[Miona Hera]

Vis dėlto, iš vaikino vos vos jaučiamo krūptelėjimo suprato, jog jis šaltus prištus pajuto. Mergina pasijuto nejaukiai. Mionai visa tai atrodė baisiai keista, bet pabandė savimi pasitikėti ir nuvijo nemalonias mintis. Viskas čia normalu. Ko čia nervinies, varge tu mano - mintyse subarė save.
Šviesiaplaukė kilstelėjo antakį, kai klastuolis pasišaipė iš jos užmojo jį treniruoti. Tačiau nieko nesakė ir toliau stebėjo vaikino veiksmus. Kol šis kažką svarstė, ilgaplaukė mąstė apie jo elgesį. Jai atrodė, kad raudonplaukis neretai buvo tikras kiaulė, tačiau neabejojo, kad čia slypi vaikystės žaizdos. Juk, vis dėlto, sykį grifiukei jis kažkiek atsivėrė. Net šiokį tokį rūpestį parodė.
Stengėsi išlikti budri. Ir dėl to tikrai nepasigailėjo. Bendraamžis, nepataikęs į figūrą, nusitaikė į ją. Keturiplikmetė pajuto švelnų smūgį į rankas ir nebeužčiupė lazdelės. Ši, deja, neatskriejo jam į rankas, o piešingai - nuskriejo kažkur į kitą patalpos galą. Merginos ausis pasiekė skaudus tarkštelėjimas. Tačiau tikrai ne lūžio garsas.
- Hm... Regis, reiks patobulinti šitą, - mąsliai tarė ir sausai šyptelėjo. Pyktis nenorėjo. - Grąžinsi ją man? - kryptelėjo galvą ir įsižiūrėjo į rudas vaikino akis. Aplink jas buvo išsibarsčiusios strazdanėlės. Mergina pagalvojo, kad kažkada ir ji norėjo strazdanų. Kita vertus, džiaigėsi būdama tokia, kokia yra.
Prisiminusi paukščius ir tai, su kokiu erzeliu raudonplaukis į juos pažiūrėjo, pridūrė:
- Negalėsiu jų išvaikyti be savo lazdelės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Man tie tavo paukščiai netrukdo, - abejingai mestelėjo Dafydd. Mintyse jis kandžiai pastebėjo, kad paukščiai jį erzina gerokai mažiau negu mergina. Tačiau net ir šiam piktam klastuoliui pabodo pyktis, tad jis nieko nesakė. Kurį laiką stovėjo ir nieko nedarė. Netgi apie nieką negalvojo. Laukė, kada gi Miona nueis ir pasiims lazdelę. Velsietis buvo tikras, kad ji nelauks, kol lazdelė bus pasišaukta burtais. Juk ji puikiai žino mano magijos sugebėjimus karčiai pagalvojo Dafydd. Tačiau panašu, kad grifė nebuvo nusiteikusi žingsniuoti iki lazdelės. Dafydd susinervino.
- Negi tu manai, kad aš tau ją paimsiu? Gal dar nori, kad tą padaryčiau magiškai?
Klausimai turėjo nuskambėti sarkastiškai. Tačiau klastuolis suprato, kad jeigu jis to nepadarys, atrodys tikrai apgailėtinai. Tad reikėjo bandyti. Panašu, kad Miona jau žino, kad velsiečio magijos sugebėjimai yra artimi nuliui. Tad ar begali jis dar labiau apsikvailinti?
- Accio lazdelę - burbtelėjo Dafydd, nukreipdamas lazdelę į tą pusę, į kurią nulėkė Mionos ginklas. Iš pirmo karto nepasisekė, tačiau jam pabandžius antrą kartą jis pamatė kažką atskriejant. Velsietis jau spėjo apsidžiaugti, tačiau netruko pastebėti, kad tai tėra kažkokia neaiški nuolauža. Dafydd nesuprato, ar tai yra lazdelės lūženos, ar jam tiesiog eilinį kartą nepasisekė su burtais.
- Tai velnias, - tyliai keiktelėjo raudonplaukis.

[Miona Hera]

Miona šyptelėjo, kai išgirdo, jog paukštukai jam netrukdo. Neatrodė, kad vaikinas nori pyktis. Merginai išvis neatrodė, jog jis norėtų čia su ja būti. Kita vertus, didelio noro šviesiaplaukė irgi neturėjo šiuo klausimu. Bet jautė pareigą jį išmokyti burtų, dėl ko išgirdusi, jog jis nenori prišaukti lazdelės burtų pagalba, sukryžiavo rankas ir bejausmiu veidu toliau stebėjo. Neabejojo, kad Dafydd nusibos ir norom nenorom prišauks tai, kas priklausė grifei.
Miona svarstė, ar jam pavyktų. Pamėgino žvelgti realistiškai. Darbo bus, pamanė.
Kai klastuolis pagaliau susiruošė ištarti burtažodį, keturiolikmetė vėl nusišypsojo ir pažvelgė į tą pusę, iš kurios turėjo parskrieti lazdelė. Tačiau jos veidas ištįso, kai pamatė, jog parskrenda ne bet kokia, o sulūžusi lazdelė. Pamėgino save nuraminti. Ji negalėjo sulūžti. Mergina tikino savo, jog garsas nebuvo panašus į lūžimo.
Kai lazdelės dalys atskriejo į Daffyd rankas, Miona greitai prižingsniavo ir paėmė nuolaužas. Laiko galvojimui, kad turėjo pasijusti nemaloniai, neturėjo. Svarbiausia lazdelė. Buvo bepradedanti panikuoti, tačiau daikto savo rankose nepažino. Lengviau atsikvėpė.
- Laimė, tai ne mamo lazdelė. - Su palengvėjimu pažiūrėjo į klastuolį. Greit atitoko. - Prireiks? - kilstelėjo ranką, kurioje laikė sulūžusią lazdelę.
Apsižvalgė po kambarį. Jei jos nerado burtų pagalba, kiek laiko užtruks ieškoti be jų?
- Pamėgink darsyk, - surimtėjo.
Mergina sunerimo. Jeigu jos neras, teks pirkti naują. O jos kainuoja. Įkvepė pasitikėjimo ir įsisprendė rankomis į šonus.
- Būtų labai malonu ją atgauti, - pridūrė. - Juk taip būtų teisinga, ką?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd pastebėjo merginos šypsnį, kai pagaliau ištarė burtažodį. Ir tai jam labai nepatiko. Tačiau klastuolis suprato, kad jeigu nebūtų toks nevykėlis, viso to, kas čia vyksta, nebūtų. Miona neturėtų priežasčių jo čia kažko mokyti. Ką gi, pats kaltas turbūt pirmą kartą gyvenime tokią frazę ištarė sau Dafydd.
Kai Miona pasakė, kad tai ne jos lazdelė, Dafydd pasijuto dvejopai. Iš dalies buvo šiek tiek gaila. Tikėjosi, kad galbūt tai šiek tiek sumažintų šviesiaplaukės ego. Tačiau kartu klastuolis ir džiaugėsi, nes įtarė, kad tada Miona sugalvotų, kad jis turi tą lazdelę sutaisyti.
- O, žinoma. Prireiks, - ironiškai pasakė Dafydd ir paėmė lūženas iš grifės rankų. Nieko nelaukęs numetė jas į priešingą pusę.
Velsietis nužvelgė kambarį. Jis buvo tikras, kad Mionos lazdelė nuskriejo į tą pusę, į kurią jis po to nukreipė savąją. Vadinasi, ten tiesiog buvo dar viena lazdelė. O tai reiškia, kad jam ne taip ir blogai pasisekė burtas! Dafydd pajuto tam tikrą pasididžiavimą savimi. Tačiau dabar suprato, kad reikėtų grąžinti lazdelę merginai. Jis prisiminė, kad kartą jau grąžino lazdelę šitai merginai. Ir tada buvo kaltas, kad ji ją pametė. Jeigu gerai prisiminė. Ar jis ir dabar dėl to kaltas? Dafydd nebuvo tikras. Tačiau nutarė, kad verta dar kartą pamėginti.
- Accio, - vėl ištarė velsietis. Šį kartą pasisekė gerai. Lazdelė atskriejo į jo ranką. Ir ji buvo sveika. Dafydd ištiesė ją merginai ir pašaipiai tarė: - prašom.
Klastuolis mąstė, ką jam dabar daryti. Jis tiesiog tingėjo kažką mokytis ir treniruotis. Tačiau nenorėjo įžeisti Mionos, nes įtarė, kad gal ji nuoširdžiai nori padėti.
- Kaip matai, su manim beviltiška prasidėti, - galiausiai pasakė velsietis.

[Miona Hera]

Mergina stebėjo, kaip daugybė prieštaringų minčių atsispindi vaikinui ant veido. Galėjo lažintis, kad veidu perbėgo pasididžiavimo savimi šešėlis. Paslapčia vos vos kilstelėjo lūpų kampučius. Ne, šios šypsenos niekam nederėjo matyti, todėl greit surimtėjo ir toliau tiriamai stebėjo vaikiną. Antrąsyk burtas jam puikiai pavyko. Išgirdusi sarkazmo persigėrusius raudonplaukio žodžius, šviesiaplaukė neparodė, jog suirzo. Su juo bendrauti buvo sudėtingiau, nei prieš tai anksčiau. Grifiukė apmąstė tuos žodžius. Reikėjo svarių argumentų, kad tai įrodytų, todėl nežymiai sau linktelėjo, palikdama apmąstymus vėlesniam laikui ir paimdama lazdelę.
- Dėkoju, - bejausmiai pasakė, lyg nebūtų pajutus nuo Dafydd sklindančio priešiškumo.
Po kelių akimirkų mostelėjo lazdele ir išsklaidė paukštelius. Šiek tiek nusivylė, jog jie negali pabūvoti ilgiau, bet greit sumojo, kad bet kada gali juos vėl pasikviesti.
Svarstant, ką daryti toliau, Mionos akys užkliuvo už spintos. Priėjusi paklibino duris. Šios buvo uždarytos, todėl atsitraukė per žingsnį, ištiesė lazdelę ir jau ruošiesi ištarti burtažodį, tačiau sustojo.
- Gali atrakinti? - paklausė ir ranka mostelėjo į spintą. - Neburbėk. - Perspėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Netyčia žvilgtelėjęs į Mioną Dafydd tarėsi pastebėjęs trumpą šypsnį, šmėstelėjusį Mionos veide. Tai klastuolį nustebino, nes, atrodo, čia tikrai nebuvo ko šypsotis. Visa situacija buvo kažkokia... Kvaila. Velsietis nežinojo, ką čia daro. Ir kodėl tai daro. Ir kokio velnio ta grifė bando jam padėti. Dafydd kalbėjo sau, kad ji, ko gero, vis tik turi kokią nors priežastį. Gal ji nori, kad aš jausčiausi jai skolingas? paklausė savęs Dafydd. Ir tada išgirdo merginos padėką. Atrodė, kad ji nieko nejaučia. Klastuolis norėjo ką nors kandžiai atsakyti, tačiau nutylėjo.
- Ko tau į tą spintą? - piktokai paklausė Dafydd, kai Miona pasiūlė jam atrakinti duris. Šį burtažodį klastuolis mokėjo. Teko išmokti, nes po nuotykių savo miegamajame pradėjo rakinti lagaminą. O paskui, žinoma, tingėdavo atrakinti be burtų lazdelės. Tad šioje vietoje raudonplaukis tikrai pasitikėjo savimi. Tačiau Mionos klausimas jam nepatiko.
- Kodėl aš turiu negalėti? - pasipiktinęs paklausė Dafydd. - Aš nesu nevertėlis. Tai moka kiekvienas vaikigalis.
Velsietis suprato: jam dabar teks ir atrakinti tas duris. Jeigu jis to nepadarys, atrodys, kad nemoka. Tačiau jis šiek tiek prisibijojo, kad būdamas įsitempęs jis net ir šį burtažodį gali panaudoti netinkamai. O grifė, žinoma, spoksos akis išvertusi. Ir tai tikrai Dafydd nepadės. Tad jis labai atsiduso ir koja už kojos atsivilko iki spintos.
- Alohomora, - burbtelėjo, nukreipęs lazdelę į spintos duris.

[Miona Hera]

- Šio bei to, - gūžtelėjo pečiais ir ėmė žvalgytis, ar neužmatys kur nors paukščių narvelių. Tarp daiktų krūvelių nuvinguriavo į kambario gilumą ir akys užkliuvo už paieškų objekto. Pamėgino paklibinti ir pažiūrėti, ar pavyks ištraukti ir nenukraustinėjant daiktų. Nepavyko. Pasigirdo atžarus Dafydd atsakas į prieš tai užduotą Mionos klausimą.
- Tai prašymas, - atrėmė, nukraustydama kelis daiktus ir vėl pamėgindama ištraukti narvelį. Jai grįžtant išgirdo, kaip vaikinas taria burtažodį. Spyna trakštelėjo ir šviesiplaukė prišoko, kad neleistų atsidaryti durims. Spintoje kažkas subildėjo ir pasigirdo cyptelėjimas.
- Dabar žiūrėk. Ar žinai tuos mažus, mėlynus skraidančius elfiukus, su juodom akutėm, kurie yra baisiai įkyrūs visa griaunantys pabaisos? Matai tą narvelį? Kai atidarysiu duris, tau teks suleisti tuos elfiukus - ar koks ten jų pavadinimas - į narvelį arba vėl į spintą. Pasiruošęs? - stengdamasi nerodyti jaudulio, kad tuojau teks susidurti su tais mažais monstriukais, pasiteiravo ši.
Kai atvėrė duris iš pradžių nieko nenutiko. Net manė, kad suklydo. Tačiau tuojau pakilo kažkokios medžiagos gabalas ir pasipylė gal pusšimtis elfų.
- Velnias, nesitikėjau, kad jų tiek daug. Ką gi, tikiuosi, numanai, kaip anuos sutramdyti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, Miona normaliai neatsakė į klausimą. O ir ko norėti? Kažko normalaus iš šitos mergužėlės? Dafydd prunkštelėjo. Labai gailėjosi čia įstrigęs su šita grife, tačiau žinojo, kad jeigu jis dabar pasišalins, atrodys, kad kažko bijo ar nesugeba. To klastuolis tikrai negalėjo sau leisti. Tik jau ne prie Mionos. Kita vertus, kodėl taip svarbu, ką galvoja ši mergina? Tuo labiau, kad pati yra be galo pasipūtusi, pernelyg gerai apie save mąstanti būtybė...
Elfiukus, apie kuriuos kalbėjo grifė, Dafydd žinojo, tačiau niekada nebuvo tekę matyti jų savo akimis. Tiesą sakant, velsietis visada norėjo juos apžiūrėti iš arčiau. Įtarė, kad tai, kas yra apie juos kalbama, tėra perdėtos paskalos. Kaip dažniausiai ir būna. Juk negali kažkokie maži padariūkščiai būti jau tokie baisūs, ar ne?
Deja, kai jie pasileido iš spintos, labai greitai paaiškėjo, kad jie gali būti tikrai baisūs. Žinoma, ne ta prasme, kuri sakytų, kad jų reikia bijoti, nes jie pavojingi. Tačiau jie buvo tikrai pasiutę. Ir bjauriai triukšmingi.
- Ar tu negali jų užčiaupti? - labai piktai paklausė klastuolis. Jis kaltino Mioną, kad ši iš viso sugalvojo lįsti į tą spintą. - Jeigu jau išleidai, tai malonėkis dabar ir sutvarkyti!
Dafydd demonstratyviai pasitraukė toliau nuo spintos ir atsisėdo ant grindų kambario viduryje. Deja, elfai nebuvo nusiteikę taip lengvai paleisti Dafydd ir pradėjo įkyriai šokinėti aplink jį.
- Daryk ką nors! - vėl užriko klastuolis.

[Miona Hera]

Užvirė pragaras. Mėlyni padarėliai ėmė viską griauti, vartyti, pešioti plaukus, o baisiausia - cypti ir klykti. Dafydd paragino merginą kažką daryti, tačiau šviesiaplaukė laikėsi savo. Ji ir taip puikiai žinojo, kaip pasielgti tokioje situacijoje.
Vėliau padėtis tapo dar beviltiškesnė. Aplink viskas panešėjo į sąvartyną, o elfiukų, rodės, vis daugėjo. Dafydd, kaip koks pasipūtęs gaidys, papustė padus ir vėl paragino Mioną. Netekusi kantrybės nukreipė lazdelę į viršų ir šūktelėjo:
- Immobulus!
Triukšmas nutyko, kažkur dar barkštelėjo nukritęs daiktas. Miona atsiduso. Aplink buvo chaosas. Pilna stiklo duženų, daiktų nuolaužų.
Tylėdama ir nežiūrėdama į raudonplaukį surankiojo elfus ir padėjo atgal į spintą. Suskaičiavo jų šešiasdešimt. Pagalvojo, ar nereikėtų visko sutvarkyti, tačiau numojo ranka. Čia juk kambarys iki pareikalavimo.
Po kelių minučių tylos šviesiaplaukė pakilo ir patraukė prie durų. Buvo pikta ir nusivylusi, tačiau nenorėjo išsilieti ant Dafydd. Mergina norėjo sau įteigti, kad jis nekaltas, jog pasipustė padus, nes nemokėjo jų sulaikyti.
- Po savaitės, toj pačioj vietoj, šeštą valandą vakaro.
Ir paskui save uždarė duris.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Neaišku, ar Miona nenorėjo pyktis su Dafydd, ar kokia buvo priežastis, tačiau, klastuolio nuostabai, ji sušuko kažkokį burtažodį. Žinoma, jis velsiečiui buvo negirdėtas. Tačiau mažieji monstriukai sustingo. Kambarys atrodė kaip išmiręs. Tačiau svarbiausia, kad grifė sugebėjo priversti juos nurimti. Aišku, ji pradėjo kišti juos į spintą. Ir dar labiau aišku, kad Dafydd tikrai nebūtų to daręs. Tačiau jis atsistojo ir pasvarstė, ar nereikėtų padėti merginai. Vis dėlto nutarė, kad ne. Ji visą šitą košę užvirė, tad tegul dabar pati ir tvarkosi.
Kai Miona baigė kišti padarus į spintą, atrodė, kad ji yra nusiteikusi sutvarkyti visą kambarį. Dafydd jau norėjo mestelėti kokią repliką, tačiau šį kartą teikėsi patylėti. Tikriausiai todėl, kad ir Miona nieko nesakė, o tik ramiai sukišo monstriukus į spintą.
Jai patraukus link durų Dafydd lengviau atsikvėpė. Ką gi, susitikimas išgyventas. Dar vienas... Tačiau kai mergina pasakė paskutinius žodžius, klastuolis nustėro:
- Tu tikrai nori dar kažką čia daryti? - pasitikslino jis. Tačiau neaišku, ar Miona jį išgirdo, nes kai vaikinas baigė klausimą, ji jau buvo uždariusi duris. Dafydd kelias akimirkas pastovėjo apie nieką negalvodamas. Galiausiai lėtai patraukė durų link. Jas pasiekęs su neapykanta nužvelgė kambarį ir galiausiai pasišalino.

[Sofija Orel]

Sofija skubėjo koridoriais galvodama apie seniai mirusios senelės sodą. Prisiminė magiškų gėlių kvapą ir žiobariškų daržovių lysves, stiklinius šiltnamius ir vazonų eiles. Senutė buvo botanikė, burtininkė botanikė, o tai reiškia lengvą pamišimą ir keistus keistus augalus.
Koridorius buvo tuštutėlis ir mergaitę apemė keistas ilgesys, kaip ji pasiilgo to sodo... Staiga tuščioje koridoriaus sienoje kažkas ėmė judėti, lyg ir spraustis į paviršių. Pamažu išryškėjo kontūrai ir priešais antrakursę atsirado nedidelės medinės durelės. Sofija nusišypsojo Kambarys iki pareikalavimo. Pravėrusi duris įžengė į plačią erdvę, paskui save uždarydama duris. Patalpa priminė sodą, bet neįprastą. Grindinio nebuvo, vietoj jo po kojomis čežėjo žolė ir prie batų lipo žemių grumstai. Salė buvo didžiulė, joje jauteisi beveik kaip lauke ( tik stogas tam trukdė ), palei dešiniąją sieną tęsėsi lysvių eilės kuriose augo morkų, petražolių ir moliūgų eilės, kairiosios sienos kampuose stūksojo nedidelės gėlių lysvės kol kas priaugusios tik žalių bežiedžių ūglių, pačiame viduryje stovėjo stiklinis šiltnamis, o šalia jo kitas nedidelis medinid statinys primenantis sodininko pašiūrę. Be to aplinkui buvo pilna erdvės ir šen bei ten vangiai besnūduriuojančių tuščių vazonų, keliatas medžių, dauguma jaunų sodinukų, tačiau vienas jų buvo gerokai išaugęs, rėmė lubas, o kamieną apkabinti pavyktų nebent dviese.
– Neblogai, Hogvartse! – sušuko mergaitė numesdama apsiaustą ir vadovėlius ant žolės. Prisiminusi, jog yra tik antrakursė Sofija nuskuodė link didžiojo medžio ir pamėgino įsiropšti. Pavyko ne iškart, tačiau kadangi niekas nematė jos gėdingų slystelėjimų mergaitės tai per daug nesujaudino. Švilpė nuleido kojas žemyn atsisėdusi ant viduriniosios šakos ir apžvelgė visą sodą – visai kaip jos močiutės, tik augalų mažoka...

[Paul]

Po vakarienės Dižiojoje salėje Emma nusprendė pasivaikščioti po Hogvartsą ir atvėsinti nuo mokslų įkaitusią galvą. Mintys pamažu sukosi apie pavasarį, augalus. Mergaitė po herbalogijos pamokų suprato, kad jai patinka rūpintis augalais. Malonu turėti kažką, kuo gali rūpintis. Tik kiek sunkiau su magiškais augalais. Kaip būtų puiku turėti sodą ar daržą... Norėčiau tokį kada nors aplankyti. Emma šyptelėjo, kai iš niekur nieko koridoriaus gale atsirado durys. Kambarys iki pareikalavimo.
Varnanagė nuskuodė koridoriumi, tarsi bijodama, kad durys, ką tik pasirodžiusios, vėl pranyks. Rudaplaukė nusibraukė plaukus nuo veido ir uždususi atidarė duris.
Pirmakursės antakiai pakilo iki dangaus, kai pamatė, kad jos mintys buvo išklausytos. Nieko nelaukdama Emma įžengė į vidų ir uždarė duris.
Žengusi žingsnį mergaitė išgirdo keistą garsą ir pažvelgė žemyn. Nors batas buvo aplipęs žemėmis, mokinės veide pasirodė kvailoka šypsena. Man patinka šis kambarys.
Kelias minutes ji apstulbusi apžiūrėjo lysves, stiklinį šiltnamį (jame augo pomidorai) ir galiausiai sustojo prie didžiulio medžio, kurio kopijos dar buvo tik kūdikiai, palyginti su juo. Apėjusi kamieną varnanagė sustojo ir pažvelgė viršun. Apatinė šaka buvo pakankamai žemai, kad mergaitė galėtų ant jos užlipti. Emma atsidususi nusivilko mokyklinį apsiaustą ir atsargiai padėjo ant gražiai želiančios žolės.
Rudaplaukė įsikibo į pirmąją šaką ir pūkšdama užlipo ant jos. Siekdama kitos šakos pirmakursė pastebėjo, kad aukščiau tabaluoja kažkieno kojos. Kieno jos? Dar kiek pasistengusi ji užsikabarojo ir ant tos šakos, nuo kurios buvo nuleistos kojos. Pakėlusi akis Emma pamatė panašaus amžiaus tamsiaplaukę mergaitę ir nusprendė susipažinti:
-Labas, aš esu Emma Shade. Iš Varno Nago.
Nutilusi ji atsisėdo greta tamsiaplaukės ir taip pat nuleido kojas.

[Sofija Orel]

Išgirdusi iš apačios sklindantį garsą iš netikėtumo Sofija vos nenuvirto nuo šakos. Būtų ne pirmas kritimas šią savaitę ir tai ėmė darytis gėdinga.
– Ėėėė... labas, – išspaudė ji nelabai supratusi ką jai sakė nepažįstamoji.
Mergaitė užsikorė pas ją į viršų ir atsisėdo šalia. Švilpė pasijuto kiek nejaukiai, bet nieko neatsakė.
– Aš... aš Sofija... Sofija Orel... – kiek sutrikusi ištarė antrakursė. Ji šiek tiek apmaudžiai pamanė, jog jos slaptavietė susekta.
– Kaip radai šitą kambarį? Ir tau reikėjo sodo? – paklausė ji mėgindama suprasti kur šio kampelio slaptumo spragos ir kaip būtų galima jas užtaisyti. Švilpė nužvelgė savo naująją kompanijonę ir nors iki galo neišgirdo jos prisistatymo iš pamokų prisiminė, jog vardas Emma, o koledžą kaip visada atskleidė apranga. Kurį laiką antrakursė tiesiog sėdėjo svarstydama ar pasidalinti su mergaite savo kėtinimais, ar pasilikti juos sau. Galiausiai nusprendė, kad betkokiu atvėju ji šį kambarį jau atrado ir dar nekartą jame lankysis, o ir pagalba antrakursei būtų ne pro šalį. Taigi išsiropštusi iš medžio Sofija dar kart kreipėsi į Emmą:
– Žinai, aš ketinu sutvarkyti šitą sodą. Dabar jis gana tuščias, bet lažinuosi toje daržinėje rastumėm sėklų ir sodinukų... gal prisidėsi? – švilpė šyptelėjo Varno Nago auklėtinei ir nelaukusi atsakymo nužingsniavo link medinės pašiūrės salės viduryje. Sofija labai smarkiai įtarė, jog Emma sutiks ir pasivys ją.

[Paul]

Prisistačius Sofijai, Emma atidžiau ją apžiūrėjo ir pamatė aprangos elemetų, susijusių su Švilpyne. Švilpė...Visada galvojau, kad švilpiai labai draugiški ir plepūs. Ko gero, ji drovesnė...
Mergaitė sutrikusi nuleido akis. Ką sakyt? Ką sakyt? Vis dėlto pasiryžo sakyti nepasiruošus, gal geriau bus.
-Eidama koridoriumi supratau, kad... man patinka rūpintis augalais. O dėl sodo...tai visada norėjau tokį apžiūrėti, neturėjau galimybės, nes... eee...gyvenu mieste.- mokinės skruostai kiek paraudo. Kodėl turėjau viską sugadinti? Juk net neužsikirtau prisistatydama.
Nutilusi Emma pamatė, kad švilpė jau lipa žemyn. Kiek palaukusi, varnanagė taip pat nulipo, tačiau dar garsiau pūkšdama negu anksčiau. Tikiuosi, Sofija nieko nesakys. Tvirtai  kojomis atsistojus ant žemės rudaplaukė spėjo išgirsti klausimo pabaigą.
-Padėsiu...-pirmakursė nuskubėjo paskui Sofiją į pašiūrę.
Atidarius duris, pribloškė daiktų gausa: mažame mediniame pastate tilpo beveik viskas, ko galėjo reikėti augalų sodinimui ir prižiūrėjimui. Netrūko ir jaunų sodinukų, ir sėklų maišelių. Emmos veide trumpam atsirado neplanuota šypsena. Nauja draugė, mėgstamas užsiėmimas... Kas gali būti geriau?!
-Ką imam? Manau, tu žinai geriau negu aš. Aš dar tik supratau, kas man patinka, o tu... esi labiau...emm... pažengusi.
Nieko nelaukdama ji nusičiupo kelis sėklų maišelius ir pažvelgė į Sofiją.

[Sofija Orel]

Patyrusi? – Sofija sukikeno.
– Vargu ar tu žinai mažiau už mane... Aš visai nepatyrus. Tai tiesiog... vadovaukimės logika?..
Ji paėmė maišelį kažkokių sėklų ir nedidelį sodinį kastuvėlį. Tuomet patraukė link nemažo medinio vazono ir atsiklaupusi subėrė maišelio turinį į jį. Iškrito trys stambūs rutuliukai.
– Atpažįsti? – paklausė Emmos. Ir pirštuose apžiūrėjo stambias riešuto dydžio sėklas. Jų pavršius buvo glotnus ir lygus, išorinis sluoksnis tartum iš stiklo, o viduje nedidelis rusvas rutuliukas. Stiklo sluoksnyje žaidė saulės spindulių atšvaitai.
Mergaitė iškasė nedidelę duobutę ir įdėjo vieną sėklą, tada suabėjojo, iškasė gilesnę ir galiausiai baigusi užpylė vandeniu ir vieną rutuliuką užvertė žemėmis.
– Nuostabi vieta tas Hogvartsas, ar ne? Gali rasti tai ko nebūtum nė susapnavęs ir vis tiek per daug nesistebėti. – antrakursę buvo apėmusi pakili nuotaika. Mergaitė atsirėmė atsisėdo ant žemės sukryžiuodama kojas ir atsiremdama į vazoną.
– Tai kas tu, Emma? – švilpė gyvai susidomėjo, – Klausiu ne vardo ar koledžo, nė pati tikriausiai nežinau ko?.. Tiesiog kas tau pirma šauna į galvą kai galvoji apie save?..
Sofija nesuprato kodėl šitaip kamantinėja Emmą, gal ištikrųjų norėjo sužinoti, gal ieškojo joje atsakymų į savo klausimus, o gal tiesiog mėgino palaikyti pokalbį...