0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Irish wolfhound

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #810 Prieš 6 metus »
Deganti šlamšto krūva išspjovė seną fotografiją, kuri dar buvo nepaliesta liepsnos liežuvių. Atvirkščiai negu kitose nuotraukose, šioje aiškiai matėsi žmonių veidai. Jauna besišypsanti šeima su kokių penkerių metukų mergaite, kuri rankoje laikė gėlių puokštę. Kad ir kaip ten bebūtų ši šeima tikrai ne iš didešimt pirmo amžiaus. Labiau tikėtina, jog nuotrauka daryta dvidešimto amžiaus viduryje ar pabaigoje, kuomet tokios suknelės su raukiniais ir nėriniais buvo madingos.  Įdomu, ar ta mergytė dar gyva? O gal ta rasta rausva gėlėta suknelė šios mergaitės?
Iš pradžių Mori manė, jog šie daiktai, nuotraukos ne žmonių. Tai kokia Kambario iki pareikalavimo iliuzija ar kas panašaus. Bet tyrinėjant šį šlamštą susidaro įspūdis, jog jis visas priklauso kokiai giminei, šeimai. Mat klastuolei dar neteko matyti vienodų daiktų. Net tos pačios paskirties daiktų ne itin daug. Na, išskyrus rūbus, nuotraukas. Bet, pavyzdžiui, žiūronus ji matė tik vieną kart kaip ir šachmatų lentą ar stalo įrankių komplektą. Kuo toliau, tuo įdomiau.
Visame kambaryje pasklido šiluma, kuri jau pradėjo erzinti Kirą. Bene pusę daiktų, kurie gulėjo sumesti į vieną krūvą, jau buvo pasiglemžusios liepsnos. Mori kosėjo ne tik nuo dulkių, bet ir nuo tirštų juodų dūmų. Kaitri liepsna turėtų nuvyti merginą, bet ši nei per centimetrą nepajudėjo. Stovėjo lyg į žemę būtų įkalta. Jai buvo nei motais, kad tuoj viskas pavirs pelenų krūva.
Staiga prie Mori pribėgo Dawn ir stipriai ją apkabino stumteldama tolyn nuo ugnies. Kaip ji surado klastuolę? Trečiakursė buvo tokia laiminga ir nustebusi vienu metu, jog negalėjo nei žodžio ištarti. Sukaupusi paskutines jėgas, prikimusiu balsu tarė:
- Nieko, nieko, bent jau patyrėm nuotykių, o ne tik nuobodžiavom besimokydamos. Tau viskas gerai? - nužvelgė varniukę ir išsitraukė burtų lazdelę. - Aguamenti
Kartu su varniuke sutramdžiusi liepsnas vandens čiurkšle pastebėjo, jog siūlas, kuris rangėsi kaip tik po šlamšto kalnu buvo visas sudegęs ir matyt, pavirtęs pelenais. Mori greit perlipo pro dar vis rusenančias senienas ir apsidairiusi nematė nei menkiausio siūlo galo. Ne gana to, jog šita daiktų krūva atsirado tiesiog iš lempos, tai dabar ir reikalingi daiktai pradės dingti. Kur mes po galais atsidūrėme?
- Dawn, nerandu siūlo galo. Atrodo, jog ir šis stebuklingai dingo. Gal turi kokių minčių, kaip mums išeiti iš čia?
Nors tamsiaplaukė suprato, jog ir vėl teks klaidžioti labirintais, mintis, jog ji bus neviena merginą drąsino. Išvertusi visą kuprinės turinį pagriebė žiūronus. Nors mintis, jog žiūrės per juos bandydama rasti nelemtą siūlo galą atrodė beviltiška, tačiau nieko protingesnio sugalvoti negalėjo. O dabar, kai Kira buvo ne viena ir turėjo ištraukti iš čia draugę, negalėjo sėdėti rankas sudėjus. Visa įsitempusi per tirštus tamsius dūmus bandė kažką įžvelgti. Staiga, dėšinėje pusėje pamatė kažką kyšant. Iš pradžių manė, jog jai pasivaideno. Negali būti, jog visi sunkumai ėmė ir baigėsi.
- Dawn, eikš, - paragino varniukę ir įbruko jai senus žiūronus, - matai siūlą? - paklausė pirštu rodydama kryptį.

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #811 Prieš 6 metus »
  Trečiakursė žiūrėjo, kaip vanduo baigia užgesinti ugnį ir viską, kas liko iš senienų krūvos. Tiršti tamsūs dūmai kilo į viršų, o kartais pakeisdavo kryptį ir skriedavo tiesiai varniukei į veidą, kas versdavo ją kosėti geras kelias minutes. Giliai įkvėpusi ji ir vėl imdavosi darbo. Visas ryžtas, adrenalinas baigė išgaruoti iš merginos, tad ši jautėsi, tarsi būtų nemiegojusi 3 paras. Pavojus nė vienai nebegrėsė, tad Strain galėjo lengviau atsipūsti ir mėgautis ta akimirka, kai pavojingos liepsnos yra nukenksminamos.
  Baigus darbą, mergina įsikišo lazdelę ir silpnai nusišypsojo Kirai.
-Jaučiuosi, tarsi išsunkta, ir ne, mano smegenys dabar tikrai nėra pajėgios dirbti. Tačiau ką nors sugalvosim, tikrai,-užtikrino bendraamžę. Ši klestelėjo ant grindų, bandydama nors minutėlei susikaupti. Dawn nusižiovavo, bet tai greitai paslėpė, nenorėdama, jog draugė pagalvotų, kad varniukė nuobodžiauja. Ji stengėsi sugalvoti būdą, kaip iš čia ištrūkti, tačiau akys pačios merkėsi. Galėtume pasinaudoti mano jau išbandytu būdu ir lipti į kalną. Išėjimas turėtų būti lengvai pastebimas, kadangi kalnas yra didžiulis. Tačiau blogiausiu atveju Kira turės mane nešti į kalną, kadangi jaučiuosi, tarsi kojos būtų švininės. Iš rudaplaukės apmąstymų ištraukė klastuolės raginimas pažiūrėti pro žiūronus.
-Ką aš turiu matyti? O,-aiktelėjo Strain, kai Mori parodė į siūlo galiuką.-Ak taip, šį jau mačiau. Vis galvojau, iš kur jis atsirado, kadangi buvo tarsi be pabaigos. Tai tavo darbas?-linksmai paklausė Dawn.-Beje, negaliu nepagirti tavo sumanumo,-tarė trylikametė, rodydama į kuprinę, pilną daiktų, bene atrastų tarp "šiukšlių", kurie tikrai būtų padėję išsikapstyti iš panašios painios vietos.

*

Irish wolfhound

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #812 Prieš 6 metus »
Pro žiūronus pamačiusi siūlo galą, kuris ir turėjo būti draugių išsigelbėjimas, Dawn pagyrė Kirą už sumanumą. Mori turbūt pirmą kart kitų akivaizdoje šyptelėjo.
- Taip, tai mano sumanymas. Ačiū, Dawn.
Klastuolė suprato, jog varniukė visai neturi jėgų. Kad ir kaip bandė to neparodyti, vos atsistojusi ji pradėdavo svirduliuoti. Strain akys merkėsi ir atrodė, jog ji užmigs tiesiog sėdėdama arba stovėdama.
Ir pati Kira neturėjo jėgų, tačiau ta vilties kibirkštėlė, kuri sužibo vos pamačius Dawn, neleido jai pasiduoti. Mergina nagais, ragais stengėsi kabintis už bet kokios vilties, menkniekio ar dar velniai žino ko, jei tik pajusdavo, jog tai suteiks trečiakursei jėgų. Neturėjo laiko kada galvoti apie skaudančias kojas, migrenos kamuojamą galvą ar tiesiog velniškai pavargusį kūną. Žinojo, jei tik minutėlei atsisės pailsėti daugiau neatsistos.
Pagriebusi varniukę už rankos pasileido bėgti link tos pusės, kur matė siūlą. Nors mintyse turėjo susidėliojusi aiškų žemėlapį. Siūlo niekur nematė. Apsiblausiusiomis ir nuo tirštų dūmų ašarojančiomis akimis bandė įžvelgti bent kokį orientyrą, kuris padėtų. Gerai... Ėjome tiesiai iki krūvos šlamšto ant kurios stovėjo kėdė. Tuomet pasukome į kairę... O gal reikėjo pasukti į dešinę? Mergina grįžo atgal ir pasukusi į dešinę išvydo aptriušusį nelemtą siūlo galą.
- Dawn, mes jį radome! - iš tos laimės, jog pagaliau jos išeis iš čia, Kira apkabino bendražygę ir pagriebusi siūlo galą beeidama pradėjo jį vynioti.

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #813 Prieš 6 metus »
Strain dar plačiau nusišypsojo, kai pamatė Kiros veide šypseną. Varniukė pajuto didelį džiugesį, kadangi suteikė kitam nors truputį laimės. Tačiau džiugesys neužgožė apsunkusių akių ir noro kuo greičiau kur nors pakristi ir užmigti bent keliems metams. Dawn patrynė sudirgusias akis. Kas dabar? Ji suprato, jog klastuolė taip pat nėra pilna energijos. Na, kaip nors iš čia išsikapstysim. Beje, atradom siūlą, kuriuo galėsime grįžti. Trečiakursė aiktelėjo, kai ją staiga ėmė traukti didžiulė jėga, vardu Mori. Jos lėkė, atrodo, link siūlo. Dawn kojos vos spėjo liesti žemę, o įgavus nulinį pagreitį, kojos ėmė pintis. Ji žinojo, kad besvorės kojos ims ir ją išduos - Dawn galva "grakščiai" palies žemę, o kartu "grakščiai" nusitemps ir bendraamžę. Tačiau varniukės laimei, jos sustojo ir rudaplaukės ausis pasiekė džiaugsmo šūksniai. Pamačiusi siūlo galą, Strain taip pat apsidžiaugė ir suprato, jog greitai mokinės iš čia išeis. Tačiau su ta mintimi entuziazmas pamažu išblėso ir jį pakeitė liūdesys. Rudaakė žinojo, kad kai jos išeis iš šio kambario, nuotykiai baigsis ir varniukė vėl turės eiti į pamokas bei skandinti save knygų krūvose. Kira ir vėl bus kaip vaiduoklis, būnanti visur, tik ne ten ir ne tada, kai keturiolikmetei jos žūtbūt reikės. Dawn nuleidusi galvą ėjo paskui siūlą vyniojančią juodaplaukę, stengdamasi neparodyti savo liūdnų akių. Supratusi, jog visą tą laiką ji nieko nešnekėjo, ėmė kalbinti klastuolę.
-Tai, aaa, tau dar reikės pagalbos darant namų darbus?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Dawn Strain »

*

Irish wolfhound

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #814 Prieš 6 metus »
Mergina, jautė, jog Strain nepaprastai tyli. Žinoma, po tokio nuotykio ji ne juokais išvargo ir dabar vos kojas pavilko. Tačiau ta tyla nebuvo maloni ir natūrali.
Mori kartais norėjo skaityti kitų mintis. Taip suprastų ką apie ją mano kiti. Aišku, Kira gali paklausti, kokia Dawn nuomonė apie klastuolę. Tačiau taip ji nežinotų ar draugė kalbėjo nuoširdžiai. Jei klastuolė skaitytų mintis, galėtų žinoti kas dedasi kitų galvose. Taip būtų lengviau suprasti aplinkinius. Ji sakytų tai, ką pašnekovas nori išgirsti. Šio gebėjimo nauda tiesiog milžiniška.
Tačiau lazda turi du galus. Visų pirma, tai būtų pats didžiausias asmeninės erdvės pažeidimas. Visų antra, ar tikrai ji nori žinoti kas dedasi kitų galvose. Brolis tamsiaplaukei visad sakydavo, jei mažiau žinosi tai ir galvos neskaudės. Kartais, geriau nematyti kai kurių minčių, nes jos gali būti per skaudžios, slegiančios. Kodėl viskas turi turėti minusų?
Staiga varniukės balsas pertraukė nemalonią tylą.
- Žinoma, juk patys namų darbai nepasidarys. Žinai, mano namų darbų krūva tuoj pasieks mergaičių miegamojo lubas. Tad jei turėsi noro ir laiko būčiau labai dėkinga jei kada man padėtum, - pabandė kuo linksmiau ir atsainiau atsakyti, kad praskaidrintų atmosferą.
Trečiakursė supratusi, jog tuoj bus saugi šiek tiek atsipalaidavo. Nerimas užleido vietą skausmui ir išsekimui. Mergina buvo pavargusi tiek fiziškai, tiek emociškai. Gal net emocinis išsekimas buvo stipresnis negu fizinis. Tačiau skausmas jį užgožė ir vienintelis dalykas, kurio ji norėjo buvo poilsis.
Beklaidžiodama tarp šlamšto kalnų tamsiaplaukė pastebėjo dulkėtą fotelį.
- Dawn, matau fotelį. Toj būsim vietoje.
Kira suvyniojo siūlų kamuolį ir kartu su kuprine paliko prie kartoninės dėžės. Padėjusi draugei atsisėsti ir pati norėjo įsitaisyti dulkėtame fotelyje, bet apsigalvojo, jei atsisės pajus dar didesnį skausmą ir nuovargį.
- Gal tave palydėti iki seselės kabineto?

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #815 Prieš 6 metus »
-Šaunu,-kuo linksmesniu balsu tarė trečiakursė.-Kartu bus linksmiau daryti tuos nelemtus namų darbus.
Varniukė laikėsi iš paskutiniųjų, stengdamasi nesuklupti vidury šių sendaikčių labirinto. Dawn jautė, jog širdis plaka labai lėtai, tarsi ši jau būtų miego būsenoj. Kvėpavimas buvo labai retas, bet Strain buvo geros nuotaikos. Tarsi būtų apsvaigusi nuo juoko dujų. Trečiakursė vis norėjo rėkti "Ar mes jau netoli?", tarsi būtų mažas vaikas, šaukiantis mamą. Eidama keliais žingsniais atsilikdama nuo Kiros, vis žvilgtelėdavo į ją. Tikriausiai aš šiai juodaplaukei jau atsibodau. Turi ji mane prižiūrėti kaip mažą šuniuką, kuris paklysta visur ir sugeba tik pridaryti nemalonumų. Gera nuotaika subjuro vos per kelias sekundes ir ši vos nepravirko, norėjo pasakyti Kirai, kad nepyktų ant jos dėl to. Tačiau nubraukusi ašarą, mergina prisiminė, jog tai tik buvo jos pačios mintys. Dawn kraustėsi iš proto ir jai žūtbūt reikėjo poilsio.
  Žvelgdama į savo judančias kojas, mergina jautė, jog eina amžinybę. Bet staiga ji išgirdo Kiros balsą, pranešantį, kad tikslas jau netoli. Varniukė šyptelėjo ir pakėlusi galvą, pamatė stovintį fotelį, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Strain nė nepastebėjo, kad klastuolė turėjo padėti jai atsisėsti. Pajutusi minkštą padą po sėdyne, rudaplaukė galėjo tą pačią sekundę numigti, tačiau bijojo, jog Kira ją paliks.
-Ne, ne, aš jaučiuosi kuo puikiausiai!-kuo entuziastingiau atsakė į bendraamžės klausimą. Tada jai prieš akis iškilo vaizdai, kaip ši ridenosi nuo nuo senų daiktų kalno ir kaip merginą užgriuvo griūtis. Ši buvo gana nustebusi, jog lika gyva. Na, gyvenimas nori, kad kankinčiausi.
-Sėskis,-tyliai paragino varniukė Kirą,-Negi prastovėsi? Gi žinau, kad esi tiek pat pavargusi, kiek ir aš,-šmaikščiai pasakė ir nežymiai šyptelėjo.
Palengva merginą užplūdo minčių lavina apie pamokas bei nemalonumus, kuriuos sulauks iš profesorių vien už kelių pamokų praleidimą. Ji žvilgtelėjo į knygų krūvą ant medinio staliuko.
-Metas grįžti į realybę...-tyliai ir liūdnai burbtelėjo sau Dawn.

*

Irish wolfhound

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #816 Prieš 6 metus »
Klastuolė matė, jog Dawn puikiai tikrai nesijaučia, bet Kira nenorėjo per prievartą jos temti į seselės kabinetą. Pati ne ką geriau jautėsi, tad jeigu ją pamatys panelė Pomfri dar nežinia ką prigirdys vaistų, Mori ar Strain. Pasąmonėje šiek tiek atsiduso, jog nereikės eiti pas seselę.
Mergina pasekė varniukės žvilgsnį.
- Tikiuosi tu neketini mokytis? Manau, mums dabar reikėtų plytelės šokolado ir daug miego. Ką manai? Palauk... - prieš čia ateidama ji buvo pasiėmusi gabaliuką juodo šokolado. Iškrausčiusi apsiausto kišenes rado folijos gniutulėlį, - turiu šiek tiek juodo šokolado. Gal nori? - Išvyniojusi gardėsį ir šiek tiek jo atsilaužiusi pasiūlė draugei.
Mintyse greitai permetė visą šį įvykį. Ji net neįsivaizduoja kiek dabar valandų. Gal jos klaidžiojo vos dvi valandas, o gal ir visą savaitę? Buvo taip sunku orientuotis. Kira išsigando. Gal jos tiek visko praleido, jog jų ieško?
Jau norėjo varniukės klausti ar ši turinti laikrodį. Tačiau buvo taip sunku praverti burną. Ji jautėsi, lyg bėgusi penkis maratonus iš eilės. Tad tiesiog tylėjo vis galvodama apie tai, kiek laiko  praklaidžiojo tarp senienų. Nors trečiakursei šalta nebuvo, merginos pirštų galiukai buvo tiesiog pamėlę nuo šalčio. Atrodo, tokie trapūs, lediniai pirštai vos palietus sulūš. Nežinia kodėl Kirai patiko pamėlynavusios rankos. Mori turėjo pajudinti pirštus, kad šie nesustingtų į ledą, bet net to negalėjo padaryti. Tiesiog suakmenėjusi sėdėjo ,žalias akis įbedusi į medines duris.
Ir kam ji pro jas ėjo? Galėjo kaip visad nesikišti ir grįžti į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Ten nuobodžiaudama ruoštų namų darbus ir šildytusi prie židinio. Dabar nediegtų viso kūno... Nors iš kitos pusės. Tamsiaplaukė negalėtų padėti Dawn rasti kelio atgal. O gal be jos ji net nebūtų ten ėjusi? Klastuolės jausmai ir mintys pynėsi tarpusavyje ir prieštaravo viena kitai. Net nežinojo ką turėtų jausti. Gal turėtų būti laiminga, jog surado kelią atgal? Kad ir kaip ten bebūtų ji vienu metu jautė viską ir kartu nieko. Taip prasėdėjusi gerą pusvalandį pagaliau atrado jėgų pajudinti drebančias rankas ir pasakyti:
- Gal žinai kiek valandų? Manau mums reikėtų eiti... O vėliau kur susitikusios galėtume ir pasimokyti. Man jau Kambario iki pareikalavimo gana.

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #817 Prieš 6 metus »
  Mergina žiūrėjo į vieną tašką apie nieką negalvodama. Ji mėgavosi ramybe, tyla, tarsi tai būtų jos paskutinios valandos šiame pasaulyje. Na, Dawn iš tiesų neketino mirti, tačiau jautėsi, tarsi būtų šimtas vienerių metų senelė laukdama savo mirties valandos. Gal tai turėjo įtakos tas senas apdulkėjęs fotelis? Tikriausiai varniukė turėjo tokią savybę pajusti kitų daiktų istoriją, kadangi nuo mažens tuo domėdavosi, vis galvodavo "Kas atsitiko šio daikto savininkui arba pačiam daiktui?". Trečiakursė kurį laiką buvo užsimerkusi, norėjo bent šiek tiek pailsinti akis, kai išgirdo folijos traškėjimą bei švelnų Kiros balsą, siūlantį Strain šokolado. Mergina paliko klastuolei labai dėkinga, kadangi jai kaip tik to ir reikėjo.
-Ačiū,-padėkojo ir paėmusi šokoladą ėmė jį griaužti.-Velniop tie mokslai,-šiek tiek pavėluotai atsakė į klausimą,-Svarbiausia, jog padegėm Kambarį iki pareikalavimo ir prisikvėpavom šių senienų dulkių. Vis įdomiau už sėdėjimą prie knygų ir anglies dioksido pilnose klasėse,-pridūrė.
Tiesa. Dawn nežymiai šyptelėjo ir ėmė galvoti, kad ne visai jau blogai pabūti "blogietei" ir praleisti kelias pamokas, nepadaryti kelių namų darbų. Mergina buvo taip įsisukusi į rutiną, jog neturėjo laiko pabūti savimi - mergaite, krečianti šunybes. Tačiau šiandiena tai viską pakeitė, o labiausiai ji norėtų padėkoti juodaplaukei, sėdinčiai šalia Strain. Tik Dawn nebuvo labai iškalbinga, o ir savo jausmų niekaip negalėtų išreikšti žodžiais. Kadanors.
  Kai praėjo nemažai laiko, Kira prabilo ir priminė merginai, jog jos čia negali sėdėti amžinai. Varniukė buvo taip gerai įsiraičiusi fotelyje, kad nieku gyvu nenorėjo iš ten trauktis, tačiau žinojo, jog klastuolė matė šio kambario pakankamai.
-Gerai, galime eiti,-greitai tarė Dawn ir ėmė rangytis iš fotelio. Kai šiaip ne taip atsistojo ant kojų, turėjo gerokai pasistengti išsilaikyti ant kojų. Ši paėmė Kirai už rankos ir taip pat padėjo atsistoti. Vesdamasi bendraamžę iki kambario durų, ši pamatė krūvą knygų, kurių žūtbūt negalėjo pamiršti. Laikydama kilogramą knygų, mergina pagaliau išėjo iš kambario ir vėl atsidūrė koridoriuje. Durys tuoj pat išnyko joms vos tik išėjus lauk.
-Na, susitiksime pamokose,-liūdnai tarė Dawn ir nusišypsojo juodaplaukei. Ši apsisuko ir svirduliuodama nuėjo koridoriais.
 

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #818 Prieš 6 metus »
 Na va. Grifė skubėjo lik kambario iki pareikalavimo. Kodėl? Kam jai jo prireikė? Mėgstanti skaityti knygas Clau žinojo šitą vietą, bet dar nebuvo čia atsidaigojusi. Taip, grifų buvo daug. Ne visus ji pažinojo. Bet štai - pamatė ne naują, bet nelabai matytą veidą (nes neatkreipė anksčiau dėmesio) ir panorėjo paplepėti. Kas tas vienas kurso skirtumas? Žiūrėsim kaip bus. Kiek (iš tikrųjų labai) išsiblaškiusi trečiakursė nevėlavo. Ji tik norėjo ateiti anksčiau ir pažiūrėti, ar tas kambarys tikrai atsiras. Jeigu atsiras - puiku. Galės su savo bendrakoledže (o gal nauja drauge) paplepėti. Jie ne - nueis prie ežero ar kažkur kitur, kur nematytų labai smalsios akys. Ne, ji jokiu būdu nenorėjo nuskriausti Urtės! Tiesiog nesinori, kad ir jos pačios mintys nukryptų kur kitur, pamačius pažįstamą veidą. Susirūpinusi mergaitė tris kartus pražingsniavo vietą, apie kurią skaitė vienoje iš daugybės perskaitytų knygų, galvodama kaip reikia jaukaus, paplepėti tinkančio kambarėlio. Tamsaus meždio durys atsirado lyg iš niekur. Turbūt bet kas būtų nusistebėjęs, bet čia - magijos pasaulis. Gali bet kurioje vietoje lyg iš po žemių atsirasti žmogus, slaptos durys ar kambarys. Ar kažkas panašaus, apie ką jokie žiobarai net nesusimąsto. Na, nebent tokius, jų galva kvailus dalykus rodo filmuose, kurių jie prisižiūri ir paskui daro nesąmones. Jie į magiją nežiūri rimtai. Visiškai kitaip nei burtininkai.
 Taigi, tamsiaplaukė dar porą kartų iškvėpė, pažvelgė į tamsias duris ir spustelėjo šaltą rakeną. Lyg kiek besibaimindama, kad kažkas gali visa tai pamatyti, ar kambarys ją nuvilti. Greitai apsidairė, ar nemato kokios nors smalsios akys ir kiek pravėrė duris. Taip. Kambarys yra. Šviesiai persikinės spalvos, su sofa, staliuku, daugybe šviesų atspalvių fotelių ir keli maži sedmaišiai, primenantys ateities būrimo klasę. Keli paveikslai, židinukas, šalia padėtos dvejos šlepečių poros (vienos šviesiai rausvos, kitos labiau primenančios blankią morkinę spalvą, o pačios šlepetės pūkuotos ir iš pirmo žvilgsnio minkštutėlės) davė daugiau jaukumo šiam gan mažam kambariukui, kartu kiek primenančiam Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Bet tik šiek tiek. Grifų kambarys žinoma, daug gražesnis, bet ir taip gerai - švelnios spalvos ne taip rėžė akį kaip ryški raudona ir auksinė, prie kurių spindesio ir ryškumo Amneta jau priprato. Ir patys paveikslai buvo šviesių pastelinių spalvų, rodančių jautrumą ir švelnumą. Šiam kartui turbūt nereikia iškilmingumo. Nebent... Claudie mirktelėjo ir pamatė po staliuku esantį purų it patalas ir turbūt dar minkštesnį nei atrodo kilimą. Taip bus geriau. Pati sau šyptelėjo ir kiek privėrė duris, lyg saugodama visą šitą turtą, kambario, kuriam reikalingas Pareikalavimas sukrautą. Privėrė, atsisuko į koridorių ir pažvelgė pro langą. Pamokos baigėsi dar neseniai. Kaitri popiečio saulutė brovėsi per langus, spigindama į akis. Tamsiaplaukė kiek prisimerkė ir suraukė nosytę. Daugiau pro langą nebuvo ko žiūrėti, nes niekas nepasikeitė. Tada grifė įsistebėjo į grindis, laukdama draugės. Rodos, kad ji jau niekad ne ateis. Nors ne, pati mergaitė nė nesuvokė, kad laukia vos kelias minutes, ją taip veikia laukimas ir noras susipažinti su grife, už kuros smalsios akys neužkliuvo nė karto. O gal ir užkliuvo, tiesiog ji jos neprisiminė? Nežina... Na, bet koks skirtumas? Bus proga susipažinti ir pažiūrėti, ar charakteriai sutampa.
 Pasigirdo žingsniai. Clau ištempė ausis (na, perkeltine prasme. Ji jų netampo, kad neskaudėtų ir nebūtų raudonos) ir įsiklausė. Ar koks profesorius? Kitas mokinys? Ar pati Urtė? Grifė greitai įlindo į kambarį ir tyliai kvėpuodama klausėsi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Claudie Amneta »
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ****
  • 203
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #819 Prieš 6 metus »
Urtė keliavo koridorium 8 aukšte. Kur ji keliavo? Į mažai kam žinomą kambarį iki pareikalavimo. Yra ir kitų pavadinimų, bet knygų graužikė kaip tyčia nei vieno iš jų negalėjo prisiminti. Bet jų tikrai buvo. Sklido pasakojimai, kad ten gali patekti tik tas, kam to labai reikia. Mergaitė buvo nusprendusi ten susitikti su kita savo koledžo mergaite, ir vis nenustojo mąsčiusi, ar kambarys jas įleis. Bet juk jos nori susitikti, ramiai paplepėti ir susipažinti. Būtinybių kambarys turėyų į tai atsižvelgti. Juk tai žūtbūtinis atvejis! Kur daugiau rasi ramią vietelę?
 Claudie buvo metais vyresnė, bet tai neturėtų trukdyti jų naująjai draugystei. Nebent Clau sesuo. Ji buvo Urtės kurse, bet jos nebendravo. Tik vienu kitu žodeliu persimesdavo- iš reikalo.
 Koridoriaus galas jau matės prieblandoje. Ten buvo durys! Mergaitė pasileido bėgti. O jei ten ne Claudie? Sunerimo. Pradėjusi sėlinti, ji pagaliau priėjo prie durų. Kas bus- tas... Atsidususi grifiukė tyliai patukseno į duris.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Urtė Pang »
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #820 Prieš 6 metus »
 Taip. Rodos, kad nelabai drąsus kumštelis tyliai sutukseno. Clau šyptelėjo. Taip, čia tikriausiai ji. Kad nesužalotų mergaitės (kam gi patiktų durys į kaktą?), lėtai, po truputį atvėrė duris. Taip. Ta pati Urtė, su kuria norėjo susitikti. Ta pati Urtė su trumpa - keturių raidžių Pang pavarde. Ta pati mergaitė... Bandydama padrąsinti grifę, nusišypsojo. Tada pasitraukė nuo durų, rodydama įeiti.
 -Sveika, Urte. Sėskis,- tarė šyptelėdam, tuo pačiu pritipeno prie vieno iš fotelių ir atsisėdo pati.- Žinau, čia negausi nei arbatos, nei kažko panašiai, bet vis šis tas.
 Tylėdama lyg ir laukė, kol antrakursė kažką pridurs. Tiesą sakant, ji nesugalvojo ką pasakyti. Ko paklausti Urtės. Anksčiau pradėti pažintis jai pavykdavo geriau. Kiek pasėdėjus, suvokė vieną dalyką. Jos pamiršo apsiauti šlepetėmis. Kadangi nenorėjo pasirodyti nemandagi, nes nepasiūlė, greitai pareikalavo, kad čia nebūtų tų prie batų priskiriamų daiktų porų. Ir jos dingo. Clau mintyse šyptelėjo ir pažymėjo varnelę: esantis čia - beveik valdovas.
 -Turi brolių ar seserų?- beveik tradiciškai paklausė. Gal būtų uždavus klausimų daugiau, bet nenorėjo pasirodyti labai smalsi. Ir taip ji iš prigimties tokia, pati nesižinanti kas darosi, bet ėmė branginti tylą labiau nei nepasibaigiantį čiauškėjimą, kuris gali trukti valandų valandas. Dabar ji tapo gal kiek tylesnė, labiau perėjo į stebėtojos vaidmenį, ar bent jau taip bandė. Kadangi nažnai buvo kiek pasikėlusi, ar įsivaizduodavo, kad yra bent truputį (ar ne truputį) svarbesnė už kitus, dabar bandė pasidaryti kuklesne. Tik nežinia ar tai jai pavyko.
 Laukdama Pang atsakymo, grifė įsipatogino fotelyje ir sekundei žvilgtelėjo į paveikslą. Dvi mergaitės prie krioklio. Tikrai meniškai nutapyta, nežinia kas dirbo, bet gražu. Melsvas krioklys su baltais purslais rodės, kad tuo atgims, kaip ir tos mergaitės, rodos, ka draugės. Bet nuo gražaus vaizdo atitraukė akis. Nenorėjo, kad antrakursei pasirodytų, jog paveikslas yra daug svarbesnis nei ji. Taip ir nebuvo. Tai patvirtindama Claudie uždavė dar vieną klausimą:
 -Ką labiausiai mėgsti veikti laisvalaikiu? Gal turi kokių nors įpatingų pomėgių?- galvodama, ką galėtų papasakoti apie save, šyptelėjo. Tap, yra ne vienas dalykas ką ji mėgsta veikti. Ir ne du. Turbūt pirmenybės neskirtų, bet turi bent jau penkias mylimas veiklas. Na, pagal veiklą dažniausiai žmonės ir draugauja. Žiūrėsim kaip čia išeis.
 Ėmė darytis kiek tvanku. O čia - kambaryje iki pareikalavimo viskas daug paprasčiau. Panorėk, kad būtų laipsniu, kitu vėsiau ir yra. Trečiakursė mintyse prie pirmosios varnelės pridėjo prierašą: tai jau tikrai. Tada pamąstė, kad dabar norėtų šiltos arbatos, bet jos negavo - šis kambarys neatsižvelgia į maisto ar gėrimų prašymus. O gaila...
 Gerai, kad nežiūrėjo į kitus paveikslus, nes turbūt nebūtų galėjusi nuo jų atplėšti akių. Aguonų laukai, gėlės ir įvairūs panašūs piešiniai turbūt buvo ryškiausi šiame pasteliniame kambaryje. Aguonos skleidėsi nuostabiai, lyg vienos iš gražiausių gėlių šiam margam pasauly. Šalia esanti bordinių bijūnų vaza (paveikslas) ne ką menkiau atrodė prie keisto šio pasisėdėjimo. Nereikėjo norėti daugybės gelių, dar kažko ar panašiai - kambariukas atrodė ir kuklus, ir skoningas tuo pat metu. Taip, labai gražus ir jei tik būtų galima, spėju, kad ne vienas tokio norėtų savo namuose. Bet čia, Kambaryje iki Pareikalavimo jis buvo dar nuostabesnis, gražesnis ir toks... Neįprastai unikalus. Pildantis nedidelius norus. Ir paverčiantis žmones bent truputį laimingesniais.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ****
  • 203
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #821 Prieš 6 metus »
Durys priešais mergaitę ėmė lėtai prasivėrinėti. Kad ir kas ten viduj būtų, jis (ar ji) yra atsargus. Urtė   
 galiausiai pamatė stovinčią trylikametę. Ji atrodė taip, lyg jai būtų palengvėję. Nežinojau, kad žmonėms sukeliu džiaugsmo pagalvojo Urtė, kai Claudie nusišypsojo. Nežymiai, bet pastebimai.
Amneta mostelėko ranka ragindama užeiti. Tada ir balsu pasiūlė prisėsti.
Kambarys buvo nedidelis, bet atliko savo pareigą. Buvo sofa, foteliukai, purus švelnus kilimas, ir netgi dvi poros šlepečių. Bet, šeimininkė turi jas pasiūlyt, o ne svečias prašyt. Kai prisėdo, akies krašteliu pamatė, kad šlepetės- lyg dūmas paranyko. Keista...
Trečiakursei paklausus ar ji turi brolių ar seserų, ji tik papurtė galvą. Tik vėliau, kadangi Claudie tiesiog spoksojo į paveikslą pamanė, kad ji nepamatė jos gesto, tad pasakė:
-Neturiu. Ber ką gali žinoti, gal ateityje turėsiu? Turiu pusseserę, ji čia irgi mokos, tik I kurse.
Tada grifė atsisuko, ir paklausė ką mėgsta veikti.
-Dažniausiai skaitau knygas. Senovines. Įdomu, kaip žmonės praeotyje gyvendavo...-pradėjo pasakoti Urtė. Kambaryje pasidarė vėsiau, bet mergaitė neėmė to į galvą.
-O kaip tu? Žinau, kad turi sesę, bet gal dar kažką turi? Ir ką tu mėgsti veikti? Tikiuosi, ne tą patį ką aš, nes tada būsi pirmas toks mano sutiktas burtininkas.-atsakiusi į klausimus, Urtė Pang nepatingėjo jų permesti pačiai jų užklausėjai. Mergaitė apsidairė. Atidžiau apžiūrėjo kambarį. Čia buvo kažkas ne taip. Tikriausiai nuo vieno paveikslo šniokščiantis krioklys tą kėlė. Ji juk nebuvo buvusi prie jokio krioklo.
-Pasakytum kur gyveni? Kad per atostogas pasiųst pelėdas viena kitai galėtume. Aš tai Londone. Beveik priešais Kiaurą Katilą, tad mane ras tavo pelėda lengvai.
Gal kiek per greitai į draugus prašausi? Gal dar porą dienų reikėjo palaukti?
-Ir žinai, labai mėgstu šokoladines varles, tad turiu visą kolekciją paveiksliukų. Tik Dumbldoro ir betrūksta. O tu renki? Ir sakyk jei nepatinka, kad taip viską išpilu, nes šnekėti man patinka,-net įraudusi šnekėjo jaunesnioji.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Urtė Pang »
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Claudia Lorens

  • II kursas
  • *
  • 15
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Godumas ir bausmė (kambarys iki pareikalavimo)
« Atsakymas #822 Prieš 6 metus »
Hogvartse viskas prasideda nuo to kad Claudios draugė Marija jai papasakojo apie kambary iki pareikalavimo.Tai tarsi sena mokyklos legenda, apie kurią minima pasakojimuose apie Harį Poterį. Ji pasakojo mergaitei koks jis, kokia tai nuostabi,daug patyusi ir stebuklinga vieta ir kur jis yra bei atsiranda.Ji sakė Claudiai ten kur jo labiausiai reikia, ten durys į jį ir atsiveria. Nuo to laiko Claudia labai norėjo jį pamatyti. Kartą eidama koridoriuki labai išalko ir vėl užsisajojo apie kambarį.
Ir tuomet viskas prasidėjo.
Claudia viena ir išalkusi eina Hogvartso koridoriais ir staiga iš niekur nieko siena išsiskiria ir atsiveria.
.....Claudia išsigandusi įžengia į dideli kambary ir siena vėl užsiveria.Mergaitė apsižvalgo aplinkui ji mato įvairiausiu spintų ir spinteliu knygų  ir knygelių. pažiūrėjusi prieš save pamatė ilga stalą vaišių. Bandelės,pyragėliai ir vaisiai. Tarsi jai paruoštoje vitoje ant kedės pliktas raštelis liepiantis nevalgyti maisto iš kitiems paruoštų vietų.
Claudia priėjo ir pradėjo pasigardžiuodama valgyti viską kas po ranka pakliūva ir net nekreipdama dėmesio į raštelį suvalgė net kelių vaikų porcijas.
 Tačiau Claudiai suvalgius beveik viską ji pajuto kad jai negera, bet nežinojo kurią vietą ji skauda...
staiga kulnai įkaito iki raudonumo ir ėmė degti tarsi einant per žarijas. Mergaitei ėmė kauptis ašaros bet ji nieko negalėjo padaryti.   
Durys atsivėrė ir Nuskriaustoji ašarų pilnomis akmis grįžo į kambarį, skausmas liovėsi o kulnai atšalo.
Matyti galime tik Širdimi.
Tai kas svarbiausia,
Nematoma akimis.http://www.indiewire.com/wp-content/uploads/2016/05/still-8.jpg?w=680

*

Neprisijungęs Bela Black

  • II kursas
  • *
  • 15
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hallo Darkness My Old Friend
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #823 Prieš 6 metus »
Bela vaikštinėjo po pilį. Ji nesitikėjo, kad ką nors sutiks, nes dar buvo labai anksti. Bela buvo girdėjusi apie Kambarį Iki Pareikalavimo ir labai norėjo jį išbandyti. Cha, dabar surasiu tą kambarį ir surasiu tai, ko reikia norint atkeršyti tiems prakeiktiems grifams... galvojo ji. Juk šiaip ar taip, grifai - didžiausi klastuolių priešai, kaip aiškino Džeris. Priėjusi reikiamą sieną mergaitė dar apsižvalgė, susikaupė ir... Man reikia surasti, kuo atkeršyčiau grifams... man reikia surasti, kuo atkeršyčiau grifams... man reikia surasti, kuo atkeršyčiau grifams... pasirodė durys. Bela šyptelėjo. Įėjo į kambarį, o ten... o ten... rangėsi penkios gyvatės... Nežudykit grifų... tik sukelkit skausmą... nesirodykit... šnipštėliškai įsakė Bela. Staiga išgirdo žingsnius. Staigiai atsisuko atmesdama savo ilgus plaukus. Pamačiusi Džerį ji lengviau atsikvėpė.
 - Ką... tu... čia... darai...? - paklausė jis.
 - Keršiju. - atkirto Bela. - dingstam iš čia. - ir išsitempė Džerį.
Savo paslapties Bela neišdavė, daugiau niekas apie tai nekalbėjo...
Hallo Darkness My Old Friend :)

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Kambarys iki pareikalavimo
« Atsakymas #824 Prieš 6 metus »
Šeštadienio popietę neaukšta brunetė klaidžiojo po koridorius, tarsi kažko ieškodama.
 Štai, ji stovi prieš sieną užsimerkusi ir kažką tyliai kartoja.
 -Noriu patekti į kambarį iki pareikalavimo, kad galėčiau pasitreniruoti burti.
 Mergina tai kartojo tris kartus, kol prieš ją pasirodė didelės durys. Elena apsižvalgė, supratusi jog niekas jos nemato ir neseka paėjo į priekį. Nustebusi pastūmė duris ir prieš ją atsivėrė didelė salė. Ji nedrąsiai įėjo, uždarė paskui save duris, kurios staiga pranyko. Besižvalgydama išsitraukė savo lazdelę. Sustojusi per vidurį salės treniravosi pirmakursių burtus.
 Po dviejų valandų gerai išmokusi kelis burtus, susikrovė savo daiktus ir ėjo ptie durų. Sustojusi prie jų jos staoga pasirodė. Pastūmusi jas į save pamatė ilgą, šviesų koridorių. Atsigrežusi atgal į kambarį,  pažvelgė į jį ir išėjo. Uždariusi duris jos iškarto prankyko, ir Elena laoinga grįžo atgal į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Elena LoveGood »