0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • V kursas
  • *
  • 72
  • Taškai: 97
  • Lytis: Vyras
  • Šypsokis, šypsena tau tinka!
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #840 Prieš 1 savaitę »
Švilpis stovėjo atsirėmęs į šio kambaryje esančio, visiškai medinio stalo kraštą. Padėjęs rankas iki alkūnių bei pirštais jas sunėręs, vaikinukas aiškiai atrodė šiek tiek nervingas. Jis priklausė tai grupei, kuri net ir visiškai būdama tikra ar nebijodama, stebės savo drebančias rankas. Galbūt ir be reikalo, o galbūt ir su pagrindu. Dylan'o akys klaidžiojo po patalpą, protas, kaip ir kūnas, įsitempę jautė vėsų orą bei tvyrančią naktį. Geltono džemperio medžiaga šildė, nors jos beveik nejautė per savo taip mėgstamus, raudonus, languotus marškinius. Atraitotos rankovės nedengė dalies rankų, o po vilko ausų pasirodymo, plaukai atrodė it suvelti pačio stipriausio cunamio ar nusiaubti uragano. Bet svarbiausia, Dylan'as jautėsi puikiai. Viduje jis švyte švytėjo, lūpų kampučiai buvo pakelti aukščiau nei visados. Gerai atrodytum, jei tave kas nors čia nutvertų su Emi. Kažkoks keistas penktakursis, tikriausiai švilpis, Klastūnyno mokinė ir daugybė buteliukų. Bei knyga. Užsikišk... Vaikinukas suspaudė viena ranka kumštį. Pripažinęs, jog taip būtų geriausiai, pasisuko link jos pusės bei vienos akies mirksniu pritarė, kad darbą jau būtų galima pradėti. Beprotiška idėja. Padarom tai. Giliau iškvėpęs kūno panaudotą orą, švilpis stebėjo kaip mergina užvirė vandenį ir supylė pirmąjį reikiamą daiktą ar kokį kitą dalyką (nelabai jis troško gilintis) į katilą.
- Apsikeisti darbais? - abiejų rankų pirštais parodė gestą, reiškiantį apsikeitimą ar kažką panašaus, bet be aiškių rodymų į tam tikrą asmenį ir pakėlė antakius. - Taip, taip. Žinoma.
Dylan'as nuleido antakius bei paėmė knygą į rankas. O vargeli. Nors jis ir žinojo, kad dabar tik gaišo laiką, vistiek troško perskaityti tiek sudedamąsias dalis, o gaminimo eigą, tuo labiau, skaityt teks garsiai.
Citata
Receptas :
100 ml Vanduo
5 vnt. Vilkolakio nagai
34 g Rugiagėlių žiedų milteliai
56 vnt. Skremintinio (Poliarinio) akmens drožlės
6 vnt. Ugninės rožės spyglių
13 g. Gluosnio žievės miltelių
Šaunu. Dylan'o antakiai buvo pakilę vos vos aukščiau ir jis juos nuleido nuleidęs savo melsvas akis į gaminimą.
Citata
Į užvirusį vandenį supilti rugiagėlių žiedų miltelius.
Švilpis pasisuko link Emilios bei atsirėmęs viena ranka, stovėjo visiškai į jos pusę.
- Regis, pirmas dalykas padarytas, - šyptelėjo ir atsisuko atgal prie knygos. Padarom. Akys mirksėjo, bandydamos įskaityti raides, kurios tikriausiai jau buvo įsisenėjusios. Kartais vaizdas susiliedavo, tačiau tai nebuvo svarbu. Kelis sykius Dylan'as pasitrynė akis, kurias buvo pradėję skaudėti. Viskas gerai. Viskas tiesiog puiku. Viskas fantastiška.
Citata
Išmaišyti rugiagėlių miltelius. Maišyti visą laiką pagal laikrodžio rodyklę. Vanduo įgaus šviesią, purpurinę spalvą. Tik kai įgaus būtent tokią, galima bus eiti prie kito etapo.
Švilpis pakėlė antakius ir žvelgė į Emilią laukdamas, kada šis jo perskaitytas punktas bus tapęs realybe. Tuo įsitikinęs, o galbūt pamanęs, jog įsitikino, Dylan'as priėjo prie kito.
Citata
Supilti visus vilkolakio nagus bei Ugninės rožės spyglius. Maišyti priešinga kryptimi negu laikrodžio rodyklė lygiai keturias minutes. Tuomet nagus bei spyglius išimti bei išmesti.
Dylan'o žvilgsnis su tais pačiais kilsteltais antakiais nukrypo į merginą. Jam patiko ją stebėti bei matyti kaip ši puikiai tvarkėsi kiekviename etape, lyg čia nebūtų nieko sunkaus. Turi baigti spoksoti arba aš pats sau trenksiu.
- Geeeerai, - nutęsė žodį bei vėl akimis nulėkė prie knygos, - toliau, toliau, toliau...
Citata
Sudėkite Skremintinio akmens drožles į katilą. Pakaitinkite bei pavirkite tol, kol vanduo ims garuoti, o drožlės ištirps. Katile spalva pasikeis į ryškiai oranžinę.
- O tu žinojai, kad šis akmuo taip pat vadinamas Poliariniu? - dar kartą pakeltais antakiais pasisuko. - Oh. Duok jį man.
Viskas būtų buvę daug paprasčiau, tačiau šis akmuo atrodė trapus it krištolas, turėjo išblukusio marmuro spalvas ir buvo tvirtas kaip plienas. Arba tiesiog būtų buvę paprasčiau turint jau paruoštas drožles indelyje. Dylan'as jau buvo be pasiduodantis, tačiau šiaip ne taip, paskutinėmis savo jėgomis, su neaiškiu, atšipusiu peiliu sugebėjo nudrožti tas penkiasdešimt šešias drožles, reikalingas eliksyrui. Padaręs šį didų, o tiksliau gana paprastą, iš pažiūros, darbą, gal net darbelį, švilpis su tuo pačiu peiliu nukrito ant žemės.
- Man viskas gerai, - pakėlė ranką su peiliu, bet greitai nuleido bei paleido peilį iš delno, - tik noriu pagulėti, - pakėlęs galvą ir taip išnaudodamas vienas iš paskutinių savo jėgų, Dylan'as nuleido ir ją. Pagulėjęs keletą minučių ant šaltų grindų, atsistojo. Pakėlė peilį bei padėjęs ant stalo, ėmėsi knygos.
Citata
Atvėsus sudėti gluosnio žievelės miltelius. Viską išmaišyti kol ištirps. Galutinė spalva - šviesiai rusva.
- Regis, šį komponentą turime? - nenorėjo, kad išnyktų tik galva, o kūnas liktų matomas ar įvyktų koks pokštas kaip su prieš tai buvusiu įvykiu. - Taip...
Pakėlęs nykštį aukštyn švilpis ėmė laukti. Jis nežinojo ko laukė tiksliai, tačiau ši naktis dvelkė nuotykiais.
A good head and a good heart are always a formidable combination.
- Nelson Mandela

*

Neprisijungęs Emillia DiLaurentis

  • V kursas
  • *
  • 148
  • Taškai: 64
  • Lytis: Moteris
  • No Brain No Pain
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #841 Prieš 1 savaitę »
 Apsikeitus darbais, mergina nedelsiant pradėjo gaminti tuos eliksyrus. Viskas būtu gerai, bet Emillia kiek pradėjo blaškytis, kai tas akiniuotis taip į ją žiūri. O mergina visada iš mandagumo kai pažiūri į Dylaną nusišypso, o pati stengiasi niekur nesuklysti gamindama.
 Pradėjus skaityti, Dylan užtiko ant akmens pavadinimo ir paklausė klausimo. Mergina tik šyptelėjo, ji žinojo, kad tas akmuo taip vadinamas na, bet kaip čia neduot vaikinukui pasirodyti, kad kažką žino.
- Ne, nežinojau. - Kokiai sekundei paskleidė garsą, kad juokiasi. - Amm... Na gerai, imk. - Davė Dylanui savą darbą ir tada Emi jau nieko nedarė o tiesiog šalia stovėjo, sukryžiavus savo rankas ir stebėjo jo veiklą. Klastuolė net nežinojo kuo jam ir padėti, o jis jau po kiek laiko pasirodė it pavargęs ir lyg tuoj jam rankos iškris. Bet ne, ne rankos, o jis pats su tuo pačiu ir peiliu. Mergina nespėjus nieko pasakyt, tas pareiškė, kad jam viskas gerai. Emillia tik nusijuokė ir pritūpė prie vaikino ir tiesiog jį stebėjo ir nieko nesakė, na jai taip tik atrodė...
- Ir be ausų, atrodai kaip šuniukas. - Iš 'lempos' davė tokį Emillios komplimentą. O vėliau jie abu atsistojo ir pratęsė darbą. Na, pertrauka vistiek buvo reikalinga.
- Turime, turime. - Šyptelėjo ir pradėjo pilstyt tuos miltelius ir maišyt kol viskas neištirps. O darbą pabaigus, mergina ir vėl įpylė į tokius kaip du stiklainius tuo eliksyro ir vieną padavė vaikinui.
- Na, sakau tostą, kad už sėkmingą eliksyrą. Jokių nematomų kūnų ir visokių skraidančių galvų. - Šyptelėjo bei 'padaužė' su savu 'bokalu' į Dylano ir išgėrė...
Magic is believing in yourself, if you can do that, you can make anything happen

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • V kursas
  • *
  • 72
  • Taškai: 97
  • Lytis: Vyras
  • Šypsokis, šypsena tau tinka!
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #842 Prieš 6 dienas »
Švilpis sekundei, laikydamas stiklinę su eliksyru, nors jis priminė kažkokį gėralą, susimąstė koks skonis galėtų būti šio, tikrai keistoko skystimo. Sakykim, pragare už šitą dalyką tikrai nedegsi.
- Į sveikatą, - įsivaizduojami bokalai susidaužė ir Dylan'as šitaip užbaigė merginos tostą. Padėjo savitą tašką. Vienas gurkšnis. Antras. Trečias. Eliksyras vis nyko ir nyko iš stiklinės, o netrukus ši išvis tapo tuščia. Vaikinukas pastatė įsivaizduojamą bokalą ant stalo bei atsirėmė į vieną ranką. Dabar jis bandė suvokti skonį, tačiau, jo nebuvo. Arba kažko nejautė.
- Ar man taip atrodo, ar jis tikrai be skonio? - galiausiai paklausė norėdamas suvokti ar problema su juo pačiu, - juk nematomo negalima pamatyti, o beskonio...
Dylan'as nepratęsė savo keisto pamąstymo, nes gerklė visiškai išdžiuvo. Galbūt įkvėpė per didelį oro gurkšnį, tačiau ją spaudė.
- Geeerai, - atsisuko į Emilios pusę, mat buvo nusisukęs, - nežinau, kodėl man...
Švilpis dar labiau sutriko. Jis nebematė Emilios. Jo akys nukrypo iki savo kūno. Ir aš tikrai jau dabar degu savam pragare. Dylan'as nematė savo kūno, visiškai, nebematė ir merginos, o jam vis dar jautėsi tas oro gurkšnis gerklėje.
- Faktas, kad mums pasisekė. Mums pavyko! - jei būtų ją matęs, būtų apkabinęs.
A good head and a good heart are always a formidable combination.
- Nelson Mandela

*

Neprisijungęs Emillia DiLaurentis

  • V kursas
  • *
  • 148
  • Taškai: 64
  • Lytis: Moteris
  • No Brain No Pain
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #843 Prieš 6 dienas »
 Išgėrus eliksyrą, Emillia nieko tiesiog nepajautė. Lyg nieko ir nebuvo. Net skonio nesijautė. Na, tokį dalyką Emi bando pirmą kartą. Išvis, eliksyrų ji niekada negėrus - šiandien tai pirmas kartas. Netgi klastuolei buvo įdomu, kas dar šiandien gali būti jai pirmas kartas?
- Na.. toks jausmas, kad tiesiog išgėriau vandenį.. Manau, kad tai nesvarbiausia, manau, kad reikia laukti kol tapsim nematomi. - Pradėjus dairytis - pastebėjo. Dylanas kažkaip keistai pradėjo lyg išnykt. Klastuolei tai buvo logiška, kad tai eliksyro veiksmas. Bet visada buvo tas, bet.. Bet buvo keista, kad knygoje parašyta, kad tie kas nematomi matys vieni kitus. Na gal nieko, reikia dar palaukti.. Sau mintyse pradėjo jau teisintis, kad negautu panikos priepuolio.
- Tikrai taip, - kiek susidrovėjus pradėjo sakyt. - Bet dabar taip keista, aš nematau savęs ir tavęs. Tik pagal balsą girdžiu. Tai turbūt vienas iš keisčiausių jausmų kuriuos esu patyrus, kai nematau savęs... - Dar toliau sakė susidrovėjus. Nors Emi ir jautė savas rankas, kojas, bet kai jas nemato buvo labai sunku net judėti. Bet gi tai toks adrenalinas ar kažkas panašaus, kad eini ir nežinai net kaip ir kur..
 Pradėjus eiti, turbūt jeigu ją kažkas tikrai matytu, iš jos pradėtu juoktis..
- Bardel! - Pavartojo negražų prancūzišką žodį. Tiesiog tada mergina kažkur atsitrenkė ir nesusilaikė. Taip atsitrenkus, Emillia pradėjo eiti kažkur kur ar tai paslydo ar ką, bet klastuolė nukrito ant kažko dar minkšto. Tik buvo keistas jausmas... Lūpoms. Ir lyg tuo pačiu metu, Emillia pradėjo matyti priešais save Dylan'ą, dar kaip tik matė ir save. Klastuolė tik išpūtė akis, juk jie... Ir labai paraudonavo. Emi net nežinojo kaip reaguot ir ką daryti, negalėjo net pajudėt, ant tiek ji buvo 'šoke'.....
Magic is believing in yourself, if you can do that, you can make anything happen

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • V kursas
  • *
  • 72
  • Taškai: 97
  • Lytis: Vyras
  • Šypsokis, šypsena tau tinka!
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #844 Prieš 5 dienas »
Dylan'as tiesiog stovėjo. Lyg pats čia būtų atėjęs vienas, išgėręs beskonio viralo (jį reiktų vadinti eliksyru), o dabar neturėtų ką veikti. Deja, viskas buvo kiek kitaip. O ir atrodė, galbūt šauniai, galbūt ne.
Dylan'as girdėjo Emilios balsą ir iš jo puikiai suprato jos sutrikimą. Tai buvo normalu, nes pats irgi jautėsi panašiai. Kol mergina kalbėjo, švilpis bandė tiesti rankas bei žengti žingsnius link balso skambėjimo pusės. Tačiau tai daryti atrodė komiška misija neįmanoma, nes pats vaikinukas nematė savo kūno. Jis vis traukėsi kažkur per šį kambarį, nesuvokdamas kur ruošiasi atsidurti, kai išgirdo žodį. Prancūzų kalbos žinios buvo prastos, tačiau šiam žodžiui vertimo neprireikė. Prasmę jis puikiai galėjo suvokti pats.
Ir tuomet Dylan'as nugriuvo. Neišlaikė pusiausvyros, susvyravo, net pats nežinojo kas įvyko. Pirmą kartą, kai atrodė nematomas net pats sau, pajautė, kad vis dar turi tokią kūno dalį, kaip nugarą. Ją skaudėjo. Šiek tiek. Nesugebėjęs pasimuistyti ar apsiversti ant šono, o gal ir atsisėsti, pajautė kažką kitko be nugaros skausmo. Negi... Negi tai... Ne. Ne. Ne! Mintys ėmė dar labiau klaidžioti, chaosas galvoje padidėjo iki beribės terpės. Dylan'as išvydo Emilią. Ant savęs. Švilpis sutriko dar labiau, bet raustančių skruostų suvaldyti nesugebėjo. Jis toliau tegulėjo, jautė skausmą nugaroje, tą keistą jausmą lūpoms, drovėjosi, negalėjo nieko padaryti ir tiesiog pasidavė aplinkybėms.
A good head and a good heart are always a formidable combination.
- Nelson Mandela

*

Neprisijungęs Emillia DiLaurentis

  • V kursas
  • *
  • 148
  • Taškai: 64
  • Lytis: Moteris
  • No Brain No Pain
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #845 Prieš 5 dienas »
 Ne, ne, ne, ne!!! Klastuolė kol susigaudė, kokioje padėtyje jinai yra, nemažai net laiko praėjo. Emillia greitai pasitraukė ir tiesiog nenormaliai išraudonavo. Pabandžius kažką pasakyti, nieko neišėjo, lyg ji savo žodžių žodyną pamiršo ir neturėjo net ką pasakyti. Tik mintyse ir buvo tie klausimai, kad kaip Emilliai elgtis? Ką jai daryti? Kokia jos reakcija turi būti? Ar dabar ji turi čia džiaugtis ar liūdėti? Kaip išvis į tai dažniausiai reaguoja? Na, mintyse mergina turėjo tiek daug klausimų, bet ką nors padaryti ar kažką pasakyti, tai mergina nesugebėjo niekaip. Tai juk taip keistai atrodo, kad klastuolė netyčia pabučiavo vaikiną ir dar ant jo užgriuvo. Katastrofa! Dabar Emillia yra lyg kokios ištvirkėlės vietoje. Ir jokie jos pasiteisinimai tikrai nepadės.
- N-a a-a-š.... - Pradėjo tiesiog mikčioti bandydama kažką pasakyti, bet nieko Emai čia neišėjo, pernelyg tada jai buvo keista situaciją kur ji pernelyg pasimetė. Merginai net kilo mintis, kad čia reikia viskuo apkaltinti Dylaną ir išeiti sausa iš vandens, na realybė čia kitokia.
 Per tą trumpą laiką, kol Emi buvo panikos iš šoko priepuolyje, klastuolė visa paraudonavus it burokėlis pradėjo visur labai greitai dairytis bei visus daiktus čia jos palikus Emillia išėjo iš iš to kambario ir pradėjo bėgti kuo greičiau nuo tos vietos, taip palikus ir Dylaną, o prieš tai na aišku mergina ir atsisveikino.
- N-a, d-daik-ktu-us g-ali-i pasili-ik-ti s-sa-u.. - Taip pasakius, Ema tiesiog išbėgo iš to kambario ir tikėjosi daugiau niekada Dylano nematyti savo gyvenime, nes turbūt numirs nuo gėdos.
Magic is believing in yourself, if you can do that, you can make anything happen

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • V kursas
  • *
  • 72
  • Taškai: 97
  • Lytis: Vyras
  • Šypsokis, šypsena tau tinka!
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #846 Prieš 5 dienas »
Kas čia ką tik buvo? Štai toks klausimas nepaliko švilpio galvos. Kuomet Emilia pasitraukė, dar labiau sutrikusi, o tiksliau, kaip Dylan'ui pasirodė, visiškame šoke, jis tesugebėjo atsisėsti. Prie tokių dalykų, elgesio vaikinukas jau buvo kiek pripratęs. Tai dažnai pasitaikydavo jo pusseserei, Auksei. Tik, galbūt dažniau ji pratrūkdavo pykčiu, o ne susidurdavo su šoku. Vaikinukas tiesiog sėdėjo vis dar jausdamas skausmą nugaroje, žiūrėjo kaip blaškėsi mergina, tačiau nieko nedarė. Švilpis suvokė, jog jai reikėjo pabūti su savimi, suvokti kas įvyko (tiesą pasakius, jis oats dar nesuvokė to), bet bijo vieno. Kad ši žavi, miela rožinių plaukų savininkė ims jo vengti.
Dylan'as liko vienas. Ji išėjo. Švilpis šiaip ne taip atsistojo. Ji išėjo. Vaikinukas giliai įkvėpė vėsaus oro. Galbūt tik pasirodė, kad vėsaus. Jis nesuvokė, tačiau jo rankos, kaip ir visas kūnas pamažu vėso.
Pamatęs nedidelį krepšį kampe kambario, greitu žingsniu pasileido link jo, o pagriebęs nužingsniavo rinkti visų likusių daiktų. Nebūtų galima pasakyti, jog jų daug. Ir nebuvo taip jau mažai. Švilpis nežinojo, kiek laiko užtruko viską surinkdamas, tačiau pasistengė, jog viskas atrodytų it čia nieko nebuvo nutikę.
Pasiėmęs krepšį su daiktais, Dylan'as išėjo iš šio kambario. Turbūt, tai mano kaltė. Taip, mano. Švilpis nežinojo kur eiti, praktiškai buvo naktis, o šis su krepšiu stovėjo koridoriuje. Galop, nieko nesugalvojęs, jis tiesiog ėmė eiti tiesiai.
A good head and a good heart are always a formidable combination.
- Nelson Mandela

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017