1
1

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Evia Herodotte

  • II kursas
  • *
  • 19
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Viltis yra durnių motina.
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #15 Prieš 2 metus »
Evia pamokos pradžioje sėdėjo paniurusi ir tyrinėjo aplinką. Ateities būrimas? Išvis įmanoma įsiburti ateitį? Žinoma, be įvairių įmantrių dalykų (iš kurių stebuklingai galima burti) tikrai tai nebus įmanoma. Taip ir besidairydama, žaizdama su plaukais ir nieko neklausydama praleido dalį laiko bokšte iki pasirodant žodžiams ant lentos.
Kažkas įdomesnio.
Evia šiek tiek susidomėjo ateities būrimu išgirdusi apie užduotį. Nagi, pabandom. Paskutinis sakinys galvoje nuskambėjo su išdidumo ir griausmo prieskoniu, o tuomet akys smelgėsi į priešais esantį puodelį su skysčiu bei šalia esančiu cukraus gabalėliu. Ir kokį klausimą čia sugalvojus? Begalvodama klausimą lyg užburta žiūrėjo į neišvaizdų puodelį. Galiausiai virpančiais (nežinia kodėl) pirštais, įdėjo gabaliuką kietosios medžiagos į skystį ir ėmė maišyti. Kokios spalvos megztinį man mama žada atsiųsti Kalėdoms? Kad geriau galvotų apie vieną klausimą (o gal tikėjosi geresnio efekto) ėmė atsargiai gurkšnoti arbatą, nežinodama skonio. Tačiau arbatos skonis nebuvo didžiausias Evia rūpestis šiuo metu.

Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
 Cessiondi linksmai žiūrėjo į mokinius. Pasigirdo vienas klausimas, dėl kurio profesorė kiek sutriko.
 -Abejoju ar dabar spėtumėt išsiburt po du kartus, bet jei norėtumėt, panele Hinkley, galėtumėt ateiti po pamokų į mano kabinetą. Ramiai išsiburtumėte. Tik praneškit iš anksto.
 Atsakiusi į klausimą profesorė pradėjo rašyti antrąjį metodą ant lentos. Dėl antros praktikos dalies turbūt daugelis būtų palaikę ją pamišusia. Pati Khanna buvo pratusi prie keistenybių, bet šitas būrimas jai atrodė tikrai keistas. Vos spėjo užrašyti ,,antra praktikos dalis" ir paminėti, kad būrimai susiję, prie jos priėjo grifiukė. Nepasakytum, kad buvo labai didelė, duotum vieną, daugiausiai du kursus. Shetaka nusisuko nuo lentos ir pažvelgė į mokinę taip, kad vėliau galėtų ją prisiminti. Po kelių sekundžių jaunoji profesorė atsakė:
 -Elena, yra trys galimybės. Pirma, kad blogai suformulavai klausimą arba jis prasidėjo ,,kodėl". Antra galimybė, kad nepavyko, jei nebuvai gerai susikaupus. O trečia gali būti įvairūs kiti veiksniai. Kokį klausimą sugalvojai?
 Ar Elena kilusi iš LoveGood'ų giminės ar čia tik šiaip sutapimas? Kol laukė atsakymo, mergina burtų pagalba atsiskraidino jos puodelį. Į jį įpylė arbatos ir padėjo dar vieną cukraus gabaliuką. Puoduką padėjo ant savo stalo ir jau norėjo sakyti mokinukei, kad pakartotų būrimą.
 Nespėjo daugiau nieko pasakyti, nes buvusios švilpės ausis pasiekė garsus ,,kodėl". Iš pradžių ji pamanė, kad kas nors pradėjo skaityti antrą praktikos užduotį, bet balso tonas buvo visiškai kitoks. Pažiūrėjus į mokinius suprato kas čia nutiko. Ne visada ateitis būna maloni... Panelei Endlercat ji turbūt buvo ypač nemaloni. Cessė degė smalsumu sužinoti ką grifė matė, bet susitvardė. Tiesiog priėjo prie mokinės ir bando kalbėti raminančiu tonu. Siaubas, kurį jautė Elridė, rodos, kad pasiekė ir ją.
 -Būrimai dažnai parodo tai, ko mes matyti nenorime. Juk gyvenimas ne vien rožėmis klotas. Nežinau ką matei ir pasakot neprašysiu. Nebent to pati norėsi,- mokytoja pamatė plačią pirmakursės šypseną, kuri matėsi, kad buvo dirbtinė.- Norėsi burti ,,kodėl" ar ne? Jei neburtų, būtų kiek prasčiau dėl šio dalyko, bet mokinių padarais paverst nenoriu.
 Šį kartą ji laukė kitos grifės atsakymo. Kiek daug grifų... Nusistebėjo pamačius tik kelis kitų koledžų mokinius. Pagyrimai Grifų Gūžtai ir jų vadovu, profesoriui... Čia ji mintyse užsikirto. Buvo dar visai nauja čia, Hogvartse. Nors anksčiau pati lankė šią mokyklą, bet viskas, o ypač profesoriai keitėsi. Profesoriai be jos dar devyni, tad visus prisiminti sunku. Gera pastaba. Reiks su kuo nors susipažinti.
 -Panele LoveGood, paimkit puodelį ir bandykit pakartoti būrimą. Pasirinkit kitokį klausimą, kuris atsakytų į ,,kas", ne ,,kodėl" ir labiau susikaupkit.
 Tik dėl to, nes kiti mokiniai girdėjo, į ją kreipės oficialiau. Tik dabar pamatė dar vieną grifą, Velnu pavarde. Jis sėdėjo kitaip nei kai kurie mokiniai. Ramiai, ir galėtum pasakyti, kad oriai. Kaip princiukas. Profesorė šyptelėjo. Nežinai kokio kraujo mokiniai mokosi Hogvartse. Gal kartais ir koks karalius gali savo sūnų atvesti mokytis ketų ir burtų. Bet svarbiausia tai, kad jis jau buvo pamatęs viziją. Susigriebusi, kad jis laukia kitos užduoties, Cessiondi pakėlė lazdelę ir ją valdydama, kreida ant lentos rašė užduotį. Galų galiausiai, jos parašymas atrodė taip:
Antra praktikos dalis
Visi vėl gausite Idaninos žiedų arbatos. Ji bus metaliniame dubenyje. Kartu gausite ir prieskonių. Po vanilės ankštį, pusę šaukštelio kurkumos (jums žinomos ciberžolės vardu), Lizli ankštį, ladidos du mažus žiedelius ir zizili stiebelį. Į arbatą sudėkite visus prieskonius, išskyrus zizili stiebelį. Juo viską išmaišykite. Stiebelis ir kiti prieskoniai ištirpus, arbata pradės putoti. Putos pasieks dubens kraštus ir iškart nusmegs (jų neliks). Tada drąsiai visą skystį užsipilkit ant galvos (nejausit, kad esat šlapi) ir stipriai meskit tuščią dubenį į grindis. Geriau būtų jo neapvertus, bet jei ką, pataisysiu. Užsimerkit. Atsidursit laukuose, ženkit per pamatytas duris. Prieš žengiant per antrąsias, pagalvokit apie gautą ,,kas" atsakymą. Žengiant per trečiąsias susikaupkit. Po trečių durų matysit atsakymą į klausimą ,,kodėl". Klausimo nereikia galvoti, jis automatiškai būna. Pamatę ženkit per ketvirtas duris. Jei kas bus neaišku, tai suprasit čia. Žengus per penktąsias duris, imsit kristi. Atsidursit klasėje sausi,o dubenyje bus skaidrus skystis.
Sėkmės!

 Informacijos buvo tikrai per daug, bet naujoji mokytoja norėjo, kad viskas būtų aišku. Ji jau buvo paruošusi prieskonius ir juos sudėjusi į mažytes raštuotas medines dėžutes. Po vieną išdalino visiem mokiniam ir pripylė į dubenis Idaninos arbatos. Indai buvo sunkūs, bet su burtų pagalba viską išdalinti buvo lengva. Viskas primena eliksyrų pamoką. Pasakė sau pastabą, bet geresnio būrimo už šį pirmai pamokai nerado. Todėl tyliai atsiduso ir galvodama temą kitai pamokai, stebėjo mokinius. Gal iškils kokių nors klausimų ar šiaip nesklandumų.

(( Taigi, skelbiu antrąją praktikos dalį. Pirmą paskelbiau ne taip jau ir seniai, bet kai kurie (Elridė ir Radagaskas) atliko užduotį, o Elenai reikėjo atsakyti. Dar neatlikę pirmosios užduoties, atlikite ją ir eikite prie antrosios. O dabar šiek tiek apie pačią užduotį.
Ši užduotis svarbesnė už pirmąją, nes daugiau ką veikti. Pirmoji bus vertinama iki 4 taškų, antroji iki 6. Kaip ir žadėjau, aiškinantis ,,kodėl" kartais galima žiūrėti į ankstesnius gyvenimus ar gilintis į karmą. Pavyzdžiui, vandens galima bijoti dėl to, nes anksčiau nuskendote. Manau, kad tokių atsakymų galite sugalvoti, bet jais nepiknaudžiaukit. Abejoju, ar suknelės spalva priklausytų nuo karmos :D. Taigi, išlaisvinkit vaizduotę ir supilkit bent du ilgesnius post'us.
Sėkmės!))
                                                     
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Cessiondi Shetaka Khanna »
Bet kas gali prisekti pasakų, bet kortos gerose rankose ar neužburtas rutulys ant pagalvėlės niekad nesumeluos.

*

Neprisijungęs Evia Herodotte

  • II kursas
  • *
  • 19
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Viltis yra durnių motina.
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
Evia vos spėjo pastebėti smaragdinę spalvą, su neaiškiais sidabriniais oramentais, tačiau nespėjo įžiūrėti kas tai. Vaizdiniui išnykus, pirmakursė atsimerkė ir šiek tiek sėdėjo mąstydama ir bandydama apibendrinti kas nutiko. Bet visgi, apmąstymams laiko nebuvo, kadangi ant lentos švietė antroji užduoties dalis. Šitiek visokių ingrendientų? Viliuosi, kad užpylus arbatą ant galvos nebus taip baisu. Antrasis dubuo, šįkart metalinis sukėlė menką pasišlykštėjimą.
Teks pripažinti, ateities būrimas ne toks jau nuobodus.
Berti prieskonius atrodė gan lengva, tačiau praleidusi jų aiškinimo dalį vylėsi, kad nesuklys ir paliks reikiamą, neišvaizdų zizili stiebelį. Evia nežinojo kiek užtruko viską berdama į metalinį indą (rankos neklausė, o pirštai tirtėjo). Likęs zizili stiebelis sugėrė visą jaunosios klastuolės akių žvilgsnį. Atsidususi ir pasiryžusi, ėmė maišyti. Evia vos vos išsigando pamačiusi, kad prieskoniai skystyje bei zizili stiebelis tirpsta. Dar daugiau mergaitės nerimo sulaukė staiga kilti pradėjusios putos. Aš gerai darau, ar vėl kvailioju? Išnykus putoms (Evia žinoma norėtų sužinoti kaip tai įvyko) pirmakursė lentoje perskaitė kitą žingsnį. Susižavėjimo kupinas žvilgsnis pasikeitė į nesupratimo ir jautimąsi kvailai. Supratusi, kad blogiau nebus, pati besipriešindama savo rankoms, apsipylė skysčiu iš metalinio dubens. Nesijautė šlapia ar permirkusi, o tai privertė pasijusti šiek tiek keistai. Išleido iš rankų indą ant žemės su nedideliu garsu ir užsimerkė. Pasiruošė naujam iššūkiui ir vylėsi, kad indas nukrito ir guli reikiamoje pozicijoje.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 587
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
- Viskas gerai, profesore,- šyptelėjusi Elridė nusuko žvilgsnį į lentą. Ant jos užrašyta užduotis jai atrodė didžiulė painiava. Vienoks augalas... Kitoks... O kaip man juos atskirti? Kelis kartus geriau įsiskaičiusi mergaitė nusprendė padalyti viską dalimis, kad nepasimestų. Gavusi visus reikiamus dalykus mergaitė smalsiai juos apžiūrėjo. Mmm... Arbata skaniai kvepia... Sudėjusi visus prieskonius, išskyrus lieptą stiebelį, kuriuo atsargiai pamaišė dubenį. Kadangi ji nežinojo, kiek laiko turėtų maišyti, kelis kartus pamaišiusi pažiūrėjo į dubenį. Apžiūrėjusi, kad niekas neįvyko, dar kartėlį perskaitė užduotį. Ai... Turi ištirpti. Na, reikia išmokti būti atidesnei. Maišydama arbatą su prieskoniais mergaitė vėl užsigalvojo apie matytą viziją. Ji jau žinojo į kokį klausimą „kodėl?“ bus atsakyta, tačiau Elridė nebuvo tikra, kad tikrai  nori žinoti. Užsigalvojusi, ką galės pamatyti mergaitė nė nepastebėjo, kad prieskoniai baigė ištirpti su visu stiebeliu. Jai žvilgtelėjus į dubenį arbata ėmė putoti ir kilti. Pirmakursei tai buvo nuostabus vaizdas, nes atrodė magiškai, gražiai. Oho... Vaizdas tikrai gražus... Putoms staiga nusėdus ji žiūrėjo kiek apstulbus. Užduotyje buvo parašyta, kas gali nutikti, tiksliau, kas turėtų nutikti, tačiau Elridė nesitikėjo, kad tai bus taip gražu. Dar kartą perskaičiusi užduoti, nes niekaip nesugebėjo savimi pasitikėti, kad tikrai viską suprato, įsižiūrėjo į dubenį. Užsiversti jį ant galvos? Juokaujat?! Nejausiu, ar esu šlapia... Bet, spėju, plaukai liks šlapi... Mergaitė tyliai ėmė vardinti visus minusus, kodėl turėtų nesiversti dubenio ant galvos, tačiau tikrąją priežastį ji žinojo, bet nenorėjo pripažinti. Elridė toliau žiūrėjo į dubenį ir giliai atsiduso.
-O kada tau rūpėjo tavo plaukai... O juo labiau savijauta,- tyliai paklausė savęs. Atsistojusi mergaitė suėmė dubenį ir pasižiūrėjo į jame esantį jos atvaizdą. Ji žiūrėjo į save ir nusprendė, greit ateis laikas, kada ji nebebus tokia. Vienuolikmetė panoro auksinių, ar baltų plaukų, gražesnių akių ir linksmumo. Galbūt taip galėsiu būti savimi... Nors ir nebuvo tikra, kaip tai padarys, sau pažadėjo, kad po savaitės daugiausiai bus tokia, kokia nori būti. Giliai atsidususi užsivertė dubenį ant savo galvos ir iš visų jėgų metė jį ant žemės. Pasigirdo duslus metalo skambesys, tačiau ji jau buvo užsimerkusi. Mergaitė atsidūrė tuščiuose laukuose.  Žalumos buvo, tačiau viskas, jos manymu, buvo išmirę. Jos akimis nebuvo jokios gyvybės, ar gyvenimo ten, kur ji stovėjo tuo metu. Pažvelgusi į duris Elridė nusipurtė iš baimės. Jos rankos ėmė drebėti, išmušė šaltas prakaitas. Įsistebeilijusi mergaitė suklupo prieš, palyginus su ja, didžiules duris.
-Ar aš tikrai to noriu? Ar aš tiesiog bijau, nes nujaučiu tiesą... Turbūt aš dėl to kalta? Kad jie nebe kartu...- drebančiu balsu ji klausė savęs. Mergaitė bijojo to, ką gali pamatyti ten, tačiau, todėl, kad pasiryžo prieš profesorę ir nebegali pasitraukti iš vietos, kurioje buvo, įdėjo visas jėgas ir atsistojo. Drebančiomis kojomis žengė žingsnį link durų ir giliai įkvėpė. Ji ėmė galvoti apie matytą vaizdinį ir turėjo daugybė klausimų, bet bijojo vos kelių. Toliau mąstydama apie tai, ką gali pamatyti, kas gali nutikti jai, ji žengė dar arčiau durų. Perėjusi per jas ji pamatė dar vienas duris. Na, žinoma! Juk apie viziją turėjau pagalvoti prieš šitas... Apsidairiusi Elridė pastebėjo, jog stovi tuščioje patalpoje. Kambarys, tiksliau erdvė, kurioje ji stovėjo buvo vien juoda spalva. Prieš ją stovinčios baltos durys mergaitę ne taip domino, kaip erdvė, kurioje stovėjo ji. Žengusi žingsnį vienuolikmetė nustebo, kad ji niekur nenugarmėjo. Patalpa kėlė daugybę abejonių, atrodė, kad žengsi žingsnį ir kažkur nugarmėsi, tačiau taip pat, atrodė, kad kažkur toliau slypi kažkas stebuklingo ir gražaus. Žengusi dar vieną žingsnį mergaitė įgijo pasitikėjimo savimi ir ėmė bėgti. Elridė nutolo nuo durų ir su džiaugsmu bėgo per juodąją erdvę. Jai pasidarė keista, kad ji nieko nepamatė, aplink ją tebuvo tamsa. Suglumusi mergaitė sulėtino tempą ir ėmė lėtai eiti ir dairytis. Nepastebėjusi nieko keisto atsiduso. Štai, per pačios smalsumą dar ir pasiklysti sugebėjai... Ją ramino tik vienintelis dalykas, kad šioje patalpoje ji jautėsi saugi. Nusišypsojusi dėl to mergaitė nusprendė dar kurį laiką pabūti joje ir tik tada paieškoti išėjimo. Lėtai eidama ji juokėsi iš savęs ir iš savo gyvenimo. Elridė linksmai ėmė galvoti ar kažkas nustebs pastebėję jos pasikeitusią išvaizdą. Ji buvo įsitikinusi, kad greitu metu pakeis išvaizdą į norimą, kad galėtų būti panašesnė į tėtį, bet nesiskirti nuo mamos. Nors ir mergaitė nežinojo, kaip atrodo jos mama, ji buvo įsitikinusi, kad ji yra žema. Taip bemąstydama pirmakursė atsitrenkė į baltas duris. Susipratusi, kad tai durys kurių jai reikėjo ji ėmėm galvoti apie vaizdinį matytą praeitoje pamokoje.

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ***
  • 196
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
Viskas staiga nusidažė tamsiai mėlyna spalva. Tokia sodria. Ji buvo Urtės mėgstamiausia. Tai buvo tarsi banguojanti jūra ir dangus, susilieję į vieną. Staiga pradėjo pradėjo tarsi medžiai augti. Jie augo tarsi iš niekur. Į niekur. Vaizdas pasidarė panašus į dryžuotą- mėlyna ruda mėlyna ruda. Varno nagas? Gali būt... Spalvos tokios jo. Be to protelio turiu. Staiga medžiai pajuodo. Tapo juodi it anglis. O mėlyna tapo geltona, kaip dykuma. Tik karščio nebuvo. Dar ir Švilpynę man siūlo? Garantuoju, kad klastūnyną irgi pasiūlys. Atrodo visus iš eilės rodys... Ir taip. Neilgai trukus, dykuma pavirto žalia žalia pieva. Medžių nebebuvo. Bet Urtei tas nerūpėjo. Ji grožėjosi pieva. Pilna gėlyčių. Bet išlaikančia žalią spalvą. Įdomu, kaip atrodys sidabrinė spalva? Kokiu būdu ją išreikš?-domėjosi mergaitė mintyse. Ir pagaliau atėjo laikas sidabrui. Jis pradėjo kristi iš dangaus ant gražiojo patalo. Trečio kurso mokinė paraudonavo iš pykčio.
-Jūs drįstat naikinti šitą grožį? Tuoj aš jums duosiu! Oi gausit į kaulus!
Pala. O kam aš duosiu? Net nėr kam duot...
Vizija baigės, ir mergaitė pasijuto stovinti klasėj.
-O kur manoji Grifų Gūžta???-vis dar užsimerkusi plyšojo mergaitė, kvailai tikėdamasi, kad dar iš vys ją. Ech. Klausimas buvo kokie dar be Grifų Gūžtos koledžai man tinka... Dėl to jos tikriausiai ir neparodė.
Urtė apsitvarkė, ir ėmė ruoštis klausimui kodėl.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Urtė Pang »
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1075
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • once upon a time.
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
Arbata gal ir turėjo skonį. Gal kartų. Gal aštrų. Gal sūrų. Gal saldų. Gal beskonį. Gal dar kokį. Gal, gal, gal. Bet Vanilla jo nejautė. Šiltas skystis leidosi peršaldyta gerkle, dėl kvidičo rungtynių. Degino visą gleivinę, bet tamsiaodė tik maloniai atsipalaidavo, akimis matydama save mažą. Ji verkė, mažoji Hinkley verkė, supama mamos. Ak, kaip seniai jos matėsi. Kaip seniai ji buvo Australijoje. Ligoninę pakeitė mažos judančios kojytės. Kylant aukštyn, Vanilė išvydo savo veidą. Jis tryško džiaugsmu, bet žaibiškas mirksnis ir mergytė pradėjo verkti, nugriuvo, prisiglaudė prie mamos kelių. Kažkur toly kaukė sirenos, burzgė žiobarų mašinos. Turbūt Vanillos veide plaukiojo nerimas ir baimė. Štai ji pamatė save mokykloje, rašančią rašinėlį - "kodėl aš myliu gyvenimą?" Aš nepamenu šios užduoties... Prisiminimai (daugumos ji net nepamena) keitė kitus, kol ji vėl atsidūrė klasėje. Na, nevisai. Ji buvo viena - nei mokinių, nei mokytojos nematyt. Akyse pradėjo šmėžuoti raidės, iš kurių galėjai sudėti kelis žodžius - GYVENIMAS. GYVENTI. GYVYBĖ. GYVAS. Mergaitė išbalusi pažvelgė į tuščią puoduką. Ką tai galėtų reikšti? Klasėje vėl buvo mokiniai ir mokytoja. Klausimo naujosios ateities būrimo profesorės neklausė, juk tam skirta antroji užduotis. Gavusi metalinį dubenėlį su arbata, žinoma, ta pačia bei tam tikrais prieskoniais, pradėjo viską dėti iš eilės, o vėliau ir maišyti su zizili stiebeliu. Stebint putas, kaip  jos vos ne išbėga pro kraštus, o toliau ir jiems nuslūgstant, varniukė užsipylė gautą mišinį sau ant tamsių plaukų.
Oh My GoD iT's RoBeRt DoWnEy Jr.

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ***
  • 196
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
Suvertė paruoštus ingredientus į dubenį. Rado laibąjį stiebelį ir ėmė maišyt. Kodėl aš tinku į visus koledžus? Juk turėčiau tikti tik į vieną? Tikriausiai tikau visur. Absoliučiai visur. Bet Grifų Gūžta nugalėjo. Troškimas patekti čia. Mergaitė net nepajuto, kad stiebelis ištirpo, ir ėmė maišyti ranka:
-Oi! Putos kyla! Kaip gražu!-šūkčiojo ši. Putoms nusėdus (kažin kur šios dingo?) Urtė atsiduoso. Reikės šitą marmalą užsipilt ant galvos... Ji jau buvo mačius, kaip kiti vaikai taip darė, tad nebebuvo taip baisu. Tikriausiai tiems, kurie pylėsi pirmieji, jiems buvo labiausiai nedrąsu. Visa laimė, kad nesu pirmoji. Pang ėmė išlėto piltis, ir net nustebo, nieko nepajutusi. Tad tiesiog užsivertė dubenį, ir vėliau numetė ant grindų.
Ji pamatė profesorės Cessiondi minėtas duris. Ji praėjo pro jas. Vėliau, ieškodama vis naujų durų (šių buvo 5) užtrukdavo vis ilgiau. Nesuprantu. Čia specialiai taip padaryta? Kad vis ilgiau ieškoti tenka? O. Pagaliau paskutinės...
 Rudaplaukė žengė pro paskutiniąsias duris. Ji apstulbo, ką ten pamatė. Tai buvo keturi paveikslai. Prie kiekvieno priėjus galėjai pamatyti judantį vaizdą. Na, vis dėl to tai buvo magiškos nuitraukis, judančios, bet jos judėjo sau. Jos tavęs nematė, negalėjo rodyti tau grimasų. Paveikslai rodė tai, kas jau senai buvo. Praeities įvykius. Tai va.
 Urtė žengė link pirmojo. Ten pasiridė vaizdas, greičiausiai priskiriantis ją klastūnynui. Buvo keletas iškarpų iš to įvykio: greit užsiplieskianti mažoji Urtė, ir tėvai. Jie šnabždėjosi, kad tikriausiai pakliūsianti jų mergaitė į klastūnyną. Taigi, atrodo čia atsiskleidė ne pačios geriausios savybės.
 Antrajame paveiksle buvo įrėmintas kitas įvykis- čia mergytė jau buvo vyresnė. Ten matėsi kaip niekadėjai skriaudė vieną berniuką. Urtė apgynė jį, ir vėliau pradėjo su juo žaist. Kažkaip ne į temą? Bet gal čia rido mano draugiškumą...
Švilpynės mokiniai gi tokie draugiški.
Taip pat pasirodė ir jos draugė Hogvartse. Claudie Amneta. Kaip jos draugavo, jų susitikimas slaptajame kambaryje iki pareikalavimo...
 Trečiojo rėmo turinys. Jame buvo pavaizduotas Pang protingumas. Atrodo, pagal visas mano savybes koledžus skirsto??. Kaip ji atsakinėja, padeda draugams su namų darbais.
 Grifų drąsa buvo pavaizduota paskutiniajame, labiausiai papuoštame paveiksle. Juk tai jos koledžas. Jos viso gyvenimo ar paauglystės tikslas, reikšmė. Ji kovoja už jį. Mergaitė stebėjo, kaip ji pasisiūlė į biblioteką eiti. Kaip ten nuėjo. Juk drąsos tam reikėjo. Kokius nuotykius ji ten patyrė. Oi, geri prisiminimai...
Urtė su nostalgija baigė savo kelionę po praeitį. Kai ji jau ramiai sėdėjo klasėje, vis dar buvo ten. Jai tas labai patiko. Kiek apie save naujo sužinai... Ir prisimeni seniai pamurštus dalykus... Čia kaip prisiminimų ar minčių terapija,-prajuko mergaitė.
-Profesore! Aš jau baigiau! Ir esu labai patenkinta savo rezultatais! Buvo nuos-ta-bu!-rudaplaukė patenkinta pranešė mokytojai.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 832
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
   Fasiras von Sjuardas užsivertė puodelį, lėtai nurijo dar vieną arbatos gurkšnį. Žvilgtelėjo į indę profesorę, stovinčią klasės priekyje. Jis ją matė vis dar taip pat aiškiai, kaip ir anksčiau, o juk ji žadėjo bala žino kokias haliucinacijas. ,,Gal netinkamas klausimas?" - pamanė jis. Atsiduso. Vaikino lūpas iškreipė sarkastiška šypsena. ,,O ji žadėjo kažkokias ateitis. Kas ten jas numato, ech...". Vaikinas pabarbeno pirštais į stalą, išgėrė keliais maukais beveik visą arbatą. ,,Ar mano tėvas mirs?" - šovė von Sjuardui į galvą. ,,Ar jį irgi užmuš Slapstūnai, palikdami mane ir Raveną našlaičiais?" Fasiras užsimerkė, jį staiga supykino. Skrandyje kažkas apsisuko, grifą net palenkdamas į priekį, vaikinas staiga atsimerkė ir dar spėjo išvysti lyg ir neramų lyg ir profesorės žvilgsnį, ji lyg ir žiūrėjo į jį. O tada akyse užtemo.
   Fasiras smarkiai šnopavo, aplinkui jį buvo tamsu. Vaikinas sėdėjo ant smėlio, priešais jį tyvuliavo vanduo, nedidelės bangos laistė siaurą smėlio ruoželį. ,,Lyg ir jūra, a?" - paklausė Fasiras retoriškai.
   - Užžššš... rubliaussss... ssskol... - atnešė aidas vyrišką dainuojantį balsą. Fasiras krūptelėjo - tas balsas buvo panašus į tėvo. Kurį laiką vaikinas stovėjo ir žiūrėjo į bangas, atspindinčias daugybę įvairiaspalvių šviesų. Tai jį mažumėlę nustebino - von Sjuardas staigiai atsigręžė ir išvydo didžiulį, šviesulingą, visą mirguliuojantį miestą. Gatvė buvo netoli prie Fasiro esančio vandens telkinio, ja pravažiuodavo viena kita mašina.
   - Kišššchhenėj... čiasssssssagas... - išgirdo Fasiras vėl - ir šįsyk jau aiškiau. Vaikinas trumpai paspoksojo, o tada atsistojo ir apsižvalgė, bandydamas nustatyti, iš kur eina balsai.
   - Tu įkalbėkchh tave parvežtssss... - kažkieno švelnus baritonas dainavo toliau.
   - Kas čia dabar, - sumurmėjo ketvirtakursis ir vedamas intuicijos nužygiavo į ten. Lipdamas viena smėlio kopa Fasiras išvydo tris vyrus - dviejų iš jų nepažino, vieną pažino. Trečiasis buvo jo tėvas, tiesa, truputėlį labiau pražilęs, negu buvo dabar. Ką ten - dabar pastarasis išvis atrodė jaunas. Bet ne vizijoje.
   - ... kaip bandžiau ir tave, Rohirai... - išgirdo Fasiras šnekant savo tėvą. Vaikinas pasilenkė ir nušliaužė užpuolikams už nugarų, kad geriau matytų savo tėvo veidą. Nors įtarė, kad šliaužti smėliu jam nebūtina - juk tai tebuvo haliucinacija. Vaikinui per nugarą perbėgo šiurpuliai - bet ne dėl smėlio, lendančio po drabužiais ir dirginančio odą, bet išvydus sarkastišką, apsimestinai naivią tėvo šypseną.
   - TYLIEK, VAN SEJARDAI! - suriko pirmasis vyras su siaubingu akcentu. Fasiras darsyk krūptelėjo ir su didžia neapykanta pažvelgė į rėkiančiojo profilį. Antrasis vyras kažką pasakė tyliai - Fasiras negalėjo išgirsti. Bet tada antrojo vyro rankose sužibėjo kažkas, pakilo, nuskrido... Ketvirtakursis apsidairė, ieškodamas taikinio...
   - NE! - suriko von Sjuardo sūnus ir pribėgo prie tėvo. Jo užpuolikai neatsigręžė - tai patvirtino, kad Fasiras tebuvo vizijoje. Fasiras pribėgo prie Soreno ir išvydo po jo veidą plintančias juodas linijas. Visur, kur buvo kraujagyslių.
   - Sidabras... - išspjovė kaip keiksmažodį sūnus, matydamas mirštantį tėvą. Akimirksniui Sorenas sutelkė žvilgsnį - bent Fasirui taip pasirodė - į jį, klūpintį prieš tėvą. Fasiras pasilenkė prie krūtinės, klausydamasis Soreno širdies plakimo. Jis lėtėjo... Po arterijas sklido keistas aidas, tarsi metalas daužytųsi į metalą. Sidabras pamažu nuodijo vampyrą. Jaunesnysis von Sjuardas išvydo, kaip iš tėvo apsiausto kišenės išropojo voras ir uždėjo leteną jam ant rankos. Sorenas krūptelėjo, didžiulėmis pastangomis pasuko galvą ir pažvelgė į vorą. Paskutinįsyk draugiškai nusišypsojo...
   Fasiras tvirtai sučiaupė lūpas, nuleido galvą, stipriai užsimerkė. Jam užspaudė gerklę. Sorenas ir Spaikas mirė kartu.
   - Aišku... - pasakė Fasiras ir pajuto nebeklūpįs ant smėlio, o sėdįs suole. Nusivalė ašaras, ištiesė rankas prieš save.
Tuomet pakėlė galvą ir išvydo ant lentos užrašytą užduotį. ,,Vadinasi, aš sužinosiu, kodėl tėtis mirs tokiu būdu..." - susivokė Fasiras. Vaikiną nusmelkė nepagrįstos baimės jausmas - o jeigu jis dėl to kaltas? O jeigu, jei jo nebūtų, tėvas nemirs? ,,Tu kvailys." - nutraukė save ketvirtakursis ir nuėjo pasiimti ingredientus kitai arbatai.

   Vaikinas jau be pašaipos pasiėmė metalinį dubenį ir prieskonius. Atsargiai pasidėjo dubenį ant stalo, paeiliui sumetė vanilės ankštį, ciberžolę, Lizli ankštį, ladidą... ,,Lizli ir zizli, kas čia per pavadinimai..." - neištvėrė nepasišaipęs von Sjuardas. Stebėjo kylančias putas, stiebeliu pamaišė arbatą - pamatė, kad jo klasės draugams putos padarė didelį įspūdį. Išdidžiai šyptelėjo - putos gal ir įspūdingos, bet tik ne, ko gero, vienam geriausių Europos eliksyrų meistrų. Bent Fasirui taip atrodė. Vaikinas žvilgtelėjo į lentą ir atidžiai darsyk viską perskaitė. Ir dar kartą, ir dar. Tuomet paėmė dubenį, be entuziazmo nužvelgė jo turinį ir giliai atsidusęs užsipylė ant galvos. Po sekundėlės trenkė metalinį dubenį į žemę - išsigando, kad nepaskaičiavo jėgos, kai jam pasivaideno, kad dubuo sulindo į grindis. Fasiras atsisėdo ir užsimerkė - prieš jį išryškėjo laukai su gėlėmis. Žolė buvo sodriai žalia, vešli, stiebelius glostė švelnus, šiltas vėjas.
   ,,Bet tai, ką aš pamatysiu ten, nebus taip gražu." - nusmelkė eliksyrininko sūnų nuojauta. Tolumoje jis išvydo du baltus kvadratus. Brido per žolę, siekiančią jam kelius, iki jų. Pastebėjo nušokantį šalin žiogą, užuodė kvepiančias gėles. ,,Ko gero, nederėtų iš akių čia išleisti tikslo", - pamanė Fasas tarytum sudrausdamas save prieš laiką, bet instinktyviai atsigręžė, norėdamas patikrinti, iš kur atėjo. Bet ir už nugaros vaikinui driekėsi plačiausi kvepiantys ir spalvingi gėlių ir žolynų laukai. Vaikinas vėl pasisuko į priekį, ten, kur ir norėjo eiti - bet tada žengtelėjo atgal - durys jau stovėjo prieš jį, už dviejų - trijų metrų. Dvejos durys.
   - Kodėl dvejos? - nustebo von Sjuardas susiraukdamas. ,,Šiandien pamačiau dar vieną svarbų dalyką dvejuose asmenyse - tėvo žudikus..." - atsakė pats į savo klausimą ketvirtakursis. Vadinasi, Soreno mirties priežastis paveikė du skirtingi įvykiai. ,,Kairysis - ankstesnis, dešinysis - vėlesnis, galbūt..." - pamintijo jis. Trumpam pastovėjo, abejodamas, kurios turėtų būti svarbesnės, atkreipė dėmesį į durų dydį... Bet viskas buvo vienoda.
   Fasiras ryžtingai žengė pro kairiąsias.

„Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo.“
„Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.“
„Žinau, kaip baisu, kai tavo įsitikinimai subyra velniop.“

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1075
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • once upon a time.
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
Metalinis dubenėlis garsiai krito žemyn, ko gero liko neapverstas, kaip minėjo kreida užrašyti žodžiai ant lentos. Dar prieš pasineriant į "kodėl" kelionę, mergaitė išgirdo mokytojos atsakymą į jos klausimą.
-Ačiū, pagalvosiu,- pasakė nežinodama kaip ką atsakyti ir staigiai nosies galiuku prilietė pirmąsias duris. Jos atsivėrė plačiai ir Vanilė žengė toliau. Antrosios durys... Aš bijau...ko? Atsakymas penktakursei buvo iki šiol neaiškus, bet durys juk turėjo viską žinoti, tiesa? Bet prieš jas atveriant, vis dėlto tyliai murmtelėjo - gyvenimas. Kažkokia nesąmonė, kad aš bijau gyventi ir kodėl gi? Trečios durys buvo tokios keistos, kad net verte vertė ją susikaupti, kaustytis iš baimės. Ketvirtosios - kodėl aš bijau gyventi? Bet durys lyg išbluko, akyse pradėjo vaidentis vėl visi prisiminimai, kurias braukė magiškos gijos, traukinėjo, tarsi jų neliktų. Amžiams.
Oh My GoD iT's RoBeRt DoWnEy Jr.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 587
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
Su baime mergaitė žengė per baltąsias duris. Vaizdinys pasikeitė, juoda erdvė išnyko, rodos, ji perėjo iš vieno pasaulio į kitą. Žengus pro pirmąsias duris Elridės jaučiama baimė buvo nuslūgus, ji galėjo jaustis laisva, tačiau perėjus per antrąsias, mergaitė pajautė didžiulį skausmą širdyje. Juodaplaukė stovėjo didžiuliame kambaryje su baltomis sienomis ir medinėmis grindimis. Kambaryje stūksojo lova, tolėliau prie lango stalas su sofa ir keliais foteliais. Ant stalo buvo pastatyta puokštė gėlių. Rožės... Stovėdama kambaryje mergaitė pasijautė lyg namie, jai atrodė, kad iš kažkur pažįsta šį kambarį. Kambario durims prasivėrus į jį įžengė aukštas, auksinių plaukų savininkas – jos tėtis. Jis atrodė piktas ir susikrimtęs, po kiek laiko į kambarį įžengė moteris - jos mama. Vidutinio ūgio juodaplaukė moteris liūdnai šypsojosi vyrui.
-Juk negalima atsisakyti vaiko, jei jis iškrečia kvailystę. Taip ji kitokia, bet ji juk mūsų...- priėjusi prie vyro ji pabandė jį apkabinti. Atšlijęs vyras sukryžiavo rankas.
-Ne, ne, ne ir dar kartą ne. Tas vaikas yra visiškai ne vaikas!,- piktai atsikirto jis. Elridės akys prisipildė ašaromis. Ką aš padariau? Nejau tikrai aš kalta... Mergaitė jautė didžiulį skausmą ir baimę sau. Ji žiūrėjo į išeinantį tėtį ir negalėjo suvokti, pirmoje vizijoje jis atrodė toks geras, malonus. Priėjusi prie ant lovos sėdinčios motinos ji įsižiūrėjo į jos akis. Jos buvo, kaip vieniša, skausmingai banguojanti jūra. Staiga jos veidas ėmė blukti ir vaizdas ėmė keistis. Elridė stovėjo ant skardžio krašto, šalia juodaplaukės. Dar blogiau pasijutusi mergaitė nebežinojo ką daryti. Išsigandusi ką čia veikia jos mama vienuolikmetė ėmė drebėti ir mąstyti, kad yra siaubingas žmogus privedęs prie blogų pasirinkimų kitus. Atbėgus jos tėčiui moteris nė nežvilgtelėjo į jį. Su šypsena ji stebėjo vandens bangas vis atsimušančias į skardi. Vaizdas buvo pasakiškas, rytinė saulė kilo aukštyn, danguje nesimatė nei vieno debesies.
-Ją užaugins mano mama, gali pamiršti jos egzistavimą... Gali keliaut pas kitą,- toliau žiūrėdama į tolį ji nenustojo šypsotis. Suglumęs tėčio veidas Elridė prajuokino. Ji trumpam apsidžiaugė, kad nei trupučio neprimena jo. Tačiau po kelių sekundžių nuliūdo, aukštaūgis vyras nuėjo neatsigręždamas į skardžio pusę. Mažametės mama giliai atsidususi apsisuko ir taip pat nužingsniavo tolyn. Elridė pamatė tas pačias baltas duris ir patraukė link jų. Paskutinis atsakymas, kuris galbūt ją sunaikins, o gal tiesiog privers nekęsti visai nepažįstamo žmogaus laukė už baltųjų durų. Giliai įkvėpusi ji žengė pro didžiąsias duris ir viskas išnyko. Papurčiusi galvą mergaitė pamatė save. Ji žiūrėjo į mažą mergaitę ir negalėjo suvokti, ar ten ji, ar ji turi sesę. Mergytės plaukai buvo balti lyg sniegas, tačiau ji turėjo lygiai tokias pačias – ryškiai žalias akis, kaip ir ji. Priėjusi jos mama nusišypsojo mažajai mergaitei ir išsivedė iš kambario. Joms išėjus Elridė liko suglumus, mažosios mergytės išvaizda buvo tokia, kokios norėjo grifukė. Į kambarį grįžusi mama vedėsi nebe mažąją baltaplaukę mergytę. Jai į rankovę buvo įsignybusi juodaplaukė mergaitė, su tomis ryškiomis akutėmis. Mokinė apstulbusi žiūrėjo į ką tik išvystą vaizdinį ir negalėjo nieko suvokti. Jos mama pasilenkė prie mergaitės ir padavė jai rudą meškiuką.
-Saugok jį, dabar gyvensi kitur ir... Tavo tėtis nebegalės kibti, kad turi visai kitokią išvaizdą, nei aš, ar jis. Prižadėk man, kad būsi laiminga ten ir niekados nepamirši manęs,-nusišypsojusi moteris atšlijo, o į kambarį įėjo jai jau puikiai pažįstama senutė – Klarė.  Linktelėjusi galvą maža mergaitė pamojavo mamai ir nustriksėjo paskui senutę. Pamačiusi paskutiniąsias duris Elridė žengė link jų. Pažiūrėjusi į savo mama šyptelėjo jai ir trumpam pamaniusi, kad ji nusišypsojo atgal, žengė pro duris. Mergaitę ėmė pykint ir ji, rodos, ėmė kristi, tačiau staiga, ji jau sėdėjo klasėje. Apstulbusi nuo tokios magijos Elridė atsiduso ir nusišypsojo sau. Aš tapsiu, kokia turėjau tapti...

*

Neprisijungęs Evia Herodotte

  • II kursas
  • *
  • 19
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Viltis yra durnių motina.
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
Pamačiusi laukus, Evia net šiek tiek sutriko ir pamiršo kas vyksta. Ateities būrimas. Galvoje toptelėjo du žodeliai, o to pakako pamatyti rusvas duris su milžinišku, nelygiu, grublėtu langeliu viduryje. Ranka tiesėsi per nematomą orą, kol prilietė neaiškų metalą. Tuomet veidą papuošė savimi pasitikinčios klastuolės mina. Greitai ir ryžtingai žengė pirmyn kelis žingsnius. Patalpa pasirodė neatpažįstama, paslaptinga, baugi, tačiau kažkuo ir savita. Netrukus pasirodė antrosios durys. Kieto, tamsaus medžio durys ne itin viliojo. Užduotis yra užuotis. Mintis galvoje tryško perdėtu lengvumu. Smaradinės spalvos medžiaga su sidabriniais oramentais. Atlošė pečius atgal ir žengė tolyn. Trečiosios durys šiek tiek išgąsdino. Jos buvo tamsios, juodos spalvos, o vietomis išplėšti odos lopinėliai rodė, kad kažkas brovėsi. Giliai iškvėpusi keisto oro ir susikaupusi, žengė per trečiąsias duris. Atsidūrė dar kitoje vietoje. Klastuolei pasirodė, kad matė kaip motina derino kelių spalvų megztinius, kol galiausiai išrinko smaragdinį su sidabro ornamentais. Man tik pasirodė.
 
Krautuvė, kurioje neryškiai matėsi motina, buvo kitapus esančių mergaitės namų gatvės. Evia'i jau nebebuvo svarbu, kad ketvirtosios durys atrodė lyg iš metalo šarvų. Peržengus jas, viskas paaiškėjo. Tebebuvo likę dveji megztiniai krautuvėje, mergaitės dydžio. Raudonas su auksiniais žodeliais priekyje, bei smaragdinis su jau puikiai pažįstamais sidabriniais oramentais. Tuomet motina nusprendė, kad žalia spalva jai tinka labiau. Gal neveltui tai šviesiaplaukės klastuolės mylimiausia spalva. Penktosios durys pasirodė išmargintos baltais debesėliais, žydrame fone. Vos žengusi dešiniąja koja pirmyn, ėmė kristi. Pati nesusigaudė kaip neklykė. Vaizdas pasikeitė. Širdis dar daužėsi krūtinėje, o kūnas stengėsi kvėpuoti giliai. Evia apsidairė. Atsidūrė toje pačioje klasėje viename iš bokštų, o priešais esantis indas prisipildė paslaptingo skysčio. Va čia tai pamoka. Galvoje sklandė daug minčių, tačiau visos jos - tik teigiamos.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 832
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
   Fasiras von Sjuardas žvilgtelėjo pro duris, bet nesuvokė absoliučiai nieko, ką ten regėjo. Akimis mat, mąstymu nesuvokė. ,,Kas tai per velniava?.." - nusistebėjo vaikinas. Peržengė slenkstį, koja prasmego purve. Fasas tyliai keiktelėjo, sunkiai iškeldamas purvu aplipusį batą iš maurų, žvilgtelėjo aukštyn. Dangus buvo keistas, labai keistas - spalvingas, bet visas spalvas teregėjai per pilkos spalvos prizmę. Pilkas purvas, pilkas pasaulis. Pilka kasdienybė...
   Fasiras žengė vieną žingsnį, žengė kitą, keiktelėjo darsyk, o tada suabejojo, ar uždarė duris ir ar jas reikėjo uždaryti. Vėl nevalingai atsigręžė ir išvydo besidriekiančius purvinus laukus. ,,Praeities nepakeisi, ką?.." - liūdnai pamanė vaikinas ir vėl pasisuko į priekį. Trumpam nusiteikė išvysti duris, kaip ir pirmosios, kurias jis išvydo - prišokusias prie jo. Bet taip nenutiko, ir ketvirtakursiui teko mauroti (brįsti per maurus) pačiam. Iki kitų pernelyg švarių durų. Su nelabai švaria rankena. Tarsi tas, kuris ją palietė, būtų netyčia įgriuvęs į šią masę. Vaikinas žengė dar vieną žingsnį - ir prisiminė, kad turi mąstyti apie tai, ką jau sužinojo.
   - Mano tėvas bus nužudytas... - garsiai pasakė jis, netikėdamas tuo, ką pasakė. Balsas skambėjo dusliai ir netikroviškai, tarsi moksleivis kalbėtų lūpas pamerkęs į šviežią, skystą medų. Von Sjuardas aiškiai atsiminė, kaip sidabro durklas smigo į tėvo širdį ir kaip jis...
   O tada, po kito žingsnio, pagriuvo. Į patį kvapniausią, minkščiausią ir mieliausią dumblo, maklynės bei puvėsių glėbį. Užsimerkė, kad purvo nepritekėtų ir į akis, purvina ranka pasivalė purvinus akinius. Piktai įkvėpė deguonies - na, ir kartu neapsakomo laukų kvapo - ir neišdrįso nė susikeikti. Ištiesė ranką prieš save, pamasažavo orą ir užčiuopė durų rankeną. Nuspausdamas darsyk prisiminė pajuodusį tėvo veidą. Ir nevikriai, apsunkęs nuo purvo, žengė pro antrąsias duris.
   Svoris nusimetė, Fasiras pasijuto esąs švarus Nedrąsiai atmerkė kairiąją akį, pajutęs, kad saugu - ir dešiniąją. ,,Pramerk tą, kurios mažiau gaila..." - prisiminė vaikinas kažkieno pašaipius žodžius, pasakytus jam, kai jis buvo dar vaikas. ,,Dabar man nieko negaila." - nusišypsojo Fasas baltai šviesai, trykštančiai iš visur. Baltai lyg ligoninės, bet jaukiai, drąsinančiai, nuraminančiai. Žydro, o gal kitokio jaukaus atspalvio. Fasas atsargiai padėjo koją į priekį, apsidairė aukštyn, į šonus... Tolumoje galėjo regėti kažką apgaubto rūko, paslaptingo.
    - Kur aš?.. - sumurmėjo Soreno von Sjuardo sūnus. Nekantriai žvilgtelėjo su po kojomis, tikėdamasis išvysti kokį nors pažįstamą grindinį. Introvertams juk būdingas žvilgsnis į grindis... Bet šis grindinys Fasui regėtas nebuvo. Jis buvo senovinis, raižytas panašiais į musulmonų ornamentus panašiais piešiniais. Bet čia pat introverto žvilgsnį patraukė kitas faktas - vaikinas buvo be bato. Nevalingai atsigręžė atgal - galgi dar spės išgelbėti jį iš purvo! Bet už nugaros kaip ir anksčiau visur plytėjo balti laukai, kažkokie rūko uždengti daiktai. Fasiras kietai sučiaupė lūpas ir pasisuko į priekį. Ištiesė priešais save ranką - ją matė tik iki alkūnės. Logiška, kad tokioje migloje durų vaikis matyti irgi negalėjo. Stabtelėjo, pamosavo ranka prieš save - rūkas trumpai prasisklaidė, o tada vėl sutekėjo atgal. Raveno brolis dvynys stabtelėjo, gūžtelėjo pečiais.
   - Aš ramus, - tarstelėjo jis. Išgirdo kažką tyliai šniokščiant ir girgždant ir drąsiai žengė į priekį. ,,Jau..."

   Pirmas dalykas, ką išvydo Fasiras - tai didžiulį koridorių, daugybę besistumdančių žmonių ir ant sienos kabantį gigantišką neblogai vaikinui žinomą Durmštrango herbą. Von Sjuardas sutrikęs pasidairė, išgirdo garsius gaudžiančius varpo dūžius. Moksleiviai grūdosi į klases, geriau pasiklausęs galėjai išgirsti krūvas rusiškų keiksmažodžių, išvysti draugiškų ir nedraugiškų apsikumščiavimų, netgi parkritimų ant žemės. Vaikinas primerkė akis, kai koridorius ištuštėjo, o link vaikino pradėjo eiti mažo ūgio, gal dešimties metų mergaitė. Vaikinas susidomėjęs pakreipė galvą ir ją nusekė - mergaitė pasuko prie vieno kabineto ir atvėrė duris. Vaikinas pribėgo prie jų ir atšoko, kai priešais jas atsirado visas juodai ir sidabriškai apsirengęs vyras. Ketvirtakursis gerai nužvelgė jį ir piktas jo akis, o tada žvilgtelėjo duris, pro kurias įžengė mergaitė. ,,Nuodų klasė" - bylojo lentelė ant jų. Fasas linktelėjo sau ir žengė per sieną į klasę.
   - ... kodėl tu to klausi? - pasigirdo griežtas vyriškas balsas. Fasiras kilstelėjo galvą ir išvydo klasės priekyje prie stalo sėdintį savo tėvą - šiek tiek jaunesnį, trumpesne barzda, vešlesnėmis turbūt madingomis žandenomis. Mergaitė kažką pasakė tyliai - vaikinas neišgirdo, o tada jai iš akių pasipylė ašaros. Vaikinas įsmeigė žvilgsnį į tėvą - šis nepastebimai atsidarė stalčių ir kažką išsitraukė.
   - Jie... daug žmo... čių ir ... - kalbėjo mergaitė, bet ketvirtakursis ją vėlgi girdėjo prastai. Staiga jam už nugaros pasigirdo trenksmas, į klasę įbėgo keli kareiviai, apsirengę taip, kaip ir tasai, kuris stovėjo prie Nuodų kabineto durų. Fasas staiga atsigręžė ir išvydo dūmus.
   - PROFESORIAU SUPRANTU MANO BROLIS PROFESORIAU SORENAS SUPRANTU ROHIRAS SUPRANTU PROFESORIAU VON SJUARDAS KAS NUTIKO PROFESORIAU AR JUMS SUNKU AR SUNKU PROFESORIAU ROHIRAS AŠ BIJOJAU VAMPYRAS SUNKU PROFESORIAU PRIVERTĖ SUSIGUNDYTI SUPRANTU PROFESORIAU KRAUJU NEGERAI SUPRANTU PROFESORIAU AŠ NĖRA PROFESORIAU SKIRTUMO SUSIGUNDYTIARSUPRANTUSUNKUIŠGELBĖTI... - be perstojo skambėjo du balsai Fasiro galvoje. Garsiai skambėjo. Vaikinas užsidengė ausis ir susiraukė, bet tai negelbėjo.
   Fasiras atsimerkė, kai balsai užtilo.         
   - Kodėl tu tylėjai?.. - tyliai paklausė vyriškas balsas. Vaikinas jau pamanė, kad šis priekaištas skirtas jam. - Aš buvau užsiėmęs noeco...
   - Aš myliu savo brolį... Jis nusipelno gyventi labiau, - atsiliepė silpnas mergaitiškas balsas. Fasiras pasisuko į dešinę ir išvydo Soreną, klūpintį prie jam jau matytos mergaitės. Netoli jų gulėjo surištas paauglys. Fasas prisėlino prie jų, pasiklausė pokalbio. O tada mergaitė mirė.
   - Kraujo užkrėtimas, - pasišlykštėjęs pasakė Faso tėvas. Vaikinas pamatė atviras duris, nuolat artėjančias prie jo. - Keista, kad...
   ,,Kad tu nespėjai jos išgelbėti..." - pabaigė Fasiras ir durys jį pasiglemžė. Vaikinas stovėjo rudeniniame parke, spalvingame, apsaugotame nuo vėjo. Šalia buvo suolelis. Vaikinas atsisėdo, padėjo kairiąją ranką ant kairiojo ranktūrio. Sėdėjo ilgai, o priešais jį buvo durys. O prieš duris - batas. ,,Štai kur tu, prašapėli." - nusivaipė grifiukas, neskubriai apsimovė batą, atsistojo ir žengė pro penktąsias duris. Kai smego, Fasiras mąstė apie surištąjį žmogų.
   Dubuo ant grindų buvo pripildytas skaidraus vandens.

„Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo.“
„Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.“
„Žinau, kaip baisu, kai tavo įsitikinimai subyra velniop.“

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #27 Prieš 2 metus »
Profesorei paaiškinus ką Elena blogai darė, Grifiukė pasiėmusi naują arbatą grįžo į savo vietą ir galvojo kokį klausimą užduoti. Ilgai sedėjusi ir galvojusi, pagaliau sugalvojo. Pasiėmusi arbatą ir į ją įdėjusi cukrų, Elena galvojo apie klausimą. Ar aš esu iš LoveGood’ų giminės? Mintyse klausė Grifė ir laukė, kol pasirodys kažkokia vizija. Nieko neatsitikus, Elena bandė dar kartą.
Po kiek laiko, Elena išvydo LoveGood’ų giminės medį, tačiau jame pamatė tik save. Kiti buvo tarsi užtušuoti. Po šios vizijos Elena grįžo į Ateities Būrimo klasę.
Nesupratusi kodėl ji buvo LoveGood’ų medyje, Elena nieko nelaukdama pasiėmė dubenį su arbata. Pagriebė po vanilės ankštį, pusė šaukštelio kurkumos, lizlės ankštį ir du ladidos žiedelius. Sudėjusi visus prieskonius į arbatą, išmaišė ją su zizli stiebeliu. Staiga visi prieskoniai ir stiebelis ištirpo ir arbata pradėjo putoti. Vos putom dingus, Elena prisiminė jog visą arbatą reikia užsipilti ant galvos. Nieko nelaukusi Grifė taip ir padarė. Kaip profesorė buvo liepus, Elena iš visų jėgų metė dubenį ant žemės, kuris nukrito neapsivertes. Elena užsimerkė. Atsimerkus ji atsidūrė laukuose. Prieš ją buvo durys. Grifiukė nieko nelaukusi jas atidarė. Po kitų durų buvo antrosios. Prisiminusi jog reikia galvoti apie atsakymą, Elena žengė pro atrasias duris. Po šių durų pasirodė kitos, Grifė susikaupusi žengė pro trečiasias duris. Staiga prieš jos akis pasirodė Luna LoveGood su savo sūnumi. Prie jos stovėjo jos vyras, ir rekė ant jos dėl kažkokios priežasties. Staiga jis pakėlė ranką, o  Luna griebusi savo sūnų pabėgo iš namų. Staiga ji iškelęvo oru. Po kiek laiko vėl pasirodė Luna su savo paaugliu sūnumi. Mergina sedėjo prie sūnaus ir žiūrėjo ką jis rašo.
 -Pabaigoj nepamiršk parašyt Džordžas LoveGood’as,- pasakė Luna ir apsigabinusi savo sūnų jį pabučiavo.
 Viskas aišku, Luna savo sūnui davė savo pavardę. Staiga vizija dingo, ir vietoj jos pasirodė kita. Džordžas buvo apsikabinęs moterį, kuri panašų buvo jo žmona.
 -Sveikinu Džordžai ir Liusi! Gal jau žinot kas bus?- savo gražiu balseliu paklausė jau susenusi Luna.
 -Tikrai žinom, bus berniukas! Galvojam pavadinsim jį Džeimsu,- pasakė mergina, kurios vardas buvo Liusi ir išsišiepusi žiūrėjo į savo vyrą. Staiga vizija baigėsi ir Elena pamačiusi prieš save ketvirtas duris, pribėgo prie jų ir jas atidarė. Vos žengusi žingsnį, Grifiukė pajautė kad krenta. Tik staiga ji vėl atsidūrė Ateities Būrimo kabinete. Nustebusiom akim Brunetė žiūrėjo į sieną. Atsipeikėjusi Elena pasiėmė savo užrašus ir aprašė tai, ką matė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Elena LoveGood »

*

Neprisijungęs Radagaskas fon Velnu

  • VI kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Nespręsk apie žmogų iš kaukės - " Kaukių Meistras"
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #28 Prieš 1 metus »
Velnu ramiai sėdėjo, ir gavęs naują užduotį, uoliai ėmėsi darbo.  Pasiėmė dubenį su arbata bei kitais ingredientais. Tačiau atkreipė į mokytojos mąslų žvilgsnį į jį ir kiek sutriko. Apimtas kuklumo ir santūrumo greitai nusisuko, mat jis nemėgo kitų dėmesio. Tvarkingai susidėjęs prieskonius į indą įmėtė vanilės ankštį. Paskui atsargiai įbėrė ciberžolės pusę šaukštelio, tik Radagaskui tai buvo kiek sudėtinga. Jam drebėjo rankos, kas jam sunkino kruopštų darbą ir  jis suprato, kad pamiršo išgerti vaistus. Kodėl aš toks užmaršus, bet gal turiu kišenėje tablėtę. Kišenėje tarp įvarių euro centų sugraibė tablėtę ir niekam nematant ją prarijo.  Toliau imetęs lizli ankštį ir du ladidos žiedelius ir atsargiai įmerkęs zizli stiebelį viską išmaišė. Kai viskas ištirpo, arbata ėmė putoti. Putos kilo iki pat viršaus, kad skrybeliuočius išsigando, kad tuoj per kraštą išbėgs. Bet, kaip profesorė minėjo, jos nuslūgo. Velnu nuo galvos nusiėmė skrybelę ir nusirišo šaliką, bet kokiu atveju nenorėjo ant jų nieko panašaus pilti. Akis uždengė kuokštas pusilgių juodų paukų. Giliai įkvėpęs paėmė inda ir jo turinį užsipylė sau ant galvos. Paleido dubenį iš rankų. Radagaskas tarsi prasmego tarsi žemėn. Jis atsirado kažkokioje erdvėje, kurios negalėjo apibūdinti. Priešais jį stovėjo durys. Velnu jas atidarė ir žengė į priekį. Atsidurė baltame kolydoriuje, kur buvo dar vienos durys ir jis prisiminė profesorės pasakytus žodžius, kad reikia galvoti apie savo klausimą.  Galvodamas atidarė antrąsias duris. Žengė pro jas ir atsidurė tarsi kieno nors galvoje. Jam atrodė, kad jis milžino makaulėje, bet tai tebuvo tik jo erdvės nesuvokimas. Radagaskas stovėjo ant moliu grįsto kelio, kuris priminė kaimo gatveles. Lijo, bet  jis viską puikiai matė, staiga ant keliuko iš krūmų iššoko kažkoks burtininkas, paskui jį radosi jis pats. Nepažįstamasis  į vyresnį jį nutaikė burtu lazdelę, o jis šautuvą. Vaikas nesuprato, kodėl  tai vyksta. Kame šuo pakastas. Bet   kaip baigėsi šis susidūrimas, jis neišvydo. Vaizdas pasikeitė ir jis stovėjo kažkokiame garaže. Garažas buvo pilnas įvairiausių metalo arba medienos apdirbimo staklių ir kitokių mašinų.  Ant suolo sėdėjo skrybeliuotas žmogus, kažką dėjosi ant veido, o šalia jo stovėjo senas, nedidelis,  liesas vyriškis. Atrodė, tas žmogus buvo garažo savininkas bei meistras.
-   Na kaip?, Tinka? Nors palauk, padėsiu pritvirtint. – Tarė savininkas.  Velnu priėjo arčiau pažiūrėti ką ten meistrelis daro.  Jis Skrybeliuočui tvirtino rodos kaukę. Bet kaukė buvo išskirtinė, mat aplink kaklą buvo tvirtinamos plieninės plokštės, o pati kaukė buvo tarsi šalmo antveidis, bet prie galvos priveržta dirželiais.Ant kaklo uždėtos plokštės buvo sudarytos iš narelių ir tai leido lankstyti kaklą, bet kartu neleido kaukei nukristi bei padėjo esančiomis kilputėmis diržais ją pritvirtinti iš apačios.  Žmogus su kauke atsistojo nuo suolo ir užsidėjo skrybėlę, Kaukė buvo pusiau balta pusiau juoda, dešinėje pusėja vaizdavo linksmo žmogaus emocijas, kairėje liūdno ir ties akimi buvo pripiešta ašarėlė.  Skrybeliuočius padėkojo:
-   Ačiū, kiek aš tau skolingas? Be to, dar kelias pagamintum?
-   Žinoma, pagaminsiu dar kelias. Čia nesunku, o norėsi iš raudonmedžio ar iš metalo pagamintos? Ir tu man nieko neskolingas, dėl ponios Galadrielės, bet ką padaryčiau, perduok linkėjimus jai.
-   Gerai, būtinai. – Vyresnis Velnu atsisveikino linktelėdamas ir iššėjo iš dirbtuvių. Radagaskas nesuvokė, kodėl jis ateity turėtų nešioti kaukę ir nesuprato kuo reginiai pasako, kuo jis bus.  Vaizdas susiliejo ir jis vėl stovėjo priešais  durys. Hmmm, trečiosios duris, ką jos man parodys, tikiuosi aiškesnio atsakimo.  Žengęs pro duris ir atsirado rodos Magijos ministerijos koridoriuje. Velnu matė duris su užrašu “Aurorų biuras”. Girdėjosi dviejų žmonių dialogas. Jie dėl kažko ginčijosi. Radagaskas priglaudė ausį prie durų.  Išgirdo gana senyvo vyriškio balsą:
-   Kai baigsi mokyklą, galėsi būt auroru, o dabar tu per jaunas ir jokie įkalbinėjimai duoti auroro darbą tau nepadės. Viso gero, durys ten. – Pasibaigus sakinui atsidarė durys ir išėjo susierzinęs paauglys.  Jaunuolis greitai dingo koridoriaus gale.  Vaizdas suraibuliavo ir Velnu stovėjo kažkokiame Hogvartso kambaryje. Patalpoje stovėjo stalas, nukrautas kolbų bei lydymo formų. Ant suolo prie stalo sėdėjo paauglys ir  gamino kulkas bei vartė naują laikraštį. Vienas su geležinėm galvutėm, kitas stiklines su kažkokių skysčius. Radagaskas matydamas vyresni save suprato, kad stiklinėse kulkose kažkoks haliucinogenas.  Jaunuolis su savim kalbėjo, iš viedo rodės buvo nusimines:
-   Hmmmm, jie atmetė mano prašimą. – Įdėmiau įsižiūri į laikraščio kriminalinę skiltį. – Na, bet jei sugaučiau viena iš šitų niekšelių ir patupdyčiau į Askabana tikrai jie mane priimtų. -  Paauglį apėmė užsidegimas ir jis iš savo stebuklingos skrynios išsitraukias  revolverį ir pistolėtą ėmė juos užtaisinėti. Regėjimas išyuko . Vėl vaikas stovėjo priešais duris. Atidarė jas ir pasijuto krentąs iš dangaus, bet atsimerkęs sėdėjo klasėje. Drabužiai buvo sausi. Kiek šokiruotas mokinys dairėsi po klasę dar nesusivokęs ar jis tikrovėje ar dar vaizdinyje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Cessiondi Shetaka Khanna »

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1075
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • once upon a time.
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams (rudens sezonas)
« Atsakymas #29 Prieš 1 metus »
Vanilos gyvenimas buvo kupinas gyvybės, bet tuščias. Kaip ta statinė obuolių (gal ne tik?) sulčių, kurių po vaikų gimtadienio greit nelikų. Vieną sekundę prisiminimai yra, kitą - kažkas juos išsiurbė, negrąžins. Matydama tas juodas žymes lyg peiliu perpjautus per prisiminimus, matydama kaip liūdnas veidas keičia linksmą, kaip sveiki žmonės krinta po kitų kojomis negyvi, kaip skausmu persikreipia jos mamos, močiutės, tėčios, sesės, jos pačios veidas. Žūsta visos ląstelės, bet ji gyvena toliau, nepaisant, kad yra tuščia kaip velnias. Ženklai, kaip mirtis, skausmas, liga, tėvų, artimųjų netektis tik įrodo kaip stipriai ji bijo viso šito pasaulio ir savo pačios gyvenimo. Nugurkusi seilių gumulą, nusivalė daug ištryškusių ašarų ir krito per penktąsias duris į suolą. Nieko nepasakė mokytojai, tik tylėjo ir verkė dėl savo baimės, kurią nežinia ar mokės atsisakyti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Cessiondi Shetaka Khanna »
Oh My GoD iT's RoBeRt DoWnEy Jr.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019