0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #855 Prieš 5 metus »
Auksė, pasikišusi pergamento skiautę, dydžio su lyg knyga, kurią taip pat nešėsi drauge, kitoje rankoje, tarp pirštų sukiodama juodą, žiobarišką rašiklį žingsniavo koridoriumi. Jai reikėjo ramios vietelės, kur galėtų vienui viena parašyti laišką tetai, kuri jo šitaip laukė. Tačiau kodėl turėjo knygą su nusususiu raudonu viršeliu, pati nesuprato. Tai buvo jos senas dienoraštis, o šiandien kaip tik Marleną lankė gera nuotaika, akyse žibėjo ugnelės, lūpų kraštai formavo kuklų šypsnį, kuri leido suprasti, jog metas paskaitinėti, kokių nesąmonių pripaistė, buvusi jaunesnė, gal net pasijuoks.
Rudeniniai batai kaukšėjo į grindinį, viena rusvų plaukų sruoga buvo užkišta už ausies, bet mergaitė vis vien jautė tuos apvalius, tuščiavidurius auskarus, dydžio it jos pusė ausies, tabalavusius į šalis. Tikrai nebuvo metas klausimams, kodėl ji juos užsikabino.
Varnė sustojo prie pat įėjimo, po keletos akimirkų žengė vidun, visiškai neapsidairiusi, ar niekas nespėjo taipogi praslįsti į vidų. Aplink matėsi krūvos daiktų, kalnai įvairių menkniekių, tačiau ji ieškojo tik vieno - minkšto, didesnio nei įprastas, fotelio ir rašomojo stalo priešakyje. Ieškoti ilgai neteko - turbūt šiandien buvo laiminga diena.
- Tobula, - ant stalo garsiai padėjo knygą, lapą ir rašiklį. Šis ėmė riedėti kažkur tolyn, bet Hale tai nerūpėjo - ji griuvo ant nugaros, susmigo į fotelį ir užsikėlusi kojas ant rankai atremti skirtos vietos, įsistebilijo į lubas.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #856 Prieš 5 metus »
Sebastianas vėl klaidžiojo po koridorius. Nors ir pavargęs, nes kvidičo treniruotės gerokai išsunkdavo visą energiją iš venų. Grįžo į kambarį, nusiprausė ir persirengė ir išėjo. Nenorėjo sėdėti kambaryje. Beje, šį kartą turėjo tikslą. Seniai suvokė, kad galiausiai teks pasikalbėti su Aukse, o visai akivaizdu, kad abu varniai vienas kito vengė kaip ugnies. Ar kaip ten sako? Kaip velnias nuo kryžiaus. Na, bet tai buvo tiesiog neišvengiama. Plius, Sebastianas negalėjo nustoti apie ją galvojęs. Žinojo kur šiuo metu ketvirtakursė. Juk kaip tik ją sekė. Tik štai laukė, kad nebūtų labai jau akivaizdu. Galiausiai, nusprendė, kad jau laikas, giliai įkvėpė ir įžengė į kambarį iki pareikalavimo būtent toje vietoje, kur matė pradingstant merginą.
- Ammm, sveika,- tarė pasikasydamas pakaušį, tikriausiai toks buvo jo refleksas, kai vaikinukas jaudindavosi. Tamsiaplaukė kaip tik spoksojo į lubas.- Tikiuosi nesi labai užsiėmusi, nors kaip matau, kad kaip ir nuobodžiauji,- išbėrė žodžius. Spėjo laiku užsičiaupti, kol dar labiau nenusišnekėjo.- Žinai, norėjau tiesiog pasakyti, kad mums praverstų pasikalbėti. Per ilgai vienas kito vengėm,- be problemų ištarė ilgai repetuotą sakinį. Jis priėjo arčiau Auksės ir atsistojo priešais ją. Tada sėdo tiesiai ant žemės, tačiau minkštas krėslas atsirado kaip tik reikiamu momentu.
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #857 Prieš 5 metus »
Auksė gulėjo fotelyje ir kartas nuo karto sumirksėdama akimis, lakstė žvilgsniu po lubas. Nežinojo, kiek šitaip gulėjo. Gal pora minučių, o gal ištisas dvidešimt minučių. Atsisėdo tik kai kaklą paskaudo. Ot velnias... Kur tas rašiklis dingo? Ji pasilenkė, žvilgtelėjo po foteliu, po stalu. Nieko. Rašiklio nesimatė taip, tarsi jis būtų maža adatėlė šioje galybėje nereikalingų daiktų. Nesvarbu, velniop tai. Marlena atsistojo, pakilnojo seną dienoraštį ir lapą. Vis tiek nieko. Giliai iškvėpusi anglies dioksidą, mergaitė minkštai krestelėjo į fotelį. Ir sustingo. Jau buvo spėjusi nustumti visus prisiminimus, tačiau pakako tik vieno nekalto žodelio iš to vaikinuko lūpų ir viskas atsigamino.
- Sveikas, - pasimuistė, o iš to nejaukumo užkišo trumpų plaukų sruogą už ausies. O jis išgražėjo... Ką, tu juokauji? O, Aukseli, tu mano mielas... Auksė pasigailėjo atsitempusi tą seną dienoraštį ir dabar viskas, ko troško, buvo tai, kad jis nė nepaklaustų, kas per knyga gulėjo ant stalo.
- Nieko ypatingo, - gūžtelėjo nuleidusi akis, - ruošiausi rašyti laišką, bet praganiau rašiklį. Turbūt šiandien ne diena rašymui.
Akimirką, kai Sebastianas atsistojo tiesiai priešais varnę, ji tarsi apmirė. Net pati to nesuprato.
- Um, taip, - linktelėjo, - to tikrai reiktų. Ir taip ilgai vienas kito vengėm. Gal net per ilgai.
Kokią nesąmonę aš ką tik sušnekėjau?

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #858 Prieš 5 metus »
Vaikinas aiškiai matė ką daro Auksei. O gal jam tik vaidenosi? Šiaip ar taip nesvarbu. Tiesiog turi pasakyti tai ką norėjo. Tiesiog pasakyk tai ir bus viskas. Sebastianas nesuprato savęs. Galbūt tikrai kažką jai jaučia? Ne, jis negali. Net nereikia apie tai galvoti. Jausmai lygu skausmui. Skausmo keturiolikmečio gyvenime ir taip buvo per daug.
- Žodžiu, jei galvoji, kad tas bučinys kažką reiškė - klysti,- žiūrėdamas tiesiai merginai į akis išbėrė. Nejautė skausmo tai sakydamas. Tikriausiai tai geras ženklas. Reikia tiesiog atsikratyti visų per arti priartėjusių žmonių kol netapo per vėlu.- Jei galvoji, kad tu man kažką reiškei - tiesiog pamiršk,- ištarė aiškiai tardamas visus žodžius. Gumulas gerklėje. Velnias, negerai. Bet viskas bus gerai. Prireiks tik kelių dienų. Visada išsigydydavo žaizdas, o šis kartas nesiskiria nuo kitų. Juk jis vis tiek nieko nereiškė Auksei. Galėjo garantuoti. Na, jis gražus, bet tik tiek.
Sebastianas šyptelėjo. Ne, jam nebuvo linksma, bet negalėjo parodyti, kad jo ištarti žodžiai skaudina ne tik Auksę, bet ir Azrielį.
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #859 Prieš 5 metus »
O ji kažko gero tikėjosi? Ne. Ir taip daug negandų ir blogybių šiuo metu plūdo ją, trūko tik dar vieno blogo, širdį, galbūt, žeidusio sakinio ir ji pratrūktų. Nors atrodė geros nuotaikos, kadangi su niekuo artimai nebendravo, užtekdavo tik paspiginti akelėmis, dirbtinai šyptelti ir viskas susitvarkydavo. Kol Sebastianas kalbėjo, Auksė visą laiką spoksojo į tą kvailą, jausmų perpildytą dienraštį. Net susimąstė, jog tie patys jausmai pas ją sąmonėje ėmė pamažu grįžti. Visgi, keletą kartų akys pačios, paikos nenaudėlės, pasiekdavo berniuką. Jos širdis daužėsi greitai, bet sunkiai. Juto kiekvieną, tarsi skausmingą dūžį.
- Pasakei ką norėjai, tiesa? - pažvelgė į akis, viduje klykdama ir verkdama, ramiu tonu tęsė, - na, jeigu taip... Gali eiti sau, - pakilo nuo krėslo. Marlena atsiduso, įtempė kiekvieną raumenį. Stengėsi nepratrūkti - dar pradės pravardžiuoti. Apėjusi stalą, pagriebė dienoraštį, skubiai ėmė versti lapus, ieškodama vienos dienos, kuri kartojosi kaskart, kai būdavo namuose. Brolio grasinimai. Nurodinėjimai ir kitos baisybės sekino. Ji bijojo grįžti namo. Galop, radusi tinkamą puslapį, nejučiomis peržvelgė. Iš akių pabiro ašaros - tekstas rašytas paskutinę šios vasaros dieną. Pasidarė silpna - jau trečią dieną nieko neėmė į burną, apart skysčių. Abejojo, kad Azrielis vis dar buvo čia. Mergaitei susvaigo galva, matėsi tik juodas vaizdas - ji nualpo. Krisdama paleido dienoraštį, kuris neužsivertė, o liko atverstas ties tuo pačiu puslapiu.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #860 Prieš 4 metus »
Apsivilkusi patogius, šiek tiek nutrintus juodus džinsus ir ant tokios pat spalvos marškinėlių užsimetusi pilką treningą su gobtuvu prigriebė knygą, pilną įvairiausių burtažodžių, vandens buteliuką bei burtų lazdelę ir išsiruošė ieškoti vietos, kur galėtų pasipraktikuoti apsiginti. Puikiai žinojo, kur jos ieškoti, todėl ryžtingai ir tikslingai tos vietos linkme patraukė šviesiaplaukė Grifų Gūžtos prefektė Miona. Aukštai surišti plaukai švelniai mosikavo užu merginos nugaros greitai žingsniuojant iki tikslo.
Lauke jau buvo justi pavasaris. Čiulbėjo parskrrendantys paukščiai. Net medžiai, regis, vėjeliui pučiant lingavo, regis, kur kas linksmiau. Turbūt ne tik dėl atbundančios gamtos, bet ir dėl pasibaigusio Burtų trikovės turnyro. Net rudaakė jautėsi kur kas lengvesnė, kai buvo paskelbta nugalėtoja. Nors ir ne jos koledžo, bet svarbiausia, kad visos liko gyvos ir sveikos. Po trijų koledžų šaunių pasirodymų keturiolikmetė suvokė, kad nė iš tolo nemoka visko šitiek. Todėl šiandien, visai greitai po uždarymo, nutarė pasipraktikuoti ir išmėginti avo jėgas Kambaryje iki pareikalavimo.
Priėjusi tikslą rudaplaukė tyliai įslinko į patalpą ir uždarė paskui save sunkias, atrodo, ąžuolines duris. Jos tyliai dunkstelėjo irviskas akimirką paskendo prieblandoje. Tačiau ilgai netruko, kol įsižiebė žvakės. Kambaryje buvo tikrai šalta. Nieko nuostabaus, langų čia nebuvo.
Apsižvalgiusi suvokė, kad vietos treniruotėms čia pakankamai daug. Niekas čia, kaip pastebėjo, seniai nesilankė, nors šis kambarys buvo tiesiog stebuklingas. Mergina pagalvojo, kad net jei ir lankėsi kažkas, visi pėdsakai dingo.
Netoli stovėjo didelė medinė dėžė, todėl ant jos pasisėdo ir pradėjo vartyti atsineštą knygą. Buteliuką ir lazdelę pasidėjo šalimais. Čia buvo pilna jos neišmėgintų burtažodžių, todėl dar gerai įsigilinusi į vieno nematyto burtažodžio reikšmę ir tarimą, atsistojo ir ėmė žvalgytis tinkamo taikinio jį išmėginti.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #861 Prieš 4 metus »
Eidamas bendrojo kambario link Dafydd, ko gero, kažkur ne ten pasuko. Ėjo pernelyg susimąstęs. O mąstė jis apie tai, apie ką pradėjo mąstyti gulėdamas ežero pakrantėje. Mintys nebuvo linksmos, tad visiems kitiems geriau buvo šio velsiečio nesutikti. Žinoma, toks buvo ir jo didžiausias noras. Kojos vis dar nebuvo atsigavusios po vakarykščių šokių, o dabar dar ir galva apsunko nuo sudėtingų minčių...
Galiausiai Dafydd atsitokėjo ir suprato nežinantis, kur esąs. Apsižvalgęs gerokai nustebo, nes vieta atrodė visai nematyta. Vis dėlto ilgiau pamąstęs suprato, kad vis tik yra čia buvęs. Kažkada, kai ieškojo kambario iki pareikalavimo. Velsietis tiksliai nežinojo, kur ta vieta yra, tačiau nutarė dar kartą pabandyti ją surasti. Nebuvo priežasties, kodėl jam ten reikia, tad buvo netgi įdomu, kaip kambarys atrodys. Dafydd buvo įsitikinęs, kad ras ten minkštutėlę lovą. Ir galbūt migdomųjų. Ar kokio nors skysčio, kuris padės atsikratyti visų minčių.
Kurį laiką paklaidžiojęs koridoriais raudonplaukis suprato, kad pagaliau rado tą vietą. Berniukas nebuvo ten buvęs, tačiau net ir jis sugebėjo išgirsti gandus, kaip reikia patekti į paslaptingąjį kambarį, tad vietą iš karto atpažino. Dafydd užsimerkė, susikaupė ir iš visų jėgų, kurių neturėjo itin daug, pagalvojo apie tai, ko jam reikia. Netrukus atsimerkęs klastuolis pamatė juodas duris. Nepaisant to, kad žinojo, kad durys reiškia sėkmę, Dafydd žvelgė į jas kiek nepatikliai. Tačiau galiausiai priėjo ir ryžtingai jas uždarė.
Atrodo, kambarys buvo tuščias. Klastuolis patenkintas įėjo į kambarį ir trinktelėdamas uždarė duris. Ir tik tada pamatė, kad kambaryje kažkas yra. Kažkokia mergaitė. Šviesiaplaukė mergaitė. Dafydd vylėsi, kad tai nebus ta mergaitė. Velsietis suprato, kad ji tikrai turėjo išgirsti trenksmą, tad tuoj atsisuks. Tačiau klastuolis skubiai užlindo už kažkokios didelės dėžės ir jos pasieniu pradėjo eiti artyn mergaitės. Visa širdimi troško, kad tai nebūtų tas žmogus, apie kurį pirmiausia pagalvojo Dafydd. Ir apie kurį, tiesą sakant, šiandien jis jau ir taip daug galvojo. Priėjęs pakankamai arti raudonplaukis gerai matė mergaitės profilį. Ir, žinoma, tai buvo kaip tik ta mergaitė, kurią mažiausiai norėjo matyti Dafydd. Jis be galo sunkiai - ir garsiai - atsiduso ir atsisėdo ant žemės, nugara atsiremdamas į dėžę. Tikėjosi, kad ji bent atodūsio neišgirdo ir kad neateis patikrinti, kas gi čia vyksta. Dafydd ketino tyliai prakiūtoti visą laiką čia, kol mergaitė išsinešdins.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #862 Prieš 4 metus »
Mergina stovėjo ir žvelgė į iš niekur atsiradusi kažkokią statulą su lazdele. Prisiminė, kad tokios būdavo naudojamos senesnėse Apsigynimo nuo Juodosios Magijos pamokose jas dar vedant profesorei Lucy. Nuo durų buvo nusisukusi, o ir sovėjo šalia kažkokios milžiniškos spintos. Atrodė, būtų paprasta nukauti štai tokį daiktą, bet jis rankose laikė lazdelę, o prisiminimai rodė, jog jis dar ir nudotis ja moka. Jau buvo į jį besitaikanti, kai staiga išgirdo duslų dunkstelėjimą ir išvydo mažytę šviesos properšėlę, krintančią ant priešininko. Atsisuko pasižiūrėti kas įėjo. Nieko nebuvo. Niekas nesujudėjo. Pasitaisė akinukus ir darsyk įtartinai nužvelgė patalpą. Nors puikia klausa mergina galėjo pasigirti, tačiau akys buvo kiek silpnos. Stovėjo nė nekvėpuodama. Po minutės išgirdo atodūsį. Regis, šitaip atsidūsėti galėjo tik pavargęs žmogus. Bet ne kūniškai, o psichologiškai.
Pasukusi galvą neseniai atsklidusio garso šaltinio linkui, pamatė tą pačią dėžę, ant kurios stovėjo buteliukas vandens ir gulėjo atversta knyga. Nujautė, kad kažkas slepiasi už jos, todėl tyliai priėjo ir išvydo raudonų plaukų kupetą. Kiek sutrikusi akimirką stovėjo prie dėžės ir nieko nedarė. Vaikino eido nematė, bet neabejojo, kad jis be nuotaikos. Todėl tik tyliai pasiėmė savo daiktus ir į kambario gilumą. Nenorėjo jo kliudyti, o ir pati buvo pavargusi iš po vakar dienos.
Paėjusi kur kas toliau ir atsisukusi į klastuolį, nusprendė, jog jis jos negali matyti. Netrukus prislinko tas pats prišininkas. Nutarusi, kad reikia pradėti nuo lengvo burtažodžio, ištarė:
- Expelliarmus!
Jos nelaimei, priešininkas kerus atmušo ir sviedė kažkokį burtažodį atgalios. Vos spėjusi pasitraukti išgirdo pokštelėjimą ir kaip kažkas sudužo. Atsisuko ir pamatė, kad netoli Dafydd žėrėjo apdaužyto sietyno duženos.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #863 Prieš 4 metus »
Dafydd buvo nusiteikęs nė nekrustelėti. Visą tą laiką, kol Miona bus čia. Nesvarbu, ar nutirps kojos, ar ką nors paskaus. Svarbiausia buvo nesusidurti su ta grife akis į akį. Išgirdęs paleistą burtažodį klastuolis kiek išsigando, nes pamanė, kad kerai buvo paleisti į jį. Tačiau vis tiek nė nekrustelėjo. Išgirdęs kažką panašaus į mūšio garsus, suprato, kad, ko gero, Miona kaunasi su kažkuo kitu. Tai kiek nustebino velsietį, nes jis buvo įsitikinęs, kad mergina iki jam įžengiant į kambarį čia buvo viena. Atsargiai iškišęs galvą iš už dėžės, pamatė judančią keistą statulą. Dafydd nesuprato, kas tai yra. Tačiau suvokė vieną svarbų dalyką: grifė kaunasi su šituo daiktu. Galimai ji net nežino, kad klastuolis yra šitame kambaryje. O jeigu ir žino, tikėtina, kad taip pat nenori susidurti.
Tokia situacija klastuolį visiškai tenkino. Ką gi, bent kartą mūsų nuomonės sutampa pašaipiai pagalvojo jis. Tačiau netrukus visai prie pat velsiečio sudužo kažkoks stiklinis daiktas. Dafydd pamiršo bet kokius planus nekrutėti ir neišsiduoti. Nepaisant to, kad jis matė juodąją statulą, pamanė, kad tai Mionos darbas. Ir kad ji tai padarė tyčia. Tad klastuolis staigiai pašoko ir užriko:
- Ar tu išprotėjai?! Nori mane užmušti?!
Raudonplaukis skubiai išsitraukė lazdelę. Nelabai žinojo, ką reikėtų su ja daryti. Tačiau buvo įsitikinęs, kad jam apsiginklavus mergina taip ramiai jo nebepuls. Statulą Dafydd iš viso ignoravo. Jis visas išlindi iš už dėžės ir pasakė:
- Na, ar išdrįsi pulti? Ar gebi tai daryti tik iš pasalų?
Klastuolis jautė, kaip pradeda lietis visas apmaudas. Dėl nepavykusio šokio, dėl to, kad Miona akivaizdžiai norėjo pasirodyti esanti geresnė už jį, dėl ankstesnio paatviravimo su šita mergina... Dafydd labai norėjo klykti ir ką nors sudaužyti. Tačiau bijojo, kad grifė jį tik išjuoks, tad iš paskutiniųjų valdėsi. Tai buvo be galo sunku. Bent jau nebūtų tiek apie ją galvojęs, kai, atrodo, vos prieš kelias akimirkas gulėjo prie ežero...
- Na, pulk! - vėl rėžė Dafydd, sudėjęs į šiuos žodžius tiek paniekos, kiek sugebėjo. Jis iškėlė lazdelę, o mintyse meldėsi, kad vis tik mergina neišdrįstų jo užpulti.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #864 Prieš 4 metus »
Klastuolis iškart pašoko, kai išgirdo, kaip nukrito ir sudužo sietynas. Miona žiojosi, tačiau vaikinas perrėkė jos atsiprašymą.
- Čia ne aš! - teisindamasi sušuko šviesiaplaukė, rodydama į už jos stovinčią figūrą. Tačiau raudonplaukis tai ignoravo ir toliau siuto ir rėkė kaip patrakęs. Tokio keturiolikmetė grifiukė jo nebuvo mačiusi. Bent jau ne tokio pikto. Šitai nustebino rudaakę. Nejaugi vakar šitaip jį... paveikiau? - susimąstė mergina.
Medaus spalvos plaukų savininkė vėl norėjo užrikti, jog ji nė neketino nieko sužeisi, tačiau iįgirdo Dafydd mestą iššūkį. Ką? - sutriko ji. Regis, šįsyk iššūkį meta jis. Tačiau Hera ir toliau tylėjo. Ką pridursi? Juk nepulsi to, kuris nevisiškai gerai moka naudotis į merginą atkišta burtų lazdele. Bent jau Miona tikėjo, kad jis nemoka burtų, kuriuos panaudotų prieš ją. Bent jau niekada to nerodė. Arba nenorėjo.
Mąsliu žvilgsniu stebėjo klastuolį. Žinojo, kad jis nenurims, jei ji nepadarys to, ko jis prašo. Kitu atveju ją pultų, nors būtų tik įdomiau. Bet kai rudaakis darsyk suriko pulti, Miona per daug nemąstė, ir gūžtėlėjo pečiais.
- Kaip nori, - šaltesniu už ledą balsu pasakė ši. Nenorėjo to padaryti, bet jeigu jis prašė... Bus praktika abiem. - Pasiruošk. - Palaukė, kol vaikinas sureaguos, ir sušuko: - Everte Statum!
Mergina stebėjo, kaip vaikinas bloškiasi atgal. Nesitrenkė į sieną, nes ši buvo per toli, tačiau skaudžiai trenkėsi ant plono, raudono kilimo, nutiesto ant akmeninių grindų.
- Expelliarmus!
Ir galiausiai sušuko:
- Avis!
Iš niekur atsirado paukštukai. Miona vėl atsisuko į ant grindų gulintį ketvirtakursį.
- Jei sušuksiu Oppugno, jie tave puls. - Akimirką abejingai į jį žvelgdama viduje su savimi kovojo. Norėjo padėti jam atsistoti, pasiteirauti ar viskas gerai, tačiau negalėjo nė pajudėti. Greičiausiai dėl to, kad buvo priblokšta savo tamsiosios pusės. Po neilgos pauzės tarstelėjo: - Nuo šiandien pradėsim mokytis burtus ir treniruotis. Jeigu atsisakysi, apšaudysiu kitais kerais.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #865 Prieš 4 metus »
Dafydd, tiesą sakant, nustebo, kai Miona jį užpuolė. O kai skaudžiai plojosi ant grindų, nuostabos lygis iš viso pakilo į neregėtas aukštumas. Visų pirma, jis nė neįsivaizdavo, kad ši mergina moka tokių burtų. Be to, negalvojo, kad ji iš tiesų išdrįs jį šitaip užpulti. Nepaisant to, kad, reikėtų sakyti, gerokai apsijuokė, klastuolis jautėsi kažkokį keistą pasitenkinimą. Gal dėl to, kad pirmą kartą kitas žmogus padarė tai, ko prašė, tiksliau, reikalavo, jis - Dafydd.
Nespėjus ilgiau pagalvoti, jo lazdelė ištrūko iš rankos ir nulėkė nežinia kur. Antrąjį burtažodį Dafydd žinojo puikiai - ir netgi mokėjo pats juo pasinaudoti. Tačiau šį kartą užpuolimas buvo netikėtas - velsietis nespėjo nė sureaguoti.
Išgirdęs trečiąjį burtažodį klastuolis gerokai išsigando.  Jis jau planavo stotis, tačiau merginos balsas privertė jį kiek susigūžti. Tačiau šį kartą tai buvo tik... Raudonplaukis net nesuprato, kas įvyko - aplink grifę staiga pradėjo skraidyti paukščiai. Jai prabilus, berniukas tik nusistebėjo jos galiomis. Pačiam, atrodo, kažką panašaus padaryti gal ir pavyktų po kokių dvidešimties metų. Gal. Ar jie to mokosi per pamokas? paklausė savęs Dafydd. Klausimą jis suformulavo taip, tarsi pačiam į tas pamokas nereikėtų. Dar kartą šmėstelėjo mintis, kad reikėtų dažniau ten lankytis. Tačiau Dafydd tam ir buvo Dafydd, kad tokios mintys liktų tik mintimis.
Po paskutinių šviesiaplaukės žodžių klastuolis gerokai nustebo. Jis šiaip ne taip atsistojo ir atsisuko į ją. Šiek tiek skaudėjo šoną, tačiau berniukas to nepaisė - dabar buvo svarbesnių dalykų. Be to, jis nė neketino rodyti merginai, kad ji taip lengvai jį įveikė.
- Kodėl? - galiausiai paklausė jis. - Tu nežinai, ką aš moku. Ir tai yra visiškai ne tavo reikalas.
Mintyse klastuolis sutiko, kad tokia mintis būtų visai gera. Kadangi į pamokas eiti nesinorėjo, tai būtų proga ką nors išmokti. Bet kad jis mokytųsi iš šitos pasipūtėlės? Dafydd kandžiai mestelėjo:
- Tu dar net šokti manęs neišmokei. O jau nori pradėti kažką kita? Matyt, pati nesi tokia puiki šokėja, kokia dediesi.
Žinoma, velsietis nežinojo, ar Miona moka šokti - jie beveik nespėjo nė pradėti. Tačiau suprato, kad magijos srityje ji tikrai yra stipresnė. Tačiau Dafydd nė už ką neketino to pripažinti garsiai. Jis žengtelėjo žingsnį arčiau grifės ir pratarė:
- Ir gal jau būtų galima atgauti lazdelę?

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #866 Prieš 4 metus »
Po neilgos pauzės sulaukusi klausimo Miona kilstelėjo antakį.
- Tai tada parodyk, ką sugebi, - nežymiai šyptelėjo ir toliau susimąsčiusi stebėjo klastuolį. Neabejojo, kad savo pralaimėjimo pripažinti nenorėjo. Šviesiaplaukė tai suprato. Koks vaikinas norėtų būti nugalėtas priešingos lyties?
Mergina jautėsi tarsi susitepusi rankas nešvariu darbu. Tačiau buvo kaip buvo, ir šviesiaplaukė tik numojo ranka. Šiuo metu atsiprašyti tikrai negalėjo. Abejojo, ar Dafydd net ramiai sureaguotų.
Rudaakė ramiai žvelgė į šėlstantį rudaakį. Nežinojo, kaip su juo bendrauti. Tai daryti buvo gana keista. Pastoviai kivirčydavosi. Tik sykį jai pavyko geriau pažvelgti į jo vidų. Taip ir panašiai bemąstydama grifė prisiminė vakarą laužavietėje. Jis buvo pernelyg keistas, kad leistų sau jį analizuoti, nors išvydusi būtent šį mokinį neretai imdavo svarstyti, ką galėjo reikšti iš kažkur atsiradęs jo rūpestis. Tačiau mergina neabejojo, kad neliko nė mažulyčio trupinėlio šilumos jai, kurią parodė Dafydd. Vaikino elgesys tai puikiai pabrėžė.
- Jei sutiksi treniruotis, lazdelę grąžinsiu, - atsitiesė ir taip pat žengtelėjo arčiau klastuolio. Juos skyrė bent dvejetas metrų, todėl rudaplaukė nesibaimino, kad tai atrodys labai keista. Bent jau tikėjosi. Negalėjo pasirodyti bailė. - Nebent bijai, - švelniai šyptelėjo, nors šypnis akių nepasiekė - buvo per daug susimąsčiusi -, ir pro akinių stiklus, kuriuos rėmino tamsūs rėmeliai, su smalsumu pažvelgė į ugninių plaukų savininką. Neabejojo, kad atrodo labai įžūli.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Miona Hera »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #867 Prieš 4 metus »
- Gudru siūlyti kažką parodyti, kai neturiu lazdelės, - sumurmėjo Dafydd. Tačiau tai padarė pakankamai garsiai, ko gero, grifė galėjo jį išgirsti. Klastuolis svarstė, ką daryti. Jis buvo gerokai pavargęs nuo visų barnių. Tačiau labai nesinorėjo matyti šio žmogaus. Ir kaip tik ji būtinai turėjo tūnoti kambaryje iki pareikalavimo... Velsietis labai garsiai atsiduso.
- Kodėl tau taip rūpi, ar aš treniruosiuos su tavim, ar ne? Tiesiog grąžink man lazdelę ir išsivaikštom savo keliais. Tokia mintis skamba daug geriau.
Mionai žingtelėjus arčiau Dafydd turėjo sukaupti visą valią, kad nežengtų toliau nuo jos. Ką tik panaudoti keleri kerai neblogai išgąsdino raudonplaukį. Jis stovėjo ir atidžiai žvelgė į merginą. Po kurio laiko ne itin jaukios tylos pratarė:
- Na, gerai. Tebūnie. Treniruojamės.
Po šių kapotų sakinių Dafydd ištiesė ranką ir laukė, kada grifė atiduos jam ginklą. Klastuoliui pasidarė visai įdomu, kaip gi čia viskas bus toliau. Negi ji tikrai nori mane mokyti? Kad kažko išmokčiau ir nebūčiau toks nevykėlis? Ne, ji turi turėti kažkokį kitą tikslą... svarstė Dafydd, tačiau nieko nebesakė.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #868 Prieš 4 metus »
Rudos merginos akys užfiksavo, kaip krustelėjo ir įsitempė klastuolis jai šiek tiek prisiartinus. Mintyse suplūdo save už tai, kad pasielgė tikrai negražiai. Kita vertus, juk jis nebuvo beginklis. Jei būtų lankęs pamokas, būtų apsigynęs. Tačiau net ir toks argumentas, skirtas pačiai sau, jos nenuramino. Tikėjosi, kad raudonplaukis sutiks su jos pasiūlymu.
Dafydd atrodė pavargęs. Kuo toliau, tuo Miona vis labiau neabejojo, jog viskas dėl jos, dėl to vakaro. Apėmė sąžinės graužatis, prisiminimai apie pirmąją mokyklą. Kaip niekada norėjo atsiprašyti, tačiau tyla įsitempė taip, kad atrodė, jog jei ją pertrauks, kažkas suduš. Rodės, pajudins pirštus ir suskambės gitara.
Tačiau, kaip pasirodė, Dafydd taip neatrodė ir jis perplėšė ją. Mergina akimirką sutriko ir žvelgė į ištiestą ranką, bet galiausiai iki jos ausų ataidėjo rudaakio žodžiai, ir ji švelniai nusišypsojo. Žinojo, kad bus prikimusi, todėl tik sušnibždėjo, mostelėjo lazdele ir iš kito kambario galo į rankas atskriejo lazdelė. Tuojau pat ją įdėjo klastuoliui į delną. Šaltais pirštais prilietė jojo. Kiek sutriko, bet pasistengė atitraukti jas kuo natūraliau. Tikėjosi, kad vaikinas nepajuto.
- Štai, - šyptelėjo ir vengdama žvilgsnio nužvelgė kambarį. Nežinojo, ar labai gerą idėją buvo sugalvojusi, bet pasiūlė ir trauktis tikrai nesiruošė. - Tai va. Treniruosimės čia, nes kitur dažnai būna mokinių, o ir sąlygos čia puikios. Pavyzdžiui, tas daiktas, - lazdele parodė į figūrą, su kuria buvo bepradedanti treniruotis, tik Dafydd, - tavęs vos neužmušo, nes sviedė į mane burtą, - kalbėjo pabrėždama kiekvieną žodį. Neabejojo, kad kitąsyk duženų čia jau nebebus, nes kambarys tiesiog pulsavo magija. Nukritęs vienas ar kitas sietynas neatrodė labai svarbu.
Paukščiukai vis dar sklandė apie merginą, bet jų nevijo. Pradanginsiu, kai imsim treniruotis, - pagalvojo ir ėmė lėtai žingsniuoti į kambario gilumą. Svarstė, kaip dažnai daryti treniruotes, kaip jas išvis pradėti. Nežinojo, anei kada Dafydd gali, anei ką jis sugeba. Štai čia Mionos galvoje užsižiebė ryški, geltona lemputė.
- Tiksliai, prašiau tavęs parodyti, ką gebi. Nagi, lazdelę jau turi. Įdomu, ką moki, - staigiai apsisuko ant kulno ir įsmeigė rudas akis į vaikino.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #869 Prieš 4 metus »
Dafydd pajuto šaltų pirštų prisilietimą ir vos susitvardė nekrūptelėjęs. Tikėjosi, kad Miona to nesuprato, nes tada atrodytų kaip dar didesnis kvailys... Klastuolis keikė save. Už viską iš eilės. O labiausiai už tai, kad vis papuldavo į tokias situacijas, kuriose apsijuokdavo. Tačiau nieko negalėjo pakeisti. Žinoma, vaikinas specialiai to nedarė. Visų svarbiausia buvo būti vienam... O čia dar, žiūrėk, įstrigo su šita mergiote, kuri dar nori jį kažko mokyti!
- Ačiū, - neslėpdamas ironijos pratarė Dafydd. Jis nemanė, kad turi dėkoti, tačiau šiek tiek sarkazmo niekad nepakenkė. Ir tikėjosi, kad tai padės jam šiek tiek sumažinti įtampą. Ir pats nesuprato, kodėl, tačiau jautėsi labai susikaustęs. Atrodė, kad vos gavęs lazdelę smogs kokiais nors kerais Mionai ir nešdinsis. Tačiau dabar stovėjo su lazdele rankoje ir nežinojo, ką daryti.
Klastuolis pažvelgė į paukščius, skraidančius aplink grifės galvą. Kam jai jie? paklausė savęs Dafydd. Ar ji nori pasirodyti, kokia yra kieta, kad tai moka?
- O tu, žiūriu, rimtai nusiteikus čia mane kažko mokyti, - garsiai pasakė velsietis. Tikėjosi, kad šis sakinys taip pat nuskambėjo ironiškai, tačiau beveik neabejojo, kad taip nėra.
Klastuolis nužvelgė kambarį. Žinojo, kad jis yra labai magiškas, dėl to suprato, kad Miona buvo teisi: ši vieta treniruotėms yra tiesiog puiki. Tačiau Dafydd mielai būtų treniravęsis vienas... Ir tada jam šovė mintis. Tereikia kažkaip "prastumti" pirmąją pamoką, o iki kitos, jeigu, neduok Dieve, tokia bus, tiesiog pasimokyti pačiam. Ir nustebinti šitą pasikėlusią mergiotę...
Mionai paklausus, ką jis, Dafydd, sugeba, pastarasis sutriko. Namie jis nuolat burdavo - nepaisė draudimo. Tačiau jis naudojo tokius burtažodžius kaip, pavyzdžiui, accio. Tai yra darydavo bet ką, kad nereikėtų labai daug vaikščioti, o užtektų tiesiog drybsoti lovoje. Tačiau įtarė, kad grifė tikisi, kad jis parodys ką nors kitką. Ką nors, kas tinka kovoms... Tad klastuolis ilgokai mąstė. Netrukus į galvą pradėjo lįsti mintys, kad jis, ko gero, atrodo juokingai, jeigu nesugeba parodyti nieko... Tai gerokai suerzino raudonplaukį.
- Expelliarmus! - beveik nesitaikęs pabandė nuginkluoti figūrą. Nepataikė. Riebiai nusikeikęs velsietis nukreipė lazdelę į Mioną ir pakartojo burtą. Šį kartą pasisekė geriau. Jis net nesitikėjo, kad taip nesunkiai sugebės panaudoti šį burtažodį. Nors ir buvo jį bandęs, Dafydd pernelyg pasitikėjo savimi. Tačiau, matyt, viskas pavyko ne taip ir puikiai: lazdelė atskriejo ne jam į ranką, o kažkur į priešingą kambario pusę...