0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Iveta Stončiūtė

  • II kursas
  • *
  • 12
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #795 Prieš 7 metus »
   Iveta susijaudinusi ėjo paslaptingais mokyklos kolidoriais. Staiga ji eidama pamato, kaip sienoje atsiranda durys...Kadangi Iveta buvo tikrai smalsi, ji nusprendė užeiti.
   Užėjusi vidun ji pamatė paprastą, tačiau tikrai gražų kambarį, atrodo jog nieko neįprasto nėra, bet kambario gale ji pamatė tvebkinį...Iveta atsargiai priėjo prie jo, pasilenkė greitai pažiūrėjo į vandenį ir vėl atsitraukė. Nieko neatsitiko. Dar karta pažiūrėjo į vandenį ir mato savo atspindį. Staiga Iveta pamato savo tėvus!!! Ji greit atsigrežė, bet nieko nematė... Taip tikrodė vanduo. Ji vėl pažvelgė į vandenį ir mato, jos mama ir tėtis padeda jai ant peties savo rankas... Iveta vėl pamanė, kad tai tikra ir padėjo savo rankas sau ant pečių lyg liestu jų. Bet ji palėtė savo pečius.. Staiga ji kažką išgirsta! Išsigando ir nusprendė, kad būtu geriau iš čia išeiti, kad dar kasnors neprigautu, bet Iveta dar čia grįš, tikrai... Ji išėjo laukan ir atsargiai uždarė duris. Staiga durys dinksta sienoje... Iveta svajodama nueina link Grifo gūžtos bendrojo kambario.

*

anomė

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #796 Prieš 7 metus »
Queenee taip pat išliko iš patogiojo krėslo, nusiavė batus ir nuėjo prie Klarės.
- Žinau kaip reikia apšilti, bet turbūt bus geriau jeigu darysiu kaip tu darai... Bus papračiau ir turbūt efektyviau. Man nereikia dažnai apšylinėti.
Pirmakursė taip pat pradėjo sukioti kaklą. Kol abi mergaitės apsilo praėjo gan nemažai laiko. Kai pagaliau jos baigė švilpiukė šiek tiek nekantraudama paklausė:
- Na, O ką darysime dabar?
Queenee nusišypojusi pasižiūrėjo į Klarę, o tada į židinį. Pamačiusi, kad ten vien kol kas dar karštos žarijos nubėjo gelbėti šiltos ir malonios ugnelės. Pasiėmė porą mažesnių pagaliukų ir keletą didelių malkų. Nuėjusi viską gražiai sukrovė ir porą kartų papūtė į žarijas. Netrukus ugnis įsidegė taigi pirmakursė grįžo pas draugę.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #797 Prieš 7 metus »
Išgirdusi apie draugės nenorą apšilti, Klarė nusprendė draugę sudrausminti
- Žinok taip tik atrodo, jog ilgai nereikia apšilti, o dažnai baigiasi įvairiomis traumomis. Štai tokia paika mergiotė vardu Silvija mūsų gimnastikos mokykloje per mažai apšilusi sėdo į špagatą ir taip baigėsi jos, kaip gimnastės karjera. Nutraukė raiščius, ir jai daugiau nebegalima.
Baigus apšilimą Queenee besmalsaujant žaliaakė aiškino draugei:
- Dabar, reikės prisiminti pradinius judesius, tam, kad kūnas atsimintų, ką geba. - Klarė atkreipė dėmesį į begęstantį židinį gelbstinčią švilpiukę. - Nekurk smarkiai. - Nusijuokė grifė. - Tuoj čia bus išties karšta.
Klarė nenorėdama pradėti nuo sunkių triukų, kad nepažeistų ilgą laiką krūvio nemačiusių raumenukų ėmė paišyti saulutes, rondatas, stovėti ant rankų, verstis kūlio.
- Parodysi kokius triukus moka aktoriai?
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Irish wolfhound

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #798 Prieš 7 metus »
Vaikščiodama akmeniniais Hogvartso koridoriais Kira ieškojo kambario iki pareikalavimo. Mergina vis atsigręždavo atgal, įsitikinti, jog niekas neseka iš paskos. Ji turėjo kai ką padaryti, bet tai buvo slapta. Greiti platūs žingsniai ir tobula laikysena. Tai tik parodė, jog Mori įsitempusi ir nervinga. Šaltas ir atgrasus veidas - dar viena kaukė, slepianti sumišusią sielą. Stipriai sugniaužtame delne - burtų lazdelė. Nesaugumo požymis. Klastuolė akivaizdžiai bijojo.
Tamsiaplaukė priėjo koridoriaus galą ir susikaupė. Mintijo apie tai, ką turi padaryti. Kirai reikėjo saugaus nedidelio kambario. Nieko įpatingo, tačiau šio to pasislėpti. Pabėgti nuo hogiečių ir įžvalgių profesorių. Ji jautėsi taip beviltiškai, jog kambarys iki pareikalavimo, buvo vienintelė išeitis. 
Staiga sienoje pasirodė didelės metalu kaustytos ąžuolinės durys. Dar kart apsidairiusi lėtai įėjo į kambarį. Jis buvo toks, kokio jai ir reikėjo. Atrodė, jog kažkas perskaitė Mori mintis ir patenkino lūkesčius. Tamsus dulkėtas kambarys su nedideliais langais, iš kurių sklido blausi šviesa. Sienų pakraščiuose stovėjo tuščios spintos ir knygų lentynos, gulėjo vilnoniai pledai ir žiurkių apgraužtos knygos. Vidury - didelis stalas su įmantriais raižiniais ir pasidabruotomis stalčių rankenomis. Jis tiesiog prašyte prašėsi būti apkrautas Kiros laiškais ir kitomis smulkmenomis. Šalia - patogi kėdė puikiai deranti prie stalo. Ir svarbiausia - židinys, mūrinis židinys, kuriame rusena ugnis. Čia jos niekas neieškos. Ji galės būti tik su savo mintimis.
Mergina šiek tiek atsipalaidavo radusi tai ko reikia. Tačiau vis tiek nesijautė saugi. Paskutinę minutę, jos ramią sielą sudrumstė gautas laiškas, kuris viską apvertė aukštyn kojomis. Sugriovė Kiros įsitikinimus ir taip kruopščiai puoselėtas viltis. Įžiebė nuolatinį nerimą ir kurstė baimę.

*

Neprisijungęs Reina Devynbalsė

  • V kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #799 Prieš 7 metus »
Reina vaikščiojo pirmyn ir atgal, rankoje spausdama nedidelį voką su laišku. Jos ausys gaudė kiekvieną garsą, o visas kūnas buvo įsitempęs. Klastuolė kramtė lūpą, kuri jau ir taip kraujavo, ir svarstė, ką jai dabar daryti. Neseniai viskas dar buvo gerai, o dabar merginą buvo užvaldęs nerimas ir keistas smalsumas, kuriam ji stengėsi nepasiduoti.
Rytas buvo įprastas, Reina sėdėjo prie stalo Didžiojoje salėje ir valgė pusryčius. Kaip ir kiekvieną rytą, į salę staiga pasipylė pašto pelėdų lietus, ir ant mokinių pradėjo kristi įvairūs laiškai. Reina dažniausiai nieko negaudavo, nebent laišką nuo brolių kartą per mėnesį, todėl labai nustebo, kai priešais ją nusileido nedidelis vokas. Jis buvo adresuotas jai, tačiau niekur nebuvo siuntėjo. Mergina pasiėmė tą laišką ir įsidėjo į apsiausto kišenę nė nežvilgtelėjusi.
Pavalgiusi Reina buvo begrįžtanti į bendrąjį kambarį, kai prisiminė tą keistą laišką. Sustojusi koridoriuje jį išsitraukė ir atplėšė. Ramus rytas kaipmat virto streso kupinu ir Reina nebežinojo, ar sekti laiške nurodytomis instrukcijomis, ar ne. Galiausiai smalsumas paėmė viršų ir ji pasileido laiptais į viršų, ieškodama reikiamo koridoriaus.
Lėkdama link savo tikslo klastuolė kartkartėmis žvilgtelėdavo per petį, tačiau niekas nesidomėjo jos kėslais. Juk draugų ji ir taip neturėjo, nedaugelis sugebėjo pakęsti jos charakterį ir uždarumą. Bent vieną kartą už tai Reina buvo dėkinga.
Pribėgusi reikiamą vietą ji sustojo, atgaudama kvapą. Tuomet dar kartą akimis permetė laišką ir užsimerkusi įsivaizdavo kambarį. Saugų, seną, su apdulkėtais baldais ir knygomis. Visas detalias galvoje regėjo aiškiai, kol galų gale jai prieš akis atsirado didelės ąžuolinės durys. Mergina lėtai jas atvėrė ir įžengė į vidų. Kambaryje sklandė dulkės, tvyrojo prieblanda, tačiau viskas atrodė būtent taip, kaip nurodė laiškas. Viskas, išskyrus vieną siluetą, stovintį prie sidabriniais kampais apkaustyto stalo. Reina iškart atpažino figūrą. Tai buvo ta pati Kira Mori, kuri vis kažkaip atsidurdavo Reinos kasdienybėje. Lyg jų keliai milijonus kartų kryžiuotųsi. Mori dar nebuvo pastebėjusi klastuolės, todėl ji tyliai žengė arčiau. Reina pastebėjo, kad Kira turi tokį patį voką savo rankoje. Ji susiraukė, pagaliau sukaupdama drąsos kalbėti.
- Matau, ir tu turi tą prakeiktą laišką, tai gal malonėtum paaiškinti, kas čia vyksta?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Reina Devynbalsė »
"Ar mirsiu metaforiškai, ar mirsiu iš tikrųjų, didelio skirtumo nėra." - Haruki Murakami

*

Irish wolfhound

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #800 Prieš 7 metus »
Susimąsčiusi Kira stebėjo židinyje šokančias neramias liepsnas. Jos buvo tokios pat neramios ir nenustygstančios vietoje kaip Mori. Vis pešėsi tarpusavyje, lyg bandydamos pasirodyti prieš klastuolę ar nugalėti viena kitą. Žibėjo auksiniais atspalviais retkarčiais lyžteldamos mūrines židinio sienas. Ir beperstojo spragsejo, lyg bandydamos kažką pasakyti.
Tūnodama kambaryje iki pareikalavimo dar ir dar kart perskaitė gautą laišką, kuriame buvo detali instrukcija ką ir kaip ji turinti padaryti. Kas už tai Mori? Nieko, tik žinojimas, jog jei vykdys nurodymus, žmogus parašęs laišką jos neskriaus. Turbūt. Ji bandė suskaičiuoti visus pliusus ir minusus, nuspręsti ką toliau daryti. Kuo pasitikėti ir kam jokių būdu nepasitarti. Kaip pasislėpti ir nekristi į akis.
Klastuolei pradėjo svaigti galva. Ji atsirėmė į medinį stalą ir virpančia ranka, vis dar paskendusi savo mintyse, persibraukė juodus, it varno sparnas plaukus. Staiga išgirdo balsą. Mori krūptelėjo, nejaugi buvo taip susimąsčiusi, kad net nesuprato, jog ji ne viena? Matyt, per daug atsipalaidavo. O tai nėra gerai. Jeigu ją užklupo viena iš hogiečių mėgstančių nešioti paskalas, Kira gali pamiršti apie saugią vietą, kurią kątik susirado. Nutaisiusi šaltą bejausmį veidą ji atsigręžė ir nustebo pamačiusi Oliviją. Pirmakursę turkio spalvos plaukų galiukais, su kuria nekartą teko susidurti. Nusiraminusi ir išgirdusi suirzusios Howell klausimą Kira užkimusiu balsu pratarė:
- Manęs neklausk. Juk ne aš tau laišką atsiunčiau. Ir pati nežinau kas vyksta. Tačiau mes turime apsispręsti ar vykdyti laiške esančius nurodymus ar eiti savo keliais ir viską pamiršti.
Mori įbedė savo žalias, it smaragdai akis į pašnekovę. Jai buvo aišku ką pasirinko Olivija. Mat ši buvo ryžtinga. Žibančios akys buvo pasirengusios įvekti visas kliūtis ir padaryti tai ką reikia. Mori nežinojo kodėl pašnekovė taip norėjo nerti žemyn galva į nežinią. Tačiau supratusi, jog bus ne viena ir pati nusprendė vykdyti nurodymus. Tad nieko nelaukusi porino toliau:
- Kaip matau jau esi apsisprendusi. Tad kimbam į darbą. Laiške parašyta, jog norint viską atlikti kaip pridera, mums teks apsirūpinti kai kuriais daiktais, gėralais ir žolelėmis. Gal turi kokių idėjų kaip tai padaryti?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Kira Mori »

*

Neprisijungęs Milisenta Saldžialiežuvė

  • IV kursas
  • *
  • 15
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #801 Prieš 7 metus »
Baisingai dūstanti ir išraudusi nuo begalinio bėgimo, Milisenta suklupo ant šaltų akmeninių grindų. Nuo artėjančios raudos tirtėjo visas mergaitės kūnas, tačiau ji bandė nepasiduoti jausmams ir, smarkiai užmerkusi akis, kramtė lūpas, kol iš šių pasipylė kraujas. Galiausiai mergaitė apglėbė save ir žemėn pradėjo byrėti skaidrios kaip krištolas ašaros. Iš gerklės sklido vaitojimas ir sprangus gargimas. Vos pradėjus raudoti, Milisenta neįstengė ir nebenorėjo savęs stabdyti, tad po menę pasklido sielvarto ir baimės kupinas klyksmas.

Akis kuteno pirmi saulės spinduliai, sklindantys pro seniai nevalytą langą. Ant grindų sujudėjo iš šalčio sustirus ir į kamuoliuką susisukus liesa mergaitė. Pramerkus užverktas akis ji apžvelgė didžiulį kambarį, kuriame pratūnojo šią naktį. "O galbūt ne vien šią" - pamanė Milisenta, drebančiom rankom pasiremdama į šaltas kaip ledas grindis ir sunkiai stodamasi. Ji nubraukė dulkes nuo per didelių naktinių marškinių, kone siekiančių grindis ir priėjo prie lango. Žvilgtelėjus laukan buvo aiškiai matyt, kad buvo dar tik ankstyvas rytmetis ir iki pamokų pradžios dar kelios valandos. Tačiau šiandien mergytė neturėjo noro artintis prie nei vieno žmogaus. Vien apie tai pagalvojus, ją vėl sukaustė baimė: jau ne vieną kartą ji netyčia kitam sukėlė skausmą. Ji paprasčiausiai supykdavo ar susinervindavo, o šalia esantis žmogus pradėdavo jausti fizinį skausmą, kuriam augant Milisenta jautėsi iš dalies stipresnė. Visa bėda ta, kad jai niekaip nepavykdavo to skausmo sustabdyt... Vakar dieną vyresnių berniukų grupelė ją smarkiai pašiepė, o ji įsižeidė ir pažvelgė į visko iniciatorių, tokį aukštą per daug savimi pasitikintį pamaivą. Atrodo, nieko nepadarė, o staiga pajuto, kaip įgauna energijos ir tampa vis labiau gyvybinga. Ir visą laiką, kol padėti atbėgo profesoriai, ji stovėjo įsiręžus ir be išraiškos žvelgė į ant žemės iš skausmo besirangantį paauglį, o galvoje ataidėjo jo žviegimas ir maldavimas pasigailėti. Koks iš tiesų tai buvo geras jausmas, kai nesuvoki, ką darai, ir vis dėlto tampi žvėrimi. Tik nutrūkus kažkokiam ryšiui Milisenta atsitokėjo pakėlė akis į aplink sustingusius mokinius, į ją žvelgiančius su didžia baime. Tą akimirką ji dėjo į kojas ir visą likusį vakarą pratūnojo miegamajame. Tik naktį, susapnavus apie tai košmarą, ji refleksiškai puolė bėgti, kur kojos neša. Turbūt jau iš įpratimo mergaitė įsiveržė į Kambarį iki pareikalavimo, trokšdama vietos, kur galėtų pasislėpti. Dabar, saulei pradėjus šildyt viršugalvį, o tyloje skendinčiame kambaryje pasklidus šviesai, mergaitė prisivertė vėl be baimės užmerkti akis ir iš nuovargio užsnūdo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Junko Enoshima »

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #802 Prieš 6 metus »
Tylą perskrodė durų girgždėjimas. Švilpiškai apsirengusi rudaplaukė garbanė atvėrė kambario iki Pareikalavimo duris ir greitai it lanksti žebenkštis įsmuko į slaptąją Hogvartso vietą.
Melijandra Julija Lorijan daužančia širdimi krūtinėje apsidairė patalpoje. Kambarys trečiakursei parodė  tai ko norėjo- identišką vietą, kurioje Dumbuldoro kariauna mokinosi kaip apsiginti nuo juodosios magijos. Mat tada karaliavojo Ambridž.
Rudai pilkų akių trylikamtė nubraukė nuo akių savo rudas, garbanotas sruogas ir tyliai sužnabždėjo, eiškodama ar kreipdamasi į Klastūnyno koledžo atstovą :
-Viljamai, kur tu?
Tačiau šioje patalopoje karaliavo tyla ir tylus, vilkolakiškos širdies plakimas.
Du vardus nešiojanti vilkolakė apsisuko aplink savo ašį. Mela trokšte troško pamatyti tą prancūzaitį, kvepantį vampyro kvapeliu. Nors Lorijan giliai širdyje tuoju stipriosios lyties atstovu neitin pasitikėjo, tačiau protas sakė ką kitą.
-Viljamai?-dar kartą nedrąsiai, švedišku akcentu pratarė būsimojo ketvertakursė,-Aš laukiu tavęs...-pridūrė dar tyliau.

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #803 Prieš 6 metus »
Mergina vaikščiojo koridoriais, bandydama atrasti biblioteką. Knygų krūva varniukės glėbyje buvo didžiulė ir Strain kartkarčiais svirduliuodama nuo svorio, stengėsi tuo pačiu palaikyti pusiausvyrą. Jos galvoje sukosi įvairiausios mintys. Namų darbai...Namų darbai...Namų darbai...Namų darbai...Moliūgų pyragas. Ak kaip norėčiau dabar sukirsti vieną. Dawn atsiduso, paleisdama mintis apie maistą iš savo galvos. Dabar ne metas apie tai galvoti. Atrodo, vakar neseniai trečiakursė sėdėjo prie namų darbų, stengdamasi padaryti kuo daugiau, tačiau šiandien krūva atrodo dar didesnė. Ji manė, jog šį kart tylesnėje aplinkoje jai seksis geriau daryti namų užduotis, tad eidama painiais koridoriais, vis niurzgėdavo, kadangi jai dar neišėjo rasti tinkamų durų. Galiausiai papūtė lengvas vasaros vėjelis ir knygos su didžiausiu garsu nukrito ant žemės.
-Šaunu...-burbtelėjo Dawn rinkdama knygas. Kai viską vėl sukrovė į krūvą, mergina atsistojo ir prieš jos veidą staiga atsirado didžiulės durys. Velniop. Varniukė atidarė duris ir įėjo į vidų. Ji tikėjosi atrasti ten biblioteką, tačiau prieš jos akis buvo kambarys, pilnas įvairiausių daiktų, tarsi koks sandėlys. Oho! Na, esu girdėjusi apie šį kambarį. Apie kambarį, kuriame galima paslėpti arba pasidėti daiktus. Man kaip tik norėtųsi atsikratyti šių knygų. Dawn pasidėjo savo knygas ant dulkino staliuko. Ji pamatė daug įvairiausių daiktų: nuo nuotraukų, šluotų iki batų ir drabužių. Dulkės skraidė ore ir tai ėmė kutenti merginos nosį. Pavaikščiojusi girgždančiomis grindimis, Strain akys nukrypo į seną fotelį. Galėčiau nors šiek tiek pailsinti savo kojas. Vis dėl to, pravaikščiojau koridoriais kokią valandą dėl tos nelemtos bibliotekos. Dawn dailiai įsitaisė fotelyje ir užsimerkė, mėgaudamasi tyla.

*

Irish wolfhound

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #804 Prieš 6 metus »
Kira supratusi, jog negalės visad vengti pamokų, paniuro. Ne dėl to, jog vėl reikės gyventi visiškoje rutinoje, vaikštant nuo vieno kabineto prie kito, bet dėl to, jog ji tiek daug visko praleido. Ir dabar jei teks dvigubai daugiau mokytis. Nelankydama pamokų ji net nesugebėjo padoriai paruošti namų darbų. Tad profesoriai pradėjo šnairuoti ir priekaištauti Mori.
Klastuolei mokslai niekad per daug nerūpėjo. Pirmenybę ji teikė gerai savijautai ir miegui. Jei ir užsukdavo į kokią pamoką, dažniausiai ji būdavo nuobodoka. Po dešimties minučių išeidavo pasiskundusi profesorui, jog skauda pilvą. Žinoma, nutikdavo ir tokių stebuklų, jog tamsiaplaukė atrasdavo įdomių pamokų. Tomet jai visai patikdavo mokintis. Ji dėdavosi į galvą kiekvieną profesoriaus ar profesorės ištartą žodį ir taip stropiai atlikdavo namų darbus, jog nebūdavo prie ko prikibti. Na, nebent prie klaikios trečiakursės rašysenos. Bet geras darbas atpirkdavo viską. Rašybos klaidas, klaikią rašyseną ar suglamžytą pergamento skiautę su rašalo dėmėmis, ant kurios ir būdavo jos kūrinys.
Kira net neįsivaizdavo kur eina. Mergina stebėjo kaip jos ilgi, juodi it varno sparnas plaukai plaikstosi aplink ją. Vis taisėsi nuo nosies smunkančius akinius. Galų gale kažkas privertė Mori kilstelti galvą. Trečiakursė stovėjo prie pat sienos, kurioje pradėjo ryškėti durų kontūrai. Dvivėrės ąžuolinės durys kaustytos metalu prašyte prašėsi būti atidarytos.
Mori jau ne pirmą kartą lankėsi kambaryje iki pareikalavimo, bet kiekvieną kartą prieš praveriant sunkias duris ji jausdavo keistą jausmą. Tai nebuvo gryna baimė, nerimas, smalsumas ar džiugesys. Veikiau lašelis baimės, žiupsnelis nerimo, geras šaukštas smalsumo ir arbatinis šaukštelis džiugesio. Viską geria išmaišius gausime dabartinius klastuolės jausmus ir emocijas.
Kira išvydo krūvas dėžių iš kurių kyšojo drabužiai, senos fotografijos. Po dulkių sluoksniu slėpėsi didelis rašomasis stalas ir foteliai. Viename jų sėdėjo varniukė. Klastuolė buvo nustebusi taip, kad net žodžio išspausti nepavyko. Kaip ji čia atsidūrė ir ką čia veikia Dawn? Atrodo, jog paslapčių kambarys norėjo, jog trečiakursės susitiktų. 
- Sveika, Strain. Tikiuosi netrukdau? Ėjau pro Kambarį iki pareikalavimo ir nusprendžiau užsukti, - mergina ranka nušluostė dulkes nuo priešais stovinčio fotelio ir prisėdo. - Iš dalies gerai, kad susitikom. Pamaniau, jog galėtum padėti man su namų darbais. Žinoma, jei nesi užsiėmusi, - tamsiaplaukė jautėsi nejaukiai. Mat įsiveržė čia ir dar prašo varnės pagalbos. Taip, jos poelgis tikrai savanaudiškas, - bet tu turbūt užsiėmusi, tad aš tau netrukdysiu... - Nieko geresnio sugalvoti negalėjai, ar ne?
Kira vylėsi, jog Dawn nepradės jos nekęsti, kad iš dalies pažeidė jos asmeninę erdvę ir elgėsi savanaudiškai. Mat Strain visai patiko Mori. Ji atrodė nuoširdi. O klastuolė tai labai vertino. Gal dėl to, jog pati ne visad tokia būdavo. Ir atvirkščiai negu Dawn visad slėpė savo jausmus, mat bijojo, jog juos kas pamatys, sužeis. Mergina puikiai suprato, jog visiškas užsisklendimas ir visko slėpimas savyje nėra gerai. Bet ji per daug nepasitikėjo žmonėmis, kad galėtų parodyti visus savo jausmus, mintis. Nusprendusi, jog gana save kamuoti  ir graužtis dėl to ką atsakys Strain, patogiau įsitaisė minkštame, tačiau vis dar dulkėtame fotelyje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Kira Mori »

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #805 Prieš 6 metus »
 Mergina buvo pradėjusi snūduriuoti, kai išgirdo žingsnius. Ji staiga atsimerkė, norėdama užsipulti tą, kuris neleido jai pailsėti, bet pamatė prieš save juodaplaukę Kirą.
-Sveika, Kira!-šiek tiek sumišusi pasisveikino Dawn, kadangi buvo apdujusi nuo snaudimo, ir negalėjo patikėti, kad pamatė klastuolę tokioje vietoje, kurioje ji manė niekas daugiau negali patekti.
-Nenene, tu man netrukdai, aš tiesą sakant atsidūriau čia netyčia...-tarė ir kai bendraamžė įsitaisė kitame fotelyje, ėmė pasakoti toliau.-Tiesiog ieškojau bibliotekos, norėjau daryti namų užduotis,-liūdnai pasakė ji ir parodė į krūvą knygų ant kitame kambario kampe esančio staliuko,-ir tada tiesiog pūft štai jau stovi durys, vedančios į šį kambariuką.
 Dawn nenorėjo pripažinti, bet viduje džiaugėsi, kad draugė ją surado. Kad ir nelabai mokanti bendrauti varniukė, save įtikinėdavo, kad gera gyventi ir be draugų, tačiau apnikus vienišumui mergina vis norėdavo kažkokio žmogiškojo kontakto. Klastuolė Mori buvo paprastas žmogutis, kaip ir Dawn, nebuvo "pasikėlusi" kaip dauguma tam tikro koledžo mokinių. Tai žavėjo varniukę.
-Su namų darbais galiu tau padėti bet kada, tačiau gal truputį atidėkim juos į šalį,-tarstelėjo Strain ir šyptelėjo bendraamžei. Tuo pat metu ji atsistojo iš minkštojo fotelio ir ėmė vaikščioti per kambarį, apžiūrinėdama kiekvieną daiktą. Kambarys buvo tarsi nesibaigiantis ir Dawn vedama smalsumo nuėjo tuo keliu, kur matėsi didžiulis daiktų kalnas. O gal jai tik pasirodė? Rudaplaukė matė tai pirmą kartą ir greitesniu žingsniu nutipeno toliau. Trečiakursė pamatė įdomiai atrodantį laikrodį ir sustojo vien prie jo. Nuvaliusi dulkes nuo ekranėlio jį ėmė apžiūrinėti. Skaičiai buvo net ne skaičiai, o įvairios figūros. Mergina nustebusi pasukinėjo laikrodį savo rankose.
-Kaip manai, kas atsitiko tiems žmonėms, kurie paliko visus šiuos daiktus? Čia jų tūkstančiai!-pastebėjo Dawn ir ėmė valyti dulkes nuo laikrodžio. Kai suprato, jog nesulaukė atsakymo, atsisuko į tą vietą, kurioje turėjo sėdėti Kira, tačiau jos nebebuvo. Ten tebuvo daiktų krūva.
-Kira?-šūktelėjo nerimo kupinu balsu.-Kira!-šūktelėjo dar garsiau. Na, nuėjau toliau, negu maniau. Gal man tiesiog reikia grįžti tuo pačiu taku? Laikrodį padėjo atgal į vietą ir nubėgo tuo pačiu vedančiu keliuku, tačiau sustojo, kai vos nesusidūrė su dar didesne dulkinų daiktų krūva.

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Dawn Strain »

*

Irish wolfhound

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #806 Prieš 6 metus »
Klastuolė aprimo supratusi, jog Dawn nepyksta dėl tokio jos įsiveržimo į Kambarį iki pareikalavimo. Nors ką ten žinai, gal varnė tiesiog neparodė savo susierzinimo. Šiaip ar taip atrodo, jog varniukė taip pat nebuvo nusiteikusi sėdėti prie krūvos knygų. Na, logiškai pamąsčius aš dariau viską, jog paruoščiau pamokas, tačiau negi paliksiu vieną Strain? Nuvijusi šalin visą savo savigraužą nusekė paskui rudaplaukę.
Kirą iš visų pusių supo įvairūs rakandai, dulkės, dėžės ir seni daiktai. Mergina ištraukė suknelę iš po kojomis pasipainiojusios kartoninės dėžės. Mori prisidėjo rausvą, gėlių raštais išmargintą rūbą, jis idealiai tiko tamsiaplaukei. Dėl žemo ūgio turėjo bėdų rinkdamasi drabužius, bet ši suknelė atrodo buvo pasiūta jai. Įkvėpusi dulkių mergina nusičiaudėjo, tačiau čiaudulį prislopino užsidengdama burną ranka, tad priešais einanti Dawn nieko negirdėjo. Dar kart mestelėjusi akį į rausvą suknią greitu žingsniu bandė pasivyti draugę, kuri slėpėsi už krūvos šlamšto.
- Na, čia - Kambarys iki pareikalavimo. Jis mėgsta krėsti visokius pokštus... O kad daiktų daug, tai nesiginčysiu. Tau neatrodo, jog kuo toliau mes einame tuo daugiau aplink rakandų, rūbų ir taip toliau? Tikiuosi, jog nepaskęsime šlamšto kūvoje,- mintis raustis gilyn ir gilyn Kirai ne itin patiko. Ji mieliau būtų susirangiusi fotelyje ir keiksnojusi visus namų darbus. Na, gal ji ir buvo tikra nuoboda, bet bent jau per daug neprisidarydavo bėdų. - Nemanai, jog mums vertėtų grįžti? - Kira pamanė, jog pašnekovė neišgirdo, tad pasuko už kampo, kur paskutinį kart matė Dawn. Ir ten buvo tuščia. Tiesiog tuščia... Verniukė buvo skrądžiai žemę prasmegusi, tikrąja to žodžio prasme.
- Žinai, aš tau neminėjau, bet ne itin mėgstu žaisti slėpynes. Tuo labiau čia. Dawn... Varniuke...- Ji jautė kaip oda pašiurpo. Prieš čia ateidama nejautė grynos baimės, na gal kokį lašelį, bet dabar jos baimė, nerimas tiesiog veržėsi per kraštus. Gerai... Nurimk, Kira, ir pradėk blaiviai mąstyti...
Apsidairiusi Mori suprato, jog aplink ją tik kalnas niekam nereikalingų daiktų. Nėra jokio objekto pagal kurį galėtų orientuotis. Dėžė, kurioje gulėjo rausva gėlėta suknelė buvo stebuklingai pranykusi. Tad kelio atgal šiaip ar taip nebūtų radusi. Visas šis šlamšto labirintas jai priminė painius Hogvartso kolidorius. Tačiau dabar buvo ne laikas apie tai galvoti. Mergina vis šaukė draugę, bet ši neatsiliepė. Juk negalėjo taip stebuklingai dingti. Galvok... Galvok...
Na, mamos visad moko pasiklydusius vaikus stovėti vienoje vietoje, kad jei ką, grįžusios atgal jos juos rastų. Bet bėda ta, jog ne viena Kira ir ne viena Dawn buvo pasiklydusi. O jos abi pasiklydo. Pasiklydo tarp daugybės šlamšto... Kaip ironiška...
Tamsiaplaukė pradėjo karštligiškai kuistis po dėžes, bandydama atrasti ką naudingo. Nusipurčiusi dulkes nuo senos kuprinės ji susidėjo visus savo radinius: kišeninį peiliuką, siūlų kamuolį, degtukų, nors nemanė, kad jų prireiks, kompasą ir dėl visa ko kažkokias rastas drapanas. Nusprendė ieškodama draugės vynioti siūlus, kad norėdama rasti kelią atgal galėtų jais pasinaudoti.
Trečiakursė baimės pilnomis akimis klaidžiojo po begalinį labirintą su siūlų kamuolėliu. Kuris tuoj išsivynios.

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #807 Prieš 6 metus »
Dawn vis lėkė nesibaigiančiais takais tarp kalno daiktų, jausdama baimę, jog užstrigo čia amžinai. Jos kvėpavimas padažnėjo ir jai norėjosi verkti, kadangi varniukė tenorėjo eiti į biblioteką, o štai ji, klaidžioja po paslaptingą kambarį, negalėdama ištrūkti ir būdama viena. O jeigu Kira išėjo? Gal ji mane paliko čia dvėsti? Gal aš jos gerai nepažįstu? Maniau, jog ji visai draugiška... Dawn ėmė sudarinėti įvairiausias išvadas, kadangi iš panikos į jos galvą lindo tik pačios baisiausios mintys. Trečiakursė sparčiu žingsniu ėjo ieškodama nors menkiausio ženklo, kuris padėtų jai ištrūkti, kai staiga varniukės kojos užkliuvo už kažko metalinio, ir ši skaudžiai krito ant žemės. Aimanduodama Dawn stengėsi atsistoti ir pažiūrėti, už ko užkliuvo. Tai tebuvo paprasčiausias puodas, gana surūdijęs. Mergina iš įniršio paspyrė metalgalį ir išsitraukė lazdelę. Galvok, Dawn, galvok... Įsižiebus minčiai, Strain mostelėjo lazdelė į nemenką daiktų krūvą ir sušuko:
-Bombarda!
Didžiulis garsas pasiekė merginos ausis. Daiktai iš krūvos tik išsisklaidė į visas puses, tačiau burtažodis jų nesunaikino.
-Velnias, velnias, velnias, VELNIASS!-sušuko ji iš nevilties. Dawn prisėdo ant žemės šalia dar vienos krūvos ir pasidėjo galvą sau ant kelių. Žiūrėdama gana ilgą laiką į tą patį tašką, mergina pastebėjo kai ką, kas patraukė jos dėmesį - siūlą, gulintį ant žemės. Trečiakursės akys žybtelėjo ir ji lėtai atsistojo nuo grindų. Pribėgusi prie siūlo, pamatė, jog jis eina...iš nieko. Mergina bandė atrasti bent siūlų kamuoliuką, tačiau plonytė linija buvo viena ir ji vis tęsėsi. Mergina nutarė sekti siūlą ir kai paėjėjusi geroką kelio dalį pamatė, jog linija vis nesibaigia, Strain suprato, jog jai pasisekė.
-Kira! Kur tu?!-riktelėjo ji bėgdama ir leisdama siūlui vesti ją.

*

Irish wolfhound

Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #808 Prieš 6 metus »
Mori apimta nevilties atsisėdo ant medinių grindų, kurios buvo ganėtinai šaltos. Iš kuprinės išsitraukė neaiškios spalvos megztinį ir įsisiautė į jį. Siūlų buvo likę vos keli metrai, tad nebuvo prasmės eiti toliau.
Jos neapleido mintis, kad visa tai tik nevykęs pokštas. Gal varnė tik norėjo pasišaipyti iš tamsiaplaukės, kuri eidama jau kelis kart spėjo apsiverkti, dešimt kartų nugriūti ir įsitaisyti mėlynių, o apie isterijos priepuolius išvis verčiau patylėti? Kuo toliau, tuo labiau jos mintys tapo vis niuresnės. Ji norėjo tik gulėti ant šaltų kietų grindų ir taip mirti iš bado, šalčio ir dar velniai žino ko. Taip besirangydama ant žemės giliai savo mintyse, o gal širdyje, pajuto keistą jausmą. Jis nepriminė tų tamsių, depresija persismelkusių jausmų. Gal tai buvo meilė, o gal rūpestis? Bet kuo labiau ji mąstė ir gilinosi į tą jausmą, tuo labiau jai nesinorėjo čia sėdėti ir nieko neveikti.
Kira pradėjo kuistis arčiausiai esančiose dėžėse vildamasi, jog suras dar vieną siūlų kamuolį. Tačiau niekur nieko nebuvo. Tik seni skudurai, antikvariniai stalo įrankiai, žiūronai, kuriuos ji dėl visa ko įsimetė į kuprinę, nuotraukų albumai ir kitas šlamštas. Na, jei negali eiti į priekį, tuomet eis atgal.
Paėjėjusi gal kokius šešis metrus susidūrė su kalnu nereikalingų daiktų. Bėda ta, jog siūlas ėjo tiesiai pro tą kalną. Kas per magija? Šlamšto kalnai pasidaugino... Sutelkusi visas paskutines jėgas, kurių beje ne itin daug buvo, pabandė pastumti daiktų kalną, tačiau jis nejudėjo. Na, jei negaliu pastumti tai jį išardysiu. Su dideliu įtūžiu, trečiakursė pradėjo mėtyti visus daiktus į šalis. Tampė dėžes, senus krėslus, lentynas, skudurus. Tačiau daiktų krūva taip ir liko stovėti. O klastuolė atrodė tuoj nualps. Ją kankino baisus troškulys ir vos galėjo kojas pavilkti. Ką jau kalbėti apie bet kokį daiktų tasymą.
Mergina juto, kaip jos viltis it koks smėlis byra pro pirštus. Ji net nežinojo kieno tai išdaiga, toks nevykęs pokštas, kuris pražudys tamsiaplaukę. Ar tai Kambario iki pareikalavimo išbandymas, o gal Dawn? Jos nepasitikėjimas varniuke vis labiau augo, mat merginos nei prisišauksi nei surasi. Gali kiek nori klaidžioti šlamšto labirintais, rėkti visa gerkle, bet tavęs niekas nepastebės ir niekas neišgirs.
Pasiėmusi degtuką ir net negalvodama apie pasekmes ji padegė prieš ją stovintį daiktų kalną. Ją buvo apėmusi tokia ramuma. Mori buvo visai nesvarbu ar ji sudegs, mirs, o gal išgyvens. Dabar ji nieko nenorėjo, tik stebėti kaip liepsnos liežuviai lyžteli greit degančius daiktus ir šie spragsėdami pavirsta pelenų krūva.
Kirai visad patiko ugnis. Nors ne kartą buvo nusideginusi ranką. Dar Klastūnyno bendrajame kambaryje buvo ilgai mintijusi apie tai, jog šis stebuklas gali išgelbėti gyvybę arba pražudyti. Įdomu kaip bus šį kart? 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Kira Mori »

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Kambarys Iki Pareikalavimo
« Atsakymas #809 Prieš 6 metus »
Dawn bėgte bėgo įvairiausiais takais sekdama siūlą. Ji skubėjo, kadangi nuojauta kuždėjo, jog atsitiks kažkas negera. Susiimdama už širdies, varniukė minutėlei sustojo norėdama atgauti kvapą. Tas siūlas veda į nieką...Gal jis yra vienas tų, kuris krečia pokštus ir aš dabar bėgioju ratais? Šiek tiek pailsėjusi, trečiakursė nusprendė eiti toliau, tačiau užuodė keistą kvapą. Eidama vis mintijo, koks kvapas tai galėtų būti ir kas jį skleidžia. Trečiakursė prisiminė tuos laikus, kai dar gyvendama Liverpulyje, savo gimtajame mieste, bandydavo gaminti, tačiau jai nepavykdavo ir dažniausiai sudegindavo pusę virtuvės. Kvapas būdavo šlykštus, tačiau burtų pagalba tai galėdavo sutvarkyti. Rudaplaukė suprato, jog ugnis gali būti kvapo priežastis ir ji iš siaubo nežinojo net ką pagalvoti. Negi Kira manęs nepaliko ir sugebėjo sukelti gaisrą? O jeigu kas nors kitas įėjo į kambarį ir dabar degina viską, kas papuola? Ar tai įmanoma? Galvoje sukosi klausimai, į kuriuos nežinojo atsakymo, o taip ir siaubas, kadangi nenutuokė, kas toliau įvyks. Pasisukiojusi aplink save kelis kartus, mergina apžiūrėjo kiekvieną kampelį, bandydama sugalvoti ką daryti. Pamačiusi didžiulį nereikalingų daiktų kalną, rudaakei kilo mintis įlipti į jį, kad galėtų iš aukštai matyti viską. Išsitraukusi lazdelę, ji ėmė kopti kalnu, stengdamasi kojas dėti atsargiai, kad su visais daiktais nenugarmėtų į apačią ir nereikėtų visko pradėti iš naujo. Baimė trylikametei sukėlė adrenalino antplūdį, tad ši jautėsi labai energinga, kokia niekada nebuvo. Kopiant daiktai vis krisdavo žemyn pajutę merginos svorį, bet ši greitai reaguodavo ir kopdavo dar aukščiau. Galiausiai, po įnirtingo kopimo, Dawn pasiekė pačią viršūnėlę ir iš nuovargio išsitiesė, net nesugebėdama pažvelgti žemyn. Giliai kvėpuodama, mergina nusivalė prakaito lašelius nuo kaktos ir užsimerkė.
-Nėra laiko...-tyliai išstenėjo sau ir palengva ėmė stotis. Staiga jos akys išsiplėtė, kai pamatė didžiules liepsnas, siekiančias mažą žmogystą, kuri stovi pavojingai arti jų. Nepasigirianti geru regėjimu, Dawn turėjo gerokai prisimerkti, kad sufokusuotų vaizdą, esantį taip toli, ir staiga pamatė, jog ten stovi Kira. Klastuolė atrodė tarsi vaiduoklis stovintis ten, bene laukiantis, kol ugnis ją suris.
-Ei! Ką tu darai?!-iš baimės ėmė rėkti Dawn, tikėdamasi, jog ji išgirs, tačiau ugnies skleidžiantis garsas visiškai užgožė varniukės balsą. Dawn ir Kirą visą tą laiką skyrė tik šis didžiulis šlamšto kalnas, ant kurio stovėjo pati rudaplaukė, tad ši ėmė greitai lipti žemėn, kol iš Kiros neliko tik pelenų krūvelė. Pačiai trylikametei tuo momentu nerūpėjo jos saugumas, tad ji stengėsi kuo greičiau nulipti, net nežiūrėdama ant ko deda kojas. Vien tik nelaimės, dėl Dievo meilės... Galiausiai Dawn ėmė slysti žemyn kartu daiktų krūva ir ši ėmė klykti. Po minutėlės varniukė nesuprato kur esanti, o aplink save ji tik užuodė metalą ir įvairias senienas. Pasitelkusi visas jėgas, Dawn išlindo iš daiktų krūvos ir prieš akis pamatė oranžinę šviesą. Prireikė nemažai laiko, kol Strain suprato, kas įvyko. Išsikapsčiusi iš krūvelės ji pribėgo prie Kiros, stovinčios prie ugnies, pagriebė už rankos ir stipriai apkabino.
-Atsiprašauuu,-mekeno ji, vis dar laikydama juodaplaukę savo glėbyje,-Nereikėjo man taip išeiti ir sukelti tiek daug bėdų. Esu tikra bėdų darytoja nuo pat gimimo,-tyliai burbtelėjo ir sukikeno. Galiausiai Dawn paleido klastuolę iš apkabinimo.
-Ar padėsi man numalšinti ugnį? Nelabai norėtųsi palikti viską čia degti. Nebent tu turi kitokių minčių,-greitai šyptelėjo ir išsitraukė lazdelę.
-Aguamenti
Iš lazdelės ėmė sklisti labai šviesiai mėlyna linija, kuri po truputį ėmė gesinti gaisrą.