą kart. Tai yra, kitais metais. Arba dar kitais, - vėlgi nusisuko nuo oponentės. - Ir tiesa, sėkmės varžantis su Švilpyne. Jos tikrai prireiks, - dar prieš nutolstant šūktelėjo antrakursė, o tada grįžo prie savo komandos narių.
Ši vos tramdydama juoką, pakelta galva išdidžiai žvelgė į teisėjai atiduotą aukso šmaukštą. Va taip jum ir reikia.
P. S.I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Niekam taip ir nesuspėjus priskristi šalia, Claudie pagavo kritlį ir žaliaakė jau laukte nesulaukė kol bendrakursė aikštės kolegė bandys laimę prieš jaunutę klastuolių gynėją. Tačiau publika tarsi pašėlo. Dažniausiai tai įvykdavo, kai kas nors nudribdavo nuo šluotos nuspirtas muštuko arba kuris nors iš gaudytojų pagaudavo šmaukštą ir labai tikėtina nulemdavo rungtynių baigtį.
Baisu buvo atsisukti į kitą aikštės pusę ir pažiūrėti kas vyksta, tačiau šis įvykis buvo neišvengiamas. Nežinojo kas būtų baisiau, komandos nario trauma ar pralaimėtos jau pačios pirmosios rungtynės jos sportinėje karjeroje. Užmerktomis akimis atgręžė šluotą į kitą pusę ir tik po geros minutės atsimerkė.
Ir tikrai smarkiai atsikvėpė. Edgaras, grifų prefektas ir gaudytojas laikė rankoje patį svarbiausią kamuoliuką žaidime - aukso šmaukštą.
Rungtynės buvo baigtos, nebereikėjo jaudintis, kad pridarys daug klaidų, juolab pavyko ir kritlį švystelėti į lankus. Pasidžiaugęs su gausia publika prefektas priskrido ir prie klastuolių lankų besispraudžiančių puolėjų, parodydamas blizgų kamuolėlį ir sveikindamas komandą. Klarė nieko nesakė tik šypsojosi, to šiandien pakako. Grifų šypsenos buvo geriausias pergalės prizas.
Nieko nelaukdama kartu su kitais žaidėjais leidosi žemyn. Matė, kaip draugai dėkojo klastuoliams už varžybas, tačiau pati, po negražių komentarų rungtynių metu nebesiruošė nieko sakyti. Neties rankos nė vienam klastuoliui, kol niekas iš jų taikiai neprieis prie aukštaūgės, o tokiu įvykio tikimybė buvo mažesnė nei lietus šią saulėtą dieną.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1177
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
   Kai tik Fasiras von Sjuardas mažumėlę atsipalaidavo, priešininkų puolėjai pasuko tiesiai link jo. ,,Eh..." - mintyse atsiduso ir neskubriai pasiruošė puolimui - ištiesino nugarą, pasitaisė apykaklę, pirštines, pasiruošė išskėsti rankas ir dėmesį sutelkė į kritlį. ,,Kiek ten metrų aš galiu nutolti nuo lankų?" - pasuko galvą Fasiras, šluotą lyg žirgą pavarydamas tai toliau, tai arčiau. Momentą suabejojo, ar ši, kaip ir jis, nekantrauja. Klastuolė buvo jau per pusę aikštės nuo vartų, kai atliko perdavimą ir - ŪŪŪŪŽT! - kamuolį ore pačiupo ir nunešė grifų puolėja Klarė. Fasiras staigiai kilstelėjo kumštį aukštyn ir tyliai sušnabždėjo ,,jė", jausdamas keistą apmaudą, kad vėl liko nuošaly, nereikalingas komandai. Nors jo nereikalingumas šįsyk komandos sėkmę veikė teigiamai - jokiam klastuoliui nė ir nepavyko priartėti prie lankų ir Fasirui neteko patirti nesugavimo nesėkmės ar sugavimo laimės.
   Von Sjuardas budriai stebėjo vėl nuo jo į kitą aikštės galą tolstantį kritlį, o tada atkreipė dėmesį į klastuolę ir grifą, besivejančius Aukso Šmaukštą. Pyktelėjo, kai klastuolė šlykščiai nesąžiningai rėžėsi į grifų prefektą, bet čia pati turbūt pats Odinas įsikišo ir ją nubaudė - šmaukštas plazdėjo Edgaro Jeffter'io rankose. ,,Na, va, dabar jis turės įdomų suvenyrą..." - lyg ir pajuokauti, pakeliant sau nuotaiką, pabandė Fasas - Gynėjas, taip ir neatnešęs Grifų Gūžtai naudos.
   Fasiras žvilgtelėjo į Claudie, pasisukusią į jo pusę, sutiko ir linktelėjo ir Edgarą, sveikinantį savo komandą. Nusprendęs kapitoną su pergale pasveikinti ant, žemės, Fasiras vogčiomis darsyk žvilgtelėjo į Claudie ir šį tą sugalvojo.
   Vaikinas ore atliko staigų atbulinį kūlverstį, o tada žaibiškai smigo į žemę beveik statmenai. Likus dviem ar trim metrams iki žemės, grifiuko šluota sustojo, o jis pats slystelėjo nuo šluotos lyg krisdamas ir pakibo, laikydamasis už šluotkočio tik viena ranka. Tuomet šluota lėtai, lyg slysdama nuo kalniuko, nuslydo oru žemyn ir Fasiras atsistojo ant tvirtos žemės.
   - Sveikinu, gerai pasirodei, - priėjęs paspaudė prefektui ranką. ,,Kai į tave trenkės Morgana, galvojau, kad jau ne kažką mums, bet čia netikėtai sugavai..." - šyptelėjo mintyse, apie minėtą klastuolę pagalvodamas kažką nelabai doro ir grifiško. Bet buvo per daug introvertas išsakyti šias mintis garsiai, tad apsiėjo su trumpu pasveikinimu. Akimis susirado Claudie, dar ištiesė ranką priešininkų gynėjai, kuriai šiandien sekėsi mažiau. Pastebėjo, kad grifų kapitonas draugiškai vaikšto tarp priešininkų, tačiau šiandien bene labiausiai nusipelniusi grifų puolėja į priešininkus piktai spokso. Kažkodėl von Sjuardas vėl atsiduso.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
 Claudusia jautė kritlį savo rankose, jau skrido link lankų, bet krūptelėjo išgirdus teisėjos švilpuką. Šaižus garas pasiekė ausis ir mokinė atsisuko link teisėjos. Supratę, kas nutiko, mokiniai ėmė skanduoti koledžo pavadinimą. Grifų Gūžta... Minėtojo koledžo kvidičininkė pamatė Edgarą su aukso gabalėliu rankoje. Jos veidą papuošė šypsena, o tada pajuto didžiulį norą ką nors nuveikti. Energijos pliūpsnį. Ketvirtakursė išmetė kritlį aukštai aukštai ir suraičiusi ore kilpą, jį pagavo. Šį kartą jau lėtai, neskubėdama ir leisdama šluotai pailsėti kirpo orą. Vėjas rodos po truputį rimo, lyg suprasdamas akimirkos svarbą. Likus keliems metrams iki žemės, ji gerai matė kvidičininkus. Nusileido keliais metrais toliau ir nulipus nuo šluotos nužingsniavo kiek aptirpusiomis kojomis link teisėjos. Grifė atidavė kritlį ir vos matomai linktelėjo. Tada grįžo prie grifų, kurie rodos su klastuoliais spėjo susirieti. Piktokos replikos gal ir būtų ją sudominusios, bet tik ne dabar. Keista, bet džiaugėsi tyliai. Pati kiek graužė save dėl galimybės prisidėti daugiau prie komandos, bet pačios rungtynės buvo gan trumpos. Žinoma, kuo daugiau pasižymėsi, tuo daugiau garbės ir pasveikinimų turėsi. Bet ir atsakomybės. Sunku pripažinti, bet jai buvo kiek gaila klastuolių. Gaudytoja nespėjo sugauti šmaukšto, puolėjos neįmetė kritlio. Spaudimas ir savęs nuvertinimas turbūt turėtų būt milžiniškas. Ne, ji nepakeitė nuomonės apie klastūnus, bet bandė prisiminti saviškius grifus. Edgaras sugavo šmaukštą, Tonks (taip, ją ir mintyse vadindavo pavarde) muštukus leido stulbinamai sėkmingai, Klarė įmetė kritlį, aš penkta koja, o ... Akys bėgiojo ieškodamos gynėjo. Bet jo ieškot nereikėjo. Statmenai į žemę skrendantis grifas neliko nepastebėtas. Nusileidęs von Sjuardas paspaudė ranką klastuolių gynėjai ir Clau nutipeno link pirmosios klastuolių puolėjos Amikos. Jai paspaudė ranką. Kadangi Klarė neatrodė nusiteikusi draugiškai (na,atrodo kad daug kas spėjo susirieti), paspaudė ranką ir Mariai. Kažkaip visas šitas mane aplenkė.
 Klastuoliai mokinei nebuvo nei šilta, nei šalta, o stovėti ir žiūrėt kaip kiti varsto vieni kitus piktais žvilgsniais ir žodžiais nelabai troško. Atmosfera buvo neigiama. Palaikančių grifų džiūgavimas po truputį tilo ir trūko nedaug, kad Amnetos šypsena dingtų, tad bandė suktis iš padėties. Abejo ar ką nors trurėtų pasakyti prefektui, o Tonks ir Klarė atrodė kiek užrietusios nosis, tad lyg abejodama savo veiksmais, tamsiaplaukė nuėjo ir atsistojo prie Fasiro. Pamačiusi jo šypseną taipogi kiek plačiau šyptelėjo.
 -Man visas šitas nelabai patinka,- gan tyliai pasakė savo nuomonę.- Tiksinčios bombos.
 Gal palyginimas ir nebuvo pats geriausias, bet Clau nesugalvojo nieko geriau. Kadangi pamatė einantį į persirengimo kambarį prefektą, iš aikštės patraukė ir ji.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Claudie Amneta »
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler