0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #855 Prieš 9 mėnesius »
 Ši diena Elenai buvo kiek kitokia. Pagaliau ji nėjo į Uždraustąjį Mišką, o vaikščiojo Hogvartso koridoriais. Grifė lėtai, lyg zombis slampinėjo po koridorius ir ieškojo ko nors įdomaus. Kuo toliau, tuo labiau jaunąją metamorfmagę ėmė miegas, nes nieko negalėjo surasti.
 ,,Gal tu atsimeni kada paskutinį kartą grojai? Nes aš tai ne...”
 Vos pasigirdus jos Vengrijos Ragauodegės Lulu balsas LoveGood galvoje, privertė ją grįžti į praeitį. Kad ir kaip Grifė stengėsi tai atsiminti, jai labai, labai prastai sekėsi.
 -Na... Aš neatsimenu,- tyliai suburbėjusi sau po nosimi, penktakursei greitai į galvą atėjo mintis. Pasukusi dešinėn pusėn, raudonakė atsisuko veidu į sieną.
 Aš noriu pagroti... Aš noriu pagroti... Aš tiesiog noriu pagroti! Galvojusi apie tai, pilkaplaukė vis vaikščiojo pirmyn ir atgal.
,,Wow... Nieko panašaus dar nesu mačiusi!”
 Vos tai išgirdusi savo galvoje, Elena vėl pažvelgė į sieną. Joje buvo milžiniškos, siekiančios pačias lubas durys. Išsišiepusi penktakursė žvilgtelėjo į Lulu, kuri sėdėjo Elenai ant peties ir įdėmiai žiūrėjo į duris. Grifė tik nusijuokė iš jos ir priėjusi prie durų jas pastūmė. Net nespėjusi apžiūrėti kambario, metamorfmagė išgirdo fortepijono skleidžiamą muziką. LoveGood iškarto suprato jog čia dar kažkas yra, todėl tyliai uždariusi duris atsisėdo ant kiliminės dangos (tokia buvo kambaryje iki pareikalabimo) ir nusiovusi savo batus liko tik su baltomis kojinėmis, baltomis kelnėmis ir juodais marškinėliais ant kurių buvo prirašytą įvairiausių žodžių. Atsirėmusi į sieną, Grifė nukėlė nuo peties drakoniukę ir pasidėjo sau ant kelių. Atrėmusi galvą į sieną Elena pradėjo apžiūrinėti patalpą, bei klausytis muzikos.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • IV kursas
  • *
  • 569
  • Taškai: 130
  • Lytis: Moteris
  • We were in love with the sun
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #856 Prieš 5 mėnesius »
Auksė, pasikišusi pergamento skiautę, dydžio su lyg knyga, kurią taip pat nešėsi drauge, kitoje rankoje, tarp pirštų sukiodama juodą, žiobarišką rašiklį žingsniavo koridoriumi. Jai reikėjo ramios vietelės, kur galėtų vienui viena parašyti laišką tetai, kuri jo šitaip laukė. Tačiau kodėl turėjo knygą su nusususiu raudonu viršeliu, pati nesuprato. Tai buvo jos senas dienoraštis, o šiandien kaip tik Marleną lankė gera nuotaika, akyse žibėjo ugnelės, lūpų kraštai formavo kuklų šypsnį, kuri leido suprasti, jog metas paskaitinėti, kokių nesąmonių pripaistė, buvusi jaunesnė, gal net pasijuoks.
Rudeniniai batai kaukšėjo į grindinį, viena rusvų plaukų sruoga buvo užkišta už ausies, bet mergaitė vis vien jautė tuos apvalius, tuščiavidurius auskarus, dydžio it jos pusė ausies, tabalavusius į šalis. Tikrai nebuvo metas klausimams, kodėl ji juos užsikabino.
Varnė sustojo prie pat įėjimo, po keletos akimirkų žengė vidun, visiškai neapsidairiusi, ar niekas nespėjo taipogi praslįsti į vidų. Aplink matėsi krūvos daiktų, kalnai įvairių menkniekių, tačiau ji ieškojo tik vieno - minkšto, didesnio nei įprastas, fotelio ir rašomojo stalo priešakyje. Ieškoti ilgai neteko - turbūt šiandien buvo laiminga diena.
- Tobula, - ant stalo garsiai padėjo knygą, lapą ir rašiklį. Šis ėmė riedėti kažkur tolyn, bet Hale tai nerūpėjo - ji griuvo ant nugaros, susmigo į fotelį ir užsikėlusi kojas ant rankai atremti skirtos vietos, įsistebilijo į lubas.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • IV kursas
  • *
  • 101
  • Taškai: 120
  • Lytis: Vyras
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #857 Prieš 3 mėnesius »
Sebastianas vėl klaidžiojo po koridorius. Nors ir pavargęs, nes kvidičo treniruotės gerokai išsunkdavo visą energiją iš venų. Grįžo į kambarį, nusiprausė ir persirengė ir išėjo. Nenorėjo sėdėti kambaryje. Beje, šį kartą turėjo tikslą. Seniai suvokė, kad galiausiai teks pasikalbėti su Aukse, o visai akivaizdu, kad abu varniai vienas kito vengė kaip ugnies. Ar kaip ten sako? Kaip velnias nuo kryžiaus. Na, bet tai buvo tiesiog neišvengiama. Plius, Sebastianas negalėjo nustoti apie ją galvojęs. Žinojo kur šiuo metu ketvirtakursė. Juk kaip tik ją sekė. Tik štai laukė, kad nebūtų labai jau akivaizdu. Galiausiai, nusprendė, kad jau laikas, giliai įkvėpė ir įžengė į kambarį iki pareikalavimo būtent toje vietoje, kur matė pradingstant merginą.
- Ammm, sveika,- tarė pasikasydamas pakaušį, tikriausiai toks buvo jo refleksas, kai vaikinukas jaudindavosi. Tamsiaplaukė kaip tik spoksojo į lubas.- Tikiuosi nesi labai užsiėmusi, nors kaip matau, kad kaip ir nuobodžiauji,- išbėrė žodžius. Spėjo laiku užsičiaupti, kol dar labiau nenusišnekėjo.- Žinai, norėjau tiesiog pasakyti, kad mums praverstų pasikalbėti. Per ilgai vienas kito vengėm,- be problemų ištarė ilgai repetuotą sakinį. Jis priėjo arčiau Auksės ir atsistojo priešais ją. Tada sėdo tiesiai ant žemės, tačiau minkštas krėslas atsirado kaip tik reikiamu momentu.
And I might never be the one who brings you flowers, but I can be the one, be the one tonight

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • IV kursas
  • *
  • 569
  • Taškai: 130
  • Lytis: Moteris
  • We were in love with the sun
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #858 Prieš 3 mėnesius »
Auksė gulėjo fotelyje ir kartas nuo karto sumirksėdama akimis, lakstė žvilgsniu po lubas. Nežinojo, kiek šitaip gulėjo. Gal pora minučių, o gal ištisas dvidešimt minučių. Atsisėdo tik kai kaklą paskaudo. Ot velnias... Kur tas rašiklis dingo? Ji pasilenkė, žvilgtelėjo po foteliu, po stalu. Nieko. Rašiklio nesimatė taip, tarsi jis būtų maža adatėlė šioje galybėje nereikalingų daiktų. Nesvarbu, velniop tai. Marlena atsistojo, pakilnojo seną dienoraštį ir lapą. Vis tiek nieko. Giliai iškvėpusi anglies dioksidą, mergaitė minkštai krestelėjo į fotelį. Ir sustingo. Jau buvo spėjusi nustumti visus prisiminimus, tačiau pakako tik vieno nekalto žodelio iš to vaikinuko lūpų ir viskas atsigamino.
- Sveikas, - pasimuistė, o iš to nejaukumo užkišo trumpų plaukų sruogą už ausies. O jis išgražėjo... Ką, tu juokauji? O, Aukseli, tu mano mielas... Auksė pasigailėjo atsitempusi tą seną dienoraštį ir dabar viskas, ko troško, buvo tai, kad jis nė nepaklaustų, kas per knyga gulėjo ant stalo.
- Nieko ypatingo, - gūžtelėjo nuleidusi akis, - ruošiausi rašyti laišką, bet praganiau rašiklį. Turbūt šiandien ne diena rašymui.
Akimirką, kai Sebastianas atsistojo tiesiai priešais varnę, ji tarsi apmirė. Net pati to nesuprato.
- Um, taip, - linktelėjo, - to tikrai reiktų. Ir taip ilgai vienas kito vengėm. Gal net per ilgai.
Kokią nesąmonę aš ką tik sušnekėjau?

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • IV kursas
  • *
  • 101
  • Taškai: 120
  • Lytis: Vyras
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #859 Prieš mėnesį »
Vaikinas aiškiai matė ką daro Auksei. O gal jam tik vaidenosi? Šiaip ar taip nesvarbu. Tiesiog turi pasakyti tai ką norėjo. Tiesiog pasakyk tai ir bus viskas. Sebastianas nesuprato savęs. Galbūt tikrai kažką jai jaučia? Ne, jis negali. Net nereikia apie tai galvoti. Jausmai lygu skausmui. Skausmo keturiolikmečio gyvenime ir taip buvo per daug.
- Žodžiu, jei galvoji, kad tas bučinys kažką reiškė - klysti,- žiūrėdamas tiesiai merginai į akis išbėrė. Nejautė skausmo tai sakydamas. Tikriausiai tai geras ženklas. Reikia tiesiog atsikratyti visų per arti priartėjusių žmonių kol netapo per vėlu.- Jei galvoji, kad tu man kažką reiškei - tiesiog pamiršk,- ištarė aiškiai tardamas visus žodžius. Gumulas gerklėje. Velnias, negerai. Bet viskas bus gerai. Prireiks tik kelių dienų. Visada išsigydydavo žaizdas, o šis kartas nesiskiria nuo kitų. Juk jis vis tiek nieko nereiškė Auksei. Galėjo garantuoti. Na, jis gražus, bet tik tiek.
Sebastianas šyptelėjo. Ne, jam nebuvo linksma, bet negalėjo parodyti, kad jo ištarti žodžiai skaudina ne tik Auksę, bet ir Azrielį.
And I might never be the one who brings you flowers, but I can be the one, be the one tonight

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • IV kursas
  • *
  • 569
  • Taškai: 130
  • Lytis: Moteris
  • We were in love with the sun
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #860 Prieš mėnesį »
O ji kažko gero tikėjosi? Ne. Ir taip daug negandų ir blogybių šiuo metu plūdo ją, trūko tik dar vieno blogo, širdį, galbūt, žeidusio sakinio ir ji pratrūktų. Nors atrodė geros nuotaikos, kadangi su niekuo artimai nebendravo, užtekdavo tik paspiginti akelėmis, dirbtinai šyptelti ir viskas susitvarkydavo. Kol Sebastianas kalbėjo, Auksė visą laiką spoksojo į tą kvailą, jausmų perpildytą dienraštį. Net susimąstė, jog tie patys jausmai pas ją sąmonėje ėmė pamažu grįžti. Visgi, keletą kartų akys pačios, paikos nenaudėlės, pasiekdavo berniuką. Jos širdis daužėsi greitai, bet sunkiai. Juto kiekvieną, tarsi skausmingą dūžį.
- Pasakei ką norėjai, tiesa? - pažvelgė į akis, viduje klykdama ir verkdama, ramiu tonu tęsė, - na, jeigu taip... Gali eiti sau, - pakilo nuo krėslo. Marlena atsiduso, įtempė kiekvieną raumenį. Stengėsi nepratrūkti - dar pradės pravardžiuoti. Apėjusi stalą, pagriebė dienoraštį, skubiai ėmė versti lapus, ieškodama vienos dienos, kuri kartojosi kaskart, kai būdavo namuose. Brolio grasinimai. Nurodinėjimai ir kitos baisybės sekino. Ji bijojo grįžti namo. Galop, radusi tinkamą puslapį, nejučiomis peržvelgė. Iš akių pabiro ašaros - tekstas rašytas paskutinę šios vasaros dieną. Pasidarė silpna - jau trečią dieną nieko neėmė į burną, apart skysčių. Abejojo, kad Azrielis vis dar buvo čia. Mergaitei susvaigo galva, matėsi tik juodas vaizdas - ji nualpo. Krisdama paleido dienoraštį, kuris neužsivertė, o liko atverstas ties tuo pačiu puslapiu.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017