[Skarletė Siuzana Vein]

Varnė išgirdo garsų švilpimą sau virš galvos, jam nutilus - atsimerkė, apžvelgdama kur nuskriejo muštukas. Matydama tamsų kamuolį gerokai toliau, pakilo į orą tarp debesų ir sustingo. Jautė kaip ji visa dreba, ne vien iš šalčio, bet ir iš baimės. Baimės susižeisti, sužeisti kitą ar dar patirti kokią siaubingą situaciją. Siūbuodama ant šluotos, mergaitė bandė surikiuoti mintis, kokius veiksmus ji atlliks dabar. Geriausias, žinoma,- ieškoti aukso šmaukšto, bet kaip tau tarp debesų, tokioje baltoje makalynėje ieškosi? Niekaip. Todėl penktakursė, atsargiai vengdama atmušėjų žvilgsnių, nusileido kiek žemiau ir pradėjo skristi greičiau apie tribūnų bokštus. Viename netgi pamatė kelis mėgstamus mokytojus bei pažįstamas drauges, retkarčiais pamojuodavo mokiniams iš varno nago, kitus kartus tiesiog sustodavo ir stebėdavo kaip kvidičą žaidžią likusieji komandos nariai kartu su švilpynės koledžu. Stebėdama nežinia ar taiklų permetimą iš Noros rankų, Vanillai pro akis praskrido aukso šmaukštas. Tikrų tikriausias aukso gabalėlis "pasimaivė" priešais penktakursę ir nuskrido savais keliais. Varnė netruko ir žaibišku greičiu pradėjo artėti link savojo kamolėlio, abi rankas tiesdama pirmyn, o šluotą laikydama vien silpnomis kojomis. Vaizdai tik lėkė per merginos akis, medžiai, tribūnos, spalvos, kiti žaidėjai maišėsi tarpusavyje, Vanilė skrido matydama tik Aukso šmaukštą. Galima sakyti kūliais vertėsi per debesis, net lietus ir vėjas netrukdė laimėti šių varžybų. Pagaliau tamsiaplaukė suvokė, kad vėl pasivijo pasitikėjimą savimi, norą laimėti, visur būti pirmai, tad dar labiau pagreitino greitį, iš tribūnų girdėdama baisiai erzinančius balsus, kurie trukdė jai susikaupti. Kai iki kamuoliuko pasiekimo liko nedaug, Vanilė išsitiesė ir ištempė rankas kuo toliau į priekį, pirštais norėdama nutverti Aukso šmaukšto sparnelius.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą; 5]

[Frankas Stigleris]

Franko perdavimas buvo atliktas taikliai, bet Varno Nagu komandos narė, Nora, Philemon'ui iš nosies nušvilpė kamuolį. Frankas tyliai nusikeikė, stipriai suspaudė kojomis tą užkerėtą medgalį ir, įsitvėręs į jį rankomis, pasileido link Noros. Akies kampučiu pastebėjo, kad ir jo komandos kitas puolėjas daro tą patį. Į ragą verčiantis susisukti vėjas taršė švilpio juodąsias garbanas, bet jis į tai nekraipė dėmesio, nes pastarasis buvo nukreiptas tik į vieną daiktą - kritlį, varnės naguose. Galvoje sukosi įvairios mintys, kaip būtų galima atimti iš Noros kamuolį, bet nebuvo laiko galvoti. Jo užteko tik veikti. Paraginęs šluotą skristi šiek tiek greičiau, jis stipriai sukando dantis ir sugniaužė šluotkotį. Pirštų galai pradėjo keistai virpėti, bet Frankas į juos net nežvilgtelėjo. Akys sekė tik Norą ir jos rankose saugomą daiktą. Švilpis jau taip prie jos priartėjo, kad net skrido po ja. Dilgčiojimas ir pirštų virpėjimas nesilpo, o kaip tik vis augo ir augo. Kas dabar? Tikriausiai būsiu įsivaręs rakštį, stipriai suspaudus tą šluotkotį. Nieko. Staiga Stigleris užmatė, kad varnė ketina perduoti kamuolį kitai varnei, tikriausiai vardu Adelaitė. Giliai įkvėpęs, jis šovė iš po Noros apačios, ketindamas šiek tiek sutrikdyti merginos pusiausvyrą, nes buvo įsitikinęs, kad ji dar nebuvo jo pastebėjusi. Ta proga pagriebtų ir kritlį.

[Perėmimas perdavimo metu; 3;6]

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Rodos, nei vienas žaidėjas, esantis kvidičo aikštėje, (apart Vanilės), neatkreipė dėmesio į  Igorį, tupintį ant šluotos, apniukusio dangaus platybėse.
Jaunuolis kartais dirsteldavo į apačioje vykstantį mėšlą, chaosą (kitaip nepavadinsi), tai į kažkokius užkampius, kampelius, nišas, merkamas šalto, tradicinio rudeniško lietaus. Nedažnai mėlynai pilkos akys nuslysdavo ir link saviškių ir priešininkų, tikėdamasis surasti tąjį aukso šmaukštą.
Gilus atodusis išsprūdo iš Igorio lūpų, tuo tarpu stirpiai suspausdamas šluotos kotą. Jis negalėjo patikėti, kad neranda greitojo kamuoliuko, to mažo nenaudėlio, ant kurio pastatytas rungtynių pabaiga ir vieno iš rungtyniaujančių koledžų pergalė. Septyniolikmetis pasimuistė. Nerimas tolydžiai augo, taip nervindamas Igorį, kol galiausiai nė nesuvokdamas švilpis dar labiau sugniaužė šluotą.
Nurimk!- griežtai įsakė sau, paskriedamas kelis metrus į priekį.
Pakilo kelis metrus aukštyn.
Lietaus lašai riedėjo per Igorio veidą, vėjas taršė rudus plaukus- visa tai dar labiau blogino matomumą.
Jaunuolis atsisuko sau už nugaros- aukso šmaukšto už savęs nepamatė- ir vėl nusisuko. Neneigė, jautėsi kaip feruma- visus stebėjo, tačiau į jį nieks nelabai kreipė dėmesio. Kaip paranku,- pagalvojo, besižvalgydamss Igoris. Galiausiai pradėjos skrieti link Varno Nago trijų lankų, kol padidino greitį. Viltis kirbėjo krūtinėje, sakyte sakė, kad aukso šmaukštas kažkur turi būti čia. Kažkur. Čia. O gal ne prie tribūnų?
Švilpis atsisuko sau už nugaros. Vanilės nebuvo. Igio kaktoje atsirado raukšlės. Kur ji prašapo...?- bet deja, kai išgirdo švilpimą, jaunuolis buvo per lėtos reakcijos susiprotėti kas nutiko.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą ; 3]

[Keitas Kolinsas]

Keitas visą naktį negalėjo ramiai miegoti, nors ir ne pirmą kart sės ant šluotos, bet normalų kvidičą su visa komanda žais pirmą kart. Vaikinukas ryte jau įšoko į juodai geltoną švilpynės uniformą, per skubėjimą, nes nepastebėjęs, kad apsimovė skirtingas kojines jis nulėkė į didžiąją salę. Prie stalo jis pamatė kelis komandos draugus ir persimetęs su jais tarsi samokslininkų žvilgsniais Keitas truputį apsiramino. Jis pajėgė suvalgyti skrebutį, nors atrodo visiškai nieko nenorėjo. Nervai vaikinukui darė savo.
Išėjus į lauką juodaplaukis galvojo išprotėsias. Iš dangau tarsi specialiai pliaupiantis lietus beprotiškai viską apsunkins. Juodos Keito garbanos iškart nukrito keistu kampu ir liko taip styroti. Išklausęs kapitono jis dar kart peržvelgė karingai nusiteikusią komandą ir tyliai palinkėjęs visiems sėkmės šovė į orą. Keitas iškart nuskriejo prie lankų ir tankiai mirksėdamas purtesi nuo lietaus. Jis stebėjo visus, kaip vieni iš kitų atkovinėja kritlius ir saugosi nuo kovingų muštukų. Keitas dėkojo dangui, kad vienintelis dalykas, kurį jam reikia padaryti, tai būti atidžiam ir stengtis nepraleisti nei vieno priešininkų komandos paleisto kritlio. Vaikinas susikaupė ir susitelkė tik ties lankų saugojimu.
[-]

[Mireille Céline Leroy]

Tiesiog stebuklas, jog Leliana pripuolė prie jų komandos gaudytojos beveik kaip tik tuo momentu, kai ją žemyn nutėkšti jau grasino tas nelemtas muštukas. Tiesa, lengva nebuvo ir laikas tą akimirką jai išsitempė iki neaprėpiamos amžinybės, tačiau žiūrovų akimis jau vos po penketo sekundžių varnė paskubomis, kiek tik leido jos jėgos, užsimojo savuoju blokštu bei tikėjosi, jog pataikys kaip tik į muštuką, o ne į pasilenkusios Vanilos galvą. Galbūt tai dievų dovana jai, o galbūt tik mažytė sėkmė, tačiau netrukus visą jos ranką iki pat peties sudrebino stiprus smūgis. Akimirkai Lelija užsimerkė, tarsi bijodama prieš akis išvysti sukiužusią bendrakoledžės galvą, bet greitai ir vėl prasimerkė, nenorėdama stačiomis susidurti su kokiu nors žaidėju. Jai net šoktelėjo širdis iš džiaugsmo, kuomet išvydo tolstantį muštuką, o tuo pačiu ir Vanilą. Tik pastoroji nebuvo numušta jos blokšto, bet skubėjo vytis nerimstančio vietoje aukso šmaukšto.
Išlyginusi savo šluotą bei sumažinusi greitį, Lija pamatė, kad ir visai jų komandai tikrai neblogai sekėsi. Ne tik Vanila nurūko vydamasi mažąjį kamuoliuką, bet ir mieloji Nora it maža pelytė prasmukusi nugvelbė kritlį iš Švilpynės puolėjo, kurio vardo varnė nežinojo. Džiaugsmo veržiama krūtine juodaplaukė aukštai iškėlusi pamojavo savo blokštu, taip sveikindama drauges, tačiau greit susivaldė prisiminusi, jog viskas dar gali pakrypti blogyn. Likimo keliai nežinomi, taip sakant.
Ir tikrai, vos spėjusi apsukti porą ratų aplink aikštę, nuolatos besižvalgydama galimos muštukų (tiesa, šiuo metu tik vieno, mat pirmasis, jos išsiųstas, dar nespėjo grįžti iš savo pasiskraidymo) grėsmės, netrukus tokią ir pamatė. Toji Švilpynės atmušėja, kuri kėsinosi nudrėbti Vanilą žemyn, dabar nusitaikė ir į Adelaidę. O Leliana jau tikėjosi, kad ir pati gaus progą išversti kurį nors varžovą iš šluotos. Deja, tu planuoji, o Dievas juokiasi, tad jai ir vėl teko pulti prie komandos draugės, jog pamėgintų šią apginti nuo kvidičo stadiono siaubo.

[Atmušimas bet kur į aplinką (nuo komandos nario): 2; 4; 5]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Nora Kühnemund: 10
Adelaidė Kondwani: 8
Philemon Le Blanc: 10
Alisa Faun: 8
Vanilla Hinkley: 10
Frankas Stigleris: 8
Igoris Lorijanas-Greywindas: 9
Keitas Kolinsas: 9
Leliana Shiwasù: 10

Kauliuko rezultatas

Nora Kühnemund: 4; 2
Adelaidė Kondwani: 4
Philemon Le Blanc: 4; 4
Alisa Faun: 1
Vanilla Hinkley: 1; 1
Frankas Stigleris: 1
Igoris Lorijanas-Greywindas: 1
Keitas Kolinsas: -
Leliana Shiwasù: 6; 3


Nora Kühnemund sėkmingai atlieka perdavimą.
Adelaidė Kondwani nepagauna kritlio.
Philemon Le Blanc neperima kritlio.
Alisa Faun atmuša muštuką į Adelaidę Kondwani.
Vanilla Hinkley nepagauna aukso šmaukšto.
Frankas Stigleris neperima kritlio.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepastebi aukso šmaukšto.
Keitas Kolinsas neatlieka veiksmų.
Leliana Shiwasù nepataiko į muštuką.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis patenka į neutralią zoną. Jis atiteks tam puolėjui, kuris jį pirmas pasiims. Pasiėmus kritlį varnams, leidžiama atakuoti lankus.
Vienas muštukų pataiko į Adelaidę Kondwani. Kitas grįžta į aikštę. Žaidžiama su dviem muštukais.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.

[Nora Kühnemund]

 Noros širdelė spurdėjo ir grasinosi išlėkti, kol kritlis lėkė oru  pas jos porininkę. Kur buvus, kur nebuvus, šalia jos atsirado ir Švilynės puolėjas, be abejo, išgąsdindamas mergytę. Jei ji dar nebūtų padariusi perdavimu, greičiausiai išmestų kamuolį iš rankų, tačiau trumputę sekundės dalelę švilpis pavėlavo ir kamuolys jau skriejo ore.
 Deja, matyt, antras puolėjas išgąsdino Adelaidę, mat jai nepavyko pagauti kamuolio. O gal kaltas muštukas, labai netinkamu metu pataikęs į antrą Varno Nago puolėją. Varniukė greičiausiai būtų nusikeikusi, tačiau prisiminė, kad mama mokė, jog tik blogi žmonės keikiasi. Ji nenorėjo būti bloga - ir nebuvo - tad laiku įsikando sau į liežuvį ir jokie bjaurūs keiksmai iš jos vaikiškos burnytės neišsprūdo.
 Žinoma, kamuolys nebuvo prarastas - atskriejęs muštukas turėjo nustebinti ir švilpius, mat, nors abudu besisukiojo netoliese, nei vienam nepavyko perimti kamuolio. Nora nutarė tuo pasinaudoti; greitai pasukusi šluotkotį ton pusėn, kur skriejo kritlis, nutarė jį pagauti. Posūkis buvo toks staigus, kad mergytė neapskaičiavo panaudotos jėgos ir vos neparkrito. Trūko tikrai mažai - šluotos kotas buvo šlapias nuo lietaus, drėgnos buvo ir jos rankutės, o kur dar stiprus vėjas, tikrai nepadedantis išlaikyti pusiausvyros. Paskutinę sekundę spėjo išsitiesti ir nepagriūti žemėn. Nepaisant oro, matyt, šiandien buvo sėkminga diena (bent jau jai - tikėjosi, kad ir visai jų komandai), mat tamsiaplaukė visai vikriai sugavo jau bekrintantį kritlį. Kol kas niekas - nei švilpiai, nei muštukai - netrukdė jai lėkti Švilpynės lankų pusėn (šieji, tarp kitko, buvo gana arti - kamuolys, nepasiekęs Adelaidės rankų, nespėjo toli nuskrieti). Apsidairė - priešaky buvo švilpių gynėjas, sukantis ratus aplink lankus, iki lankų buvo likę dar keliolika pėdų.
 Nutarė pagudrauti - varniška prigimtis darė savo. Visa savo povyza rodė, kad atakuos dešinįjį lanką, kūnas buvo net palinkęs ton pusėn, rankos rodė tą kryptį. Tačiau jos paleistas kritlis pasuko priešinga linkme - link kairiojo lanko. Stipriau įsikibusi į šluotkotį, įbedė įdėmų rudų akių žvilgsnį į kritlį, tikėdamasi, kad jis pasieks savo tikslą.

[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos: 4]

[Keitas Kolinsas]

Keitas ramiai stebėjo žaidimą. Visi jo komandos draugai atrodo gerai valdė situaciją. Keitas tikėjosi, kad jiems pasiseks. Beveik žinojo, kad pasiseks, nes komandą jie turėjo tikrai nuostabią. Jis truputį nusiramino, kad, bent kol kas niekas nebandė pataikyti į lankus, kuriuos berniukas saugojo. Tačiau, Keitas jautė, kad tai tik tyla prieš audrą, todėl švilpisant šluotos sėdėjo visiškai išsitempęs ir atidžiai stebėjo visą žaidimą, pasiruošęs sulaikyti varžovų pasiųstus kritlius.
Keitas pamatė, kaip kritlis atiteko varnanagiams ir įbedė akis į mergaitę, kuri atrodo ruošėsi mesti, būtent į lankus. Jis atidžiai stebėjo visus mergaitės veiksmus, į veidą lendant nuo lietaus šlapioms garbanoms. Jis giliai įkvėpė varnanagei artinintis arčiau ir arčiau atstatydamas vieną ranką į priekį, tarsi pasiruošdamas atėjus laikui apsiginti. Viskas ką jis matė, tai į jį smarkiai, iš atrodo visos jėgos paleistą kritlį. Atrodo viskas sulėtėjo ir vaikinukas girdėjo tik savo širdies plakimą. Jis ištiesė dešiniąją ranką į priekį. Jis šlykščiai trakštelėjus rankai sugriebė kritlį ir garsas ė tapo normalus, kvėpavimas po truputį sulėtėjo ir vaikinukas apsiramino. Kritlį tvirtai laikė rankose.
[Metimo blokavimas gaudant kritlį: 3;6]

[Alisa Faun]

Alisa viltingai žiūrėjo į skrendantį muštuką. Viskas vyko lyg sulėtintame filme:  muštukas skrido oru link Adelaidės, staiga iš kažkur pasirodė ir Frankas su Philemon'u. Jie taip pat bandė sukliudyti Norai perduoti kamuolį. Tačiau Alisos paleistas muštukas pataikė į Kondwani ir tuo pačiu metu Švilpynės tribūnos prapliupo džiaugsmingais šūksniais.
Penkiolikmetė labai didžiavosi savimi. Pirmąjį kartą nepavyko muštuko atmušti, tačiau dabar jai išėjo. Ji jau buvo pradėjusi galvoti, kad išvis nepasitarnaus per šias rungtynes. Toks jausmas jog net ir oras pasitaisė. Dabar lijo tik smulkia dulksna, o vėjo gūsiai susilpnėjo. Atrodo jog tuoj ir kur nors iš debesų išlįs keli saulės spinduliai.
Tačiau kritlis vis tiek priklausė varnanagiams. Kaip Alisa suprato Vanilla jau pastebėjo aukso šmaukštą, tačiau ne viskas prarasta. Ateis laikas ir Igoris jį taip pat pastebės - pasakė ji sau mintyse. Tikiuosi.
Dabar Alisai reikėjo susiskoncentruoti ties tikslu. Ji suspaudusi vienoje rankoje šluotą, o kitoje lazdą nėra skersai žemyn link Švilpynės lankų. Veiksmas dabar persikėlė čia. Muštukas kaip patrakęs lakstė ore. Ji jį vijosi tačiau jis ir vėl kaip praeitą kartą nepasidavė. Pradėjo sukti ratus aplink lankus.
-Skrisk čia, muštuk... - tyliai sušnabždėjo ji. Ji žinojo, kad jis jos vistiek nei girdi, nei ką, tačiau kažkodėl yra tikrai daug žmonių kurie bando "prisišaukti" daiktus. Ji padidino greitį ir dabar skriejo labai greitai. Ji tuoj atsidūrė prie lankų ir muštukas pradėjo kilti viršun. Lekiant dideliu greičiu Alisos plaukus ištaršė vėjas ir plaukai iš kuoduko liko beveik palaidi. Netrukus ji jau buvo iškilusi taip aukštai, kad net prastai matėsi žemė. Muštukas netikėtai pakeitė kryptį link apačioje esančių Varno Nago lankų (penkiolikmetė bent jau taip manė). Ji nusprendė apsukti greitą ratą aplinkui, kad užlįstų už muštuko. Ji taip pamažu su muštuku leidosi link žemės tačiau netikėtai prieš Alisą priekyje išdygo kitas muštukas.
Ji akimis pažvelgė žemėn ir kiek galėdama stengėsi pamatyti kas dedasi apačioje. Nieko nesigirdėjo tačiau akimis visai netoli savęs švilpė pamatė Varno Nago gaudytoją. Ji suėmė rankomis lazdą ir tvokstelėjo medine lazda per muštuką nukreipdama jį Vanillos Hinkley kryptimi.
[Muštuko atmušimas į Vanilla Hinkley: 1; 5]

[Skarletė Siuzana Vein]

Vanilė jautė kaip pro jos rankas praslysta lengvo ir plono aukso sparneliai bei mažytis kamuolėlis nuskrenda tolyn, pakibdamas kažkur tarp debesų. Jei ji nebūtų gera mergaitė, garsiai nusikeiktų, bet dabar tiesiog stačiai šluotos priekiu kilo į viršų, dėmesį sutelkdama tik į žvilgantį Aukso šmaukštą ir jo greitus manevrus baltose lankose. Varniukė neatsiliko nuo šimtas penkiasdešimt taškų uždirbsiančio kamuoliuko su sparniukais. Tikras auksas. Kai jau atrodė, kad ir vėl ranka jį sugriebs, tamsiaodė pabandė atsistoti ant savo šluotos, bet visi bandymai buvo nesėkmingi. Galiausiai, pavyko išstovėti abejomis kojomis, laikyti pusiausvyrą ir ranką tiesti link reikalingo skraiduolio. Nors ta pusiausvyra ir nebuvo prasta, bet bijodama nukristi, mergina vėl atsisėdo ant plono pagrindo, nėmaž nestabdydama greičio, o kaip tik jį didindama. Aukso šmaukštas buvo ranka pasiekiamas, reikėjo tik greičiau skristi, labiau pasitikėti savo mąstymu, kad viskas yra įmanoma, kad ji gali jį sugauti, laimėti šias kvidičo varžybas prieš Švilpynės komandą. Lėkdama viršum visų kitų žaidėjų, jautė didesnę trauką žemyn, vėjo plaikstomus, jau išpešiotus iš kuodo plaukus bei nenumaldoma troškimą drebėti iš šalčio. Vėjas nešė lietaus vandens lašus tiesiai į gaudytojos akis, taip ją pernelyg daug blaškydama, bet koncentracija vistiek buvo sutelkta į vieną, pastovaus taško nelaikantį aukso šmaukštą. Jo trajektorija buvo gan tikslinga ir be galo, pagal Vanillos apskaičiavimus, greita. Atrodė tarsi kas sekundę jis pajuda vis greičiau ir greičiau, o pati ji vis lėtėja ir lėtėja. Apačioj debesų kvidičo aikštėje žaidimas tiesiog virte virė, bet, deja, penktakursė neturi laiko pasižiūrėti kaip sekasi visiems komandos nariams bei varžovams. Vanilės nuostabai, Šmaukštas staiga pradėjo leistis žemiau, tad mergaitė skrido jam iš paskos, akies krašteliu stebėdama kaip muštukas pasiveja jos komandos draugę Adelaidę bei Noros rankose laikomą kritlį. Po kelių sekundžių pati praskrieja ir pro švilpiukę Alisą Faun, tą pačią atmušėją, kuri į ją neseniai taikė muštuką. Nežinodama kokias emocijas jai rodyti, tik praskrido ir vėl pasivijo auksinį kamuoliuką, pirštais liesdama jo slidų paviršių, tikėdamasi, kad tai ne jos vaizduotė ir jai nedaug trūksta iki visiško laimėjimo.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą; 2]

[Mireille Céline Leroy]

Varniukei reikėjo kaip reikiant paskubėti. Vanila prieš tai skrajojo kiek aukščiau nei kiti žaidėjai, tad, puldama prie jos, Leliana nutolo nuo kitų, o vėliau iš pagreičiu nusirito ir dar tolėliau, todėl pagrindinis veiksmas sukosi veik kitame stadiono gale. Tiesą sakant, kuomet lėkė gelbėti komandos gaudytojos, Lija nė nemanė, jog išlėks šitaip toli nuo centro.
Greičiausiai tai ir lėmė tą didžiulę nesėkmę. Tarsi sulėtintai mergaitė stebėjo, kaip Alisos pasiųstas muštukas it tikras pasiutėlis trenkiasi tiesiai į varnų puolėją. Lelija nė neprisiminė, ar tą akimirką vis dar skrido, skubėdama bent jau pabandyti atitaisyti susiklosčiusią situaciją. Galbūt buvo pakibusi ore ir tik išpūstomis akimis stebėjo tą siaubingą sceną – niekaip negalėjo prisiminti. Tą momentą, jos akimis, visoje aikštėjo judėjo tik tasai velnio neštas ir pamestas kamuolys. Iš gėdos, rodėsi, galėtų vietoj kristi. Beliko tikėtis, jog varnanagių puolėjai nieko nenutiko ir šios dienos nuotykių nebaigs apsilankymu ligoninės sparne.
Tačiau ilgai šiam sąstingyje Lelija neišbuvo. Prasinešęs pro Adelaidę, muštukas, nė nemanydamas stabdyti, tiesiu taikymu nulėkė prie jos. Sunkūs lietaus lašai vis dar skalavo jos juodus plaukus ir stingdė smarkiai sugniaužtus pirštus. Pabandžiusi pagaliau išsijudinti, tik slystelėjo ir šiek tiek smuktelėjo žemyn, sumažindama savo galimybes išnešti sveiką kailį. Šiaip ne taip atsitiesusi bei vėl stipriau suėmusi iš rankos išslydusį šluotkotį, antrakursė dar spėjo paskubomis nerti šonan, taip bent jau išvengdama skaudžiausio smūgio. Dabar muštukas kabino tik šluotos ražus bei paleido ją suktis vilkeliu, pats iš to pagreičio nestabteldamas jos pakankinti, o nulėkdamas ieškoti kitos aukos. Nepaisant to, jog nors šįkart ir neištaškė jai makaulės, užtat jausmelis nebuvo iš maloniųjų. Galgi šiek tiek priminė pasisūpavimą keliomis dešimtimis kartų greičiau besisukančioje karuselėje, tik tiek, jog šiuo atveju anaiptol nebuvo linksma. Priešingai – pagaliau sustojusi ir kniūbsčia užgulusi šluotą, vos ant jos beišsilaikydama manė, kad tuoj tuoj ir atpils vidury pirmųjų savo gyvenime kvidičo rungtynių. Būtų gražu. Tik reikia tikėtis, jog apačioje nepasitaikys koks paklydęs vargšelis.

[Atmušimas bet kur į aplinką (nuo komandos draugo): 1; 3; 5]

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Kelios minutės praslinko, kaip ištisa valanda- tiek laiko prireikė švilpiui susiprotėti kur Varno Nago gaudytoja pasidėjo.
Igoris žaibišku greičiu atsisuko bet staigiai sustingo. Galėjo, padaręs staigų posūkį, pasileiti link tribūnų, kur ir buvo toji nenaudėlė Vanilė, galėjo praskriesti viršum Varno Nago ir Švilpynės kvidičo komandų narių, iš paskutiniųjų prisivyti  mažąją gaudytoją... galėjo daug ką padaryti, tačiau pasiliko vietoje. Kokia prasmė? Kam vytis Vanilę, jei pats bepastebi aukso šmaukšto? Aišku, būtų didesnė galimybė pamatyti tą aukso kamuoliuką, bet...
Prieš akis iškilo vaizdas, kai  atstumas tarp jo ir varžovės mažėja, vėjas taršo veidus, lietus toliau plauna judviejų veidus...
Kažkas sukirbėjo Igio krūtinėje. Tegul jis palaukia, tegul stebi savo varžovę.  Vidinis balsas švilpiui sakyte sakė, kad dar gaus progą šiose rungtynėse pasigalynėti su varnių gaudytoja.
Garbanius žvelgtelėjo porai akimirkų į savus lankus, kuriuos saugojo Keitas. Ramuma apgaubė septintakursį. Nujautė, kad niekas iš Varno Nago neįmuš.
(O gal įmuš?) Žvilgsnis vėl sugrįžo prie Vanilės. Ji irgi nepagaus. (Gal)
Lyg per miglą, Igoris tvirčiau suspaudė šluotos kotą, paskriejo priekin. Ir nusprendė.
Gaudytojas nušvilpė link tribūnų, skerskai skriedamas per Vanilės trajektoriją, įnitringai žvalgydamas aukso šmaukšto. Tačiau  čia jau buvo kita strategija. Visiškai kitokia.

[- ]

[Dawn Strain]

Dawn skrajojo aukštybėse sukdama ratus aplink žiedus. Lietaus lašai tekėjo jos veidu, plaukai buvo permirkę, kaip ir jos drabužiai. Ištroškusi ji kartkartėmis liežuviu pagaudydavo krintančius lietaus lašus. Varnė turėtų geriau susikoncentruoti į žaidimą, tačiau visos baimės jai galiausiai atslūgo ir ši tik retkarčiais užmesdavo akį į vykstančią kovą priešais. Negerai, Dawn, negerai. - subarė save ir įbedė akis į priešais vykstantį žaidimą. Muštukai skriedavo tai ten, tai šen. Kritlis atsidurdavo iš rankų į rankas. Rudos akys kaip pašėlusios lakstė nuo švilpio iki varnės, nuo varnės iki švilpio. Priešais vyko įnirtinga kova. Dawn kiek abejojo, ar norėtų atsidurti veiksmo sūkuryje - vis dėl to šioji nepasitikėjo savo jėgomis. Jai tik knygas griaužti, o ne šmaukštus gaudyti. Prilipusi prie žiedų ji jautėsi kone saugiausiai, priešingai nei švilpiui, į kurio saugomus lankus jau kėsinosi mažoji varniukė Nora, šiame žaidime jau gerokai sužibėjusi. Stiprus vėjas pūstelėjo tiesiai į keturiolikmetę ir ši kelis kartus apsisuko ant savo šluotos, tačiau greitai susiėmė ir grįžusi į poziciją, užgniaužusi kvapą ėmė stebėti, ar Varno Nagas pelnys pirmuosius savo taškus.

[-]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Nora Kühnemund: 10
Keitas Kolinsas: 9
Alisa Faun: 9
Vanilla Hinkley: 10
Leliana Shiwasù: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 8
Dawn Strain: 10

Kauliuko rezultatas

Nora Kühnemund: 1; 5
Keitas Kolinsas: 1
Alisa Faun: 4
Vanilla Hinkley: 5; 1
Leliana Shiwasù: 1, 5
Igoris Lorijanas-Greywindas: -
Dawn Strain: -


Nora Kühnemund netaikliai paleidžia kritlį.
Keitas Kolinsas nepagauna kritlio.
Alisa Faun netiksliai smūgiuoja muštuką Vanilla Hinkley link.
Vanilla Hinkley nepagauna šmaukšto.
Leliana Shiwasù sėkmingai nusmūgiuoja muštuką.
Igoris Lorijanas-Greywindas neatlieka veiksmų.
Dawn Strain neatlieka veiksmų

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis patenka į neutralią zoną. Jis atiteks tam puolėjui, kuris jį pirmas pasiims. Pasiėmus kritlį varnams, leidžiama atakuoti lankus.
Aikštėje lieka vienas muštukas.
Švilpynės gaudytojas gali atlikti bandymą pastebėti aukso šmauštą, persekiojamą varžovės.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.

[Philemon Le Blanc]

Trumpai akimirkai jam nutirpo širdis; kuomet kritlis staigia, vientisa linija nulėkė iš vieno priešininko rankas į kito glėbį; na, bent jau bandė-- it trys viščiukai, it šunys lėkdami prie lesalo jie prišoko prie kamuolio, tačiau tas išdykėlis nepasidavė ir nepakliuvo nei pas vieną; Philemon iš tokio absurdo ir keisto nutikimo net sustingo, matydamas kaip kritlis praslysta iš pro jo pirštų kažkur į nežinią. Sunkūs ir siaubingai šalti lietaus lašai tiško jam ant odos, erzindami ją, tačiau kartu ir pažadindami jį iš to momentarilaus transo ir švilpiukas išsišiepė spausdamas save kuo arčiau šluotos paviršiaus ir lėkdamas į neutralią zoną-- kur, po tokio fiasko, ir buvo kritlis. Jam reikėjo kuo greičiau, kuo sparčiau pasiekti savo tikslą, todėl iš tų nervų net įsikando į savo apatinę lūpą ir prakirto ją, tačiau skausmo nejuto. O jei ir juto, jis tik dar labiau paskatino jį dirbti, lėkti ir būti pirmam; svarbi buvo kiekviena sekundė, kiekvienas kvėptelėjimas buvo brangus.
Tačiau jam nepavyko ir kamuolys vėl pakliuvo pas varnes, tačiau tai tebuvo trumpa laimės akimirka-- bent jau jiems. Puolėja nesugebėjo pataikyti metimo ir kritlis vėl atsidūrė neutralioje zonoje.
Pasirodo,bent šį kartą, Philemon buvo greitesnis už kitus priešininkus puolėjus, ir it vikri bitutė pagriebė kritlį iš neutralios zonos, laikydamas kamuolį arti savęs it koks perkaręs, atkarus žmogėnas auksinį žiedą. Giliai atsiduso laikydamas savo laimėjimą ir tyliai atsiduso, šyptelėdamas sau ir staigiai kryptelėjo šluotą, taip ją sustabdydamas ir pakeisdamas jos trajektoriją-- link varnanagių lankų ėmė skristi taip, kad būtų arčiau savo kito komandos puolėjo, kuriam nieko nelaukęs ėmė ir ištiesdamas perdavė kritlį-- laukti nebuvo kada, reikėjo kontraatakuoti tiksliai ir žaibiškai. Tyliai sumurmėjo ir palinkėjo sau, ir kitiems komandos draugams sėkmės; taip smarkiai norėjo, kad jiems pagaliau pasisektų. Gal net pastebės aukso šmaukštą? Philemon susikaupęs toliau tęsė perdavimą.

[Perdavimas 2;4;5;6]