[Juzefas Levinsas]

Buvo neseniai praėjusios Kalėdų atostogos. Dar nuo praeitų metų pavasario Juzefas buvo pažadėjęs Linai papildomas pamokas. Ne žiobarotyros, tiesa. Jie susitarė, kad Levinsas pamokys mergaitę naudingų kerų. Viduje vyras jaudinosi. Juk viskas, ko jis mokė, buvo tik žiobarotyra. O joje lazdelės retai kada prireikdavo. Burti plikiui sekėsi gerai. Tačiau jis nebuvo tikras, kaip to seksis mokyti kitą.
- Kaip praleidai atostogas? - pasiteiravo profesorius mokinės, kai jie įeidinėjo į kambarį iki pareikalavimo. - Ar esi kada buvusi šiame kambaryje? Nuostabi ta mokyklos magija. Kambarys iki pareikalavimo pasivers tokia patalpa, kokios tuo metu žmogui reikia.
Dabar kambarys priminė paprasčiausiai nedidelę nykią salę. Tik skirtinguose jos galuose buvo prikrauta po šūsnį pūkinių pagalvių. Jos tam, kad kai bus praktikuojami sustingdymo kerai, nei vienas nesusižeistų. Tačiau jie pradės ne nuo šių kerų.
- Gali pasiruošti lazdelę, - pasakė profesorius.

[Lina Catamans]

Visgi profesorius Levinsas prisiminė. Ir dar pažadą ištesės. Galvojo Lina kartu su profesoriumi eidama į vietą kur jie mokysis. Profesorius tai pavadino kambariu iki pareikalavimo. Tai skambėjo tikrai įdomiai, o Lina dar nebuvo ten buvusi. Dar praeitais metais, prieš pat vasarą Lina buvo prašiusi profesoriaus ją pamokyti kokių naudingų kerų. Ji norėjo tapti labiau pasiruošusi įvairiems įvykiams. Aišku Lina to pasimokė kai su Kaja įstrigo miške. Tas bejėgiškumo jausmas buvo stiprus stimulas kažką keisti ir mokytis. Todėl ji labai apsidžiaugė, kad profesorius prisiminė ir pakvietė ją pamokai. Kai jie įeidinėjo į kambarį profesorius paklausė klausimo į kurį Lina nuoširdžiai nežino kaip atsakyti. Na kaip atsakyti labai neatviraujant. Kaip aš praleidau atostogas? Eh kodėl, kodėl tai toks sunkus klausimas? Šios Kalėdos buvo pirmosios po to kai mama buvo išlaisvinta nuo prakeiksmo. Todėl buvo keista. Na tai reiškė, kad nebeliko užuominų apie tai, kad magija bloga ir ji nieko verta dukra. Bet bendravimas? Na jos elgėsi beveik kaip du nepažįstami žmonės. Lina suprato, kad galiausiai jos turbūt ims sutarti geriau, bet dabar... Na dabar buvo sunku. Todėl ji nusprendė nieko neaiškinti profesoriui ir pasakė neįpareigojantį atsakymą:
- Atostogos praėjo normaliai. Ne nesu čia buvusi. Nuostabu! Ir tikrai kambarys gali pavirsti į betkokį kokio reikia žmogui? Kaip šaunu.
Įėjusi ji apsižvalgė. Kolkas nebuvo kažko labai įspūdingo. Ar magiško. Tiesiog tuštoka salė su pagalvėlėmis kampuose. Na tai buvo keistoka, bet įdomu. Profesoriui pasakius ji išsitraukė lazdelę ir paklausė:
- Kokių kerų šiandien mokysimės?

[Juzefas Levinsas]

Prieš atsakydama į klausimą apie atostogas Lina, regis, ilgokai pagalvojo. Kažkodėl Juzefui neatrodė, jog tos atostogos mokinei praėjo labai jau normaliai. Paties Levinso atostogos šiais metais irgi nebuvo labai šaunios. Walgunas laiką leido pas mamą, tad vyrukas daugiausiai tiesiog gulinėjo ant sofos žiūrėdamas žiobarišką televiziją ir gurkšnodamas žiobarišką alų iš skardinės.
- O ką nuveikei per jas? - paklausė profesorius.
Ir tada pamanė, kad koks skirtumas? Nuo kada pasidarei toks gerietis, nuo kada domiesi asmeniniais mokinių gyvenimais ir problemomis? Kartais Juzefo elgesys stebindavo jį patį. Juk anksčiau jis nebūtų nei sutikęs papildomai mokyti ne žiobarotyros, nei domėjęsis, kaip jaučiasi mokiniai, jeigu tai nebūtų susiję su Hogvartsu.
- Taip, tikrai gali pavirsti, - nusišypsojo plikis. - Šiandien mokysimės... Expelliarmus! - profesorius netikėtai mostelėjo lazdele į Catamans pusę.

[Lina Catamans]

Velnias, negi jam mano "normalios" atostogos pasirodė įtartinos? Nu nenoriu aš jam visko pasakot. Na tiksliau nieko nenoriu pasakot. Pamanė Lina. Profesoriui paklausus ką ji nuveikė Lina apmetė mintyse tai ką ji nuveikė. Na daug skaitė. Daugiausiai todėl, kad sėdėti su knyga sako kambaryje buvo daug ramiau, negu bandyti su mama kalbėtis. Na, bent dabar. Gal kada ir bandys susibendrauti. Bet ne dabar.
- Na daug skaičiau, kažkiek mokiausi. Ai dar buvau su Kaja susitikusi. Tas smagu buvo. Bet šiaip nieko įpatingo. O ką jūs gero nuveikėt? Gal kur keliavot?
Paklausė ji tikėdamasi nukreipti dėmesį nuo savęs.
Tada profesorius patikino, kad šis kambarys tikrai pavirsti į tokį kokio tada žmogui reikia. Lina ėmė ėmė mąstyti, kad galbūt čia reiktų užklysti ir vienai kada. Išbandyti. O tuo metu jai mąstant profesorius pasakė, kad mokysis ir nukreipė į ją lazdelę. Ištarė, kad kažkokius Ekpel- kerus ir Linos lazdelė išskrido iš jos rankos. Vos Lina spėjo tai suvokti jos lazdelė jau buvo profesoriaus rankoje. Lina į jį pažvelgė kiek sutrikusi ir nesusigaudydama. Kas čia katik įvyko?

[Juzefas Levinsas]

- O ką veikėte su Kaja? - paklausė profesorius.
Jis visai nenustebo, jog Lina daug skaitė. Tačiau būtų nustebęs, jei Kaja daug skaitytų. Jos atrodė gana skirtingos, bet plikis žinojo, kad yra susidraugavusios. Net pasidarė smalsu, ką kartu veikia, kokių bendrų temų turi.
- Oi, ne, nekeliavau. Šiais metais atostogas praleidau ramiai, namuose. Šiek tiek paslampinėjau po žiobarų pasaulį, pažiūrėjau kelis filmus, - trumpai papasakojo, apie alų, žinoma, nutarė nutylėti.
Profesorius išmušė mokinės lazdelę iš jos rankų, o tuomet akimirksniu atsiskraidino ją pas save.
- Burtininkas visada turi būti budrus, - pasakė Linai ir atidavė jai jos burtų lazdelę prieš tai šią apžiūrėjęs. - Raudonmedis. Mano lazdelė irgi iš raudonmedžio. Kokia tavosios šerdis? - domėjosi. - Tai buvo expelliarmus kerai. Jie išmuša burtų lazdelę iš priešininko rankų. Tad yra labai labai svarbūs. Nes jeigu išmuši kitam lazdelę, jis taps bejėgis. O jeigu išmuš tau, bejėge tapsi tu. Nagi, dabar pasiruošk atmušti kerus, - Levinsas šiek tiek palaukė leisdamas mergaitei susikaupti. - Expelliarmus!

[Lina Catamans]

- Šiaip tai nieko ypatingo. Susitikome, sužinojau kur ji gyvena, šiaip pasivaikščiojome po Londoną. Kalėdų laikotarpiu jis labai gražus.
Lina atsakė nemeluodama. Neveikė jos kažko ypatingo. Nei labai kalbėjo apie Linos problemas. Kaja žinojo, kad jos ir mamos santykiai prastoki, bet manė, kad tai tiesiog dėl brendimo. O Lina ir netikslino. Kažkaip jautė, kad kai kuriems dalykams geriau išlikti privatiems. Na ar šiuo atveju tik tarp jos ir profesoriaus Senklerio.
- O kokios filmus žiūrėjote? Kokie šiaip patinka?
Pasidomėjo. Tai nebuvo vien mandagumas. Jai išties buvo smalsu. Taip pat Lina tikėjosi taip nukreipsianti dėmesį nuo savęs.
Tada atkreipė dėmesį ir į atimtą lazdelę ir atsakė į užduotą klausimą.
- Velos plaukas. O jūsų?
Tada išklausė ką profesorius sakė apie kerus ir pabandė įsiminti. Expelliarmus. Expelliarmus. Tada jau susikaupė kaip liepė profesorius ir susitelkė į lazdelės laikymą ir bandė ja užblokuoti profesoriaus kerus. Tačiau, kad ir kaip stengėsi gintis laikyti lazdelę po kelių sekundžių ji išskrido iš rankos.
- Ką aš darau netaip?
Kiek nuliūdusi paklausė.

[Juzefas Levinsas]

Plikis girdėjo, jog Kajos šeima - labai turtingi žiobarai. Knietėjo pasmalsauti, kaip atrodo tos mokinės namai, jeigu Lina ten lankėsi. Tačiau šito klausti juk būtų per daug nemandagu, ar ne? Ir keista.
- Veiksmo filmus ir komedijas. Ir tu mėgsti filmus? - paklausė.
Profesorius jausdavosi maloniai, jeigu mokiniams patikdavo kokie nors žiobariški užsiėmimai. Tiesa, praleisti visą laiką prie ekranų jam tikrai neatrodė gerai, tačiau būdavo džiugu, kai kuris nors vaikas užsimindavo, jog žiūrėjo vieną ar kitą filmą.
- Lazdelė su velos plauku, kiek girdėjau, renkasi stiprius burtininkus, - tarė. - Maniškė su škotiško vandenio plauku.
Tačiau mintys apie velas prie gero nevedė. Jos vyrukui priminė Sakurą, o tuo pačiu ir neplanuotą bei labai nemalonų susitikimą Kiauliasodyje su ja ir Brendanu.
- Viską darai gerai, - pasakė beplaukis. - Reikia tiesiog praktikos, - nusišypsojo.
Jie pabandė dar kelis kartus.
- Nebijok mostelėti stipriau. Ir stenkis kiek įmanoma greičiau. Expelliarmus!

[Lina Catamans]

Linai pasisekė ir profesorius daugiau nekišo nosies į jos atostogų reikalus. Ar problemas. Ir tuo ji buvo tikrai patenkinta. Nenorėjo nei aiškinti, nei perdaug gilintis. Buvo nebuvo tos atostogos. Dabar ji sėdi mokykloje ir reikia tai išnaudoti pasimėgavimui. Profesoriui paklausus ar ji mėgsta filmus, Lina nusišypsojo ir pasinaudojo proga pakeisti temą.
- Taip, patinka man filmai. Veiksmo filmai man dažniau nuobodoki, bet patinka įvairus distopiniai, kai svarsto pasaulio santvarką ir įžvelgia kokuos netobulumus. Ir aišku visada neatsispiriu filmams apie burtininkus.- pasakė šmaikščiai.
Tada profesorius pagyrė jos lazdelę. Na ar ją. Ar jos magijos gebėjimus. Lina dorai nesuprato to.
- Am... Ačiū, manau? Nesidomėjus kažkaip lazdelėmis. Reikės ištaisyti. Škotiško vandenio? Gal jis Juodajame ežere gyvena?
Susidomėjo ir būtų klausinėjusi toliau, bet susiprato, kad reikia susitelkti į pamoką.
- Atsiprašau, ne kalbėtis čia susirinkom. Gerai, susikaupiu ir pasistengsiu labiau.
Su tokiu ryžtu jie bandė dar kelis kartus kol galiausiai Linai pavyko užblokuoti kerus.
- Valioooo! Bet dabar šitą reiks pakartoti...

[Autumn Harper]

Autumn ėjo koridorium. Iš jos perlamutrinių akių riedėjo ašaros. Ašaros kibo prie juodų, ilgų blakstienų. Ji verkė, nes Šermanas Haringtonas iš Grifų gūžtos vėl iš jos tyčiojosi.
- Pasižiūrekit į ją! Plaukai kaip žiurkės! O kojos - kaip pagaliai, kur dingo raumenys, mergužėle.
Šermanas nebuvo labai malonus. Jo akys buvo rudos kaip pieniškas šokoladas, plaukai oranžiniai kaip močiutės vaistų dėžutė ir visas strazdanotas. Jis visalaik kibdavo prie Autumn nors ji nieko nepadarė. Šermanas po eleksyrų pamokos (per kurią ji sumaišė tobula mirties eleksyrą, o jis padarė kažką panašaus į varlės kurkulus tik raudonos spalvos) pradėjo ją sekti ir visaip užgaulioti.
- Gal grįžk namo, kol dar visus plaukelius turi maža tu rupūže!
Autumn nežinojo kodėl jis taip elgiasi. Ji juk nieko blogo nepadarė. Ji bėgo nuo Šermano ir nuo jo sėbrų. ką man daryt? O jeigu jis mane užburs? - galvojo Autumn. Man labai reikia, kambario pasislėpti nuo jų. Ir staiga lyg iš niekur išlindo durys. Jos buvo iš marmuro, baltos kaip pienas ir šaltos, bet Autumn suprato - jos čia niekas neras. Ji tyliai patraukė ledinę durų rankeną ir trakštelėjus durims jos atsidarė. Autumn pateko į jaukų kambarį. Židiny jaukiai pleškeno ugnies liežuvėliai, buvo pristatyta jaukių purpurinių foteliukų, o svarbiausia - ten buvo daug mažų šuniukų. Jie pradėjo ant Autumn šokinėti ir laižyti su savo persikiniais liežuviais. Jai buvo taip jauku čia ir be to, už durų išgirdo Šermano sutrikusį balsą:
- Kur ji prapuolė?! Lyg į vandenį. Ai, einam Mortonai ir Krispianai, turbūt nuslinko į tueletą, pats žinai jei ten nueisim profesorė Oliverson vėl duos mums valandą po pamokų. Einam!
Autumn jautėsi labai smagiai dėl dviejų priežaščių: ji sėkmingai pabėgo nuo Šermano ir jo sėbrų (jų vardai turbūt Mortonas ir Krispianas - pagalvojo.), be to ją dabar laižo penki šilti šunelių liežuviai. Kai atėjo naktis, dangus nusidažė tamsiai mėlynai, o mėnulis prašvito sidabrine spalva, Autumn tyliai, ant pačių pirštų galiukų nutipeno savo miegamojo link.
- Kas ten?! - pasakė šaižus, griežtas balsas.
Turbūt profesorė Oliverson - pagalvojo Autumn. Profesorė Oliverson dėstė magijos istorija. Ji buvo labai griežta. Jos plaukai buvo pražilę bet ji tai bandė paslėpti po ryškiai rožine kepure. Oliverson visalaik devėdavo daug makiažo, o jos pagrindinis akcentas buvo vyšnių raudonumo lūpdažis ir ilgi tamsūs nagai. Ji buvo palyginus žema ir visalaik nešiodavo levandinę mantiją.
Autumn labai išsigando. Ji ir taip bijojo Oliverson, bet dabar situacija dar rimtesnė. Vienintelis dalykas šovęs Autumn į galvą buvo sylysti į savo mantiją. Kadangi buvo mažutė, ji tyliai susisuko į ją. Kadangi mantija buvo juoda kaip smala, prof. Oliverson, praėjo pro ją, net nepasižiūrėjus. Per tą laiką Autumn bijojo, kad ją išduos jos širdies plakimas - taip garsiai ji plakė. Kai profesorė nuėjo tikrinti šešto aukšto, Autumn tyliai kaip pelytė nusėlino į megamajį. Kadangi neturėjo draugų (išskyrus augintinius) tai niekas ir nesužinojo apie šitą paslaptingą ir įdomų įvykį.

[Juzefas Levinsas]

Lina pasakė, kad jai veiksmo filmai dažniau nuobodoki. Tai nustebino plikį. Kaip veiksmo filmas gali būti nuobodus? Juk būtent juose tiek veiksmo!
- Filmai apie burtininkus ir man patinka, - šyptelėjo. - Dažnai galima žiūrėti kaip komediją, - nusijuokė.
Lina, regis, kiek pasimetė Juzefui pasakius apie velos plauką. O gal susidrovėjo. Kad ir kaip ten bebūtų, profesoriui patiko Varno Nago mokiniai. Didžioji dauguma jų buvo gabūs, tačiau tuo nesipuikavo.
- Gal ir gyvena, - šyptelėjo atsakydamas apie vandenį. - Kas ten žinos to ežero paslaptis.
Galiausiai Linai pavyko atremti kerus.
- Šaunuolė! - pagyrė Juzefas.
Kurį laiką jie mokėsi susikaupę, nekalbėdami. Išties kaip tokio amžiaus mergaitei pasipraktikavus atmušti kerus sekėsi tikrai neblogai.
- Na, su kerų atmušimu tikriausiai baigsime, - pasakė Juzefas. - O dabar tu pabandyk šiais kerais išmušti lazdelę man.
Taigi, dar netrumpą laiko tarpą Juzefas Liną mokė kerų, o vėliau jiedu išėjo ir kambarys iki pareikalavimo liko tuščias.

[Aaronas Senkleris]

Pirmasis savaitgalis čia ir kažkiek laisvesnis, todėl nutarė skirti žadėto laiko sūnui. Po pusryčių pasikvietė jį pasivaikščioti. Šovė mintis, kad gali jam kai ką parodyti. Tik reikėjo užkopti begales laiptų.
- Po galais, jaunystėj kažkaip greičiau uždumdavau. - Kodėl šita mokykla neturi liftų?
- Esi buvęs kambaryje iki pareikalavimo? - Paklausė. O tada priėjęs gobeleną užsimerkė ir ėmė vaikščioti. Ir tada sienoje atsirado senos durys, kurias jis atidarė.
- Žinai, dažniausiai mokykloje vaikščiodavau su krūva vaikigalių, kurie tiesą pasakius nelabai man ir patiko. Bet žodžiu... Šiaip jau mėgstu vienatvę. Ir dažnai ateidavau čia vienas. - Patalpa priminė mišką, dvelkė augalais. Net ežeras telkšojo. Vieta buvo... Tokia, kokią jis prisiminė vaikystėje. Ta pati pakrantė prie Aurio tėvų namo, tik jis čia nestovėjo. Aaronas vaikystėje toje vietoje skaitydavo ar rašydavo ar dar ką veikdavo. Nenorėjo pasakoti Deklanui, kad tai ta vieta, kad kambarys ja virsta. Bet taip jau buvo.
- Aš čia darydavau namų darbus, skaitydavau. Šitas kambarys gali virsti tokiu, kokio tau reikia, kokio tu nori. Reikia užsimerkti ir tris kartus eiti palei tą sieną su gobelenu. Ir galvoti apie vietą, kokios nori. Ir ji atsiras. - Papasakojo ir įsitaisė ant žemės. Kambaryje stovėjo dar kai kas, ko nebūdavo tikrojoje ežero pakrantėje prie namo. Lentynos, staliukas su visokiais buteliukais, katilais, prikaistuviais. Kambaryje atsirado eliksyrams gaminti tinkami daiktai.
- Aš maišydavau visokius dalykus, nes bandydavau kažką sukurti. Ką nors savo. Žinok tiek nesąmoningų dalykų gavosi. Gerai, kad taip niekada niekas ir nesusprogo.

[Deklanas W. Senkleris]

Eiti Hogvartso koridoriais su tėvu? Skambėjo kaip visiškas absurdas. Siaubingai nemalonus absurdas. Na, norėdamas šitas žmogus sugeba elgtis kaip... žmogus. Bet tai nereiškė, kad Deklanas dabar norėjo su juo kažkur eiti. Ir iš viso, ko jis čia atsigrūdo? Stebėti, kad jis nedingtų? Tegul paprašo prielipos Aurio, ir bus gerai! Na taip, po to, kai grįžo namo, viskas tarsi buvo gerai, bet vis tiek atrodė, kad ši situacija tuoj subyrės.
Tėvas bendravo labai jau... normaliai. Tai trikdė, bet Deklanas stengėsi tuo mėgautis.
- Nesu, - atsakė ir nusprendė vėliau paklausti Elioto, ar jis kada ten buvo. Jeigu ne, gal pavyks naujam draugui parodyti naują nuotykį? Tai, kad su laišku dėl Skersinio skersgatvio išėjo nesąmonė, slėgė ir gąsdino, bet Eliotas, regis, nebuvo nusiteikęs pykti.
Su krūva vaikigalių, kurie tau nelabai patiko? O argi dabar yra kitaip? mintyse svarstė Deklanas, bet nė neketino apie tai užsiminti garsiai. Kol tėvas apsimeta esąs gerutis, visko negriaus.
- Mėgsti vienatvę? - to vis dėlto paklausė. Kažkodėl toks faktas gerokai nustebino. Atrodė, kad jau kam kam, bet jo tėvui kompanijos reikia nuolat.
- O kodėl tu norėjai būtent tokios vietos? - pasidomėjo, kai tėvas šiek tiek papasakojo apie šitą kambarį. Taip, čia gražu ir jauku, bet... Na, trūko prabangos ir visko, kas Deklanui siejosi su Aaronu Senkleriu.
- O ką tu kurdavai? Savo eliksyrus? Todėl dabar ir mokai nuodų ir vaistų? - dar paklausė. Juste juto laukiantis, kol tėvas pratrūks kokiomis nors nesąmonėmis, bet kol kas viskas gerai. Trylikametis sėdėjo šalia jo ir bandė suprasti, kaip jaučiasi.

[Aaronas Senkleris]

- O, tai, galbūt tokia vieta turėtų sudominti. Mokykloje labai daug keistų vietų. - Puiku, norėjosi kažką parodyti, ką nors, ko jis nebuvo matęs.
- Taip. Man patinka vienatvė ir patinka tada skaityti, tik aš neturiu tam laiko. - Laiko. Dabar jau išvis tokio daikto tarytum neliko. Jis nustatė vaikigaliams kada gali ateiti pas jį pasikonsultuoti su kokiais klausimais, jei jų kils dėl namų darbų, egzaminų, pamokų klausimų. Tai buvo pirmo trečio kurso vaikams šeštadienio rytai nuo dešimtos iki pirmos. Ir ketvirto septinto kurso mokinaims sekmadieniai nuo dešimtos iki pirmos. Tokiu laiku jie jį galėjo rasti mokykloje, kabinete. O šiaip Aaronui juk ir toliau reikėjo tvarkytis miestelyje, ar prie kitų savo verslų. Taigi šiaip jau jausdavosi pavargęs labiau nei visada.
Aišku Deklanui kylo klausimų dėl pasirinktos vietos. Ir Aronas pabandė atsakyti daugmaž nenutoldamas nuo tiesos.
- Tiesiog. Tai tikra vieta ji egzistuoja ir kai buvau mažas vaikas leidau ten labai daug laiko. Ten tiesiog pradėjau įsivaizduoti ko noriu. Ten perskaičiau daug visokių dalykų, nežinau tiesiog man ten patikdavo. Ir norėjau tą vietą turėti čia. Tik vieno dalyko čia trūksta. Ten suskrisdavo paukščiai. Daug visokių. Bandydavau juos stebėti, aprašyti, bet labai abejoju, kad tie užrašai tikslūs. Tikri ornitologai paukščius sužieduoja,kad paskui jiems nuskridus į kokią kitą vietą, peryklą galėtų žinoti iš kur jis atskrido. Taip galima matyti ar kokia nors rūšis nyksta, kaip dauginasi, kiek migruoja. Ant žiedų būna stoties pavadinimas, numeris. Taip ornitologai ir stebi paukščius. - Niekada turbūt su niekuo gyvenime nėra kalbėjęs apie visokius tokius dalykus. Nors ne, gal ir yra ką nors pasakojęs Beatrice kaip tik toje klaikioja landynėje, kur gyveno. Na žinoma Auris irgi yra matęs jį rašant apie paukščius. aaronas rytais stebėdavo juos,turėjo žiūroną, kurį gavo iš Amyro. Bet aišku Auris, kuris būdavo visai mažas nenustygdavo vietoje ir gadindavo jam visus reikalus. Aaronas kartais bandydavo anksti išeiti jo nepasiimdamas, bet kur ten... Dažniausiai nepavykdavo išsisukti. Bet Auris tada buvo visai mažas ir kažin ar prisimena tą epizodą.
- Žodžiu tariant toje vietoje įsivaizdavau, kad vedu ornitologinius užrašus. - Įdomu kur tos visos nesąmonės, kurių tada vaikystėje prirašinėjo.
- Ai, turėjau didelį rinkinį ir bandydavau kažką sukurti. Kartą tiek kažkokiu būdu sukėliau aštrių garų, kad turėjau iš ten sprukti. Sugadinau ne vieną prikaistuvį ir šiaip iššvaisčiau daug ingredientų. Žinai turėjau savo herbologijos ir nuodų ir vaistų konspektus, juos skaičiau ir vadovėlius ir dar kelias knygas iš bibliotekos, rašiausi kaip kokie ingredientai susiję, nuo ko jie gali padėti ar kokį poveikį sukelti ir iš to bandydavau sudėti eliksyrą. Yra išėję aišku ir gerų kombinacijų. Irgi net neįsivaizduoju kur tie mano užrašai. O dėl mokymo. Turbūt. Tiesiog tai mano hobis eliksyrai, tai taip turbūt dėl to juos ir pasirinkau.

[Deklanas W. Senkleris]

Atrodo, kad po pabėgimo iš namų viskas buvo tarsi gerai, bet nuojauta kuždėjo: tai nėra natūralu. Štai ir dabar tėvas atrodė keistai entuziastingas. O tai, kad jis, matote, neturi laiko, vos neprivertė prunkštelėti. Kai tik panorėdavo, to laiko atrasdavo, net ir jam. Vadinasi, jis gali jo turėti. Bet Deklanas apie tai nekalbėjo, daug įdomiau buvo kitkas. Ne, ne apie paukščius, mat tos informacijos berniukas iki galo nė nesuvokė. Užtat prisiminė, ką kalbėjo Rolandas Senkleris.
- Ar tu šitoje vietoje leisdavai laiką su Auriu? - pasidomėjo Deklanas. Įtarė, kad dabar tėvas gali pasiusti, bet gal net būtų geriau? Tiesą sakant, trylikametis norėjo, kad tėvas susimautų. Ant jo pykti žymiai paprasčiau nei bandyti palaikyti normalius santykius.
- Nežinojau, kad taip rimtai buvai nusiteikęs išmokti apie eliksyrus ir augalus, - dar pridūrė, o šiame sakinyje slypėjo nemažas skausmas. O ir iš kur jam žinoti? Tėvas jo nepažįsta, nes ilgą laiką ignoravo. Bet tai veikia ir priešingai: Deklanas lygiai taip pat nieko nežino apie Aaroną Senklerį bei jo praeitį.

[Aaronas Senkleris]

Jam tikrai nepatiko užduotas klausimas.
- Iš kur ištraukei? - Greitai paklausė. Reikėjo labai pasistengti kažkuo neparodyti kaip nenori apie tai kalbėti. Nors greičiausiai jau vien tas klausimas yra to įrodymas.
- Aš mėgau mokytis visokių dalykų. Ir dabar mėgstu. Man patinka sužinoti ir suprasti vis naujų dalykų. - Įdomu ar dėl to taip smarkiai sureagavo į pirmąjį Aurio laišką, kad Deklanas nemoka rašyti ir skaityti. Kažin jei tai būtų kas nors kito ar būtų išvis jį kvietęs kalbįtis į kabinetą? Ir pats negalėjo žinoti kaip ten viskas būtų.
- O kas tau patinka. Kokios veiklos tau yra įdomios ar smagios? - Dilktelėjo, kad turėtų tą žinoti. Bet nežinojo. Ir dabar teko klausti. Dar galvojo kaip ir išvis ar pradėti temą apie Aurorą. Nes matė, kad reikėtų.