[Rosemarie Mortimer]

Rudeniui perkopus į antrąją pusę, kartu su juo į Hogvartsą pagaliau atklydo ir kvidičo čempionatas. Pirmasis lapkričio šeštadienis, kuomet savo šluotas ruošėsi suremti Grifų Gūžta su Klastūnynu, iš pirmo žvilgsnio pasitaikė kaip reta nerudeniškas ir be galo gražus, tačiau šaltas. Nors saulė atkakliai spigino nedengiama nė menkiausio debesėlio, tačiau ne tik kad nešildė, bet dar ir galėjo įvaryti nemenką galvos skausmą dėl akinančio ryškumo. Jei sėdėtum tarp saugių pilies sienų bei žvelgtum laukan tik pro langą, greičiausiai vaizdas gerokai suklaidintų, mat tikrovė buvo kiek kitokia. Tuos, kuriuos iš šiltos užuoglaudos išviliojo kaip tik šis apgaulingas peizažas arba numatytos kvidičo rungtynės, tuojau pat pagaudavo ne toks jau ir silpnas, gūsingas vėjas, pinantis apsiaustų skvernus aplink kojas bei, regis, tik ir laukiantis, kol kuris nors nusivers.
Rosemarie, apsupta kaip tik šio, vietoje nenustygstančio vėjo, stovėjo vidury aikštės įsispyrusi kojomis į smėlingą jos pagrindą bei vienoje rankoje spausdama šluotą. Akis nevalingai markstė stengdamasi apsaugoti nuo ryškios šviesos, tačiau vargiai ar pavyko, mat po ištisas savaites trukusių liūčių giedras ryto dangus buvo tikra kančia jos akims. Nors, iš tiesų, jai tai koks skirtumas; galbūt tik praleis smulkesnes pražangas, bet va žaidėjams tikriausiai nestiprus lietus būtų patikęs gerokai labiau.
Abiem komandom susirinkus abipus jos, įdėmiai visus nužvelgė. Kapitonams priėjus paspausti vienas kitam rankos, Rose netemdama gumos, trumpai, tačiau pakankamai garsiai, jog nei vienas nepraleistų pro ausis, ištarė:
- Šiandieną nenorėčiau išvysti jokių suktų fokusų ir apskritai tikiuosi sąžiningo bei gražaus žaidimo. O dabar, visi ant šluotų!
Stadione nuaidėjo šaižus švilpuko garsas, vienuolika šluotų šovė aukštyn, o kažkur tarp jų negailestingai praūžė muštukai. Kamuoliai buvo paleisti ir žaidimas prasidėjo.
Grifų Gūžta

Kapitonas: Edgar Jeffter

Gaudytojas: Edgar Jeffter
Gynėjas: Fasiras von Sjuardas
Atmušėjas: Ashley Tonks
Puolėjai: Claudie Amneta, Klarė Konė Karter


Klastūnynas

Kapitonas: Maria Blackwood

Gaudytojas: Morgana Buterfield
Gynėjas: Ieva Cherry
Atmušėjas: Andromeda Žvyniuotoji
Puolėjai: Amika Bela Lordess, Maria Blackwood

Jei teisėjas kauliuku išridena 1-3 akis, kritlis atitenka Klastūnynui, 4-6 akis – Grifų Gūžtai.
Kauliuko rezultatas: 3; žaidimą pradeda Klastūnynas, kritliui patekus į jų rankas.

[Neptunica Ameshville]

Šaltokas vėjelis pūstelėjo klastuolei į veidą. Kaip ne kaip Lapkričio pradžia. Penktakursė šiek tiek jaudinosi. Šiemet Kvidičo čempionatas ir šiandien jie žaidžia prieš Grifų Gūžtą. Taip pat šios rungtynės buvo pirmos penktakursei. Maža to, kad žaidžiu pirmą kartą, tai dar ir kapitonė esu pagalvojo mergina, tačiau ji džiaugėsi turėdama tokią poziciją. Penktakursė įžengė į stadioną su savo komanda. Priešais matė grifus. Jautė kaip jaudinasi jos komandos nariai ir padrąsinamai jiems šyptelėjo. Ji tiki, kad Klastūnynas gali šiemet laimėti. Juk viskas įmanoma, jeigu tuo tiki. Sustojo visai netoli teisėjos. Saulė labai spigino akis, tačiau klastuoliams tai nerūpėjo. Jie greit priprato prie tokio oro. Pajutusi teisėjos žvilgsnį mergina suprato, kad tuoj viskas prasidės. Paspaudusi Edgarui Jeffter'iui ranką ir išgirdusi švilpuko garsą, Maria atsisėdo ant šluotos ir patikrinusi ar kitos klastuolės jau ant šluotų, nėrė į dangų. Blackwood sugavo kritlį, kurį metė teisėja. Šiandien žaidimą pradeda klastuoliai. Šaunu. Mergina drąsiai nėrė link varžovų lankų, tačiau kelią jai pastojo grifų gynėjas. Klastūnyno globotinė nepasimetė ir pamačiusi netoliese Amiką, metė kritlį jai. Tikiuosi, kad ji pagaus.

[Perdavimas Amikai: 1;3;5;6]

[Edgar Jeffter]

Saulės spinduliai negebėjo padaryti šalto rudens ryto šiltesniu. Todėl Edgar'as įsmuko į šiltą kvidičui skirtą megztinį ir dar apsivijo apsiaustu, o ranką, kuri įprastai būna be pirštinės, šįsyk paslėpė irgi. Tik jai naudojo visai kitokią pirštinę nei savo nukentėjusiai rankai. Šioji nebuvo tokia aptemta ir ji buvo odinė. Kai atrodo su savo apranga susitvarkė, čiupo už šluotos ir patraukė kvidičo stadiono link, kur turėjo prasidėti pirmosios jo gyvenime kvidičo rungtynės prieš Klastūnyno komandą.
Artėjant prie stadiono buvo girdėti jau sklindantys šūksniai ir skanduotės iš jo. Septintakursiui užgniaužė kvapą. Širdis ėmė spurdėti ir jautėsi lyg naujai atgimęs. Naujai atgimęs todėl, nes seniai taip nesijautė. Visos pastarosios emocijos buvo neigiamos su savigraužos prieskoniu, bet dabar buvo kitaip. Edgar'as jautėsi vėl gerai. Galvoje besisukančios mintys apie kvidičą ir artėjantį mačą tarsi pravalė galvą nuo blogųjų ir bent šią akimirką prieš jas pastatė plieno sieną.
Dar keli žingsniai ir grifų prefektas pasiekė stadioną.
- Sveiki!- ryžtingai pasisveikino su komandos draugais lūkuriuojančiais prie įėjimo į stadioną. Rimtu veidu nužvelgęs saviškius linktelėjo jiems galva sumirksėdamas akimis, tarsi norėdamas pasakyti, jog viskas bus gerai, ir kad norint pasiekti gerų rezultatų rungtynėse, tereikia išlikti susikaupusiems. Tuomet nieko nelaukdamas žengė paskui šios dienos teisėją į aikštę. Iškart apžergęs savo šluotą atsispyrė nuo žemės ir visu greičiu apskriejo ratą aplink stadioną ir stojo ore. Dabar užgniaužė kvapą dar labiau. Savo koledžo sirgalių šūkaliavimai vertė šiurpti kūną. Pagaliau pagaliau po ilgo laiko net ir lengva šypsenėlė atsirado gaudytojo veide. Pagaliau jis įgyvendino savo svajonę - tapti gaudytoju. Apie tai galvodamas varvindavo seilę nuo pat pirmo kurso ir tik po šešerių metų ji išsipildė. Prie to didelio džiugesio prisidėjo ir žiupsnelis kartėlio, nes tai bus pirmasis ir paskutinysis čempionatas. Bent jau Hogvartso turnyre. Gaila buvo, jog neturėjo galimybės pasireikšti anksčiau. Kaip sakoma yra kaip yra ir nėra ko gailėtis. Reikia džiaugtis šia akimirką ir stengtis ją padaryti kuo nuostabesne.
Jau sugūžėjus į aikštę visiems dalyviams, grifų komandos kapitonas nusileido ant žemės, šalia teisėjos ir varžovų komandos kapitonės. Paspaudęs rankas tiek už rungtynes atsakingam asmeniui, tiek penktakursei, nieko nelaukdamas vėl šovė į padanges. Čia pat arbitras davė rungtynių startą. Visi šovė pagal pozicijas atlikinėti, tai kas jiems priklauso. Jeffter'is kantriai liko kyboti vietoje ir akylai skanavo aikštės plotą. Nagi, susiimk! save ragino, nes atrodo jaudulys ėmė viršų ir tai trukdė kiek koncentruotis. Beraminant save, tartum žaibas iš giedro dangaus, prieš patį gaudytoją, išdygo aukso šmaukštas, kuris lėkė tiesiai į jį. Atrodo, kai jau ranka jį buvo galima tiesiog pačiupti, juodaplaukis tai ir pabandė padaryti, bet vikruolis nebūtų vikruoliu, jei nebūtų spėjęs staigiai pradėti traukti atgalios. Matydamas savo pagrindinį tikslą Edgar'as leidosi paskui jį. Artėjo greitai, bet vos tik priartėjo šmaukštas šovė devyniasdešimties laipsnių kampu į viršų. Grifas nedelsiant užkirto šluotą ją stabdydamas ir užvertė galvą.
- Velnias!- mažiausio žaidimo kamuoliuko nebuvo matyti, todėl ėmė dairytis aplinkui.

[Bando pastebėti šmaukštą: 1]

[Klarė Konė Karter]

Išėjus iš pilies ruoštis pirmosioms sezono rungtynėms pasitiko akies obuolius iš ertmių išmušantis saulės tvieskimas. Saloje tokios dienos išvis buvo retos, tačiau dar retesnės jos buvo gilų rudenį. Apie metų laiką galėjai suprasti tik iš vėjo, šis vien nešant šluotą nešė šiek tiek pietų pusėn, tai pateisino, jog vėjas buvo toks šaltas. Rūgštele, šiaurinis.
Pirmosios ketvirtakursės rungtynės kėlė jaudulį. Šis nebuvo geras, kaip sutinkat seniai matytą draugą, o vertė gūžtis kamputyje ir raminti skrandį, kad šis, nebenorėdamas priklausyti kūnui, neiššoktų lauk šokdamas čečiotką. Tarp Grifų Gūžtos žaidėjų tvyrojo gera atmosfera, bent tai stiprino žaliaakės pasitikėjimą savimi.
Prieš kelis metus nieko apie magiją nenutuokiančiai ilgaplaukei šiandien teko svarbus vaidmuo. Visą gyvenimą ji žavėjosi sportu. Tiesa žiobarišku, bet tai nekeitė pačios sporto prasmės ir visą kūną užvedančio azarto.
Pirmą kartą Klarė žygiavo apželdinta aikšte kai jos tribūnose buvo tiek daug žmonių. Jausmas buvo prieštaringas nuo gero jausmo, kad tarp nemažo kiekio visai sportiškų mokinių būtent ji turėjo šansą komandą vesti taurės link, iki vemt verčiančio viesulo, jaukiančio laibos mergaitės skrandį.
Nuaidėjo teisėjos švilpukas, pranešantis apie rungtynių pradžią. Kaštonplaukė vos neprispaudė kasos įsivijusios aplink šluotos kotą dar nervingai makaluojantis užkulisiuose. Todėl keliomis sekundėmis vėliau pakilo į orą.
Nors ir siaubingai jaudinosi kritliui atitekus klastuoliams, puolėja Karter nesnaudė. Palenkusi sporto partnerę, prie plaukų spalva derančią šluotą, nėrė link grifų ginamų lankų skridusią, kursu vyresnę blondinę.
Daug laiko ji praleido jaudindamasi dėl būsimo žiūrovų palaikymo per rungtynes. Tai atrodė, turėtų blaškyti, tačiau per vėjo švilpimą adrenalino užlietose ausyse šurmulio beveik nebuvo girdėti. Jis neblaškė vėjo nugairinto veido.
Klastūnyno puolėja užginta į kampą metė kritlį netoliese esančiai merginai akį rėžiančios spalvos plaukais. Na, bent ją bus lengva pastebėti. Vydamasi kamuolį mintis gynė Klarė. Kadangi kritlis lėkė gana tiksliai, puolėja spaudė šluotą taip smarkiai, jog netruko pabalti smulkūs krumpliai ir iššokti tikrai pagal išvaizdą visai simpatiškai mergaitei nedarančios ryškios venos. Prilėkusi prie kamuolio žaliaakė atleido jau baigiančias užtirpti rankas nuo šluotkočio ir bandė sugauti skriejantį kritlį.

[Bando perimti kritlį perdavimo metu:5;6]

[Morgana Buterfield]

  Kad ir koks šiltas oras atrodė už lango, jis buvo apgaulingas. Morgana tai pajuto savo kailiu - kaulus stingdantį vėją ir saulę, kuri rodos išdegins akis, o kad būtų lengviau sugauti šmaukštą ji užsidėjo odines puspirštines, raudonus plaukus susipynė į dvi storas kasas. Susiruošus raudonplaukė dar kartą perbraukė rankomis per varžybų aprangą ir pačiupusi šluotą išlėkė kvidičo stadiono link. Tai buvo pirmosios jos varžybos gyvenime, klastuolė virpėjo,  ne dėl to, kad pūtė šaltas vėjas, o dėl to, kad ji jaudinosi. Velniškai bijojo susimauti.
  Skanduotės ir klegesys iš kvidičo  stadiono girdėjosi iš tolo, tas dar labiau varė ją iš proto. Atrodo pradėjo trūkti oro, o širdis nusirito į kulnus kai ji pastebėjo visą minią klastuolių, grifų, varnių ir švilpių. Galva kiek sukosi, bet antrakursė jautėsi nuostabiai. Kitą akimirką atrodė, kad visa baimė ir jaudulys dingo, ji žengė savo komandos link iškėlusi galvą ir pasididžiuodama, išmetusi iš galvos visas baimes.
  Jos vaikiškame veide šypsena spindėjo nuo ausies iki ausies, o akys raibo nuo spalvų margumo. Ji linktelėjo kelioms pažystamoms merginoms iš komandos ir atsistojo pačiame gale. Netrukus visi nutilo kai pasirodė teisėja Rosemarie. Jai pasakius kalbą ir abiejų komandų vadams paspaudus ranką Morgana pirmoji šovė į viršų.
  Varžybas pradeda klastuoliai, vienas taškas jų naudai. Raudonplaukė pažvelgė į grifų gaudytoją ir kapitoną, septintakursį Edgar, vaikinas atrodė susikoncentravęs į šmaukšto ieškojimą. Tą patį padarė ir Morgana.

[Bando pastebėti šmaukštą: 4]

[Andromeda Fomalhaut]

  Andromeda buvo pakilios nuotaikos vos tik atsikėlė. Pirmosios kvidičo varžybos! Jos gniaužė kvapą pirmakursei klastuolei, o širdis atrodė iššoks kiekvieną akimirką kai ji apie jas pagalvoja. Juodaplaukė nejautė nė trupučio baimės, anaiptol mergiotė buvo judri kaip niekad, pasiruošusi atmušinėti į muštukus, arba gauti nuo jų į kaulus.
  Pirmakursė apsivilkusi šiltą varžybų megztinį ir susirišusi tamsius plaukus į uodegą pagriebė šluotą, bet greitai šioji išsprūdo iš rankų.
–Ak, rupūs miltai.– mergaitė kiek pyktelėjo ir greitai pačiupo šluotą.
  Šioji buvo kokių dviejų metrų ir gana sunki, tokiai kaip Andromeda, bet mergaitė ją puikiai valdė. Andromeda mokėjo puikiai manevruoti su šluota. Juodaplaukė išlėkė iš Hogvartso pakeldama visas neišvalytas dulkes, taip, taip ji nuskrido per visus koridorius, nors tai ir buvo draudžiama, tačiau jokių mokytojų nesimatė, todėl kodėl gi ne?
  Raganiukei pasiekus kvidičo stadioną ji sustojo prie įėjimo, ji jau matė savo komandos narius, kurie matyt jos vienintelės ir laukė. Juodaplaukė giliai įkvėpė ir įskrido į aikštę. Priskridus prie savo komandos narių ji nerangiai nulipo nuo šluotos ir atsistojo vidury.
  Nuobodžiai atklausiusi teisėjos kalbą ir palaukusi kol kapitonai sukirs rankomis ji gana lėtai pakilo į viršų. Šaižus švilpuko garsas ją kiek išmušė iš vėžių, bet ji greitai vėl pradėjo žvalgytis muštuko. Šie jau buvo paleisti į orą ir Andromeda kol kas tik sekė vieną iš jų akimis. Kitą akimirką klastuolių komandos atmušėja pastebėjo kitą muštuką lekiantį jos link, todėl suėmus lazdą taip stipriai, kad pabalo krumpliai ir iššoko kelios venos, iš visų jėgų smogė į jį, vos tik jam spėjus priartėti.


[Atmušimas bet kur į aplinką: 1; 3; 6;]

[Claudie Amneta]

Kvidičas!
Šis žodis skambėjo visą rytą. Tiek didžiojoje salėje, tiek koledžų bendruosiuose kambariuose. Neramūs žvilgčiojimai į kvidičo žaidėjus, linkėjimai nugalėti ir net mintys buvo susijusios su kvidiču. Kvidičas, kvidičas, kvidičas. Visą rytą aptarinėjamas ir besisukantis visų mintyse. Patarimai iš kitų koledžo moksleivių, gandai apie silpnesnes priešų vietas ir panašūs dalykai perekiojo ir Claudie, vieną iš Grifų Gūžtos komandos narių. Puolėja stengėsi nepraleisti nei vieno svarbesnio žodžio iš kapitono lūpų, lyg už jo (žodžio, o ne Edgar'o) įsitvėrus išsilaikytum ant šluotos, įmestum į lankus kirtlį ar išvengtum muštuko. Gal tiek stiprybės ir ryžto nebuvo, bet kovai prieš klastuolius nusiteikę grifai gali įkvėpti daugiau nei drąsos. Pasisiūlymas būti žaidėja buvo lyg dar vienas mažytis žingsnelis lyg įsitikinimo, kad yra tikra grifė. Tad į aikštę pasidabinus šilta ir žinoma, kad grifiška uniforma žengė drąsiai ir ryžtingai. Lyg pasiruošus duoti į dantis kokiam melagiui klastūnui. Bet ne. Ji ne atmušėja, kuri stengiasi bet ką nutrenkt, o puolėja, besistengianti įmesti kirtlį. Arba atlikti panašiausią į žiobariško krepšinio veiksmą. O veiksmo buvo daug.
 Vos spėjus apžergti savąjį žirgelį, teisėja (ar nemylimo Varno Nago koledžo vadovė) paskelbė startą. Grifė atsispyrė nuo žemės ir staigiai pakilo aukštyn. Besiplaikstantis šalikas, išsitaršę plaukai - va kas yra tikrai grifiška. Mokinė žvilgtelėjo į kitas dvi puolėjas iš Klastūnyno - Amiką ir Maria. Viena stengėsi perduoti kitai, bet tarp jų įsimaišė Klarė. Kadangi nenorėjo kaip nors sutrugdyti, pakilo dar kiek į viršų ir išgirdus toli esantį muštuką (nuoširdžiai tikėjos, kad jis taikosi į klastuolius) žiūrėjo kaip čia viskas baigsis, bet buvo pasiruošusi pirma proga gričbti kirtlį ir nuskridus į kitą aikštės pusę mesti į vieną iš lankų.

[-]

[Ashley Shaw]

Rytmetinės saulės spinduliai švietė į kiek balsvoką antrakursėlės veidelį. Vos pramerkusi taip stipriai užlipusias akeles, Ashley pašoko iš lovos - šiandien ta taip lauktoji diena. Greitai susiruošusi ir dar viena akimi žvilgtelėjusi į merginų kambaryje stūksantį veidrodį, Ashley išskuodė pro siauras patalpėlės duris, bei išbėgdama jas stipriai užtrenkė. Matyt dėl skersvėjo. Lauke jau šmėžavo kelios smulkios mokinukų, ištroškusių kvidičo, figūrėlės, todėl kaštoninių plaukų savininkė dar labiau paspartino žingsnį. Nusileidusi tais nelemtais laiptais, kurie kaip visada išeikvoja nemažai energijos, mergiotė išlindo iš pilies. Kyštelėjusi nosytę ji užuodė tą gaivų medžių pravalytą orą. Kartais vėsesnio vėjo gūsis plūsteldavo į Tonks, taip priversdamas ją kalatoti dantimis, tačiau dvylikametinukė tik save guosdavo, jog šilčiau pasidarys žaidimo eigoje. Ak, koks nerimas ją kankino. O jei ką padarys ne taip? Kas bus jei apsikvailins? Užgožusi tą balselį viduje, strazdanė patraukė aikštės link. Tipendama akmenimis grįstu takeliu, ši dar mesteldavo akį į greta žaismingai linguojančios žolytės jaunus stiebelius, o tada vėl paskęsdavo apmąstymų jūroje. Nors kažin ar ten buvo ką mintyt..
Štai, tolumoje Ashli jau matė ryškėjantį teisėjos siluetą. Dar labiau priartėjusi ji stipriai sugniaužė medinį šluotos kotą ir pasisveikino su profesore. Prispitusi prie savo komandos narių, merginukė išklausė teisėjos žodį. Gavusi leidimą pakilti ji atsisėdo ant šluotos, o tada nedrąsiai atsispyrė. Dabar ši kabojo ore ir jautė tą nuostabų jausmą, kurį tikriausiai jaučia kiekvienas kvidičininkas - užsispyrimo nugalėti jausmą. Na, bet kad ir kaip ten bebus, svarbu pabandyti, išbandyti save.
Netrukus buvo paleisti ir kamuoliai. Ashley turėjo rūpėti tik tas bjaurusis - muštukas. Šis sklandė pro jaunuosius burtininkus, bei raganas, vis mėgindamas kurį nors nusviesti nuo šluotos. Staiga, apsukęs nemenką ratą, jis pradėjo artėti link pasimetusios Ashley, todėl ši giliai įkvėpė, bei tvirčiau paėmė lazdą. O šventas Odinai, padėk man. Išgirdusi tą kamuolio nenumaldomą skriejimo garsą, antrakursė nurijo seiles. Muštukui pakankamai priartėjus, kaštonplaukė stipriai užsimojo, o tada smogė. Atsimerkusi ši išvydo kamuolį skriejantį jau nebe link jos. Dabar bjaurūnas lėkė vieno iš klastuolių link. Rudaakė nuleido lazdą, bei išpūtusi akis stebėjo tokį vaizdinį.
[Atmušimas į Morganą: 4; 5]

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras drybsojo lovoje, dar prisimindamas kažką šilto ir skanaus, ką sapnavo vos prieš kelias minutes. Jo vaizduotė sukūrė ir kvapus, ir vaizdus, ir garsus iš sapno, ir tai, kaip jis jautėsi... Von Sjuardas iš dalies iš palengvėjimo, o iš dalies - dėl apmaudo atsiduso. Atsimerkė, paspoksojo į puošnias kaip ir visur Hogvartse lubas (na, tiesą sakant, berniukų miegamuosiuose jos dėl kažko buvo patamsėjusios, o vietom ir nudegusios). O tada staiga pašoko iš lovos ir puolė rengtis: viena ranka maudamasis kelnes, o kita jau segiodamasis marškinius vaikinas pripuolė prie lango, garsiai nusikeikė ir dar kažką suvapėjęs išpuolė pro duris...

   Fasiras į aikštę įžengė (na, tiksliau - įpuolė) pats paskutinis. Dar spėjo linktelėti kapitonui pasisveikindamas ir sugauti padrąsinantį žvilgsnį. Moksleivis nebuvo tikras, ar Edgar nenužvelgė jo pikčiau - juk derėjo. ,,Pavarykim." - mintyse palinkėjo savo komandai von Sjuardas - garsiai kalbėti, tiesą sakant, jis nemėgo. Bet klaikiai nemėgstančio ir vėluoti grifo skruostai trumpam užsidegė ir užsimovęs šaltas odines pirštines, Fasiras priglaudė jas prie žandų, kad šie greičiau atvėstų. Dar prieš oficialų komandos prisistatymą vaikinas spėjo šukomis persibraukti per klaikiai (atsiprašau - žavingai susivėlusius plaukus (,,Nors kurių velnių aš tai darau?.." - pamanė Grifų Gūžtos vadovo sūnus, žvelgdamas į stipriame vėjyje plėvesuojančias Grifų Gūžtos ir Klastūnyno vėliavas. Tuoj vešli ševeliūra vėl atrodys lyg jos šeimininkas būtų tik tik išsiritęs iš šilto ir minkšto mygio.
   Fasiras baugščiai apsidairė į komandos narius, įžvelgė jų veiduose šiokį tokį džiaugsmą, iškilmingumą, jaudulį. ,,Idiotas..." - keiktelėjo save grifas ir nervingai pasukiojo galvą, pamankštindamas nutirpusį sprandą. ,,Nagi, susikaupk." - liepė sau jis. Von Sjuardas giliai įkvėpė šalto oro ir pažvelgė aukštyn, į baltus, kol kas nieko blogo nepranašaujančius debesis. Greit akis nuleido, juose šmėstelėjus (pasivaidenus) iki skausmo pažįstamai šypsenai. Nužvelgė ir ūžiančias sirgalių aikštes. Na, o tada, visai komandai sėdant ant šluotų, ant savosios užsėdo ir jis - Grifų Gūžtos šiandieninis gynėjas.
   Vaikis darsyk apsidairė, kažko ieškodamas. Išvydo Claudie kylančią ir pakimbančią ore kažkur netoli lankų. Skrisdamas į savo paskirties vietą lyg tarp kitko lėtai prasuko pro Amnetą tyliai šnibžtelėdamas:
   - Sėkmės ir tau, - ir tada per aikštę nuskambėjo teisėjo švilpukas. Von Sjuardas jau buvo akimis susiradęs Klastūnynui atitekusį kritlį ir mintimis save dešimtį kartų iškeikti už bereikalingą kišimąsi Grifų Gūžtos prefektei į akis. ,,Oooo, šiandien žaidžia ir abu prefektai, visa grietinėlė..." - mintyse pasišaipė ketvirtakursis. ,,Nusimato geras žaidimas."

[-]

[Amika Bela Lordess]

Kiek susiraukusi nuo negailestingai šaltų vėjo pirštų, keliaujančių purpurinių plaukų savininkės kūnu ir paliekančių nemaloniausią pagaugų takelį ant josios vietomis apnuogintos ar tamsiai, tamsiai žalia mantija apdengtos odos, Amika stypsojo didžiulėje kvidičo aikštėje.
Mielomis juodomis riešinukėmis aptrauktuose delnuose stipriai laikydama savąją šluotą, klastuolė apžvelgė ją supančią aplinką. Kiek atsainiai nusibraukdama užkritusią sruogą, Klastūnyno komandos puolėja žvitriomis akutėmis nuskenavo priešininkus.
Raudoni it šviesoforo lempa ar kokios moteriškės apatinės kelnaitės per tam tikras dienas, varžovai, mergaičiukei rodėsi, stovėjo gana ,,atsipūtę". Na taip, klastuoliška smaragdinės spalvos uniforma gal kam nors ir priminė špinatų persivalgiusio žmogaus skrandžio turinį, bet vien jos švelnus audinys buvo to vertas.
Netrukus, išgirdusi teisėjos signalą pradėti žaidimą ir nuvijusi nepageidautinas mintis į šalį, Bela, kad ir kaip keistai skambėtų, apžergė savąją šluotą ir kilstelėjosi į orą.
Žaidimas vystėsi vos ne greičiau nei animacinio serialo ,,Dragon ball Z" herojų kovos. Vos užfiksuoji į save skriejantį muštuką, švyst - jis nuteškiamas į visiškai priešingą pusę. Taip buvo ir su violetiniaplaukės bendrakoledžės Marios metamu kritliui tiesiai šiai į veidą. Šiek tiek priskridusi arčiau ir kiek vaikiškai ištiesusi rankas, vos ne vos laikydama lygsvarą, Mikusia bandė sugauti metamą kamuolį. Į komandinį Klastūnyno merginų darbą įsipainiojusi grifė tikrai nesukėlė didelio antrakursės džiaugsmo.
- Jūs grifai, garsėjate teisingumu, - nenoriai išspaudusi paskutinį žodį kreipėsi į varžovę Lordess, - būtų gana teisinga dabar nesikišti į mūsų su Maria bendrą darbą, - dirbtinai šyptelėjo tamsiaakė ir dar labiau priartėjo prie Klastūnyno puolėjos.

[Perėmimas perdavimo metu: 2; 5]

[Rosemarie Mortimer]

RPG vertinimas

Gaudytojai
Edgar Jeffter: 10
Morgana Buterfield: 9

Gynėjai
Fasiras von Sjuardas: 10

Atmušėjai
Ashley Tonks: 10
Andromeda Žvyniuotoji: 9

Puolėjai
Klarė Konė Karter: 10
Claudie Amneta: 9
Maria Blackwood: 8
Amika Bela Lordess: 10

Kauliuko rezultatai

Maria Blackwood: 1
Edgar Jeffter: 2; 4
Klarė Konė Karter: 1; 6
Morgana Buterfield: 6
Andromeda Žvyniuotoji: 6
Claudie Amneta: -
Ashley Tonks: 4; 5
Fasiras von Sjuardas: -
Amika Bela Lordess: 5; 4
Maria Blackwood sėkmingai atlieka perdavimą.
Edgar Jeffter nepastebi aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter sėkmingai perima kritlį perdavimo metu.
Morgana Buterfield nepastebi aukso šmaukšto.
Andromeda Žvyniuotoji sėkmingai atmuša muštuką į aplinką.
Ashley Tonks sėkmingai atmuša muštuką į Morganą Buterfield.
Amikos Belos Lordess veiksmas anuliuojamas dėl anksčiau perimto kritlio.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis priklauso Klarei Konei Karter (Grifų Gūžta).
Aikštėje likęs tik vienas muštukas.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Klastūnynas.

[Edgar Jeffter]

Sutrikęs, staigiais galvos sūkiais, Edgar'as bandė pastebėti tai, ką prieš kelias sekundes pametė. Žvilgsnis vienur, kitur, kol galiausiai vėjo sukeltas gūsis užliejo žalumos kupinas septiniolikmečio akis, priversdamas jas užašaroti. Kodėl būtent dabar!? nervinosi suvokdamas, jog greičiausiai praganė lengvą galimybę vaikytis šmaukštą, kuri pati ir atkeliavo pas vaikiną. Ir jis neklydo. Vos tik dviem pirštais pasitrynęs akis ėmė dairytis, nieko aplinkui nematė. Na, matė. Tačiau nematė to auksinio daikčiuko, kurio jam dabar reikėjo, ne ką mažiau, kaip ir oro.
Giliai atsidusęs Jeffter'is atsisuko į aikštę taip, jog kuo puikiausiai galėjo matyti kas joje vyksta. Ir matomas vaizdas privertė šyptelti. Komandos draugams sekėsi kur kas geriau nei pačiam. Klarei perėmus kritlį, nepaisydamas ar girdės ji, ar ne, supliaukšėjo delnais drauge su tribūnuose susirinkusiais sirgaliais. Daugiau nebešvaistydamas brangaus laiko, kur bet kurią akimirką galėjo pasireikšti ir varžovų gaudytojas, grifų prefektas nėrė skersai aikštę. Vos tik spėjo atsidurti kitame stadiono gale, vėl buvo nudžiugintas savo komandos draugės. Pastaroji kiek net numušė kilusią įtampą, sugebėdama nukreipti muštuką į Morganą. Į tiesioginį Edgar'o oponentą. Jokiu būdu jis nesidžiaugė, jog varžovė galėjo skaudokai užsigauti, tačiau džiugesys buvo, nes žinojo, kad prieš ją išlošė šiek tiek laiko. Tik tą laiko pranašumą, atrodo, buvo linkęs sunaikinti tas pats muštukas, kuris ką tik trinktelėjosi į Morganą. Dabar besimušantis kamuolys skriejo tiesiai moksleivį. Šiam teko greitai susigriebti ir dumti kiek tik eina. Tik tas muštukas greičiu nenusileido. Lėkė iš paskos, tarsi būtų pririštas prie šluotos. Septintakursis skrido palei sieną ir ties tribūnomis kilo į aukštyn. Pakilus virš žiūrovų sėdimų vietų, kur jautėsi gana stipriai vėjas, iškart bėgantysis buvo pačiuptas to vėjo gūsio, kuris sugebėjo šiek tiek pakeisti skriejimo kryptį, o pasekmė buvo ta, jog muštukas kliudė šluotos galą. Ir kliudė ganą stipriai, sugebėdamas savo auką priversti sukti aplink savo ašį. Jeffter'iui keletą kartų apsisukus buvo sunku suvokti tai, kas ką tik įvyko. Bet galvoje dar buvo mintis atsikratyk muštuko. Todėl nė nedvejodamas vėlei nėrė į stadioną. Permetęs akimi per petį, už savęs neberegėjo to daikto, kuris, nemeluojant, tikrai sugebėjo įvaryti šiokios tokios panikos.
Atslūgus persekiotojo spaudimui, pats Grifų Gūžtos atstovas, sušvelnino greitį, kad netyčiomis nepralėktų šmaukšto, į kurį vėlei spėjo sukoncentruoti dėmesį. Jį bandė susekti ne tik akimis, bet ir ausimis, tik šiomis tai padaryti kiek sunkiau dėl didelio šurmulio stadione.

[Bando pastebėti šmaukštą: 3]

[Morgana Buterfield]

Rausvos sruogos ištrūkusios iš Morganos kasų plevėsavo ore tai pat kaip ir jos žalias apsiaustas. Mergiotė įdėmiai žvalgėsi šmaukšto, tačiau jo nepastebėjo tai pat kaip ir atskriejančio muštuko jos link, na pastebėjo likus mažiau nei metrui. Muštukas trenkėsi į ją su tokia jėga, kad raudonplaukė net nuskriejo kelis metrus atgal. Nespėjusi sustoti ji susvyravo ir vos neapsivertė, tačiau spėjo delnais tvirtai įsikibti į šluotą, taip, kad net paskaudo. Akimirką mergaitė neteko kvapo, ji buvo taip išsigandusi, o aplink viskas ūžė, bet kitą akimirką ji atsikvėpė. „Suknisti grifai. - piktokai pagalvojo Morgana trindama sumuštą petį. Atslūgus baimei ir adrenalinui ji pajuto nemalonų skausmą. „ Tikiuosi, kad neišsinarinau. “ - sunerimusi pagalvojo Morgana ir tada mestelėjo piktą žvilgsnį į Ashley. Taip norėjosi prie jos prilėkti ir trenkti kur nors, tačiau ji susivaldė. Mergina nebuvo verta Morganos pykčio ir dėmesio, bet šmaukštas buvo.
  Raudonplaukė pakilo į orą kiek sukinėdama skaudantį petį į šonus ir pradėjo žvalgytis po stadioną. Nuo vis dar garsiai ir greitai plakančios širdies ji jautėsi kiek apsvaigusi, vis dėl to nebuvo atsigavusi nuo smūgio tad žvalgėsi kaip žadžia komandos. Deja, Klastūnynas buvo praradęs savo pranašumą, raudonoji grifė lakstė su kritliu rankose, Morgana nė nesistengė jos vardo prisiminti. Ji pažvelgė į tribūnose stovinčius ir šūkaujančius jos draugus ir kiek šyptelėjo. „ Nagi susiimk, tu negali pasiduoti dėl kažkokio kvailo rankos skausmo. Šios varžybos žymiai svarbesnės nei tai. “
  Klastuolė akimis pradėjo ieškoti Edgar'o. Jai buvo įdomu ką veikė grifų gaudytojas, o pamatytas reginys sukėlė gana plačią šypseną. Vaikinukas buvo vaikomas muštuko kuris ne per seniausiai buvo atsitrenkęs į ją.„ Galbūt tas velnio neštas daiktas pajuto, kad esu prieš jį ir nusprendė pavaikyti?“ Staiga pakilęs vėjo gūsis vėl nuskraidino Morganą kelis metrus atgal, tai pat nustumdamas tuos kelis debesėlius kurie dengė saulę šalin ir vėl apakino raudonplaukę.
  Mergiotė susierzinusi pakėlė ranką ir ja prisidengė akis bei pažvelgė į ryškiai spiginančią saulę. „ Velniop tave. - ji pagalvojo žvelgdama į saulę ir vėl pažvelgė į žaidžiančius komandos narius. Staiga ji pamatė kaip pro raudonplaukę prašvilpia muštukas, o tada paskui jį Andromeda. Morgana prikando lūpą ir užsimerkė, ji turėjo susikaupti ir susikoncentruoti į šmaukšto ieškojimą.
  Ugniaplaukė su žaliu apsiaustu pakilo aukštyn ir įkvėpusi giliai oro, dar kartą žvilgtelėjusi į susikaupusią teisėją Rose, skanduojančių mokinių margumyną tribūnose užsimerkė, iškvėpė orą. Atrodė, kad visas kilęs šurmulys iš komandų grumtynių, tribūnose esančių mokinių skanduotės ir šūkaliojimai dingo. Ji girdėjo tik tylų zvimbimą kažkur aikštėje, tereikėjo jį surasti akimis, o tas buvo sunkiausia, kai stadionas pilnas skraidančių mokinių kurie vis maišėsi ir maišėsi tarpusavyje. „Ieškok. Tu gali, tu gali...“ - ji save drąsino.

[bando pastebėti šmaukštą: 5]

[Ashley Shaw]

Muštukas nenumaldomu greičiu skriejo link vienos klastuolės, todėl Ashley rankos ėmė drebėti. O jei rimtai susižeis? Nesinori, jog pirmų rungtynių metu rudų plaukų savininkę graužtų sąžinė dėl mergaitei iškultų dantų, bet juk tokie atsitikimai įvyksta beveik per kiekvienas rungtynes.. Tonks vos pati nenusivertė nuo šluotos, kai kamuolys smogė Morganai. Vaizdas tikrai nebuvo pats maloniausias. Dar tas piktas jos žvilgsnis.. Mergiotei net iš rankų išsprūdo lazda, todėl susimojusi, kad ši dar gali kam nors ir per galva užvožt, ji pasilenkė į priekį, bei permetė visą savo svorį. Strazdanė pradėjo leistis žemyn. Ashley išvydo, jog gresia susidūrimas su kietu žemės lopinėliu, tačiau tik ištiesė rankelę, bei sučiupo savąją lazdą. Tuomet ji staigiai sustabdė šluotą ir pakilo aukštyn.
- Hmmm, visai neblogai. Vis dėl to neišsitėškei, - nusivaipė grifiokė.
Atrodo Ashli pradėjo įsivažuoti ir tas nerimas vis kamavęs Tonks, beregint išnyko. Dabar ji jautėsi nepaprastai gerai, o ir toks žvarbus vėjelis nepamaišė. Laimei, kad antrakursė susirišo savo garbanas į dailų kuodą, antraip jos dabar plevėsuotų ore.
Strazdanė apžvelgė visus kvidičininkus - vieni suko galveles dėl šmaukšto, kiti įnirtingai kovojo už kritlį, treti buvo pasirengę visa kaina apginti lankus. Vienu žodžiu žaidimas čia dar ir kaip vyko. Besižvalgydama Ashley užmatė ir tą patį muštuką, kuris be pasigailėjimo daužė visus. Suraukusi antakius mergiotė jau skriejo pas jį. Jaunėlė priartėjo prie kamuolio. Pastebėjęs naują auką, kuri drįso šį atmušti ir dar į klastuolę, muštukas pasileido mokinukės link. Okey, ramiai. Viskas bus gerai - ramino save hogietė. Išlaukusi reikiamo momento, Ashli užsimojo ir vėl smogė. Kamuolys atsimušė į lazdą, o tada pasuko kita linkme. O neeee! Tik ne vėl į klastuolį! išvydusi muštuką ir vėl skriejantį į varžovų komandos narę, jaunėlė keikė save mintyse. Su spurdančia širdimi ji laukė tokio savo atmušimo rezultatų.
[Atmušimas į Marią: 3; 5]

[Andromeda Fomalhaut]

Garsai tribunose buvo kurtinantys, visi rėkė šaukė vienas per kitą, klastuoliai palaikė savus įvairiomis skanduotėmis, o grifai laimingi klykavo, nes jiems pasisekė, kas varė juodaplaukę iš proto, bet neskaitant to Andromeda laiminga šypsojosi, jos pirmas atmušimas muštuką į šalį buvo sėkmingas. Dabar liko vienas, kuris trenkėsi į Morganą ir atrodė, kad nelabai stipriai ją sužeidė, tai pat jis sekiojo ir Edgar'ą. Grifų gūžtos komandos kapitoną ir prefektą. Žaidimas tikrai buvo įdomus ir geras, visi buvo susijaudinę ir susikoncentravę.
  Andromeda jau žadėjo atmušti muštuką į kurį nors iš grifų žaidėjų, kad atkeršytų už Morganą, tačiau pavėlavo keliomis sekundėmis, muštuką atmušė Ashley. Jis prašvilpė pro Andromedą suveldamas jos tamsius plaukus, kurie buvo surišti į kasą. Mergiotė greitai pasisuko atgal ir pažvelgė kur skrieja muštukas... Kitą akimirką ji pamatė kaip tas velnio daiktas pradeda skrieti Maria'os link. „ Turiu jį atmušti, ir greitai, kol neatsitrenkė į Maria'ą! - šmėkštelėjo mintis pirmakursei.
  Mergaitė suspaudė šluotos kotą rankomis ir visu greičiu puolė vytis muštuko, jos plaukai nuo keliamų vėjo gūsių plakė jai veidą ir trukdė matyti,  tačiau ji vis tiek jį pasivijo ir smogė.

[Muša muštuką į Edgar'ą: 6; 4]