0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Lietus pliaupė, kaip iš kibiro. Lauke buvo ganėtinai vėsu, bet ar kitaip galėjo būti, kai ne už kalnų artinosi žiema. Nepaisant itin bjauraus oro, kuris atbaidytų ne vieną nuo noro kišti nosį į lauką, šiandieną kvidičo aikštė geltonavo ir mėlynavo nuo joje susirinkusių Švilpynės ir Varno Nago atstovų, su tikslu palaikyti savo komandas. Žinoma, tarp tos daugumos galėjai pastebėti įsimaišiusį ir vieną, kitą, šiandien nerungtyniaujančio koledžo narį. Vis dėl to tai didžiulis Hogvartso renginys, kurį kai kurie seka nepraleisdami nė vienų rungtynių, nesvarbu ar žaidžia jų komanda, ar ne.
Netrukus į aikštę žengė, tiksliau vieni žengė, kiti iškart įskrido ant savo prašmatnių šluotų, švilpių bei varnų dalyviai. Abejų komandų atstovai buvo susirinkę dėl vieno - išplėšti pergalę ir tai puikiai galėjai matyti iš jų, užsivedimu spindinčių, veidų.

Varno Nagas

Kapitonas: Nora Kühnemund, Vanilla Hinkley

Gaudytojas: Vanilla Hinkley
Gynėjas: Dawn Strain
Atmušėjai: Leliana Shiwasù
Puolėjai: Nora Kühnemund, Adelaidė Kondwani

Švilpynė

Kapitonas: Igoris Lorijanas-Greywindas

Gaudytojas: Igoris Lorijanas-Greywindas
Gynėjas: Keitas Kolinsas
Atmušėjai: Alisa Faun
Puolėjai: Philemon Le Blanc, Frankas Stigleris

Kritlis atitenka Varno Nagui, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Švilpynei – 4-6 akis.
Kauliuko rezultatas: 6, su kritliu pradeda Švilpynė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Edgar Jeffter »

*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Buvo lietingas rytas. Girdėjosi į langus barbenančių lietaus lašelių garsas. Tačiau pilyje vyravo džiugios nuotaikos. Kas šį rytą traukė savo koledžų atributiką, kas ramiai sau valgė, o kai kas ir nervinosi. Vienas iš tokių žmonių buvo Alisa. Ji buvo nemiegojusi pusę nakties. Visgi tai jos pirmosios kvidičos varžybos gyvenime. Ji nuo mažumės mėgo kvidičą, jį žaisdavo su kiemo draugais. Tačiau... tačiau.. ją šį rytą ėmė begalinė baimė. O kas jei padarysiu ką nors blogai? O kas jei nuvesiu savo komandą į pralaimėjimą? - jai vis kildavo tokios mintys.
Jos lova buvo apkrauta knygomis apie kvidičą. Tokiomis kaip "Gero atmušėjo vadovėlis", "Kvidičo strategijos ir pamokymai", "Pagalba ruošiantis kvidičo rungtynėms", bei daugeliu kitų. Ji šį rytą jau buvo su švilpynės komandos apranga. Pažvelgusi į laikrodį mergina pastebėjo, kad jau laikas eiti pusryčiauti, kad nereikėtų grįžti į kambarį pasiėmė savo šluotą ir išlėkė salės link. Jos rudi, banguoti plaukai gražiai derinosi su geltona bei juoda apranga. Plaukai buvo susukti į netvarkingą kuoduką. Ji greitai suvalgė savo pusryčius ir išlėkė link kvidičo aikštės. Lauke buvo vėsu. Mergina dar kartą pajautė baimę tačiau "įsakė" sau: kaip bus, taip bus. Čia jau buvo prisirinkę daug žmonių. Ji įlindo į savo koledžo palapinę ir skaičiavo minutes iki rungtynių pradžios. Netrukus ji jau žengė į didelę aikštę. Kaip buvo gera matyti daug pažįstamų ir nepažįstamų veidų kurie sirgo už Švilpynę. Alisai į galvą vėl toptelėjo tos įkyriosios mintys tačiau ji tik atsisėdo ant šluotos, sugniaužė rankoje lazdą ir netrukus išgirdusi švilpuko garsą pakilo nuo žemės paviršiaus.
Pylė kaip iš kibiro. Matomumas nebuvo taip pat pats geriausias. Alisa kaip pradedančioji kol kas nieko nesusigaudė tačiau žinojo ką turi pati daryti. Netrukus pastebėjo jog muštukai jau paleisti į orą. Ji nardė tarp kitų žaidėjų. Atmušėja staiga pamatė vieną muštuką skraidantį netoliese jos. Ji lyg kulka suspaudė medinę, slidžią lazdą, kuri atrodė lyg tuoj ims ir išslys iš jos rankų ir priartėjusi užsimojo lazda. Tačiau ji dėl savisaugos instinkto šiek tiek pasilenkė ir taip muštukas praskrido pro ją. Ji įsikabinusi viena ranka į lazdą ir viena ranka į šluotą nuskrido paskui muštuką. Ji užstojo muštukui kelią ir užsimojusi lazda paleido jį Varno Nago komandos gaudytojos kryptimi.
[Muštuko atmušimas į Varno Nago gaudytoją: 3; 6]

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Nepaliaujamai šalti lietaus lašai leidosi ant septyniolikmečio galvos, šaltis žnaibė po geltonais- juodais drabužiais esančią odą. Igoris iš karto pasipurtė, kai išėjo iš persirengimo kabino, lyg vildamamasis nuvyti šalin bjaurų orą. Reikėjo bent mišias "užsakyt" dėl geresnio oro kvidičo varžyboms su Varno Nagu,- dingtelėjo blausi mintis gaudytojo ir kapitono galvoje. Švilpis stipriau sugniaužė savo šluotos kotą, it būtų ramstis sužeistam kariškiui.
Viskas bus gerai.
Nors...

Skrandis vartaliojosi it patrakęs, širdis vos vos neišoka iš krūtinės, kojos it medinės, o galva- tuštut tuštutėlė, geriausia tik tai, kad dar prisimena kaip tinkamai kvėpuoti.
škvėpti, įkvėpti, žingsnis, žingsnis,- aidi žodžiai Igorio galvoje, ir galų gale jaunuolis įžengia paskui savo draugus į kvidičo aikštę.
-Sėkmės nelinkėsiu, nes dar pabėgs,- tvirtai ir ryžtingai pasakė septintakursis, pats nusistebėdamas savimi. Lorijanas atsisuko į komandos narius (rodos nuo tos akimirkos baimė paliko švilpio kūną) : Keitą, Alisą, Franką, Philemon. Bendrakoledžis giliai įkvėpė, o akys karingai žybtelėjo,- Bet parodykim ką galim! Parodykite iš kokio molio jūs drėbti! Geriau pralaimėkim garbingai, nei laimėkim kaip bailiai!- ir su šiais žodžiais, apsižergęs šluotą šovė į apniukusį dangų.
Tribūnos, teisėjas mažėjo, ir mažėjo, greitis vis didėjo, kolei, Švilpynės koledžo kapitonas ir gaudytojas sustojo, jau nebekilo aukštyn. Šaltis ir lietaus pliaupimas sustiprėjo, tačiau tai nesustabdė akylų mėlynai pilkų akių, kurios varstė kiekvieną kvidičo aikštės teritorijos centimetrą. Igoris iš įtampos suspaudė šluotą.
Kur gi tu?
Antgamtiko ausis pasiekė teisėjo balsas, kad kritlis atitenka Švilpynei, akies krašteliu matė, kaip Alisa pačiumpa muštuką ir jį nukreipia į Varno Nago gaudytoją, tačiau į tai nelabai koncentravosi. Jam reikėjo surasti Aukso šmaukštą. Tuojau pat!

[Bandymas pastebėti Aukso šmaukštą; 6]

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Vanilė atsibudo ketvirtą ryte. Atsisėdo lovoje, giliai įkvėpdama ir nuramindama save, kad viskas bus gerai. Likusią valandų dalį iki pusryčių ji apsimetė mieganti, bet iš tiesų tik vos vos snuduriavo. Kai jau visos merginos prabudo, iš patalų nusirito ir penktakursė. Apsirengusi išankstinę varno nago koledžo kvidičo rungtynių aprangą, užantin pasigriebė savo pirmąją gyvenime šluotą, kuri be abejonės buvo daili, nublizginta, naujutėlaitė. Plaukus susirišo į gana tvarkingą kuodą, apeinant faktą, kad jis tuojau bus išpešiotas vėjo (bet gi pirminis įspūdis visad toks ir lieka) bei nužingsniavo į didžiąją salę, vedama įkyrių žvilgsnių. Valgyt daug nenorėjo, bet žinojo, kad energija pati neateis, tad kišo viską, kas nekėlė merginai šleikštulio. Pusryčiams neskyrė daug laiko, tad po keletos minučių nuskubėjo į patalpą, kurioje rinkosi visas varniukų penketukas. Susitikusi su mieląja savo pagalbininke Nora, sulaukė kitų komandos narių ir aptarė viską, kas turėtų būti aktualų visiems žaidėjams. Kai jau buvo laikas pradėti žaidimą, Vanilla susileido ir paleido pasitikėjimą savimi su vėju nuskristi į baimės šalį. Visa drebėdama užlipo ant savo šluotos ir tik lėtai pakilo nuo žemės, bijodama užmiršti kaip skraidyti ant šio magiško pagalio. Nedrąsiai pakilo aukščiau visų žaidėjų, akis į akį su švilpynės gaudytoju - Igoriu. Jo nepažinojo, bet žinojimas, kad jis vyresnio kurso baugino. Nežinodama kaip derėtų elgtis, nusišypsojo švilpiui bei palinkėjo sėkmės, žinoma, ne sarkastiškai, o iš širdies, juk varžybos draugiškos, ar Vanilė pati sau meluoja? Kai kamuoliai pakilo į orą, taip pat ir Aukso šmaukštas, kuris per akimirką dingo iš varnės akiračio, prasidėjo žaidimas. Vos laikydamasi šluotos, penktakursė lėtai skrido oru, stebėdama kaip kiti žaidėjai greitai nardė vieni tarp kitų. Vienintelė spalva, kurios ieškojo mergina - gryno aukso. Deja, pastebėjus kartą, ši dingdavo ir vėl arba lietaus lašeliai užtikšdavo ant akių, priversdami ją sustoti. Vieną kartą net vijosi ilgiau, bet ir vėl kaltas stiprus vėjas, kuris nunešė ją, tokią lengvute, kiek į šoną. Ieškojimą teko pradėti iš naujo. Galiausiai mergina pasuko galvą kairiau ir užsimerkė, matydama artėjantį muštuką. Kiek pasilenkė, bijodama smūgio, bet iš panikos niekur nesitraukė.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą; 4]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Vanilla Hinkley »
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Juodos vaikino garbanos buvo šlapios, lyg gręžte gręžk. Šlapi plaukai uždengė jo akis, tad švilpis vos vos ką matė. Vienu rankos mostu jis garbanas mestelėjo atgalios ir stipriai rankoje suspaudė savo šluotą, kuri švilpiui buvo pirmoji. Prieš šias kvidičo rungtynes švilpis nė karto nebuvo rankoje laikęs skraidančios šluotos. Na, gal nebus taip blogai. Pamanė jis virpančiomis rankomis. Niūriu žvilgsniu Frankas pažvelgė į savo aprangą. Geriausia aprangos dalis buvo tos juodos juostelės, nes geltonos Stigleris nekentė, net kartą kai ką iškrėtė su megztiniu, kurį numezgė jo mama. Kartą Oktavija, jaunuolio mama, numezgė jam geltonos spalvos megztinį. Jam tebuvo tik šešeri, bet jau nekentė tos spalvos. Mama, kad ir kaip stengtųsi, niekaip nepriversdavo švilpio jo užsidėti. Vieną sykį pats švilpis ankstų rytą išlipo iš savo lovos ir, priėjęs prie savo drabužių spintelės, iš jos išsiėmė tą geltonąjį megztinį. Jį numetė ant grindų ir iš kuprinės išsiėmė savo guašą. Atsukus kamštelį, pirštai paniro į dažus ir tada prisiliesdavo prie megztinio, jį nudažydami įvairiomis spalvomis. Aptikus megztinį, mama jau niekada nevertė Franko jį apsirengti, nes jis kažkur kažkaip dingo. Netikėtai sugriaudėjo, kas privertė Franką pabusti iš prisiminimų ir susikaupti tik ties žaidimu. Išklausęs Igorio pasisakymą, jis nieko netarė ir pats pirmas pakilo į orą. Rankos iškart nustojo virpėti, viskas pasikeitė ore. Silpnas vėjas ir lietaus lašai suteikė Frankui drąsos, energiškumo, ryžto bei pastabumo. Išgirdęs, kad kritlis atiteko švilpynei, jis vos pastebimai šyptelėjo. Kritlis buvo išmestas ir švilpis, nieko nelaukęs, pradėjo skristi jo link. Vandens lašai, krentantys į veidą ir juodos garbanos, uždengiančios vaizdą, tikrai nepadėjo. Greitai ranka jas nuslinkęs nuo veido, jis toliau skrido link kamuolio. Pagriebęs kamuolį, jis nieko nelaukė ir pradėjo skristi link Varno Nago žiedų. Netikėtai jis sviedė kritlį kitam savo komandos puolėjui, Philemon'ui.
[Perdavimas; 1,2,4,6]

*

Neprisijungęs Mireille Céline Leroy

  • VII kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Šalti lietaus lašai nepaliaujamai plovė ne tik Varno Nagos atmušėjos drabužiais vilkinčią antrakursę, tačiau ir viską aplinkui. Apylinkės rodėsi skendo pilkumoje, tarsi lietus būtų išplovęs iš aplinkos ir gyvumo teikusias spalvas. Būtent tokiu momentu kaip niekad pajusdavai rudens svorį, suprasdavai žvelgiąs vien į mirtį. Viskas, kas prieš trejetą mėnesių dar pulsavo gyvybe ir grožiu, dabar, tiesiogine ta žodžio prasme, merdėjo, o šimtai tamsuojančių figūrų, traukiančių kvidičo aikštės link, vargu ar suprato kartu einantys ir į savotiškas laidotuves. Tik vietoj jų šįkart savo netektį aprauda dangus.
Leliana kartu su visa komanda sukirtusi pusryčius (nors šis žodis vargu ar apskritai tiko, mat mergaitė sugebėjo įsidėti vos vieną kitą kąsnį), patraukė į pirmąsias savo gyvenimo varžybas. Be abejo, jai ir anksčiau teko sėdėti ant šluotos, porą kartų netgi pamėtyti kritlį kartu su seserimi ir broliu, tačiau niekad rimtai žaidusi nebuvo. Ir dėl to ji kaip niekad nerimo. Varniukei vis rodėsi, jog kiti komandos nariai, o ypač varžovų žaidėjai, yra kur kas geriau pasirengę ir jog ji visiems tik maišysianti. Jau dabar prieš akis stovėjo vaizdas, kuomet ji, iš jaudulio spontaniškai užsimojavusi numušą tą prakeiktą muštuką visai priešingon pusėn, o jis pataiko į kokį vargšą saviškį. Na, belieka tik melstis visiems gamtos dievams, kad taip ir neatsitiktų, nes priešingu atveju tikriausiai nė nebedrįstų grįžti į bendrąjį kambarį.
Išklausiusi komandos kapitonių kalbų, Lelija su visais nutipeno aikštėn. Pasigirdus starto signalui, nieko nelaukdama šoko ant ne per seniausiai išblizgintos šluotos bei kiek galėdama stipriau atsispyrėjo. Ausyse sukaukė šniokščiantis vėjas, lietaus lašai, susidūrę su, priešingai jiems, aukštyn kylančiu objektu, dar stipriau subarbeno į pakaušį. Vienas, regis, net gi tikštelėjo akin. Kiek susiraukusi juodaplaukė nevalingai sumirksėjo ir stipriau suėmė šluotkotį. Dabar jai mažiausiai reikėjo, jog, gamtai tokią liūdną dieną, dar ir ji nuslįstų žemyn bei ištikštų į kruviną balutę. Raudoms užtenka ir vienos progos, todėl būtų blogai, jei atsirastų dar ir kita.
Apskridusi porą ratų viena ranka gniauždama blokštą, Lija porą kartų juo pamojavo nė pati nežinodama kodėl. Galbūt dėl viso pikto, jei kartais nemačiomis atskristų koks muštukas, o galbūt tik dėl įvaizdžio, jei kartais varžovų atmušėja paslapčiomis ją stebėtų ir lauktų, kol bus labiausiai išsiblaškiusi. Na jau ne, tokio įspūdžio ji jau tikrai nesudarys. Greičiau jau pati save nusmeigs šakute, tačiau nuo tos šluotos šiandieną nenusivers.
Šiaip ar taip, baisiai naudingos ir užsiėmusios komandos gerove jai vaidinti ilgai neteko, mat jau netrukus pasitaikė proga iš tiesų pasitarnauti draugų labui. Akies krašteliu Leliana pastebėjo Švilpytės atmušėjos smūgį, nutaikytą į Vanilą, tad nieko nelaukusi varnė pasileido jos link. Bendrakoledžes skyręs atstumas nebuvo siaubingai didelis, tačiau vis tiek išliko galimybė nespėti laiku, turint omeny, kokiu greičiu skriejo tasai muštukas. Tačiau ir ji pati nebuvo lietumi besidžiaugianti perdžiūvusi sraigė.

[Atmušimas bet kur į aplinką (nuo komandos draugo): 2; 3; 6]
shush

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Nuo pat ryto merginai iš nerimo spurdėjo širdis, maudė skrandį - negalėjo nė kąsnio įsidėti į burną. Aišku, šioji žinojo, kad tuščiu skrandžiu dalyvauti Kvidičo čempionate nėra gerai, tačiau ji per prievartą rydama maistą vis tiek po kelių valandų būtų iš nerimo jį atpylusi. Pirmosios rungtynės varnei buvo labai svarbios, tad ji jau vakarą prieš, iki pat vidurnakties, įkišusi nosį į knygą kalė žaidimo taisykles, jog nepadarytų klaidų ir visko nesugadintų - to ji bijojo labiausiai. Galiausiai atėjo tas momentas, kai komandos jau susirinko kvidičo aikštėje. Keturiolikmetė gniaužė savo šluotą, vis nekantraudama, kol prasidės žaidimas, kartais žvelgdama į susirūpinusius veidus, nors, tiesą sakant, Strain nelabai mokėjo skaityti kitų žmonių emocijas, tačiau tikėjosi, jog ji ne viena taip jaudinasi. Paskelbus rungtynių pradžią merginai sekundėlę sustojo širdis, bet ši tik susiėmė ir pakilo su šluota į viršų, artėdama link lankų, kuriai buvo patikėta saugoti nuo priešininkų komandos. Šioji tirtėjo iš šalto vėjelio pučiant į nuo lietaus peršlapusią varnę, tačiau nekreipdama į tai dėmesio įdėmiai stebėjo kiekvieną veiksmą, kurį atliko priešininkai ir jos komandos nariai. Netrukus varnė pamatė švilpį, skrendantį jos pusėn. Mergina atbulom priartėjo prie savo lanko, nenuleisdama akių nuo vaikino, tačiau šis, regis, kritlį perdavė kitam, tad Dawn iš palengvėjimo tik atsiduso.

[-]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Dawn Strain »

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Jau gerą savaitę Nora nenustygo vietoje. Vos paskelbus pirmųjų varžybų datą bei priešininkų komandą, mažoji apsidžiaugė ir bene tą pačią akimirką nulėkė griebti šluotos - reikėjo treniruotis. Kitos komandos narės irgi buvo susijaudinusios, tačiau neaišku, ar iš baimės, ar tokio džiugesio, kaip kad Nora.
 Suprato, kad turbūt turėtų bijoti - pirmą sykį dalyvaus tikrose rungtynėse, be to, ją stebės dešimtys, o gal net šimtai mokyklos mokinių: puikiai žinojo, kad rungtynes stebėti į stadioną sugūžėja ne tik žaidžiančių koledžų mokiniai. Lyg to būtų maža, buvo viena mažiausių žaidėjų: tiek ūgio, tiek amžiaus požiūriu, greičiausiai jai trūko patirties ir jėgos, žaidžiant jos pozicijoje. Tačiau visa tai jai nerūpėjo: rudaakė buvo pernelyg susijaudinusi ir džiaugsminga, kad laužytų sau galvą beprasmiu nerimu ir baime.
 Rungtynių dieną iš patalų pakilo dar gerokai prieš aušrą. Žvaliai padarė greitą mankštą ir, įšokusi į Varno Nago kvidičo uniformą, ėmė nenustygdama vietoje laukti, kol atsikels kitos varniukės. Šioms nubudus, nugurmėjo apačion - puikiai suprato, kad šiandien jai reikės daug jėgų, tad be gerų pusryčių neapsieis.
 Dar prieš išeinant į aikštelę, kita kapitonė pabandė visas merginas nuraminti. Tačiau Norai rodės, kad tiek ji, tiek kitos žaidėjos, buvo perpildytos nerimo ir susijaudino - tačiau ne tokio, kaip ji, jos netryško džiaugsmu. Ėmė garsiai plėpėti, stengdamasi įkrėsti draugėms entuziazmo ir nukreipti jų mintis šalin nuo baimės.
 Stadionas buvo pilnutėlis. Kaip ji ir spėjo, mėlynų bei geltonų apsiaustų ir šalikų jūroje buvo matyti ir žalias bei raudonas saleles. Lipdama prieš visą šią minią ant šluotos girdėjo savo pačios širdies dūžesį - šis buvo garsesnis net už sirgalių plojimus ir šūkavimus. Vėlgi, širdis daužėsi it pašėlusi visai ne iš baimės: jos vaikiška širdelė buvo kupina teigiamų emocijų, negalėjai ten rasti nė šešėlio baimės ar dar kokių kitų blogų pojūčių, tikrai ne: džiugesys nustelbė visą kitą.
 Nuaidėjus švilpukui, skelbiančiui rungtynių pradžią, Nora stipriau kojomis suspaudė šluotą, kuri jau buvo gerokai virš žemės. Kritlį šiuo metu turėjo kažkoks švilpių vaikinukas. Jis lyg ir ruošėsi skrieti jų lankų pusėn, tačiau paskutinę akimirką pakeitė kryptį. Mergaitė nemiegojo - staigiai pasuko šluotą ton pusėn, kur turėtų skrieti jo pasiųstas kamuolys, jo komandos draugui. Iš pradžių ruošėsi bandyti perimti kritlį viena ranka, tačiau greitai suvokė, kad toks bandymas gali baigtis nesėkmingai. Per daug negalvodama, dar stipriau suspaudė šlaunimis šluotos galą, pasuko ją tiesiai į kamuolio skriejimo trajektoriją ir ištiesė abidvi rankas, bandydama sugauti kritlį.

[Perėmimas perdavimo metu: 1;3]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Philemon Le Blanc

Nebuvo iš bailių, tačiau švilpis vis vien kažkiek nerimavo, o jo skrandis neramiai virpėjo. Pusryčiams sugebėjo sukišti vidun tik kelis šaukštus avižinės košės, kuri netgi pasaldinta buvo prėskoka ir keistai gomuliuota, ir kelis gurkšnius juodos arbatos, kuri šiek tiek pravalė tą karčiai atsiduodantį skonį burnoje. Tačiau juk pirmosios rungtynės. Priešininkai varnanagiai, kurie buvoa le didieji strategai. Jis tik antrakursis. Bet kas pasijaustų šiek tiek silpnai; bet kam staiga imtų noras nubėgti į tualetą ir ten praleisti visas likusias dienas. Na, bet ne šiandien. Škac mirtie, škac.
  Giliai atsiduso ir prieš pakildamas į orą tvirčiau suspaudė šluotą tarp savo pirštų. Philemon jautė tam tikrą jaudulį, nežinomybę, azarto troškulį, kuris sulyg kiekvienu širdies stuktelėjimu vis labiau ir labiau augo. Oras nebuvo tinkamas skraidyti, ne, jis greičiau buvo viena didžiulė mėšlo krūva, kurią kažkas pamiršo išmėžti. Na, bet reikia elgtis pozityviai ir tikėtis, kad lietus sukliudys priešininkams, o ne jiems. Su galingu ūžtelėjimu ausmyse švilpis pakilo į orą-- dėkuidie, kad prieš varžybas neklusnias šviesių plaukų sruogas sutramdė lankeliu, nes antraip jos būtų lindusios į jo akis, kurios dabar narstė aikštę ir padėjo berniukui apskaičiuoti visas galimybes; jis pats kelias tas sekundes lūkuriavo ore, kažkur apie aikštės vidurį. Kritlis buvo jų-- Frankas šiuo metu laikė kamuolį, kiti komandos nariai taip pat dirbo iš peties-- rodos, nebuvo ką veikti. Permetė žvilgsnį į varnanagius. Šie taip pat buvo keistai pasyvūs, tarsi bijotų ar taip pat nerimautų. Uch, netgi nebandė pulti, bent jau dabar. Prunkštelėjęs pažvelgė į kitą komandos puolėją, ir, staigiai įtempęs raumenis ir trūktelėjęs į šoną, pasileido jo link, tačiau kartu su tuo artėjo ir link Varno Nago lankų. Dėkuidie Frankas suprato, jo ketinimus ir permetė kritlį jam. Tačiau--ak, kaip nemalonu-- tarp jų pabandė įsiterpti viena puolėja varna. Primerkė akis ir sukando vidinę skruosto pusę.
-Tik pabandyk, - po nosimi sušnypštė ir, laiydamas balansą ir rankos tiesimu gaudydamas kritlį, pavojingai priartėjo prie merginos, tarsi bandydamas ją išgąsdinti ar išmušti iš vėžių, bet tai labiau buvo dominavimo parodymas ateičiai.

[Gaudymas 1,3,5,6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Philemon Le Blanc »

*

Neprisijungęs Adelaidė Kondwani

  • IV kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • frick frack
Už lango barbeno į stogą atsimušantys lašai, kai Adelaidė, jau ilgokai nebemieganti, bet tiesiog gulinti ir išplėstom akim žiūrinti į lubas, mintyse darkart perkratė visas strategijas, patarimus, visas matytas kvidičo varžybas. Šiandieninės rungtynės mušė mergaitę iš vėžių - ji buvo tikras Varno Nago koledžo mokinės stereotipas, visąlaik lindinti bibliotekoje, vieną po kitos skaitanti knygas ir tikrai kažkur padangėse neskraidanti ant šluotos. Vienintelė jos viltis buvo ta, kad žinios ir logika padės išsilaikyti ant šluotos.
Visi raumenys nevalingai trūkčiojo, tad Adė, nebegalėdama nustygti vietoje, pakilo iš patalo. Greitai užsivilkusi megztinį ir paprastas kelnes, čiupo į dešinę ranką šluotą, o ant kairiosios užsimetė kvidičo aprangą.
Paskubomis nusileidusi iki holo, ji trumpam užsuko į Didžiąją salę ir, į gerklę susipylusi porą puodelių arbatos ir pagriebusi keletą sumuštinių, išsmuko lauk.
Lauke pylė kaip iš kibiro, tad iki stadiono nubėgti nesušlapusi mergaitė net neturėjo iliuzijų. Tad kai antrakursė pagaliau įpuolė į persirengimo kambarį, nuo jos plaukų varvėjo vandens lašai. Skubriai papurtydama savo garbanas, ji susirišo tvirtą kuodą, neleisdama nei vienai sruogai pabėgti ir pažvelgė į savo atspindį pajuodusiame veidrodyje. Gilios samaninės akys alsavo ramybe - kaip nekeista, Adelaidės kinkos kol kas nedrebėjo, galėjai justi tik vis tankėjantį širdies ritmą. Nusukus žvilgsnį ji persirengė į Varno Nago kvidičo uniformą, lėtai apsimovė apsaugines pirštines, akylai patikrindama, ar viskas tvirta, užsidėjo itin keistos formos akinius nuo lietaus - ačiū Dievui jie egzistuoja, nes tokiu oru ne fontanai būtų murkdytis lietuje be akinių - ir pasiėmė šluotą.
Kai komanda susirinko ir pagaliau žengė į aikštę - net tada Adelaidė nepajuto panikos. Vos nuskambėjus švilpukui, ji staigiai šovė į aukštį, nespėdama pagauti metamo kritlio. Kol kas ji tiesiog stebėjo, kaip kamuolį nešėsi Švilpynės komandos narys, o tada šis metė jį komandos draugui. Adelaidė, gerokai pasvirdama į priekį, šovė tiesiai link kritlio, bandydama pagauti jį pirmoji, o akies krašteliu spėjo pastebėti ta pačia kryptimi artėjančią Norą.

[Perėmimas perdavimo metu: 2;4]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Adelaidė Kondwani »

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Alisa Faun: 9
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Vanilla Hinkley: 10
Frankas Stigleris: 8
Leliana Shiwasù: 10
Dawn Strain: 10
Nora Kühnemund: 10
Philemon Le Blanc: 10
Adelaidė Kondwani: 10

Kauliuko rezultatas

Alisa Faun: 1
Igoris Lorijanas-Greywindas: 2
Vanilla Hinkley: 4
Frankas Stigleris: 6
Leliana Shiwasù: 5; 2
Dawn Strain: -
Nora Kühnemund: 2; 1
Philemon Le Blanc: 3; 6
Adelaidė Kondwani: 4; 1



Alisa Faun netaikliai atmuša muštuką.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepastebi šmaukšto.
Vanilla Hinkley pastebi aukso šmaukštą.
Frankas Stigleris tiksliai atlieka perdavimą.
Leliana Shiwasù atmuša muštuką.
Dawn Starin neatlieka veiksmų.
Nora Kühnemund iš po nosies nugvelbia kritlį Philemon Le Blancui.
Philemon Le Blanc veiksmas anuliuojamas, dėl jau perimto kritlio.
Adelaidė Kondwani veiksmas anuliuojamas, dėl jau perimto kritlio.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis priklauso Nora Kühnemund.
Aikštėje likęs tik vienas muštukas.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Dabar mažoji suprato, ko visi tokie išsigandę - emocijos stadione virė nežmoniškos, bene kiekvienas žaidėjas turi didžiulę atsakomybę. Aišku, ji ne gaudytoja ir rungtynių galo nenulems, tačiau pasistengus, galima tikrai neblogai prie jo prisidėti.
 Dar girdėjosi švilpuko aidas, kai užvirė kova. Varnė matė šalia praskriejant gaudytojus, šie, rodos, dar nematė šmaukšto. Užtat muštukai nesnaudė - vienas net grasinosi pataikyti į antrą varnių kapitonę, tačiau, laimei, jis nekliudė savo tikslo. Vis dėlto kova virė ne tik kitoje aikštėje pusėje: čia, prie Varno Nago lankų, irgi netrūko veiksmo.
 Jai įtemptai bestebint Stiglerio veiksmus bei bandant nuspėti, kuria linkme jis pasiųs kamuolį, mergaitės ausis pasiekė, švelniai tariant, ne itin draugiškas šnypštimas. Pamiršusi apie viską atsigręžė į antrą švilpių puolėją. Nejučiomis jos galvytėn toptelėjo mintis, kad švilpiai turi viena didelį privalumą - bene visą jų komandą sudarė vaikinai, dauguma iš jų buvo dar ir iš vyresnių kursų. Varnių tarpe berniukų nebuvo - tik dabar ji suvokė, kad tai gali būti nemažas trūkumas. Visos jos mintys praskriejo greičiau nei per sekundę, tačiau vis dėlto mažai trūko, kad Švilpynės žaidėjas pasiektų savo tikslą, išmušdamas ją iš vėžių, nors Nora iš visų jėgų stengėsi nekreipti į jį dėmesio. Gal ir būtų sumišusi ar pasitraukusi šonan, tačiau šviesiaplaukis grasinančiai priartėjo. To nedidelio judesio užteko, kad mažytėje mergytės širdelėje užvirtų kraujas ir azartas. Pagavusi įkarštį, nutarė pasistengti dar labiau, kad tikrai pavyktų perimti kamuolį.
 Akies krašteliu pamatė, kaip Adelaidė priartėja prie jų iš priešingos pusės. Trečiakursė išsišiepė - dabar tikrai nėra jokių šansų tiksliam perdavimui, nors viena iš jų tikrai pagaus kritlį. Draugiškai mirktelėjo komandos draugei - lyg dėkodama už pagalbą.
 Toliau viską matė lyg sulėtintam filme - kritlis kankinamai lėtai skrieja šviesiaplaukio link, jos abidvi priartėja prie jo, tačiau kamuolys jau yra beveik švilpio rankose, dar keliolika colių ir iš kamuolio perėmimo nepavyks nieko. Nora vikriai pasuko šluotą ton pusėn, stipriai ištiesė rankas ir pagavo kritlį vos sekundės dalį iki šiam pasiekus Švilpynės puolėją. Vos tai padariusi, smagiai išsišiepė ir valiūkiškai, tačiau tikrai ne piktai, besijuokdama parodė liežuvį vaikinui, kuriam ką tik iš po nosies nukniso kamuolį.
 Aišku, džiūgauti nėra kada ir net nėra ko - vienas sėkmingas manevras dar tikrai neužtikrina nieko. Tad nieko nelaukdama - laukti nebuvo kada, svarbi kiekviena sekundė - puolė skristi į priešingą aikštės pusę - prie švilpių lankų. Apsidairė - rodos, jos komandos draugė irgi skriejo ton pusėn, tikėjosi, jog rega jos neapgauna ir ten tikrai puolėja. Nora sulėtino, likdama aikštės vidury, tuo pat metu tvirtu rankos mostu pasiuntė kritlį Adelaidės pusėn.

[Perdavimas: 1;3;4;5]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Adelaidė Kondwani

  • IV kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • frick frack
Kai jau buvo aišku, kad kritlis pateks į Noros rankas, Adė vos vos pristabdė ir staigiu judesiu apsuko šluotą į priešingą pusę. Ranka, lankanti sugniaužtą kotą, slystelėjo, priversdama pasijusti nesaugiai, tad mergaitė nervingai įsikabino nagais į grublėtą medžio paviršių ir, labiau įsispirdama, prigludo prie savo transporto priemonės bei pasuko galvą atgal, stebėdama gražią sceną, kaip iš Philemon panosės nukniaukiamas kamuolys. Adelaidę užliejo pasitikėjimas savimi ir komanda, ir veide nušvito pergalinga šypsena. Ko čia vėpsai, džiūgausi kai laimėsit.
Sudrausminusi save, antrakursė atžagaria ranka nusivalė apsauginių akinių stiklus ir, įtempusi žvilgsnį, akylai apžiūrėjo aikštę. Abiejų komandų gaudytojai buvo pakilę gerokai aukščiau, nei visas žaidimo įkarštis, atmušėjai kaip visada marširavo prie savųjų lankų. Svarbiausia buvo visad žinoti, kuria kryptimi skrenda nenuorama muštukas ir valdyti kritlio padėtį. Lelianos blokšto atmuštas muštukas dabar Adelaidei neturėjo reikšmės, mat šią akimirką jo trajektorijoje mergaitė tikrai neturėjo atsidurti.
Perėmusi kritlį, Nora žaidimą perėmė į varnanagių rankas. Ji darė rokiruotę ir žaidimas buvo perkeltas prie Švilpynės lankų - jai paleidus kamuolį Adelaidės link, šioji prisispaudė prie savo šluotos taip, kad atrodė, jog jos yra vienas ir tas pats daiktas, visu svoriu palinko į priekį ir, pro lietaus sieną bandydama įžiūrėti skriejantį kritlį, nulėkė jo link, o tada, nestabdydama ir beveik nepakildama nuo šluotkočio, ištiesė rankas, bandydama į glėbį sugauti reikiamą kamuolį.
[Gaudymas: 2;3;5;6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Adelaidė Kondwani »

*

Philemon Le Blanc

Trumputę akimirką pajuto, kaip viskas aplink sulėtėjo, sustojo, sustingo-- aplink jį tik kurtinančiai ūžė jo paties pulsas ausyse. O galbūt tai publikos šūksniai ir riksmai? Jie visi buvo pernelyg kurtinantys, teliko tik vienas vienintelis dalykas, kuris egzistavo-- kritlis. Tas kamuoliukas, beveik jo saugiame glėbyje esanti taškų varymo mašina, kurio linkius ir oda muštą paviršių jau beveik galėjo justi. Tačiau, fortūna nusprendė šiandien papokštauti ir verčiau nusišypsoti kažkokiai mažutei mergaitei; dėl didžiulio Philemon pasiekto greičio, kritlis kone išsprūdo iš jo atvertų, bet į nagus išriestų pirštų, ir liuoktelėjo į priešininkų rankas. Staiga, tarsi būtų išniręs iš gilaus, tamsaus vandens, vaikinukas žioptelėjo, kojomis staigiai suspaudė medį po savimi, o kita ranka, kuri buvo sugniaužusi šluotą, vienu judesiu išmanevravo taip, kad šaižiai kirsdama orą ji pasisuktų ir staigiai pakeistų kryptį į Švilpynės lankus. Piktai šnirpštelėjo ir kilstelėjo smakrą, dėbtelėdamas į pergalingai spindintį varnanagės veidą ir jos nulekiančią nugarą, tačiau Philemon nesnaudė ir pats prigludo arčiau savo transporto priemonės ir nuzvimbė tolyn; prieš tai žvilgsniu paragindamas jo likimo brolį puolėją taip pat nusekti jam iš paskos. Širdyje antrakursis tikėjosi, kad jų gaudytojas pastebės šmaukštą ir kuo greičiau jį sugaus, tačiau akies krašteliu nužvelgęs stadioną nieko nepastebėjo-- na, yra ir gera šio dalyko pusė, mat nematė jokio muštuko lekiančio į jo pusę. Bent jau kol kas nereikėjo rūpintis, kad kažkas jam tėkš į galvą ir privers jį prarasti sąmonę. Būtų nesaldu išeiti iš rungtynių joms dar net nepasibaigusioms. Klaktelėjo liežuviu.
Kadangi buvo smulkutis ir gana aptakus, ir dar dėl to, kad galėjo pasigirti vienu iš naujausiu šluotos modeliu-- kartais mėgo tą faktą, kad buvo iš pasiturinčios šeimos-- Philemon greitai pasivijo kritlį laikančią puolėją-- koks jos vardas? dievaži, su vardais jam buvo nekas. Nervingai lyžtelėjo panosėje susikaupusius lietaus lašus; akys buvo saugios, mat buvo padengtos apsauginiais akiniais, o ir šie negalėjo būti aplipę plaukais; tik jo delnai retkarčiais slystelėdavo, bet kvidičo pirštinės gana neblogai apsaugojo nuo ypatingo čiūžinėjimo ant šluotos koto.
Dar kartelį prispaudė ir ištiesė ranką arčiau merginos-- tikėjosi, kad Frankas kažkur bus netoliese-- ir su menka šypsena pastebėjo, kaip ji taikosi padaryti permetimą-- negi nenori mesti? Įdomi taktika. Philemon jau buvo bepuoląs, bet staiga pamatė, kaip kita varnų puolėja aplenkė jį, todėl, daug nemąstydamas, persimetė prie jos--Adelaidė, ar ne? To paties kurso, tai kažkaip prisiminė-- ir vos ne rėžėsi į ją, bet tiesiog labai priartėjo prie jos, bandydamas perimtį kritlį perdavimo metu, tikėdamasis, kad Frankas taip pat nesnaus.

[Perėmimas perdavimo metu; 2;5]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Philemon Le Blanc »

*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Rungtynės ir toliau tęsėsi. Vėjas kuo toliau tuo labiau stiprėjo. Blausiai dėl vėjo girdėjosi audringi šūksniai ir palaikymai, taip pat švilpimai iš visų aikštelės pusių. Žvelgiant į publiką buvo galima pamatyti ir liūdnų, ir džiaugsmingų veidų ir kai kuriuos juos atpažinti. Tik nežinia kurios komandos sirgaliai buvo linksmi, o kurie ne. Kol kas komandos žaidė apylygiai. Pliaupiant lietui Alisa pažvelgė Varno Nago gaudytojos kryptimi ir nusivylė, kad muštukas kažkaip tai praskrido. Dabar ji nebeturėjo muštuko, tačiau vienas vis dar besklandė kažkur ore.
Aikštė didelį, matomumas prastas. Jos rankos ir kojos kuo toliau tuo labiau šalo, o lazda tapo vis slidesnė, tiek ir nuo drėgmės, tiek ir nuo švilpės prakaituotų rankų. Lazda bent jau tvirtai ore laikėsi, cha, būtų juokinga jei atmušėja taip imtų ir nukristų su visa šluota. - linksmai pagalvojo Alisa mintyse. Tačiau dabar ne laikas juokauti. Ji žvilgtelėjo kaip sekasi jos komandos draugams: buvo galima pamatyti jog Igoris vis dar blaškosi, o Frankas sėkmingai perdavė kritlį Philemon'ui. Šiek tiek pasidžiaugusi Alisa susikoncentravo ties savo tikruoju tikslu. Staiga žvelgdama ta kryptimi Alisa pastebėjo ore kažką apvalaus, juodo ir geležinio.
-Juk tai muštukas... - tyliai sušnabždėjo sau po nosimi atpažinusi jį. Nudžiugusi ji nuskriejo link jo.
Muštukas šįkart buvo labai greitas. Jį dar nešė vėjo gūsiai kartais padidėjantys, o kartais visai vos jaučiami. Kai tik Alisa prie jo priartėdavo jis vis nutoldavo. Jos rankos slidinėjo šluotos paviršiumi. Ji padidino savo greitį. Kai ji jau buvo priartėjusi muštukas pradėjo skraidyti aplink ją kokių 10 metrų spinduliu. Ji padarė staigų zigzagą ir nusipūtusi nuo akių vieną užkritusią drėgną plaukų sruogą akimis pažvelgė didžiojo veiksmo kryptimi.
Visi buvo susikoncentravę į veiksmą ir niekas nežvelgė Alisos kryptimi. Trečiakursė Nora dabar turėjo kritlį ir Alisa suprato, kad jį dabar mes kitai puolėjai Adelaidei. Vos besilaikanti ore atmušėja Faun paėmusi į abi rankas vis dar tą pačią slidžią lazdą netikėtai nusviedė muštuką Kondwani kryptimi.
[Muštuko atmušimas į Adelaidę Kondwani: 1;4]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Alisa Faun »