0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Alisa stebėjo skrendantį muštuką. Jis skrido labai greitai lyg koks naikintuvas. Alisa laikė špygas, kad tik jis pataikytų į varžovę tačiau tas kamuoliukas tik nuskrido įstrižai visiškai nekliudydamas Vanillos. Penkiolikmetė tyliai nusikeikė iš nevilties ir nėrė į kitą pusę. Ji buvo ne iš tų kurie keikiasi, tai buvo labai reti atvejai kai tyliai, niekam negirdint kiek kitaip išsakydavo savo nuomonę. Taip sakydavo jos mama apie keiksmažodžius. Sakydavo.
Alisa taip ir nematė kur nuskrido kitas muštukas. Mergina atsiduso. Išsidarkę plaukai krito jai į akis, o pašiurpusi rankų oda ją prilietus priminė švitrinį popierių, pradėjo smarkėti lietus ir vėl kristi dideli lašai iš dangaus. Danguje pasirodė keli juodesni debesiukai. Prastas oras ją slėgė iš visų pusių ir ji net kelis kartus saldžiai nusižiovavo lyg besiruošdama eiti miegoti. Ji taip vos ne snausdama nė nepajautė kaip priskrido kitą aikštės galą. Tai privertė ją šiek tiek prasibusti ir toliau tęsti žaidimą. 
Švilpė pasižiūrėjo kaip sekasi jos komandos draugams: Philemon'as dabar pas save turėjo kritlį, Igoris vis dar žvalgėsi to padykusio aukso šmaukšto, Keitas saugojo Švilpynės lankus, o Franko jai nesimatė. Tačiau ji tikėjosi, kad viskas gerai. Staiga jai stebint prieš akis praskrido muštukas. Ji suvokusi kas vyksta šiek tiek pavėluotai pradėjo skristi link jo. Jis kaip visada bėgdavo nuo jos lyg pasiutęs tačiau dar nebuvo taip, kad Alisa jo nepagautų, nors visados būna pirmas kartas. Ji pradėjo skristi net ir keistais zigzagais. Jau norėjo daryti savo pačios vadinamąją "rato strategiją" tačiau jos neprireikė. Ji buvo labai arti jo, net galėjo ranka paliesti.
Mergina skrisdama greitai apsidairė ir pamatė Norą Kühnemund visai netoli nuo jos. Alisa viena ranka laikė lazdą, o kita laikėsi, kad nenukristų nuo šluotos. Priskridusi prie muštuko mergina nusitaikė į Norą ir nė pati nejausdama kaip stipriai numušė muštuką Varno Nago puolėjos kryptimi.
[Muštuko atmušimas į Norą Kühnemund: 2;4]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Alisa Faun »

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Noros akys buvo įsmeigtos į kritlį, šiam beskriejant link lankų. Net švilpiai, rodos, užmirė vietoj - nė vienas nejudėjo. Tik gynėjas vis dar suko ratus aplink savo saugomą teritoriją, bandydamas nuspėti, kurgi kris jos pasiųstas kamuolys. Akimirkai jos širdis sustojo - vos vos, dar keli coliai ir jis pasieks savo tikslą, Tačiau metimas buvo netikslus: kritlis atsitrenkė į patį lanką ir nuskriejo toliau, nepatekęs į vidų.
 Viskas buvo taip liūdna, kad mažosios akutės kaip mat prisipildė bjaurių ašarų-išdavikių. O gal tai ne ašaros - gal tai tik lietaus lašai, tai netikėtai atsidūrę jos akyse (net pro apsauginių akinių kraštą) ir dabar jau ant skruostų, jai iš nevilties užkėlus galvą link pilko dangaus, viso nukloto storu sluoksniu tamsių debesų, tokiu storu ir tirštu, jog nesimatė nė colio dangaus mėlio.
 Jos vaikiškoje pasąmonėje toptelėjo mintis, kad dangus verkia kartu su ja - štai, didelis vandens lašai krito žemėn, ji juto ant skruostų ir kaktos jų svorį, kuris, rodės, net tempė ją žemyn. Prieš varžybas savo ilgas kasas buvo surišusi į mazgą ant pakaušio, tačiau drėgmė ir vėjas jį išdraikė, pavieniai plaukai, išlindę iš kasų, lipo prie veido ir kaklo, dar labiau išvesdami dvylikametę iš kantrybės, sulipę kirpčiai prisiplojo prie drėgnos nuo prakaito ir lietaus kaktos, krisdami ant akių ir juos užstodami taip, kad net apsauginiai akiniai niekaip negalėjo pagerinti matomumo.
 Kol ji taip svarstė, pro šalį praskriejo švilpių puolėjas, ji akies krašteliu pastebėjo geltonos bei juodos spalvos sportinę aprangą. Atsipeikėjo - aplinkui vyksta varžybos, o ji sau leido užsisvajoti. Mintyse subariusi save, prisišliejo prie šluotos, stipriai prie jos palinkusi, ir nudūmė paskui švilpinuką. Nors, be abejo, netaiklus metimas stipriai smogė per varniukės savivertę.
 Deja, švilpis - o gal jo šluota - buvo greitesnis. Su jos sena, iš sesės paveldėta šluota, galėjo nė nesvajoti jį pasivysianti. Dėl to staigiai pakeitė skridomo kryptį, pastodama kelią jo porininkui. Gal ir neturėjo galimybės perimt kritlį iš rankų, tačiau vis dar liko bandymas atimti perdavimo metu. Puikiai žinojo, kad priešininkų puolėjas kol kas dar negali atakuoti jų lankų, nors ir buvo grėsmingai prie jų priartėjęs.
 Reikėjo greitai reaguoti. Nora matė jos pusėn beskriejantį muštuką, pasiųstą Švilpynės puolėjos, vienintelės mergaitės jų komandoje, ir akimirką susvyravo. Galėjo bandyt išsisukt nuo jo, tačiau tuomet tikrai nepavyktų perimt kamuolio. O jei ją numuš... nieko tokio, ji ir taip buvo visa nusėta mėlynių, viena daugiau ar mažiau - skirtumo jokio. Tad nutarė rizikuoti.
 Kai šviesiaplaukis švilpis jau buvo paleidęs kritlį iš savo gniaužtų, varnė staigiai pastojo kelią antram puolėjui (arba kamuoliui, nelygu, kaip žiūrėsi), įlįsdama į kritlio skriejomo trajektoriją ir bandydama jį pagriebti.

[Perėmimas perdavimo metu: 3;4]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Vanilė, bandydama rankomis sugriebti aukso šmaukštą, sutriko, netoli praskridus muštukui. Akys vėl užstrigo ties Alisa - mergina, kuri jau antrą kartą taikė tamsų kamuolį į ją - gaudytoją ir garantuotai bandys trečiąjį kartą. O vėliau dar bus ir ketvirtas, penktas, šeštas. Tokia jau jos dalia. Apsukusi šluotą kelių laipsnių kampu, prisiminė vijusi aukso šmaukštą, o, kas keiščiiausia - jis nebuvo toli nuskridęs ir varnė vėlgi pradėjo artėti link jo. Išsigandęs kamuolėlis pajudėjo iš vietos, baigėsi sparnuotojo katino dienos - dabar tai aš jį pagausiu...- pamanė mergina, vis didindama greitį, apskaičiuodama savąją trajektoriją ir akių nenuleisdama nuo auksinio gabalėlio. Penktakursė jautė kaip nuo didelio greičio jai svaigo galva, bet dar galėdama blaiviai mąstyti, mintis rikiavo ties savo gaudymo objektu, o ne pačiu žaidimu, žaidėjais. Šluota tarsi drebėjo bijanti sulūžti, viduje sutrukinėjus medinėms atplaišoms, magiškom gyslom, bet stengėsi išlaikyti tamsiaodę ant savęs, jos nenumetus. Skrisdama aukščiau visų bei jau pabodus žaidimui, Vanilla sulėtino greitį, nes norėjo paiilsėti, bet juk komandos nenuvilsi - varnanagė apsuko šluotą ir nuskrido kita puse, taip aukso šmaukštą pasitikdama iš kitos pusės. Ištiesusi ilgas rankas, jau trečiąjį kartą pabandė sugauti šmaukštą.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą; 6]
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Maniau, kad galiu viską. Maniau, kad galėsiu pagauti aukso šmaukštą iš pirmo ar antro karto. Pasirodo prireiks ir trečio. Juk trečias kartas nemeluoja. Niekados.
Igis palinko į priekį, prisimerkė nuo vėjo gūsių ir lietaus.
Jei tavo planas neveikia, keisk planą, bet ne tikslą,- nežinomo autoriaus citata dingtelėjo švilpio galvoje.
Šluotos greitis didėjo, atstumas, kaip ir buvo galima tikėtis, mažėte mažėjo. Gaudytojas prašvilpė pro bendrakoledžę Alisą, kuri pačiupo muštuką.
Šaunuolė. Taip ir toliau, mergyt.
Mėlynai apsirengusi Vanilės figūra nenomaldomai vis artėjo ir artėjo. Garbanius šyptelėjo. Aš atskrieju, - ir su šiais žodžiais staigiai atliko viražą į dešinę, ir šovė aukštyn, nesumažindamas greičio. Staiga, kojų ir rankų raumenys įsitempė, ir Igoris išplėtęs akis greitai dirstelėjo apačion. Varnanagė buvo apačioj. Čia pat!
Ir...varnanagė veiksmų atkartojimas prasidėjo.
Septintakursis, skriedamas paskui tai yra viršum Vanilės, paklaikusiomis akimis žvalgėsi šmaukšto. Jis žinojo, kad Vanilė jį surado, antraip nebūtų taip paklaikusiai skraidžiusi po kvidičo aikštę. Taigi. Nr. 1- sekti varžovę, nr. 2- ieškoti auksinio skrajūno, nr. 3- pamiršti mandagumą šiai mergaitei, o visa kita jau žinoma.
Mėlynai pilkos akys prisimerkė, veide pasirodė vypsnys. Tik reik pasistengti, kad ji neatsidurtų ligoninėje antraip bus kapiet.
Aukso šmaukšte, aukso šmaukšte, kur tuu?
Būk malonus ir įvaryk varnanagę į stulpą, ne į kokį žaidėją, būtų labai geraii...


[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, persekiojimą varžovų gaudytojo 1; 4]

*

Neprisijungęs Mireille Céline Leroy

  • VII kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Pačios Lelianos garbei dera paminėti, jog ji šiaip ne taip susivaldė. Tiesa, greičiausiai nėra čia ko taip džiūgauti, mat galva vis dar sukosi, o skrandis šokčiojo tai aukštyn, tai žemyn, bet bent jau visa mokykla nepamatė, ką ji dorojo pusryčiams. Nors ir tuo atveju ne itin daug ką pamatytų, nors greičiausiai ilgainiui tas nutikimas būtų išsipūtęs iki begalinio dydžio burbulo, o ji dar ilgai, iki pat paskutiniųjų dienų, būtų prisimenama kaip mergaitė, numušusi varžovą savo skrandžio turiniu. Ši nesmagi mintis, piešianti ateities peizažą, Liją visiškai išblaivė ir ji, jau mažiau aptirpusiomis galūnėmis, atsitiesė.
Regis, šiandieną jai niekas nė nesirengė duoti nė minutėlės ramybės. Švilpynės atmušėja, tikriausiai nemažiau pasiutusi nei anas muštukus, vis siuntinėjo nerimstantį kamuolį Lelijos draugių pusėn. Varnanagė vos vos spėjo pripulti prie aukso šmaukštą besivaikančios Vanilos ir kiek galėdama toliau pasiųsti muštuką, kol šis visų jos pastangų nepasiuntė perniek. Į tą smūgį antrakursė įdėjo praktiškai visas savo turimas jėgas (kurių, beje, tikriausiai nebuvo tiek jau ir daug), tikėdamasi, jog tasai velnio kamuolys prašaps kur nors bent jau šiek tiek ilgesniam laiko tarpui. Arba apskritai visam dar kartu nusinešdamas ir vis gyventi trukdančia varžovų atmušėją. Lija tikrai tam neprieštarautų. Šiaip ar taip, jos norai mažai kam rūpi, o juk yra dar ir antrasis muštukas.
Kaip tik jisai, tikriausiai siųstas iš pačio Tartaro gelmių bei nurodyta trajektorija paleistas vietoje nenustygstančios švilpių atmušėjos, pribloškiančiu greičiu skriejo mielosios Noros pusėn. Leliana nė nenumanė, iš kur toji mergiotė turėjo šitiek jėgų, tačiau oras aplink lekiantį kamuolį net dūzgė. Galėjo tik įsivaizduoti, kas gali nutikti smulkutei varnių puolėjai, jei tas muštukas trenktųsi tiesiai į ją. Pašiurpusi nuo ją aplankiusio vaizdinio, juodaplaukė, negailestingai talžoma lietaus lašų, nuskriejo gresiančio susidūrimo kryptimi. Skrido ji visiškai prisispaudusi prie šluotos, jog pasiektų kuo didesnį greitį, ir jau paruošusi savo blokštą, kad bet kurią akimirką galėtų atremti smūgį.

[Atmušimas į Alisą Faun (nuo komandos draugo): 2; 6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Leliana Shiwasù »
shush

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
-Septyni pragarai, - nusikeikė švilpis, kai jis nenušvilpė iš Noros kritlio.
Akys skriejantį kamuolį palydėjo žvilgsniu ir tik tada Stigleris išvydo, kad prie kitos varnų puolėjos skrajojo Philemon. Gal jis pavogs kamuolį. Bet ir jam nepavyko to padaryti, bet Frankas vis tiek nusišypsojo. Kodėl? Na, iš niekur nieko atskridęs muštukas su milžiniška jėga tėškėsi į varnę, o kritlis krito ore. Jis dabar buvo neutralus. Kas pirmas jį pagriebs, to jis ir bus. Šlaunimis spustelėjęs šluotą, jis ruošėsi nerti ir pasisavinti kamuolį, bet akimis užmatė, kad tą patį padaryti susiruošė ir jo komandos draugas - Philemon. Na ir gerai. Skrisk. Geriau vienam nei keliems, lyg išbadėjusiems šunims, taip ir norinčių kam nors įsikibti į gerklę. Į tą laiką Frankas apskriejo stadioną apžiūrėdamas, kaip sekasi kitiems švilpiams. Tik tada jis kai ką pastebėjo. Švilpynės komanda buvo įvairi, turint omenyje lyties skirtumą, visai nepanaši į Varno Nago koledžo komandą. Pastarąją sudarė vien tik merginos. Gal tai stiprus pliusas švilpynei? Bet negalima būti tuo tikram, nes Frankas jau buvo patyręs, kad merginų nederėtų nuvertinti. Jos tokios pat gabios, stiprios ir sumanios, kaip ir vyriškoji pusė. Švilpis niekada nesuprasdavo tokių vyrų, kurie žemindavo moteris, prieš jas smurtaudavo, menkindavo jas... Tai jam buvo kosmosas. Jam pačiam norėdavosi įsprausti tokį vyrą į kampą ir padaryti tą patį, ką jis padarė su moterimi bei pasiteirauti, kaip jam tai patiko. Su smurtaujančiu vyru šeimoje Frankas susipažino Stiglerių giminėje. Tai nebuvo jo tėčio žiaurus poelgis, tai buvo senelio Korhano smurto išpuolis prieš Franko senelę. Netikėtai Stigleris pastebėjo, kad kamuolį turi jo kitas komandos puolėjas ir, nieko nelaukęs, jis šovė paskui Philemoną. Tada ir vėl atsinaujino keistas dilgčiojimas pirštuose. Giliai įkvėpęs jis pažvelgė ir akimirkai pamiršo net kvidičą, visą žaidimą, kurio pačiame sūkury pats ir buvo. Į pirštus nebuvo įlindusi jokia rakštis, tiesiog buvo išaugę chimeros nagai.
-Po velnių. Pačiu tinkamiausiu laiku, - sarkastiškai sau sušnibždėjo jaunuolis.
Giliai įkvėpęs, nurijęs seiles, jis pradėjo vyti mintis apie nagus kuo tolyn, tikėdamasis, kad jie savaime išnyks, kaip ir atsiradę. Vėl paragino šluotą ir skriejo kuo artyn švilpio. Pamatęs, kad Philemon'as nori perduoti kamuolį, priartėjo kuo arčiau ir siekė rankas į kamuolį.

[Gaudymas: 5,3,4,6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Frankas Stigleris »

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Philemon Le Blanc: 9
Alisa Faun: 10
Nora Kühnemund: 10
Vanilla Hinkley: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Leliana Shiwasù: 10
Frankas Stigleris: 10

Kauliuko rezultatas


Philemon Le Blanc: 3
Alisa Faun: 6
Nora Kühnemund: 6; 1
Vanilla Hinkley: 3
Igoris Lorijanas-Greywindas: 4
Leliana Shiwasù: 3
Frankas Stigleris: 5, 3



Philemon Le Blanc atlieka netikslų perdavimą.
Alisa Faun netiksliai atmuša muštuką link Nora Kühnemund.
Nora Kühnemund neperima kritlio.
Vanilla Hinkley nepagauna aukso šmaukšto.
Igoris Lorijanas-Greywindas pagaliau pastebi aukso šmaukštą.
Leliana Shiwasù nepataiko į muštuką.
Franko Stiglerio gaudymo veiksmas anuliuojamas dėl netikslaus perdavimo.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis patenka į neutralią zoną. Jis atiteks tam puolėjui, kuris jį pirmas pasiims. Pasiėmus kritlį švilpiams, jiems yra leidžiama atakuoti lankus.
Aikštėje yra abu muštukai.
Prasideda penktas ratas, jo metu gaudytojai gali pasirinkti du skaičius.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Šalia pat Noros galvytės praūžė muštukas, jai vos vos pavyko jo išvengti - dar colis ar du ir bjaurusis kamuolys būtų ją užkliudęs ir parbloškęs žemėn, iš jos tebūtų likusi kraujo balutė - sprendžiant iš to, kokiame aukštyje jie buvo. Ji net nusistebėjo, kaip tokia, iš pažiūros tikrai nestambi, mergaitė kaip Alisa galėjo atmušti jį su tokia jėga. Aišku, Nora jos nepajuto, tačiau pajautė vėjo gūsį, atkeliavusi kartu su juo. Vien to gūsio užteko jai susvyruoti ir, po šimts perkūnų, neperimti kritlio.
 Laimei - bent jau varnų - vėjo gūsis, matyt, bus paveikęs ir priešininkų puolėjus, mat perdavimas baigėsi nesėkme ir štai dabar jis skriejo neutralios zonos links. Miegoti nebuvo kada, tas šviesiaplaukis turi greitą šluotą, be abejo greitai galės pasivyti kritlį. Jau matydama, kad kamuolys pralėks pro Stiglerį, pasilenkė prie šluotos, visiškai prisišliedama prie koto, bene susiliedama su juo. Norėjo šitaip suteikt savo skrydžiui pagreičio - ir jai pavyko. Nežmonišku (sąlyginai, žinoma - šluota nepriklausė reaktyvinėms, deja) greičiu lėkė paskui kritlį,  vėjas išdraikė paskutnes sruogas iš kasų ir dabar palaidi plaukai skriejo kartu su ja, vis lipdami prie veido ir trukdydami matyti.
 Kamuolys jau buvo priartėjęs prie žemės, kai Nora jį pagavo savo glėbin ir dabar dūmė aukštyn. Stipriai jį suspaudusi, kita ranką stipriau sugriebė šluotkotį, kad net krumpliai pabalo ir pati sau, net to nesuvokdama, suvarė nagus į delną, kad net ištryško kraujo lašeliai. Ji to net nepastebėjo - nei tų lašelių, nei skausmo, turėjusio atsirasti kartu su jais; ne, ji buvo pernelyg susikaupusi ir susikoncentravusi į skrydį, kad tokie mažmožiai jos negalėjo pasiekt, pasiekt jos pasąmonės.
 Net nežiūrėjo žemyn, pamiršusi ir švilpius, ir savo porininkę. Dabar jau sklaidė žymiai aukščiau už kitus ir, kitiems likus gerokai žemiau, sulėtino. Reikėjo žūtbūt pamatyt kitą Varno Nago puolėją. Mažoji kapitonė dairėsi aplinkui, vis dar nepaleisdama grobio iš gniaužtų. Pamačiusi mėlyna ir bronzine uniforma apsitaisiusią puolėją, vėl pagreitino. Dabar abidvi varnių puolėjos skriejo Švilpynės lankų pusėn. Nora iš anksto buvo numačiusi, ką dabar darys. Ji buvo aukščiau už visus - įskaitant ir Adelaidę - tai turėtų palengvinti taiklų perdavimą porininkei.
 Nelaukdama, kol įsiterps švilpiai ar koks neklaužada muštukas ir jai sutrukdys, stipriu abiejų rankų smūgiu pasiuntė kritlį į Adelaidės rankas.

[Perdavimas: 1;3;5;6]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Mireille Céline Leroy

  • VII kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Dievaži, Leliana galėjo prisiekti, jog jei dabar nesugebės numušti to prakeikto muštuko šalin nuo Noros į švilpių atmušėją, tai tuomet jos link paleis savo pačios blokštą. Ji buvo taip susikaupusi, taip suraukusi antakius bei pasiruošusi visą kūną nukrėsiančiam smūgiui, jog atstumui nenumaldomai mažėjant, juodaplaukė jau nieko kito aplinkui nebematė. Netgi lietusi nutekėjo it nuo žąsies, tuo metu jos nebejaudindamas. Nors galbūt dėl to, jog labiau sušlapti jau tiesiog nebebuvo įmanoma.
Nepaisant to, muštukui užvanoti progos taip ir negavo. Lėkdama it akis išdegusi, nieko aplinkui nematydama ir jau užsimojusi būsimam smūgiui, varniukė ne nepamatė, kaip iš kairės į trasą grįžo antrasis, prieš tai jos pradangintas, muštukas. O grįžo jis anaiptol ne švelniai nusiteikęs - regis, nekantravo atkeršyti net du kartus jį (o gal pirmąjį kartą jo brolį?) į tolius pasiuntusiai mergaitei. Įgavęs pasiutėlišką greitį, juodasis kamuolys netikėtai rėžėsi į Leliją iš šono, išspausdamas iš jos paskutinį kvapą. Nuo smūgio antrakursė kaukštelėjo dantimis, vos nenusikąsdama gero gabalo liežuvio, bei buvo nublokšta šalin. Be viso šito dar ir blokštas išlėkė iš rankų, kad jį kur devyni pragarai. Nepasitaikė proga nė paleisti jo švilpių atmušėjos pusėn, kas, be abejo, būtų patikę labiau. Tiesą pasakius, tikriausiai viskas būtų patikę labiau, nei veik nulėkti nuo šluotos esant beveik penkiolikos metrų aukštyje.
Lija vis besivartaliodama ore nusirito kone iki pat tribūnų. Jose patenkinti reginiu kaukė įsiaudrinę žiūrovai, tačiau mergaitei viskas jau seniai buvo pavirtę tik neaiškiu ūžimu, galbūt panašiu į vandenyno ošimą arba per audrą plėšomą girią. Šiaip ar taip, vos neįsimūrinusi į iš pirmo žvilgsnio ne itin tvirtai atrodančią tribūną, Leliana pakibo ant savosios šluotos it medžio šaką apsikabinęs tinginys. Greičiausiai vien dėl to ir nenudribo žemyn, jog iš šlapios rankos išslydus blokštui, spėjo tvirčiau apsirangyti aplink šluotkotį.
Dabar prieš jos akis kaip tik atsivėrė visas dangus. Veidą skalaujant lietaus lašams, juodaplaukė žvelgė į šį rytmetį aptemdžiusius debesis bei galiausiai atleidusi dešinę koją, perkėlė rankas ir pavirto į vieną pusę. Per vargus užsikeberiojusi atgal ant šluotos ir tvirčiau įsitaisius, leido sau ir apsižvalgyti. Jos laimei, neatrodė, jog tasai muštukas, į kurį taip ir nespėjo smūgiuoti, būtų šalin nusinešęs ir Norą. Be viso to, regis, Lelija matė jį skriejant visai kitame stadiono gale. Na, žinoma, ji pati buvo nusviesta bent per trečdalį šio nemažo lauko, tad visai nekeista, kodėl šiuo metu juos skiria toks didelis atstumas.
Deja deja, bet su antruoju muštuku pasisekė anaiptol ne taip gerai. Šis visai nesiruošė skristi tolyn ir jau netrukus varnė išgirdo įkyrų jo zvimbimą, keliamą skrodžiant orą. Blokšto ji neturėjo, tad beliko paskubomis nerti šalin, apgraibom ieškant kažkur nukištos lazdelės. Visa laimė, kad iš įpročio visur su savimi nešiotis, buvo pamiršusi pasidėti ją rūbinėje.
- Accio blokštas! – stengdamasi išsisukti nuo ją besivejančio muštuko, dusliai šūktelėjo Leliana. Jos balsas buvo praktiškai nustelbtas, tačiau ji vylėsi, jog kerams tai neturi reikšmės. Be abejo, jei apskritai pavyko juos panaudoti – vis gi, buvo dar itin nepatyrusi.

[Atmušimas į Igorį Lorijaną-Greywindą: 3; 6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Leliana Shiwasù »
shush

*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Alisos galva išsipūtė lyg koks minčių burbulas, nes ji visai nebesuprato kas čia vyksta. Matė kaip skrido jos muštukas link Noros tačiau staiga Švilpynės atmušėja prieš save jį pamatė ir nė nespėjo tinkamai sureguoti. Tik ačiū Dievui į merginą jis nepataikė. Ji jautė didėjančią įtampą stadione ir pyktį. Šią nuotaiką taip pat pridėjo tribūnose besėdinčių žmonių pikti ūžimai, jei juos taip galima pavadinti. Dabar prapliupo dar labiau. Merginai kuo toliau tuo labiau darėsi šalta ir vėsu. Oda buvo lyg ledas, o veidas išbalęs lyg koks popieriaus lapas. Nenustebsiu jei pasigausiu peršalimą. - pamanė ji mintyse.
Švilpė šias rungtynes įsivaizdavo visiškai kitaip. Galvojo, kad bus puikus oras ir nelis, švies saulė ir bus giedra, ji žais su svajonių komanda. Na, komanda buvo svajonių, bet oras "burr" net nėra žodžių.
Alisa dabar žinojo savo tikslą - ir vėl reikia susirasti muštuką. Ji pradėjo skraidyti ore. Žvalgėsi visur tačiau jo niekur nesimatė. Šlapi plaukai kaip ir visada krito į jos tamsiai rudas akis. Ji apsisuko skristi į kitą pusę. Ji apžvelgė aikštę, kad surastų akimis savo komandos narius. Ji pastebėjo Igorį kuris pagaliau pastebėjo aukso šmaukštą. Tačiau į jį lėkė priešininkų paleistas muštukas. Alisa dideliu greičiu nuskrido link jo. Turiu suspėti... Ji nardė ore aplink kitus žaidėjus kol galiausiai atsidūrė prie muštuko. Alisa visai netoli pastebėjo ir Varno Nago gaudytoją. Muštukas nuo Igorio buvo vos per kokį metrą kai mergina užsimojo lazda atmušti jį nuo komandos draugo tuo pačiu taikydama į Vanillą.
[Atmušimas į Vanilla Hinkley (nuo komandos draugo): 3; 6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Alisa Faun »

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Kažkas prieš Igorio nosį sublyksėjo. Tai tarsi buvo saulės spindulėlis, nusileidęs čionai, iš dangaus.... Pala, bet juk dangus apniukęs, apsitraukęs storiausiais, tamsiausiais debesimis.Nejučia švilpio vienas antakis pakilo. Kas per...
Staiga it perkūnas iš giedro dangaus, it kūjis per makaulę nugriaudėjo suvokimas, kuris vos nenuvertė nuo šluotos septintakursio. Aukso šmaukštas! Pagaliau! Ir Igis, staigiai metėsi dešinėn, lėkdamas paskui mažąjį skrajūną. Garbaniaus širdis apsąlo iš netėkėtumo, pirmosios laimės. Rodos, viskas aplinkui išnyko, liko tik jis ir aukso šmaukštas, liko tik veiksmai ir tikslas. Staiga, švilpis išgirdo švilpimą, verčiantį sustingti kraują gyslose. Igoris greitai nukreipė galvą, link garso šaltinio. Muštukas. Čia. Skrieja link jo. Jėzaumarija!
Ir mintyse nugriaudėjo balsas:ALISA!
Širdis nusirito į kulnus, kūną apėmė stingdanti baimė. Septyniolimetis susigūžė ir nėrė žemyn, tarsi už tai jam mokėtų milijardus galeonų. Taip ir jaunuolis nepamatė ar Švilpynės atmušėja atmušė muštuką ar  vis dar skrieja jam įkandin.
Permerkusios kvidičo aikštės žemė artėjo, atrodė, kad gaudytojas tuoj įsimūrys į ją, bet, ačiū Dievui, laiku metėsi į kairę, ir vėl nušvilpė į viršų, tuo tarpu dairydamasis iš akių pamesto aukso šmaukšto. Ilgai vargti neteko. Šimtą penkiasdešimt taškų duodantis į rankas daikčiukas lėkė tiesiai (net kaip Rikonas) link tribūnų.
Ataik pas mane.
Atstumas mažėjo, kaip vasarą ledų porcija saulėkaitoje. Vos linkus mažiau nei metrui, švilpis palinko į priekį, ištiesė ranką prieš save link aukso šmaukšto. Pirštų pagalvėlės nekaltai palietė skrajūno sparnelius. Nagi,- mėlynai pilkų akių savininkas dar labiau palinko į priekį, juto kaip kairė ranka tiprsta. Antgamtiko pirštai prisiglaudė prie šalto, lietaus nutalžyto, gaudytojų apčiupinėto auksinio paviršiaus. Tą akimirką šoktelėjo širdis iš vilties. Lorijano veidas persikreipė.
Išvystytas greitis nekito. Igoris surizikavo.
Staiga, kad baimė nepasiglemžtų blaivaus proto, vaikinas vos ne šoktelėjo link šmaukšto, paskutinę akimirką kaire ranka su kojomis suspausdamas šluotą. Ranka lyg pelėdos nagai, perskrodė orą, su aukso šmaukštu.
Pagausiu...

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą  3;6]

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Mergina, pagavusi dar didesnę karščio bangą, artėjo prie aukso šmaukšto, kurį užklupo iš kitos pusės. Kamuolėlis kiek pakilo aukštyn, priversdamas varnę nukreipti šluotą tiesiai į vėjo ir lietaus gūsį. Rikiuodama mintis, lygiaverčias auksui, stengėsi laikyti pusiausvyrą ir neatsisukti pasižiūrėti, kaip sekasi kitiems komandos nariams, ir kaip varžovams. Skraiduolio manevrai buvo greiti, staigūs bei įspūdingi. Vargu ar su šluota galėtumei tą pakartoti, o kas jau kas, bet bandyti teko, norint pagauti žibantį, šimtas penkiasdešimt taškų vertę turintį aukso šmaukštą. Skrisdama jau nežinia kelintą ratą virš kvidičo aikštės, Vanilė išgirdo stiprų ūžimą ir tikėdamasi, kad tai ne dar vienas Alisos - švilpynės atmušėjos, muštukas - atsisuko ir mintyse nusikeikė, pamatydama paskui lekianti Igorį. Velnias. Abiejų gaudytojų greitis buvo pakankamas, bet vis dėlto - tamsiaodė buvo arčiau tikslo, nors ir neilgam - švilpis ją pralenkė. Naudodamasi proga, tamsiaplaukė apsisuko ir skrido tiesiai į Igorį, vėliau apsukdama aplink jį vieną ratą, kitą, trečią, stengdamasi išmušti septintakursį iš vėžių. Galiausiai varnės galvai susisukus - vėl tęsė aukso šmaukšto gaudymą. Nors ir švilpis, ir varnanagė turėjo vienodas teises, vienodas galimybes, vienodus procentus jį pagauti, Vanillos galvoje kirbėjo vienintelė mintis - ji pralaimės Igoriui. Aukštesnio kurso varžovui. Kito koledžo atstovui. Kitos lyties asmeniui. Bet to pačio tikslo turėtojui. Bijodama apsikvailinti, penktakursė nebeblaškė savo dėmesio kitur, o tiesiog vijosi, kartu rungtyniaudama su  vaikinu, aukso šmaukštą. Kai atstumas buvo likęs nedidelis, Igorio irgi, netoli praskriejo muštukas, Alisa ir Lelianna. Įvyko kažkoks žaibiškas muštuko trikampis ir nežinia, į ką jis skrieja dabar.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą; 1, 5]
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Frankas jau net įsivaizdavo, kaip iš kitos odos pagamintas kritlis įkrenta jam į rankas, tačiau jo komandos nariui nepavyko kamuolio perduoti sėkmingai. Kritlis nepateko net ir į priešininko rankos ir tapo neutraliu. Dabar svarbiausia buvo laiko klausimas, kuris pirmas pagriebs kamuolį. Nieko nelaukęs, jis stipriai suspaudė šlaunimis ir rankomis savąją šluotą ir nėrė žemyn, paskui krintantį kamuolį. Žinoma, varnės irgi nesnaudė. Nora taip pat skriejo kamuolio. Frankas buvo kur kas sunkesnis už merginą, nebuvo ko ir stebėtis, kad šluota Norą nešė kur kas greičiau nei švilpį. Tai reiškė, kad kritlį pirma pagriebė Varno Nago komandos puolėja.
-Septyni pragarai, - vėl nusikeikė jaunuolis.
Tik keliems centimetrams likus iki žemės, švilpis staigiu judesiu kilstelėjo šluotkotį, priversdamas šluotą netikėtai šokti į dangų. Tyliai, tik Frankui girdimai, šluota vos vos sutraškėjo. Tikriausiai buvo nepatenkinta tokio nenumatytu judesiu. Ačiū Dievui, kad dar jo ji nenumetė nuo savęs. Šluota iš įtūžio dar greitai skrido, kad atstumas iki Noros sumažėjo perpus. Jam net nerūpėjo, ar žmonės pastebės jo išaugusius ragus, ar supras, kas jis toks yra... Svarbiausia buvo išpešti kamuolį iš varnės rankų. Staigiai pakeitęs skrydžio trajektoriją, jis nėrė į dešinį šoną ir tada jau į viršų. Vėjas draikė juodas garbanas, lietaus vandeniu buvo permirkę visi drabužiai, tikriausiai net ir apatiniai, bet jis apie tai negalvojo.Truktelėjo jis šluotą, liepdamas jai sustoti ir pažvelgė žemyn, ieškodamas Noros. Mergina skraidė po Kvidičo aikštę. Netrukus jis pastebėjo, kad ji ieško kitos savo komandos narės, norėdama, tikriausiai, jai perduoti kamuolį. Nurijęs seiles, jis nukreipė šluotos kotą žemyn, tiesiai į varnę, kuri savo gniaužtuose saugojo kritlį. Frankas vis artėjo ir artėjo ir, kai išvydo, kad mergina ruošiasi mesti kamuolį, įskrido į jo skridimo trajektoriją. Nora, žinoma, jo nepastebėjo, o jis jau laukė ištiesęs rankas.

[Perėmimas perdavimo metu: 4;3]

*

Philemon Le Blanc

O, ne, koks siaubas, jiems ir vėl nepasisekė pasiimti kritlio ar padaryti kažko doro su juo. Tikra dvidešimt pirmojo amžiaus tragedija, modernusis Hamletas, kuriame tiktai niekas nebūna paskerstas it kiaulė arba kitaip neužbaigia savo trumpų dienužėlių. Baisu, tiesiog baisu. Tiek laiko jie skraido kaip kokie, na, garsiai nesakysim ir basta, nieko nesigauna. Bet, kaip mėgsta sakyt senos bobutės prie turgų, toks gyvenimas.
O gal kas nors ir nutiko gero? Šansas nelabai ten koks, bet Philemon apsižvalgęs aplink pamatė komandos draugą lekiant kaip kokią didžiulę bitutę link ko....? Hm, matyt aukso šmaukšto. Galėtų imti ir pagauti jį, ir būtų rami galva. Atsibodo šalti sėdynę šioje didžiulėje liūtyje, o dar ir nusėdėjo tarpą tarp dviejų bandelių. Kas jau kas, bet šluotos nebuvo jo svajonių transporto priemonė. Per daug vėjo ir nepatogumų.
Atsiduso ir greitai melsvomis akimis surado priešininkę varnę, kuri dabar godojo kritlį ir bandė duoti perdavimą. Oba, pabandys jis įsiterpti ir paimti jį. O ką? Į galvą už tai negaus. Na, yra šansas gauti per snukutį iš muštuko, bet bent jau galėtų dingti iš šito ledinio stadiono ir ramiai šildytis ligoninės lovoje. Na, būtų tikriausiai aptekęs kraujais ir išvis atsijungęs, bet dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Greitai suktelėjo šluotą ir nuzvimbė link mergaitės link, tiesdamas rankas ir bandydamas nufirinti kritlį.

[Perėmimas perdavimo metu 3;5]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Philemon Le Blanc »

*

Neprisijungęs Adelaidė Kondwani

  • IV kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • frick frack
Skaudėjo. Į ranką pataikė tas prakeiktas, velnio neštas muštukas. Lūžio garso nesigirdėjo, nors regėjos, kad dilbis akyse raudonavo, mėlynavo ir tino. Adelaidė smarkiai užmerkė akis, po akiniais iš kažkur prisikaupė kelis lašai vandens. Kvaili kiauri akiniai, - suirzusi pamanė ji. Mergaitė viena ranka nusitraukė juos nuo galvos ir nusibraukė nuo paraudusių akių ištryškusias ašaras bei skubiai vėl užsidėjo akinius, kad kartais kas nepastebėtų jos skausmingo žvilgsnio. Sukandus dantis šiek tiek pagniaužė kumštį ir pasukiojo riešą, bandydama suprasti, ar čia tik ji pati įsivaizduoja, ar iš tikrųjų tokia prasta jos padėtis. Visiška nesąmonė, nustok įsivaizduoti nebūtus dalykus.
Adelaidė pakėlė akis, bandydama suprasti, ar daug praleido, besirūpindama savo ranka. Regis, Norai taip pat vos nekliuvo paragauti nelemto prietrankos muštuko smūgio. Adė tvirčiau įskibo į šluotkotį ir palinko į priekį, priskrisdama arčiau savo komandos narės, o tada nusileido kiek žemiau jos, norėdama greičiau priartėti Švilpynės lankų. Noros rankose ji pastebėjo kritlį, tad nieko nelaukdama, tiesiog prisiplojo prie savo šluotos ir paspaudė gerą gabalą kelio.
Lietus rimo, matyti darėsi lengviau matyti. Vos pastebėjusi, kad jos komandos puolėja susirado jos žvilgsnį, lyg norėdama perspėti apie būsimą perdavimą, antrakursė pasisuko Noros pusėn ir vos vos linktelėjo, o šiai paleidus kritlį Adės pusėn, ji pasileido kamuolio link ir ištiesė rankas, kairiojoj jausdama tvinkčiojimą po muštuko sutrenkimo.
[Gaudymas: 1,3,5,6]